Baudžiamoji byla Nr. 2K- 338/2006
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.14.10.
2.3.3.3.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
sekretoriaujant D. Cicėnienei,
dalyvaujant prokurorui D. Čaplikui,
gynėjui advokatui I. Brazlauskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme ketveriems metams. Pritaikius 2000 m. balandžio 11 d. įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 1 straipsnio 1 dalies 3 punktą, A. B. nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės atleistas.
Dėl kaltinimo pagal 1961 m. BK 206 straipsnį baudžiamasis procesas dėl A. B. nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
L. K. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutartis, kuria nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. B. nuteistas už tai, kad 1993 m. sausio 5 d., gavęs iš nukentėjusiosios L. K. įgaliojimą tvarkyti jos asmeninį turtą, kurį nukentėjusioji išdavė norėdama parduoti paveldėtą butą, esantį (duomenys neskelbtini), jos turtą išvaistė stambiu mastu, t. y. 1995 m. sausio 14 d. padovanojo savo tėvui V. B. L. K. butą, esantį (duomenys neskelbtini), su jame buvusiais baldais, buitine įranga, juvelyriniais dirbiniais, indais, patalyne taip pat garažą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini); taip išvaistė turto už 67 250 Lt.
Kasaciniame skunde nuteistasis A. B. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutartį ir dėl kaltinimo pagal 1961 m. BK 206 straipsnį priimti išteisinamąjį nuosprendį, o dėl kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį baudžiamąją bylą dėl jo nutraukti.
Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnį, nes, nepagrįstai nuosprendžiu nutraukus baudžiamąją bylą dėl kaltinimo pagal 1961 m. BK 206 straipsnį BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, teismai neišsamiai, šališkai išnagrinėjo bylą, nepriėmė teisingo išteisinamojo nuosprendžio bei pažeidė jo teisę į gynybą (BKP 1, 6, 7, 10, 22 straipsniai). Buvo pažeista ir BPK 254 straipsnio 4 dalis, nes baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal 1961 m. BK 206 straipsnį buvo nutraukta ne nutartimi, o nuosprendžiu. Be to, šis pažeidimas įrodo, kad baudžiamasis procesas dėl kaltinimo pagal 1961 m. BK 206 straipsnį vyko ir tokiu atveju pagal BPK 3 straipsnio 2 dalį turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Šie teismų pažeidimai, anot kasatoriaus, apsunkino BPK 318 straipsnyje garantuotą teisę apskųsti BPK 254 straipsnio 4 dalies pagrindu teisminio nagrinėjimo metu priimtą nutartį, ir todėl buvo pažeista jo teisė į gynybą nuo kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nes apskundus minėtą procesinį dokumentą būtų suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas ir dėl kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Kasatorius taip pat tvirtina, kad teismai nepagrįstai jam inkriminavo didelės vertės turto išvaistymą, nes neatsižvelgė į tai, kad dalis kilnojamojo turto už 10 100 Lt buvo parduota jau 1993 m. vasario 2 d. ir 1994 m. gruodžio 28 d. sutartimis, ir dėl šių veiksmų pagal BK 95 straipsnį yra suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Šis pažeidimas lėmė ir BPK 115 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes L. K. buvo pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą ir dėl 10 100 Lt priteisimo. A. B. taip pat mano, kad teismai neteisingai nustatė buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertę: buto vertė pagal 1994 m. gruodžio 6 d. įkainojimo pažymėjimą yra ne 48 000 Lt, bet 19 023 Lt. Ši aplinkybė paneigia didelės vertės turto išvaistymą, todėl padaryta veika turi būti kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir, pritaikius BK 95 straipsnį, byla dėl to nutartimi turėjo būti nutraukta. Kasatorius teigia, kad jo veiksmai nebuvo savanaudiški. Gautos sumos buvo skirtos L. K. išlaikyti, jos ir jos tėvo skoloms grąžinti, kitam butui remontuoti, todėl jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios. Teismai negalėjo pripažinti jo kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nes pagal L. K. išduotus įgaliojimus nebuvo sudarytos nei turto patikėjimo, nei pavedimo sutartys ir juose nėra jokių nuorodų į CK ar nustatytų apribojimų sudaryti sandorius, prieštaraujančius L. K. interesams. Ta aplinkybė, kad L. K. patvirtino, jog iki bylos iškėlimo ji nežinojo, kad daiktai buvo padovanoti V. B., reiškia, jog kaltininkas slapta pasisavino jam patikėtą turtą ir turi atsakyti kaip už vagystę. Skunde taip pat nurodomi padaryti esminiai BPK straipsnių pažeidimai. Kasatoriaus nuomone, pažeistos BPK 47-52 straipsnių nuostatos, garantuojančios jo teisę į gynybą, nes pareiškiant kaltinimą ir jį apklausiant, nebuvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas (BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktas), advokatas A. D. melavo, kad susipažino su baudžiamosios bylos medžiaga, taip pat teismai, pažeisdami BPK 237 straipsnį, neišsiaiškino, ar advokatas informavo kasatorių apie susipažinimą su bylos medžiaga. O Kauno apygardos teisme teisminio nagrinėjimo metu kaip kasatoriaus advokatas neteisėtai dalyvavo V. M., kurio paslaugų kasatorius buvo atsisakęs (BPK 52 straipsnis). Pažeidžiant BPK 149 straipsnio reikalavimus, kratos protokole (apraše) nebuvo nurodyta kratos metu paimtų dokumentų kiekis, pavadinimai ir kitos individualios jų žymės. Pirmosios instancijos teismui nepagrįstai atmetus visus kasatoriaus prašymus, buvo pažeisti BPK 6, 7, 10, 22 straipsnių reikalavimai, ir todėl kasatorius negalėjo įrodyti tikrosios buto, esančio (duomenys neskelbtini), remonto darbų vertės ir darbus atlikusių asmenų. BPK 10, 22 straipsniai buvo pažeisti ir dėl to, kad dėl Kauno miesto apylinkės teismo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų kasatoriaus prašymai dėl įrodymų pateikimo nepateko į baudžiamąją bylą ir nebuvo išnagrinėti, be to, teismas, neiškviesdamas gynybos liudytojų, užkirto kelią kasatoriui įrodyti L. K. ir jos tėvo skolų buvimą, L. K. išlaikymo išlaidas. Kasatorius taip pat kaltina teisėją E. G., suklastojusį 2005 m. balandžio 15 d. nutartį ir teisiamojo posėdžio protokolą, kuriuose nurodyta apie tariamą kasatoriaus nedalyvavimą. Pažeistos ir BPK 255, 256 straipsnių nuostatos, garantuojančios teisę žinoti, kad kaltinimas yra pakeistas.
Nuteistojo A. B. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl A. B. veikos kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį
Kasatorius klaidingai įsitikinęs, kad, norint patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, vien tik įgaliojimo nepakanka. Kasatorius klaidingai mano, kad, be įgaliojimo, tarp jo ir nukentėjusiosios L. K. turėjo būti sudaryta pavedimo ar turto patikėjimo sutartis.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 9 punktą iššvaistytas gali būti tik kaltininkui patikėtas arba jo žinioje esantis turtas. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (nutarimo 10 punktas). Taigi patraukiant baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, svarbu nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisinį pagrindą valdyti jam patikėtą turtą. Kadangi L. K. nuteistajam A. B. buvo išdavusi notariškai patvirtintus įgaliojimus, A. B. turėjo teisinį pagrindą valdyti jam patikėtą turtą. Rašytinė pavedimo ar turto patikėjimo sutartis, esant išduotam Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reikalavimus atitinkančiam įgaliojimui, nėra privaloma atstovavimo santykiuose. Pavedimo sutartimi šalys nustato tarpusavio santykių (vidinio atstovavimo) sąlygas, o santykiuose su trečiaisiais asmenimis įgaliotinis įgaliotojo vardu veikia naudodamasis įgaliojimu, kuris patvirtina konkrečias įgaliotinio turimas teises. Be to, esant ginčui dėl pavedimo santykių (šalių vidinio atstovavimo santykių) egzistavimo fakto, įrodymu, patvirtinančiu esamus pavedimo teisinius santykius, laikytinas įgaliojimas.
Paneigtinas ir kitas kasatoriaus argumentas, kad įgaliojime turėjo būti nuorodos į CK normų laikymąsi bei nustatytas draudimas sudaryti L. K. interesams prieštaraujančius sandorius.
