Civilinė
byla Nr. 3K-3-611/2006
Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1
„S“
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. lapkričio 27 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir
Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Lietuvos-Rusijos
UAB „Ruana“ ir atsakovo AB „Alvilė“ kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto
3-iojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 4 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų H. B., R. B., P. B., M.
B., T. B., V. B., J. D., S. G., K. G., A. J., J. J., M. K., G. K., J. K., J.
L., K. L., J. M., V. M., R. M., I. M., M. Š., K. N., K. P., D. P., E. P., J.
P., T. R., P. R., J. R., J. R., M. S., T. S., S. Š., J. Š., M. Š., P. Š., I.
Š., M. Š., A. T., B. T., Č. U., I. V., J. V., H. V., S. Z., J. Z., D. Z., E. Z.,
E. Z., F. Z., G. Z., J. Z., J. Z., L. Z., M. Z., P. Z., R. Z., S. Z., T. Z., V.
Z., V. Z., Z. Z., J. Z. ieškinius atsakovams AB „Alvilė“, Vilniaus apskrities
viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai,
tretiesiems asmenims UAB „Ruana“, Lietuvos žemės savininkų sąjungos Vilniaus
skyriui, dėl statybos leidimo, potvarkio ir nuomos sutarties pripažinimo
negaliojančiais bei įpareigojimo vykdyti procedūras.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.Ginčo
esmė
Ieškovai
pareiškė ieškinį remdamiesi Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d.
nutarimu ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) Nr. IX-832, įsigaliojusio nuo 2002 m.
balandžio 2 d., 5 straipsnio 2 dalimi. Jie nurodė, kad yra pretendentai
atkurti nuosavybės teises Užusienio (Zasciankų) rėžinio kaimo ribose, tačiau
atsakovai Vilniaus apskrities viršininko administracija ir Vilniaus miesto
savivaldybės administracija nevykdo atkūrimo procedūrų dėl dalies kaimo žemės,
t. y. 101,4 ha, motyvuodami tuo, kad kaimo ribose suformuoti du žemės sklypai
(33,6 ha ir 67,7 ha) yra devyniasdešimt devyneriems metams išnuomoti atsakovui
AB „Alvilė“ Vilniaus miesto valdybos potvarkių pagrindu sudarytomis valstybinės
žemės nuomos sutartimis. 2005 m. balandžio 29 d. Vilniaus savivaldybės
administracijos direktorius išdavė AB „Alvilė“ statybos leidimą, kuriuo
pastarajam suteikta teisė statyti statinius nuomojamuose sklypuose. Ieškovų
teigimu, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, išduodamas
statybos leidimą, negalėjo nežinoti apie ginčą, kilusį tarp pretendentų ir
žemės nuomininko bei nuomotojo, todėl išdavė šį neteisėtai. Statybos leidimo
išdavimas ir detaliojo plano patvirtinimas nėra pakankamas pagrindas
konstatuoti, kad žemė yra išperkama valstybės pagal Atkūrimo įstatymo 12
straipsnio 3 punkto nuostatą, be to, atsakovas nėra pastatęs jokių pastatų
ginčo sklypuose.
Ieškovai teismo prašė
pripažinti negaliojančiais Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
direktoriaus 2005 m. balandžio 29 d. statybos leidimą Nr. GN-390-05/0327,
išduotą atsakovui AB „Alvilė“; Vilniaus miesto valdybos 1995 m. balandžio 6 d.
potvarkio Nr. 978V 3 ir 4 punktus dėl 33,6386 kv. m dydžio žemės sklypo,
esančio (duomenys neskelbtini), nuomos atsakovui AB „Alvilė“; 1995 m.
gegužės 12 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį; įpareigoti Vilniaus
miesto savivaldybės administracijos direktorių atlikti veiksmus, būtinus
ieškovams grąžintinam natūra žemės sklypui suformuoti ir kitiems dokumentams
parengti; įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti
ieškovams nuosavybės teises natūra į valstybinės žemės sklypą.
