Civilinė byla Nr. e2-1551-912/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00031-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.2; 2.6.29.4; 3.2.4.4; 3.2.4.9.3.7

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Tomas Venckus,

sekretoriaujant Ligitai Norkūnienei,

dalyvaujant ieškovės UAB „Kesko Senukai Lithuania“ atstovui advokatui Irmantui Balsiui, atsakovės UAB „VĖSA IR PARTNERIAI“ atstovui teisininkui T. R.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Kesko Senukai Lithuania“ ieškinį atsakovei UAB „VĖSA IR PARTNERIAI“ dėl skolos priteisimo.

Teismas

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė prašo teismo priteisti iš atsakovės 86 150,19 Eur skolą, 4 514,21 Eur delspinigius, 6 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje ir ieškovės paaiškinimuose raštu nurodyta, kad šalys 2020 m. sausio 29 d. sudarė sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti, o atsakovė – nupirkti prekes. Ieškovė nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2020 m. liepos 15 d. pardavė prekių už 88 778,64 Eur. Prie ieškinio pridėtos 34 PVM sąskaitos faktūros, krovinio važtaraščiai ir kasos kvitai. Pagal sutarties 2.2 punktą, atsakovė privalo sumokėti už prekes ne vėliau kaip per 90 kalendorinių dienų nuo sąskaitos faktūros išrašymo datos. Atsakovė iki galo neatsiskaitė ir liko skolinga 86 150,19 Eur. Ieškovė taip pat 4 514,21 Eur delspinigius. Atsakovės pareigą atsiskaityti pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras patvirtina dalis atsakovės įgaliotų asmenų parašais patvirtintų PVM sąskaitų faktūrų, taip pat atsakovės atstovų parašais patvirtintų prekių pristatymo važtaraščių. Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) į bylą pateiktame rašte nurodė, kad atsakovė deklaravo didžiąją dalį ieškovės išrašytų ir prie ieškinio pridėtų PVM sąskaitų faktūrų. Jų bendra suma – 59 365,90 Eur. Atsakovė neįrašė į VMI tvarkomą PVM sąskaitų faktūrų registrą faktūrų, kurių bendra suma 29 412,74 Eur. Nepaisant to, atsakovė vis tiek turi pareigą pagal jas atsiskaityti su ieškove. Ieškovė išsiuntė aptariamas faktūras atsakovei elektroniniu paštu. Jas atsakovė gavo, todėl privalėjo deklaruoti. Atsakovė nereiškė pretenzijų ieškovei dėl pateiktų PVM sąskaitų faktūrų. Atsakovė iš dalies atsiskaitė pagal aptariamas PVM sąskaitas faktūras. Ji priėmė ieškovės tiektas prekes.

3.       Atsiliepime į ieškinį atsakovė prašo atmesti ieškinį kaip nepagrįstą, nurodo, kad ieškovės pateiktose PVM sąskaitose faktūrose ir krovinio važtaraščiuose daugiausia krovinių siuntėjais nurodytos UAB „Onninen“, UAB „Komfovent“, UAB „Systemair“, Sabiana, krovinių gavėjais (pirkėjais) – ieškovė ir UAB „Asami“. Krovinio važtaraščiuose nėra krovinio gavėjos UAB „Vėsa ir partneriai“. Viename krovinio važtaraštyje nurodyta, kad krovinio siuntėjas Geberit Produkcja z.o.o. pristatė krovinį atsakovei, nors bet jų nesiejo jokie teisiniai santykiai. Atsakovės darbuotojai tik priėmė prekes ir pasirašė važtaraščiuose, nes tuo metu buvo statybos objekte (išskyrus krovinio važtaraštį Nr. AMLV-013684). Ieškovė kitą dieną išrašė PVM sąskaitas faktūras, bet nėra prekių užsakymą patvirtinančių įrodymų. Atsakovė statybos objekte dirbo kaip subrangovė, jos darbuotojai prekes priėmė ieškovės vardu. Tai, kad ieškovė išrašė PVM sąskaitas faktūras, nepatvirtina, jog atsirado šalių sutartiniai santykiai. Tai neįrodo, kad ieškovė perdavė ginčo prekes atsakovei – tai nepažymėta aptariamuose dokumentuose (CK 6.317 straipsnio 1 dalis). Nėra įrodymų, kad atsakovė įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo. Atsakovė teigia, kad ieškinio pagrindinis reikalavimas nepagrįstas, todėl taip pat ir išvestiniai reikalavimai dėl delspinigių ir palūkanų nepagrįsti. Prekių kitam asmeniui pardavimo bei perdavimo faktas turėtų būti grindžiamas šalių įgaliotų atstovų pasirašytais užsakymais, prekių perdavimo–priėmimo aktais, prekių gabenimo važtaraščiais, patvirtinančiais, kad prekės iš tikrųjų parduotos ir perduotos atsakovei, bet ne tretiesiems asmenims ar ieškovei.

