Administracinė byla Nr. A261-240/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00172-2011-7

                                          Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant D. S., atsakovo atstovei Agnei Vaivadaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. S. ir R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. S. ir R. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai  dėl sprendimo panaikinimo,

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai D. S. ir R. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. A-51-27403-(2.15.2.31-MP8) ir įpareigoti atsakovą parengti specialiuosius architektūros reikalavimus vienbučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) projektavimui.

Pareiškėjai skunde (b.l. 1-3) nurodė, kad 2010 m. spalio 18 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą dėl specialiųjų architektūros reikalavimų nustatymo vienbučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) projektavimui. Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2010 m. gruodžio 18 d. buvo gautas raštas Nr. A-51-27403-(2.15.2.31-MP8) „Dėl specialiųjų architektūros reikalavimų“, kuriame buvo nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008-05-09 įsakymu Nr. 30-919 pavedė Departamentui organizuoti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) teritorijos, kurioje randasi ir sklypas (duomenys neskelbtini), T10 ir T12 kvartalų, detaliojo plano rengimo procesą. Planavimo tikslas - vadovaujantis Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniais ir atsižvelgiant į patvirtintą minėtos teritorijos koncepciją - teritorijoje esančių sklypų ribų ir žemės tikslinės paskirties keitimas, susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros koridorių formavimas bei statybos reglamentų nustatymas būsimai statybai. Tik parengus ir patvirtinus minėtos teritorijos detalųjį planą bus galima nustatyti specialiuosius architektūros reikalavimus vienbučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) projektavimui.

Pareiškėjai paaiškino, kad žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis jau yra nustatyta, t. y. paskirtis – kita, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, sklypo plotas 0,6888 ha.  Pagal žemės sklypo naudojimo paskirtį, šiame žemės sklype yra numatyta galimybė statyti gyvenamuosius namus.

Skundžiamame sprendime nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 30-919 pavedė Departamentui organizuoti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) teritorijos, kurioje randasi ir sklypas (duomenys neskelbtini), T10 ir T12 kvartalų detaliojo plano rengimo procesą. Tačiau tai nereiškia, kad miesto plėtros departamentas pradėjo rengti minėtos teritorijos detaliojo planavimo rengimo procesą. Nuo pavedimo praėjo daugiau kaip 2 metai, jokios viešai paskelbtos informacijos apie detaliojo plano rengimo procesą nei savivaldybės tinklalapyje, nei spaudoje nėra. Taigi neaišku, kada bus pradėtas rengti šios teritorijos detalusis planas.

Toks sprendimas pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies normas. Pareiškėjai pažymėjo, kad būtinybė motyvuoti viešojo administravimo subjekto priimamus sprendimus yra ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2004 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje A4-387/2004). Taigi priimant individualų administracinį aktą, jame turi būti nurodytos jo priėmimo priežastys, aiškiai nurodyti atitinkami faktai ir įstatyminis pagrindas, individuali argumentacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2- 624/2006).

Pareiškėjai paaiškino, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio nuostatas, teritorijų planavimo procesą sudaro keturi etapai: parengiamasis, teritorijų planavimo dokumento rengimo, sprendinių pasekmių vertinimo ir baigiamasis. Žemės sklypo planavimo programa yra parengiamojo etapo elementas (Teritorijų planavimo įstatymo 25 str. 2 d.), o detaliojo plano koncepcijos nustatymas yra teritorijų planavimo dokumento rengimo etapo elementas (Teritorijų planavimo įstatymo 25 str. 3 d. 2 p.). Pagal teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 8 dalies nuostatas, patvirtintas detalusis planas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie teritorijų planavimo dokumento patvirtinimą ir viso teritorijų planavimo dokumento paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje. Patvirtintas detalusis planas turi būti paskelbtas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jo patvirtinimo dienos. Kadangi detalusis šios teritorijos planas nėra parengtas, neįsigaliojo, tai reiškia, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) teritorijos detaliojo plano konceptualiosios dalies sprendiniai šiai teritorijai nėra privalomi.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b.l. 22-27) nurodė, kad gyvenamieji namai turi būti statomi teisės aktų numatyta tvarka.

