Administracinė byla Nr. I-196-406/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01085-2016-7
Procesinio sprendimo kategorija: 14.6; 55.1
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. vasario 28 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės, sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovams A. D. (atstovaujančiam ir tretįjį suinteresuotą asmenį AB „Vakarų laivų gamykla“), S. L. ir G. J.,
atsakovės atstovėms J. S. ir V. L.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Elme metalas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims AB „Vakarų laivų gamykla“, bankrutuojančiai UAB „Jukneda“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Pareiškėjas UAB „Elme metalas“ teismo prašo panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno agentūros 2016 m. balandžio 20 d. privalomąjį nurodymą Nr. 7 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2016 m. gegužės 10 d. įsakymą Nr. V-43 „Dėl 2016 m. balandžio 20 d. privalomojo nurodymo Nr. 7“.
Pareiškėjų atstovai nurodo, kad 2014 m. sausio 15 d., 2014 m. kovo 25 d., 2014 m. balandžio 24 d. 2014 m. gegužės 27 d. ir 2014 m. spalio 7 d. AB „Vakarų laivų gamykla“ sudarė 5 sutartis su UAB „Jukneda“ (toliau – ir Tvarkytojas) dėl ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekų (atliekų kodas 110105*) tvarkymo. Šiuo atveju AB „Vakarų laivų gamykla“ veikė kaip mokėtojas už paslaugas, kurios buvo teikiamos pareiškėjo naudai ir jo interesais. Pabrėžia, kad sutarčių sudarymo metu buvo įsitikinta, jog Tvarkytojas turėjo galiojančius dokumentus dėl teisės teisėtai verstis atliekų tvarkymo veikla, susijusia su sutarčių vykdymu, t . y. buvo įregistruotas viešai prieinamame Atliekas tvarkančių įmonių registre, turėjo Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. liepos 3 d. išduotą Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, kuriame buvo įvertintos ėsdinimo rūgščių tvarkymo veiklos (S1- surinkimas, S2 – vežimas, R13 – R1-R12 veikloms naudoti skirtų atliekų laikymas) taip pat Aplinkos apsaugos ministerijos 2012 m. rugpjūčio 20 d. išduotą Pavojingų atliekų tvarkymo licenciją Nr. 000656. Pavojingų atliekų važtaraščiai bei darbų priėmimo aktai patvirtina, jog Tvarkytojas savo technika, tara ir autotransportu paėmė iš pareiškėjo iš viso 353.101 t. druskos rūgšties tirpalo atliekų ir išsivežė tvarkyti, taigi, visus pagal sutartis prisiimtus įsipareigojimus įvykdė ir atliekas tinkamai sutvarkė. Gavus atliekų perdavimą patvirtinančius dokumentus, Tvarkytojo sąskaitos buvo apmokėtos. Po apmokėjimo gavimo ėsdinimo rūgščių atliekų turėtoju tapo Tvarkytojas, todėl jam, bet ne gamintojui, tenka atsakomybė už tolimesnį atliekų likimą, nes Atliekų tvarkymo įstatymo 4 str. 8 d. nustatyta, jog atliekas surenkančios ir (ar) vežančios įmonės surinktas ir vežamas atliekas turi pristatyti į atitinkamus atliekų apdorojimo įrenginius, laikydamosi šio Įstatymo 41 straipsnio reikalavimų. Paaiškina, kad teisės aktai leidžia alternatyvias atliekų tvarkymo galimybes, iš kurių viena – atliekų perdavimas atliekas surenkančioms ir vežančioms įmonėms. Dėl to pretenzijos dėl netinkamo atliekų laikymo ir aplinkai padarytos žalos turi būti teikiamos ne pareiškėjui, bet atliekų tvarkytojui – UAB „Jukneda“. Teigia, jog pareiškėjas neprivalo imtis kokių nors specialių veiksmų tam, kad įsitikintų, jog faktiškai atliekos yra sutvarkytos tinkamai. Pabrėžia ir tai, kad teisės aktuose nėra keliami imperatyvūs reikalavimai perduoti atliekas tik galutiniam atliekų tvarkytojui, nes galimos ir kitos alternatyvios veiklos, kurios yra teisėtos, taip pat nėra nustatyta, kad atliekų turėtojas, nežinodamas, kaip jo atliekos bus sutvarkytos, neturėtų perduoti atliekų tokiam turėtojui. Pareiškėjas taip pat negali būti atsakingas už tai, kur UAB „Jukneda“ faktiškai vykdo veiklą, tokio pobūdžio pažeidimų kontrolė – atsakovo pareiga. Pareiškėjo nuomone, principas „teršėjas moka“ nėra absoliutus, gamintojo atsakomybės klausimas gali būti vertinamas tik konkrečioje situacijoje. Aukščiau nurodytos aplinkybės pagrindžia, jog pareiškėjas visas jo atžvilgiu teisės aktuose nustatytas pareigas, taip pat ir sutartines prievoles įvykdė tinkamai, elgėsi apdairiai, atidžiai ir rūpestingai, be to mano, jog galimai tyčinių UAB „Jukneda“ veiksmų nebuvo galimybės pastebėti ir įvertinti. Akcentuoja, kad atsakovas tiek ginčijamuose aktuose, tiek savo paaiškinimuose pateikia netinkamą ir iš esmės neteisingą bei tendencingą Direktyvos Nr. 2008/98/EB, kitų aktualių teisės aktų, Europos Teisingumo teismo prejudicinių sprendimų atliekų šalinimo klausimais aiškinimą bei taikymą. Prašo skundą tenkinti.
