Civilinė byla Nr. e2A-2279-945/2025

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-04794-2024-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6; 1.2.4.8; 1.2.5.1; 1.4.2.3; 3.1.7.6; 3.2.4.11; 3.3.1.21

 (S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 23 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Tomo Ridiko ir Linos Žemaitienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovo D. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui D. L. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ieškovė, darbdavys), patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė teismo priteisti ieškovei iš atsakovo D. L. (toliau – atsakovas, darbuotojas) 4 264,87 Eur žalos atlyginimą, atmesti atsakovo 2024 m. rugpjūčio 9 d. prašymą darbo ginčų komisijai dėl su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo, atlikus priešpriešinių šalių reikalavimų įskaitymą, priteisti ieškovei iš atsakovo 300,81 Eur žalos atlyginimą, pripažinti, kad su atsakovu yra tinkamai atsiskaityta, priteisti ieškovei iš atsakovo 5 proc. dydžio metines materialines ir procesines palūkanas, skaičiuotinas nuo iš atsakovo ieškovei priteistinos žalos atlyginimo sumos už laikotarpį nuo atsakovo pareigos atlyginti ieškovei žalą atsiradimo dienos (2024 m. rugsėjo 9 d. atsakovo atsiliepimo pateikimo darbo ginčų komisijai, kuriuo atsakovas nesutiko su ieškovės reikalavimu dėl žalos atlyginimo priteisimo) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškovė nurodė, kad atsakovas, dirbdamas vairuotoju, padarė ieškovei 4 264,87 Eur žalos: dėl atsakovo padaryto pažeidimo (netinkamai įtaisytos kelių mokesčio nuskaitymo informacijos) ieškovė sumokėjo 8 000 NOK (680,36 Eur) dydžio baudą; dėl to, kad atsakovas nuvažiavo nuo kelio, ieškovė patyrė iš viso 2 430,83 Eur atsakovo vairuoto vilkiko ištraukimo ir remonto išlaidų; dėl to, kad atsakovas laiku neužpylė kuro ir jo vairuotas vilkikas 2024 m. kovo 29 d. sustojo (duomenys neskelbtini) esančiame tunelyje, ieškovė patyrė 1 153,68 Eur išlaidų. Žalą atsakovas ieškovei padarė dėl netinkamo, aplaidaus atsakovui priskirtų darbo funkcijų vykdymo, kas gali būti pripažįstama dideliu neatsargumu. Savo veiksmais atsakovas pažeidė vairuotojo–ekspeditoriaus pareiginių nuostatų 2.1, 2.10, 2.11, 2.12, 5, 10, 12 punktus. Dėl to, kad atsakovas darbo santykių metu padarė ieškovei 4 264,87 Eur žalą, ieškovė nesumokėjo atsakovui 1 524,64 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio. Darbo ginčų komisija turėjo pagrindą atlikti priepriešinių reikalavimų įskaitymą. Ieškovė pagrįstai sumažino atsakovui mokamus dienpinigius iki 80 proc., nes ieškovė dienpinigių mažinimo pagrindą buvo nustačiusi jos direktoriaus 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintu dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašu. Nors aprašas buvo parengtas lietuvių kalba, tačiau jis buvo perduotas atsakovui ir šis galėjo jį išsiversti į jam suprantamą kalbą. Netesyboms priteisti nėra pagrindo, nes ieškovė nebuvo skolinga atsakovui, pats atsakovas liko skolingas ieškovei.

3.       Atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė priteisti atsakovui iš ieškovės 1 524,64 Eur (atskaičius mokesčius) neišmokėtą darbo užmokesčio sumą, 1 603,14 Eur (neatskaičius mokesčių) už neišdirbtą darbo laiko normą taikant suminę darbo laiko apskaitą, 679 Eur dienpinigių, netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką. Atsakovas nurodė, kad ieškovė atsakovo atleidimo dieną nesumokėjo jam 1 524,64 Eur (atskaičius mokesčius) priskaičiuoto darbo užmokesčio, 679 Eur dienpinigių. Ieškovė nepagrįstai mažino dienpinigius atsakovui. Ieškovės patvirtinta dienpinigių mažinimo tvarka neatitinka reikalavimų, be to, atsakovas neva buvo su ja supažindintas jam nesuprantama lietuvių kalba. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas padarė ieškovei 4 264,87 Eur žalą. Nėra nustatyta, kad būtent atsakovas kaltas dėl kelių eismo taisyklių pažeidimo, už kurį ieškovė sumokėjo 8 000 NOK (680,36 Eur) dydžio baudą. Ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovo vairuojamas vilkikas buvo apgadintas, atsakovas yra kaltas dėl tokio apgadinimo. Ieškovės pateiktos 250 Eur išlaidos neįrodo, kad jos yra patirtos būtent už atsakovo vairuoto vilkiko ištraukimą iš griovio, ieškovės pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti darbai nėra susiję su vilkiko įvažiavimo į griovį metu galėjusiais atsirasti vilkiko pažeidimais, taip pat nėra aišku, ar visos medžiagos panaudotos būtent aptariamam vilkikui. Taip pat nėra pagrindo spręsti, kad dėl atsakovo kaltės 2024 m. kovo 29 d. atsakovo vairuotas vilkikas sustojo (duomenys neskelbtini) esančiame tunelyje, nėra pakankamai duomenų, jog ieškovė iš tikrųjų patyrė žalą. Atsakovas informavo ieškovę, jog pritruks kuro kelionei užbaigti, ir paprašė pervesti pinigų, kad atsakovas galėtų papildyti vilkiko kuro baką, tačiau ieškovė atsakovo prašomų pinigų nepervedė, nurodė važiuoti toliau. Taigi vilkikas pasibaigus kurui tunelyje sustojo dėl ieškovės kaltės. Ieškovė neturėjo pagrindo atlikti 1 524,64 Eur įskaitymą, nes Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – DK) nėra numatyta darbdavio teisė atlikti priešinių reikalavimų įskaitymą.

4.       Teismas 2024 m. gruodžio 30 d. nutartimi nutraukė civilinės bylos dalį dėl atsakovo pareikšto reikalavimo priteisti jam iš ieškovės 1 603,14 Eur (neatskaičius mokesčių) už neišdirbtą darbo laiko normą taikant suminę darbo laiko apskaitą.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo 1 658,23 Eur žalos atlyginimą, priteisė atsakovui iš ieškovės 1 524,64 Eur (atskaičius mokesčius) priskaičiuoto darbo užmokesčio, 679 Eur nesumokėtų dienpinigių, 5 268,69 Eur netesybų, įskaitė tarpusavyje šalims priteistas sumas ir priteisė atsakovui iš ieškovės 5 814,10 Eur sumą, atmetė kitus šalių reikalavimus, priteisė ieškovei iš atsakovo 1 303,02 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, priteisė atsakovui iš ieškovės 2 203,19 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, įskaitė tarpusavyje šalims priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumas ir priteisė atsakovui iš ieškovės 900,17 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atmetė kitus šalių prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, pasiūlė ieškovei sumokėti (duomenys neskelbtini) valstybei 7,93 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas, nustatė, kad darbo ginčų komisijos 2024 m. rugsėjo 10 d. sprendimai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) neįsiteisėjo, išskyrus dalį, kuria atmesti darbuotojo reikalavimai dėl darbo užmokesčio už neišdirbtą darbo laiko normą taikant suminę darbo laiko apskaitą ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

6.       Teismas, nustatęs, kad ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina, jog būtent atsakovo vairuotam vilkikui buvo pritaikytas koks nors neįprastas kelių mokestis ar bauda, 8 000 NOK (680,36 Eur) sumą ieškovė sumokėjo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (darbo pareigų pažeidimo) darbo metu, atmetė ieškovės reikalavimą dėl 680,36 Eur žalos atlyginimo priteisimo. 

7.       Teismas konstatavo, kad yra nustatyti neatsargūs neteisėti atsakovo veiksmai vairuojant ieškovės jam suteiktą vairuoti transporto priemonę – vilkiką „Scania R450“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Kadangi nuo kelio buvo nuvažiuota esant slidžiai kelio dangai, sniegui, teismas nusprendė, kad atsakovas nepasirinko saugaus greičio ir jo kaltė yra įprastas neatsargumas. Teismas nustatė, jog ieškovė atsakovo vairuoto vilkiko remonto darbams, detalėms ir medžiagoms realiai patyrė 1 912,79 Eur, vilkiko ištraukimui – 250 Eur, iš viso 2 162,79 Eur išlaidų, teismui nekilo abejonių, kad, įvažiavus į sniego pusnį dešine vilkiko puse, galėjo būti apgadinti dujų išmetimo sistema, Adblue sistema, apsukų ir sūkių davikliai. Teismas nusprendė, kad tarp minėtų ieškovo išlaidų ir atsakovo veiksmų yra priežastinis ryšys, nes, jeigu atsakovas būtų buvęs pakankamai atsargus ir nebūtų nuvažiavęs nuo kelio į sniego pusnį, nebūtų padaryti vilkiko apgadinimai. Teismas nusprendė, kad dėl to, jog ieškovė patyrė 2 162,79 Eur žalą, yra ir ieškovės kaltė, nes ji nesiėmė priemonių įprastai galimai kilti rizikai valdyti ir neapdraudė nei darbuotojo civilinės atsakomybės, nei transporto priemonės savanorišku transporto priemonės draudimu nuo žalos. Teismas pripažino, kad 50 proc. kilusios rizikos prisiėmė pati ieškovė, o 50 proc. rizikos tenka atsakovui. Žalos mažinimui teismas taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 straipsnio nuostatas, t. y. laikė, kad ieškovė, nesiimdama pakankamų rizikos galimai žalai valdyti priemonių, prisidėjo prie žalos kilimo fakto.

