Civilinė byla Nr. e2-514-943/2020

                Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01847-2019-7

        Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

        3.1.18.1.1.; 3.1.18.6.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Medicinos bankas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 13 d. nutarties, kuria ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Medicinos bankas“, Vilniaus rajono 7-ojo notarų biuro notarei J. Š., Vilniaus miesto 33-ojo notarų biuro notarei P. J., tretysis asmuo R. M., dėl kredito sutarties, sutartinės hipotekos lakšto, vykdomojo įrašo ir turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiais,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas R. G. kreipėsi į teismą prašydamas:

1.1. pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo dienos 2006 m. birželio 22 d. tarp ieškovo ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Medicinos bankas“ sudarytą Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (su vėlesniais pakeitimais) (toliau – Kredito sutartis);

1.2. taikyti abipusę restituciją – pripažinti, jog pagal Kredito sutartį gautą 950 000 Lt (275 362,32 Eur) pinigų sumą ieškovas yra sugrąžinęs ir priteisti ieškovo nuosavybėn butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau ir – ginčo butas);

1.3. pripažinti niekine ir negaliojančia nekilnojamojo daikto – ginčo buto, nuosavybės teise priklausančio R. G. – hipotekos sandorį pagal 2006 m. liepos 1 d. hipotekos lakštą (hipotekos identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini);

1.4. panaikinti Vilniaus miesto 7-ojo biuro notarės J. Š. 2015 m. sausio 21 d. vykdomuosius įrašus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu pradėtas ginčo buto pardavimas iš varžytinių;

1.5. pripažinti 2017 m. vasario 3 d. antstolio V. Č. surašytą turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. (duomenys neskelbtini) niekiniu ir negaliojančiu.

2.       Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę –  atsakovės UAB „Medicinos bankas“ nuosavybės teise valdomo buto, esančio (duomenys neskelbtini) areštą. Nurodė, kad tuo atveju, jei atsakovės nuosavybės teise valdomas butas nebus areštuotas ir nebus pritaikytas nuosavybės teisės perleidimo draudimas, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas taps nebeįmanomas, nes atsakovė butą gali perleisti kitiems asmenims, jį apsunkinti.

3.       Atsakovė „UAB „Medicinos bankas“ prašė atmesti ieškovo prašymą. Pažymėjo, kad ieškovo pareikštas ieškinys yra visiškai nepagrįstas, be to, ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą aktui dėl ieškovo ir sutuoktinės buto perdavimo bankui ginčyti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 13 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino iš dalies ir ieškinio reikalavimams užtikrinti taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre, draudžiantį atsakovei UAB „Medicinos bankas“ perleisti nuosavybės teise valdomą turtą – butą, esantį, (duomenys neskelbtini).

5.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinio reikalavimus ir juos pagrindžiančius argumentus bei įrodymus, nusprendė, kad ieškinys yra prima facie pagrįstas, o byloje reiškiami reikalavimai ir bylos ginčo objekto statusas lemia poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių kiltų šio turto perleidimo kitiems asmenims grėsmė.

6.       Nusprendęs, kad prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė (turto areštas) nėra proporcinga bei ekonomiška ieškovo siekiamiems tikslams, teismas nurodė, kad tam, jog atsakovė UAB „Medicinos bankas“ negalėtų perleisti tretiesiems asmenims nekilnojamojo turto, pakanka taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atlikti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo.

II. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Medicinos bankas“, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 13 d. nutartį ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.1.       ieškinys prima facie nepagrįstas ir reiškiamas tik siekiant stabdyti sąlygas neteisėtai naudotis banko perimtu turtu;

7.2.       pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia atsakovės, kaip turto savininkės teises ir teisėtus interesus, nesant tam teisinio pagrindo.

8.       Ieškovas R. G. atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą, prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Atsakovės atskirojo skundo argumentai dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo iš esmės yra susiję su ieškinio faktinio pagrindo ir įrodymų vertinimu, bet ne su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumu, todėl, teismui nusprendus, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir atsakovei šių argumentų nepaneigus, pagrindo naikinti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nėra.

8.2. Teismas nusprendęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones parinko mažiausiai atsakovės teises varžančią laikinąją apsaugos priemonę, todėl atsakovės atskirojo skundo argumentai dėl patiriamų suvaržymų atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, siekiant užtikrinti ieškovo ieškiniu pareikštų reikalavimų įvykdymą, pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniais ir teisiniais pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

10.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019 ir joje nurodytą praktiką).

11.       Byloje visų pirma keliamas klausimas dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo, kaip sąlygos, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, egzistavimo. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą. Pagal prima facie doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016).