Atsakovo atstovės nurodo, jog su skundu nesutinka. Paaiškino, kad pareiškėjo vykdoma veikla yra susijusi su metalų apdorojimu ir deginimu, karštu cinkavimu. Vykdant šias veiklas pagaminamos ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekos (atliekų kodas 110105*). Pagal Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 „Dėl atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ 1 priedo 2.1. punktą, šios atliekos yra priskiriamos prie pavojingų ir šalinimui skirtų atliekų. Galimas šių atliekų tvarkymo būdas yra D9: fizikinis - cheminis apdorojimas, kurio metu gaunami galutiniai junginiai ar mišiniai šalinami (o ne naudojami) vykdant bet kurią iš D1 - D12 veiklų. Paaiškino, kad pareiškėjas pagal AB „Vakarų laivų gamyklos“ pasirašytą sutartį perdavė 2014 m. - 2015 m. UAB „Jukneda“ ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekas. UAB „Jukneda“ priėmė 353,101 t minėtų atliekų iš UAB „Vakarų cinkas“ ir pareiškėjo, o AB „Vakarų laivų gamykla“ apmokėjo už šių atliekų sutvarkymą. Pagal AB „Vakarų laivų gamykla“ įmonių grupės specialiosios rangos sutarties sąlygas, pasirašytas su UAB „Jukneda“, rangovas savo turima technologija, tara ir transportu pasiima druskos rūgšties tirpalą utilizavimui. Pažymi, kad UAB „Jukneda“ neturėjo teisės priimti šių šalinimui skirtų rūgšties atliekų, nes Atliekų tvarkymo valstybės registre buvo įsiregistravusi atliekų naudojimo būdą R13 (R1 -R 12 veiklomis naudoti skirtų atliekų laikymas), šalinti šių pavojingų atliekų negalėjo. Atkreipia dėmesį, kad UAB „Jukneda“ pagal 2012 m. pavojingų atliekų tvarkymo licenciją Nr. 300656, buvo suteikta teisė tik rinkti ir laikyti atliekas. Be to, pagal UAB „Jukneda“ išduotą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą Nr. 1/68 (toliau - TIPK leidimas) atliekų laikymo vieta buvo numatyta viena - adresu Ateities plentas 31 E, Kaunas, tuo tarpu pareiškėjo perduotos UAB „Jukneda“ 50,676 t ėsdinimo (druskos) rūgščių atliekos buvo rastos nelegaliame sandėlyje ir teritorijoje (duomenys neskelbtini). Taigi pavojingos ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekos nebuvo perduotos galutiniam atliekų tvarkytojui, buvo laikomos neteisėtai, dėl ko kilo grėsmė žmonių sveikatai ir buvo padaryta žala aplinkai. Nurodo, kad 2016 m. balandžio 20 d. privalomuoju nurodymu Nr. 7 pareiškėjas buvo įpareigotas laikantis Atliekų tvarkymo taisyklių reikalavimų, neteisėtai ir pažeidžiant nustatytus reikalavimus perduotas 50,676 t ėsdinimo (druskos) rūgščių atliekas UAB „Jukneda“, perduoti atliekas tvarkančioms įmonėms, atliekų perdavimo veiksmus derinti ir atliekų perdavimą patvirtinančius dokumentus pateikti Departamento Kauno agentūrai. Mano, kad pareiškėjui, kaip juridiniam asmeniui, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą, yra keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, siekiant užtikrinti žmonių bei aplinkos saugumą ir tai suponuoja pareigą pareiškėjui, kaip pavojingų atliekų gamintojui (turėtojui), atlikti ne tik formalų atliekų perdavimą jų tvarkytojui, bet užtikrinti saugią aplinką bei garantuoti žalos nekilimo pasekmes. 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas, 8 straipsnio 1 dalis numato padidintą atliekų gamintojo atsakomybę. Teigia, kad pareiškėjas, kaip atliekų gamintojas, turėjo žinoti, kad vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo 2 straipsniu, atliekų tvarkymo būdai R12 ir R13 nurodyti kaip tarpinio naudojimo, o D13 ir D15 kaip tarpinio šalinimo operacijos. Be to, pareiškėjas nepateikė byloje jokių duomenų, jog žinojo, kokį laiką pagamintos atliekos bus laikomos UAB „Jukneda“ patalpose kol bus perduotos atliekų šalinimo veiklą vykdančiai įmonei ir kokiai konkrečiai atliekų šalinimo veiklą vykdančiai įmonei jo atliekos bus perduotos. Atstovių nuomone, pareiškėjo neatidumą ir nerūpestingumą įrodo ir tai, kad pats pareiškėjas, kaip atliekų gamintojas, perdavė UAB „Jukneda“ žymiai didesnius pavojingų ėsdinimo (druskos) rūgščių atliekų kiekius (t. y. 81,2 t) vienu metu nei yra leidžiama pagal UAB „Jukneda“ TIPK leidime numatytą, apskritai visų pavojingų atliekų didžiausią leidžiamą laikyti (R13) kiekį (t. y. 17,3) tonomis vienu metu sandėliavimo patalpose, kurių plotas 55,09 m2. Pabrėžia tai, kad pareiškėjas teismui pateikė UAB „Jukneda“ TIPK leidimo titulinio lapo kopiją ir leidžiamų naudoti atliekų lentelę, kurioje nurodyta, kad UAB „Jukneda“ gali surinkti ir vežti ėsdinimo rūgštis (kodas: 11 01 05*), kitaip neapibrėžtas rūgštis (kodas: 11 01 06*) ir ėsdinimo šarmus (kodas: 11 01 07). Departamento išduotame UAB „Jukneda“ TIPK leidime (37 lentelė, leidžiamos naudoti atliekos) nėra nurodytos šių trijų atliekų kodai bei leidžiami laikyti atliekų kiekiai yra nurodyti žymiai mažesni. Pažymi, kad UAB „Jukneda“ paraiškoje dėl TIPK leidimo gavimo, šios atliekos taip pat nėra nurodytos. Be to, pareiškėjo pateiktas dokumentas (UAB „Jukneda“ TIPK leidimo ištrauka), neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos užtikrinti, kad gamybos procese susidariusios pavojingos atliekos būtų saugiai pašalintos. Daro išvadą, kad pareiškėjas, prieš atiduodamas pavojingas atliekas atliekų vežimą ir laikymą vykdančiai įmonei, privalėjo ne tik įsitikinti, kad jo pasirinktas atliekų tvarkytojas yra registruotas Atliekų tvarkytojų valstybės registre ir turi teisę tokias atliekas tvarkyti, bet privalėjo žinoti, kokiai įmonei, vykdančiai atliekų šalinimo veiklą, jo pagamintos atliekos bus perduotos. Pareiškėjas nesielgė atidžiai ir rūpestingai ir dėl nepakankamo jo veikimo, vykdant minėtą pareigą, atliekos nebuvo perduotos galutiniam atliekų tvarkytojui, dėl ko kilo reali grėsmė žmonių sveikatai ir buvo padaryta žala aplinkai. Nurodo, jog pareiškėjo argumentas, kad po apmokėjimo gavimo ėsdinimo rūgščių atliekų turėtoju tapo atliekų tvarkytojas UAB „Jukneda“, todėl visa atsakomybė už tolimesnį atliekų likimą atitenka tvarkytojui UAB „Jukneda“, neteisingas, nes apmokėjimas jokiais būdais nepatvirtina, jog pareiškėjo atliekos buvo sutvarkytos tinkamai. Direktyvos 2008/98/EB 15 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atliekų gamintojo atsakomybė už atliekų tvarkymą, už visiško panaudojimo ar šalinimo operaciją, kai pirminis gamintojas ar turėtojas perduoda atliekas vienam iš 1 dalyje nurodytų fizinių ar juridinių asmenų preliminariam apdorojimui, paprastai nėra panaikinama. Taip pat šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad atsakomybę už atliekų tvarkymo organizavimą turi iš dalies arba visiškai prisiimti produkto gamintojas. Akcentuoja, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nagrinėdamas bylas ir priimdamas prejudicinius sprendimus ne kartą yra akcentavęs, kad „pagal principą „teršėjas moka“ atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti ankstesni turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado gamintojai, taip pat [...] panaudojimo ar pašalinimo operacijų faktinis įvykdymas, už kurį atsako kiekvienas atliekų turėtojas, nesvarbu, ar jis yra jų gamintojas, ar valdytojas, atskirtas nuo pareigos padengti šių operacijų išlaidas, pagal principą „teršėjas moka“ nustatytą asmenims, dėl kurių atsirado atliekos, nesvarbu, ar jie yra atliekų turėtojai, ar ankstesni turėtojai, ar produktų, dėl kurių atsirado atliekos, gamintojai“ (Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Van de Walle ir kt., C-l/03). Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad „pagal Direktyvos 75/442 8 straipsnį bet kuris, atliekų turėtojas turi pasirūpinti, kad atliekas sutvarkytų privatus ar valstybinis atliekų surinkėjas arba įmonė, vykdanti IIA arba IIB prieduose nurodytas operacijas, arba pats panaudoti ar pašalinti atliekas pagal šios direktyvos nuostatas“ (Teisingumo Teismo 2005 m. balandžio 26 d. Sprendimas Komisija prieš Airiją, C-494/01). Principu „teršėjas moka“ siekiama teisingai paskirstyti dėl aplinkos taršos patirtas išlaidas. Šios išlaidos neužkraunamos tretiesiems asmenims, ypač visuomenei, ir nepamirštamos, bet priskiriamos už taršą atsakingiems asmenims. Lemiamas kriterijus palyginti ir galbūt pateisinti pareigą mokėti už atliekų šalinimą yra prisidėjimas prie taršos. Toks šio principo aiškinimas užtikrina ir sąžiningą konkurenciją tuo atveju, kai šis principas įmonėms taikomas nuosekliai ir vienodai. Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas nurodo, kad „su principu „teršėjas moka“ būtų nesuderinama tai, jeigu tokie asmenys, dėl kurių susidarė atliekos, galėtų išvengti Pagrindų direktyvoje dėl atliekų numatytų finansinių pareigų; ir kad niekas neturi būti įpareigotas padengti išlaidas, susijusias su teršalų, prie kurių susidarymo jis neprisidėjo, šalinimu. Darytina išvada, kad neturi būti nurodoma padengti dėl kitų asmenų veiklos susidariusių atliekų šalinimo išlaidas, nes kitaip atliekų gamintojai butų atleisti nuo pareigos, kuri jiems tenka pagal principą „teršėjas moka“ (Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 23 sprendimas Futura Immobiliare srl Hotel Futura, Meeting Hotel, Hotel Blanc, Hotel Clyton und Business srl prieš Comune di Casoria, C-254/08). Šiuo konkrečiu atveju pažymi, jog pagal Atlieku tvarkymo įstatymą pareiga sutvarkyti atliekas kyla atliekų turėtojui. Šiuo atveju atliekų -50,676 t ėsdinimo (druskos) rūgščių atliekos, kurios neteisėtai ir pažeidžiant nustatytus reikalavimus pareiškėjo buvo perduotas UAB „Jukneda“, turėtojas išlieka Pareiškėjas, nes būtent pareiškėjas netinkamai įvykdė įstatymu nustatytą pareigą dėl atliekų sutvarkymo. Įstatymuose numatyta, kad kiekvienas juridinis asmuo privalo ne formaliai, o praktiškai vykdyti reikalavimus tinkamai sutvarkyti turimas atliekas. Įmonės turi ne paprasčiausiai atsikratyti atliekomis perduodamos jas abejotiniems tvarkytojams, bet vadovautis atsakingumo principu, įsitikinti, kad atliekos iš tiesų galiausiai yra sutvarkomos pagal teisės aktų normas. Apibendrindama nustatytas reikšmingas aplinkybes, atstovė teigia, kad pareiškėjas neatliko verslo praktikoje bei atliekų tvarkymo srityje būdingų elementariausių veiksmų, t. y. nesiėmė jokių tokiuose santykiuose įprastų priemonių, siekdamas įvertinti ūkinių operacijų partnerių veiklos teisėtumą, t. y. prieš perduodamas pavojingas atliekas atliekų vežimą ir laikymą vykdančiai įmonei „Jukneda“, siekdamas, kad gamybos procese susidariusios pavojingos atliekos būtų saugiai pašalintos, pareiškėjas privalėjo įsitikinti, kokiai įmonei, vykdančiai atliekų šalinimo veiklą, jo pagamintos atliekos bus perduotos, ar UAB „Jukneda“ turėjo teisę priimti šias šalinimui skirtas rūgšties atliekas ir galėjo šalinti šias pavojingas atliekas, žinoti kokį laiką pagamintos atliekos bus laikomos UAB „Jukneda“ patalpose kol bus perduotos atliekų šalinimo veiklą vykdančiai įmonei ir kokiai konkrečiai atliekų šalinimo veiklą vykdančiai įmonei jo atliekos bus perduotos, įsitikinti Pareiškėjo teismui pateikto UAB „Jukneda“ TIPK leidimo titulinio lapo kopijos ir leidžiamų naudoti atliekų lentelės, kurioje nurodyta, kad UAB „Jukneda“ gali surinkti ir vežti ėsdinimo rūgštis (kodas: 11 01 05*), kitaip neapibrėžtas rūgštis (kodas: 11 01 06*) ir ėsdinimo šarmus (kodas: 11 01 07), tikrumu, nes Departamento išduotame UAB „Jukneda“ TIPK leidime (37 lentelė, leidžiamos naudoti atliekos) nėra nurodytos šių trijų atliekų kodai bei leidžiami laikyti atliekų kiekiai yra nurodyti žymiai mažesni. Visuma nustatytų aplinkybių, atstovių nuomone, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas turėjo galimybę žinoti, kad UAB „Jukneda“ veikia neteisėtai ir jo pavojingos atliekos įstatymų nustatyta tvarka sutvarkytos nebus, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad įsitikintų kontrahento (UAB „Jukneda“) veiklos teisėtumu, todėl toks pareiškėjo elgesys šiuo atveju vertintinas nesąžiningu, kadangi neatitinka vidutiniškai apdairaus asmens (įmonės) elgesiui keliamų standartų. Tokiu būdu Departamento Kauno agentūros duotas Pareiškėjui privalomasis nurodymas, kaip individualus administracinis aktas, yra pagrįstas ir teisėtas, t. y. atitinka aukščiau paminėtų įstatymų nuostatų reikalavimus, jame yra aiškiai ir išsamiai nurodytos aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimai, tai pagrindžiančios nustatytos aplinkybės. Dėl šių priežasčių Privalomojo nurodymo įpareigojimas neteisėtai ir pažeidžiant nustatytus reikalavimus perduotas UAB „Jukneda“ 50,676 t ėsdinimo (druskos) rūgščių atliekas (atliekų kodas 110105*) perduoti atliekas tvarkančioms įmonėms, yra teisėtas ir pagrįstas. Prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą
Trečiojo suinteresuoto asmens AB „Vakarų laivų gamykla“ atstovas, kuris atstovauja ir pareiškėjo interesus, palaiko pareiškėjo skunde nurodytus argumentus ir prašo skundą tenkinti.
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno agentūros (toliau – ir Departamento Kauno agentūra) 2016 m. balandžio 20 d. privalomojo nurodymo Nr. 7 (t. 1, b.l. 13, 14) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2016 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. V-43 „Dėl 2016 m. balandžio 20 d. privalomojo nurodymo Nr. 7“ (t. 1, b. l. 16-18) pagrįstumo ir teisėtumo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad 2014 m. sausio 15 d., 2014 m. kovo 25 d., 2014 m. balandžio 24 d. 2014 m. gegužės 27 d. ir 2014 m. spalio 7 d. AB „Vakarų laivų gamykla“ sudarė 5 sutartis su UAB „Jukneda“ dėl pavojingų atliekų - ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekų (atliekų kodas 110105*), susidariusių dukterinėje įmonėje UAB “Vakarų cinkas” (pakeistas pavadinimas į UAB “Elme metalas”) tvarkymo. Pagal šias sutartis ir pavojingų atliekų lydraščius UAB „Jukneda“ buvo perduota 353,101 t ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekų. AB „Vakarų laivų gamykla“ pagal atliekų perdavimą - priėmimą patvirtinančius dokumentus (aktus) apmokėjo už šių atliekų sutvarkymą (t. 1, b. l. 22-33, 37-39, 40–61).