8.       Teismas nustatė, kad ieškovė dėl vilkiko sustojimo (duomenys neskelbtini) esančiame tunelyje 2024 m. kovo 29 d. patyrė 1 153,68 Eur išlaidų, tačiau, teismo vertinimu, nėra aišku, kuri minėtų išlaidų dalis yra įprastos išlaidos kurui, o kuri išlaidų dalis yra dėl specialios pagalbos. Teismas nusprendė, kad tarp ieškovės patirtų išlaidų dalies ir atsakovo neatsakingo elgesio, neįsitikinant dėl pakankamo kuro likučio, yra priežastinis ryšys, nes jeigu atsakovas būtų tinkamai įvertinęs kuro likutį ir atstumą iki artimiausios degalinės, būtų laiku papildęs kuro atsargas arba būtų sustojęs ten, kur stovėti nėra draudžiama, būtų atlikęs kitus veiksmus, kad būtų papildytos kuro atsargos, žalos nebūtų kilę. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju ieškovės vadovas, nors ir nesutiko su atsakovo teiginiu, jog jis atsakovui liepė važiuoti su nepakankamu kuro likučiu, tačiau ir nepaneigė atsakovo paaiškinimo, kad iniciatyva važiuoti su mažu kuro likučiu kilo iš darbdavio, taip pat nepaneigta ir tai, jog dalis minėtų išlaidų buvo skirtos atvežto kuro kainai apmokėti. Dėl to teismas padarė išvadą, kad 50 proc. kilusios rizikos dėl žalos prisiėmė pati ieškovė, o 50 proc. rizikos tenka atsakovui, žalos mažinimui taikė ir CK 6.282 straipsnio nuostatas, nustatęs, jog ne tik atsakovas, bet ir ieškovė nebuvo pakankamai rūpestinga ir atsargi.

9.       Teismas konstatavo, kad nors atsakovas yra atsakingas dėl ieškovės patirtos 1 658,23 Eur žalos, tačiau ieškovė atsakovo atleidimo iš darbo dieną neturėjo teisinio pagrindo nesumokėti atsakovui 1 524,64 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio. Teismas pažymėjo, kad ieškovė išskaitą iš atsakovo galėjo padaryti per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie žalos atsiradimą dienos, t. y. iki 2024 m. balandžio 30 d., ir, nors ieškovė teigė, jog tai nebuvo išskaita, o tiesiog darbo užmokesčio sulaikymas, tačiau tokiam ieškovės elgesiui nebuvo teisinio pagrindo, konkretaus teisinio pagrindo neįvardijo ir ieškovės atstovas. Teismas nurodė, kad ieškovė tik teisme įrodė, jog 1 658,23 Eur žalą patyrė dėl atsakovo netinkamo elgesio. Ieškovė atsakovo darbo drausmės pažeidimą turėjo nustatyti darbo santykių metu, to nepadariusi negali vėliau teisme remtis tuo, kad atleidimo iš darbo dieną pagrįstai neišmokėjo atsakovui 1 524,64 Eur darbo užmokesčio sumos. Nustatęs, kad ieškovė neturėjo teisės atsakovo atleidimo dieną neišmokėti atsakovui 1 524,64 Eur darbo užmokesčio, teismas šią sumą priteisė atsakovui iš ieškovės.

10.       Teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovo komandiruočių metu turėjo teisę mažinti dienpinigius. Teismas nustatė, kad nėra duomenų, jog 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintas dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas būtų buvęs parengtas atsakovui suprantama kalba. Ieškovės argumentą, kad atsakovas galėjo išsiversti minėtą dokumentą, teismas vertino kaip neatitinkantį DK 25 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad ieškovė atsakovo komandiruočių įsakymus taip pat buvo priėmusi tik lietuvių kalba. Teismas konstatavo, kad nors ieškovės įsakyme formaliai nurodyta, jog dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas suderintas su darbuotojų atstovu, šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nėra, neaišku, ar ieškovė atliko informavimo ir konsultavimo procedūras, suderino savo valią su darbuotojais ar jų atstovais. Teismas nusprendė, kad ieškovės nustatytas dienpinigių mažinimo kriterijus, susijęs su sudėtinga ieškovės ekonomine situacija, yra netinkamas ir jo pagrindu dienpinigiai negali būti mažinami. Atsakovo komandiruotės nebuvo trumpos, t. y. pirmosios trys truko po daugiau nei dešimt dienų, o ketvirtoji buvo ilgesnė nei 20 dienų, atsakovo išvykos buvo kaip viena ilga komandiruotė, nors tarp jų atsakovas kelioms dienoms ir grįždavo į (duomenys neskelbtini), tačiau po kelių dienų tęsdavo kelionę, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog atsakovo komandiruotės buvo trumpos, ir dėl to mažinti dienpinigius. Teismas konstatavo, kad ieškovės nustatytas dienpinigių mažinimo kriterijus, jog komandiruotėje plaukiama keltu ir gaunamas maitinimas, nėra pakankamas pagrindas spręsti dėl dienpinigių mažinimo, nes per visą komandiruotės terminą tik dvi dienas atsakovas galėjo būti kelte, todėl ir dienpinigių mažinimas minėtu kriterijumi nėra pagrįstas. Konstatavęs, kad ieškovė neturėjo pagrindo mažinti atsakovui dienpinigius, teismas atsakovui priteisė 679 Eur nesumokėtų dienpinigių.

11.       Teismas nustatė, kad atsakovui galėtų būti priteistinos 10 537,38 Eur netesybos, tačiau, teismo vertinimu, prašomas priteisti netesybų dydis neatitinka netesybų socialinės paskirties, leidžia atsakovui nepagrįstai gauti daugiau lėšų, negu būtų teisinga gauti. Teismas pažymėjo, kad dėl įvairių procesinių kliūčių byla teisme buvo nagrinėjama pakankamai ilgai, t. y. viršijant šešių mėnesių terminą, tarp šalių iš esmės kilo ginčas dėl to, ar atsakovui pagrįstai nesumokėtas visas darbo užmokestis, ar atsakovas padarė žalos ieškovei, t. y. šalys be teismo negalėjo atsakyti viena kitai į šiuos klausimus, nes jų pozicijos išsiskyrė, todėl ieškovės padarytas pažeidimas nėra tyčinis ir esmingai nepažeidė atsakovo teisių ir teisėtų interesų. Teismas, atsižvelgęs į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, nors ir nenustatęs darbuotojo kaltės dėl laiku nesumokėto darbo užmokesčio, sprendė esant pagrindą nukrypti nuo DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatos taikymo praktikos dėl priteistinos netesybų sumos, nes, teismo vertinimu, nebūtų protinga, sąžininga ir teisinga priteisti iš atsakovo šešių uždelstų mokėti sumų netesybas. Teismas padarė išvadą, kad 10 537,38 Eur netesybos nebūtų proporcingos padaryto pažeidimo sunkumui, atsakovo patirtiems nepatogumams, būtų pernelyg didelė piniginė sankcija ieškovei, padaryto pažeidimo mastui atsakovo atžvilgiu kompensuoti yra pakankama priteisti trijų nesumokėtų dydžių netesybas – 5 268,69 Eur. Teismo vertinimu, ši netesybų suma yra pakankamai solidi ir ori, atitinka DK 147 straipsnio 2 dalyje aptartų netesybų socialinę paskirtį.

12.       Teismas nesutiko su ieškovės teiginiu, kad šalių vienos kitai mokėtinos sumos turėtų būti įskaitytos pagal atsakovo atleidimo iš darbo dienos būklę, nes atsakovo atleidimo dieną ieškovė nebuvo priėmusi jokių sprendimų dėl to, kad atsakovas jai yra padaręs žalos. Teismas nusprendė, kad siekiant išvengti tolimesnių ieškovės ir atsakovo ginčų vykdymo procese, yra pagrindas atlikti šalims teismo priteistų sumų įskaitymą šio sprendimo įsiteisėjimo momentui.

13.       Teismas konstatavo, kad tik nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovas turės pareigą atlyginti ieškovei padarytą žalą, todėl nėra teisinio pagrindo skaičiuoti ieškovei 5 proc. dydžio metines materialines palūkanas nuo atsakovo nesutikimo padengti ieškovės patirtą žalą dienos, nėra pagrindo iš atsakovo priteisti ieškovei nei materialines, nei procesines palūkanas, nes ieškovei priteistiną sumą, kaip ir prašė ieškovė, teismas išskaitė iš atsakovui priteistinos sumos ir galiausiai ieškovė jokios sumos neturės teisės išsiieškoti iš atsakovo.

14.       Teismas pripažino, kad patenkinti 38 proc. ieškovės turtinių reikalavimų ir 100 proc. atsakovo reikalavimų. Nors teismas sumažino atsakovui priteistiną netesybų sumą, teismo vertinimu, tai neturi įtakos pagrindinių reikalavimų patenkinimo procentui įvertinti, kaip ir ieškovės atveju atmestas jos reikalavimas dėl 5 proc. materialinių ir procesinių palūkanų priteisimo nedaro įtakos galutiniam ieškovės patenkintų reikalavimų procentui. Nors ieškovė prašė sumažinti atsakovo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas dėl to, kad teismas nutraukė bylą dėl dalies jo pareikštų reikalavimų, tačiau teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio nuostatos neįpareigoja teismo atlikti tokį vertinimą, kurio prašo ieškovė. Teismas nusprendė, kad abiejų šalių byloje patirtos išlaidos yra pagrįstos, nėra nustatyto netinkamo šalių elgesio, todėl nėra pagrindo kurias nors bylos šalių išlaidas neįtraukti į galutinius skaičiavimus, tačiau atlygintinos jų sumos mažintinos proporcingai patenkintiems reikalavimams.