Nagrinėjant bylą
teisme, ieškovai atsisakė ieškinio dalies dėl 67,7 ha ploto žemės sklypo nuomos
sutarties pripažinimo negaliojančia ir su šiuo sklypu susijusių kitų
reikalavimų atsakovams.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto
3-iasis apylinkės teismas 2006 m. sausio 4 d. sprendimu ieškovų ieškinį
atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir Vilniaus miesto
savivaldybės administracijai patenkino iš dalies, o ieškinį dėl atsakovo AB
„Alvilė“ patenkino visiškai. Teismas pripažino 33,6386 kv. m ploto žemės sklypo
nuomos sutartį, sudarytą 1995 m. gegužės 12 d. Vilniaus apskrities viršininko
administracijos ir AB „Alvilė“, negaliojančia nuo 2002 m. birželio 20 d.; panaikino
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2005 m. balandžio 29 d. statybos
leidimą, išduotą AB „Alvilė“; likusią ieškinio dalį atmetė.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. balandžio 26 d.
nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 4 d. sprendimą
paliko nepakeistą.
Teismai nustatė, kad
nėra teisinio pagrindo naikinti teisėto Vilniaus miesto valdybos 1995 m.
balandžio 6 d. potvarkio, nes savivaldos institucija pagal savo kompetenciją
turėjo teisę išnuomoti atsakovui AB „Alvilė“ 33,6386 kv. m. žemės sklypą pagal
1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės nuomos sutartį. Vilniaus miesto taryba
2001 m. vasario 28 d. sprendimu patvirtino teritorijos, esančios (duomenys
neskelbtini) detaliojo plano sprendinius: sklypų žemės naudojimo paskirtį,
gyvenamąjį žemės naudojimo būdą, ribas ir statybos reglamentą. AB „Alvilė“ 2001
m. rugsėjo 18 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikė prašymą
iš dalies pakeisti 1995 m. gegužės 12 d. valstybinės žemės nuomos sutartį – jos
8 punkte vietoj žodžių „žemės ūkio veiklai“, įrašyti „kitai paskirčiai -
sodybinio tipo ir mažaaukščiams statiniams bei infrastruktūros objektams
statyti ir eksploatuoti“.
2001 m. balandžio 2
d. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2
dalis ir 12 straipsnio 3 punktas prieštarauja Konstitucijai, ir nuo
Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, t. y. 2001 m. balandžio 4 d.,
negalėjo būti taikomi apribojimai ieškovams atkurti nuosavybės teises natūra į
miestų ribose buvusią žemę, o nuo 2002 m. balandžio 19 d. galiojant naujiems
Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 daliai ir 12 straipsniui, atsakovas Vilniaus
apskrities viršininko administracija, kuri buvo nuosavybės teises atkuriančioji
valstybinė institucija, privalėjo pradėti piliečiams nuosavybės teisių atkūrimo
procedūras pagal atitinkamus teisės aktus.
Žemės nuomos
sutarties šalys iš dalies pakeitė valstybinės žemės nuomos sutartį, įrašydamos
8 punkte vietoj žodžių „žemės ūkio veiklai“ žodžius „kitai paskirčiai –
sodybinio tipo ir mažaaukščių statinių bei infrastruktūros objektų statybai“.
Vilniaus apskrities viršininko administracija nevykdė pareigos atsakovo AB
„Alvilė“ prašymą svarstyti ir spręsti klausimą dėl žemės nuomos sutarties
nutraukimo.
Teismai, nustatę, kad
atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija 2002 m. birželio 20 d.
neteisėtai pratęsė 1995 m. gegužės 12 d. nuomos sutartį su atsakovu AB „Alvilė“
naujomis sąlygomis, turėdamas pareigą sutartį su AB „Alvilė“ nutraukti (CK
6.564 straipsnio 1 dalies 3 punktas), pripažino 1995 m. gegužės 12 d.
valstybinės žemės nuomos sutartį negaliojančia nuo 2002 m. birželio 20 d.