Imperatyvios CK nuostatos yra taikomos be jokių nuorodų į jų laikymąsi. Šalys neturi teisės pakeisti, atsisakyti ar apriboti šių normų taikymo. Įgaliojime taip pat nereikia nustatyti, kad atstovas negali atlikti teisiškai reikšmingų veiksmų, prieštaraujančių atstovaujamojo interesams, nes pati įgaliojimo esmė yra veikimas kito asmens (atstovaujamojo) interesais.
Skirtingai, nei teigia kasatorius, jo veika negalėjo būti kvalifikuota kaip vagystė (BK 178 straipsnis). Vien ta aplinkybė, kad L. K. turtas A. B. buvo patikėtas teisėtu pagrindu, t. y. išdavus notariškai patvirtintus įgaliojimus, neleidžia jo veikos kvalifikuoti kaip vagystės. Vagystės dalykas gali būti tik kaltininkui svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas neturi jokių teisėtų įgalinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 3 punktas).
Taigi kolegija daro išvadą, kad pagal faktines byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas A. B. pritaikytas tinkamai ir jo padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.
Dėl BPK 254 straipsnio 4 dalies ir kitų Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų taikymo
Kasatorius A. B. nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nutartimi nenutraukęs baudžiamosios bylos pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą (BPK 254 straipsnio 4 dalis), privalėjo dėl jo priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2003 m. birželio 24 d. konsultaciją, nutraukiant baudžiamąją bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, kaltinamojo kaltės klausimas nėra sprendžiamas. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai pasielgė, nespręsdamas kasatoriaus A. B. kaltės klausimo po to, kai nustatė, kad, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui dėl kaltinimo pagal 1961 m. 206 straipsnį, baudžiamasis procesas dėl to nėra galimas ir privalo būti nutrauktas.
Kolegija sutinka su kasatoriaus teiginiu, kad baudžiamasis procesas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, turi būti nutrauktas teismo nutartimi, nes to reikalauja BPK 254 straipsnio 4 dalis. Taigi pritartina teismų praktikai, kai, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, baudžiamasis procesas dėl konkretaus kaltinimo nutraukiamas teismo nutartimi. Tačiau ta aplinkybė, kad baudžiamasis procesas dėl baudžiamosios atsakomybės senaties termino pasibaigimo buvo nutrauktas pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, o ne atskira teismo nutartimi, kasatoriaus A. B. įstatymų garantuotų teisių nesuvaržė ir teismui nesukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingo sprendimo byloje. Kasatorius įsitikinęs, kad tik teismui priėmus atskirą nutartį, o ne apkaltinamuoju nuosprendžiu išsprendus baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui dėl kaltinimo pagal 1961 m. BK 206 straipsnį, jis galėjo nevaržomai pasinaudoti gynybos teise apskųsti teismo priimtą nutartį ir tokiu būdu, kasatoriaus nuomone, tikėtina, kad būtų suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl kito kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Tokie kasatoriaus samprotavimai dėl teisės į gynybą realizavimo garantijų grindžiami prielaidomis ir yra nepagrįsti.
Kolegija, išnagrinėjusi kitus kasacinio skundo argumentus dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tokio pobūdžio pažeidimų nenustatė.
BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktas dėl būtino gynėjo dalyvavimo atvejo, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas, nebuvo pažeistas. Pareiškiant kaltinimą A. B., gynėjas nedalyvavo, nes kasatorius jo pagalbos atsisakė (T. 2, b. l. 220). Tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, tačiau įtariamasis ar kaltinamasis savo iniciatyva jo atsisako, ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui toks atsisakymas yra privalomas, jeigu nėra BPK 52 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų aplinkybių, dėl kurių ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui asmens atsisakymas gynėjo nėra privalomas. Tokių aplinkybių A. B. baudžiamojoje byloje nėra nustatyta.
Kasatoriaus A. B. teisė į gynybą taip pat nebuvo pažeista, kai jo teises ir teisėtus interesus apeliacinės instancijos teisme gynė advokatas V. M., kurio paslaugų kasatorius jau buvo atsisakęs pirmosios instancijos teisme. BPK 52 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad gynėjo atsisakymas neatima iš įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo teisės vėliau turėti gynėją. Advokatas V. M. pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą buvo paskirtas ginti A. B. interesus apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisminio posėdžio metu kasatorius nepareiškė jokių prieštaravimų dėl jam paskirto advokato V. M. Kita vertus, jau pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu 2003 m. kovo 23 d. protokoline nutartimi buvo nutarta, kad A. B. nuolatos piktnaudžiavo BPK 52 straipsnio 1 dalyje jam suteikta teise atsisakyti gynėjo, siekdamas vilkinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad paskirtas advokatas V. M. netinkamai atstovavo kasatoriaus interesams apeliacinio nagrinėjimo metu.
