Pranešėjas L. Pauliukėnas                                Baudžiamoji byla Nr. 1A-638-557/2012

Teisėja A. Simaitienė                                                     Teisminio proceso Nr. 1-33-00905-2010-5

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos:1.1.7.2.5.;

(S)

                                                                                         1.2.26.2.1.; 2.1.14.; 2.1.15.; 2.4.7.;

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 10 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Aurelijos Sadauskaitės ir Eduardo Maškevičiaus,

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,  

dalyvaujant prokurorei Reginai Bučinskaitei,

gynėjui Alvydui Kvaščevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 13 d. nuosprendžio (su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 13 d. nutartimi padarytu rašymo klaidos ištaisymu), kuriuo T. Ž. nuteista pagal BK 284 str. 1 d. laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Nuosprendžiu iš T. Ž. nukentėjusiajai K. N., atstovaujamai atstovės pagal įstatymą I. U., priteista 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 1815 Lt advokato atstovavimo išlaidų I. U., 1463,06 Lt turtinės žalos Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos bei 33,40 Lt kelionės išlaidų valstybės naudai.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

T. Ž. nuteista už tai, kad viešoje vietoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį: ji 2010-06-24 apie 20 val. viešoje vietoje – prekybos ir pramogų centro „Akropolis“, Taikos pr. 61, Klaipėdos m., koridoriuje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t.y. K. N. bandant praeiti pro šalį pastarosios nepraleido užstodama praėjimą ir tyčia, įrėmusi rankas į krūtinę, pastūmė K. N., po ko dešinės rankos plaštaka sudavė K. N. į kairę veido pusę, tokiais savo veiksmais padarydama nukentėjusiajai galvos sumušimą su odos nubrozdinimais kairiojo skruosto srityje, kliniškai nustatytą lengvą galvos smegenų sukrėtimą, t.y. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Apeliaciniu skundu nuteistoji T. Ž. prašo: 1) Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 13 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 2) panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorės D. D. nutartį dėl neteisėtai skirtos 1300 Lt baudos, kadangi jos veiksmuose nebuvo padaryta jokia nusikalstama veika, o tinkamas advokatas nebuvo jai suteiktas; 3) kardomosios priemonės įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje panaikinimą nuosprendžio dalyje laikyti nepakeistą; 4) užtikrinti jai teisę į nešališką ir teisingą teismą ir perduoti bylą nagrinėti visiškai kitam tos pačios pakopos teismui, kaip buvo prašoma iš pradžių ir kaip išdėstyta; 5) skundą tenkinti. Nurodo, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja absoliučiai neteisingai, šališkai, suinteresuotai, akivaizdžiai brutaliai ir šiurkščiai pažeidžiant visus BPK reikalavimus, visas jos teises ir teisėtus interesus, nesant absoliučiai jokios jos kaltės ir jos kaltės visiškai neįrodžius, su eile kitų pažeidimų, nesant jokių BPK 3 str. 1 d. aplinkybių ir pagrindo, išnagrinėjo Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorų tyčia, iš keršto paskatų, dėl nuolatinio persekiojimo už jos visuomeninę veiklą sufabrikuotą ir nuo 2010 m. birželio 29 d. tyčia klastojamą ikiteisminio tyrimo bylą Nr. 33-1-00905-10 (teismo baudžiamąją bylą Nr. 1-208-201/2012), kurioje ji yra neteisėtai, be jokio pagrindo nuteista pagal BK 284 str. 1 d. (dėl viešiosios tvarkos pažeidimo). Vietoj to, kad nedelsiant tęstų toliau pradėtą ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-00296-10 įtariamosios nepilnametės K. N. atžvilgiu pagal BK 178 str. 1 d. dėl tą pačią dieną PPC „Akropolis“ 2010-06-24 įvykdytos jai priklausančio žiedo vagystės ir patrauktų ją baudžiamojon atsakomybėn (1 t., b.l. 26), mano, jog Klaipėdos m. apylinkės prokuratūros prokurorų I. G., D. D. ir S. G. dėka buvo sugalvotas dar vienas eilinis nusikaltimas prieš ją, t.y. tyčia buvo suklastota ir sufabrikuota nauja baudžiamoji byla Nr. 33-1-00905-10, kurios pagrindu K. N. buvo vertinama ne kaip vagilė, o kaip nukentėjusioji, t.y. 2 metus prokurorai tyčia vaidino ir apsimetinėjo, jog jai buvo padarytas neaiškios kilmės kūno sužalojimas, nors tai yra iš anksto sufabrikuotas melas ir faktų suklastojimas, turint omenyje prokurorų „pagalbą“ tyčia klastojant šią baudžiamąją bylą, nesant jokios jos kaltės ir baudžiamojo nusižengimo požymių. Yra daromas nusikaltimas prieš ją.

Taip pat teismas 2012-03-13 neteisėtai ir nepagrįstai nusprendė priteisti iš jos (bedarbės, negaunančios jokių pajamų ir vienos auginančios nepilnametį vaiką) 4000 Lt neturtinės žalos save pavadinusiai nukentėjusiajai K. N., kuri tą pačią 2010-06-24 dieną ją „apvogė“ prekybos centre „Akropolis“. Jos motinai I. U. priteisė iš jos 1815 Lt atstovavimo išlaidų, Valstybinei ligonių kasai iš jos visiškai neteisėtai ir nepagrįstai priteisė 1463,06 Lt dydžio suklastotų ir nepagrįstų išlaidų už K. N. 2 parų neaiškaus pobūdžio gydymą ir 33,40 Lt kelionės išlaidų atlyginimą valstybei, t.y. už fiktyvių liudytojų L. N. bei Z. N. atvykimą iš Rietavo m. į teismo posėdį Klaipėdos m. apylinkės teisme. Pabrėžia, jog po to nukentėjusioji K. N. buvo išvykusi pramogauti į Italiją, tuo metu, kai jai buvo iškelta baudžiamoji byla.

Su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-208-201/2012 kategoriškai nesutinka ir kategoriškai prieštarauja. Šis 2012 m. kovo 13 d. neteisėtas, nepagrįstas ir neteisingas nuosprendis naikintinas nuo jo paskelbimo dienos:

1. BK 284 str. 1 d. (viešosios tvarkos pažeidimas) nusako, kad tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Tačiau jokio jos įžūlaus elgesio, jokių grasinimų, jokių patyčių, jokių vandališkų veiksmų, jokios nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai 2010-06-24 (apie 20 val.) prekybos ir pramogų centre „Akropolis“ atlikta nebuvo. Visuomenės rimties ar tvarkos ji nesutrikdė ir net neketino sutrikdyti. Jokių jos tyčinių veiksmų nebuvo ir nustatyta nėra. Jos kaltė nenustatyta.
2. Ši byla yra tendencingai sufabrikuota pagal prokurorų užsakymą, kaip išdėstyta.
3. Nurodytas baudžiamasis įstatymas pritaikytas neteisėtai, nepagrįstai ir nemotyvuotai, šiurkščiai pažeidžiant pagrindinį Lietuvos Respublikos įstatymą - Konstituciją ir Konstitucijos 31 str. 1 d., kuriuo įtvirtinta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo numatyta tvarka.
4. Nuosprendis priimtas šiurkščiai pažeidžiant taip pat Konstitucijos 31 str. 2 d. pagrindą, kuriuo reikalaujama, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, kas buvo brutaliai ir šiurkščiai pažeista. Jokio teisingo ir nešališko teismo nebuvo.
5. Kai bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, pagal Konstitucijos 31 str. 4 d. reikalavimą, tai ir toje dalyje Konstitucija buvo pažeista ir akivaizdžiai paminta, nesant jokio baudžiamojo nusižengimo ir jai faktiškai nepadarius jokios nusikalstamos veikos.
6. Remiantis Konstitucijos 109 str. 3 d., teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso įstatymo, o vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (Konstitucijos 109 str. 2 d.). Tačiau, šiuo atveju teisėja įstatymo neklausė ir buvo priklausoma nuo prokuratūros, tariamai atliekančios prieš ją naują, dar vieną nusikalstamą veiką, skaito, tapo nusikalstamos veikos užsakymo „vykdytoja“.
7. Teisėja negalėjo taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 110 str.), tyčia pažeidė jos nekaltumo prezumpciją, teisę į laisvę ir visus teismo imperatyvus.
8. Keletą kartų buvo raštu motyvuotai ir pagrįstai prašoma nušalinti teisėją A. S. nuo šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dėl jos šališkumo ir asmeninio suinteresuotumo šios bylos baigtimi, taip buvo prašoma jai pačiai nusišalinti, kad nekiltų jokių abejonių dėl jos suinteresuotumo bei šališkumo. Tačiau teisėja šiurkščiai pažeidė procesą ir šioje dalyje, tariamai tyčia ir suinteresuotai nenusišalino, specialiai nesikreipė į Klaipėdos m. apylinkės teismo pirmininkę dėl jos prašymo išsprendimo klausimo, kad nušalinti ją nuo šios bylos nagrinėjimo, todėl skaito, jog akivaizdžiai „tarnavo“ kerštaujantiems prokurorams ir įgyvendino jų kėslus.
9. Dėl šios bylos perdavimo nagrinėti kitam, nešališkam ir nesuinteresuotam tos pačios pakopos teismui pagal BPK 229 str. 2 d. 2 p., laiku ir tinkamai buvo net 2 kartus kreiptasi į Lietuvos apeliacinį teismą. Dar vėliau buvo kreiptasi į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką taip pat dėl šios bylos perdavimo nagrinėti kitam, nešališkam ir nesuinteresuotam tos pačios pakopos teismui pagal BPK 229 str. 2 d. 2 p. (byloje medžiaga yra).
10. Teisė į teisingą, nešališką teismą kartu su teise į gyvybę yra įvardijama kaip besąlyginė teisė ir, pasak Konstitucinio Teismo teisėjos T. B., laikomos absoliučiomis. Tačiau ir šioje dalyje jos teisės buvo grubiai ir vandališkai, įžūliai pažeistos. Byla buvo išnagrinėta suinteresuotame ir šališkame, visiškai neteisingame teisme, nors neteisingo proceso būti negali ir būti negalėjo.
11. Šiame teisme jai visiškai nebuvo užtikrinta teisė į teisingą teismą, tai yra viena iš pagrindinių asmens teisių, įtvirtintų Konstitucijoje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. Tai yra asmens teisė į tinkamą teisinį procesą. Šios teisės reikšmė visos Konvencijos požiūriu, visų pirma, jos ypatinga svarba užtikrinant teisės viršenybės principą.
12. Kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas kaltinimo klausimą teismas ypatingą dėmesį turėjo skirti su tuo klausimu susijusioms realijoms. Svarbiausia tai, kad kaltinimo sąvoka turėjo būti aiškinama pagal Konvencijos prasmę. Nenurodžius jos kaltės, aplaidžiai ir neteisingai vedant visą ikiteisminį tyrimą bei akivaizdžiai klastojant bylą, Klaipėdos m. apylinkės prokuratūra pradėjo neteisėtus prievartinius veiksmus ir pradėjo ją kankinti bei aktyviai persekioti.
13. Pabrėžia, jog matant daromus su ja neteisėtus veiksmus, dar 2011 m. birželio 20 d. raštu (Reg.P-734/11) prašė Klaipėdos m. apylinkės prokuratūros vyr. prokurorės nedelsiant visiškai nutraukti neteisėtai pradėtą ikiteisminį tyrimą nesant jos kaltės ir pagal BPK 3 str. 1 d. reikalavimus (1 t., b.l. 41). Tačiau jos motyvuotas prašymas buvo neteisėtai perduotas nagrinėti tai pačiai prokurorei D. D., suinteresuotai tęsti neteisėtą ikiteisminį tyrimą ir ją kankinti, dėl tos pačios prokurorės jos prašymas buvo atmestas (2 t., b.l. 42). 2011-06-30 advokatas A. J. taip pat prašė ikiteisminį tyrimą nutraukti, nes „byloje neįrodyta, kad T. Ž. įvykdė chuliganiškus veiksmus viešoje vietoje. Tualetas - uždara patalpa, pašalinių asmenų nebuvo. Viešoji tvarka pažeista nebuvo“ (2 t., b.l. 160). Tačiau byla tyčia nutraukta nebuvo (2 t., b.l. 195, 3 t., b.l. 8-12).
14. Pažymi, jog šioje byloje, remiantis Klaipėdos m. apylinkės prokuratūros prokurorės D. D. procesiniu sprendimu, buvo nutarta be jokio teisėto pagrindo taikyti jai kardomąją priemonę, t.y. kiekvieną savaitę registruotis policijos nuovadoje (2 t., b.l. 31-32), dėl to ji prarado savo asmeninį laiką, pinigus, darbo vietą, negalėjo gydytis, išvažiuoti su vaiku net į atostogas, prarado savo pajamas ir patyrė kitą žalą (2 t., b.l. 33, 39, 2 t., b.l. 37, 40, 177-179, 181, 194, 3 t., b.l. 29), tuo jai buvo uždrausta išvažiuoti už Lietuvos Respublikos ribų, įsidarbinti užsienyje, tuo buvo uždrausta išlaikyti save ir savo vaiką, dėl ko buvo priversta skursti, badauti, buvo kartu su vaiku akivaizdžiai kankinama badu bei skurdu, paskendo skolose, prarado sveikatą, buvo žeminama, nukentėjo jos dalykinė ir visuomeninė reputacija (2 t., b.l. 82, 83-84).
15. Taip pat, tuo pačiu aspektu 2011-05-19 buvo bandoma ją neteisėtai sulaikyti ir patalpinti į areštinę 10 parų tos pačios kerštaujančios prokurorės D. D. dėka (1 t., b.l. 151-152, 153-154), faktiškai jai sunkiai sergant ir turint keletą Nedarbingumo pažymėjimų (1 t., b.l. 153-154), kai liga laikytina neatvykimą pateisinančia priežastimi (1 t., b.l. 126-129). Tuo būtų padaryta žala ir jos išlaikytiniam nepilnamečiui vaikui. Taip buvo bandoma susidoroti su ja ir jai pakenkti.
16. Taip pat tuo pačiu pagrindu ir neteisėto kaltinimo sąvokos pagrindais jai neteisėtai buvo uždėta visiškai nepagrįsta 1300 Lt dydžio bauda (1 t., b.l. 118-119, 128, 130-140, 143, 145, 2 t., b.l. 168-171, 3 t., b.l. 13-16, 17-18), nors jai iš pat pradžių nebuvo užtikrinta teisė turėti ir naudotis tinkamo advokato (gynėjo) pagalba šioje byloje, o šaukimai net nebuvo jai tinkamai įteikiami ir jų ji negavo.
17. Taip pat, prieš ją neteisėtai buvo panaudota dar viena prievarta, t.y. neįrodžius jokios jos kaltės ir šiurkščiai pažeidžiant jos nekaltumo prezumpciją, buvo neteisėtai kreiptasi į Klaipėdos m. priklausomybės ligų centrą (2 t., b.l. 59), taip pat į Klaipėdos psichikos centrą (2 t., b.l. 60) ir net į Klaipėdos m. psichiatrijos ligoninę (2 t., b.l. b.l. 61), neteisėtai norint primesti reikalavimus dėl jos „psichikos“ sutrikimo, t.y. taip panaudoti psichiatrinę prievartą (2 t., b.l. 59-66). Tai yra taip pat vienas iš daromų prokurorų nusikaltimų prieš ją ir jos vaiką bei jos teises gintis nuo jų neteisėtų veiksmų. Tie ketinimai jai tapo aiškūs tik jai leidus susipažinti su ikiteisminio tyrimo byla 2012-06-30.
18. Su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nesant jokio gynėjo, jai buvo leista susipažinti tik 2011-06-30 (2 t., b.l. 43-45, 159-160), t.y. tik po 12 mėnesių nuo šios bylos pradėtos „fabrikacijos“ (1 t., b.l. 5, 9) ir tik tada, kai buvo įteiktas Pranešimas apie įtarimą (2 t., b.l. 28). Todėl negalėjo faktiškai realizuoti savo teisių į nurodytą neteisėtai, neteisingai vedamą ikiteisminį tyrimą bei laiku ir tinkamai skųsti visus nurodytus neteisėtus veiksmus prieš ją ir neturint viso ikiteisminio tyrimo laikotarpyje jokio gynėjo, laiku, teisingai ir kvalifikuotai apskųsti visus neteisėtus procesinius dokumentus šioje byloje (1-5 tomai). Tuo buvo pasinaudota prieš ją. Jos teisė tai atlikti buvo akivaizdžiai suvaržyta, turint omenyje Klaipėdos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus R. V. neteisėtus, nuolat daromus veiksmus, jam norint akivaizdžiai jai pakenkti, nuolat vilkinti procesą, jo nuolatinio piktnaudžiavimo savo tarnybinėmis teisėmis ir nuolat daromos jai ir jos vaikui turtinės ir neturtinės žalos absoliučiai visose bylose.
19. Faktiškai jokios realios, tinkamos ir veiksmingos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos laike ikiteisminio tyrimo jai suteikta nebuvo, niekas jos teisių negynė ir neatstovavo (1 t., b.l. 11, 66, 69, 88, 90-91, 93, 98, 99, 103-104,1 12, 113, 115, 118-119, 142, 155, 158-165, 167-180, 184, 185-197, 2 t., b.l. 3, 4, 5-17, 18-21, 27-32, 46, 47-55). Vyko nuolatinė kova gauti advokatą (gynėją) iš šios tarnybos. Tačiau nurodytas pareigūnas iki šiol baudžiamojon atsakomybėn už tokį piktnaudžiavimą ir savivalę nėra nubautas. Todėl advokato (gynėjo) vėl ji neturi ir apeliacinės instancijos teisme (skundo kopija Teisingumo ministrui prideda, priedas Nr. 2).
20. Tai viskas įrodo, jog prokurorės D. D. procesinės prievartos sprendimais jau iš pat pradžių buvo numatytas išankstinis neteisėtas ir tyčinis baudžiamasis persekiojimas ir nuteisimas, net neįrodžius jos kaltės ir net nesistengiant tai įrodyti. Todėl ikiteisminis tyrimas buvo vedamas aplaidžiai, atmestinai, nekokybiškai, šiurkščiai pažeidžiant absoliučiai visus ikiteisminiam tyrimui keliamus reikalavimus bei tariamai iš anksto susitarus su teismo teisėja A. S..
21. Atsižvelgiant į šias aplinkybes kontatuotina, kad vis dėlto, kad nuo to momento, kai prokurorės D. D. buvo priimtas neteisėtas sprendimas uždaryti ją į areštinę, o vėliau nustatyta neteisėta ir nepagrįsta prievartinė sąlyga apriboti jai judėjimo laisvę ir pareiga periodiškai registruotis policijos nuovadoje bei paskirta 1300 Lt dydžio nepagrista bauda, byloje pateikti įrodymai apie asmens banko sąskaitas (2 t., b.l. 70-81), duomenys apie asmeninį (2 t., b.l. 67, 68) bei privatų gyvenimą (1 t., b.l. 73), „psichinę“ būklę, šaukimų siuntimas atvykti kaip įtariamajai apklausai nežinia kam ir kur, advokato (gynėjo) nesuteikimas ir kiti veiksmai rodo, jog tada dar iki teismo pradžios jai jau grėsė baudžiamasis kaltinimas Konvencijos 6 str. 1 d. prasme, ir tuo buvo akivaizdžiai siekiama neteisėtu būdu atlikti jos nuteisimą. Tai reiškia, jog jos atžvilgiu jau tada buvo sumanytas ir pradėtas naujas nusikaltimas.
22. Pabrėžia, kad netgi kai nėra oficialaus pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, visvien buvo laikoma, jog jos kaip „įtariamosios padėtis, jei ji yra pakankamai stipriai paveikta“, buvo iš anksto jau prilygstama įtarimui, kad asmuo „jau yra padaręs nusikalstamą veiką“.
23. Teismas turėjo galimybę net perklasifikuoti tariamą teisės pažeidimą kaip drausminį nusižengimą vietoj nusikalstamos veikos remiantis drausmine, o ne baudžiamojo proceso tvarka, kas tik dar kartą įrodo kerštaujančių prokurorų poveikį šitai bylai. Jie yra į šią bylą „įsikibę“. Tokiais atvejais nustatoma, jog teismas nevykdė savo įsipareigojimų ir negarantavo teisės į teisingą teismą pagal Konvencijos 6 str. 1 d. arba (ir) 2 d. ir 3 d. numatytas garantijas.
24. Pagal Konvencijos 7 str. 1 d. „niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais“. Šiuo atveju teismas turėjo pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą ir išsiaiškinti, ar toks jos visiškas neveikimas galėjo būti prilygstamas prie BK 284 str. 1 d. požymių.
25. Daugelyje šalių jau įvykusiam dekriminalizacijos procesui, kuris lėmė, kad teisės pažeidimai, kuriuos ankščiau reglamentavo baudžiamoji teisė, laiko, kad tapo kitos teisės šakos reguliavimo dalyku. Tačiau teisėja A. S. visvien laikosi senų pažiūrų ir į šiandienines realijas ir Konvencijos tobulėjimus neatsižvelgė, tariamai tyčia ir suinteresuotai.
26. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pačiame teisme net nebuvo nustatyta ir apskritai nebuvo ištirta, kas, kada ir kur padarė K. N. kūno sužalojimus.
27. Klaipėdos miesto vaikų ligoninėje gydytojai 2010 m. birželio 24 d., apžiūrint K. N., jokių kūno sužalojimų neužfiksavo, ji į vaikų ligoninę paguldyta nebuvo, išvažiavo namo sveika ir nesužalota. Po to sugrįžo vėl į tą patį PPC „Akropolis“ toliau „papramogauti“.
28. PPC „Akropolis“ apsaugos tarnybos „Euro cash1“ darbuotojai apklausti nebuvo ir jokių jų parodymų šioje byloje nėra.
29. Taip pat nenustatyta, kodėl 2010 m. birželio 24 d. po 20 val. K. N. nesikreipė į policiją ir ką siekė tuo nuslėpti.
30. Jokio priežastinio ryšio tarp jos veiksmų ir K. N. kūno sužalojimo nėra ir nenustatyta.
31. Įvykio vietoje nėra atliktas nukentėjusios K. N. ir jos tariamosios liudytojos, t.y. jos tariamos pusseserės L. N. patikrinimas bei apžiūra.
32. L. N. gyvena ne Klaipėdoje, o (duomenys neskelbtini), ir koks jos ryšis toje byloje, nėra nustatyta.
33. Nebuvo atlikta akistata: tarp jos ir nukentėjusios K. N.; tarp jos ir tariamosios liudytojos – K. N. pusseserės L. N.; tarp pagrindinės liudytojos - jos dukros D. B. ir nukentėjusios K. N.; tarp pagrindinės liudytojos – jos dukros D. B. ir tariamosios liudytojos – K. N. pusseserės L. N..
34. Nukentėjusios K. N. ir jos tariamosios liudytojos - jos pusseserės L. N. parodymus reikia laikyti kritiškais, kadangi jos yra artimos giminaitės, turinčios bendrus tėvus, t.y. tėvus N. N. bei R. N., kurie taip pat yra artimi giminaičiai (t.y. broliai).
35. Tuo metu, kai nukentėjusios K. N. ir jos tariamosios liudytojos - jos pusseserės L. N. parodymus reikėjo laikyti kritiškais, pagrinindinės liudytojos – jos dukters D. B. parodymai, kuri faktiškai visą laiką buvo įvykio vietoje, visiškai nebuvo teismo įvertinti, o nuosprendyje apie tai apskritai net nėra pasisakyta.
36. Buvo šiurkščiai pažeistas šalių ir liudytojų lygiateisiškumo principas. Tuo taip pat buvo šiurkščiai pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. ir 3 d. 1 p. reikalavimai, nes ši procesinė garantija, t.y. teisė pačiam apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams, yra susijusi su šalių lygiateisiškumo principo, kuris yra vienas iš kertinių teisingo teismo aspektų, įgyvendinimu.
37. Tuo tarpu kaltinamosios liudytojos A. K. T. nuoširdžius ir teisingus parodymus teismas nemotyvuotai, neteisėtai ir nepagrįstai atmetė, puikiai žinodamas, kad ji kaip kaltinamoji bei pagrindinės liudytojos – D. B. ir A. K. T. tyčia buvo apskritai išmestos iš šio ikiteisminio tyrimo, tyčia liko neapklaustos ir faktiškai iš proceso buvo tyčia eliminuotos dar nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, kas yra baisus procesinis pažeidimas. Pats ikitesiminis tyrimas nuo pat pradžių 2010-06-29 prokurorų bei tyrėjų S. S. bei R. G. dėka buvo vedamas akivaizdžiai suinteresuotai ir vienašališkai tik K. N. ir jos motinos naudai, tariamai pagal prokurorės D. D. „vadovavimą“. Jokios tiesos nustatyti net nebuvo ketinama.
38. Teismas nurodė, lyg tai vaizdo kameroje tos liudytojos „nesimato“, tačiau vaizdo įrašo ekspertizės atlikti nepareikalavo, jei teismui buvo „neaiškūs“ kameros vaizdai. Darytina išvada, kad teismas tyčia „nepanorėjo“ matyti tai, ką pamatyti privalėjo, t.y. matė tai, ką pats norėjo matyti.
39. Jai teismo apskritai buvo uždrausta įrodyti savo nekaltumą, nes buvo uždrausta pasinaudoti ne tik teisėmis paskirti naują medicininę ekspertizę ir paneigti teismo medicinos vyr. eksperto R. P. P. akivaizdžiai suklastotą, akivaizdžiai neatitinkantį tikrovės jo melagingą išvadą, kurioje net nebuvo nurodyta jos pavardė ir kokiai bylai tai buvo skirta (1 t., b.l. 48-49). Tačiau jai teismo buvo taip pat uždrausta pasinaudoti galimybėmis užsakyti nepriklausomo medicinos eksperto prof. A.G. išvadą. Tam reiklaui jai teismo nebuvo leista pasidaryti vaizdo kameros CD įrašo kopiją bei R. P. P. išvados kopiją apskritai nebuvo leista pasidaryti savo lėšomis iš šios bylos. Tai reiškia, kad pats teismas buvo tyčia suinteresuotas ir veikė taip, kad ji negalėtų nieko įrodyti ir tam specialiai net tyčia užkirto jai kelią į teisingą bylos išnagrinėjimą.
40. Iki šiol CD - vaizdo įrašo kopijos iš šios bylos ji negavo, todėl po nuosprendžio paskelbimo skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismo pirmininką A. D. (skundo kopija pridedama, priedas Nr. 1). Tačiau ir šiai dienai jai uždrausta naudotis savo procesinėmis teisėmis.
41. Sudėtiniai 7 teisingumo elementai - t.y. procesinės šalių lygybės, rungtyniško proceso principas, įrodymo leistinumo ir vertinimo klausimai, teisė dalyvauti bylos nagrinėjime ir teisė į teisingą viešą žodinį bylos nagrinėjimą, teisė į veiksmingą nemokamą teisinę pagalbą ir į pagrįstą teisingą ir nešališką sprendimą, teisė į nemokamo vertėjo pagalbą iš jos gimtosios (rusų) kalbos, kad būtų įmanoma veiksmingai ir realiai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, - visi šie principai buvo tiesiog pažeisti, nors ją sudarančių elementų sąrašas nėra baigtinis. Nors tokie reikalavimai baudžiamosiose bylose yra žymiai griežtesni, kai Konvencijos 6 str. l d. ir 6 str. 2 d. ir 3 d. yra įtvirtintas garantijų taikymas, tačiau ir tokios nebuvo vykdomos šioje byloje, kai žmogaus teisės iš tikrųjų yra nedalomos.