III.       Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

15.       Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 12 d. sprendimą ir priteisti ieškovei iš atsakovo papildomai 1 658,23 Eur žalos atlyginimą, atmesti atsakovo reikalavimą dėl 679 Eur dienpinigių priteisimo, visiškai atmesti atsakovo reikalavimą dėl netesybų priteisimo, perskirstyti tarp šalių bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, ir priteisti ieškovei iš atsakovo 3 170 Eur, iš kurių 950 Eur teisinės pagalbos išlaidų priteisti ieškovei nepriklausomai nuo bylos baigties, kitas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 2 220 Eur teisinės pagalbos išlaidas, paskirstyti tarp šalių priklausomai nuo patenkintų ieškinio reikalavimų sumos, atsisakyti atsakovui iš ieškovės priteisti 1 176 Eur teisinės pagalbos išlaidas, susijusias su priešieškinio pateikimu ir atsakovo atstovės dalyvavimu Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 16 d. posėdyje, kitas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 1 027,19 Eur teisinės pagalbos išlaidas, paskirstyti tarp šalių priklausomai patenkintų ieškinio reikalavimų sumos, priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Teismas nepagrįstai sumažino iš atsakovo priteistinos žalos dydį. DK normos nepatvirtina darbdavio pareigos draustis visais įmanomais draudimais tam, kad darbuotojui nekiltų jokia atsakomybė ir pareiga atlyginti darbdaviui padarytą žalą. Teismas nepagrįstai nevertino ieškovės tokiu atveju patirtinų potencialių draudimo sąnaudų ir jų įtakos darbuotojo darbo užmokesčio dydžiui. Teismui sprendime išsakius siurprizinius argumentus dėl būtinybės (privalomumo) ieškovei drausti vilkiką savanorišku transporto priemonės draudimu, kurių net atsakovas nebuvo išsakęs, ieškovė neteko teisės į apeliaciją, buvo pažeisti rungimosi, šalių lygybės prieš teismą ir įstatymą, kiti civilinio proceso principai, ieškovės procesinės teisės. Dėl to teismas nepagrįstai ieškovei iš atsakovo priteisė tik 1 081,39 Eur žalos dėl atsakovo vairuoto vilkiko ištraukimo ir remonto išlaidų atlyginimą, o ne visą 2 162,79 Eur sumą. Teismas taip pat nepagrįstai nusprendė, kad vilkiko gelbėjimo iš tunelio operacijos paslauga turėtų būti išskaidyta į dvi dalis, t. y. specialiųjų tarnybų atvykimo, tunelio uždarymo, kuro pristatymo ir kt. išlaidas bei vilkikui įpilto kuro kainą. Tokio vilkiko gelbėjimo iš tunelio operacijos kainos išskaidymo realybėje nebuvo, už kurą ieškovė sumokėjo atskiru mokėjimo pavedimu. Teismas, nagrinėdamas bylą, nekėlė klausimo, ar į gelbėjimo kainą įskaičiuotos išlaidos kurui, neprašė ieškovės pateikti paaiškinimų ir papildomų įrodymų apie kuro įskaičiavimą į vilkiko gelbėjimo iš tunelio sąskaitą. Teismui sprendime išsakius argumentus dėl būtinybės atskirai išskirti kuro kainą vilkiko gelbėjimo operacijoje, kurių atsakovas nebuvo išsakęs, ieškovė dėl jų neteko teisės į apeliaciją. Teismas nepagrįstai neįvertino fakto, kad darbuotojo elgesys laikytinas dideliu neatsargumu, nes tinkamas kuro atsargų likutis yra neatsiejamas nuo saugaus eismo užtikrinimo, kad automobilis nesustotų ten, kur sustoti yra draudžiama. Dėl to teismas nepagrįstai ieškovei iš atsakovo priteisė tik 576,84 Eur, o ne 1 153,68 Eur žalos dėl atsakovo vairuoto vilkiko sustojimo tunelyje atlyginimą.

1.2.                      Teismas nepagrįstai priteisė atsakovui iš ieškovės 679 Eur dienpinigių. Jeigu teismas suabejojo 2022 m. gruodžio 30 d. įsakyme Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytų savarankiškų kriterijų objektyvumu ir įvertino, kad atskiri pavieniai kriterijai nesudaro savarankiško pagrindo darbdaviui mažinti dienpinigių dydį, tuomet privalėjo įvertinti ir atsižvelgti į dienpinigių mažinimo kriterijų visumą ir jų faktinį įgyvendinimą, taip pat į faktą, jog dienpinigiai sumažinti ne maksimaliu 50 proc., o tik 20 proc. dydžiu. Teismas nepagrįstai nurodė, kad, jeigu darbuotojas tarp komandiruočių kelioms dienoms grįždavo į (duomenys neskelbtini), visos darbuotojo komandiruotės tarsi sujungtinos ir laikytinos viena ilga komandiruote. Jei darbuotojas grįžta iš vienos komandiruotės, dirba ar būna darbo vietoje bent 1 dieną, tada išvyksta į kitą vietą – tai dvi atskiros komandiruotės. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 4 straipsnį visos Lietuvos Respublikoje veikiančios įmonės raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės, finansinius bei techninius dokumentus tvarko valstybine kalba, todėl ieškovės direktoriaus 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintas dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas buvo parengtas lietuvių kalba. Prielaida laikytinas teismo netiesioginis teiginys, kad atsakovas nesuprato dokumento turinio. Jeigu atsakovas būtų nesupratęs dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo turinio, jis turėjo pareigą veikti apdairiai, protingai, rūpestingai ir nepasirašinėti dokumento, kol neišsiaiškino jo turinio. Su dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašu atsakovas buvo supažindintas, jį gavo ir turėjo galimybę jį išsiversti į jam suprantamą kalbą. Bylos nagrinėjimo metu teismas nesiūlė ieškovei pateikti papildomų įrodymų, kad minėtas dokumentas buvo suderintas su darbuotojų atstovu, ieškovė atliko informavimo ir konsultavimo procedūras, suderino savo valią su darbuotojais ar jų atstovais. Atsakovas nekvestionavo dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo nuostatų suderinimo su darbuotojų atstovu.

1.3.                      Teismas nepagrįstai neįvertino visų ieškovės nurodytų aplinkybių, dėl kurių netesybos atsakovui neturėtų būti priteistos. Teismas nepagrįstai nevertino darbuotojo kaltės dėl neatsiskaitymo su juo, nesvarstė galimybės taikyti DK 147 straipsnio 2 dalies normų, leidžiančių teismui ne tik sumažinti netesybų dydį, bet ir apskritai jų netaikyti. Atsakovas dirbo neilgą laiko tarpą, tačiau per jį spėjo ieškovei per kelis kartus padaryti 4 264,87 Eur žalos. Atsakovas, padaręs ieškovei žalos, nusprendė pabėgti. Atsakovo atlyginimo dalies sulaikymas buvo būtinas, siekiant bent iš dalies apsaugoti ieškovės interesus, kadangi (duomenys neskelbtini) žalos atlyginimo prisiteisimas ar išsiieškojimas iš atsakovo neįmanomas dėl to, jog (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nepalaiko teisinės pagalbos kontaktų. Esant dabartinei situacijai darbo užmokesčio atsakovui išmokėjimas visa apimtimi reikštų ieškovės galimybės išieškoti atsakovo padarytą žalą taikiu būdu ar (duomenys neskelbtini) teisme praradimą. Jeigu atsakovo padarytos žalos atlyginimas ieškovei būtų priteistas darbo ginčų komisijoje, šalims sumokėjus viena kitai priešpriešines sumas, netesybos nebūtų skaičiuojamos, kadangi su atsakovu būtų visiškai atsiskaityta. Priešpriešinių reikalavimų įskaitymo momentas turėtų būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kai atsakovas sužinojo apie jam ieškovės pareikštų reikalavimų dėl žalos atlyginimo dydį ir pagrindą – 2024 m. rugpjūčio 12 d., kadangi šią dieną atsakovo atstovei darbo ginčų komisija lydraščiu persiuntė ieškovės reikalavimus dėl žalos atlyginimo priteisimo ir juos pagrindžiančius dokumentus. Teismo sumažintos 5 268,69 Eur netesybos laikytinos lupikiškomis, turint omenyje, kad pagal teismo nepagrįstai sumažintas ieškovei priteistinas žalos atlyginimo sumas, įskaičius šalių priepriešinius reikalavimus, ieškovės skola atsakovui siektų vos 545,41 Eur. Teismas dėl netesybų pasisakė nesilaikydamas asmens lygybės prieš įstatymą ir teismą sąlygų.

1.4.                      Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp šalių. Atsakovo elgesys nagrinėjamoje byloje nebuvo tinkamas ir sudarė pagrindą kilti bereikalingoms ieškovės 950 Eur bylinėjimosi išlaidoms. Atsakovas pateikė bereikalingą priešieškinį, dėl kurio ieškovė turėjo rengti ir teikti teismui atsiliepimą į priešieškinį, o teismas nutraukė bylą pagal priešieškinio dalį 2024 m. gruodžio 30 d. nutartimi. Kitų reikalavimų atsakovui taip pat nereikėjo reikšti, kadangi jie patenkinami teismui atmetus ieškinį. Dėl melagingo atsakovo gyvenamosios vietos adreso nurodymo ieškovės atstovui teko be reikalo vykti į teismo posėdį Šiaulių apylinkės teisme, nes vėliau byla buvo pradėta nagrinėti iš naujo, ją perdavus nagrinėti į Vilniaus miesto apylinkės teismą pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Ieškovė du kartus teikė Šiaulių apylinkės teismui prašymą dėl galimybės dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu, bet šis prašymas abu kartus buvo atmestas. Dėl to 950 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėtų būti priteistas ieškovei nepriklausomai nuo bylos baigties, be to teismas turėjo atsisakyti priteisti atsakovui iš ieškovės 1 176 Eur bylinėjimosi išlaidų už priešieškinio parengimą ir atsakovo atstovės dalyvavimą 2024 m. gruodžio 16 d. Šiaulių apylinkės teismo posėdyje atlyginimą. Teismo išvada, jog CPK 93 straipsnio nuostatos neįpareigoja teismo atlikti vertinimą dėl šalies elgesio sąžiningumo ir šalies nesąžiningo elgesio įtakos šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžiui, prieštarauja aukštesnės instancijos teismų formuojamai praktikai.