Vadovaujantis Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 3 dalies nuostatomis įstatymų leidėjas imperatyviai nurodo, kad statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais. Teritorijų planavimo dokumentai – tai bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų. Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad detalusis planas yra teritorijų planavimo dokumentas, kuriame yra nustatytos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (statybos ir kitos veiklos privalomos sąlygos). Teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas – detaliųjų planų sprendiniuose nustatyto konkretaus teritorijos naudojimo tipo, jo plėtojimo reikalavimų ir apribojimų visuma, privaloma rengiant statinių statybos ir kitos veiklos projektus. Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239, 17 punktas numato, kad vadovaudamasi Teritorijų planavimo įstatymo, poįstatyminių ir kitų teisės aktų nuostatomis, savivaldybės institucija kiekvienu konkrečiu atveju, išnagrinėjusi žemės sklypo naudotojo ar valdytojo prašymą ir turimus teritorijų planavimo dokumentus, sprendžia, ar numatytai veiklos programai realizuoti (tęsti) būtinas detalusis planas (jo keitimai), ar gali būti rengiamas statybos ar kitokios veiklos projektas, reiškia, jog savivaldybės institucija nustato, ar pagal galiojančius teisės aktus reikalingas detalusis planavimas.

Atsakovas pažymėjo, kad Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalis nustato baigtinį sąrašą atvejų, kada yra rengiami detalieji planai. Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalis numato, kad detaliuoju planu nustatomas teritorijos naudojimo tipas ir galima pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, žemės naudojimo būdai ir, jei numatyta, pobūdis bei kiti šio straipsnio 1 d. nurodyti privalomieji reglamentai. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, rengiant detaliuosius planus, nustatomas šis privalomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas: konkretus teritorijos naudojimo tipas; leistinas pastatų aukštis; leistinas žemės sklypo užstatymo tankumas; leistinas sklypo užstatymo intensyvumas; statinių statybos zona; užstatymo tipas (išreikštas tekstiniu apibūdinimu ir grafiškai – statinių statybos zona, statybos riba ar linija); servitutai; susisiekimo sistemų organizavimas. STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 8 punktas numato, kad namo bei kitų statinių išdėstymas sklype turi neprieštarauti teritorijų planavimo dokumentuose ir statinio projektavimo sąlygų sąvade nustatytiems statinio  architektūros  ir  sklypo  tvarkymo  reikalavimams  bei  apribojimams. STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 9.3 punktai įtvirtinta, kad didžiausias statinių aukštis nustatomas teritorijų planavimo dokumentuose priklausomai nuo teritorijos naudojimo ypatumo požymių bei STR 2.01.04:2004 priklausomai nuo statinio atsparumo ugniai laipsnio, taigi, didžiausias statinių aukštis privalo būti nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose. Taigi norint statyti naują statinį, visų pirma, turi būti parengtas ir patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas, kuriuo nustatomi konkretūs teritorijos reglamentai. Tokios nuostatos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. vasario 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A882-265/2011 ir 2009 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1465/2009 yra pripažinęs, kad žemės tvarkymo ir naudojimo režimas turi būti nustatytas detaliuoju planu, dėl to ginčijamas projektavimo sąlygų sąvadas galėjo būti išduotas, tik esant detaliajam planui, o 2010 m. kovo 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-424/2010 yra pripažinęs, kad žemės sklypo naudojimo pobūdis pakeistas išduodant ginčijamus projektavimo sąlygų sąvadus bei statybos leidimus, o tai prieštarauja formuojamai administracinių teismų praktikai, pagal kurią teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai kaip teritorijos (žemės sklypo) naudojimo būdas ir (ar) pobūdis, leistinas pastatų aukštis, leistinas žemės sklypo užstatymo tankumas ir leistinas sklypo užstatymo intensyvumas gali būti apibrėžiami tik detaliuoju planu.

Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad Teritorijų planavimo įstatymo tvarka ginčo sklypui yra nustatytas leistinas pastatų aukštis, leistinas sklypo užstatymo tankumas, leistinas sklypo užstatymo intensyvumas. Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, nesant patvirtinto detaliojo plano ar kito teritorijų planavimo dokumento, kuriame būtų nustatyti visi aukščiau išvardinti privalomi teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai, kurie gali būti apibrėžiami detaliuoju planu, nėra teisinio pagrindo išduoti specialiųjų architektūros reikalavimų konkrečiam statiniui – vienbučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) projektavimui.

Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 30-919 pavedė Miesto plėtros departamentui organizuoti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) teritorijos, kurioje randasi ir sklypas (duomenys neskelbtini), T10 ir T12 kvartalų, detaliojo plano rengimo procesą, kurio planavimo tikslas – sklypo ribų keitimas, žemės tikslinės paskirties keitimas, statybos reglamentų nustatymas, vadovaujantis Vilniaus miesto bendruoju planu ir atsižvelgiant į patvirtintą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) teritorijos, Pašilaičių seniūnijoje, detaliojo plano konceptualiąją dalį, teritorijos naudojimo ir tvarkymo režimo nustatymas. Vienas iš tikslų ir yra statybos reglamentų nustatymas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) teritorijos, kurioje randasi ir sklypas (duomenys neskelbtini), T10 ir T12 kvartaluose. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog detaliojo plano rengimo organizavimas yra pakankamai ilgas ir sudėtingas procesas, todėl šiai dienai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) teritorijos, kurioje randasi ir sklypas (duomenys neskelbtini), T10 ir T12 kvartalų, detalusis planas dar nėra patvirtintas ir pareiškėjai be jokio pagrindo skunde remiasi Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 8 dalimi, reglamentuojančia patvirtinto detalaus plano paskelbimo ir įsigaliojimo tvarka. Detalusis planas nagrinėjamu atveju dar nėra patvirtintas, todėl nėra ir negali nei būti paskelbtas, nei įsigalioti. Pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja detaliojo plano rengimo trukmės. Detaliojo plano planavimo terminai yra nustatomi planavimo užduotyje detaliojo plano dokumentui rengti. Nagrinėjamu atveju planavimo užduotis detaliojo planavimo dokumentui rengti buvo patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. 30-919 „Dėl pavedimo organizuoti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) teritorijos T10 ir T12 kvartalų detaliojo plano rengimą“ 3 punkte, kuriame nurodyta, jog planavimo terminai yra 2008 - 2011 m. Taigi planavimo terminas dar nėra pasibaigęs. Taip pat nėra pasibaigęs ir planavimo sąlygų detaliojo planavimo dokumentui rengti, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. 30-919 „Dėl pavedimo organizuoti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) teritorijos T10 ir T12 kvartalų detaliojo plano rengimą“ 3 punkte, galiojimo terminas.

Atsakovas paaiškino, kad konceptualiosios dalies rengimo tikslas yra nustatyti teritorijos naudojimo ir apsaugos svarbiausias kryptis ir tvarkymo prioritetus, teritorijos plėtrą ir vystymo strategijas, todėl tai yra rekomendacinio pobūdžio dokumentas. Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsniu detaliojo plano koncepcijos nustatymo stadijos metu parengti sprendiniai gali būti detalizuojami atskiromis kvartalo dalimis, žemės sklypo ar jų grupių detaliaisiais planais. Detaliojo plano koncepcijos paprastai tvirtinamos planuojant didelio ploto neišvystytas teritorijas, o koncepcijos sprendiniai konkretizuojami, rengiant atskirų kvartalų, sklypų ar jų grupių detaliuosius planus. Taigi konceptualiojoje dalyje nustatyti sprendiniai gali būti detalizuojami, rengiant detalųjį planą, priešingu atveju nebūtų prasmės rengti detaliojo plano, o pakaktų vadovautis konceptualiosios dalies sprendiniais. Dėl ginčijamo sprendimo atitikimo individualaus administracinio akto reikalavimams nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas, atlikęs dokumentų ir aplinkybių įvertinimą, 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. A-51-27403-(2.15.2.31-MP8) informavo pareiškėjus, jog tik parengus ir patvirtinus minėtos teritorijos detalųjį planą bus galima nustatyti specialiuosius architektūros reikalavimus vienbučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) projektavimui. Atsakovo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimas Nr. A-51-27403-(2.15.2.31-MP8) atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualiems administraciniams aktams keliamus bendruosius reikalavimus, t. y. pagal minėto straipsnio nuostatas, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka, individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas, t. y. motyvų išdėstymas administraciniame akte turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (LVAT 2008 m. spalio 3 d. nutartis adm. byloje Nr. A756-620/2008).

Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija neatsisako nustatyti specialiųjų architektūros reikalavimų vienbučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) projektavimui, tą patvirtina išdėstyti argumentai, tačiau pirmiausia teisės aktų numatyta tvarka turi būti parengtas ir patvirtintas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) teritorijos T10 ir T12 kvartalų detalusis planas, būtent apie tai ir buvo informuoti pareiškėjai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d. yra apibrėžtos teisės kreiptis gynybos į teismą ribos bei realizavimo prielaidos: kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ši teisės norma reiškia ir tai, kad asmens, kuris kreipėsi į administracinį teismą reikalavimai gali būti patenkinti tik teismui konstatavus, kad skundžiamas administracinis aktas (viešojo administravimo subjekto veikimas ar neveikimas) pažeidžia būtent to asmens įstatymo pagrindu įgytas teises ar įstatymo saugomus interesus (LVAT 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1240/2006). Pareiškėjų subjektinių teisių ar teisėtų interesų pažeidimo faktas yra būtinoji sąlyga atsirasti pareiškėjų teisei kreiptis į teismą. Tačiau ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymas yra teisėtas ir nepažeidė jokių pareiškėjų teisių ar teisėtų interesų, o jų prašymas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. A-51-27403-(2.15.2.31-MP8) bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją parengti specialiuosius architektūros reikalavimus vienbučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) projektavimui negali būti tenkinamas, nes tam šiuo metu nėra jokio teisinio pagrindo. Pareiškėjai neįvardija savo teisėtai įgytos subjektinės teisės, šios teisės atsiradimo teisinio pagrindo, savo turimos subjektinės teisės pažeidimo, savo reikalavimo teisės šioje byloje teisinio pagrindo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu (b.l. 72-79) pareiškėjų D. S. ir R. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatydamas faktines bylos aplinkybes rėmėsi byloje esančiais įrodymais (b. l. 38-39, 4, 40, 6-7, 8, 64-66, 29-33, 32-33). 

Teismas, analizuodamas Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies, Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 punkto, 19 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 3 dalies, 23 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 22 straipsnio 3 dalies nuostatas, padarė išvadą, kad pareiškėjų D. S. ir R. S. skundas yra nepagrįstas: tam, kad savivaldybės administracija galėtų nustatyti specialiuosius architektūros reikalavimus pagal pareiškėjų pateiktą prašymą naujo neypatingo statinio projektavimui, ji, kaip numato Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 3 dalis, be kita ko, privalo vadovautis detaliojo teritorijų planavimo dokumentais, kurie, išskyrus teisės aktais nustatytas išimtis, yra privalomi rengiant naujo ypatingo ir neypatingo statinio projektą. Kadangi žemės sklypo, kuriame pareiškėjai norimam statyti naujam neypatingam statiniui suprojektuoti prašo nustatyti specialiuosius architektūros reikalavimus, detalusis planas nėra parengtas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija pagrįstai atsisakė tenkinti jų 2010 m. spalio 18 d. prašymą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų atstovo argumentą, kad pareiškėjams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo suformuotas žemės reformos metu kaip grąžinamas natūra, todėl jo planas pagal Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatas prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, kuriuo atsakovas ir privalėjo vadovautis nagrinėdamas jų prašymą, nėra reikšmingas: nors žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, planas pagal Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatas prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, Vilniaus apskrities viršininko sprendimais, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į žemę grąžinat šį sklypą natūra, nustatytas konkretus teritorijos naudojimo tipas, nėra nustatytas leistinas šio žemės sklypo užstatymo tankumas ir intensyvumas, todėl, tokiame žemės sklype statant naują statinį, keistųsi jo esamas užstatymo tankumas ir intensyvumas, kuriems pakeisti pagal Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas detaliojo plano rengimas yra būtinas.