12.       Vadinasi, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Tik įsitikinęs ieškinio reikalavimų tikėtinu pagrįstumu teismas gali spręsti, ar yra antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

13.       Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė ieškinį dėl Kredito sutarties, hipotekos lakšto, vykdomojo įrašo ir turto perdavimo išieškotojui pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu. Ieškinio reikalavimus grindžia argumentais, kad bankas, prieš ieškovui sudarant 2006 m. birželio 22 d. turto įsigijimo sandorį, finansuotą banko pagal Kredito sutartį, kurios įvykdymas buvo užtikrintas įkeičiant ginčo butą, turėjo pareigą pasidomėti įgyjamo turto galimybe būti civilinių teisinių santykių objektu, o to neatlikus yra pagrindas Kredito sutartį ir kitus vėliau sekusius sandorius, kurių pagrindu ginčo butas buvo perduotas banko nuosavybėn, pripažinti negaliojančiais. Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovas kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, jo manymu, pagrindžiančius ieškinyje dėstomas aplinkybes.

14.       Šiuo atveju, teismo vertinimu, nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad ieškovo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, ar kad jis savo interesus gintų aiškiai netinkamu būdu ir pan., pareikštas ieškinys yra pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek ieškovo poziciją pagrindžiančiais teisiniais pagrindais. Todėl apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.

15.       Teismas pažymi, kad atsakovės atskirojo skundo argumentai iš esmės susiję su pareikštų reikalavimų teisiniu materialiniu įvertinimu, kas, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negali būti nagrinėjama. Atsakovės nurodomi argumentai dėl ieškinio senaties termino praleidimo bei ieškovo pateiktų įrodymų įrodomosios reikšmės negali būti vertinami sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pažymėtina, kad šie klausimai yra išsprendžiami galutiniu teismo procesiniu sprendimu, kai yra visapusiškai įvertinami į bylą pateikti įrodymai ir jais pagrindžiamos aplinkybės. Be to, nors ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau šis terminas, jeigu praleistas dėl svarbių priežasčių, gali būti atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl į klausimą, ar ieškovas nagrinėjamu atveju kreipėsi į teismą praleidęs ieškinio senaties terminą bus atsakyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės. 

16.       Vertinant kitos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, egzistavimą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo bei sąsajumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Laikinosios apsaugos priemonės neturi varžyti proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti, be to, jos turi būti tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais, užtikrinti šių reikalavimų įvykdymą.

17.       Šiuo atveju byloje pareikštų reikalavimų įvykdymui užtikrinti teismas pritaikė laikinąją apsaugos priemonę, t. y. nurodė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje atlikti įrašą viešame registre dėl ginčo turto nuosavybės teisės perleidimo draudimo.

18.       Sprendžiant dėl skundžiama teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pagrįstumo ir teisėtumo, atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju byloje ginčijama ne tik Kredito sutartis, bet ir vėlesni aktai, kurių pagrindu ginčo butas buvo perleistas atsakovės nuosavybėn. Tais atvejais, kai ginčijami arba prašoma pripažinti negaliojančiais konkrečius turtinius sandorius ar kitus nuosavybės teises sukuriančius ar pakeičiančius aktus, kurių objektas yra nekilnojamasis turtas, laikoma, jog ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jų perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Todėl teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015 ir joje nurodyta teismų praktika). Pažymėtina ir tai, kad vien aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovams sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas atsakovus, turinčius teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-859/2014 ir joje nurodyta teismų praktika). Netaikius disponavimo apribojimų ginčo turtui, atsakovė turėtų galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims ar jį kitaip apsunkinti. Dėl šios priežasties galėtų užsitęsti bylos nagrinėjimas, dar labiau pasunkėti ir taip sudėtinga teisinė situacija bei teismo sprendimo įvykdymas.

19.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešajame registre, uždraudžiantis disponuoti ginčo turtu, yra prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017; kt.), užkertanti kelią bylos nagrinėjimo metu pakisti esančiai situacijai bei atsirasti naujiems ginčo turto savininkams, kurių (sąžiningų įgijėjų) atsiradimas, kaip jau pasisakyta, apsunkintų ar net padarytų neįmanomu ieškovui palankaus sprendimo įvykdymą.

20.       Atsakovė atskirajame skunde akcentuoja, kad pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė yra neproporcinga siekiamam užtikrinti interesui ir pernelyg varžo atsakovės teises. Lietuvos apeliacinis teismas nemano, kad nurodyti argumentai sudaro pagrindą naikinti ar keisti skundžiamą nutartį, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada yra susijęs su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovams. Šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į proporcingumo principo reikalavimus (CPK 145 straipsnio 2 dalis), parinko laikinąją apsaugos priemonę, kuri užtikrina būsimo, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, ir kartu sukelia atsakovei tik minimalius jos, kaip ginčo buto savininkės suvaržymus, kadangi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė laikinai apriboja tik vieną iš nuosavybės teisės sudedamųjų dalių – disponavimą ginčo turtu.

21.       Išdėstytų aplinkybių pagrindu teismas mano, kad laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre, draudžiantis disponuoti ginčo turtu, yra pritaikyta teisėtai, atitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus, neapsunkina atsakovės galimybės naudotis nekilnojamuoju turtu, todėl paliktina galioti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                      Egidija Tamošiūnienė