4.       Teismo posėdyje ieškovės atsakovas prašė patenkinti ieškinį, rėmėsi ieškinyje, paaiškinimuose raštu išdėstytais argumentais ir aplinkybėmis, papildomai nurodė, kad prekės tiektos atsakovei per ieškovę ir pristatytos į objektą. Atsakovei 2020 metais kilo su sunkumų. Tiekėjai nebepriiminėjo atsakovės užsakymų. Ieškovė kreditavo atsakovę ir iš kitų tiekėjų užsakinėjo bei tiekė prekes. Ieškovė nepateikė atsakovės užsakymų, nes atsakovė prekes užsakydavo dažniausiai telefonu arba ieškovės parduotuvėje, t. y. pardavimo salėje. Užsakytų prekių gamintojas veždavo prekes į objektą.

5.       Teismo posėdyje atsakovės atstovas pareiškė, kad pripažįsta ieškinio reikalavimo dalį (59 365,90 Eur skolą), kiek skola pagrįsta ieškovės sąskaitomis faktūromis, kurias atsakovė pateikė ir įregistravo Valstybinės mokesčių inspekcijos tvarkomame atsakovės gautų PVM sąskaitų faktūrų registre. Ieškovės atstovas prašė atmesti ieškinio reikalavimo dalį, kuria prašoma priteisti 29 412,74 Eur skolą. Atsakovės atstovas rėmėsi atsiliepime išdėstytais argumentais, papildomai nurodė, kad atsakovė neginčija sąskaitų-faktūrų, įtrauktų į registrą ir pasirašytų atsakovės įgaliotų asmenų. Nors rašytinių užsakymų byloje nėra, bet vis tiek pakanka įrodymų šiems užsakymams įrodyti. Atsakovė nesutinka su tomis sąskaitomis faktūromis, kurios neįtrauktos į registrą. Objektuose atsakovė dirbo kaip subrangovė, o generalinė rangovė buvo AB „Panevėžio statybos trestas“. Atsakovė gavo prekes, nors jų neužsakė. Jas užsakė ir gavo generalinis rangovas. Ieškovė nesutinka, kad pirko prekes iš ieškovės pagal neįtrauktas į registrą sąskaitas faktūras. Ieškinys grindžiamas tik važtaraščiais. Jie įforminti, kaip prekių perdavimas ieškovei.

Teismas

konstatuoja:

II. Teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl įrodymų pakankamumo aplinkybei, kad atsakovė užsakė ir nupirko iš ieškovės, o pastaroji pardavė prekių, įrodyti klausimas.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

7.       Byloje nustatyta, kad bylos šalys 2020 m. sausio 29 d. sudarė sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti prekių, o atsakovė pirkti prekių verslo tikslais. Sutarties 1.1 punkte įrašyta, kad ji yra ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis ir yra pagrindas daugkartiniam prekių pirkimui ir pardavimui. Visos šios sutarties sąlygos taikomos kiekvienam prekių pardavimui, išskyrus atvejus, jeigu konkretaus pardavimo atveju yra aiškiai raštu susitarta dėl konkrečių šios sutarties nuostatų netaikymo.