16.       Apeliaciniu skundu atsakovas prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 12 d. sprendimo dalį, kuria atsakovui iš ieškovės priteista 5 268,69 Eur netesybų ir priteisti atsakovui iš ieškovės 10 537,38 Eur netesybų, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 12 d. sprendimo dalis, kuriose nuspręsta įskaityti atsakovui iš ieškovės ir atvirkščiai priteistas sumas, priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1.                      Teismas nepagrįstai sumažino priteistinų netesybų dydį. Šiuo atveju nebuvo pagrindo mažinti atsakovui priteistinų netesybų, nes teismas, remdamasis bendraisiais teisės principais, netinkamai perkėlė jų taikymo naštą atsakovui, kuris nėra atsakingas už ieškovės padarytą darbo teisės pažeidimą. Tai, kad šalys viena kitai turi piniginių reikalavimų, nereiškia, jog darbdavys gali savavališkai nevykdyti pareigos atsiskaityti su darbuotoju nustatytu terminu. Netesybų mažinimas remiantis procesiniu bylos nagrinėjimo terminu yra nepagrįstas ir neteisingas, kadangi darbuotojas nėra atsakingas už bylą nagrinėjančios institucijos darbo tempus. Darbdavys iniciavo teismo procesą po darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo, darbuotojas į teismą nebūtų kreipęsis, todėl proceso trukmė yra darbdavio veiksmų rezultatas. Nors netesybos pagal CK gali būti sumažinamos, darbo teisėje nėra tokios diskrecijos, kai netesybos yra įtvirtintos įstatymu. Teismas, remdamasis civilinės teisės nuostatomis, pažeidė lex specialis principą ir neteisingai sumažino įstatymu nustatytas netesybas. Darbo teisėje darbuotojui nereikia įrodinėti netesybų dydžio pagrįstumo, kai šis dydis yra nustatytas imperatyvia norma. Pareiga įrodyti priežastis, dėl kurių galėtų būti netesybos mažinamos, tenka darbdaviui, ko jis šiuo atveju nepadarė. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, nustačius išimtinai ieškovės kaltę dėl nesavalaikio atsiskaitymo su atsakovu, jokie kiti argumentai negali būti pagrindas mažinti netesybų dydį.

2.2.                      Teismas nepagrįstai nusprendė, kad sprendimu priteisiamos sumos turi būti įskaitomos. Darbo teisėje nėra įtvirtinto priešpriešinių reikalavimų įskaitymo instituto, kuris būtų analogiškas civilinės teisės bendrosioms nuostatoms, reglamentuojančioms priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Išskaitos iš darbo užmokesčio yra leidžiamos tik įstatyme aiškiai numatytais pagrindais ir tik laikantis įstatyme nustatytos procedūros. Įskaitymas, kaip civilinės teisės institutas, darbo teisiniuose santykiuose negali būti taikomas, nes tai prieštarautų darbo teisės esmei ir tikslui apsaugoti silpnesniąją darbo santykių šalį – darbuotoją. Teismas, nuspręsdamas atlikti tarpusavio priteistų sumų įskaitymą, nepagrįstai nukrypo nuo darbo teisės principų. Teismo motyvas dėl ginčų prevencijos negali būti teisėtu pagrindu mažinti darbuotojui priteistinas sumas.

17.       Ieškovė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

3.1.                      Ieškovė neatsiskaitė su atsakovu dėl paties atsakovo neteisėtų veiksmų, dėl kurių visiškas atsiskaitymas su atsakovu reikštų žalos ieškovei padarymą. Visi mokesčiai valstybei nuo atsakovui neišmokėtos darbo užmokesčio sumos buvo sumokėti laiku, kas reiškia, jog ieškovė nesiekė piktnaudžiauti. Kadangi neįmanoma pareikšti ieškinį atsakovui dėl žalos atlyginimo priteisimo (duomenys neskelbtini) teisme, dėl atsakovui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies jis priverstas bylinėtis (duomenys neskelbtini) Respublikos teisme, tuo pačiu ieškovė įgijo realią galimybę prisiteisti iš atsakovo patirtos žalos atlyginimą. Ieškovė niekada nebuvo nurodžiusi, kad jos ekonominė padėtis buvo pagrindas neatsiskaityti su darbuotoju. Teismas privalėjo atsisakyti priteisti atsakovui netesybas, kadangi su atsakovu nebuvo atsiskaityta dėl jo kaltės.

3.2.                      Priešpriešiniai reikalavimai teismo pagrįstai įskaityti remiantis ne materialinėmis, o proceso teisės normomis, leidžiančiomis teismui galutiniame procesiniame sprendime nurodyti galutines šalims priteistinas sumas.

3.3.                      Nagrinėjamuoju atveju galutinių šalims priteistinų sumų nurodymas yra būtinas dėl nesąžiningo atsakovo elgesio, dėl kurio jam ieškovė neišmokėjo darbo užmokesčio dalies. Atsakovas, pabėgdamas nuo darbdavio, planavo gauti visas jam išmokėtinas sumas ir išvengti žalos atlyginimo. (duomenys neskelbtini) darbdavys nepasiektų atsakovo ir neturėtų galimybių prisiteisti atsakovo padarytos žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas papildomai patvirtina atsakovo nesąžiningą ketinimą vykdymo procese išsiieškoti jam priklausančias sumas iš darbdavio, tačiau darbdaviui išmokėtinų sumų taip ir nesumokėti.

18.       Atsakovas atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

4.1.                      Darbdavys, priimdamas sprendimą neapdrausti transporto priemonės, prisiima riziką ir jos finansines pasekmes. Tokia rizikos perkėlimo praktika darbuotojui nėra pateisinama, nes darbdavys turi pareigą organizuoti darbą taip, kad būtų užtikrintos saugios ir ekonomiškai pagrįstos darbo sąlygos, o ne ieškoti būdų sumažinti savo išlaidas darbuotojo sąskaita. Ieškovės pateikti įrodymai neįrodo, kad visos deklaruotos išlaidos yra susijusios su atsakovo vairuoto vilkiko tvarkymo išlaidomis ir konkrečiu eismo įvykiu. Faktinės ieškovės patirtos išlaidos galėjo būti ženkliai mažesnės, todėl bandymas didinti atsakovo atsakomybės dalį, nesant tam aiškių įrodymų, yra nepagrįstas.

4.2.                      Vilkikas dėl ieškovės kaltės sustojo tunelyje pasibaigus kurui, nes ieškovė nesuteikė lėšų, reikalingų vilkiko kuro bakui papildyti, nurodė tęsti kelionę su likusiu nedideliu kuro kiekiu. Atsakovas negalėjo pats savavališkai sustabdyti kelionės ar organizuoti kuro papildymą be ieškovės sutikimo, nes tokiu atveju rizikavo pažeisti darbo drausmę ir gauti sankcijas. Dėl to kaltės pasidalijimas gali būti nustatomas tik lygiomis dalimis, o, atsižvelgiant į tai, kad pagrindinė sprendimų kontrolė ir atsakomybė už kuro planavimą priklausė ieškovei, teisinga būtų konstatuoti, jog didesnė rizikos dalis tenka būtent jai.

4.3.                      Ieškovė, atstovaujama profesionalaus teisininko, galėjo įrodymą dėl mokėjimo už kurą vilkikui pateikti pirmosios instancijos teisme, todėl jis negali būti priimtas apeliacinės instancijos teisme, nes tai prieštarautų CPK 314 straipsnyje nustatytai taisyklei. Be to, naujas įrodymas yra neišverstas į lietuvių kalbą.

4.4.                      Ieškovės nustatyti dienpinigių mažinimo kriterijai nėra tinkami. Jie yra subjektyvūs ir nepagrįsti realiomis, objektyviomis komandiruotės sąlygomis, labiau atspindi ieškovės vidinius finansinius interesus ar pavienius kelionės etapus, o ne darbuotojo komandiruotės metu patiriamas išlaidas. Procentinis sumažinimo dydis neturi teisinės reikšmės, kai pats mažinimas grindžiamas neteisėtais ir subjektyviais kriterijais. Ieškovė privalėjo įrodyti, kad dienpinigių mažinimo aprašas priimtas laikantis įstatymų normų, todėl teismas neturėjo pareigos jai nurodinėti, kokius įrodymus į bylą reikia pateikti, nes tai būtų pažeidę teismo nešališkumo principą.

4.5.                      Vadovaujantis DK 25 straipsnio 4 dalimi, dienpinigių mokėjimo tvarka turėjo būti pateikta atsakovui suprantama kalba. Įstatymas nesuteikia darbdaviui teisės perkelti informavimo pareigą darbuotojui, todėl ieškovės pozicija, kad atsakovas galėjo pasinaudoti automatinio vertimo priemonėmis, rodo bandymą išvengti atsakomybės už tinkamą informacijos nepateikimą.

4.6.                      Nėra atsakovo kaltės dėl to, kad ieškovė paskutinę darbo dieną nesumokėjo atsakovui viso jam priklausančio darbo užmokesčio. Atsakovas į (duomenys neskelbtini) vyko dėl sveikatos būklės, o ne vengti atsakomybės ar pasislėpti nuo teismo jurisdikcijos. Ieškovė privalo prisiimti bent dalį atsakomybės už savo veiksmus ir sprendimus, ypač atsižvelgiant į tai, kad ji sąmoningai įdarbino užsienietį. Priimdama tokį darbuotoją, ieškovė turėjo įvertinti galimą tarptautinį judėjimą, su tuo susijusias rizikas ir būti pasiruošusi jas valdyti, o ne vėliau kaltinti atsakovą dėl aplinkybių, kurios buvo numatomos iš anksto. Ieškovė pati pripažįsta, kad su atsakovu neatsiskaitė, todėl faktinės sąlygos DK 147 straipsnio 2 dalies normos taikymui yra akivaizdžiai įvykusios, o jos nevykdymas vertintinas kaip sąmoningas įstatymo nepaisymas.