Teismas taip pat konstatavo, kad aplinkybė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendime, įformintame 2010 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. A51-27403(2.15.2.31-MP8) „Dėl specialiųjų architektūros reikalavimų“ , nėra nurodytos teisės aktų normos, kuriomis buvo vadovaujamasi jį priimant, t. y. nesilaikyta Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, savaime nėra pagrindas jį panaikinti: šis pažeidimas nesudarė kliūčių pareiškėjams realizuoti savo teisę minėtą sprendimą apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka, be to, pripažinus, kad atsisakymas nustatyti specialiuosius architektūros reikalavimus naujo vienbučio gyvenamojo namo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, projektavimui buvo pagrįstas, taip pat nėra pagrindo įpareigoti atsakovę iš naujo svarstyti pareiškėjų 2010 m. spalio 18 d. prašymą ar įpareigoti jį tenkinti, jo naikinimas būtų savitikslis.

III.

Pareiškėjai D. S. ir R. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas (b.l. 84-87) grindžiamas šiais argumentais:

1. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo suformuotas atkuriant nuosavybės teises natūra Apskrities viršininko 2004 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2534 ir Apskrities viršininko 2004 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. 2.3-1939-01 buvo nustatyta žemės naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos.

Taigi visi privalomieji sklypo tvarkymo ir naudojimo režimai yra nustatyti apskrities viršininko įsakymų ir pareiškėjai neketina jų keisti.

2. Statybos įstatymas 2 straipsnio 50 punktas apibrėžia sąvoką užstatymo tankumas – t. y. pastatais užstatomo ploto, nustatomo pagal sienų išorines ribas, santykis su visu žemės sklypo plotu. Užstatymo tankumo rodikliai yra nustatyti STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ priede Nr. l „Vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų valdų Užstatymo ir tvarkymo reikalavimai“. Priede nurodyta, kad bendras visų namo žemės sklype esančių pastatų, išskyrus šiltnamius, priskiriamus I grupės nesudėtingiems statiniams, užimamas žemės plotas neturi viršyti 1 lentelėje nurodytų dydžių. Šioje lentelėje nustatyta, kad sklypuose, didesniuose kaip 2500 kv.m, maksimalus sklypo užstatymo tankumas nustatomas pagal formulę: 50000/F, %, kur F - sklypo plotas. Apskaičiuojant pagal formulę 50000/6888=7.26%. gauname sklypo maksimalų užstatymo tankumą 500 kv.m.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjai ketina keisti sklypo užstatymo tankumą, nes viršija maksimalų sklypo užstatymo tankumą.

3. Vilniaus miesto savivaldybė išduodama specialiuosius architektūros reikalavimus projektuojamam pastatui vadovaudamasi STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ nustato tokius rodiklius, kaip sklypo užstatymo tankumas ir intensyvumas. Nagrinėjamu atveju atsakovas pareigos nustatyti (apskaičiuoti) rodiklius nevykdė.

4. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 3 punktą, kai statant (rekonstruojant) statinius, žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas ir nustatyti statybos reglamentai yra nekeičiami, detalieji planai nerengiami.

Nagrinėjamu atveju statant antrą gyvenamąjį namą žemės sklype detalusis planas nerengiamas.