Departamento Kauno agentūra, UAB „Jukneda“ patikrinimo metu nustačiusi, kad UAB „Elme metalas“ gamybinėje veikloje susidariusios druskos rūgšties atliekos buvo perduotos įmonei (UAB „Jukneda“), neturinčiai teisės tvarkyti šalinimui skirtų atliekų, 2016 m. sausio 21 d. raštu Nr. (MAKS)-D2-103 „Dėl neteisėtai sandėliuojamų atliekų (duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į UAB „Elme metalas“, prašydamas geranoriškai skubos tvarka išspręsti klausimą dėl neteisėtai sandėliuojamų bendrovės atliekų sutvarkymo (t. 1, b. l. 128-130). Pareiškėjas 2016 m. sausio 26 d. raštu Nr. S12016-07 „Dėl druskos rūgšties atliekų“ (t. 1, b. l. 127) vykdyti šį prašymą atsisakė, nurodydamas, kad pavojingos atliekos atliekų tvarkytojui buvo perduotos teisėtai ir pasiūlė atsakovui atliekų likučius sutvarkyti pasinaudojant UAB „Jukneda“ banko garantija ir draudimo liudijimu. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas 2016 m. kovo 9 d. raštu Nr. (KM)-D2-421 „Dėl neteisėtai sandėliuojamų bendrovės atliekų sutvarkymo“ nurodė pareiškėjui atvykti į Departamento Kauno agentūrą privalomojo nurodymo surašymui (t. 1, b. l. 125, 126). Pareiškėjas, atsakydamas į šį nurodymą, 2016 m. kovo 18 d. raštu Nr. S1 2016-24 „Dėl druskos rūgšties atliekų“ (t. 1, b. l. 123-1224) pakartotinai nurodė, kad su nurodytomis pretenzijomis nesutinka, nes UAB „Elme metalas“ įvykdė sutartinius įsipareigojimus ir, perduodama tvarkyti atliekas UAB „Jukneda“, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Departamento Kauno agentūra, konstatavusi, kad pareiškėjas, pažeidžiant Atliekų tvarkymo įstatymo 4 str. 1 d. ir Atliekų tvarkymo taisyklių 7 p. reikalavimus, nurodančius, jog atliekų turėtojas turi atliekas perduoti įmonei pagal sutartis dėl šių atliekų naudojimo ir (arba) šalinimo, atliekas perdavė ne galutiniam atliekų tvarkytojui, bet neturėjusiai teisės tvarkyti šalinimui skirtų atliekų UAB „Jukneda“, kuri Atliekų tvarkymo registre buvo įsiregistravusi atliekų naudojimo būdą R13 (R1-R12 veikloms naudoti skirtų atliekų laikymas), ginčijamu 2016 m. balandžio 20 d. privalomuoju nurodymu Nr. 7 įpareigojo pareiškėją, laikantis Atliekų tvarkymo taisyklių reikalavimų, neteisėtai ir pažeidžiant nustatytus reikalavimus perduotas ir UAB „Jukneda“ sandėliavimo vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), rastas 50,676 t ėsdinimo (druskos) rūgščių atliekas, perduoti atliekas tvarkančioms įmonėms, taip pat nurodant Atliekų perdavimo veiksmus derinti ir atliekų perdavimą patvirtinančius dokumentus pateikti Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno agentūrai.
Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius, išnagrinėjęs UAB „Elme metalas“ pateiktą skundą (t. 1, b.l. 118-120), 2016 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. V-43 „Dėl 2016 m. balandžio 20 d. privalomojo nurodymo Nr. 7“ nusprendė skundžiamą Privalomąjį nurodymą Nr. 7 palikti nepakeistą (t. 1, b. l. 16-18).
Pareiškėjas su tokiu privalomajame nurodyme nurodytu įpareigojimu nesutinka, teigdamas, kad pavojingas atliekas, t. y. gamyboje susidariusias ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekas (atliekų kodas 110105*), jis teisėtai perdavė atliekų tvarkytojui UAB „Jukneda“ (trečiajam suinteresuotam asmeniui), kuri po atlikto apmokėjimo gavimo ir tapo ėsdinimo rūgščių atliekų turėtoju, todėl būtent šiai įmonei, bet ne atliekų darytojui (pareiškėjui), tenka atsakomybė už tolimesnį atliekų likimą (šalinimą).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja 1975 m. liepos 15 d. Tarybos Direktyva (75/442/EEB) dėl atliekų, 2008 m. lapkričio 19 d. Europos parlamento ir tarybos direktyva Nr. 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas, Atliekų tvarkymo įstatymas, Atliekų tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 „Dėl atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas.
Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdančias institucijas bei pareigūnus, jų teisinį statusą, veiklos teisinius pagrindus bei pagrindinius principus reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas. Ginčijamo privalomojo nurodymo priėmimo metu galiojusios AAVKĮ redakcijos 2 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė yra valstybės įgaliotų institucijų ir pareigūnų veikla ūkio subjektų, kitų fizinių ir juridinių asmenų atžvilgiu, kuria siekiama užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, pasireiškianti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų prevencija, pažeidimų nutraukimu bei šių pažeidimų padarymu kaltų asmenų nustatymu, jų patraukimu teisinėn atsakomybėn. Minėto straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad privalomasis nurodymas – aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones.
Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės turinys apibrėžiamas AAVKĮ 3 straipsnyje, kurio 1-16 dalyse, be kita ko, numatyta, kad siekdamos užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijos ir pareigūnai organizuoja ir vykdo prevencinę veiklą, kuria siekiama, kad fiziniai ir juridiniai asmenys laikytųsi įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą, reikalavimų (1 d.); kontroliuoja, ar fiziniai ir juridiniai asmenys vykdo savo pareigą saugoti aplinką (4 d.); esant šiame Įstatyme numatytiems pagrindams, duoda fiziniams ir juridiniams asmenims privalomuosius nurodymus (8 d.). AAVKĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas vienas pagrindinių aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės principų - prevencijos principas, kuriuo siekiama užkirsti kelią aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams, išvengti neigiamo poveikio aplinkai. Vadovaujantis AAVKĮ 18 str. 1 dalies 1 punktu, privalomieji nurodymai duodami, kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti.
Bendruosius atliekų prevencijos ir tvarkymo reikalavimus, kad būtų išvengta atliekų neigiamo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai, reikalavimus atliekų turėtojams ir atliekų tvarkytojams ir atliekų tvarkymo valstybinį reglamentavimą nustato Lietuvos Respublikos Atliekų tvarkymo įstatymas, kurio 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad atliekos yra medžiaga ar daiktas, kurių turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti, o šio straipsnio 8 ir 17 dalys nustato, kad atliekų turėtojas yra atliekų darytojas, t. y. asmuo, dėl kurio veiklos susidaro atliekų (pirminis atliekų darytojas), arba asmuo, kuris atlieka pradinį atliekų apdirbimą, maišymą ar kitus veiksmus, dėl kurių pakinta tų atliekų pobūdis arba sudėtis, arba asmuo, turintis atliekų; atliekų susidarymo vieta yra įrenginys ar teritorija, kurioje dėl ūkinės ar kitos veiklos susidaro atliekų, o atliekų tvarkymas – atliekų surinkimas, vežimas, naudojimas ir šalinimas, šių veiklų organizavimas ir stebėsena, šalinimo vietų vėlesnė priežiūra, įskaitant, kai minėtus veiksmus atlieka prekiautojas atliekomis ar tarpininkas (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 17-18 dalys).