4.7.                      Ieškovė sąmoningai pasirinko kreiptis į teismą su ieškiniu, nors turėjo galimybę užbaigti ginčą ikiteismine tvarka, todėl pati prisiėmė atsakomybę už kilusias papildomas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo teisė pateikti priešieškinį kyla tiesiogiai iš CPK 143 straipsnio 1 dalies, todėl išlaidos, patirtos teisėtai įgyvendinant įstatymo suteiktą procesinę teisę, laikytinos būtinosiomis ir susijusiomis su bylos nagrinėjimu. Nėra teisinio ar faktinio pagrindo pripažinti, kad dėl ieškovės patirtų kelionės į Šiaulius išlaidų kaltas atsakovas. Situacija susiklostė dėl pačios ieškovės ir jos atstovo nepakankamo rūpestingumo, nes jie, turėdami teisines priemones ir pareigą pasitikrinti atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą, to nepadarė ir ieškinį pateikė netinkamam teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų ir faktinių bylos aplinkybių

19.       CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

20.       Byloje nėra ginčo dėl šalis nuo 2024 m. sausio 26 d. iki 2024 m. birželio 14 d. siejusių darbo santykių, taip pat dėl to, kad atleidžiant atsakovą iš darbo DK 55 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu su juo nebuvo atsiskaityta. Dėl to atsakovas iniciavo darbo ginčą ir DGK 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimu atsakovui iš ieškovės priteistos su darbo santykiais susijusios sumos, dienpinigiai ir netesybos už vėlavimo atsiskaityti laiką, DGK atsisakė nagrinėti ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo. Darbo ginčui persikėlus į teismą, pirmosios instancijos teismas, nustatęs neatsiskaitymo su darbuotoju faktą, priteisė atsakovui iš ieškovės 1 524,64 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio, 679 Eur dienpinigių, 5 268,69 Eur netesybų, ieškovei iš atsakovo – 1 658,23 Eur žalos atlyginimo, įskaitęs priteistas sumas, priteisė atsakovui iš ieškovės 5 814,10 Eur sumą, taip pat priteisė ieškovei iš atsakovo 1 303,02 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atsakovui iš ieškovės – 2 203,19 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, įskaitė šias šalims priteistas sumas tarpusavyje, priteisė atsakovui iš ieškovės 900,17 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

21.       Abi šalys padavė apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo. Ieškovė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl žalos atlyginimo, dienpinigių, netesybų priteisimo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, prašydama 1 658,23 Eur suma padidinti priteistos žalos sumą, atmesti atsakovo reikalavimus dėl dienpinigių ir netesybų priteisimo, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, įvertinant atsakovo kaltę dėl dalies iš jų susidarymo. Atsakovas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl netesybų priteisimo, prašydamas netesybų sumą padidinti iki 10 537,38 Eur, taip pat prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo atliktą priteistų sumų įskaitymą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pasisako tik dėl šių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, nevertindama šalių reikalavimų, kurie buvo išspręsti pirmosios instancijos teismo ir pakartotinai nekvestionuojami apeliaciniuose skunduose (ieškovė apeliaciniu skundu neginčija išvadų, pagal kurias atmesti ieškovės reikalavimai 8 000 NOK (680,36 Eur) dydžio baudą pripažinti žala, priteisti iš atsakovo procesines ir materialines palūkanas, patenkintas atsakovo reikalavimas dėl 1 524,64 Eur darbo užmokesčio priteisimo, atsakovas neginčija išvadų dėl iš dalies patenkintų ieškovės reikalavimų priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

22.       Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus – sąskaitą už kurą, 2024 m. gruodžio 20 d. ir 2025 m. liepos 21 d. raginimus sumokėti baudas.

23.       Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs kriterijus, pagal kuriuos turi būti patikrinama ir vertinama, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant bylą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019; 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020). Pagal CPK 113 straipsnio 3 dalį visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba, išskyrus CPK ir kituose teisės aktuose numatytas išimtis (CPK 113 straipsnio 3 dalis; 198 straipsnio 2 dalis).

24.       Kadangi valstybinės kalbos principas taikomas visiems procesiniams dokumentams ir jų priedams, teisėjų kolegija nepriima ieškovės su apeliaciniu skundu pateikto įrodymo – sąskaitos už kurą, kadangi šis nėra išverstas į lietuvių kalbą.

25.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ieškovės teikiami įrodymai – 2024 m. gruodžio 20 d. ir 2025 m. liepos 21 d. raginimai sumokėti baudas – neatitinka sąsajumo su ginčo dalyku reikalavimo, t. y. nėra susiję su priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo vertinimu, taip pat atsisako priimti šiuos įrodymus.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

26.       Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, tam, kad, anot ieškovės, išsiaiškinti sprendime aptartas, tačiau pirmosios instancijos teisme iš esmės nenagrinėtas aplinkybes dėl atsakovo kaltės dėl neatsiskaitymo su atsakovu. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014). Teisėjų kolegija sprendžia, kad žodinis bylos nagrinėjimas šiuo atveju nėra būtinas, nes apeliaciniams skundams išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės yra nurodomos ir grindžiamos byloje pateiktais, pirmosios instancijos teismo išnagrinėtais įrodymais, ieškovė savo poziciją yra išsamiai išdėsčiusi procesiniuose dokumentuose, teismo posėdžių metu. Teisėjų kolegijai pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo reikšmingas faktines aplinkybes, tam, kad būtų galima įgyvendinti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme paskirtį – apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo ribose, patikrinus absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 straipsnio 1 dalis), įvertinti skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovės prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atmetamas.

Dėl žalos atlyginimo priteisimo

27.       Ieškovė pirmosios instancijos teismui buvo pareiškusi reikalavimą dėl 4 264,87 Eur žalos atlyginimo priteisimo, nurodydama, kad šią sumą sudaro: 8 000 NOK (680,36 Eur) dydžio bauda dėl atsakovo padaryto pažeidimo, 2 430,83 Eur atsakovo vairuoto vilkiko ištraukimo ir remonto išlaidos, 1 153,68 Eur išlaidos dėl atsakovo vairuoto vilkiko sustojimo tunelyje.

28.       Kaip minėta nutarties 21 punkte, pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad ieškovė neįrodė, jog 8 000 NOK (680,36 Eur) sumą ieškovė sumokėjo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (darbo pareigų pažeidimo) darbo metu ir dėl to atsisakius tenkinti šią ieškinio dalį, ieškovė neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo nepriteisti ieškovei iš atsakovo 680,36 Eur žalos atlyginimą, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl šios pirmosios instancijos teismo dalies.

29.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškinio reikalavimą dėl 2 430,83 Eur atsakovo vairuoto vilkiko ištraukimo ir remonto išlaidų priteisimo, nustatė neatsargius neteisėtus atsakovo veiksmus vairuojant ieškovės jam suteiktą vairuoti transporto priemonę. Kaip minėta nutarties 21 punkte, atsakovas neginčija šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad ieškovė atsakovo vairuoto vilkiko remonto darbams, detalėms ir medžiagoms realiai patyrė 1 912,79 Eur remonto ir 250 Eur vilkiko ištraukimo išlaidų, iš viso 2 162,79 Eur išlaidų. Šių išlaidų fakto apeliacine tvarka šalys neginčija. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo tik dėl to, kokią išlaidų dalį atsakovas turi atlyginti ieškovei. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad iš atsakovo turėtų būti priteista visa šių išlaidų suma, o ne pusė šios sumos, t. y. 1 081,39 Eur, kaip nusprendė pirmosios instancijos teismas. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vieną iš pagrindų perpus sumažinti priteistiną sumą siejo su tuo, kad ieškovė jai priklausančios atsakovo vairuotos transporto priemonės nebuvo apdraudusi transporto priemonės savanorišku transporto priemonės draudimu, kadangi ieškovė neturi tokios pareigos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad argumentas, jog darbdavys neapdraudė jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės kasko draudimu, negali būti traktuojama kaip netinkamas darbdavio pareigų atlikimas arba netinkamas prisiimtų įsipareigojimų užtikrinti sąlygas, kad žala neatsirastų, vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2012), t. y. negali būti pripažįstamas aplinkybe, eliminuojančia darbuotojo atsakomybę, bet gali būti vertinamas kaip aplinkybė, lemianti atlygintinos žalos mažinimo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605-313/2015). Atsižvelgusi į šiuos kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo sumažinti iš atsakovo ieškovei priteistinos žalos dydį, yra nepagrįsti, todėl, nesant darbuotojo tyčios ar didelio neatsargumo dėl eismo įvykio, kurio metu buvo apgadinta ieškovei priklausanti transporto priemonė, nėra pagrindo padidinti ieškovei iš atsakovo priteistinos žalos dėl atsakovo vairuoto vilkiko ištraukimo ir remonto išlaidų dydžio. Priešinga išvada iš esmės lemtų ieškovės verslo rizikos perkėlimą darbuotojui. Didesne dalimi sumažinti atlygintinos žalos dydį taip pat nėra pagrindo, atsakovui neginčijant šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies ir neteikiant su tuo susijusią argumentų.

30.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2024 m. kovo 29 d. atsakovo vairuotas vilkikas sustojo tunelyje, ieškovė patyrė 1 153,68 Eur išlaidas, nes specialias paslaugas teikianti įmonė pristatė atsakovo vairuojamam vilkikui kuro. Atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad atsakovas turėjo būti pakankamai atsargus, rūpestingas ir rūpintis, jog jo vairuojamas vilkikas važiuotų su saugiu kuro atsargų rezervu, tarp ieškovo patirtų išlaidų dalies ir atsakovo neatsakingo elgesio, neįsitikinant dėl pakankamo kuro likučio, yra priežastinis ryšys, todėl teisėjų kolegija šių aplinkybių pakartotinai nevertina. Ieškovė skundžia tik pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra aišku, kuri išlaidų dalis buvo skirta atvežto kuro kainai apmokėti, ir sprendimą perpus sumažinti iš atsakovo ieškovei priteistino žalos atlyginimo dydį dėl to, kad nebuvo paneigta, jog dalis išlaidų buvo skirtos atvežto kuro kainai apmokėti, taip pat dėl to, kad buvo darbdavio iniciatyva važiuoti su mažu kuro likučiu. Teisėjų kolegija pritaria ieškovės apeliacinio skundo argumentui, kad šiuo atveju žalos dydis sumažintas nepagrįstai.