42. Tokia teismo pozicija kritikuotina, nes taip aplaidžiai nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir taip elgdamasis teismas tarsi vengia nurodyti aiškią kiekvienos konkrečios procesinės teisės reikšmę, todėl liko labai daug dviprasmybių apskritai BPK, BK ir Konvencijos 6 str. požiūriu.Toks teismo pasirinkimas savaime kerta pasitikėjimą tokiu teismu ir teisėja.
43. Nukentėjusios K. N. motinos I. U. kaip liudytojos parodymai apskritai negalėjo būti teismo priimti ir vertinami, kadangi jos įvykio vietoje 2010-06-24 (apie 20 val.) PPC „Akropolis“ apskritai nebuvo, I. U. nėra jokia liudytoja. Ikiteisminiame tyrime bei teismo posėdyje I. U. davė akivaizdžiai melagingus parodymus, teismui melavo. Todėl jai ji pareikalavo pradėti ikiteisminį tyrimą ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą (byloje prašymas yra).
44. Fiktyvios liudytojos L. N. motinos Z. N., gyvenančios (duomenys neskelbtini), kaip liudytojos parodymai apskritai negalėjo būti teismo priimti ir vertinami, kadangi jos įvykio vietoje 2010-06-24 PPC „Akropolis“ taip pat nebuvo ir Z. N. nėra ir nebuvo jokia liudytoja. Todėl jai ji pareikalavo pradėti ikiteisminį tyrimą ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą (byloje prašymas yra).
45. Kokios tai buvo 2 merginos, pavaizduotos stebėjimo video kameroje ir CD - video įraše, teismo nenustatyta. Ar iš tikrųjų tai buvo tos 2 merginos, apie kurias rašo teismas, ar tai buvo kitos 2 merginos, teismas nenustatė ir net nieko netikrino. Mano, jog tai nebuvo daroma suinteresuotai.
46. Nebuvo nustatyta, ar L. N., faktiškai gyvenanti (duomenys neskelbtini), iš tikrųjų 2010-06-24 buvo atvažiavusi į Klaipėdos miestą apie 20 val. ir kokiu transportu jinai buvo atvykusi į Klaipėdą. Mano, jog tai nebuvo padaryta suinteresuotai.
47. Todėl L. N. ji pareikalavo pradėti ikiteisminį tyrimą ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą (byloje prašymas yra).
48. Byloje visiškai nėra 2010-06-24 telefono pokalbių išklotinės tarp nukentėjusios K. N. ir jos motinos I. U., taip pat nėra duomenų, kokios trukmės buvo tie telefoniniai pokalbiai, jei apskritai jie buvo atlikti.
49. Byloje visiškai nėra 2010-06-24 telefono pokalbių išklotinės tarp nukentėjusios K. N. ir jos tėvo N. N. (1 t., b.l. 2), taip pat nėra duomenų, kokios trukmės buvo jų telefoniniai pokalbiai, jei aplamai jie buvo atlikti.
50. Nebuvo visiškai apklausti Klaipėdos m. vaikų ligoninės gydytojai M. K. bei A. Janušonis, kurie galėtų parodyti, ar buvo K. N. kūne sužalojimo pėdsakai.
51. Nebuvo iš Klaipėdos m. vaikų ligoninės išreikalauta nukentėjusios K. N. medicininės kortelės originalas ar patvirtinta kopija dėl jos tariamų kūno sužalojimų bei gydymo išlaidų pagrįstumo.
52. Neteisingai išduota tariamo nusikaltimo kvalifikacija.
53. Baudžiamoji atsakomybė už tokio pobūdžio tariamą nusikaltimą numatyta tik tais atvejais, jei tariamas nusikaltimas būtų padarytas iš tyčinių, chuliganiškų paskatų ir jei tai būtų šiurkštus, bjaurus, chuliganiškas elgesys ir visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Pagal video kameros duomenis jokių asmenų ten užfiksuota nebuvo, jokių akivaizdžių įrodymų tam nėra ir jų nebuvo. Nei vieno žmogaus šioje vietoje nebuvo, niekas nieko negirdėjo ir nematė.
54. Tariamas tik pasikalbėjimas truko mažiau nei 1 minutę.
55. Nors pats PPC „Akropolis“ ir yra viešojoje vietoje, tačiau moterų tualetas tame centre nėra visiems prieinama vieta ir yra ne vieša vieta. Ar tai reikštų, kad tualeto įėjimas į moterų tualetą yra visiems prieinama vieta ir ten buvo sutrikdyta visuomenės tvarka, už ką reikėtų „taškytis“ Baudžiamuoju kodeksu ir nubausti viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų,- liko teismo neištirta.
56. Iš nukentėjusios motinos I. U. parodymų aiškiai matosi, jog I. U. dar iki įvykio ir po jo turėjo labai neigiamus santykius su ja ir su pagrindine liudytoja – D. B., nuolat ją ir jos dukrą šmeižė, juodino ir įžeidinėjo, skundė visokioms institucijoms, kartu su kitais gimnazijos (mokyklos) tėvais platino neigiamą informaciją apie ją ir jos dukrą, pati savo asmeniškais ir suinteresuotais veiksmais siekdavo neteisėto ir nepagrįsto D. B. išmetimo iš gimnazijos (2 t., b.l. 93, 105), net kišdavosi į jos vaiko civilinę bylą Klaipėdos m. apylinkės teisme su gimnazija dėl vaiko teisės į atvaizdą gynimo, net pati rašydavo šmeižiančius ir įžeidžiančius komentarus Internete www.lrytas ir kitur (1 t., b.l. 11). Tokiais pat panašiais veiksmais užsiimdavo ir jos dukra K. N., t.y. D. B. klasiokė (2 t., b.l. 121). Todėl tai turėjo būti teismo vertinama kritiškai.
57. Savo parodymuose teismui I. U. net neslėpė, kad siekė tyčia patraukti ją nekaltai baudžiamojon atskomybėn ir net važiavo tartis dėl to pas gimnazijos direktorę J. A., kas įrodo jų nusikalstamą bendrininkavimą. Tam reikalui direktorė pateikė policijai įžeidinėjančią „Charakteristiką“ apie ją ir jos vaiką (2 t., b.l. 83-84, 85-151).
58. Nei vienas liudytojas šioje byloje nėra patikrintas poligrafu, melo detektoriumi ar kitais metodais, tuo labiau, jog tai liečia 2 nepilnametes merginas, tariamai linkusias meluoti.
59. Teismas siekė tik vieno vienintelio tiklso – ne nustatyti tiesą, o tik ją būtinai nuteisti. Tačiau nebuvo siekiama nubausti asmenis, pateikusius melagingą informaciją.
60. Todėl pagal BPK 284 str. 1 d. tokia veika negalėjo būti teismo įvertinta.
61. Nenustatytas tariamos nusikalstamos veikos (neveikimo) motyvas, pobūdis ir tikslas.
62. Pagal BK 284 str. 1 d. ji negalėjo būti nuteista ir turėjo teisę būti išteisinta nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Byla seniai turėjo būti nutraukta.
63. Pabrėžia, kad baudžiamasis procesas, kuriame nukentėjusioji K. N. negalėjo pateikti civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo, taip pat turėjo būti sprendžiamas teismo metu. Tačiau teismas absoliučiai nenagrinėjo šio klausimo ir šališkai bei absoliučiai neteisėtai priteisė jai 4000 Lt nepadarytos jokios neturtinės žalos atlyginimą, t.y. „apdovanojo“ ją už jos melą ir jokią jos nepadarytą nusikalstamą veiką.
64. Tokiais pat metodais buvo neteisėtai patenkintas Valstybinės ligonių kasos absoliučiai suklastotas, nepagrįstas ir nemotyvuotas ieškinys iš jos visiškai neteisėtai ir nepagrįstai priteisti jos naudai 1463,06 Lt dydžio suklastotų ir nepagrįstų išlaidų dėl K. N. nereikalingo ir nepagrįsto „sanatorinio – reabilitacinio“ gydymo vaikų ligoninėje, kas apskritai yra anapus proto, nes joks sanatorinis gydymas ligoninėje apskritai negalėjo būti ir neatliekamas, ir jokio kūno sužalojimo jos veiksmais K. N. padaryta nebuvo.
65. Apskritai ji nieko neveikė, tik ketino nueiti į tualetą, tai labai aiškiai matosi CD vaizdo įraše. Ji rankomis nieko nedarė, K. N. nemušė ir net neketino tai daryti. Jos rankos buvo užimtos, laikė tašes. Taip pat dešine ranka laikė tašę, tai aiškiai matosi CD vaizdo įraše (1 t., b.l. 46). Tačiau teismas kaltina ją ir tvirtina, kad lyg tai jos rankos buvo laisvos, lyg K. N. į veido kairės pusę ji sudavė dešinės rankos plaštaka, kas yra tikras melas, ir tai apskritai neįmanoma atlikti.
66. Nuosprendyje yra ir tokių melagingų kaltinimų, jog ji atsirėmė į krūtinę ir net ne mažiau kaip tris kartus sudavė K. N. į krūtinę, ko CD vaizdo įraše taip pat nėra ir viskas yra prasimanyta, yra „įkalčių klastotė“. Tai taip pat yra akivaizdus melas ir viskas prasimanyta.
67. Jos ėjimą tualeto link teismas tendencingai vertino kaip įžūlius veiksmus, grasinimus, patyčiomis ir vandališkais veiksmais, apkaltindamas demonstravimu nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai. Absurdas. Nors jokių aplinkinių nebuvo ir ji visiškai nesutrikdė jokios visuomenės rimties ar tvarkos, jokių įžūlių veiksmų iš jos pusės apskritai nebuvo, niekam nieko negrasino, jokių patyčių ir vandališkų veiksmų net nebuvo ir nesimato. Kaip ji galėjo aplinkiniams ką nors demonstuoti, jei jos nuėjimas tualeto link truko vos 1 minutę. Jos visišku neveikimu nebuvo padaryta jokia žala žmonių teisėms bei teisėtiems interesams, todėl jos neveikimas nėra viešosios tvarkos pažeidimas. Tai yra kaltinimo falsifikacija.
68. Dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ginčija teisiamajame posėdyje visų išnagrinėtų įrodymų vertinimą, teigdama, jog teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pažymi, kad faktinių bylos aplinkybių nustatymas, įrodymų vertinimas yra baudžiamosios bylos pagrindinis proceso dalykas. Tai yra pagrindas manyti, kad pagal nuosprendžiuose nurodytas aplinkybes byloje akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia palengvinti nuteistojo teisinę padėtį: teismo sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti arba nuteistąjį atleisti nuo bausmės. Dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo teigia, jog teismas, skirdamas jai už jokią nepadarytą veiką per griežtą bausmę, pažeidė BK 63 str. numatytus reikalavimus, nes nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad faktiškai niekas nenukentėjo ir niekas neįvyko.
69. Teismo padarytos išvados neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių, o nuosprendyje nėra pateikta išsami įrodymų analizė, nepašalinti prieštaravimai tarp atskirų įrodymų. Teismas neanalizavo, ar atskiri asmenų parodymai atitinka BPK 20 str. 3 d. nustatytą įrodymams keliamą liečiamumo reikalavimą. Jos manymu, teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos iš Rietavo m. Z. N. parodymais, nes, kaip ir pats pažymėjo nuosprendyje, ši liudytoja tiesiogiai nieko nematė, apskritai Klaipėdos m. 2010-06-24 net nebuvo, ar buvo sumušta nukentėjusioji, ar ne, nieko pasakyti negalėjo. Į teismo nuvykimą nieko jai mokėti ji neturi. Jos pasirodymas teisme buvo apskritai nereikalingas. Jos apklausti ji neprašė, prieš jos apklausą prieštaravo iš karto. Be to, jos parodymai yra akivaizdžiai melagingi ir grindžiami ne jos pačios, o kito suinteresuoto asmens, t.y. jos dukros L. N. samprotavimais, o ne faktais. Tuo tarpu teismas nepagrįstai atmetė tiesoginių liudytojų parodymus, t.y. A. K. T. parodymus teisme ir jais net nesivadovavo. O apie jos dukros D. B. parodymus apskritai nuospendyje net nepasisakė, lyg jos toje byloje apskritai nėra. Kadangi nukentėjusioji bei jos motina bei jos taip vadinama pusseserė buvo suinteresuotos joms palankia bylos baigtimi, todėl teismas šių asmenų parodymus privalėjo vertinti itin kritiškai ir jais remtis tik tuo atveju, jeigu juos patvirtina kitų nesuinteresuotų asmenų parodymai.
70. Pažymi, jog byloje buvo pateiktos dvi, viena kitai prieštaraujančios, teismo medicinos specialisto išvados. Vienoje iš jų teigiama, kad išorinių sužalojimo žymių nėra, kitoje - kad nukentėjusiajai buvo padaryti šie sužalojimai: veido sumušimas, kraujosruva ir galvos smegenų sumušimas. Nors teismo medicinos specialistas parodė, kad lyg tai ji sudavė nukentėjusiajai tik vieną smūgį į veidą, o kiti jos galimi kūno sužalojimai labai klastingai atsirado visiškai kitoje vietoje, t.y. nežinomo namo lyg tai laiptinėje, tačiau atriboti, nuo kurio smūgio buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, yra neįmanoma. Tuo jai inkriminuojama atsakomybė už kito galimo kaltininko panaudotą smurtą ir smurtinio nusikaltimo fabrikaciją, naudojama bendrai esant neapibrėžtai tyčiai, kai už kilusius padarinius atsako visi smurtą naudoję asmenys, nepriklausomai nuo asmeniškai suduotų smūgių skaičiaus ir padarytų sužalojimų pobūdžio.
71. Todėl teismas privalėjo patikrinti, ar K. N. nepasinaudojo smurtinio nusikaltimo fabrikacija prieš ją, ar laiptinėje nebuvo kitų asmenų, galinčių ją sužaloti, ar tai negalėjo būti jos pačios motinos ar tėvo veiksmai. Nėra konkrečių įrodymų, kodėl K. N. tariamai paslaptingai „nukrito“ savo namo laiptinėje, ar jinai iš tikrųjų nukrito, ar apskritai niekur nekrito, koks yra priežastinis ryšys tarp susitikimo tualete ir jos tolimesnio elgesio ir jai inkriminuotų kaltinimų. Ar galėjo K. N. būti tą dieną apsvaigusi alkoholiu, nes buvo šventė ir po apsilankymo poliklinikoje ji su savo motina vis gi namo neskubėjo ir dar užsuko atgal į PPC „Akrpolis“, kur prabuvo gana ilgai, kaip parodė teismui jos motina.
72. Taip pat teismas neatsižvegė į tai, jog tuo atveju, jei K. N. buvo „ligota“, kodėl po keletos dienų išvyko su savo tėvu N. N. į Italiją (1 t., b.l. 2). Kas įrodo, kad jokio gydymo neatlikdavo ir jokio sveikatos sutrikimo nebuvo.
73. Taip pat buvo teigiama, kad teismo medicinos specialisto išvada buvo suklastota, nes joje nėra nei jos pavardės, nei laiko, nei ryšio su laiptine kitame miesto gale. Pažymi, jog tai, kad byloje buvo vadovaujamasi vien tik ją kaltinančiais parodymais, buvo pažeistas asmenų lygybės prieš įstatymą principas. Teigia, kad teismas pažeidė Konstitucijos 31 str. 1 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. ir BPK 44 str. 6 d. įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą.
74. Teismas motyvuojamojoje dalyje visiškai neanalizavo, ar šių asmenų parodymai apskritai gali būti pripažįstami įrodymais, taip pat neatsižvelgė į tai, kad minėtų asmenų parodymai prieštarauja likusių liudytojų parodymams.
75. Be to, teismas neįsigilino į pačią įvykio situaciją, nenustatė, kas inicijavo jai priklausančio žiedo vagystės konfliktą, kas būtų leidę nustatyti, ar pačios nukentėjusios K. N. veikoje nebuvo ketinimo tiesiogine tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką.
76. Pabrėžia, kad jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją ji neatliko ir atlikti neketino. Tačiau teismas nieko nevertinęs pavadino tai tyčiniais jos veiksmais, kas yra melas. Jai nepagrįstai buvo inkriminuotos chuliganiškos paskatos, nes byloje nėra jokių neginčijamų duomenų, kad taip lyg tai buvo demonstruojama ir nepagarba aplinkiniams.
77. Kadangi visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl, jos manymu, jos veikoje nėra BK 284 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties.
78. Teismas pažeidė BPK 320 str. 3 d., nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma, o tik formaliai ir biurokratiškai atkartojo kerštaujančių prokurorų kaltinamąjį aktą ir absoliučiai nebuvo suinteresuotas nieko nei tirti, nei ištirti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo neatitinka tikrovės, jos elgesį vertino pagal principą „ką noriu, tą ir matau“. Jokio teisingumo vykdymo teisme ji nepastebėjo.
79. K. N. motina pateikė visiškai melagingą versiją, baudžiamąją bylą jai iškėlė nepilnametis vaikas. Jokių kitų suaugusiųjų, apart jos, 2010-06-24 prie nurodytos vietos nebuvo, todėl darytina išvada, kad byla iškelta tik vadovaujantis melagingais vaiko parodymais, o ne faktais. Ar vaikas meluoja, ar linkęs meluoti, niekas nieko netikrino. Melo detektoriumi niekas patikrintas nebuvo. Nepilnametis vaikas K. N. nebuvo patikrinta dėl jos melo, tokia procedūra apskritai atlikta nebuvo, viskas, ką vaikas pamelavo, tapo kaltinamojo akto motyvais.
80. Pateikta jos įvykių versija netikra, tai yra melas.
81. Jai taip pat papildomai inkriminuojamas ir nenustatytas nukritimas K. N. namo laiptinėje, kurioje apskritai ji nebuvo ir net nežino, kur K. N. gyvena ir ką toje laiptinėje jinai tą naktį darė. Tačiau ta vieta ikiteisminio tyrimo metu taip pat nebuvo apžiūrėta.
82. Pirmos instancijos teismas nesiėmė visų galimų priemonių byloje esantiems prieštaravimams pašalinti, nieko netyrė ir tirti net neketino. Ši byla, jos manymu, yra „užsakyta“ kerštaujančių prokurorų, o teismas vykdė „pareigą“ tarnauti prokurorams, o ne įstatymui ir ne Konstitucijai.
83. Byloje nėra įrodymų, jog dėl jų susitikimo prie tualeto K. N. pasidarė bloga ir kad po trumpo pasikalbėjimo ji gavo „smegenų“ sutrikimą, ko pasekoje lyg tai prarado sąmonę.
84. Teismas neturėjo pagrindo netikėti jos paaiškinimais. Tačiau savo nuosprendyje nurodė, kad paaiškinimus duoti ji „atsisakė“, kas taip pat yra melas. Ši baudžiamoji byla dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo turi būti nedelsiant nutraukta. Klaipėdos miesto apylinkės teismas konstatavo, kad jos, kaip įtariamosios, kaltė įrodyta, tačiau teismas net nemėgino tos kaltės įrodyti. Tuo pačiu metu ji norėdama visais įmanomais būdais įrodyti savo kaltės nebuvimą, to padaryti praktiškai negalėjo, nes teismas pats užstojo kelią jos įrodinėjimo teisėms.
85. Skirdamas bausmę apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad pažeidėja kalta neprisipažino visiškai. Nepripažino jos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta daug procedūrų, įtaria, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas ne norint nustatyti tiesą, o suinteresuota tos tiesos apskritai nematyti.
86. Vaiko motinos I. U. automobilis, su kuriuo ji lyg tai nuvežė K. N. į vaikų ligoninę ir tą pačią dieną atgal namo, nebuvo apžiūrėtas.
87. Nebuvo atliktas auditas dėl gydytojų veiksmų nustatant sanatorinio gydymo įkainius.
88. Nebuvo nustatyta, ar K. N. toliau gydėsi po išvykimo namo, ar lankėsi pas šeimos gydytoją, kokius vaistus vartojo.
89. Nebuvo nustatyta, kiek dienų po to K. N. svečiavosi Italijoje su savo tėvu.

Valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba šios baudžiamosios bylos apeliacinės instancijos teisme piktybiškai ir tyčia jai nesuteikta. Tuo pažeista jos teisė į teisingą teismą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Tai reiškia, jog jai uždrausta kreiptis į teismą ir tikėtis teisingo šios bylos išnagrinėjimo. Tai yra Konvencijos 6 str. pažeidimas.

Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl nuteistosios T. Ž. prašymo perduoti bylą nagrinėti apeliacine tvarka kitam tos pačios pakopos teismui

Apeliantė, pateikdama apeliacinį skundą, prašė užtikrinti jai teisę į nešališką ir teisingą teismą ir perduoti bylą nagrinėti kitam tos pačios pakopos teismui. Šis apeliantės prašymas buvo išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2012-07-23 nutartimi (6 t., b. l. 44-46), kuria, nenustačius BPK 229 str. 1 d. numatytų pagrindų, buvo atsisakyta baudžiamąją bylą iš Klaipėdos apygardos teismo perduoti nagrinėti apeliacine tvarka kitam apygardos teismui. Atsižvelgdama į tai, nuteistosios T. Ž. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija.

Dėl nuteistosios T. Ž. teisės į gynybą užtikrinimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

Nuteistoji T. Ž. pasinaudojo BPK 312 str. 1 d. jai suteikta teise apskųsti jos netenkinantį pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka, nuteistosios apeliacinį skundą nagrinėja apeliacinės instancijos teismas. Todėl apeliantės argumentas, neva jai uždrausta kreiptis į teismą ir tikėtis teisingo šios bylos išnagrinėjimo, yra deklaratyvus ir nepagrįstas.

Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus 2012-04-25 sprendimu Nr. (1.31)-TPA-662-12 nuspręsta šioje byloje teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai T. Ž., rengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjos pageidavimu, teikti jai antrinę teisinę pagalbą paskirtas advokatas A. Kvaščevičius, gynęs T. Ž. pirmosios instancijos teisme. Byloje pateiktas advokato A. Kvaščevičiaus 2012-07-18 orderis ginti T. Ž. Klaipėdos apygardos teisme.

Nuteistoji T. Ž., tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, į 2012-09-21 apeliacinės instancijos teismo posėdį neatvyko, 2012-09-20 įteikė teismui prašymą bylos nenagrinėti, kadangi ji, kaip kandidatė į Seimo narius, turi teisinę neliečiamybę. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šį nuteistosios prašymą, taip pat teismo posėdyje išsakytą nuteistosios gynėjo A. Kvaščevičiaus ir prokurorės poziciją, 2012-09-21 nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją dėl T. Ž. teisinės neliečiamybės panaikinimo. Gavus atitinkamą Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme buvo paskirtas 2012-10-25.

Nuteistoji T. Ž., tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, į 2012-10-25 apeliacinės instancijos teismo posėdį taip pat neatvyko, 2012-10-22 įteikė teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, iki Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba priims sprendimą dėl jos prašymo pakeisti jai paskirtą teikti antrinę teisinę pagalbą advokatą A. Kvaščevičių kitu advokatu. Atitinkamas T. Ž. prašymas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje buvo gautas tik 2012-10-25 (b. l. 88, t. 6).

Kolegijos vertinimu, nuteistosios T. Ž. neatvykimas į apeliacinės instancijos teismo posėdį nėra kliūtis nagrinėti bylą. Nuteistoji turi teisę, bet ne pareigą dalyvauti teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apie teismo posėdžio laiką ir vietą ji buvo informuota tinkamai, jokių svarbių priežasčių, dėl kurių negalėtų dalyvauti teismo posėdyje, nenurodė, įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliekamas, todėl pagal BPK 322 str. 2 d. nuostatas nuteistosios neatvykimas į teismo posėdį nagrinėti bylą nekliudo.

Nuteistosios T. Ž. interesus nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme atstovavo jos gynėjas A. Kvaščevičius. Teismo posėdyje gynėjas pareiškė, kad jis yra susipažinęs su bylos medžiaga, turi savo gynybos poziciją byloje ir pasiruošęs atlikti gynėjo pareigas, tačiau ginamoji nebuvo susitikusi su juo suderinti gynybos klausimų.

Kolegija konstatuoja, jog nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 str. 1 d.). Nuteistoji nepasinaudojo BPK 50 str. 2 d. numatyta teise pasirinkti ir pasikviesti dalyvauti byloje gynėją, todėl apeliacinės instancijos teisme ją gynė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas teikti T. Ž. antrinę teisinę pagalbą advokatas. BPK nėra numatyta galimybė keisti gynėją, kuris valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įgyvendinimo tvarka paskirtas teikti asmeniui antrinę teisinę pagalbą, atsižvelgiant į ginamojo norus turėti konkretų valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantį advokatą. Kita vertus, nuteistoji teismo to ir neprašo, ji pateikė teismui tik prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, iki Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba priims sprendimą dėl jos prašymo pakeisti jai paskirtą teikti antrinę teisinę pagalbą advokatą A. Kvaščevičių kitu advokatu. Pažymėtina, kad advokatas A. Kvaščevičius teikė T. Ž. teisinę pagalbą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, teikti antrinę teisinę pagalbą jis buvo paskirtas, kaip matyti iš Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus 2012-04-25 sprendimo, pačios nuteistosios pageidavimu. Iki pat bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo 2012-10-25 posėdyje dienos pareiškėja dėl advokato pakeitimo į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą nesikreipė ir jokių pretenzijų tarnybai dėl advokato A. Kvaščevičiaus darbo nepareiškė. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje dienai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus 2012-04-25 sprendimas Nr. (1.31)-TPA-662-12 tebegaliojo. Nors savo prašyme Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl advokato pakeitimo T. Ž. kaltina advokatą A. Kvaščevičių vengimu su ja bendrauti, tačiau pačios nuteistosios pasirinktas elgesio variantas – neatvykimas į apeliacinės instancijos teismo posėdžius, turint galimybę prieš posėdį aptarti su atvykusiu dalyvauti byloje gynėju visus rūpimus gynybos klausimus – liudija visiškai priešingas aplinkybes.

Tuo būdu kolegija konstatuoja, jog 2012-10-25 teismo posėdžio metu kolegijai atmetus nuteistosios prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, nuteistosios gynybos interesus apeliacinės instancijos teisme tinkamai atstovavo nuteistosios gynėjas, įstatymo nustatyta tvarka valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas teikti jai antrinę teisinę pagalbą. Nuteistosios pasirinktas elgesio variantas nedalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose ir nederinti gynybos pozicijos su jai paskirtu gynėju nėra kliūtis bylos nagrinėjimui, o visiškai nepagrįstas nuteistosios prašymas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo iki kol bus pakeistas jai paskirtas teikti antrinę teisinę pagalbą advokatas (šis prašymas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai anaiptol nėra privalomas) yra aiškiai nesuderinamas su BPK 44 str. 5 d. įtvirtinta nuteistosios teise į jos bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką.

Dėl nuteistosios T. Ž. kaltės pagal BK 284 str. 1 d.  

Nuteistoji T. Ž. kategoriškai neigia padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., teigia, jog jos kaltė padarius šį nusikaltimą neįrodyta.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą ir pats iš naujo įvertinęs įrodymus konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajai T. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei teisingai kvalifikavo jos veiką pagal BK 284 str. 1 d. kaip viešosios tvarkos pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia apeliantė, skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėjo, jog T. Ž. parodymus duoti atsisakė. Iš teisiamojo posėdžio protokolo (4 t., b.l. 138) matyti, jog posėdžio metu nuteistoji T. Ž. parodė nesuprantanti, kuo yra kaltinama, kadangi ji nieko nepadarė, parodymus duoti nesutinka.

Nuteistosios T. Ž. versiją, kad jokio konflikto tarp jos ir nukentėjusiosios K. N. nebuvo, teisiamojo posėdžio metu (4 t., b.l. 142-143) palaikė liudytoja A. K. T. parodydama, kad 2010-06-24 ji su T. Ž. ir jos dukra buvo „Akropolyje“. T. Ž. išėjo su kažkokia mergaite, pasišnekėjo ir viskas. Prie jos akių jos neapsistumdė.

Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu (4 t., b.l. 138-140) nukentėjusioji K. N. parodė, jog 2010-06-24, per Jonines, ji su pussesere L. atvyko į prekybos centrą „Akropolis“. Atėjusios ėjo į tualetą ir pamatė, kad ant suoliuko, kuris buvo netoli tualetų, sėdėjo T. Ž. su dukra D. B.. Jos nuėjo į tualetą. Grįždama pamatė, kad T. Ž. stovi koridoriaus gale ir žiūri į ją. Ji su pussesere ėjo koridoriumi, o koridoriaus viduryje jos nenorėjo praleisti. Ji T. Ž. nieko nesakė, bandė praeiti, bet T. Ž. jos nepraleido. Tada T. Ž. trenkė jai tris kartus ir po to trenkė jai ranka (delnu) į kairę veido pusę. Ji ir jos pusseserė buvo labai išsigandusios. Po įvykio ji paskambino mamai ir pasakė, kas nutiko. Atvykus mamai, nuėjo į „Akropolio“ informaciją pasiteirauti, ar yra užfiksuota vaizdo medžiaga. Ten patvirtino, kad medžiaga yra. Tą pačią dieną kreipėsi į ligoninę, jai buvo patikrinta galvos būklė. Kai ligoninėje jos nepaguldė, jos grįžo vėl į „Akropolį“, kur apsaugos darbuotojai parodė filmuotą medžiagą. Po to, vykstant namo, jai svaigo galva. O grįžus namo ir lipant laiptais ji pasijuto blogai ir nualpo. Mama norėjo ją vežti į ligoninę, tačiau ji atsisakė. Naktį ji jautėsi labai prastai, todėl ryte kreipėsi į Vaikų ligoninę, kur paaiškėjo, kad jai reikia gultis į ligoninę. Po įvykio ji labai bijojo būti viena. Ir dabar bijo eiti į „Akropolį“, ar kitur būti ar eiti viena. Kodėl T. Ž. ją užsipuolė, nežino, T. Ž. pradėjo jai sakyti, kiek ji gali jos dukrą D. vadinti „debile“, nors klasėje D. B. niekas „debile“ nevadino.

Įvykio metu kartu su nukentėjusiąja K. N. buvusi liudytoja L. N. teisiamojo posėdžio metu (5 t., b.l. 44-45) parodė, jog su pussesere K. N. užėjo į „Akropolį“ ir ėjo į tualetą. Eidamos pamatė ant suoliuko sėdinčią T. Ž. su dukra. T. Ž. į tualetą užėjusi nebuvo, joms išėjus ji vis dar sėdėjo. Joms grįžtant ji užstojo kelią, neleido joms praeiti, šaukė. Kai T. Ž. pradėjo konfliktuoti, aplinkui daugiau nieko nebuvo. Ji stovėjo pirma, K. už jos. Ji bandė praeiti. K. pralindo, bet gavo smūgį į veidą. T. Ž. trenkė K. N.. Ji matė, kaip T. Ž. sudavė vieną smūgį K. N. ir pabėgo. Nepamena, į kurią veido pusę T. Ž. trenkė K. N.. Jos garsiai šaukė „padėkit“, bet joms niekas nepadėjo. Įvykio metu ir po to joms abiem buvo šokas. Tada jos paskambino K. mamai. Kai jos mama atvyko, vyko į ligoninę. Grįžtant K. laiptinėje pasidarė bloga, krisdama ji trenkėsi į sieną ir nusibrozdino veidą (skruostą).

Iš aukščiau aptartų nukentėjusiosios K. N. ir liudytojos L. N. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, jog jie yra nuoseklūs, tarpusavyje iš esmės sutampa, tiek nukentėjusioji K. N., tiek liudytoja L. N. patvirtino, kad nuteistoji T. Ž. prekybos centro „Akropolis“ koridoriuje tyčia užstojo joms kelią neleisdama praeiti bei nukentėjusiosios K. N. atžvilgiu pavartojo fizinį smurtą. Nors nukentėjusiąją K. N. ir liudytoją L. N. sieja giminystės ryšiai, jos yra pusseserės, apeliacinis teismas neturi pagrindo netikėti ar abejoti jų parodymais ar juos vertinti kritiškai, kaip kad teigia apeliantė, kadangi tokius parodymus patvirtina įvykio vietos vaizdo įrašas (1 t., b.l. 46), kuris buvo peržiūrėtas teisiamojo posėdžio metu (5 t., b.l. 46).

Vaizdo įrašo apžiūros protokole (1 t., b.l. 43-45, medžiaga ištirta teisiamojo posėdžio metu) užfiksuota, jog siauro koridoriuko pačiame gale matomas suoliukas, ant kurio atsisėda mergaitė ir apkūnaus kūno sudėjimo moteris. Moteris ir mergaitė sėdi ant suoliuko, koridoriumi link tualeto nei viena neina. Stebint vaizdo įrašą 20:08:28.30 val. matyti, kaip į tualetą įeina dvi merginos, viena aukštesnė, kita žemesnė. Merginoms įėjus, nei moteris, sėdėjusi ant suoliuko, nei mergaitė į tualetą nėjo, nuo suoliuko pasikėlusios nebuvo. 20:08:58.72 val. minėtos merginos išeina iš tualeto. Joms einant link išėjimo iš koridoriuko matyti, kaip ant suoliuko sėdinti moteris atsistoja ir eina link tų dviejų merginų. Matyti, kaip tom merginom prisiartinus minėta moteris atsistoja priešais, užstodama merginoms kelią. Matyti, kaip žemesniajai merginai bandant apeiti šią moterį, moteris eina ta pačia kryptimi kaip ir mergina, užstodama jai kelią ir neleisdama merginai praeiti. Taip minėta mergina kelis kartus eina į vieną ir kitą pusę, norėdama praeiti, tačiau minėta moteris jai iš priekio eina ta pačia kryptimi užstodama jai kelią ir neleisdama jai praeiti. Mergina, apsirengusi baltos spalvos megztiniu, visą tą laiką stovi už žemesniosios merginos, vaikščiodama su ja ta pačia kryptimi. Matyti, kaip 20:09:31 val. žemesnioji mergina ir moteris susikimba, susistumdo (vaizdo įrašo nematyti, kadangi vaizdą šiek tiek užstoja aukštesnioji mergina, stovinti žemesniajai merginai už nugaros). Po susistumdymo abi merginos, išėjusios iš koridoriuko, pasuka į kairę, o moteris ir nuo suoliuko atsistojusi mergaitė – į dešinę pusę. 

Nepagrįstai apeliaciniame skunde apeliantė T. Ž. iškėlė abejonę, jog neva nenustatyta, kokios dvi merginos iš tikrųjų pavaizduotos video įraše, ar iš tikrųjų tai buvo nukentėjusioji K. N. ir liudytoja L. N.. Iš teisiamojo posėdžio protokolo (5 t., b.l. 44-46) matyti, jog vaizdo įrašas teismo posėdyje buvo peržiūrėtas dalyvaujant nuteistajai T. Ž., nukentėjusiosios K. N. įstatyminei atstovei I. U. bei liudytojoms Z. N. ir L. N.. Peržiūrėjus įrašą niekas jokių pastabų nepareiškė, niekas nepaneigė, kad vaizdo įraše užfiksuotos ne nukentėjusioji K. N. ir liudytoja L. N.. Apeliacinis teismas neturi pagrindo abejoti, kad vaizdo įraše užfiksuotos ir vaizdo įrašo apžiūros protokole įvardintos kaip merginos yra: žemesnioji - nukentėjusioji K. N., aukštesnioji - liudytoja L. N.. Tuo tarpu vaizdo įrašo apžiūros protokole įvardinta kaip apkūnaus kūno sudėjimo moteris yra nuteistoji T. Ž., o mergaitė – nuteistosios T. Ž. duktė D. B.. Pažymėtina ir tai, jog iš pačios nuteistosios T. Ž. apeliacinio skundo argumentų matyti, jog ji neneigia, kad būdama prie prekybos centre „Akropolis“ esančio tualeto buvo sutikusi nukentėjusiąją K. N., tarp jų vyko pokalbis, kas dar kartą patvirtina, jog vaizdo įraše užfiksuoti būtent minėti asmenys.