8.       Šalys susitarė, kad prekės tiekiamos urmo kaina (sutarties 2.1 punktas). Pirkėjas už prekes apmoka ne vėliau kaip per 90 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo datos (sutarties 2.2 punktas). Pirkėjui suteikiamas 120 000 Eur prekinio kredito limitas, kurio neviršijus, prekės parduodamos nereikalaujant už jas sumokėti iš anksto (sutarties 2.3 punktas).

9.       Sutartyje nustatyta, kad prekės išduodamos pirkėjui pagal sutarties lentelėje išvardytų pirkėjo asmenų, turinčių teisę paimti prekes iš pardavėjo, sąrašą, pateikus asmens tapatybę įrodantį dokumentą (sutarties 3.1 punktas). Prekes gali paimti ir sutarties lentelėje neįrašytas asmuo (sutarties 3.2 punktas).

10.       Sutarties 4.1 punkte nustatyta, kad pirkėjas, neatsiskaitęs su pardavėju per terminus, nustatytus šioje sutartyje, moka už kiekvieną pavėluotą dieną 0,05 proc. delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos.

11.       Ieškovė nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2020 m. liepos 15 d. išrašė 34 PVM sąskaitas faktūras. Atsakovas pagal jas atsiskaitė ne iki galo ir šiuo metu skolinga 86 150,19 Eur. Dalį nurodytų faktūrų, t. y. 24, atsakovė įrašė į Gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrą ir pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai. Bendra nurodytos faktūrose įrašyta prekių kainos suma – 59 365,90 Eur. Kitų sąskaitų faktūrų (iš viso – 10) atsakovė neįrašė į aptariamą registrą ir nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai. Jose įrašyta bendra prekių kainos suma yra 29 412,74 Eur (VMI 2021 m. kovo 17 d. raštas).

12.       Ieškovė pateikė dviejų rūšių PVM sąskaitas faktūras – elektronines ir popierines. Kai kurias faktūras pasirašė atsakovės darbuotojai. Prie nepasirašytų faktūrų ieškovė pridėjo važtaraščius, kuriuos pasirašė atsakovės darbuotojai.

13.       Ieškovė pateikė elektroninius laiškus, kuriais siuntė atsakovei krovinių važtaraščius ir elektronines PVM sąskaitas faktūras: 2020 m. birželio 22 d., 2020 m. liepos 1 d., 2020 m. liepos 8, 9, 10, 14, 21 d., 2020 m. rugsėjo 3 d.

Dėl šalių santykių kvalifikavimo – sutartinių prekinio kredito teisinių santykių

14.       Pagal CK 6.154 straipsnio 1 dalį, sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.

15.       CK šeštos knygos II dalies „Sutarčių teisė“ XI skyrius „Bendrosios nuostatos“ įtvirtintos sutarčių teisės bendrosios normos taikomos visoms sutartims, atsižvelgiant į sutarčių prigimtį (CK 6.155 straipsnio 1 dalis).

16.       CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įvirtinta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šiame kodekse nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams.

