Civilinė byla Nr. 3K-3-201/2012

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-04044-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2;               11.9.10.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Zigmo Levickio (pranešėjas),

              rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. K. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės viešosios įstaigos Karoliniškių poliklinikos kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės viešajai įstaigai Karoliniškių poliklinikai dėl neteisėto atleidimo iš darbo, grąžinimo į darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Byloje kasacine tvarka nagrinėjami teisės klausimai, susiję su Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto (šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomi kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka) aiškinimu ir taikymu.

Ieškovė prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės VšĮ Karoliniškių poliklinikos direktorės 2010 m. kovo 22 d. įsakymą Nr. 228-P dėl jos atleidimo iš darbo, grąžinti ją į pirmesnį darbą, priteisti jai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

Ieškovė nurodė, kad ji dirbo pas atsakovą kinezioterapeute. Atsakovas 2010 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 228-P paskyrė jai drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas), t. y. už sistemingą bendro gyvenimo taisyklių nepaisymą, netinkamą elgesį su kolegomis, neteisėtą duomenų apie kito darbuotojo darbo užmokestį rinkimą, nuolatinį savo mažamečio vaiko atsivedimą į darbo vietą, vėlavimą į darbą.

              Ieškovė teigia, kad drausminė nuobauda jai paskirta neteisėtai ir nepagrįstai bei pažeidžiant jos skyrimo tvarką. Iki ginčijamo įsakymo priėmimo atsakovas jokių pastabų jai nereiškė ir drausminių nuobaudų neskyrė; įsakyme nenurodyta, už kokius konkrečius kaltus veiksmus ar neveikimą su ja nutraukta darbo sutartis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovo nurodyti ieškovės veiksmai – nepagarbus elgesys su kolegomis, kito darbuotojo darbo užmokesčio sužinojimas, mažamečio vaiko buvimas jos darbo vietoje – nelaikytini darbo drausmės pažeidimais. Teismas nurodė, kad atsakovas nepagrindė jokiais lokaliniais aktais, jog ieškovės mažamečio vaiko buvimas jos darbo vietoje būtų pažeidęs vidaus darbo tvarką. Byloje taip pat nėra objektyvių duomenų, kad toks ieškovės elgesys būtų trikdęs jos ar kolegų darbą, kad dėl to būtų netinkamai suteikta paslauga pacientams.               Duomenis apie kito darbuotojo darbo užmokestį ieškovei pateikė vyresnioji buhalterė, privalėjusi tokius duomenis tinkamai saugoti. Byloje nenustatyta, kad šiuos duomenis ieškovė būtų paskleidusi ar panaudojusi savanaudiškais tikslais. Ieškovės bendravimą su kolegomis pakeltu tonu ir nepagarbiai teismas vertino kaip ją apibūdinančią medžiagą, bet ne kaip darbo drausmės pažeidimą. Teismas nurodė, kad byloje nustatyti tik pavieniai atvejai, kada ieškovė konfliktavo su bendradarbiais, ir nenustatyta, kad tai yra jai būdingas elgesys, trukdantis atlikti tiesiogines pareigas. Teismas nenustatė, kad ieškovės elgesys darbe būtų pakenkęs atsakovo reputacijai ar padaręs kitokios žalos.

Teismas nustatė, kad 2010 m. vasario 26 d. ieškovė pažeidė darbo drausmę, nes pradėjo pietų pertrauką 15 min. anksčiau ir baigė ją 15 min. vėliau. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog ieškovė darbe nebuvo kitu darbo laiku, kad pietų pertraukos režimo pažeidimas būtų sukėlęs neigiamų padarinių pacientams, todėl nėra pagrindo laikyti, jog ji padarė DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepadarė tokio nusižengimo, kuriuo šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka, todėl jai nepagrįstai buvo paskirta griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Teismas pažymėjo, kad šiurkščiu pažeidimu DK 235 straipsnio prasme nelaikytina ir ieškovės veiksmų visuma.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškovės grąžinimo į darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo: ieškovės darbo sutartį nutraukė teismo sprendimu nuo 2011 m. rugsėjo 23 d.; priteisė jai iš atsakovo 9953,40 Lt išeitinės išmokos ir 29 844,55 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 23 d.; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė būtų šiurkščiai pažeidusi tiesiogiai jos, kaip kineziterapeutės, darbą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatas arba kitaip šiurkščiai nusižengusi darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai; pažymėjo, kad kineziterapeuto pareigų instrukcija ir vidaus tvarkos taisyklės reglamentuoja tik ieškovės santykius su pacientais, o jos elgesys su kolegomis jokių teisės aktų nereglamentuojamas, tai erdvė, kur galioja visuomenėje priimtos moralinės normos, ir poveikio priemonės už šių normų nepaisymą taip pat gali būti tik moralinio pobūdžio – visuomenės pasmerkimas, atsisakymas bendrauti ir pan. Atsakovas nėra teisėsaugos institucija, taigi neturėjo kompetencijos rinkti įrodymų bei teisiškai vertinti ieškovės veiksmų dėl kito darbuotojo darbo užmokesčio dydžio sužinojimo.