Apeliantė teigia, jog byloje nebuvo patikrinta, ar liudytoja L. N., gyvenanti Rietave, iš tikrųjų 2010-06-24 apie 20 val. buvo atvažiuvusi į Klaipėdą, kokiu transportu ji buvo atvykusi į Klaipėdą, taip pat nenustatyta, koks jos ryšys šioje byloje. Tačiau aplinkybę, kad įvykio dieną liudytoja L. N. buvo atvykusi į Klaipėdą pas pusseserę K. N., patvirtino pati nukentėjusioji K. N. (4 t., b.l. 138-140), jos įstatyminė atstovė I. U. (4 t., b.l. 140-141) bei liudytoja Z. N. (5 t., b.l. 45). Kaip aukščiau paminėta, teisiamojo posėdžio metu peržiūrint vaizdo įrašą niekas neginčijo, kad vaizdo įraše užfiksuota ne liudytoja L. N.. Kadangi apylinkės teismui nekilo abejonių, kad įvykio vietoje kartu su nukentėjusiąja K. N. buvo ir liudytoja L. N., teismui nekilo pareiga aiškintis, kokiu transportu ir kada ji buvo atvykusi į Klaipėdą. Nustačius, kad liudytoja L. N. įvykio metu buvo įvykio vietoje ir jos parodymai sutampa su nukentėjusiosios parodymais, nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, jog liudytoja L. N. teismo posėdžio metu davė melagingus parodymus.

Netiesiogiai nuteistosios T. Ž. kaltę patvirtina ir nukentėjusiosios K. N. įstatyminės atstovės I. U. teisiamojo posėdžio metu (4 t., b.l. 140-141) duoti parodymai, jog Joninių vakarą jos dukra su pussesere išėjo į „Akropolį“. Po kiek laiko jai paskambino dukra ir labai susijaudinusi pranešė, kad ją sumušė. Kadangi gyvena netoli „Akropolio“, iš karto atvyko. Dukra buvo išbalusi. Pusseserė papasakojo, kas nutiko. Jos važiavo į policiją, o po to į ligoninę. Važiuodama namo sugalvojo, kad reikia užsukti į „Akropolį“ pažiūrėti, ar yra filmuota medžiaga. Namie lipant laiptais K. alpo, tuo metu ji sukosi, tačiau nenukrito, pavyko ją pagauti. Dukrai buvo bloga, ji vėmė. Ryte su dukra nuvyko į ligoninę, ten K. rentgenu peršvietė galvą.

Kaip matyti, nukentėjusiosios įstatyminė atstovė I. U. patvirtino nukentėjusiosios K. N. ir liudytojos L. N. parodymus, jog iš karto po įvykio jos skambino nukentėjusiosios K. N. mamai. Matyti ir tai, jog nukentėjusiosios K. N. ir jos įstatyminės atstovės I. U. bei liudytojos L. N. parodymai apie tolimesnę įvykių eigą – važiavimą į ligoninę, nukentėjusiosios nualpimą laiptinėje - sutampa. Atsižvegiant į tai, apeliacinis teismas neturi pagrindo netikėti ar abejoti aukščiau aptartais minėtų asmenų parodymais. Jie yra nuoseklūs, vieni kitiems neprieštarauja, esminės aplinkybės sutampa.

Nors liudytoja Z. N. įvykyje nedalyvavo ir tiesiogiai įvykio, kaip ir nukentėjusiosios įstatyminė atstovė I. U., nematė, teisiamojo posėdžio metu (5 t., b.l. 45) nurodydama jai žinomas įvykio aplinkybes davė parodymus, kurie sutampa su aukščiau aptartais nukentėjusiosios K. N., jos įstatyminės atstovės I. U. bei liudytojos L. N. parodymais. Liudytoja Z. N. parodė, jog dukra jai pasakė, kad jas užpuolė suaugusi moteris. Tuo metu ji buvo namuose Rietave, o dukra buvo išvykusi į Klaipėdą. Dukra jai sakė, kad kai jos išėjo iš tualeto, ponia užpuolė K. N.. Sakė, kad mokykloje buvo tarp mergaičių nesutarimų, tai galbūt dėl to incidentas ir įvyko. Jos dukrai buvo stresas, dukra sakė nesuprantanti, kaip suaugęs žmogus taip gali elgtis.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog kadangi nukentėjusiosios įstatyminės atstovės I. U. bei liudytojos Z. N. įvykio metu įvykio vietoje nebuvo, jų parodymai negalėjo būti teismo priimti ir vertinami. Pažymėtina, jog nors liudytoja Z. N. bei nukentėjusiosios įstatyminė atstovė I. U. įvykyje nedalyvavo ir tiesiogiai įvykio nematė, o įvykio aplinkybės joms tapo žinomos iš nukentėjusiosios K. N. ir liudytojos L. N., teismas jų parodymais remiasi kaip netiesioginiais įrodymais. Nustatyta, jog nukentėjusioji K. N. bei liudytoja L. N. iš karto po įvykio paskambino savo mamoms ir papasakojo, kas įvyko. Pastarosios teisiamojo posėdžio metu parodė tai, kas joms buvo papasakota apie įvykį, abi nurodė, jog įvykio metu įvykio vietoje nebuvo, apie įvykį joms tapo žinoma iš dukterų. Nors nukentėjusiosios įstatyminė atstovė I. U. bei liudytoja Z. N. davė parodymus apie įvykį, kuriame jos nedalyvavo, negalima teigti, kaip kad apeliaciniame skunde teigia apeliantė, jog jos ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu davė akivaizdžiai melagingus parodymus ir teismui melavo.

Anot apeliantės, kadangi tarp jos, jos dukters D. B. vienoje pusėje ir nukentėjusiosios įstatyminės atstovės I. U. bei nukentėjusiosios K. N. kitoje pusėje dar iki įvykio buvo susiklostę priešiški santykiai, tokie santykiai tęsėsi ir po įvykio, teismas visa tai turėjo įvertinti kritiškai. Iš bylos medžiagos (1 t., b.l. 11, 2 t., b.l. 93, 105, 121, šiuos bylos dokumentus, grįsdama savo argumentą, nurodo apeliantė) matyti, jog (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos 6 b klasės mokinių tėvai, tame tarpe ir I. U., dar 2009-01-12, t.y. iki nagrinėjamo įvykio kreipėsi į direktorę su prašymu (2 t., b.l. 93) imtis priemonių dėl T. Ž. trukdymo vaikų ugdymo procesui mokykloje. Nėra duomenų, kad šio prašymo iniciatorė būtų buvusi I. U.. Kaip matyti, argumentuotą prašymą iš viso pasirašė 23 tėvai, o ne viena I. U., todėl nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiosios įstatyminė atstovė yra priešiškai nusiteikusi nuteistosios atžvilgiu ir turi suinteresuotumą melagingai ją apkalbėti. Iš byloje esančio 2009-05-14 T. Ž. skundo mokyklos direktorei (2 t., b.l. 105) matyti, jog skundą ji pateikė dėl 6 b klasės moksleivės D. D., o ne dėl K. N. neteisėtų veiksmų jos dukters D. B. atžvilgiu. 2010-02-22 buvo pateiktas skundas (2 t., b.l. 121) ir dėl K. N. neteisėtų veiksmų T. Ž. dukters D. B. atžvilgiu, tačiau iš ant skundo esančios rezoliucijos taip pat matyti, jog skunde išdėstyti faktai nepasitvirtino. Apeliantė skunde taip pat nurodo, jog neva nukentėjusiosios įstatyminė atstovė I. U. savo parodymuose teismui neslėpė, kad siekė tyčia patraukti ją nekaltai baudžiamojon atskomybėn ir dėl to važiavo tartis pas gimnazijos direktorę J. A., dėl to direktorė pateikė policijai įžeidinėjančią „charakteristiką“ apie ją ir jos vaiką. Iš teisiamojo posėdžio protokolo (4 t., b.l. 140-141) matyti, jog nukentėjusiosios įstatyminė atstovė I. U. neneigė po įvykio bendravusi su mokyklos direktore ir pastarajai pasakiusi, kaip D. B. mama elgiasi su jos dukra, tačiau tokių parodymų, kad ji būtų siekusi nekaltai T. Ž. patraukti baudžiamojon atskomybėn ar būtų važiavusi dėl to tartis pas gimnazijos direktorę ir prašiusi neigiamos charakteristikos apie nuteistąją, posėdžio protokole užfiksuota nėra. Iš bylos medžiagos (2 t., b.l. 82) matyti, jog dėl T. Ž. charakterizuojančios medžiagos pateikimo į (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos administraciją kreipėsi Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto 2 PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėja, o ne mokyklos direktorė ar nukentėjusiosios įstatyminė atstovė I. U. ją pateikė savo iniciatyva. Jokių kitų duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad nukentėjusiosios įstatyminė atstovė I. U. ir nukentėjusioji K. N. yra itin priešiškai nusiteikusios nuteistosios T. Ž. atžvilgiu, todėl siekia ją melagingai apkaltinti, byloje nėra.

Nuteistoji T. Ž. neigia trenkusi nukentėjusiajai K. N., anot jos, ji tik ketino nueiti į tualetą, kas labai aiškiai matosi vaizdo įraše, ji rankomis nieko nedarė, K. N. nemušė, jos rankos buvo užimtos, laikė tašes, taip pat dešine ranka laikė tašę. Vaizdo įrašas (1 t., b.l. 46) patvirtina nuteistosios argumentą, kad įvykio metu ji abiejose rankose laikė rankines, tačiau vaizdo įrašas taip pat paneigia, jog nuteistoji ketino eiti į tualetą ir nieko rankomis nedarė. Iš įrašo aiškiai matyti, kaip nuteistoji T. Ž., eidama link tualetų, tyčia užstoja kelią priešais ją ateinančioms dviems merginoms, jų nepraleidžia, juda ta kryptimi, kuria eina merginos. Taip pat aiškiai matyti, jog tarp jų įvyko susistumdymas. Ir nors apeliantė teigia, kad ji negalėjo nukentėjusiajai trenkti, kadangi dešinėje rankoje laikė tašę, apeliacinio teismo vertinimu, ši aplinkybė nepaneigia nukentėjusiosios K. N. ir liudytojos L. N. parodymų, kad nuteistoji visgi trenkė nukentėjusiajai į veidą. Apeliacinis teismas laiko, jog suduoti smūgį per veidą įmanoma netgi rankoje laikant tašę, kadangi iš įrašo matosi, kad nuteistosios turėtos rankinės buvo nedidelės ir, kaip galima spręsti, nesunkios, nes nuteistoji kilnojo rankas, net ir laikydama jose rankines. Pažymėtina ir tai, jog teisiamojo posėdžio metu (4 t., b.l. 132-133) T. Ž. buvo pateikusi prašymą prie bylos prijungti dokumentus, kurie neva įrodo, kad po patirtos traumos ji nevaldo rankos, todėl, anot jos gynėjo, T. Ž. su traumuota ranka nieko negalėjo sužaloti. Tačiau vaizdo įrašas patvirtina, jog visgi apeliantė valdo abi rankas, o jos keliamos versijos yra jos pasirinkta gynybos pozicija.

Apeliantė ginčija jai inkriminuotas nukentėjusiosios sveikatai kilusias pasekmes, anot apeliantės, ji traukiama atsakomybėn už galimai kito kaltininko panaudotą smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu. 

Specialisto išvados tiriamojoje dalyje (1 t., b.l. 48-49) aprašyti nukentėjusiosios K. N. medicininių dokumentų duomenys, iš kurių matyti, jog K. N. gydytojo traumatologo apžiūrėta 2010-06-24 21.10 val. Diagnozė: galvos sumušimas, veido sumušimas. Kaip matyti, priešingai negu teigia apeliantė, nukentėjusiajai jau įvykio dieną ligoninėje buvo nustatyti sužalojimai. Specialisto išvados tiriamojoje dalyje taip nurodyta, jog neurochirurgo K. N. buvo apžiūrėta 10.35 val. (data nenurodyta). Diagnozė: galvos sumušimas, galvos smegenų sukrėtimas. Klaipėdos vaikų ligoninės medicininių dokumentų išraše (epikrizėje) nurodyta, jog K. N. stacionarizuota į traumatologijos – ortopedijos skyrių 2010-06-25, išrašyta 2010-06-28. Galutinė klinikinė diagnozė: galvos sumušimas, galvos smegenų sukrėtimas, veido srities odos nubrozdinimai. Atvyko į KUL esant galvos skausmams, svaigimui, pykinimui, bendram silpnumui. 2010-06-24 apie 20 val. „Akropolyje“ sumušė moteris. Po traumos buvo apsvaigusi, po to atsirado galvos skausmai, pykinimas, bendras silpnumas.

Specialisto išvadoje (1 t., b.l. 48-49) konstatuota, jog K. N. buvo padarytas galvos sumušimas su odos nubrozdinimais kairio skruosto srityje, kliniškai nustatytu lengvu galvos smegenų sukrėtimu. Minimą sužalojimą K. N. galėjo įgauti bukos traumos pasekoje, paveikus kairio skruosto sritį kietu buku daiktu – sumušant, atsitrenkiant. Objektyvios apžiūros metu matomas odos nubrozdinimų gijimo laipsnis neprieštarauja tam, kad nurodytą galvos sužalojimą K. N. galėjo patirti maždaug prieš 4-5 paras iki objektyvios apžiūros, galimai teisėsaugos nustatytu ir užduotyje nurodytu laiku, t.y. 2010-06-24 paros antroje pusėje. K. N. galvoje konstatuota viena trauminio poveikio žymė kairiame skruoste. Dėl nurodyto sužalojimo K. N. sveikata buvo sutrikdyta iki 10 dienų laikotarpiui, jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Nors apeliantė teigia, jog byloje buvo pateiktos dvi viena kitai prieštaraujančios teismo medicinos specialisto išvados, iš kurių vienoje teigiama, kad išorinių sužalojimo žymių nėra, kitoje - kad nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai: veido sumušimas, kraujosruva ir galvos smegenų sumušimas, pažymėtina, jog byloje yra tik viena specialisto išvada (1 t., b.l. 48-49). Kitos specialisto išvados, kuri prieštarautų minėtai specialisto išvadai, byloje nėra. Taip pat negalima sutikti su apeliantės argumentu, kad specialisto išvada suklastota, kadangi joje nėra nei jos pavardės, nei laiko, nei ryšio su laiptine kitame miesto gale. Iš specialisto išvados matyti, jog 14 punkte aprašant bylos aplinkybes nuteistosios vardas ir pavardė paminėti. Taip pat išvadų 2 punkte nustatytas ir galimas sužalojimų patyrimo laikas, t.y. 2010-06-24 paros antroje pusėje, bei tai, kad sužalojimą K. N. galėjo įgauti bukos traumos pasekoje, paveikus kairio skruosto sritį kietu buku daiktu – sumušant, atsitrenkiant.

Apeliantė skunde nurodo, jog neva specialistas teismo posėdyje paaiškino, kad ji nukentėjusiajai sudavė tik vieną smūgį į veidą, o kiti jos kūno sužalojimai labai klastingai atsirado visiškai kitoje vietoje - nežinomo namo laiptinėje, atriboti, nuo kurio smūgio buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, yra neįmanoma. Tačiau iš posėdžio protokolo matyti, jog ekspertas R. P. P. teisiamojo posėdžio metu (4 t., b.l. 141-142) paaiškino, kad silpni sąmonės netekimai galėjo atsirasti pirminės traumos pasekoje. Taip iš niekur nieko neatsitinka. Silpnumas atsiranda tik po smegenų sutrenkimo.