17.       Nagrinėjamos bylos šalių 2020 m. sausio 29 d. sudaryta sutartis nenumatyta CK normose, kuriose reglamentuotos atskirų sutarčių rūšys. Tai – ne įprasta prekių pirkimo-pardavimo sutartis (prekių pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis), paskolos ar kreditavimo sutartis. Aptariamos sutarties šalys yra verslininkai. Iš šalių sudarytoje sutartyje apibrėžto sutarties objekto matyti, kad joje susitarta bendradarbiauti – ieškovė sutiko ir įsipareigojo daug kartų parduoti atsakovei prekes, atidėdama kainos už kiekvienas parduotas prekes sumokėjimą 90 dienų ir suteikdama 120 000 Eur prekinio kredito limitą. Ieškovė įsipareigojo prekes parduoti atsakovei verslo tikslais, t. y. kad ji galėtų vykdyti savo verslo veiklą. Iš važtaraščiuose ir PVM sąskaitose faktūrose išvardytų prekių matyti, kad atsakovės veikla susijusi su statybos, pastatų rekonstrukcijos, remonto, įrengimo ir panašiais darbais (pavyzdžiui, atsakovė pirko vamzdžių, dūmų detektorių, jungčių, uždarymo sklendžių, vėdinimo įrenginių, ventiliatorių, plautuvo, pisuaro sifonų, bide, WC puodų, ortakių, slopintuvų, įvairių maišytuvų, laidų, rankšluosčių džiovintuvų, radiatorių, difuzorių, hermetikų, putų, lipnių juostų, skiediklio, grunto, grotelių ir kt.). Aptariama sutartimi ieškovė iš esmės pateikė neterminuotą ofertą, o atsakovė įsipareigojo teikti neribotą skaičių akceptų, kiekvieną kartą užsakydama iš ieškovės prekes ir jas pirkdama su atidėto kainos mokėjimo terminu, neviršydama sutartyje nustatyto bendros kainos (kredito) limito. Taigi sutarties šalys susitarė dėl prekinio kredito – pirkėjo skolų pardavėjui pagal išrašytas sąskaitas sumos, kurią pirkėjas įsipareigoja sumokėti per pirkimo ir pardavimo sutartyse numatytus atidėto mokėjimo terminus (R. V.. Ekonomikos terminų žodynas). Pagal 2020 m. sausio 29 d. sutartį atsakovei teikiamas prekinis kreditas nuolat kito: atsakovei įsigijus prekių, kreditas didėjo, o atsiskaičius už anksčiau įsigytas prekes – mažėjo. Aptariamos rūšies susitarimai verslo praktikoje įprasti. Jais tiekėjai suteikia galimybę užsakovui gauti reikalingų prekių ir už jas kainą sumokėti vėliau. Taip skatinama verslo veikla toms įmonėms, kurios paprastai patiria finansinių sunkumų ir neturi galimybių gauti lėšų veiklai vykdyti iš bankų ar kitų kredito įstaigų. Pagrindinis prekinio kredito bruožas yra kainos mokėjimo atidėjimas (angl. price-deferment). Pagal aptartas sutarties nuostatas, 2020 m. sausio 29 d. sutartį teismas kvalifikuoja kaip ieškovės ir atsakovės susitarimą (sutartį) dėl daugkartinio atsinaujinančio prekių pardavimo sumokant atidėto mokėjimo terminais, dar kitaip vadinamo prekinio kredito (angl. trade credit, sale credit, revolving credit, revolving sale credit facility).

18.       CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutartis ir iš jos kylančios pareigos galioja tol, kol ji įstatymo nustatyta tvarka nėra pakeičiama, pabaigiama ar pripažįstama negaliojančia. Kai sudaryta sutartis ir viena jos šalis reikalauja sutartį vykdyti, tai kita šalis arba turi tam paklusti ir ją vykdyti, arba nuo vykdymo gintis tokiais teisių gynimo būdais, kurie leidžia sustabdyti ar panaikinti vykdymo prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2010). Taigi ieškovei perdavus prekes atsakovei, pastaroji, akceptavusi ieškovės ofertą pagal 2020 m. sausio 29 d. prekinio kredito sutartį, turi pareigą šioje sutartyje nustatyta tvarka ir terminais sumokėti prekių kainą.