31.       Iš ieškovės į bylą pateiktos paslaugą suteikusios įmonės (duomenys neskelbtini) sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos detalizacijos matyti, kad joje nėra eilutės apie pristatyto kuro kainą, todėl nėra pagrindo nesutikti su ieškove, jog sąskaita 13 565,50 NOK sumai buvo išrašyta tik dėl suteiktos paslaugos pristatant kurą, o už kurą ieškovė sumokėjo atskirai. Atsakovas priešingų aplinkybių neįrodė, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti, kad į nurodytą sumą įeina ir kuro kaina, kurią reikia atimti iš priteistinos žalos atlyginimo sumos. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 50 proc. kilusios rizikos dėl žalos šiuo atveju prisiėmė pati ieškovė, nes nagrinėjamoje byloje nenustatyti jokie ieškovės veiksmai, dėl kurių atsirado 1 153,68 Eur išlaidos. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodyta, jog važiuoti su nepakankamu kuro likučiu atsakovui liepė ieškovės direktorius, be to, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pats atsakovas, kaip vilkiko vairuotojas, turėjo priimti galutinį sprendimą, ar važiuoti į tunelį su nepakankamu kuro kiekiu, taigi, būtent atsakovas elgėsi neatsakingai ir priėmė netinkamą sprendimą, todėl turi atlyginti dėl to ieškovės patirtą žalą.

32.       Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija iki 1 153,68 Eur padidina žalos atlyginimo dėl atsakovo vairuoto vilkiko sustojimo tunelyje sumą ir iš viso ieškovei iš atsakovo priteisia 2 235,07 Eur (1 081,39 Eur + 1 153,68 Eur) žalos atlyginimą.

Dėl dienpinigių priteisimo

33.       Ginčas byloje kilo ir dėl atsakovui mokėtinų dienpinigių vykstant į komandiruotes užsienyje dydžio. Ieškovė į bylą pateikė duomenis, kad atsakovas buvo siunčiamas į keturias komandiruotes: pirmoji komandiruotė truko nuo 2024 m. vasario 2 d. iki 2024 m. vasario 15 d., antroji komandiruotė – nuo 2024 m. vasario 17 d. iki 2024 m. vasario 28 d., trečioji komandiruotė – nuo 2024 m. kovo 2 d. iki 2024 m. kovo 13 d., ketvirtoji komandiruotė – nuo 2024 m. kovo 17 d. iki 2024 m. balandžio 11 d. Už šį komandiruočių laikotarpį ieškovė nurodo mokėjusi 80 proc. Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) nustatyto dydžio dienpinigius. Ieškovė tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniu skundu akcentuoja pasinaudojusi Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 2 punkte įtvirtinta galimybe mokėti sumažintus dienpinigius, kurių dydis numatytas ieškovės direktoriaus 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintame dienpinigių mokėjimo tvarkos apraše. Atsakovas darbo ginčą iniciavo, be kita ko, akcentuodamas, kad ieškovės finansinės prievolės mokėti dienpinigius apimtis yra didesnė, t. y. ji privalo mokėti 100 proc. Vyriausybės nustatyto dydžio dienpinigius. 

34.       Vadovaujantis Aprašo 2 punktu, dienpinigiai apskaičiuojami pagal Vyriausybės nustatytus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni konkretūs dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, nustatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte; kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte negali būti nustatomi mažesni kaip 50 proc. Vyriausybės nustatytų maksimalių dienpinigių dydžių dienpinigių dydžiai; prieš nustatant dienpinigių dydžius ir (ar) jų mokėjimo tvarką vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros; jeigu dienpinigių dydžiai nustatomi vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, darbuotojai su juo turi būti supažindinti raštu.

35.       Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad dienpinigių mažinimas yra Vyriausybės nutarimu nustatyto teisinio reglamentavimo išimtis, kurios taikymui būtinas tam tikrų sąlygų egzistavimas: a) konkrečių dienpinigių dydžių nurodymas, juos diferencijuojant pagal objektyvius kriterijus; b) išimties įtvirtinimas konkrečios rūšies dokumente (kolektyvinėje sutartyje, o jos nesant – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte); c) darbuotojų atstovų dalyvavimas dokumento rengimo ir priėmimo procedūroje (kolektyvinės sutarties rengime ir tvirtinime arba dalyvaujant informavimo ir konsultavimo procedūrose, jeigu dienpinigių mažinimas numatomas vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte); d) darbuotojo supažindinimas raštu su jam mokėtinu dienpinigių dydžiu.

36.       Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad mažesnis dienpinigių dydis nustatytas teisės aktų reikalavimus atitinkančios formos dokumente – vidiniame norminiame akte. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, tvirtindama dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašą, ieškovė nesilaikė Aprašo 2 punkto sąlygų, jog prieš nustatant dienpinigių dydžius ir (ar) jų mokėjimo tvarką vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros DK III dalies III skyriaus trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nesiūlė ieškovei pateikti papildomus įrodymus, kad minėtas aprašas buvo suderintas su darbuotojų atstovu, ieškovė atliko informavimo ir konsultavimo procedūras, suderino savo valią su darbuotojais ar jų atstovais, tačiau tokių įrodymų nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, kas patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytos išvados pagrįstumą.

37.       Pripažindamas pagrįstu darbuotojo reikalavimą pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą grindė aplinkybe, kad darbdaviui nepakanka sumažintų dienpinigių dydį nustatyti vidiniame norminiame akte, darbuotojas turi būti tinkamai supažindintas su šiuo aktu, kas šiuo atveju nebuvo padaryta. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, ieškovė nurodo supažindinusi atsakovą su vidiniu norminiu aktu, kuriame nurodytas sumažintų dienpinigių dydis, išvardinti dienpinigių mažinimo kriterijai. Nesutikdama su šiuo argumentu teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis DK 214 straipsnio 3 dalimi, pareiga įrodyti aptariamos aplinkybės egzistavimo faktą teko būtent darbdaviui, o ieškovė šios pareigos neįvykdė.

38.       Vadovaujantis DK 107 straipsnio 3 dalimi, Aprašo 2 punktu, mokami dienpinigiai apskaičiuojami pagal Vyriausybės nutarimu nustatytus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni konkretūs dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, nustatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra, – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte. Kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte negali būti nustatomi mažesni kaip 50 proc. šiame Vyriausybės nutarime nustatytų maksimalių dienpinigių dydžių dienpinigių dydžiai.

39.       Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos darbo sutarties 3.3 punkte nurodoma, kad vykstant į tarnybinę komandiruotę užsienyje mokami dienpinigiai; dienpinigių suma sulygstama komandiruotės įsakymo metu ir išmokama kartu su atlyginimu iki kito mėnesio pabaigos. Ieškovės direktoriaus 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinto dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 5 punkte nurodyta, kad į komandiruotę užsienio valstybėje vykstantiems darbuotojams nuo 2023 m. sausio 1 d. bus mokama 80 proc. Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių dėl šių priežasčių: 1) sudėtingos ekonominės situacijos, padidėjusių darbo užmokesčio sąnaudų ir didelių įmonės išlaidų (kuro), kad išsilaikyti rinkoje; 2) komandiruotės yra trumpos, trunka iki 10–15 dienų; 3) darbuotojai komandiruotėje plaukia keltu, kuriame gauna nemokamą maitinimą ir nemokamas kajutes poilsiui. 

40.       Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas nemoka lietuvių kalbos. Ieškovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų apie tai, kad atsakovas buvo supažindintas su ieškovės direktoriaus patvirtintu dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašu atsakovui suprantama kalba. Dėl to vien atsakovo parašas po aktu, kurio turinys atsakovui nebuvo suprantamas, neįrodo jo tinkamo supažindinimo su dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašu. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad pats atsakovas galėjo išsiversti šį aprašą į jam suprantamą kalbą, yra atmetamas kaip nepagrįstas, nes pagal Aprašo 2 punktą supažindinimo su šiuo aktu pareiga tenka darbdaviui. Darbdaviui neįvykdžius šios pareigos, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismas išvadai, kad aprašo nuostatos atsakovui nebuvo žinomos, todėl dienpinigiai turėjo būti mokami jų nemažinant.

41.       Teisėjų kolegija pažymi, kad konkretų mokėtinų dienpinigių dydį, taip pat aplinkybę, jog už kiekvieną komandiruotėje praleistą dieną mokama ne mažiau kaip 80 proc. Vyriausybės nustatyto dydžio dienpinigiai darbdavys buvo nurodęs 2024 m. vasario 1 d., 2024 m. vasario 15 d., 2024 m. kovo 1 d., 2024 m. balandžio 11 d. įsakymuose dėl komandiruočių, tačiau visi įsakymai taip pat surašyti tik lietuvių kalba, todėl nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas suprato jų turinį. Be to, įsakymuose dėl komandiruočių konkretūs dienpinigių mažinimo kriterijai nėra nurodyti, todėl atsakovas negalėjo suprasti, kodėl jam mokami sumažinti dienpinigiai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad formuluotės dėl mokėtinų dienpinigių dydžio dienpinigių mokėjimo tvarkos apraše ir įsakymuose dėl komandiruočių nėra tapatūs, kadangi apraše yra aiškiai nurodyta, kad darbuotojams bus mokama tik 80 proc. Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių, o įsakymuose dėl komandiruočių – ne mažiau kaip 80 proc. Vyriausybės nustatytų dienpinigių dydžio, kas neatitinka Aprašo 2 punkte įtvirtinto konkretumo reikalavimo.

42.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl darbdavio nustatytų dienpinigių mažinimo kriterijų, pažymi, kad pirmasis kriterijus, susijęs su ieškovės ekonomine padėtimi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertintas kaip sudarantis pagrindą mažinti dienpinigių dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti du ieškovės nustatyti kriterijai, susiję su komandiruotės trukme bei darbuotojų galimybe nemokamai miegoti ir valgyti kelte, iš esmės galėtų būti vertinami kaip objektyvūs, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją, tačiau šiuo atveju, kaip minėta, darbuotojas su ieškovės direktoriaus patvirtintu dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašu nebuvo tinkamai supažindintas, todėl jame nustatytų dienpinigių mažinimo kriterijų pagrįstumas neturi teisinės reikšmės.

43.       Nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina kaip pagrindą apeliacinio skundo reikalavimui, susijusiam su klausimu dėl dienpinigių priteisimo, atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsakovui iš ieškovės priteista dienpinigių nepriemoka.

Dėl netesybų priteisimo

44.       Vadovaujantis DK 147 straipsnio 2 dalimi, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių; jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių; jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.