5. Teismas neįvertino aplinkybės, kad planavimo sąlygos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) teritorijos detaliojo plano planavimo dokumentui rengti pasibaigė 2011 m. gegužės 9 d. (b. l. 29-33).

6. Skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 92-97) nurodė iš esmės tuo pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą.

Papildomai pažymėjo, kad:

1. Vilniaus apskrities viršininko sprendimais, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į žemę grąžinant šį sklypą natūra, nustatytas konkretus teritorijos naudojimo tipas, tačiau nėra nustatytas leistinas šio žemės sklypo užstatymo tankumas ir intensyvumas.

2. Vilniaus apskrities viršininko įsakymas, kuriame nurodytas teritorijos naudojimo tipas, negali būti laikomas teritorijų planavimo dokumentu Teritorijų planavimo įstatymo prasme. Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, jog savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentą tvirtina savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius jos pavedimu.

3. Pagal Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262, 10 punktą detaliojo plano sąlygos ir sąvadas galioja viso teritorijų planavimo proceso metu ir kol neprieštarauja teisės aktams ir teritorijų planavimo dokumentams, bet ne ilgiau kaip 3 metus. Jei planavimo procesas nėra baigtas, sąlygų ir/ar sąvado galiojimo terminą pagal motyvuota planavimo organizatoriaus prašymą pratęsia sąlygas ir/ar sąvadą išdavusios institucijos, bet ne ilgiau kaip 2 metams. Taigi teisės aktai numato galimybę planavimo sąlygas pratęsti, todėl detaliojo plano rengimo procese pasibaigusios planavimo sąlygos, priešingai nei teigia pareiškėjai, savaime nesąlygoja detaliojo teritorijų planavimo proceso pabaigos.

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. administracinės bylos Nr. A-03-750/2004; A-444-203/2005; A-63-994/2008) yra nurodęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis įpareigoja viešojo administravimo subjektus pagrįsti administracinius sprendimus nustatytais faktais ir teisės normomis. Jeigu iš viešojo administravimo subjekto priimto akto negalima daryti išvados, kokiais faktais ir/ar teisės normomis vadovaujantis šis administracinis aktas buvo priimtas, tokiu atveju įrodyti akto teisėtumą ir pagrįstumą turi aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas, o pastarajam šių aplinkybių neįrodžius toks administracinis aktas negali būti pripažįstamas teisėtu.

Administracinio akto pagrindimas nustatytais faktais ir teisės normomis nebūtinai privalo būti nurodytas pačiame akte, tačiau gali atsispindėti iš kitų su administracinio akto priėmimu susijusių dokumentų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Atsakovo atstovė paaiškino, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašė apeliacinio skundo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Bylos ginčas yra dėl specialių architektūrinių reikalavimų nustatymo žemės sklypui, kuriame pareiškėjai ketina projektuoti vienbutį gyvenamąjį namą.

Pareiškėjas nesutinka su atsakovo pozicija, kad gyvenamojo namo projektavimui būtina atlikti žemės sklypo detalųjį planą, nes pagal Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalies reguliavimą žemės reformos metu suformuotas žemės sklypo planas yra prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui ir sklypui toks planas buvo parengtas.

Vertinant šį apeliacinio skundo argumentą, būtina remtis visuma teisės normų ir aiškinti jas sisteminiu būdu, nustatant sisteminius ryšius su kitomis teisės normomis, turinčiomis poveikį nagrinėjamai situacijai.

Bendra nuostata, numatyta Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte, įpareigoja naujo ypatingo ir neypatingo statinio Statybai rengti projektą. Šio įstatymo 20 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais <...>. Byloje nėra nustatyta aplinkybių ir pareiškėjas tokių nenurodė, esant kurioms būtų pagrindas taikyti Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį, kada detalieji planai nerengiami. Todėl tokie atvejai šio ginčo apimtyje neaptariami, nes nėra jų aktualumo šiam ginčui.