Dėl ieškovės, kaip pardavėjos, reikalavimo sumokėti už atsakovei parduotas prekes vertinimo

19.       Pirmiau šiame sprendime nurodyta, kad nagrinėjant bylą, atsakovė sutiko ta ieškinio reikalavimų dalimi, kiek ji pagrįsta PVM sąskaitomis faktūromis, kurias atsakovė įtraukė į Gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrą ir pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai, t. y. atsakovė sutiko su ieškovės reikalavimu priteisti 59 365,90 Eur skolą už prekes (žr. šio teismo sprendimo 11 punktą). Byloje nustatyta, kad atsakovė neįvykdė piniginės prievolės sumokėti kainą, todėl atsakovė turi teisę reikalauti ir pagrįstai reikalauja, jog atsakovė įvykdytų šią prievolę (CK 6.213 straipsnio 1 dalis).

20.       Atsakovė teigia, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja 29 412,74 Eur skolos, nes, atsakovės teigimu, ši suma pagrįsta nepakankamais įrodymais.

21.       Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pagal pirkimo–pardavimo sutartį pagrindinė pardavėjo pareiga – tai jo pareiga perduoti daiktus pirkėjui (CK 6.317 straipsnio 1 dalis), o pirkėjo pareiga – sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 straipsnio 1 dalis).

22.       Šalių 2020 m. sausio 29 d. sutartyje nėra nuostatų, kokia tvarka atsakovė užsako prekių iš ieškovės ir kaip išreiškia savo valią apie jai reikalingas konkrečias prekes. Ieškovės atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad atsakovės įgalioti asmenys konkrečias prekes užsakydavo žodžiu – arba prekybos salėje, arba telefonu. Atsakovės atstovas neneigė nurodytų aplinkybių. Nurodytas atsakovės elgesys (užsakant prekes iš ieškovės) laikytinas tinkama akcepto forma, nes akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas, laikomas akceptu (CK 6.173 straipsnio 1 dalis). Esant tokiai situacijai, aktuali kasacinio teismo praktika, pagal kurią, kai pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta raštu, o jos sudarymas grindžiamas PVM sąskaitomis faktūromis, įrodinėjimo pareiga [...] apėmė pareigą įrodyti šalių susitarimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, šio susitarimo sąlygas dėl kainos dydžio, kainos sumokėjimo terminų, taip pat aplinkybes, susijusias su sutarties vykdymu, t. y. pirkimo–pardavimo sutarties dalyko (perkamų kilnojamųjų daiktų) perdavimą pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020; 23 punktas).

23.       Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, bet vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020; 29 punktas). Remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009).

24.       Taigi PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra taip pat ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes. Dėl to būtina įvertinti taip pat ir tai, yra kitų sutarties sudarymą ir įvykdymą pagrindžiančių įrodymų ar ne, koks jų tarpusavio ryšys ir santykis su faktūromis.

25.       Kartu su PVM sąskaitomis faktūromis ieškovė pateikė kasos kvitus, krovinių vežimo važtaraščius. Esant tokiai situacijai, kai prekių pristatymas grindžiamas PVM sąskaitomis faktūromis ir važtaraščiais, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kadangi, vadovaujantis Kelių transporto kodekso 29 straipsnio 1 dalimi, važtaraštis yra vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas, kurio pagrindu vežėjui perduotas krovinys laikomas atiduotu gavėjui nuo gavėjo pasirašymo važtaraštyje momento (Kelių transporto kodekso 35 straipsnio 2 dalis), todėl aplinkybės dėl pirkėjo atsakingo asmens pasirašymo krovinio važtaraščiuose turėjo teisinę reikšmę, sprendžiant dėl pardavėjo pareigos perduoti daiktus pirkėjui pagal pirkimo–pardavimo sutartį tinkamo įvykdymo, o kartu ir pirkėjo pareigos atsiskaityti už perduotas prekes atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020; 34 punktas).