45.       Už vėlavimo atsiskaityti laiką pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovui iš ieškovės 5 268,69 Eur netesybas. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė iki šiol nėra sumokėjusi atsakovui viso jam priklausiančio darbo užmokesčio. Šia nutartimi taip pat konstatuotas ir dienpinigių įsiskolinimas. Nėra ginčo ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismo priteistos netesybos yra apskaičiuotos už trijų mėnesių terminą. Ieškovė netesybų priteisimą ginčija tuo aspektu, kad su darbuotoju buvo neatsiskaityta dėl jo paties kaltės, todėl netesybos neturėjo būti priteistos. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino priteistinų netesybų dydį. Šalys apeliaciniais skundais kvestionuodamos skundžiamo sprendimo dalį, kuria atsakovei iš ieškovės DK 147 straipsnio 2 dalies pagrindu priteistos 5 268,69 Eur netesybos už vėlavimo atsiskaityti laiką, nekelia klausimo dėl pirmosios instancijos teismo taikyto atsakovo vidutinio darbo užmokesčio, kaip pagrindo netesybų dydžiui nustatyti, skaičiavimų.

46.       Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad ieškovė su atsakovu neatsiskaitė atsakovo atleidimo iš darbo dieną, tačiau ieškovė įrodinėja atsakovo kaltę, kaip pagrindą netaikyti netesybų, kadangi atsakovo atleidimo iš darbo dieną šis nebuvo atlyginęs žalos ieškovei. Teisėjų kolegija su tuo susijusius ieškovės argumentus atmeta kaip nepagrįstus

47.       DK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalys nesusitarė dėl vėlesnio atsiskaitymo, todėl visos su darbo santykiais susijusios išmokos darbuotojui turėjo būti išmokėtos jo atleidimo dieną. Ieškovė neįrodinėja, kad DK 150 straipsnio 3 dalyje nustatytu terminu ieškovė atliko išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio žalai atlyginti. Šiuo atveju ieškovės argumentai susiję su tuo, kad, ieškovės teigimu, ji turėjo teisę sulaikyti darbuotojui priklausančių su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimą dėl ieškovei padarytos žalos neatlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokiam ieškovės elgesiui nebuvo jokio teisinio pagrindo. Aplinkybė, kad atsakovas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, padaręs ieškovei žalos, nesudaro pagrindo jį atleidus nesumokėti jam priklausančių su darbo santykiais susijusių išmokų. Pati ieškovė pasirinko samdyti darbuotoją, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl ieškovė negalėjo nemokėti tokiam darbuotojui priklausančių su darbo santykiais susijusių išmokų vien dėl to, kad, anot ieškovės, ji negalės (duomenys neskelbtini) kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo ar išsiieškoti skolą iš atsakovo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju ieškovė uždelsė atsiskaityti su atsakovu ne dėl atsakovo kaltės, todėl egzistuoja visos įstatyme įtvirtintos netesybų taikymo sąlygos.

48.       Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas neteisus teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės sumažinti priteistinų netesybų dydžio. Kaip matyti iš atsakovo apeliacinio skundo, jo argumentai dėl galimybės mažinti netesybų dydį nebuvimo grindžiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad įstatymas nesuteikia teismui teisės mažinti DK 147 straipsnio 2 dalyje nurodytų netesybų. Įvertinęs šį argumentą, apeliacinės instancijos teismas pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:

30.1.                      Darbo teisėje finansinės sankcijos darbdaviui, kurias taikydamas teismas jų dydį apskaičiuoja kaip pagrindą naudodamas darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, siejamos su dviem pažeidimais: vėlavimu atsiskaityti po darbuotojo atleidimo iš darbo (sankcija skaičiuojama už vėlavimo atsiskaityti laiką, bet ne daugiau nei už 6 mėn.; DK 147 straipsnio 2 dalis) ir darbuotojo atleidimo iš darbo pripažinimu neteisėtu (sankcija skaičiuojama už priverstinės pravaikštos laiką, bet ne daugiau nei už 12 mėn.; DK 218 straipsnio 2, 4 dalys). Pabrėžtina, kad šios sankcijos egzistavo ir iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusioje DK redakcijoje (netesybos už vėlavimo atsiskaityti laiką įtvirtintos tuo metu galiojusios redakcijos DK 141 straipsnio 3 dalyje, sankcija už neteisėtą atleidimą – tuo metu galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio 1, 4 dalyse). Aiškindamas tokį teisinį reglamentavimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas buvo suformavęs nuoseklią teisės aiškinimo taisyklę, kad šios sankcijos, kaip ir bet kurios kitos, gali būti efektyvios ir pasiekti tikslus, dėl kurių jos yra nustatytos, tik tuo atveju, jeigu jos proporcingos teisės pažeidimams, už kuriuos yra skiriamos. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Kompetencija įvertinti proporcingumą bei su tuo susijusi teisė sankcijos dydį mažinti yra suteikiama teismui (su sankcijos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo galimybe susiję teismų praktikos pavyzdžiai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėse byloje Nr. 3K-3-37-469/2016, 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2015 ir kt.; su sankcijos už vėlavimo atsiskaityti laiką mažinimo galimybe susiję teismų praktikos pavyzdžiai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501-701/2016, 2015 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015, 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2014 ir kt.).

30.2.                      Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vertinant abi nutarties 48.1 punkte aptartas sankcijas, tiek iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusioje DK redakcijoje, tiek ir ginčui aktualioje redakcijoje darbdavio prievolės bei sankcijų dydžiai buvo suformuluoti imperatyviai, nenustatant galimybės sankciją mažinti dėl įstatyme tiesiogiai neįvardintų priežasčių, tačiau teismai, taikydami iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios DK redakcijos nuostatas to nevertino kaip jų kompetencijos ribojimo. Priešingai, teismo kompetencija buvo motyvuotai siejama su būtinybe užtikrinti proporcingumo principo įgyvendinimą. Keičiant teisinį reglamentavimą nebuvo nei padidintas sankcijų taikymo imperatyvumo laipsnis, nei sugriežtinta teismo diskrecijos teisės apimtis, nebuvo panaikintas ir proporcingumo principas.

30.3.                      Tiek iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 141 straipsnio 3 dalyje, tiek ir ginčo santykiams taikytinos redakcijos DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tapati nuostata, kad sankcija už vėlavimo atsiskaityti laiką taikoma tik tada, jei dėl pavėluoto atsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad darbuotojo kaltės (ne)buvimas yra aktualus sprendžiant klausimą, ar sankcija turi būti taikoma, kita vertus, darbuotojo kaltės nebuvimas neeliminuoja teismo teisės taikyti proporcingumo filtrą nustatant netesybų dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015). Kitaip tariant, darbuotojo kaltės nebuvimas lemia darbdavio pareigą mokėti netesybas, bet neeliminuoja teismo kompetencijos netesybų dydį mažinti. Kadangi aptariama nuostata 2017 m. liepos 1 d. redakcijos DK nebuvo pakeista, nurodytas teisinio reglamentavimo aiškinimas išliko aktualus.

30.4.                      Esminis teisinio reglamentavimo pasikeitimas 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujos redakcijos DK buvo susijęs su maksimalaus sankcijos skaičiavimo termino nustatymu. Kaip minėta nutarties 48.1 punkte, maksimalus terminas sankcijai už vėlavimo atsiskaityti laiką skaičiuoti yra 6 mėn. (DK 147 straipsnio 2 dalis), maksimalus terminas sankcijai už priverstinės pravaikštos laiką skaičiuoti yra 12 mėn. Vertinant, ar toks pokytis galėjo turėti įtakos anksčiau suformuotos teismų praktikos aktualumui, keltinas klausimas, ar maksimalaus sankcijos skaičiavimo termino nustatymas visais atvejais užtikrina sankcijos atitikimą proporcingumo principui ir paneigia teismo teisę, o kartu ir pareigą šiuo aspektu įvertinti sankcijos dydį.

30.5.                      Vertinant kasacinio teismo formuojamos praktikos raidą pastebėtina, kad po teisinio reglamentavimo pasikeitimų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl teismų teisės mažinti išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydį laikėsi nuoseklios pozicijos, jog vien maksimalaus sankcijos termino nustatymas nereiškia, kad teismas, siekdamas užtikrinti interesų pusiausvyrą, negali jos mažinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020, 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019, 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019). Gi vėliau nagrinėdamas ginčus dėl DK 147 straipsnio 2 dalies taikymo maksimalaus sankcijos termino nustatymą kasacinis teismas ėmėsi aiškinti kaip eliminuojantį teismo kompetenciją taikyti proporcingumo principą ir mažinti darbuotojui priteisiamų netesybų sumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023, 2022 m. gegužės 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022, 2022 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022, 2022 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022). Tokia kasacinio teismo išvada dėl DK 147 straipsnio 2 dalies aiškinimo niekaip neįtakojo vėlesnės praktikos dėl DK 218 straipsnio 2, 4 dalyse įtvirtintos sankcijos, kadangi 2024 m. vasario 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, prioritetą teikdamas proporcingumo principui, o ne pažodiniam įstatymo straipsnio tekstui, išaiškino, kad DK nustatyta tvarka apskaičiuotas vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydis gali būti mažinamas.

30.6.                      Pasisakant dėl teisinio reglamentavimo pokyčio, kuriuo nustatytas maksimalus netesybų skaičiavimo terminas, pažymėtina, kad tokio termino nustatymas negali būti vertinamas kaip visais atvejais užtikrinantis darbo santykių šalių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principą. Pvz., teoriškai galima situacija, kai darbo santykiai tęsiasi vos mėnesį, dėl ko netesybų dydis potencialiai šešis kartus viršytų bendrą už visą darbo santykių laikotarpį darbuotojui mokėtiną sumą; arba neatsiskaitymo faktą gali lemti darbdavio suklydimas dėl darbuotojui mokėtinų sumų ir pan. Be to, lyginant sankcijas už vėlavimo atsiskaityti laiką ir už neteisėtą atleidimą iš darbo pabrėžtina, kad vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumos vertintinos kaip reikšmingesnės darbuotojui, nes prilyginamos darbo užmokesčiui, kai sankcija už vėlavimo atsiskaityti laiką vertintina kaip specifinės formos netesybos, todėl spręsti, kad teismas turi kompetenciją vertinti tik pirmosios sankcijos dydžio pagrįstumą, o antrosios neturi, nėra jokio pagrindo.