Taisyklių (redakcijos, galiojusios pavojingų atliekų surinkimo metu, t. y. nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d. ) 31 - 33 punktuose buvo nustatyta, kad Atliekų surinkimo ir (ar) vežimo veikla gali verstis tik šių Taisyklių IX skyriuje nustatyta tvarka užregistruota įmonė, atitinkanti Atliekų tvarkymo įstatyme atliekas surenkančioms ir vežančioms įmonėms nustatytus reikalavimus. Pavojingąsias atliekas surinkti ir (ar) vežti gali tik įmonės, apdraudusios savo civilinę atsakomybę už žalą, kuri vykdant šią veiklą gali būti padaryta tretiesiems asmenims ir (ar) jų turtui bei aplinkai (32 p.). Įmonės, kurios surenka pavojingąsias atliekas, turi gauti pavojingųjų atliekų tvarkymo licenciją Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 684 „Dėl Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių bei Pavojingas atliekas tvarkančių įmonių darbuotojams taikomų kvalifikacinių reikalavimų ir atestavimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 18-552) (toliau – Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklės), nustatyta tvarka. Įmonės, kurios surenka ir (ar) veža pavojingąsias atliekas, apdraudžia savo civilinę atsakomybę už žalą, kuri, vykdant šią veiklą, gali būti padaryta tretiesiems asmenims ir (ar) jų turtui bei aplinkai (33 p.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Jukneda“ 2012 m. rugpjūčio 20 d. yra išduota pavojingų atliekų tvarkymo licencija Nr. 000656, suteikianti teisę rinkti ir laikyti pavojingas atliekas. Šios licencijos priede nurodyti pavojingų atliekų technologiniai srautai, kuriuos leidžiama rinkti, technologiniai srautai, kuriuos leidžiama laikyti, pavojingų atliekų tvarkymo įrenginių ir aikštelių (tvarkymo vietos) adresas – (duomenys neskelbtini) bei RAAD pavadinimai, kurių kontroliuojamoje teritorijoje bus vykdoma tokia veikla (t. 1, b. l. 150-152). Įmonė nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. yra registruota Atliekas tvarkančių įmonių registre (t. 1, b. l. 146-148), šiai įmonei pagal paraišką Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimui (toliau – ir TIPK leidimas) gauti (t. 1, b.l. 23-56) 2012 m. liepos 3 d. išduotas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas Nr. 1/68. Atliekų tvarkymo taisyklių 4 priede apibrėžtas atliekų tvarkymo veiklų sąrašas, kuriame nustatytos atliekų šalinimo, atliekų naudojimo veiklos, atliekų tvarkymo veiklos, neapimančios naudojimo ar šalinimo, jų kodai ir pavadinimai. TIPK leidime nustatyta, kad UAB „Jukneda“ vykdo pavojingų ir nepavojingų atliekų surinkimo (S1), vežimo (S2) išvežimo (eksporto) (S4) ir R1- R12 veikloms naudoti skirtų atliekų laikymo (išskyrus laikinąjį laikymą atliekų susidarymo vietoje iki jų surinkimo) veiklą (R13) patalpose adresu Ateities pl. 31 E Kaune iki perdavimo kitiems atliekų tvarkytojams (t. 1, b. l. 156-200, t. 2, b. l. b. l. 2-22). Atliekų šalinimo veikla TIPK leidime nenumatyta.
Ginčo išsprendimui aktualios Atliekų tvarkymo įstatymo redakcijos 2 straipsnio 4 dalis atliekas apibrėžė kaip medžiagą ar daiktą, kurių turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti. Jos turi priklausyti atliekų kategorijoms, nurodytoms Įstatymo 1 priede, bei patekti į Aplinkos ministerijos patvirtintą atliekų sąrašą. Taisyklių 1 priedo 2.1 punkte nustatyta, kad visos atliekos, kurios atliekų sąraše pažymėtos žvaigždute (*), laikomos pavojingosiomis atliekomis pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą, nebent taikomas Atliekų tvarkymo įstatymo 181 straipsnis. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo, jog UAB „Jukneda“ perduotos atliekos (metalų paviršiaus cheminio apdorojimo bei metalų ir kitų medžiagų dengimo (galvaninių procesų, dengimo cinku procesų, ėsdinimo procesų, išėsdinimo, fosfatavimo, šarminio riebalų šalinimo, anodavimo) atliekos - ėsdinimo rūgštys), žymimos atliekų kodu 110105* (H14 Ekotoksiškos: atliekos, kurios sukelia arba gali sukelti staigų ar uždelstą pavojų vienam ar daugiau aplinkos komponentų) pavojingos, nėra. Ginčo dėl šių atliekų perdavimo fakto UAB „Jukneda“ taip pat nėra.
Pareiškėjas teigia, kad šios rūšies pavojingas atliekas UAB „Jukneda“, kaip atliekų tvarkytojui, perdavė teisėtai, sutarčių sudarymo metu šiam tvarkytojui turint visus teisės aktuose reikalaujamus dokumentus, tinkamai užpildžius pavojingų atliekų lydraščius, darbų perdavimo-priėmimo aktus, tuo tarpu atsakovas įsitikinęs, jog pareiškėjas atliekas perdavė ne galutiniam atliekų tvarkytojui, nes UAB „Jukneda“, turėdama teisę tik rinkti ir laikyti atliekas, neturėjo teisės priimti šalinimui skirtų atliekų, be to, trečiajam suinteresuotam asmeniui išduotame Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime Nr. 1/68 nėra nurodyta pareiškėjo perduotų ėsdinimo rūgščių (atliekų kodas 110105*) tvarkymo veikla.
Byloje yra paties pareiškėjo pateiktas UAB “Jukneda” išduotas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo Nr. 1/68 titulinis lapas ir priedas prie šio leidimo (vienas lapas), kuriame yra nurodyta, jog UAB „Jukneda“ gali surinkti ir vežti tiek ėsdinimo rūgštis (kodas110105*), tiek kitaip neapibrėžtas rūgštis 110106* ) bei ėsdinimo šarmus (110107) (t. 1, b. l. 35). Pareiškėjo teigimu, šis dokumentas buvo gautas iš UAB „Jukneda“. Tuo tarpu atsakovo pateiktame Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime tokios atliekos ir jų naudojimo būdas nėra nurodyti. Pažymėtina, kad pagal šias abi lenteles akivaizdžiai skiriasi didžiausi leidžiami naudoti atliekų kiekiai (pvz., atliekų kodai – 120107* 130103* 130208* 130502* 130507*, (t. 1, b. l. 35 ir t. 1, b. l. 177), taigi ginčo išsprendimui TIPK leidime esantys reikšmingi duomenys akivaizdžiai prieštaringi. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateikto pilnos apimties dokumento – TIPK leidimo objektyvumu ir patikimumu, duomenų, kad šis leidimas buvo koreguotas, nėra. Darytina išvada, kad kartu su skundu teismui pareiškėjo pateiktame iš pačios UAB „Jukneda“ gautame dokumente – TIPK leidimo priede nurodyti duomenys yra neteisingi ir klaidingi.