26.       Iš ieškovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad dalį jų pasirašė atsakovės įgalioti asmenys, išvardyti 2020 m. sausio 29 d. sutarties 3.1 punkte pateiktoje pirkėjo įgaliotų asmenų sąraše (pavyzdžiui, A. V., V. K., E. V., V. B.). Prie elektroninių PVM sąskaitų faktūrų, kurių nepasirašė atsakovės atstovai, pateikti krovinių vežimo važtaraščiai, kuriuos pasirašė tie patys atsakovės įgalioti asmenys. Pažymėtina, kad kai kuriuos važtaraščius pasirašė K. K. ir A. A., S. Š., neįrašyti 2020 m. sausio 29 d. sutarties 3.1 punkte pateiktoje pirkėjo įgaliotų asmenų sąrašą. Atsakovė nepateikė įrodymų apie tai, kad aptariami asmenys neturėjo atsakovės įgaliojimo priimti prekes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal 2020 m. sausio 29 d. prekinio kredito sutarties 3.2 punktą, nustatyta galimybė prekes išduoti taip pat ir sutarties 3.1 punkto lentelėje nenurodytiems asmenims, jeigu jie pateikia atsakovės įgaliojimą ir asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.

27.       Atsakovė nesutinka su tuo, kad priėmė iš ieškovės prekes pagal dešimt PVM sąskaitų faktūrų. Visos jos yra elektroninės (elektroniniai egzemplioriai), jose nėra šalių atstovų parašų. Vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 79 straipsnio 11 dalimi, PVM sąskaitos faktūros gali būti rašytinės (išrašomos spausdintame blanke) ir elektroninės. PVM sąskaitos faktūros privalomi rekvizitai nustatyti PVMĮ 80 straipsnyje. Prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) arba asmens, kuris įformina PVM sąskaitą faktūrą, taip pat ir prekių arba paslaugų pirkėjo (kliento) parašas (elektroninis parašas) įstatymų leidėjo nėra priskirtinas prie privalomų PVM sąskaitos faktūros rekvizitų. Šią išvadą patvirtina taip pat ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 8 dalis, kurioje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyti apskaitos dokumentų rekvizitai (dėl asmens, kuris turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardo, pavardės, parašo ir pareigų nurodymo) yra neprivalomi PVM sąskaitai faktūrai. Pažymėtina, kad tiek popierinės, tiek elektroninės PVM sąskaitos faktūros turi tuos pačius rekvizitus ir tokią pačią teisinę galią. Tokios pozicijos laikomasi taip pat ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020; 25 punktas).

28.       Prie visų dešimties elektroninių faktūrų, su kuriomis atsakovė nesutinka ir kurių neįrašė į Gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrą ir pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai, ieškovė pridėjo krovinių važtaraščius. Visus juos pasirašė atsakovės įgalioti asmenys, išvardyti 2020 m. sausio 29 d. sutarties 3.1 punkte pateiktoje pirkėjo įgaliotų asmenų sąraše (A. V., V. K., V. B.). Važtaraščiuose atsakovės atstovai pasirašė, kaip pirkėjo ar gavėjo atstovai, bet ne kaip vežėjo ar kitų asmenų atstovai. Kai kuriuose važtaraščiuose įrašyta (atspausdinta), kad gavėja yra ieškovė, o siuntėjai yra kitos įmonės (Geberit produkcja sp.z.o.o, UAB Onninen, UAB Komfovent, UAB Systemair). Ieškovės atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad ieškovė neturi tam tikrų prekių savo prekybos salėse ir sandėliuose, todėl jas klientai, taip pat ir atsakovė, gali užsisakyti iš tiekėjų pateiktų katalogų. Ieškovės atstovo teigimu, esant šalių santykiams, atsakovė nurodydavo ieškovei, kokių prekių reikia, o ieškovė šias prekes užsakydavo tiesiogiai iš tiekėjų ir iš jų prekės buvo pristatomos (atvežamos) į atsakovės nurodytą vietą. Ieškovės atstovas taip pat nurodė, kad atsakovė patyrė finansinių sunkumų, kiti tiekėjai atsisakė teikti atsakovei prekes, todėl ir sudaryta 2020 m. sausio 29 d. prekinio kredito sutartis, siekiant užtikrinti atsakovės veiklos tęstinumą, gaunant prekes ir atidedant atsiskaitymo už jas terminą 90 dienų. Teismas daro išvadą, kad aplinkybė, jog 2020 m. sausio 29 d. sudaryta ilgalaikė prekinio kredito sutartis, be kita ko pagrindžia jos pagrindu susiformavusius prekių atsakovei tiekimo per ieškovės įmonę su mokėjimų atidėjimu santykius. Atsakovė nagrinėjamoje byloje neįrodė, kad prie faktūrų pridėtuose važtaraščiuose pasirašę jos įgalioti asmenys prekes priėmė ne atsakovės, bet ieškovės ar kitų asmenų (pavyzdžiui, atsakovės atstovo teigimu AB „Panevėžio statybos trestas“) vardu.