Teismai panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracinį aktą – statybos
leidimą - motyvuodami tuo, kad šiam aktui priimti neliko teisėto pagrindo –
galiojančios žemės nuomos sutarties.
III. Kasacinių skundų
ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
tretysis asmuo Lietuvos-Rusijos UAB „Ruana“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo
apylinkės teismo sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 26 d.
nutarties dalis, kuriomis pripažinta negaliojančia valstybinės žemės sklypo
nuomos sutartis ir panaikintas statybos leidimas, ir priimti naują sprendimą –
ieškinį atmesti. Kasacinį skundą jis grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios
instancijos teismas, priimdamas sprendimą pripažinti sandorį negaliojančiu
vadovavosi CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktu, o apeliacinės instancijos
teismas – CK 6.564 straipsnio 1 dalies 3 punktu, reglamentuojančiais ne
sandorių pripažinimo negaliojančiais tvarką, o žemės nuomos sutarties
nutraukimą prieš terminą. Tuo tarpu sandoris gali būti pripažintas
negaliojančiu bendraisiais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais,
nurodytais CK 1.80 – 1.93 straipsniuose, tačiau teismai nenurodė, kokioms
imperatyviosioms įstatymo normoms prieštarauja ginčijama žemės nuomos sutartis.
2. Apeliacinės
instancijos teismas neatsižvelgė į CK 6.157 straipsnio 2 dalies reikalavimus,
kurioje yra nustatyta, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties
sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms; tai turėjo esminę reikšmę priimant
neteisėtą nutartį.
3. Bylą nagrinėję
teismai nepagrįstai netaikė CK 6.562 straipsnio 1 punkto ir 6.549 straipsnio 2
punkto normų, reglamentuojančių žemės nuomos sutarties terminus ir žemės nuomos
sutarties pabaigą. Nepaisant to, kad žemės sklypo nuomos sutartis sudaryta 1995
m. gegužės 12 d. devyniasdešimt devyneriems metams, t. y. iki 2094 metų, bylą
nagrinėję teismai konstatavo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija
2002 m. birželio 20 d. neteisėtai pratęsė 1995 m. gegužės 12 d. nuomos sutartį
su atsakovu AB „Alvilė“ naujomis sąlygomis.
4. Teismai
neteisingai aiškino ir nepagrįstai susiejo dvi visiškai skirtingų teisės normų
reglamentuojamas sritis, t. y. nuosavybės teisių į žemę atkūrimą susiejo su
žemės nuomos sutarčių sudarymu bei nutraukimu.
Teismų procesiniuose
sprendimuose nurodomas Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas
bei 2002 m. balandžio 19 d. Atkūrimo įstatymo pakeitimai reglamentuoja
nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, o ne žemės nuomos klausimus. Žemės sklypo
nuomos sutarties buvimas neužkerta kelio buvusiems savininkams atkurti
nuosavybės teises į žemę. Kol žemė nėra grąžintina buvusiems savininkams, ja
disponuoja valstybė. Kadangi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 1995
m. gegužės 12 d. žemės nuomos sutartis yra sudaryta teisėtai, o žemės ilgalaikė
nuoma yra daiktinė teisė, tai pagal CK 4.165 straipsnio 3 dalį, pasikeitus
žemės nuomotojui – ją grąžinus ieškovams, žemės nuoma išliktų. Nuoma nuomotojui
yra naudinga, nes suteikia jam teisę į žemės nuomos mokestį ir niekaip
nepažeidžia jo interesų.