Teisėjų kolegija atmetė atsakovo argumentą, kad teismas nepagrįstai nevertino ieškovės elgesio kaip nuolat šiurkščiai pažeidusio darbo drausmę, motyvuodama tuo, jog jeigu atskiri nusižengimai negali būti vertinami kaip darbo drausmės pažeidimai, tai ir šių nusižengimų daugetas netampa šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu.

Teisėjų kolegija taip pat atmetė ieškovės argumentą, kad ji negalėjo būti atleista iš darbo be išankstinio profesinės sąjungos atstovaujamojo organo ar darbo tarybos sutikimo, nes ieškovė ieškinyje nesirėmė DK 134 straipsnio pažeidimu ir šie santykiai nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė negali būti grąžinama į pirmesnį darbą dėl ekonominių ir organizacinių priežasčių, taip pat dėl to, kad jai gali būti sudaromos nepalankios sąlygos dirbti, todėl taikė DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą – nutraukė jos darbo sutartį teismo sprendimu. Šią išvadą teismas motyvavo tuo, kad atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog nuo 2010 m. vyko atsakovo struktūriniai pertvarkymai, dėl kurių buvo panaikintos ieškovės pareigos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie struktūriniai pertvarkymai buvo realūs, ne fiktyvūs ir turintys tikslą tik pagrįsti neteisėtai iš darbo atleistos ieškovės negalimumą grąžinti į darbą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė buvo atleista už septynis darbo drausmės pažeidimus, iš kurių tik vienas pripažintas darbo drausmės pažeidimu, bet neturinčiu šiurkštaus pažeidimo požymių. Dauguma apklaustų liudytojų neigiamai atsiliepė apie jos sugebėjimus bendrauti su kolektyvu. Nors ieškovės kreipimasis į teisėsaugos institucijas dėl poliklinikos profesinės sąjungos neteisėto perėmimo ir profesinės sąjungos sąskaitos užvaldymo yra teisėtas organizacijos, atstovaujamos ieškovės, teisių gynimo būdas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, dviejų profesinių sąjungų buvimas poliklinikoje bei kitos nustatytos bylos faktinės aplinkybės rodo gilų šalių konfliktą, eliminuojantį galimybę neteisėtai atleistai ieškovei grįžti į darbą ir produktyviai bei saugiai dirbti.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą, 238 straipsnį, 240 straipsnio 1 dalį, Sveikatos sistemos įstatymą, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą, pažeidė CPK 177, 185, 270, 331 straipsnius, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos darbo teisės ir civilinio proceso klausimais. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo. Atsakovo manymu, teismai neįvertino to, kad buvo visos drausminės atsakomybės sąlygos paskirti ieškovei griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Ieškovė padarė šiurkštų tęstinį darbo drausmės pažeidimą –sistemingą bendro gyvenimo taisyklių nepaisymą, nepagarbų elgesį su kolegomis, neteisėtą duomenų apie kito darbuotojo darbo užmokestį rinkimą, nuolatinį mažamečio vaiko atsivedimą į darbo vietą, vėlavimą į darbą (DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktas, 228 straipsnis), be to, šį darbo drausmės pažeidimą ji darė tyčia. Teismai atsietai nagrinėjo atskirus ieškovės veiksmus, vertindami, ar kiekvienas jų buvo drausmės pažeidimas. Atsakovo manymu, teismai nepagrįstai nevertino ieškovės veiksmų kaip sudarančių sistemingą ir tęstinį šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, taip pat šio pažeidimo sunkumo tame kontekste, kad atsakovas yra sveikatos priežiūros paslaugų teikimo įstaiga ir jo paslaugų kokybė tiesiogiai priklauso nuo to, kaip sąžiningai ir tinkamai dirba jo darbuotojai. Atsakovas negalėjo toleruoti ieškovės elgesio,  prieštaraujančio jo įstaigos interesams, ir pacientų skundų dėl sveikatos priežiūros kokybės išvengė tik todėl, kad laiku užkirto kelią tolesniems ieškovės nuolatiniams darbo drausmės pažeidimams. Teismai nepagrįstai ieškovės nepagarbų elgesį su kolegomis vertino ne kaip darbo drausmės pažeidimą, o tik kaip moralės reikalavimų neatitinkantį elgesį. Atsakovo nuomone, tokiu elgesiu ieškovė šiurkščiai nusižengė bendrosioms darbuotojo pareigoms, kartu – darbo drausmei. Teismai nepagrįstai ieškovės veiksmus, susijusius su duomenų apie kito darbuotojo darbo užmokestį rinkimu ir atskleidimu, nelaikė šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. Atsakovo nuomone, šiais ieškovės veiksmais buvo šiurkščiai pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybės principas ir DK 208 straipsnis, kuriame nustatyta, kad duomenys apie darbuotojo darbo užmokestį teikiami ar skelbiami tik įstatymų numatytais atvejais arba darbuotojo sutikimu. Teismai nepagrįstai šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu nelaikė ieškovės nuolatinio jos mažamečio vaiko atsivedimo į darbo vietą darbo laiku. Atsakovo nuomone, tokiais veiksmais ieškovė šiurkščiai pažeidė Sveikatos sistemos įstatymo, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo ir atsakovo vidaus teisės aktų reikalavimus užtikrinti pacientų sveikatos informacijos konfidencialumą ir jų privataus gyvenimo apsaugą, tvarkingą darbo vietą, visą dėmesį skirti pacientui ir neužsiimti darbo metu pašaliniais darbais. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad jis pažeidė DK 240 straipsnyje nustatytą drausminės nuobaudos skyrimo tvarką, nes šiame straipsnyje apskritai nenustatyta, per kurį terminą turi būti paprašyta darbuotojo raštu pasiaiškinti, be to, neįvertino to, kad ieškovė, norėdama pateikti pasiaiškinimą, pagal padarytų drausmės pažeidimų pobūdį neturėjo rinkti papildomų dokumentų, pateikti skaičiavimų ir pan., todėl dviejų valandų terminas pasiaiškinimui pateikti atitiko protingumo ir teisingumo kriterijus.

2. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Atsakovo nuomone, teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą (nutartį). Aplinkybę, kad ieškovė padarė šiurkštų tęstinį ir sistemingą darbo drausmės pažeidimą, įrodo byloje pateikti paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai. Tačiau teismai nesirėmė liudytojų parodymais, padarydami išvadą, kad šie parodymai tariamai neįrodo, jog ieškovė nuolat nepagarbiai elgėsi su kolegomis ir į darbą atsivesdavo mažametį vaiką. Apeliacinės instancijos teismas liudytojų neapklausinėjo, o rėmėsi jų parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme. Atsakovo nuomone, teismų sprendime ir nutartyje iš esmės nepateikta jokių argumentų, kuriais remiantis konstatuojama, kad ieškovės padaryti darbo drausmės pažeidimai turi būti vertinami atsietai, o ne kaip šiurkštus sisteminis ir tęstinis darbo drausmės pažeidimas, todėl teismų procesiniai sprendimai yra be motyvų.

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo jį grąžinta į pirmesnį darbą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Dėl DK 297 straipsnio 4 dalies, CPK 418 straipsnio nepagrįsto taikymo. Kasatorė nesutinka su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl jos negrąžinimo į pirmesnį darbą priežasčių klausimą, ne tik nustatinėjo tokias priežastis (t. y. jų teisinį apibrėžtumą ir teisinę prigimtį), bet ir aiškinosi jų pagrįstumą, tikslingumą ir objektyvų reikalingumą. Kasatorės įsitikinimu, teismas neturėjo teisinio pagrindo vertinti, ar ekonominės ir organizacinės priežastys (atsakovo atlikti struktūriniai pertvarkymai), dėl kurių ji negrąžintina į darbą, yra būtinos, pagrįstos ir neišvengiamos, nes DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta tik teismo pareiga nustatyti tokias priežastis, bet ne vertinti, ar jos yra realios ar fiktyvios. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, teismas, nustatydamas ar yra organizacinės, ekonominės ar panašios priežastys, dėl kurių kasatorė negali būti grąžinama į pirmesnį darbą, turėjo įvertinti, ar atsakovas struktūrinius pertvarkymus atliko teisėtai. Kasatorės teigimu, atsakovas, atlikdamas struktūrines pertvarkas, pažeidė imperatyviąsias DK normas. Tačiau teismas šių aplinkybių nevertino, o apsiribojo vien struktūrinių pertvarkymų lėmusių veiksnių tikslingumo, būtinumo ir neišvengiamumo vertinimu. Kasatorė taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad, grąžinant ją į darbą, gali būti sudaromos nepalankios sąlygos dirbti. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad DK 294 straipsnio 4 dalyje nustatytos priežasties – darbuotojui gali būti sudaromos nepalankios sąlygos dirbti – buvimas nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes, nesuabsoliutinant nė vienos iš ginčo šalių pozicijos bei interesų. Kasatorės įsitikinimu, teismo vertinimai dėl jos negrąžinimo į pirmesnį darbą peržengė teisės aiškinimo ir taikymo nuostatas.

              2. Dėl Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio, DK 134 straipsnio 1 dalies taikymo. Kasatorė buvusioje darbovietėje ėjo profesinės sąjungos pirmininkės pareigas. Jos nuomone, jai neatlikus jokio šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, dėl kurio ji buvo neteisėtai atleista, ir nustačius kitas atleidimo priežastis (DK 294 straipsnio 4 dalis), turėjo būti taikomos Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje ir DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos, kad negalima atleisti iš darbo profesinės sąjungos nario be išankstinio profesinės sąjungos sutikimo.

              Atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų. Jos nuomone, atsakovo kasacinis skundas grindžiamas vien teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, jas kvestionuojant ir netinkamai interpretuojant.

              Atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinio skundo netenkinti. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė DK 297straipsnio 4 dalį. Teismas  įvertino atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovės pareigos buvo panaikintos įstatymų nustatyta tvarka, visos kitos darbo vietos, kurias ji galėtų eiti, neatitinka jos kvalifikacijos, o papildomas finansavimas naujai darbo vietai steigti nenumatytas, todėl pagrįstai sprendė, kad nėra objektyvios galimybės grąžinti ją į darbą. Nė vienas iš atsakovo sprendimų dėl struktūrinių pertvarkymų nebuvo skundžiamas ar pripažintas neteisėtu. Teismas pagrįstai aiškinosi struktūrinių pertvarkymų būtinumą ir realumą, nes reikėjo patvirtinti arba paneigti ieškovės argumentus, kad atsakovas dirbtinai sudarė sąlygas, jog ji nebūtų grąžinama į darbą. Ieškovės elgesys darbe nuolat kėlė problemų darbuotojų kolektyvui, grąžinus ją į darbą, ji vėl gali stengtis išbalansuoti  kolektyvą bauginimu ir psichologiniu spaudimu, todėl atsakovas laikosi pozicijos, kad ji negali būti grąžinama į darbą. DK 297 straipsnio 4 dalies taikymas yra visiška teismo diskrecijos teisė. Nei Profesinių sąjungų įstatyme, nei DK nenustatyta, kad teismas, ketindamas taikyti DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą alternatyvų darbuotojo – profesinės sąjungos renkamojo organo nario – pažeistų teisių gynimo, turėtų gauti profesinės sąjungos sutikimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Byloje kasacine tvarka nagrinėjami teisės klausimai, susiję su Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto (šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomi kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka) aiškinimu ir taikymu.

Dėl DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto aiškinimo ir taikymo

Drausminės atsakomybės pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas – tai darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Darbuotojo pareigos – viena svarbiausių darbuotojo teisinio statuso dalių. Bendrosios visų darbuotojų pareigos įtvirtintos DK 228 straipsnyje, o jas sukonkretina bei detalizuoja kiti norminiai, taip pat lokaliniai teisės aktai.

Atleidimas iš darbo dėl darbuotojo padaryto šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kuri gali būti skiriama, kai toks pažeidimas padaromas vieną kartą (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Nesant tokio pažeidimo, kitais nerūpestingo darbo pareigų atlikimo ar darbo drausmės pažeidimo atvejais atleisti iš darbo galima tik kitu pagrindu, t. y. kaip už nevienkartinį darbo drausmės pažeidimą, jeigu yra ir kitų DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų.