29.       Ieškovė į bylą taip pat pateikė jos atstovo L. K. elektroninius laiškus, kuriais atsakovės atstovams A. V., V. (elektroninio pašto adresas (duomenys neskelbtini), I. K., atsakovės vadovui T. M. išsiųstos tos dešimt faktūrų, kurių atsakovė neįrašė į Gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrą, pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai ir ginčija nagrinėjamoje civilinėje byloje (2020 m. birželio 22 d., 2020 m. liepos 1, 8, 9, 10, 14, 21 d., 2020 m. rugsėjo 3 d. elektroniniai laiškai). Kai kurie ieškovės elektroniniai laiškai siųsti tą pačią dieną arba praėjus kelioms dienoms po to, kai išrašytos elektroninės formos PVM sąskaitos faktūros.

30.       Įvertinus byloje nustatytų aplinkybių ir teismui pateiktų įrodymų visetą, darytina išvada, kad ieškovė įrodė nuoseklią savo ir atsakovės veiksmų grandinę, bendradarbiaujant ir tiekiant-perkant prekes pagal 2020 m. sausio 29 d. prekinio kredito sutartį. Atsakovė žodžiu (telefonu arba prekybos vietoje, prekybos salėje) teikė užsakymus ieškovei. Pastaroji priimdavo pateiktą užsakymą ir jis sukeldavo teisinių padarinių – buvo sudaroma konkrečių prekių pirkimo-pardavimo sutartis, nes akceptas sukelia teisinius padarinius nuo to momento, kai jį gauna oferentas (CK 6.173 straipsnio 2 dalis), o šis teisinis padarinys, pagal CK 6.181 straipsnio 1 dalį yra sutarties sudarymas (sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai oferentas gauna akceptą, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita). Tada atsakovė kreipdavosi į atsakovės užsakytų prekių tiekėjus, iš jų užsakydavo prekes ir jos buvo pristatomos atsakovei. Pastarosios įgalioti asmenys pasirašydavo krovinių važtaraščiuose ir taip patvirtindavo, kad atsakovė gavo užsakytas prekes. Ieškovė, gavusi atsakovės įgaliotų asmenų pasirašytus krovinių važtaraščiais, vadovaudamasi šalių 2020 m. sausio 29 d. sutarties 2 punkto nuostatomis, išrašydavo PVM sąskaitas faktūras ir nustatydavo atidėto mokėjimo už pristatytas (išduotas) prekes terminą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visose atsakovės ginčijamose faktūrose nustatytas ne vėlesnis kaip 90 kalendorinių dienų terminas visai prekių kainai sumokėti. Tai atitinka 2020 m. sausio 29 d. prekinio kredito 2.2 punkto sąlygą.