T. Ž., nesutikdama su eksperto R. P. P. pateiktos specialisto išvados Nr. G 888/10 (03) išvadomis, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateikė prašymą skirti ekspertizę bei į teismo posėdį kviesti nepriklausomą ekspertą A. G.. Kadangi pirmosios instancijos teismui abejonių dėl specialisto išvados aiškumo nekilo, teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonės, protokoline nutartimi (5 t., b.l. 46) atmetė T. Ž. prašymą skirti ekspertizę bei į posėdį kviesti ekspertą A. G.. Atsižvelgus į specialisto išvadą, teismo posėdžio metu eksperto R. P. P. bei kitų proceso dalyvių duotus paaiškinimus, apeliaciniam teismui abejonių dėl specialisto išvados aiškumo, išsamumo ir pagrįstumo taip pat nekyla, todėl laikytina, jog skirti ekpertizę bei į teismo posėdį kviesti ir apklausti nepriklausomą ekspertą nebuvo tikslo.

Specialisto išvados tiriamojoje dalyje (1 t., b.l. 48-49) buvo aprašyti nukentėjusiosios K. N. medicininių dokumentų duomenys, iš kurių matyti, jog K. N. gydytojo traumatologo apžiūrėta 2010-06-24 21.10 val. Nurodyta, jog 20.30 val. „Akropolyje“ sumušė klasiokės mama, patyrė veido traumą su plaštaka, po sumušimo be sąmonės nebuvo, potrauminiame periode nevėmė, nepykino. Bendra būklė patenkinama, ryškios neurologinės simptomatikos nėra, truputį skauda veido kairę pusę. Diagnozė: galvos sumušimas, veido sumušimas. Gydymui rekomenduotas gulimas rėžimas, šaltis, stebėti. Kaip matyti, po įvykio nukentėjusiajai nuvykus į ligoninę jau tuo metu jai buvo nustatyti sužalojimai (galvos sumušimas, veido sumušimas), tačiau ryški neurologinė smegenų sutrikimo simptomatika tuo metu pasireiškusi dar nebuvo, todėl nukentėjusioji buvo išleista namo, rekomenduojant gulimą rėžimą, šaltį bei stebėti galimus sveikatos būklės pokyčius.

Iš aukščiau aptartų nukentėjusiosios K. N., jos įstatyminės atstovės I. U. bei liudytojos L. N. parodymų matyti, jog jos neneigia, kad nukentėjusioji K. N. jau po įvykio prekybos centre „Akropolis“, namuose lipdama laiptais ir alpdama atsitrenkė į sieną, dėl ko nusibrozdino skruostą. Netikėti tokiais jų parodymais ir daryti prielaidas, kad nukentėjusiąją, kaip kad teigia apeliantė, galimai sužalojo kiti asmenys, apeliacinis teismas neturi pagrindo. Kaip matyti, įvykio metu prekybos centre „Akropolis“ patirtos galvos traumos simptomai – sąmonės netekimas, alpimas nukentėjusiajai K. N. pasireškė dar nespėjus grįžti namo, o vėliau išryškėjo ir kiti galvos smegenų traumos simptomai – galvos skausmas, pykinimas, vėmimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nukentėjusiosios įstatyminė atstovė I. U. teisiamojo posėdžio metu (4 t., b.l. 140-141) nurodė, jog jos dukra alpdama nukritusi visiškai nebuvo, ją pavyko sugauti. Kas leidžia teigti, jog nukentėjusiosios K. N. atsitrenkimas į sieną nebuvo stiprus, šio atsitrenkimo metu ji tik nusibrozdino kairės pusės skruostą, kito sužalojimo – galvos smegenų sukrėtimo tuo metu patirti ji negalėjo, minėtą sužalojimą ji jau buvo patyrusi įvykio metu prekybos centre „Akropolis“. Kaip aukščiau aptarta, ekspertas R. P. P. posėdžio metu (4 t., b.l. 141-142) paaiškino, kad silpni sąmonės netekimai galėjo atsirasti pirminės traumos pasekoje, silpnumas atsiranda tik po smegenų sutrenkimo. Remiantis tuo, apeliacinis teismas pripažįsta, jog nuteistosios T. Ž. veiksmai nukentėjusiosios K. N. atžvilgiu – pastūmimas įrėmus rankas į krūtinę bei sudavimas rankos plaštaka per veidą – yra tiesiogiai susiję su nukentėjusiajai K. N. vėliau pasireiškusiu silpnumu ir nustatytais sužalojimais – galvos sumušimu bei lengvu galvos smegenų sukrėtimu. Apeliacinis teismas pripažįsta, jog T. Ž., pastumdama nukentėjusiąją ir suduodama jai smūgį į galvos sritį, suvokė savo veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl tokių jos veiksmų gali kilti neigiamos pasekmės nukentėjusiosios K. N. sveikatai ir jų norėjo.

Kaip aukščiau paminėta, specialisto išvadoje (1 t., b.l. 48-49) konstatuota, jog K. N. buvo padarytas galvos sumušimas su odos nubrozdinimais kairio skruosto srityje, kliniškai nustatytu lengvu galvos smegenų sukrėtimu. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šiuos sužalojimus nukentėjusiajai padarė nuteistoji, ją pastumdama ir suduodama plaštaka į kairę veido pusę. Vienok iš K. N., I. U. bei L. N. parodymų matyti, jog vieną iš šių sužalojimų - odos nubrozdinimus kairio skruosto srityje – K. N. patyrė jau po nagrinėjamo įvykio, kuomet nualpo lipdama laiptais ir, iki kol ją sugriebė ir apsaugojo nuo griuvimo bei rimtesnio susižalojimo mama, smukdama nusibrozdino skruostą į laiptinės sieną. Galimą tokį sužalojimo atsiradimo mechanizmą patvirtino ir teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas, tai atitinka ir Klaipėdos vaikų ligoninės medicininiuose dokumentuose užfiksuotus duomenis. Kita vertus, teismo medicinos ekspertas paaiškino, kad nukentėjusiosios nualpimas grįžtant namo po įvykio yra susijęs būtent su prieš tai patirta galvos trauma ir tai buvo vienas iš simptomų, pakartotinio nukentėjusiosios kreipimosi į ligoninę metu kliniškai nustatyti lengvo galvos smegenų sukrėtimo diagnozę. Tuo būdu, nors odos nubrozdinimai kairio skruosto srityje K. N. buvo padaryti dėl vėlesnio sveikatos sutrikimo po „Akropolyje“ patirtos galvos traumos, akivaizdu, jog nuteistoji, smurtaudama prieš nukentėjusiąją, pati betarpiškai šio sužalojimo jai nepadarė. Todėl iš nuosprendžio nustatomosios dalies šalinama nuoroda, jog nuteistoji T. Ž. padarė nukentėjusiajai K. N. odos nubrozdinimus kairiojo skruosto srityje. Nustačius, kad nuteistoji T. Ž. padarė nukentėjusiajai ir kitus nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą atitinkančius sužalojimus - galvos sumušimą ir lengvą galvos smegenų sukrėtimą, minimo sužalojimo pašalinimas iš nuosprendžio neturi įtakos, sprendžiant nuteistosios kaltės, veikos kvalifikavimo, žalos atlyginimo bei kitus nuosprendžio klausimus, todėl nuosprendis šioje dalyje keičiamas 328 str. 3 p. numatytu pagrindu.

Apeliantė teigia, jog teismas neatsižvegė į tai, jog tuo atveju, jei K. N. buvo ligota, kodėl po keletos dienų išvyko su savo tėvu N. N. į Italiją, kas, anot apeliantės, įrodo, kad jokio sveikatos sutrikdymo nebuvo. Specialisto išvadoje (1 t., b.l. 48-49) konstatuota, jog K. N. sveikata sutrikdyta buvo iki 10 dienų laikotarpiui. Laikotarpiu nuo 2010-06-25 iki 2010-06-28 K. N. buvo stacionarizuota į traumatologijos – ortopedijos skyrių. Išrašius į namus rekomenduotas tolesnis gydymas. Kaip matyti, nukentėjusiosios sveikata buvo sutrikdyta neilgam laikotarpiui, išrašius iš ligoninės jai buvo rekomenduotas, o ne skirtas privalomas gydymas, todėl, jei nukentėjusioji paleista iš ligoninės ir buvo kur išvykusi, tai neduoda pagrindo abejoti, kad visgi jos sveikata buvo sutrikdyta nežymiai, iki 10 dienų.

Byloje neginčijamai nustatyta, jog veika, už kurią nuteista T. Ž., įvykdyta prekybos ir pramogų centro „Akropolis“, Taikos pr. 61, Klaipėdos m., koridoriuje. Abejonių nekyla, kad įvykio vieta nagrinėjamu atveju yra viešoji vieta, kurioje turi teisę (gali) lankytis bet kurie kiti asmenys. Nuteistosios T. Ž. išpuolis prieš nukentėjusiają įvykdytas vietoje, kur be nuteistosios ir nukentėjusiosios ne tik galėjo būti, bet ir buvo kiti asmenys (liudytoja L. N. bei nuteistosios duktė D. B., o taip pat iš vaizdo įrašo matyti, kad koridoriumi dažnai vaikščiojo pašaliniai asmenys). Apeliacinis teismas pripažįsta, jog T. Ž. veiksmai – fizinio smurto pavartojimas viešoje vietoje nukentėjusiosios atžvilgiu - yra įžūlūs. Neabejotina, kad nuteistosios elgesys - smurto vartojimas prieš nepilnametę viešoje vietoje šokiravo tai mačiusius asmenis ir privertė pasijusti nejaukiai. Toks nuteistosios elgesys laikomas įžūliu, moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu, tokiu elgesiu buvo pademonstruota nepagarba nukentėjusiajai, kitiems aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Nukentėjusioji ir jos pusseserė buvo šokiruotos brutualaus nuteistosios išpuolio, joks teko nutraukti pramogavimą „Akropolyje“ ir kreiptis pagalbos į artimuosius bei vykti į ligoninę dėl medicininės pagalbos suteikimo sužalotai nukentėjusiajai. Apeliantė neteisingai skunde nurodo, jog jos ėjimą tualeto link teismas įvertino kaip grasinimus, patyčias, vandališkus ir chuliganiškus veiksmus, bei tai, kad nuosprendyje yra kaltinimų, jog ji K. N. į krūtinę sudavė ne mažiau kaip tris kartus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas pripažino įrodytu, kad K. N., nuteistajai įsirėmus į jos krūtinę, pastumta buvo tik kartą, o nuteistosios T. Ž. elgesys nukentėjusiosios atžvilgiu kvalifikuotas kaip įžūlus, pažeidžiantis visuomenės rimtį ir tvarką bei demonstruojantis nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, o ne vandališki, chuliganiški veiksmai, pasireiškę grasinimais ir patyčiomis.

Analizuojant veikų kvalifikavimo klausimus pažymėtina, jog viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinė nutartis Nr. 2K-426/2008). Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada neigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Pavyzdžiui, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009). Viešoje vietoje atlikti smurto veiksmai, kuriais žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma jo sveikata, kvalifikuotini pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tik tada, kai nenustatoma visų objektyviųjų ir subjektyviųjų viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo (BK 284 straipsnio 1 dalis) požymių. Nagrinėjamoje situacijoje nustatyta, kad kaltinamoji asmeniniams santykiams aiškintis pasirinko viešąją vietą ir aukščiau jau aptartą būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams, todėl laikytina, kad BK 284 str. 1 d. numatytą veiką ji padarė, veikdama tiesiogine neapibrėžta tyčia. Nuteistosios T. Ž. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 d.

Anot apeliantės, teismas privalėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir išsiaiškinti, ar jos neveikimas galėjo būti prilyginamas prie nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., požymių. Pažymėtina, jog teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 str., į Konstitucinį Teismą turi teisę kreiptis dėl Konstitucijos 105 str. 1 d. nurodytų aktų - Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų neprieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl Respublikos Prezidento aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais bei dėl Vyriausybės aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais. Pagal teismų praktiką nuspręsti, ar konkrečiu atveju reikia kreiptis į Konstitucinį Teismą, yra teismo, nagrinėjančio bylą, prerogatyva (LAT kasacinė nutartis Nr. 2K–33/2005). Tuo tarpu įstatymas nenumato galimybės teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar asmens veiksmai/neveikimas atitinka konkretaus nusikaltimo požymius, todėl teismas neturėjo pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad T. Ž. veiksmai atitinka BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius.

Visiškai nepagrįstai apeliantė teigia, kad teismas turėjo galimybę jos veiksmus perkvalifikuoti kaip drausminį nusižengimą. Pažymėtina, jog drausminė atsakomybė kyla darbo santykių pagrindu, tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė – kai pažeidžiamos žmogaus ir piliečio teisės bei laisvės, visuomenės ir valstybės interesai padarius nusikalstamą veiką. Be to, priimti išteisinamąjį nuosprendį ar bylą nutraukti pirmosios instancijos teismas taip pat neturėjo pagrindo, nes BPK 3 str. 1 d. 1-9 p. nurodytos aplinkybės nepaaiškėjo – teismas pagrįstai nustatė, kad T. Ž. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Negalima sutikti, kad teismas nagrinėdamas bylą ir piimdamas galutinį sprendimą vadovavosi tik nuteistąją T. Ž. kaltinančiais įrodymais. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolų, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio bei iš kitos bylos medžiagos matyti, kad teismas byloje surinktus įrodymus įvertino atsižvelgdamas į jų visumą, nuosprendyje savo išvadas grindė tik tais įrodymais, kurie buvo gauti įstatymo nustatyta tvarka ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje, nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Kaip matyti, teismas ištyrė ir įvertino tiek T. Ž. kaltinančius (nukentėjusiosios, jos įstatyminės atstovės, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, vaizdo įrašo apžiūros protokolą), tiek ją teisinančius (liudytojos A. K. T. parodymus) įrodymus ir motyvuotai pasisakė, kodėl vienus laiko patikimais, o kitus atmeta kaip nepagrįstus. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. O tai, kad teismo išvados neatitiko T. Ž. lūkesčių, savaime nėra pagrindas teigti, jog teismas pažeidė įstatymų nuostatas, netinkamai įvertino įrodymus ir pan.

Anot apeliantės, byla ištirta neišsamiai, kadangi nebuvo atlikta daugelis veiksmų: neapklausti prekybos centro „Akropolis“ apsaugos darbuotojai, neatliktas K. N. ir L. N. patikrinimas ir apžiūra įvykio vietoje, neatliktos akistatos, neskirta ekspertizė dėl vaizdo įrašo, neišreikalautos K. N. ir jos tėvų telefoninių pokalbių išklotinės, neapklausti Klaipėdos miesto vaikų ligoninės gydytojai, neišreikalautas nukentėjusiosios medicininės kortelės originalas ar patvirtinta kopija, neatlikta I. U. automobilio bei namų laiptinės apžiūra, proceso dalyviai nepatikrinti melo detektoriumi bei kitais metodais. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis, įrodymų turi būti surenkama tiek, kad užtektų baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 str. 5 d.) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (LAT kasacinė nutartis Nr. 2K-509/2010). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Apeliacinis teismas pripažįsta, jog byloje surinktų įrodymų visiškai pakanka neabejotinai išvadai dėl T. Ž. kaltės padarius BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą padaryti.