Kasaciniu skundu
atsakovas AB „Alvilė“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo
2006 m. sausio 4 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d. nutarties dalis dėl
valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ir statybos
leidimo panaikinimo, priimti naują sprendimą. Kasatorius nurodo šiuos kasacinio
skundo argumentus:
1. Pirmosios
instancijos teismo argumentai pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia CK
6.564 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, o apeliacinės instancijos teismo argumentas
pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia CK 6.564 straipsnio 1 dalies 3
punkto pagrindu yra nepagrįsti. Nors apeliacinės instancijos teismas nepakeitė
pirmosios instancijos priimto sprendimo, tačiau, skirtingai negu pirmosios
instancijos teismas, ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindą
nurodė CK 6.564 straipsnio 1 dalies 3 punktą (sutarties nutraukimas kitais
įstatymo nustatytais pagrindais). Kokie būtų tie kiti įstatymo nustatyti
pagrindai, apeliacinės instancijos teismas nenurodė, bet paminėjo Žemės
įstatymo 9 straipsnio 11 dalį. Nurodyta įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2004
m. vasario 21 d., kai tuo tarpu sandoris pripažįstamas negaliojančiu nuo 2002
m. birželio 20 d. Ši aplinkybė rodo, kad teismas, pažeisdamas CK 1.7 straipsnio
nuostatas, taikė įstatymo galiojimą atgaline tvarka ir nesivadovavo CK 6.157
straipsnio 2 dalimi, kurioje yra įtvirtinta nuostata, kad imperatyviųjų teisės
normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms.
2. Teismai
neteisingai aiškino du su žemės santykiais susijusius institutus – žemės
naudojimą ne pagal paskirtį ir žemės naudojimo tikslinės paskirties pakeitimą.
Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas sutartį negaliojančia, vadovavosi
CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktu, reglamentuojančiu ne sandorio
pripažinimo negaliojančiu, bet sandorio nutraukimo pagrindus. Ši norma
sutarties nutraukimo pagrindu nurodo žemės naudojimą ne pagal sutartį ar
pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, tačiau teismas nenustatė, kad AB „Alvilė“
naudojo žemės sklypą ne pagal sutartį ar tikslinę paskirtį.
3. Pagal CK 6.145
straipsnio 1 dalį, pripažinus sandorį negaliojančiu, taikoma restitucija,
tačiau teismai, pripažindami žemės sklypo nuomos sutartį negaliojančia,
nesprendė restitucijos taikymo.
Atsiliepimais į
kasatorių AB „Alvilė“ ir Lietuvos-Rusijos UAB „Ruana“ kasacinius skundus
ieškovai prašo juos atmesti; nurodo, kad teismai padarė teisingą išvadą, kad
Vilniaus apskrities viršininko administracija, 2001 m. balandžio 2 d.
Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis
ir 12 straipsnio 3 punktas prieštarauja Konstitucijai, privalėjo pradėti
nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo procedūras. Teismai padarė teisingą
išvadą, kad žemės nuomos sutartis su AB „Alvilė“ turėjo būti nutraukta.
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką nagrinėjant tokio
pobūdžio bylas, 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje
Nr. 3K-3-384/1999 (O. R. v. Panevėžio miesto valdyba ir kt.) konstatavo,
kad nepakanka deklaruoti vienokį ar kitokį nuosavybės atkūrimo būdą. Pažeista
nuosavybės teisė turi būti apginta realiai, t. y. taikant konkretų įstatyme
įtvirtintą jos atkūrimo būdą. Pažeista nuosavybės teisė bus tinkamai ir realiai
apginta tik tuo atveju, jeigu ji bus vienu ar keliais įstatyme nurodytais
būdais realiai atkurta į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą ar tą jo dalį, į
kurią nuosavybės teisės atkūrimą garantuoja įstatymas. Tol, kol asmens
nuosavybės teisės atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas
nėra iki galo išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas, ir jis negali būti
perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio
savininko nuosavybės teisių pažeidimą.
Atsiliepimais į
kasatorių AB „Alvilė“ ir Lietuvos-Rusijos Ruana“ kasacinius skundus tretysis
asmuo Lietuvos žemės savininkų sąjungos Vilniaus skyrius prašo juos atmesti.