DK 235 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai. DK 235 straipsnio 2 dalies 1–10 punktuose išvardyti darbo pareigų pažeidimai yra laikomi šiurkščiais. Be šių atvejų, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomi ir kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiamos darbo pareigos ar darbo tvarka (DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktas).

Aiškindamas ir taikydamas DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto normą, kasacinis teismas konstatavo, kad šiurkščiais pažeidimais gali būti laikomi ir sąraše nenurodyti atvejai, todėl dėl konkretaus pažeidimo pobūdžio sprendžia darbdavys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 22 d. nutartis priimta civilinėje byloje I. J. v. VšĮ Plungės rajono pirminės sveikatos priežiūros centras, bylos Nr. 3K-3-208/2004). Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas: a) kituose norminiuose arba lokaliniuose teisės aktuose, profesinės etikos kodeksuose ir taisyklėse nurodytas ir šiurkščiu įvardytas nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka; b) kitas nusižengimas, kuris, atsižvelgiant į DK 235 straipsnio 2 dalies 1–10 punktuose išdėstytą įstatymo leidėjo poziciją dėl šiurkščių darbo drausmės pažeidimų vertinimo, pagal savo pobūdį, padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir kitas reikšmingas aplinkybes kvalifikuotinas kaip nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeista darbo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis priimta civilinėje byloje G. S. v. UAB Rokiškio autobusų parkas, bylos Nr. 3K-3-624/2004; 2005 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. T. v. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, bylos Nr. 3K-3-109/2005; 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K. v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-532/2005; 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. P. v. VšĮ Radviliškio ligoninė, bylos Nr. 3K-3-669/2005; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. C. v. Individuali L. Šaparnienės įmonė „Meškėnas“, bylos Nr. 3K-3-560/2007; 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z. v. UAB „Rovasta“, bylos Nr. 3K-3-144/2009).

Sprendžiant klausimą, ar darbo drausmės pažeidimas, nepatenkantis į DK 235 straipsnio 2 dalies 1–10 punktuose išvardytus atvejus, yra priskirtinas prie šiurkščių darbo tvarkos pažeidimų, būtina aiškinti darbo drausmės pažeidimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius nuostolius bei kitokius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltę ir jos formas, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. Zarasų rajono savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-59/2006; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. B. v. UAB „Tokvila“, bylos Nr. 3K-3-305/2010). Iš DK 235 straipsnyje nustatyto reglamentavimo ir atskirai šio straipsnio 2 dalies 11 punkto nuostatą bei formuojamos teismų praktikos darytina išvada, kad darbdaviui nesuteikta teisės vien savo subjektyvia nuožiūra bet kokias darbuotojo veikas (neveikimą) priskirti prie kitų šiurkščių darbo tvarkos pažeidimų, nes pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbuotojui taikoma griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, ir ji taikoma būtent už vienkartinį darbo drausmės pažeidimą (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 136 straipsnio 3 dalis). Prie tokių galima priskirti kitas veikas (neveikimą), neišvardytas DK 235 straipsnio 2 dalies 1–10 punktuose, kurių padarymas yra aiškiai nesuderinamas su ją padariusio darbuotojo darbo pareigų netinkamu atlikimu. Taigi pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą darbo drausmės pažeidimo pripažinimas ar nepripažinimas šiukščiu yra vertinamojo pobūdžio, kurį turi teisę įvertinti darbdavys. Kartu kasacinis teismas konstatuoja, kad darbdavio vertinimas apie pažeidimo šiurkštumą nėra galutinis ir neginčijamas, nes esant ginčui – teisę vertinti pažeidimo pobūdį turi teismas, nagrinėjantis darbo ginčą (DK 238, 242 straipsniai).

Dėl kasatorės padarytų darbo drausmės pažeidimų vertinimo

Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka, darbdavys (atsakovas) turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius nusižengimo kvalifikavimą šiurkščiu, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar padarytą nusižengimą darbdavys (atsakovas) pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų (CPK 3 straipsnio 7 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-117/2010; 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. V. v. UAB „Kalnapilio–Tauro grupė“, bylos Nr. 3K-3-98/2012).