Prešingai negu teigia apeliantė, byloje nenustatyta, kad nukentėjusioji K. N. būtų atlikusi kokius veiksmus, kurie leistų daryti išvadą, kad ji ketinimo sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Apeliacinis teismas nepasisako dėl neva nuteistajai T. Ž. priklausančio žiedo vagystės nagrinėjamo įvykio metu, kadangi šioje byloje sprendžiamas nuteistosios T. Ž., o ne nukentėjusiosios K. N. kaltės klausimas. Be to, iš byloje esančio prokurorės 2011-04-12 nutarimo (4 t., b.l. 116-117) matyti, jog ikiteisminis tyrimas K. N. atžvilgiu buvo nutrauktas.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs T. Ž. kalta padarius BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, skyrė jai laisvės apribojimo bausmę 1 metams, įpareigojant per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 (šimtą) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Apeliantė, neigdama savo kaltę, nesutinka su teismo jai skirta bausme, anot jos, jai nepadarius jokios nusikalstamos veikos negalėjo būti skiriama bausmė, tokiu būdu teismas pažeidė Konstitucijos 31 str. 4 d. reikalavimus. Taip pat pažeidė BK 63 str. reikalavimus, kadangi paskirta per griežta bausmė, be to, nepripažino jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o taip pat skirdamas bausmę neatsižvelgė į tai, kad ji kalta neprisipažino visiškai. Tačiau tokie apeliantės argumentai visiškai nepagrįsti.

Aukščiau aptarta, jog apylinkės teismas nuteistosios T. Ž. kaltės klausimu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, todėl teisėtai ir remiantis įstatymu jai buvo paskirta BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas. Teismas, skirdamas bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str., atsižvelgė į tai, kad T. Ž. nedirba, išlaiko nepilnametę dukrą, nusikalto pirmą kartą, jos padaryta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, ir skyrė vieną švelniausių BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytų bausmių – laisvės apribojimą, kurios dydis nustatytas mažesnis nei šios bausmės vidurkis, numatytas BK 48 str. 2 d. Apeliacinis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistosios T. Ž. atsakomybę lengvinančių ir jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nagrinėjamu atveju nenustatyta.

Be to, nenustatyta, kad apylinkės teismas, skirdamas nuteistajai bausmę, būtų pažeidęs BK 63 str. nuostatas. Minėto straipsnio nuostatos taikomos tuo atveju, kai padaromos dvi ir daugiau nusikalstamų veikų. T. Ž. nuteista už vienos nusikalstamos veikos padarymą, anksčiau ji neteista, todėl nebuvo pagrindo jos atžvilgiu taikyti BK 63 str. nuostatas.

Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų   

Pirmosios instancijos teismas priteisė iš T. Ž. 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimo K. N., atstovaujamai jos atstovės pagal įstatymą I. U., 1815 Lt advokato atstovavimo išlaidų I. U., 1463,06 Lt turtinės žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai bei 33,40 Lt kelionės išlaidų atlyginimo valstybės naudai.

Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka, kadangi teismas teismo posėdžio metu nenagrinėjo klausimo dėl civilinio ieškinio, o, anot apeliantės, šališkai bei neteisėtai priteisė nukentėjusiajai 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, nors jokia žala padaryta nebuvo. Taip pat neteisėtai patenkintas Valstybinės ligonių kasos nepagrįstas ir nemotyvuotas ieškinys priteisti nepagrįstų išlaidų dėl K. N. nereikalingo ir nepagrįsto gydymo vaikų ligoninėje, nes joks sanatorinis gydymas ligoninėje apskritai neatliekamas ir jokio kūno sužalojimo jos veiksmais K. N. padaryta nebuvo. Nebuvo atliktas auditas dėl gydytojų veiksmų nustatant sanatorinio gydymo įkainius. Be to, liudytojos Z. N. apklausti ji neprašė, pieš jos apklausą prieštaravo, todėl mano, kad neprivalo apmokėti jos kelionės.

Pažymėtina, jog nuteistoji T. Ž. paskutinio žodžio metu (5 t., b.l. 51) pareiškė savo nuomonę dėl civilinių ieškinių, prašė nukentėjusiosios bei Valstybinės ligonių kasos civilinius ieškinius atmesti.

BPK 109 str. inter alia nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

CK 6.250 str. apibrėžia neturtinę žalą: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. l d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t.y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 str., bet ir 6.251 str. 2 d. bei 6.282 str. nurodytais kriterijais.

Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Priteisiant neturtinę žalą tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šią pažeistą vertybę. Pagal CK 6.250 str. 2 d. vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Jeigu jos susijusios su asmens sveikatos dideliais pakenkimais, rimtų sužalojimų asmeniui sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo žalojimo metu, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susiję su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Dar vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Jeigu ji pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma – darant tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš asmenį, neturtinę žalą padariusio asmens tokiu būdu pasireiškusi kaltė sudaro prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti didesnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad jeigu neturtinė žala padaryta dėl asmens sveikatos, kaip vienos iš labiausiai teisės ginamų vertybių, sužalojimo, o kaltė dėl sveikatos sužalojimo išreikšta tyčiniais smurtiniais brutualiais veiksmais, tai šie neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip kartu padarytos turtinės žalos dydis ir jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar kiti (CK 6.250 str. 2 d.). Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad veikiant tyčia, t.y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir pan., yra padaroma kur kas didesnė žala, nei neatsargios kaltės atveju.

Nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad dėl T. Ž. nusikalstamos veikos K. N. patyrė ne tik fizinį skausmą sužalojimo metu, bet ir pažeminimą, išgąstį, emocinį sukrėtimą, kurie įtakojo vėlesnius nepilnametės dvasinius išgyvenimus, nerimą, pergyvenimą dėl galimybės saugiai lankytis ir jautis viešose vietose. Teisėjų kolegija sutinka su šiais teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais ir jų nebeatkartoja.

Šiuo atveju nuteistosios T. Ž. tyčiniais nusikalstamais veiksmais buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios K. N. sveikata. Fizinis smurtas nukentėjusiosios atžvilgiu buvo pavartotas tyčia, be jokios priežasties, tokiu būdu siekiant pademonstruoti nepagarbą nukentėjusiajai bei niekinamąjį požiūrį į ją. Nukentėjusiajai buvo suduota į vieną gyvybiškai svarbiausių ir pažeidžiamiausių kūno vietų – galvą. Atsižvelgiant į visa tai, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti, įvertino bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi BPK bei CK nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, priteistos sumos dydis visiškai atitinka susiformavusią teismų praktiką sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus panašaus pobūdžio bylose.

Teismas, pilnai tenkindamas Valstybinės ligonių kasos ieškinį, savo sprendimą motyvavo tuo, jog Valstybinės ligonių kasos ieškinys įrodytas gydymo paslaugų apskaitos išrašu. Byloje (1 t., b.l. 54) yra pateiktas K. N. suteiktų gydymo paslaugų apskaitos išrašas, iš kurio matyti, jog 2010-06-24 – 2010-06-28 dienomis K. N. buvo suteiktos ambulatorinės bei stacionarinės paslaugos. Suteiktų gydymo paslaugų kaina – 1463,06 Lt. Apeliacinio teismo vertinimu, įkainiai protingo dydžio, nėra nepagrįstai per dideli. Kadangi nukentėjusioji buvo sužalota ir gydoma dėl tyčinių nuteistosios T. Ž. veiksmų, teisėtai ir pagrįstai ši suma buvo priteista iš nuteistosios. Apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus, jog gydymas nukentėjusiajai buvo nereikalingas, laiko nepagrįstais.

BPK 103 str. 1 p. inter alia nustatyta, jog proceso išlaidas sudaro liudytojams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą išlaidoms atlyginti. Iš byloje esančios 2012-02-21 nutarties (5 t., b.l. 40) matyti, jog teismas liudytojai Z. N. iš teismo lėšų atlygino jos turėtas kelionės išlaidas į teismą – 33,40 Lt. BPK 105 str. 1 d. inter alia nustatyta, jog teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas. Remiantis šiomis nuostatomis, teismas teisėtai ir pagrįstai priėmė sprendimą valstybės naudai išieškoti ir nuteistosios T. Ž. 33,40 Lt kelionės išlaidų atlyginimo.

Apylinkės teismas taip pat priteisė iš nuteistosios T. Ž. nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą I. U. 1815 Lt patirtų atstovavimo išlaidų. Byloje esantis pinigų priėmimo kvitas (5 t., b.l. 41) patvirtina, kad I. U. advokatui V. Katėnui sumokėjo 1815 Lt. Advokatas V. Katėnas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, jis atstovavo ir gynė nukentėjusiosios K. N. interesus. Atstovavimo išlaidos protingos ir pagrįstos, todėl teismas, vadovaudamasis BPK 106 str. 2 d., teisėtai ir pagrįstai šią sumą priteisė iš nuteistosios T. Ž..

Dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų teisėtumo, pirmosios instancijos teismo šališkumo, nuteistosios T. Ž. teisių bei nekaltumo prezumpcijos pažeidimo

Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad baudžiamoji byla jos atžvilgiu buvo prokurorų klastojama ir fabrikuojama, ji buvo persekiojama, kankinama, jos atžvilgiu buvo atliekami prievartiniai veiksmai, be jokio pagrindo taikomos procesinės prievartos priemonės.

Iš byloje esančio tarnybinio pranešimo (1 t., b.l. 3) matyti, jog dar tą pačią dieną, t.y. 2010-06-24 Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto 2 PK Operatyvaus valdymo grupės informacijos žurnale buvo užregistruotas pranešimas apie 2010-06-24 20.30 val. įvykį prekybos centre „Akropolis“. 2010-06-25 Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto 2 PK Operatyvaus valdymo grupėje taip pat buvo gautas nukentėjusiosios įstatyminio atstovo pareiškimas (1 t., b.l. 2), kuriuo buvo prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą T. Ž. atžvilgiu. Ikiteisminis tyrimas T. Ž. atžvilgiu pradėtas 2010-06-29 (1 t., b.l. 5). Iš bylos medžiagos (1 t., b.l. 62-72, 74-81, 86-8-90, 96, 106, 110-112, 123-125, 126, 155, 157, 158, 166) matyti, jog nuteistajai T. Ž. nuolatos buvo bandoma įteikti šaukimus atvykti pas tyrėją, tačiau pastaroji nebuvo randama jos gyvenamojoje vietoje, o pavykus įteikti šaukimą, kategoriškai atsisakydavo atvykti. Ir tik 2011-06-14 T. Ž. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą (2 t., b.l. 19-20).

Iš prokurorės 2011-02-28 nutarimo (1 t., b.l. 118-119) matyti, jog T. Ž. už vengimą atvykti į apklausą, teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymą ir trukdymą per kuo trumpiausius terminus ištirti ikiteisminio tyrimo bylą, vadovaujantis BPK 163 str., buvo paskirta 1300 Lt bauda. T. Ž. pasinaudojo įstatymo suteikta teise ir šį prokurorės nutarimą apskundė aukštesniajam prokurorui. 2011-07-07 vyriausiojo prokuroro pavaduotojo nutarimu (2 t., b.l. 166) T. Ž. skundas dėl 1300 Lt baudos panaikinimo netenkintas. Klaipėdos miesto apylinkės teismui 2011-10-04 T. Ž. gynėjas advokatas A. J. pateikė skundą dėl prokurorės 2011-02-28 nutarimo bei vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2011-07-07 nutarimo panaikinimo (3 t., b.l. 116-118). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-03-13 nutartimi (5 t., b.l. 77-78) advokato A. J. prašymas netenkintas. Klaipėdos apygardos teismo 2012-05-09 nutartimi (5 t., b.l. 135-136) T. Ž. skundas dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-03-13 nutarties, kuria buvo netenkintas jos gynėjo skundas dėl Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorės 2011-02-28 nutarimo bei Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2011-07-07 nutarimo panaikinimo, paliktas nenagrinėtu, motyvuojant tuo, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, priimta išnagrinėjus skundą dėl prokuroro nutarimo skirti baudą BPK 163 str. tvarka, yra galutinė ir neskundžiama, tik nutarties rezoliucinėje dalyje teismas nepagrįstai nurodė, kad ši nutartis yra skundžiama. Kaip matyti, klausimas dėl nuteistajai T. Ž. prokurorės 2011-02-28 nutarimu skirtos 1300 Lt baudos teisėtumo ir pagrįstumo išspręstas, galutinė ir neskundžiama teismo nutartis yra įsiteisėjusi, apeliacinis teismas šiuo atveju neturi teisės šio sprendimo revizuoti.

Iš byloje esančio prokurorės prašymo ikiteisminio tyrimo teisėjui (1 t., b.l. 151-152) matyti, jog už teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymą bei trukdymą per kuo trumpiausius terminus ištirti ikiteisminio tyrimo bylą buvo prašoma paskirti T. Ž. 10 parų areštą, tačiau šis prokuroės prašymas Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011-05-20 nutartimi (1 t., b.l. 153-154) nebuvo tenkintas. Iš bylos medžiagos (2 t., b.l. 31) taip pat matyti, jog siekiant užtikrinti T. Ž. dalyvavimą baudžiamajame procese bei netrukdomą bylos tyrimą, vadovaujantis BPK 119 str., 120 str., 125 str., 135 str., 2011-06-14 jai buvo paskirta kardomoji priemonė įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Kardomoji priemonė T. Ž. buvo paskirta jai jau turint įtariamosios statusą, taigi, teisėtai ir nepažeidžiant įstatymo. Skundžiamu nuosprendžiu nuspręsta kardomąją priemonę įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje panaikinti, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, su tokiu teismo spendimu ji sutinka.

Iš byloje esančių nuteistosios ir jos gynėjo prašymų bei skundų (2 t., b.l. 41, 160, 3 t., 8-9) taip pat matyti, jog jie prašė ikiteisminį tyrimą T. Ž. atžvilgiu nutraukti, šie jų prašymai buvo išnagrinėti, o nesant tam pagrindo, ikiteisminis tyrimas nutrauktas nebuvo (2 t., b.l. 42, 195, 3 t., 11).

Apeliantė teigia, jog pažeidžiant jos teises su ikiteisminio tyrimo medžiaga jai buvo leista susipažinti tik 2011-06-30, t.y. po 12 mėnesių nuo bylos pradėjimo ir tik tada, kai jai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, todėl ji negalėjo realizuoti savo teisių ir laiku skųsti neteisėtus veiksmus prieš ją. Be to, teisingai ir kvalifikuotai apskųsti visus neteisėtus procesinius dokumentus negalėjo dar ir dėl to, kad viso ikiteisminio tyrimo laikotarpyje neturėjo jokio gynėjo, valstybės garantuojama teisinė pagalba jai suteikta nebuvo.

Iš Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011-02-10 rašto (2 t., b.l. 6) bei 2011-02-08 sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos (2 t., b.l. 7-8) matyti, jog T. Ž. 2011-02-07 su prašymu kreipėsi prašydama suteikti jai antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 33-1-00905-10, šis jos prašymas buvo tenkintas ir paskirtas advokatas A. J.. Kaip matyti, priešingai negu teigia nuteistoji, gynėjas ikiteisminio tyrimo metu jai buvo paskirtas, jai buvo garantuota teisė į nemokamą teisinę pagalbą. Nesutikdama su jai paskirtu advokatu, nuteistoji turėjo teisę savo lėšomis pasisamdyti jos interesus ir lūkesčius pateisinantį gynėją.