Aptariamu aspektu, sprendžiant atsakomybės dėl tinkamo atliekų sutvarkymo klausimą, vertintina ūkio subjekto (pareiškėjo), kaip atliekų gamintojo (turėtojo) vykdytos operacijos ir veiksmai, kuriuos jis atliko prieš atiduodant pavojingas atliekas atliekų vežimą ir laikymą vykdančiai bendrovei, nustatant, ar buvo patikimai įsitikinta kitos sandorio šalies, šiuo atveju – UAB „Jukneda“, veiklos teisėtumu. Kolegijos nuomone, ginčo atveju pareiškėjas turėjo pareigą įvertinti ir įsitikinti, ar jo pasirinktas atliekų tvarkytojas yra ne tik registruotas Atliekų tvarkytojų registre, turi licenciją, bet gali rinkti ir (ar) laikyti ir (ar) šalinti tokias pavojingas, kodu 110105* pažymėtas, atliekas, kokiomis atliekų tvarkymo veiklomis, kokiais kiekiais, kokiose teritorijose. Pareiškėjas teigia, kad pagal turimus dokumentus jam nekilo abejonių dėl UAB „Jukneda“ vykdomos veiklos teisėtumo. Pažymėtina, jog teisės aktuose tiesiogiai nėra nustatyta atliekų gamintojo (turėtojo) pareiga patikrinti kito ūkio subjekto išduodamų dokumentų (ginčo atveju TIPK leidimo) tikrumo, detaliai kontroliuoti kitos sutarties šalies veiklą, tačiau, kolegijos nuomone, tokia pareiga atsiranda iš ginčo teisiniams santykiams aktualiuose teisės aktuose įtvirtinto teisinio reglamentavimo, tarptautiniu lygiu taikomo principo „teršėjas moka“ ir pareiškėjo, kaip atliekų gamintojo ir turėtojo, prievolės tinkamai organizuoti ir stebėti visą atliekų tvarkymo veiklą nuo atliekų surinkimo iki jų pašalinimo. Priešingu atveju, atliekų gamintojui perduodant pavojingas atliekas tokiam atliekų vežimą ir laikymą vykdančiam atliekų tvarkytojui, kuris neturėjo teisės priimti šalinimui skirtas rūgšties atliekas (atliekų kodas 110105*) ir nežinant šios aplinkybės, bet, atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes, turint galimybę žinoti, jog šios pavojingos atliekos bus perduotos tokiam ūkio subjektui, kurio veikla TIPK leidime atitinkamai nenumatyta ar ribojama bei nebus pašalintos, toks elgesio modelis būtų nesąžiningas ir atliekų gamintojas turėtų prisiimti riziką dėl kylančių neigiamų pasekmių. Pabrėžtina, kad sąžiningumas - bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise.
Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo 2 str. 8 p. nustatyta, kad tvarkymas aplinkai saugiu būdu – visų tinkamų veiksmų, užtikrinančių, kad atliekos tvarkomos tokiu būdu, kuris apsaugos žmonių sveikatą ir aplinką nuo galimo neigiamo šių atliekų poveikio, ėmimasis. Teisingumo Teismas 2004 m. rugsėjo 7 d. sprendime Van de Walle ir kt., C-l/03 pažymėjo, kad „veiksmažodis „pašalinti" turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Direktyvos 75/442 tikslą, kuris pagal trečiąją konstatuojamąją dalį yra užtikrinti žmogaus sveikatos ir aplinkos apsaugą nuo kenksmingo poveikio, kylančio dėl atliekų surinkimo, gabenimo, perdirbimo, saugojimo ir perdavimo pasekmių, bei į EB 174 straipsnio 2 dalj, nustatančią kad Bendrijos politika aplinkos srityje siekia aukšto apsaugos lygio, grindžiamo atsargumo principu bei tuo, kad reikia imtis prevencinių veiksmų. Todėl veiksmažodis „pašalinti", apibrėžiantis atliekų sąvokos taikymo sritį, neturi būti aiškinamas siaurai (šiuo klausimu žr. 2000 m. birželio 15 d. Sprendimo ARCO Chemie Nederland ir kt., C-418/97 ir C-419/97, Rink. p. I-4475, 36-40 punktus)“.
Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 18 d. apibrėžta atliekų tvarkymo sąvoka. Tai atliekų surinkimas, vežimas, naudojimas ir šalinimas, šių veiklų organizavimas ir stebėsena, šalinimo vietų vėlesnė priežiūra, įskaitant, kai minėtus veiksmus atlieka prekiautojas atliekomis ar tarpininkas. Pabrėžtina, kad sutartys su UAB „Jukneda“ buvo sudarytos dėl druskos rūgšties tirpalo atliekų tvarkymo, taip pat nurodant, jog rangovas savo turima technologija, tara ir transportu pasiima druskos rūgšties tirpalą utilizavimui (Sutarčių 4 ir 5 p.), taigi akivaizdu, jog pareiškėjas, sudarydamas sutartis su trečiuoju suinteresuotu asmeniu, ATĮ 2 str. 18 p. prasme, siekė ne tik atliekų surinkimo, išvežimo, bet ir jų pašalinimo, t. y. galutinio pavojingų atliekų sutvarkymo. Tokiu būdu pareiškėjas negalėjo apsiriboti tik formaliu atliekų perdavimu, bet privalėjo organizuoti ir stebėti šią veiklą taip, kad būtų įvykdyti sutartyje numatyti darbai. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo 2 straipsnio 7 punktą Direktyvos 2006/12/EB IIB priede apibrėžtos naudojimo operacijos R 12 ir R 13, kurios įvardintos UAB „Jukneda“ išduotame TIPK leidime, yra laikomos tarpiniu naudojimu.
Atsakovas surinko objektyvius duomenis apie tai, kad pareiškėjas neatliko verslo praktikoje bei atliekų tvarkymo srityje būdingų ir būtinų elementariausių, atsargumo principu grindžiamų veiksmų, t. y. turėdamas tikslą sutvarkyti gamybos procese atsiradusias pavojingas atliekas, nesiėmė tokiuose teisiniuose santykiuose įprastų reikalingų priemonių, siekiant įvertinti būsimų ūkinių operacijų bei UAB „Jukneda“ veiklos teisėtumą dėl galutinio pavojingų atliekų sutvarkymo, t. y. prieš perduodamas pavojingas atliekas atliekų vežimą ir laikymą vykdančiai įmonei „Jukneda“, siekdamas, kad gamybos procese susidariusios pavojingos atliekos būtų saugiai pašalintos, pareiškėjas privalėjo objektyviai išsiaiškinti: ar UAB „Jukneda“ turėjo teisę priimti šias šalinimui skirtas rūgšties atliekas (atliekų kodas 110105*), patikimai įsitikinant jam pateikto UAB „Jukneda“ TIPK leidimo titulinio lapo kopijos ir leidžiamų naudoti atliekų lentelės, kurioje nurodyta, kad UAB „Jukneda“ gali surinkti ir vežti ėsdinimo rūgštis (kodas: 11 01 05*) tikrumu; ar UAB „Jukneda“ turėjo teisę bei galimybes priimti sutartyse numatomą pavojingų atliekų kiekį ir teisę šalinti šias pavojingas atliekas, jei ne, tai kokiai konkrečiai įmonei, vykdančiai atliekų šalinimo veiklą, jo pagamintos atliekos bus perduotos, domėtis bei stebėti, kokį laiką pagamintos atliekos bus laikomos UAB „Jukneda“ patalpose iki bus perduotos atliekų šalinimo veiklą vykdančiai įmonei, apmokėjimą atlikti tik gavus patvirtinimą apie galutinį atliekų sutvarkymą. Akcentuotina, kad atliekas surenkanti ir vežanti įmonė (ginčo atveju Jukneda“) surinktas ir vežamas pavojingąsias atliekas turėjo pristatyti į atitinkamus atliekų apdorojimo įrenginius ne vėliau kaip per 48 val. nuo šių atliekų paėmimo iš šių atliekų turėtojo (Atliekų tvarkymo taisyklių 36 p.), taigi pareiškėjas turėjo galimybę operatyviai, iki apmokėjimo atlikimo, įsitikinti, ar UAB „Jukneda“ tinkamai sutvarkė perduotas pavojingas atliekas - taip, kaip iš jo buvo tikimasi.
Byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių visumos pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas, kaip atliekų darytojas, privalėdamas imtis visų veiksmų atliekoms sutvarkyti aplinkai saugiu būdu, esant pagrindui pagrįstai manyti, kad UAB „Jukneda“ veikla dėl atliekų šalinimo abejotina ir visos jo perduotos pavojingos atliekos įstatymų nustatyta tvarka sutvarkytos nebus, iš esmės nesiėmė tokių būtinų veiksmų, kurie leistų objektyviai bei patikimai įsitikinti UAB „Jukneda“ vykdomos pavojingų atliekų tvarkymo veiklos teisėtumu. Pabrėžtina ir tai, kad pats pareiškėjas perdavė UAB „Jukneda“ žymiai didesnius rūgščių atliekų kiekius (81.2 t) vienu metu, nei buvo leidžiama pagal TIPK leidime numatytą visų pavojingų atliekų didžiausią leidžiamą laikyti (R13) kiekį tonomis (17.3 t.) vienu metu tik 55.09 kv. m. sandėliavimo patalpose, o tai leidžia spręsti apie pareiškėjo nerūpestingumą, neatsakingą požiūrį, kad atliekos būtų sutvarkytos apsaugant žmonių sveikatą ir aplinką nuo galimo neigiamo šių atliekų poveikio. Todėl ginčo atveju aukščiau įvardintas UAB „Elme metalas“ elgesys bei veiksmai vertintini kaip nesąžiningi, kadangi neatitinka vidutiniškai apdairaus asmens (įmonės) elgesiui keliamų standartų. Pareiškėjas, siekiant užtikrinti žmonių ir aplinkos saugumą, nesielgė atidžiai ir rūpestingai, taigi dėl nepakankamo savo paties veikimo tinkamai neįvykdė teisės aktuose jam nustatytos pareigos ( Atliekų turinti įmonė, pagal atliekų tvarkymo įstatymą ir ES teisės aktus bei teismo praktiką, atliekas turi arba sutvarkyti pati, arba perduoti tai darančiai įmonei) tinkamai sutvarkyti atliekas, dėl ko, atliekos nebuvo perduotos galutiniam atliekų tvarkytojui, taip kilo reali grėsmė žmonių sveikatai ir aplinkai.
Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 8 dalis apibrėžia atliekų darytojo sąvoką – tai asmuo, dėl kurio veiklos susidaro atliekų (pirminis atliekų darytojas), arba asmuo, kuris atlieka pradinį atliekų apdirbimą, maišymą ar kitus veiksmus, dėl kurių pakinta tų atliekų pobūdis arba sudėtis. Šio straipsnio 17 dalis nustato, jog atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. Remiantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, atliekų turėtojas šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi atliekas perduoti atliekų tvarkytojams arba gali tvarkyti atliekas pats. Atliekos tvarkomos aplinkos ministro patvirtintose Atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyta tvarka. Atliekų šalinimas – veikla, nepriskiriama prie atliekų naudojimo, net jei antrinis tokios veiklos rezultatas yra medžiagų ar energijos gavimas. Nebaigtinį atliekų šalinimo veiklų sąrašą nustato Aplinkos ministerija (2 str. 16 d.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su ginčijamuose aktuose pateiktu vertinimu, jog būtent jis yra pavojingų atliekų turėtojas ir teigia, jog ginčijamų aktų priėmimo metu pavojingos atliekos pagal teisės aktuose nustatytus dokumentus – sutartis, pavojingų atliekų važtaraščius bei darbų perdavimo - priėmimo aktus buvo perduotos UAB „Jukneda“, todėl mano, jog šie dokumentai, taip pat atliktas apmokėjimas už darbus įrodo, jog atliekos buvo tinkamai sutvarkytos bei patvirtina, kad būtent UAB „Jukneda“ po atlikto apmokėjimo tapo atliekų tvarkytoju. Pareiškėjo nuomone, paaiškėjus, kad UAB „Jukneda“ netinkamai atliko savo pareigas, visa atsakomybė už tolimesnį atliekų likimą tenka ne pareiškėjui, bet atliekas surinkusiai bendrovei. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo argumentai nepagrįsti, nes darbų perdavimo - priėmimo aktai ir važtaraščiai patvirtina tik atliekų perdavimo ir vežimo faktą, tačiau šie dokumentai, taip pat ir atliktas apmokėjimas už darbus nepatvirtina, kad atliekos buvo sutvarkytos tinkamai ir nešalina paties pareiškėjo atsakomybės. Tokia išvada darytina vertinant Tarybos Direktyvos 75/442/EEB, Direktyvos 2008/98/EB nuostatas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, nacionaliniuose teisės aktuose nustatytą teisinį reglamentavimą.
Direktyvos 2008/98/EB preambulės 26 p. nustatyta, kad principas „teršėjas moka“ yra pagrindinis Europos ir tarptautiniu lygiu taikomas principas. Atliekų gamintojas ir turėtojas atliekas turėtų tvarkyti taip, kad būtų užtikrinta aukšto lygio aplinkos ir žmogaus sveikatos apsauga, nesukeliant pavojaus vandeniui, orui, dirvožemiui, augalams ir gyvūnams, nesukeliant nepatogumų dėl triukšmo ar kvapų, nedarant neigiamo poveikio kraštovaizdžiui ar ypatingai svarbioms vietovėms (Direktyvos (75/442/EEB) dėl atliekų 4 str.). Direktyvos 2008/98/EB 15 str. 2 d. nurodyta, kad kai pirminis gamintojas ar turėtojas perduoda atliekas vienam iš 1 dalyje nurodytų fizinių ar juridinių asmenų preliminariam apdorojimui, gamintojo (turėtojo) atsakomybė už visiško panaudojimo ar šalinimo operaciją paprastai nėra panaikinama.