Jis nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teismų praktiką,
nagrinėjant tokio pobūdžio bylas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartyje civilinėje
byloje Nr. 3K-3-384/1999 (O. R. v. Panevėžio miesto valdyba ir kt.) yra
pasisakyta „Dėl 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 ir 21 straipsnių aiškinimo ir
taikymo“. Šioje nutartyje išaiškinta, kad pažeista piliečio nuosavybės teisė
gali būti pripažinta tinkamai apginta tik tuo atveju, jei nuosavybės teisė į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriama griežtai, t. y. imperatyviai, laikantis
galiojančios jos atkūrimo tvarkos ir sąlygų.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2005 (I. P.
J., R. J. ir kt. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt.), yra
išaiškinta, kad jeigu asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, nurodydamas, į kokį
nekilnojamąjį turtą prašo atkurti nuosavybės teisę, negalima traktuoti, jog tai
yra valstybinis laisvos žemės fondas ir tol, kol asmens nuosavybės teisės
atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas nėra iki galo išspręstas, šis
turtas yra ginčo objektas ir toks turtas negali būti perleistas kitiems
asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės
pažeidimą.
CK 6.564 straipsnio 1
dalies 1 ir 3 punktuose nustatyta, kad žemės nuomos sutartis prieš terminą
nuomotojo reikalavimu gali būti nutraukta, jeigu žemės nuomininkas naudoja žemę
ne pagal sutartį ar pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir kitais
įstatymų nustatytais atvejais. Trečiojo asmens teigimu, nutraukti nuomos
sutartį taip pat galima ir remiantis Atkūrimo įstatymo bei Žemės įstatymo
normomis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės
Vilniaus miesto
valdyba 1995 m. balandžio 6 d. potvarkiu Nr. 978 v 3 p. įpareigojo Žemėtvarkos
tarnybą sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį devyniasdešimt devyneriems
metams su AB ,,Alvilė” – išnuomoti 33,6386 kv. m dydžio žemės sklypą (duomenys
neskelbtini), kurio ribos ir plotas nustatyti Vilniaus miesto mero 1995 m.
vasario 9 d. potvarkio Nr. 316 v 1.11 punktu. Sutarties šalys nustatė, kad
žemės sklypas bus naudojamas žemės ūkio veiklai. Atsižvelgdama į tai, kad AB
,,Alvilė” nenaudoja jai išnuomoto žemės sklypo žemės ūkio veiklai, Vilniaus
miesto savivaldybės taryba 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 235 patvirtino
teritorijos (34 ha sklypo) ties (duomenys neskelbtini) detalųjį planą,
pagal kurį suplanuoti nauji valstybinės žemės sklypai individualiems
gyvenamiesiems namams statyti. Vilniaus apskrities viršininkas 2002 m. birželio
20 d. įsakymu Nr. 2418-01 pakeitė AB ,,Alvilė” išnuomoto 33,6386 kv. m. ploto
žemės ūkio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), paskirtį iš
žemės ūkio į kitą paskirtį - sodybinio tipo ir mažaaukščiams statiniams bei
infrastruktūros objektams statyti ir eksploatuoti, bei pasirašė susitarimą dėl
valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties dalinio pakeitimo. Vilniaus
miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2005 m.
balandžio 29 d. išdavė statybos leidimą Nr. GN/390/05-0327 AB ,,Alvilė” sodybinių
ir mažaaukščių daugiabučių gyvenamųjų namų grupei (duomenys neskelbtini).
Byloje taip pat
nustatyta, kad šis žemės sklypas iki 1940 m. buvo Lietuvos valstybės
teritorijos dalyje, Užusienio kaime, kur buvo likusi rėžių sistema ir jo ribos
2002 m. lapkričio 11 d. buvo kartografuotos, o visa reikalinga dokumentacija
dėl sklypų suformavimo grąžinti natūra Vilniaus miesto savivaldybei buvo
perduota 2003 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 31/03/17-951. Ieškovai yra
pretendentai atkurti nuosavybės teises į Užusienio rėžinio kaimo ribose pagal
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.