Dėl kitų procesinių pažeidimų buvo tinkamai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad A. B. advokato A. D. teisė susipažinti su bylos medžiaga buvo pažeista. 2005 m. kovo 31 d. teismo posėdyje A. B. gynėjas A. D. patvirtino, kad susipažino su baudžiamąja bylą. Objektyvių ir pagrįstų įrodymų apie tai, kad advokatas A. D. melavo teismui apie susipažinimą su baudžiamosios bylos medžiaga, nėra. Be to, Lietuvos advokatų taryba, 2005 m. liepos 21 d. posėdyje apsvarsčiusi A. B. skundą dėl advokato A. D. profesinės veiklos, nustatė, kad advokatas, gindamas A. B. interesus, nepažeidė Lietuvos advokatūros įstatymo ir Advokatų profesinės etikos kodekso reikalavimų. Teismas taip pat nenustatė pirmosios instancijos teismo teisėjo E. G. 2005 m. kovo 15 d. nutarties ir protokolo klastojimo faktų. Visi kasatoriaus A. B. teisminio nagrinėjimo metu pareikšti prašymai buvo motyvuotai išspręsti. Prašymo netenkinimas kaltinamojo teisės pateikti prašymus (BPK 22 straipsnio 3 dalis) nepažeidžia, nes ši kaltinamojo teisė nėra absoliuti ir priklauso nuo prašymo pagrįstumo (motyvų). BPK 255, 256 straipsnių nuostatos negalėjo būti pažeistos, nes šių straipsnių nustatyta tvarka kaltinimas A. B. nebuvo keičiamas: kaltinime išdėstyta veika ir teismo nuosprendyje pripažinta įrodyta veika nesiskiria faktinėmis aplinkybėmis. Perkvalifikavęs A. B. nusikalstamą veiką iš 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalies į 275 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Kratos protokolas taip pat atitinka BPK 149 straipsnio reikalavimus.
Nenagrinėtini kasacinio skundo argumentai
Kasatorius A. B. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir tvirtina : pirma, kad didelės vertės turtas nebuvo išvaistytas, nes dalis kilnojamojo turto už 10 100 Lt buvo parduota jau 1993 m. vasario 2 d. ir 1994 m. gruodžio 28 d. sutartimis; antra, dėl to L. K. nepagrįstai buvo pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą dėl 10 100 Lt priteisimo; trečia, teismai neteisingai nustatė buto, (duomenys neskelbtini), vertę; ketvirta, kasatoriaus veiksmai nebuvo savanaudiški, nes gautos sumos buvo skirtos L. K. išlaikyti, jos ir jos tėvo skoloms gražinti, kitam L. K. butui remontuoti.
Šie kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini.
BPK 376 straipsnio 1 dalis apibrėžia kasacinės instancijos teismo įgaliojimus nagrinėjant kasacinę bylą. Čia nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Pagal BPK 369 straipsnį kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas yra tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas arba esminiai BPK pažeidimai. Taigi kasacinės instancijos teismas sprendžia, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų.
Išvardyti kasacinio skundo teiginiai yra grindžiami ne nuorodomis į teisės taikymo klaidas, bet teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių neigimu, nurodant skirtingus, nei yra teismų nustatyti, bylos duomenis. Atsižvelgiant į pirmiau paminėtas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria ir jų nevertina. Teisėjų kolegija tik remiasi teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis, spręsdama teisės taikymo klausimus. Įrodymų tyrimo, vertinimo klausimai buvo nagrinėjami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Taigi nuteistojo A. B. kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos faktinės bylos aplinkybės ir nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, nenagrinėtini.
Nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų (BPK 369 straipsnis), kasacinis skundas netenkintinas, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais ir pagrįstais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria :
Atmesti nuteistojo A. B. kasacinį skundą
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Egidijus Bieliūnas
Antanas Klimavičius