Iš T. Ž. 2010-08-05 skundo (1 t., b.l. 91-92) matyti, jog ji kreipėsi į Klaipėdos miesto 2 PK viršininką prašydama išduoti jai dokumentus, įrodančius jai pareikštus įtarimus. 2010-08-18 jai buvo išsiųstas atsakymas (1 t., b.l. 97), kad pranešimas apie įtarimą bus įteiktas tada, kai ji atvyks šio ikiteisminio tyrimo veiksmo atlikimui suderintu laiku su tyrėja, paaiškinta, jog dėl kitų ikiteisminio tyrimo medžiagos dokumentų kopijų gavimo ji turi su prašymu kreiptis į tyrimą kontroliuojantį prokurorą. 2011-02-10 T. Ž. su prašymu (1 t., b.l. 142) kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyr. prokurorę, be kita ko prašydama pateikti jai su ikiteisminiu tyrimu susijusią medžiagą. 2011-02-17 jai buvo išsiųstas atsakymas (1 t., b.l. 143), jog atvykus pas tyrėją jai bus įteiktas pranešimas apie įtarimą. Kaip aukščiau minėta, pranešimas apie įtarimą T. Ž. įteiktas tik 2011-06-14 (2 t., b.l. 19-20). T. Ž. 2011-06-16 buvo įteiktas šaukimas (2 t., b.l. 22) atvykti 2011-06-17 10.00 val. pas tyrėją susipažinti su byla. Ant šaukimo pažymėta, jog 2011-06-17 10.00 val. T. Ž. neatvyko. 2011-06-17 T. Ž. įteiktas naujas šaukimas (2 t., b.l. 24) atvykti pas tyrėją 2011-06-23 13 val. Kaip matyti, advokatas A. J. atvyko, o T. Ž. neatvyko. Nuo 2011-06-30 T. Ž. keletą kartų susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga (2 t., b.l. 161, 3 t., b.l. 1). Iš byloje esančio tarnybinio pranešimo (3 t., b.l. 6-7) matyti, jog nuteistoji T. Ž. dėl savo kaltės – neatvykimo tęsti susipažinimo su bylos medžiaga iki prokuroro nustatyto termino nebaigė susipažinti su visa bylos medžiaga.

Nepagrįsti ir tie apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas jos baudžiamąją bylą, buvo šališkas, neužtikrino jai teisės į teisingą teismą, pažeidė jos procesines teises bei nekaltumo prezumpcijos principą.

Baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu Klaipėdos miesto apylinkės teismui nagrinėti buvo perduota 2011-08-23 (3 t., b.l. 26). Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininkės pavaduotojos 2011-08-25 nutartimi byla paskirta nagrinėti teisėjai A. S., o bylą nagrinėjančios teisėjos 2011-08-29 nutartimi T. Ž. baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Klaipėdos miesto apylinkės teisme 2011-09-14 buvo gautas T. Ž. prašymas (3 t., b.l. 61) dėl dokumentų prijungimo su priedais, iš kurių matyti, jog T. Ž. kreipėsi su prašymu (3 t., b.l. 62-64) spręsti klausimą dėl baudžiamosios bylos Nr. 1-953-201/2011 perdavimo nagrinėti kitam tos pačios pakopos teismui. Lietuvos apeliacinio teismo 2011-11-14 nutartimi (4 t., b.l. 67-68) atsisakyta baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti kitam tos pačios pakopos teismui. Nurodyta, jog T. Ž. prašyme dėl baudžiamosios bylos perdavimo nagrinėti iš teismo, kuriam ji teisminga, kitam teismui nenurodyta svarbių priežasčių, dėl kurių Klaipėdos miesto apylinkės teismas negalėtų objektyviai išnagrinėti baudžiamosios bylos Nr. 1-953-201/2011. Subjektyvi, jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsta kaltinamosios nuomonė apie galimą Klaipėdos miesto apylinkės teismo šališkumą, taip pat deklaratyvūs T. Ž. teiginiai apie Klaipėdos miesto teisėtvarkos vykdomą jos, kaip nevyriausybinės organizacijos atstovės, persekiojimą, nuolatinį bylų klastojimą negali būti pagrindu daryti išimtį bendrosioms teismingumo taisyklėms. Anksčiau T. Ž. atžvilgiu teismo priimtų bei galiojančių procesinių sprendimų priėmimas taip pat negali būti pagrindu spręsti klausimą dėl bylos perdavimo iš teismo, kuriam ji teisminga, kitam teismui. Pažymėta,, jog tuo atveju, jei kaltinamoji pagrįstai abejoja bylą nagrinėjančios Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjos nešališkumu, turi teisę pareikšti jai nušalinimą įstatymų nustatyta tvarka. Šia teise nuteistoji pasinaudojo.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo (4 t., b.l. 130-131) matyti, jog T. Ž. pateikė prašymą nušalinti teisėją A. S. ir perduoti bylą nagrinėti kitam teismui, nes ji nušalinimą pareiškė visiems teisėjams. Taip pat prašė nušalinti prokurorą. Teisėja, išklausiusi proceso dalyvių nuomonės, protokoline nutartimi išsprendė T. Ž. prašymą ir nutarė prokurorės nuo bylos nenušalinti, o taip pat, nesant jokio pagrindo, nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo nenusišalino ir pati. Teisiamojo posėdžio metu (5 t., b.l. 47-48) T. Ž. pateikė pakartotinį prašymą dėl teisėjos nusišalinimo, tačiau teisėja protokoline nutartimi nusišalinti atsisakė. Pažymėtina, jog baudžiamajame procese nenumatyta galimybė nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo nušalinti teismą. Esant BPK 58 str. 1 d., 2 d. numatytiems nušalinimo pagrindams, nušalinimas, vadovaujantis BPK 57 str. 2 d., reiškiamas bylą nagrinėjančiam teisėjui. BPK 59 str. 3 d. numatyta, jog jeigu bylą nagrinėja vienas teisėjas, dėl jam pareikšto nušalinimo nusprendžia jis pats. Todėl teisėjai nekilo pareiga T. Ž. prašymą dėl jai pareikšto nušalinimo perduoti nagrinėti teismo pirmininkui, kaip teigia apeliantė.

Anot apeliantės, teismas buvo šališkas ir suinteresuotas jos nuteisimu.

Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., BPK 44 str. 5 d. Šio principo pažeidimas – besąlygiška vada apskųstą teismo sprendimą panaikinti, tačiau šiam pažeidimui nustatyti nepakanka vienos iš bylos šalių nuomonės. Taigi teismo nešališkumo reikalavimas yra ir vienas iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t.y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t.y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (LAT kasacinės bylos Nr. 2K-738/2004, 2K-340/2008). Šio principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių. Šališku teismas visuomet turi būti pripažįstamas tada, kai bent vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų negali dalyvauti procese dėl BPK 58 str. ir 59 str. nurodytų aplinkybių.

Šioje byloje nuteistoji T. Ž. apeliaciniame skunde nepateikė duomenų ir nenurodo, jos nuomone, kokiomis BPK 58 str. ir 59 str. nurodytomis aplinkybėmis remiantis teismas laikytinas šališku. Nors apeliaciniame skunde nurodoma į teismo šališkumą, tačiau nėra nė vieno konkretaus argumento, atskleidžiančio šio principo pažeidimą byloje. Tokiomis aplinkybėmis apeliantės argumentai dėl teismo šališkumo laikytini deklaratyviais ir dėl to atmestini. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama šališkai.

Iš teisiamojo posėdžio protokolų (4 t., b.l. 129-143, 5 t., b.l. 44-51) matyti, jog baudžiamoji byla buvo išnagrinėta nuteistajai ir jos gynėjui dalyvaujant. T. Ž. buvo suteikta teisė duoti parodymus, tačiau ji tai padaryti atsisakė, ji teikė teismui prašymus, kurie, išklausius proceso dalyvių nuomonę, buvo tenkinami arba motyvuotai atmetami, nuteistajai buvo suteikta teisė nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams, pareikšti savo nuomonę dėl kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštų prašymų, kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu. Nenustatyta, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, būtų apribojęs ar pažeidęs nuteistosios T. Ž. procesines teises.

Iš bylos medžiagos (4 t., b.l. 134-135) matyti, jog teisiamojo posėdžio metu teismas tenkino T. Ž. prašymą ir nutarė liudytoja apklausti A. K. T. bei į sekantį teismo posėdį iškviesti liudytoją D. B.. Teismui tik iš 2011-11-22 rašytinių parodymų (4 t., b.l. 90) tapo žinoma, kad įvykį galimai matė ir liudytoja A. K. T.. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantė šios aplinkybės nebuvo nurodžiusi. Liudytoja A. K. T. teismo posėdyje buvo apklausta (4 t., b.l. 142-143). Liudytojai D. B. adresuotas šaukimas į 2012-02-09 teismo posėdį buvo įteiktas jos mamai T. Ž. (4 t., b.l. 145). Minėta liudytoja į 2012-02-09 posėdį neatvyko, nors jai apie posėdį buvo pranešta tinkamai (5 t., b.l. 25). Teismui T. Ž. pateikdama prašymą dėl teismo posėdžio, numatyto 2012-02-09, atidėjimo kitai dienai (5 t., b.l. 10) nurodė, jog liudytoja D. B. į teismo posėdį negalėjo atvykti dėl ligos. Liudytoja D. B. neatvyko ir į 2012-02-24 posėdį (5 t., b.l. 44). Teisiamojo posėdžio metu (5 t., b.l. 47) T. Ž. prašė prie bylos prijungti liudytojos D. B. rašytinius parodymus, kadangi byloje ji negalėjo dalyvauti. Tačiau teismas atsisakė prijungti parodymus, kadangi minėta liudytoja nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžio metu nebuvo apklausta. Kaip matyti, teismas suteikė galimybę T. Ž. kviesti į posėdį gynybos liudytojus, tačiau ji šia teise pilnai nepasinaudojo, neužtikrino, kad posėdyje dalyvautų jos dukra. Kadangi minėta liudytoja teismo posėdžio metu apklausta nebuvo, teismui nekilo pareiga vertinti jos parodymų, surašytų raštu. Remiantis nustatytu, apeliantės argumentai dėl šalių lygybės, rungtyniško proceso principo, teisės dalyvauti bylos nagrinėjime pažeidimo nepagrįsti. Kita vertus, nuteistosios T. Ž. dukra D. B. yra tik 15 metų amžiaus ir, kaip matyti iš bylos medžiagos, visiškai priklausoma nuo savo motinos. Iš nuteistosios iniciatyva teismui pateiktų raštu surašyto D. B. paaiškinimo ir kitų dokumentų matyti (t. 4, b. l. 7-12), kad dar prieš nagrinėjamą įvykį T. Ž. rašė skundus mokymo įstaigos administracijai ir savivaldybei dėl neva netinkamo K. N. elgesio jos ir D. B. atžvilgiu, tačiau skunduose nurodyti teiginiai nepasitvirtino. Tuo tarpu raštu pateikti D. B. paaiškinimai dėl nagrinėjamo įvykio aplinkybių aiškiai prieštarauja ne tik K. N. ir L. N. parodymams, tačiau ir vaizdo įraše užfiksuotoms įvykio aplinkybėms. Tai leidžia daryti išvadą, jog nuteistoji, siekdama išvengti atsakomybės, bando manipuliuoti nuo jos priklausomos ir amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų davimą, dar neturinčios savo dukters D. B. parodymais siekdama, kad pastaroji teisme patvirtintų aiškiai neatitinkančias tikrovės įvykio aplinkybes, nurodytas rašytiniame D. B. paaiškinime. Todėl apeliacinės instancijos teismas nemato pakankamo pagrindo liudytojos D. B. apklausai atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme.

Apeliantė taip pat teigia, kad jai buvo uždrausta įrodyti savo nekaltumą, nes buvo uždrausta pasinaudoti teise paskirti naują medicininę ekspertizę, buvo uždrausta pasinaudoti galimybe užsakyti nepriklausomo medicinos eksperto prof. A. G. išvadą, tam reikalui jai teismo nebuvo leista pasidaryti vaizdo kameros CD įrašo kopijos bei R. P. P. išvados kopijos.

Iš byloje esančio T. Ž. prašymo (4 t., b.l. 95) dėl vaizdo įrašo kopijos matyti, jog teisėja surašė rezoliuciją, kad nėra galimybės duoti įrašo kopijos, tačiau T. Ž. turi teisę pageidaujamu laiku susipažinti su įrašu. 2012-01-19 nutartimi (4 t., b.l. 186) taip pat buvo atsisakyta išduoti CD vaizdo įrašo kopiją, motyvuojant tuo, kad įraše matyti ne tik su byla susiję asmenys, bet ir daug kitų asmenų, neturinčių jokio ryšio su nagrinėjama byla. Minėtų asmenų sutikimas pateikti T. Ž. vaizdo įrašo kopiją negautas, nežinoma, kokiais tikslais minėtas įrašas šių asmenų atžvilgiu gali būti panaudotas. Teisėja pažymėjo, jog T. Ž. turi teisę susipažinti su byloje esančiu įrašu, be to, minėtas įrašas bus peržiūrėtas posėdžio metu, kas ir buvo padaryta. Iš T. Ž. prašymo (4 t., b.l. 157) taip pat matyti, jog teisėja rezoliucija tenkino prašymą išduoti bylos kopijas, išskyrus specialisto išvadą. Pakartotinis prašymas (4 t., b.l. 196) išduoti vaizdo įrašo kopiją bei specialisto išvadą buvo netenkintas. Teismo posėdžio metu (5 t., b.l. 46) teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonės, protokoline nutartimi atmetė T. Ž. prašymą skirti ekspertizę bei į posėdį kviesti ekspertą A. Garmų, paaiškino, jog nepriklausomą ekspertą turi teisę kviesti pats asmuo, turintis lėšų apmokėti už jo darbą. T. Ž. nebuvo apribota teisė savo lėšomis ir iniciatyva iškviesti į teismo posėdį nepriklausomą ekspertą ir prašyti jį apklausti teisme, tačiau ji šia teise nepasinaudojo.

Apeliantė teigia, jog buvo pažeista jos teisė į viešą žodinį bylos nagrinėjimą. Tačiau šis jos argumentas nepagrįstas, kadangi bylos nagrinėjimas vyko žodinio proceso tvarka. Tuo tarpu bylos nagrinėjimas vyko uždarame procese teisėtai ir pagrįstai, kadangi tokiu būdu teismas siekė apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus. Uždaro proceso paprašė nukentėjusiosios atstovas (4 t., b.l. 137), Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovas bei prokrorė tokiam prašymui pritarė. 

Nepagrįstas ir tas apeliantės argmentas, kad buvo pažeista jos teisė naudotis vertėjo pagalba. Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistoji T. Ž. visus prašymus ir skundus teikė lietuvių kalba ir ji ją gerai moka. Apeliantė neišreiškė pageidavimo, kad teismo posėdyje dalyvautų vertėjas. Ji yra Lietuvos Respublikos pilietė, gimusi Klaipėdoje. Jokių duomenų, kad ji nesuprastų gimtosios lietuvių kalbos, byloje nėra.

Konstitucijos 31 str. 1 d. nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejama su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai. Pažymėtina, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio. Priešingu atveju galėtų būti pažeistas žmogaus orumas ir garbė, galėtų būti pakenkta asmens teisėms ir laisvėms (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai). Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d., kurioje įtvirtinta, kad kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą.

Byloje nėra duomenų, kad dar iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo T. Ž. būtų buvusi įvardijama ir laikoma nuteistąja. Nuteistosios T. Ž. kaltumas įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas teismo nuosprendžiu, todėl negalima sutikti, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Nepagrįstas ir tas apeliantės argumentas, kad kreipiantis į įvairias gydymo bei kitas įstaigas tokiu būdu buvo pažeista jos nekaltumo prezumpcija. Pažymėtina, jog teisėsaugos institucijos, tirdamos ir nagrinėdamos bylą, remiantis BPK 97 str. turi teisę kreiptis į atitinkamas įstaigas dėl nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti reikšmės turinčių duomenų apie įtariamąjį/kaltinamąjį pateikimą ir tai nelaikytina nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, apeliantę išteisinti, keisti veikos kvalifikaciją ar švelninti jai paskirtą bausmę apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p., 332 str., teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 13 d. nuosprendį pakeisti: pašalinti iš nuosprendžio nustatomosios dalies nuorodą, jog nuteistoji T. Ž. padarė nukentėjusiajai K. N. odos nubrozdinimus kairiojo skruosto srityje.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegijos pirmininkas                                          Linas Pauliukėnas

Teisėjai                                                        Aurelija Sadauskaitė

                                                                              Eduardas Maškevičius