V.Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai
Teisė turėti
nuosavybę yra viena iš svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių. Pripažindama
nuosavybės atkūrimą ir nuosavybės teisių tęstinumą, Lietuvos Respublikos
Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. konstatavo, kad: valstybė
,,Neginčytinai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumą”; ,,Lietuvos
piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka
išlikusį jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti,
gauti kompensaciją”. Teisės į nuosavybės teisės atkūrimą įgyvendinimo tvarka
buvo reglamentuota Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatyme ,,Dėl
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir
sąlygų”. Galimybė atkurti nuosavybės teisę buvo susieta su grąžintino
nekilnojamojo turto išlikimo faktu. 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusiame Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21
straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme buvo nustatyta, kad nuosavybės
teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka
priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę
toje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus
žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai. Nurodyto
įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemė piliečiams
negrąžinama, o išperkama valstybės, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo
miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta
tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams
ar įrenginiams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės
sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos
sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų
saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą ir t. t. Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime akcentavo, kad miesto žemės grąžinimą
ar jos negrąžinimą natūra turi lemti realus ir pagrįstas visuomenės poreikis
būtent tai konkrečiai žemei.
Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2004 m. spalio 12 d.
rašte Nr.63-3767-3194 nurodė, kad nagrinėjant Vilniaus miesto žemėtvarkos
skyriaus pateiktą buvusio Užusienio rėžinio kaimo kartografinę medžiagą
nustatyta, kad 33,6386 ha ir 67,6955 ha valstybinės žemės sklypai (duomenys
neskelbtini) priskirti valstybės išperkamai ir natūra negrąžinamai žemei
dėl tos priežasties, kad ginčo žemės sklypas yra išnuomotas AB „Alvilė“ (T.1,
b. l. 31).
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad toks valstybinės žemės priskyrimas valstybės išperkamai negali
būti vertinamas atsižvelgiant išimtinai į vieno juridinio asmens komercinius
interesus, be to, 2002 m. balandžio 2 d. įstatymu Nr. IX-832 (įsigaliojo 2002
m. balandžio 19 d.) pakeitus ir papildžius Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, 12 straipsnio 3 punkte
nustatyta, kad ,,žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama
valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki
1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose
ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra
užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams ir kt., kurių valstybinę svarbą
savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė“. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad nurodyto įstatymo įsigaliojimo metu ginčo žemės sklypas nebuvo
priskirtas valstybės išperkamai žemei ir turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl
žemės grąžinimo savininkams natūra, prieš tai išsprendus šio sklypo nuomos
sutarties nutraukimo klausimą. Vilniaus apskrities viršininko administracija,
kaip valstybinės žemės valdytoja ir institucija, kurios viena iš funkcijų yra vykdyti
žemės naudojimo kontrolę, jau 2000-2001 metais turėjo pakankamą teisinį
pagrindą inicijuoti nuomos sutarties nutraukimą, tačiau tuometis Vilniaus
apskrities viršininkas 2002 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 2418-01, remdamasis
Vilniaus miesto tarybos 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 235 bei tenkindamas
AB ,,Alvile” 2001 m. rugsėjo 18 d. pažymą, pakeitė išnuomoto 33,6386 kv. m
ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini),
paskirtį iš žemės ūkio į kitą - sodybinio tipo ir mažaaukščiams statiniams bei
infrastruktūros objektams statyti ir eksploatuoti, bei pasirašė susitarimą dėl
valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties dalinio pakeitimo (T.
2, b. l. 11, 12).
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas tokios kategorijos bylas, yra ne kartą
pabrėžęs, kad jeigu asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą) atkūrimo,
nurodydamas, į kokį nekilnojamąjį turtą prašo atkurti nuosavybės teisę,
negalima traktuoti, jog tai yra valstybinis laisvos žemės fondas, ir tol, kol
asmens nuosavybės teisės atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas nėra
iki galo išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas, ir toks turtas negali būti
perleistas kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko
nuosavybės teisės pažeidimą (1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą 1 straipsnio 2 dalies 2 punktas; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo
6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/1999 O. R. v. Panevėžio
miesto valdyba).