49.       Apibendrindamas nutarties 48 punkte aptartų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismas privalo įvertinti darbdaviui taikytinos sankcijos dydį šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo principo aspektu.

50.       Vertindama atsakovo argumentus dėl netesybų padidinimo teisėjų kolegija pažymi, kad darbdavys neįrodinėjo sudėtingos savo finansinės padėties, neteikė į bylą duomenų, jog įstatyme įtvirtintos sankcijos pritaikymas darbdaviui būtų nepakeliama finansine našta. Kita vertus, šalių darbo santykiai tęsėsi mažiau nei penkis mėnesius, todėl maksimalus netesybų dydis būtų didesnis nei visas atsakovo uždirbtas darbo užmokestis, darbuotojas padarė žalos darbdaviui, kas sudaro pagrindą spręsti apie ne visada darbuotojo tinkamai atliktas pareigas, darbdavys iki darbuotojo atleidimo tinkamai atsiskaitydavo su darbuotoju, tik be pagrindo sumokėjo ne visus darbuotojui priklausiusius dienpinigius, vėliau tinkamai neatsiskaitė su atsakovu dėl nuo atsakovo nepriklausančių priežasčių. Nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina kaip pagrindą palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo atsakovui iš ieškovės priteistą vidutinio darbo užmokesčio už vėlavimo atsiskaityti laiką dydį, konstatavus, kad nėra teisinio pagrindo nei jį padidinti, nei sumažinti, nes atsakovui priteisto netesybų dydžio dar didesnis sumažinimas pažeistų atsakovo teisę į įstatymu garantuojamą darbuotojo apsaugą nuo netinkamų darbdavio sprendimų, o šio dydžio padidinimas būtų neteisingas ir neproporcingas ieškovės atžvilgiu.

Dėl priteistų sumų įskaitymo

51.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė įskaityti šalims vienai iš kitos priteistas sumas motyvuodamas tuo, kad tokiu būdu bus išvengta tolimesnių ieškovės ir atsakovo ginčų vykdymo procese. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi, atsakovo teigimu, įskaitymas prieštarauja darbo teisės esmei ir tikslui apsaugoti silpnesniąją darbo santykių šalį. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria šiam apeliacinio skundo argumentui.

52.       Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovei iš atsakovo buvo priteistas žalos atlyginimas, o atsakovui iš ieškovės – su darbo teisiniais santykiais susijusios sumos. Nors abi šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šalims vienai iš kitos priteistų sumų negalima vertinti kaip lygiaverčių. Pirmosios instancijos teismas, įskaitydamas šalims vienai iš kitos priteistas sumas, nenurodė, kurią sumą į kurią įskaito, todėl iš pirmosios instancijos teismo rezoliucinės dalies nėra aišku, kokią sumą pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovui iš ieškovės – darbo užmokestį, dienpinigius ir dalį netesybų ar netesybas ir dalį darbo užmokesčio ar dienpinigių. Ši aplinkybė svarbi ir dėl nuo priteistų sumų mokėtinų mokesčių, kadangi, nors priteistina darbo užmokesčio suma nurodyta jau atskaičius mokesčius, nuo dienpinigių mokesčiai nėra mokami, netesybos pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos neatskaičius mokesčių, todėl galutinių šalims priteistų sumų įskaitymas pirmosios instancijos teismo nurodytu būdu padaro negalimą mokesčių nuo priteistų sumų skaičiavimą.

53.       Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria įskaitytos šalims priteistos sumos ir nuspręsta atsakovui iš ieškovės priteisti 5 814,10 Eur sumą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme

54.       Ieškovė apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo nesutinkanti su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nes, anot ieškovės, dalis šalių išlaidų susidarė dėl nesąžiningo atsakovo elgesio.

55.       Pagal CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimo daliai.

56.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nė viena iš šalių neginčija aplinkybių, jog ieškovės ir atsakovo už jiems suteiktas teisines paslaugas advokatams sumokėtas užmokestis neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytų užmokesčio dydžių už tokio pobūdžio teisines paslaugas, tačiau ieškovė iš esmės pagrįstai teigia, jog Rekomendacijų 2 punktas ir CPK 98 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismą nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį atsižvelgti į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas, kitas svarbias aplinkybes.

57.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų atlyginimo nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

58.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Rekomendacijose išvardintus kriterijus, kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pati ieškovė, atstovaujama profesionalaus teisininko, nepatikrino atsakovo gyvenamosios vietos ir su ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą. Taip pat Šiaulių apylinkės teismas priėmė atsakovo pateiktą procesinį dokumentą, pavadintą priešieškiniu – atsiliepimu, traktavo jį kaip priešieškinį, nors galėjo nustatyti, kad atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, nustatė ieškovei terminą atsiliepimui į priešieškinį pateikti. Parengiamojo teismo posėdžio organizavimo tvarką nustatė ne atsakovas, o Šiaulių apylinkės teismas, būtent jis priėmė sprendimą teismo posėdyje nenaudoti elektroninių ryšių technologijų, todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas yra atsakingas dėl to, jog ieškovės atstovui reikėjo vykti į Šiaulių apylinkės teisme organizuotą parengiamąjį teismo posėdį, atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai, susiję su atsakovo nesąžiningumu proceso metu, yra nepagrįsti, todėl nėra pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas tarp šalių paskirstė pažeisdamas procesinės teisės normas.

59.       Kita vertus, teisėjų kolegijai šioje nutartyje konstatavus, kad yra pagrindas padidinti ieškovei priteistino žalos atlyginimo sumą, pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme.

60.       Tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme turėjo iš viso 3 429 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovas – 2 203,19 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, darytina išvada, kad patenkinti 52 proc. (2 235,07 Eur iš reikalautos 4 264,87 Eur sumos) ieškovės reikalavimų, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina bylinėjimosi išlaidų suma padidintina iki 1 783,08 Eur sumos. Ieškovė neginčija, kad buvo patenkinta 100 proc. atsakovo reikalavimų, todėl priešpriešines sumas įskaičius tarpusavyje, atsakovui iš ieškovės priteisiamas 420,11 Eur (2 203,19 Eur – 1 783,08 Eur) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

61.       Teisėjų kolegija, 9 proc. patenkinusi ieškovės apeliacinį skundą ir 50 proc. patenkinusi atsakovo apeliacinį skundą, pagal tokį bylos rezultatą paskirsto bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

62.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

63.       Ieškovė apeliacinės instancijos teisme turėjo 1 000 Eur apeliacinio skundo parengimo ir 400 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidas, kurios neviršija Rekomendacijų atitinkamai 8.10 ir 8.11 punktuose nurodytų dydžių (2 337,7 Eur × 1,7 = 3 974,09 Eur; 2 337,7 Eur × 1,3 = 3 039,01 Eur), taip pat sumokėjo 131 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

64.       Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą suformulavo prašymus priteisti jam iš ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau konkrečios sumos nenurodė ir išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų nepateikė nei su apeliaciniu skundu, nei su atsiliepimu į apeliacinį skundą nepateikė. 2025 m. rugsėjo 2 d. atsakovo atstovė pateikė procesinį dokumentą – prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, juo prašo iš ieškovės priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą, kaip šio prašymo priedus pateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus. Be kita ko, prašyme nurodyta, kad atsakovas tikėjosi, kad 2025 m. rugsėjo 2 d. vyksiančiame posėdyje bus sprendžiamas ieškovės prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir, esant galimam sprendimui nagrinėti bylą žodine tvarka, jis būtų patyręs papildomų išlaidų už atstovės dalyvavimą posėdyje, todėl buvo nuspręsta palaukti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dėl ieškovės prašymo. Paaiškėjus, kad šis prašymas atskirai nebus sprendžiamas, dėl jo teisėjų kolegija pasisakys priimdama galutinį procesinį sprendimą, atsakovas nedelsiant pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų pateiktas bylos nagrinėjimo dieną, po bylos išnagrinėjimo praėjus vos kelioms valandoms, nusprendžia, jog yra pagrindas vertinti atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą. Atsakovas turėjo 799,99 Eur apeliacinio skundo parengimo išlaidas, kurios neviršija Rekomendacijų 8.10 punkte nurodyto dydžio.

65.       Ieškovės apeliacinį skundą patenkinus 9 proc., o atsakovo apeliacinį skundą – 50 proc, ieškovei iš atsakovo priteisiamas 302 Eur (1 131 Eur ×9 proc. + 400 Eur × 50 proc.), atsakovui iš ieškovės – 400 Eur (799,99 Eur × 50 proc.) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimas. Priešpriešines sumas įskaičius tarpusavyje, atsakovui iš ieškovės priteisiamas 98 Eur (400 Eur – 302 Eur) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 12 d. sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo priteisimo (rezoliucinės dalies 1 punktas) ir ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo D. L., gimusio (duomenys neskelbtini) priteistą žalos atlyginimo sumą padidinti iki 2 235,07 Eur (dviejų tūkstančių dviejų šimtų trisdešimt penkių eurų 7 ct).

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 12 d. sprendimo dalį, kuria įskaitytos sprendimo rezoliucinės dalies 1–4 punktuose šalims priteistos sumos ir nuspręsta atsakovui D. L., gimusio (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), priteisti 5 814,10 Eur sumą (rezoliucinės dalies 5 punktas).

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 12 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (rezoliucinės dalies 8 punktas) ir po priešpriešinių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumų įskaitymo atsakovui D. L., gimusiam (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 420,11 Eur (keturių šimtų dvidešimties eurų 11 ct), panaikinant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 12 d. sprendimo dalis, kuriomis šalims vienai iš kitos priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (rezoliucinės dalies 6 ir 7 punktai).

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui D. L., gimusiam (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 98 Eur (devyniasdešimt aštuonių eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliaciniame procese.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Marius Bartninkas

                Tomas Ridikas

        Lina Žemaitienė