Teisingumo Teismas 2004 m. rugsėjo 7 d. sprendime Van de Walle ir kt., C-l/03 pabrėžė, kad „Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nagrinėdamas bylas ir priimdamas prejudicinius sprendimus yra akcentavęs, kad „pagal principą „teršėjas moka“ atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti ankstesni turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado gamintojai, taip pat [...] panaudojimo ar pašalinimo operacijų faktinis įvykdymas, už kurį atsako kiekvienas atliekų turėtojas, nesvarbu, ar jis yra jų gamintojas, ar valdytojas, atskirtas nuo pareigos padengti šių operacijų išlaidas, pagal principą „teršėjas moka“ nustatytą asmenims, dėl kurių atsirado atliekos, nesvarbu, ar jie yra atliekų turėtojai, ar ankstesni turėtojai, ar produktų, dėl kurių atsirado atliekos, gamintojai“. Teismas taip pat nurodė, jog „Direktyvos 75/442 4 straipsnis numato, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad atliekos būtų panaudotos ar pašalintos nesukeliant grėsmės žmonių sveikatai ir „nesukeliant pavojaus vandeniui, orui, žemei, augalams ir gyvūnams", bei „uždraudžiant atliekų išmetimą, išvertimą ar nekontroliuojamą šalinimą". Pagal tos pačios direktyvos 8 straipsnį valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, jog bet kuris atliekų turėtojas pasirūpintų, kad jas tvarkytų įmonė, atsakinga už jų panaudojimą ar šalinimą, arba šiuos veiksmus atliktų pats. Šios direktyvos 15 straipsnis nurodo, kad savininkas padengia atliekų šalinimo išlaidas pagal principą „teršėjas moka". Teismas šioje byloje pabrėžė ir tai, kad „pagal Direktyvos 75/442 8 straipsnį minėtas pareigas, kurios minimos direktyvos 4 straipsnyje kaip nustatyto draudimo išmesti, išversti ir nekontroliuojamai pašalinti atliekas išdava, atlieka „kiekvienas atliekų turėtojas". Be to, Direktyvos 75/442 15 straipsnis numato, kad pagal principą „teršėjas moka" atliekų šalinimo išlaidas turi padengti turėtojas, kuris pasirūpina, kad atliekas tvarkytų įmonė, vykdanti jų šalinimą, ir (arba) ankstesni turėtojai arba produkto, dėl kurio atsirado atliekos, gamintojai. Direktyvoje 75/442 atskirtas panaudojimo bei pašalinimo operacijų faktinis įvykdymas, už kurį atsako kiekvienas „atliekų turėtojas", nesvarbu, ar jis yra jų gamintojas, ar valdytojas, ir pareiga padengti šių operacijų išlaidas, kuri pagal principą „teršėjas moka" nustatyta asmenims, dėl kurių atsirado atliekos, nesvarbu, ar jie yra atliekų turėtojai ar ankstesni turėtojai, ar produktų, dėl kurių atsirado atliekos, gamintojai. I-7652 VAN DE WALLE IR KT.“
Teisingumo Teismas 2005 m. balandžio 26 d. sprendime Komisija prieš Airiją, C-494/01 taip pat konstatavo, kad „pagal Direktyvos 75/442 8 straipsnį bet kuris, atliekų turėtojas turi pasirūpinti, kad atliekas sutvarkytų privatus ar valstybinis atliekų surinkėjas arba įmonė, vykdanti IIA arba IIB prieduose nurodytas operacijas, arba pats panaudoti ar pašalinti atliekas pagal šios direktyvos nuostatas“.
Akcentuotina, jog principu „teršėjas moka“ siekiama teisingai paskirstyti dėl aplinkos taršos patirtas išlaidas. Šios išlaidos neužkraunamos tretiesiems asmenims, ypač visuomenei, ir nepamirštamos, bet priskiriamos už taršą atsakingiems asmenims. Lemiamas kriterijus palyginti ir galbūt pateisinti pareigą mokėti už atliekų šalinimą yra prisidėjimas prie taršos. Toks šio principo aiškinimas užtikrina ir sąžiningą konkurenciją tuo atveju, kai šis principas įmonėms taikomas nuosekliai ir vienodai. Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas nurodo, kad „su principu „teršėjas moka“ būtų nesuderinama tai, jeigu tokie asmenys, dėl kurių susidarė atliekos, galėtų išvengti Pagrindų direktyvoje dėl atliekų numatytų finansinių pareigų; ir kad niekas neturi būti įpareigotas padengti išlaidas, susijusias su teršalų, prie kurių susidarymo jis neprisidėjo, šalinimu. Darytina išvada, kad neturi būti nurodoma padengti dėl kitų asmenų veiklos susidariusių atliekų šalinimo išlaidas, nes kitaip atliekų gamintojai butų atleisti nuo pareigos, kuri jiems tenka pagal principą „teršėjas moka“ (Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 23 sprendimas Futura Immobiliare srl Hotel Futura, Meeting Hotel, Hotel Blanc, Hotel Clyton und Business srl prieš Comune di Casoria, C-254/08).
Europos sąjungos aktai numato, jog pagrindinis visų nuostatų dėl atliekų šalinimo tikslas – žmonių sveikatos ir aplinkos apsauga nuo kenksmingo poveikio, kylančio dėl atliekų surinkimo, vežimo, apdorojimo, saugojimo ir išvertimo. 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas, 8 straipsnio 1 dalis numato padidintą atliekų gamintojo atsakomybę. Minėta, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymą pareiga sutvarkyti atliekas kyla atliekų turėtojui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo vykdomos gamybinės veiklos metu susidarė pavojingos atliekos, todėl ši bendrovė, būdama ir atliekų gamintoja, ir jų turėtoja, turėjo pareigą, remiantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, sutvarkyti pavojingas atliekas taip, kad būtų išvengta žmonių sveikatai ir aplinkos apsaugai kenksmingo poveikio. Pareiškėjas, perduodamas ėsdinimo (druskos) rūgščių atliekas, susidariusias gamybos procese, tarpiniam atliekų tvarkytojui UAB „Jukneda“, savo pareigą tinkamai sutvarkyti turimas pavojingas atliekas atliko formaliai, kaip jau minėta, veikė neatidžiai, nerūpestingai, neatsakingai ir iš dalies neteisėtai, todėl dėl tokių veiksmų, teismo vertinimu, išliko atliekų turėtoju ir turi pareigą užtikrinti tinkamą savo atliekų sutvarkymą.
Darytina išvada, kad Departamento Kauno agentūros pareiškėjui duotas Privalomasis nurodymas, kaip individualus administracinis aktas, yra pagrįstas ir teisėtas, t. y. atitinka AAVKĮ 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Viešojo administravimo 8 str. bei kitus aukščiau paminėtų įstatymų nuostatų reikalavimus, jame yra aiškiai ir išsamiai nurodytos aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimai, tai pagrindžiančios nustatytos aplinkybės. Dėl šių priežasčių Privalomojo nurodymo įpareigojimas neteisėtai ir pažeidžiant nustatytus reikalavimus perduotas UAB „Jukneda“ 50,676 t ėsdinimo (druskos) rūgščių atliekas (atliekų kodas 110105*) perduoti atliekas tvarkančioms įmonėms bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2016 m. gegužės 10 d. įsakymas Nr. V-43 „Dėl 2016 m. balandžio 20 d. privalomojo nurodymo Nr. 7“ yra teisėti ir pagrįsti.
Apibendrinusi tai, kas išdėstyta aukščiau ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Gintaras Čekanauskas
Janina Vitunskienė
Natalja Zelionkienė