Tuomečio
Vilniaus apskrities viršininko veiksmai, pasirašant 2002 m. birželio 20 d.
įsakymą Nr. 2418-01, taip pat valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai
sutarties pakeitimą, sudariusį prielaidas AB ,,Alvilė” gauti statybos leidimą
komerciniais tikslais valstybinės žemės sklype statyti sodybinius ir
mažaaukščius daugiabučius gyvenamuosius namus, teisėjų kolegijos vertintini
kaip pažeidžiantys Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įtvirtintą nuosavybės teisių atkūrimo
natūra principą (1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės 4 dalis). Bylą nagrinėję
teismai turėjo pakankamą pagrindą 1995 m. gegužės 12 d. 33,6386 kv. m ploto
žemės sklypo nuomos sutartį, sudarytą Vilniaus apskrities viršininko
administracijos ir AB ,,Alvilė”, pripažinti negaliojančia nuo 2002 m. birželio
20 d., panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2005 m.
balandžio 29 d. statybos leidimą Nr. GN/390/05-0327, išduotą AB ,,Alvilė”.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad darydamas išvadas teismas jas tinkamai motyvavo,
todėl negalima sutikti su kasatorių motyvu dėl CK 6.564 straipsnio taikymo
nagrinėjant šią konkrečią bylą.
Kasatoriai taip
pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į CK 6.157
straipsnio 2 dalies reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, taip
teigdami, kasatoriai kasaciniame skunde nenurodo CK 6.157 straipsnio 2 dalies
pažeidimo, kaip CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto kasacijos
pagrindo sudėties elemento, taip pat nenurodo pažeidimą patvirtinančių teisinių
argumentų, todėl minėtas kasatorių teiginys nesudaro kasacinio nagrinėjimo
dalyko (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 353 straipsnio 1
dalis). Tik pažymėtina, kad kaip liudija bylos duomenys, atsakovams turėjo būti
gerai žinoma, kad ieškovai įstatymo nustatytu laiku ir tvarka buvo padavę
prašymus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo natūra
ir šis turtas negalėjo būti perleistas kitiems asmenims. Kaip jau minėta
Vilniaus apskrities viršininko administracija jau 2000-2001 metais turėjo
pakankamą teisinį pagrindą nutraukti žemės nuomos sutartį su AB „Alvilė“.
AB ,,Alvilė”
kasaciniame skunde nurodė, kad pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį, pripažinus
sandorį negaliojančiu, turėjo būti taikoma restitucija. Su šiuo kasacinio
skundo motyvu teisėjų kolegija nesutinka, nes konkretus turtas AB ,,Alvilė”
nebuvo perduotas, o tik išnuomotas. Pažymėtina, kad restitucija taikoma tada,
kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba
per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas
negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl
nenugalimos jėgos. Jeigu AB ,,Alvilė” ir turėjo nuostolių, tai įstatymo
nustatyta tvarka gali reikšti ieškinį dėl jų atlyginimo. Restitucija reiškia
šalių grąžinimą į pirmykštę padėtį, bet neapima nuostolių atlyginimo. Jeigu dėl
pripažinto negaliojančiu sandorio šalis turėjo nuostolių, tai po žemės sklypo
nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ir žemės sklypo perėjimo valstybės
žinion dėl to patirtų nuostolių iš kaltų asmenų turi būti reikalaujama atskirai.
Argumentai dėl CK 6.145 straipsnio pažeidimo teisiškai nepagrįsti.
Kiti kasacinių
skundų argumentai teisės taikymo aspektu nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio
2 dalyje) nustatyto pagrindo naikinti skundžiamus teismų sprendimus.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 368 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 4 d. sprendimą ir Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26
d. nutartį palikti nepakeistus.
Nutarties nuorašą
išsiųsti VĮ Registrų centrui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas
Šerkšnas
Algis
Norkūnas
Antanas
Simniškis