Teritorijų tvarkymo ir naudojimo rėžimas yra nustatomas detaliuoju planu, remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi (įstatymo Nr. XI-619 redakcija galiojanti nuo 2010 m. sausio 1 d.)

Remiantis šia norma nustatomas privalomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas: 1) konkretus teritorijos naudojimo tipas; 2) leistinas pastatų aukštis; 3) leistinas žemės sklypo užstatymo tankumas; 4) leistinas sklypo užstatymo intensyvumas; 5) statinių statybos zona;6) užstatymo tipas (išreikštas  tekstiniu  apibūdinimu  ir grafiškai – statinių statybos zona, statybos riba ar linija); 7) servitutai; 8) susisiekimo sistemų organizavimas. Šie rodikliai siekiant rengti statinio projektą yra privalomi.

Žemės reformos metu suformuotame žemės sklypo plane, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtinto Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo 5.4 punktu (ginčui aktuali redakcija) nustatyta, kad žemės  reformos žemėtvarkos projekte nustato suprojektuotų žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, žemės naudojimo būdą ir pobūdį, suprojektuoja šiems sklypams siūlomus  servitutus ir nurodo taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas.

Aprašą įgyvendinančiosios  Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio  23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos 15 punktu numatyta, kad kai grąžinamam natūra žemės sklypui iki žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo parengiama atskira nuosavybės teisių atkūrimo byla <...>, kurioje nurodomi žemės kadastro duomenys, reikalingi žemės sklypo įregistravimui Nekilnojamojo turto registre.

Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 56 punktu nustatyta, kad  žemės sklypo kadastro duomenų formos lentelėse įrašoma žemės sklypo adresas, žemės sklypo kadastro numeris, žinios apie žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį, žemės sklypo formavimo juridinio dokumento tipas, numeris ir data, žemės sklypo ženklinimo data, duomenys apie žemės naudmenų kiekį ir vertes, žemės naudojimo apribojimus, Nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius (nurodant jų unikalų numerį) ar neįregistruotus statinius ir statinių savininkus. Šie žemės sklypo duomenis taip pat yra įregistruoti pareiškėjų valdomam sklypui (b. l. 6-7).

Minėtų aktų analizė patvirtina, kad žemės reformos metu suformuotas žemės sklypo planas pagal planuojamos teritorijos dydį ir sprendinių konkretizavimo lygį yra vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentas. Todėl nors jis ir yra prilyginamas detaliajam planui, tačiau žemės reformos metu suformuoto žemės sklypo naudojimo duomenis šiuo atveju negali pakeisti detalaus plano, nes jame nėra pakankamų rodiklių, nustatančių teritorijos tvarkymo bei naudojimo režimą, kurie yra būtini naujo statinio projektavimui, todėl Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyti rodikliai gali būti nustatyti tik detaliuoju planu.

Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239, 17 punktu nustatyta, kad kiekvienu konkrečiu atveju savivaldybės institucija, išnagrinėjusi turimus teritorijų planavimo ir kitus dokumentus, sprendžia, ar numatytai veiklos programai realizuoti (tęsti) būtinas detalusis planas (jo keitimai), ar gali būti rengiamas statybos ar kitokios veiklos projektas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas šiuo atveju pagrįstai pripažino, jog statinio projektavimui yra būtinas detalusis planas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog formalūs ginčijamo administracinio akto turinio neatitikimai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams nėra pagrindas aktą naikinti, todėl  pirmosios instancijos teismo išvados neatkartojamos.

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. rugsėjo 2 d. išduotus Specialiuosius architektūros reikalavimus pareiškėjų sklypo bendraturčiams. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, jog šiuo atveju objektyviai situacijos yra vienodos, nes kaip paaiškino pareiškėjas teisminio nagrinėjimo metu, kaimyno naudojamame sklype yra statinys. Duomenų, kad pareiškėjas valdo statinius sklype, kuriame ketina projektuoti statinį, nėra. Todėl vertinti, kad šiuo atveju yra pažeidžiamas lygybės įstatymui principas, nėra pagrindo.

Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

D. S. ir R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.