31.       Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovės turi pareigą tvarkyti gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrus ir teikti Valstybinei mokesčių inspekcijai informaciją apie išrašytas bei gautas faktūras (PVMĮ 78 straipsnio 5 dalis). Tai, kad atsakovė neįvykdė nurodytos pareigos į Gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrą įrašė ne visas iš ieškovės gautas faktūras, neatleidžia atsakovės nuo sutartinės prievolės atsiskaityti už iš ieškovės įgytas prekes.

32.       Dėl visų pirmiau išdėstytų priežasčių konstatuotina, kad ieškovė įrodė, kad pardavė atsakovei prekių už 29 412,74 Eur pagal dešimt PVM sąskaitų faktūrų, neįrašytų į Gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrą ir nepateiktų Valstybinei mokesčių inspekcijai (žr. Valstybinės mokesčių inspekcijos 2021 m. kovo 17 d. rašte „Dėl informacijos apie uždarąją akcinę bendrovę „Vėsa ir partneriai“ pateikimo, 2–oje lentelėje išvardytas faktūras). Atsakovė nesumokėjo už nupirktas prekes per šalių sutartą terminą, jis pasibaigė, todėl ieškovė turi teisę reikalauti 29 412,74 Eur skolos (2020 m. sausio 29 d. sutarties 2.2 punktas) (CK 1.138 straipsnio 4 punktas, 6.33 straipsnio 2 dalis, 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.314 straipsnio 5 dalis).

Dėl ieškinio reikalavimo priteisti delspinigius ir procesines palūkanas

33.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kada pagal šalių 2020 m. sausio 29 d. sutarties 4.1 punktą, pirkėjas, neatsiskaitęs su pardavėju per terminus, nustatytus šioje sutartyje, moka už kiekvieną pavėluotą dieną 0,05 proc. delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos (šio teismo sprendimo 10 punktas). Aptariama sutarties sąlyga atitinka netesybų formai įstatyme nustatytą reikalavimą (rašytinė forma) (CK 6.72 straipsnis). Ieškovė, vadovaudamasi 2020 m. sausio 29 d. sutarties 4.1 punkto sąlyga, už termino sumokėti parduotų prekių kainą praleidimą paskaičiavo atsakovei 4 514,21 Eur delspinigių (prie ieškinio pridėta delspinigių paskaičiavimo lentelė). Atsakovė neginčijo delspinigių dydžio ir ieškovės paskaičiuotos sumos. Byloje nustačius, kad atsakovė praleido terminą gautų prekių kainai sumokėti, šis ieškinio reikalavimas taip pat pagrįstas, todėl tenkintinas.

34.       Nuo priteistos 90 664,40 Eur sumos ieškovei priteistinos 6 proc. palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. sausio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

35.       Patenkinus ieškinį ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai). Už ieškinį ieškovė sumokėjo 1 623 Eur žyminio mokesčio. Už ieškinio parengimą ir atstovavimą teisme advokatui ieškovė sumokėjo 2 541 Eur. Pastarosios išlaidos neviršija teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių. Dėl to ieškovui iš atsakovės priteisiamos visos patirtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 4 164 Eur (1 623 + 2 541 = 4 164).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98, 259, 260, 263, 265–268 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Patenkinti ieškovės UAB „Kesko Senukai Lithuania“ ieškinį atsakovei UAB „VĖSA IR PARTNERIAI“ dėl skolos priteisimo.

Priteisti ieškovei UAB „Kesko Senukai Lithuania“ (kodas 234376520) iš atsakovės UAB „VĖSA IR PARTNERIAI“ (kodas 124926559) 86 150,19 Eur (aštuoniasdešimt šešių tūkstančių šimto penkiasdešimties eurų 19 ct) skolą, 4 514,21 Eur (keturis tūkstančius penkis šimtus keturiolika eurų 21 ct) delspinigių, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos 90 664,40 Eur (devyniasdešimties tūkstančių šešių šimtų šešiasdešimt keturių eurų 40 ct) sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. sausio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 4 164 Eur (keturis tūkstančius šimtą šešiasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Šis sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.