Atsakovo 2010 m. kovo 22 d. įsakyme nenurodyta, už kokius konkrečius darbo drausmės pažeidimus ar neatliktas darbo pareigas ieškovė buvo atleista iš darbo. Tačiau jų nenurodymas nedaro atleidimo iš darbo neteisėto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010). Nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas išsiaiškino, kad atsakovas atleido ieškovę iš darbo už vienkartinį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Teismai kiekvieną atsakovo nurodytą ieškovės padarytą pareigų neatlikimo ir darbo drausmės pažeidimo atvejį aiškino ir vertino.

Darbdavys laikė, kad ieškovė 2010 m. vasario 26 d. nebuvo darbe visą pamainą ir apie nebuvimą darbe neinformavo administracijos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė darbo vietoje tą dieną nebuvo rasta tris kartus, t. y. 11 val. 15 min., 13 val. ir 14 val. 45 min. Teismas konstatavo, kad tą dieną ieškovės pietų poilsio laikas buvo nuo 12 val. 30 min. iki 14 val. 30 min. ir neįrodytas neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną.

Kita vertus, atsakovo teiginius, kad ieškovė 2010 m. vasario 26 d. nebuvo darbe visą pamainą, t. y. tą dieną, paneigia atsakovo argumentai, kad ieškovė atsivedė nepilnametį sūnų į darbo vietą. Nepilnamečio sūnaus atsivedimą į darbo vietą teismas vertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad jis nelaikytinas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, nes nebuvo sutrikdytas ieškovės ar jos kolegų darbas, ar dėl to būtų netinkamai suteikta paslauga pacientui.

Šiurkščiausiu darbo pareigų pažeidimų atsakovas laiko tai, kad ieškovė sužinojo apie darbuotojos M. B. darbo užmokestį už 2010 m. vasario mėnesį. Teismai nustatė, kad tokius duomenis ieškovei pateikė atsakovo vyresnioji buhalterė M. B., kurios pareiga buvo tinkamai saugoti  duomenis apie darbuotojo darbo užmokestį. Teismas pagrįstai tai įvertino kaip ieškovės elgesį, kuris buvo neteisėtas, tačiau nenustatė ieškovės kaltės kaip drausminės atsakomybės kilimo sąlygos.

Teismai nustatė, kad kiti tarnybiniai pranešimai susiję su ieškovės asmeninėmis savybėmis, o ne su jos darbo pareigų atlikimu. Ieškovės bendravimą su kitais bendradarbiais pakeltu tonu ir nepagarbiai, konfliktus teismas įvertino kaip ieškovę apibūdinančias savybes. Jų buvimą teismas nevertino kaip ieškovės elgesio, trukdančio jai, kaip kineziterapeutei, atlikti savo tiesiogines pareigas. Teismas taip pat pažymėjo, kad nefiksuota ieškovės pacientų nusiskundimų dėl ieškovės elgesio su jais ar jos teikiamų paslaugų kokybės.

Teismas taip pat nustatė, kad nėra duomenų ir apie tai, jog ieškovės atsisakymas pasirašyti, kad ji supažindinta su atostogų suteikimo tvarka, būtų sukėlęs atsakovui kokių nors neigiamų padarinių, sutrikdęs jo darbą.

Teismai nė vieno iš atsakovo įsakyme nurodytų ieškovės darbo pareigų pažeidimų nelaikė šiurkščiu. Padarytų kitokio pobūdžio darbo drausmės ar pareigų neatlikimai savo kiekybe nekeičia pažeidimo kokybės, t. y. jų visuma, nesant bent vieno šiukštaus darbo drausmės ar pareigų neatlikimo, nedaro pažeidimo šiurkštaus. Taigi teismai padarė pagrįstas išvadas dėl padarytų pažeidimo reikšmingumo DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto prasme.

Įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų, t. y. pagal savo kompetenciją nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių. Teisėjų kolegija, vertindama kasatoriaus argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti kasatoriaus nurodytų civilinio proceso normų pažeidimo, nes teismas vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, o tai, kad nebuvo priimtas ieškovui palankus sprendimas, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Dėl alternatyvaus darbuotojų teisių gynimo būdo taikymo

Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl sprendimo grąžinti ieškovę į darbą ir, remdamasi atsakovo argumentais, taikė DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus alternatyvius darbuotojo teisių gynimo būdus. Kasatorė su tokiu jos teisių gynimo būdu nesutinka.

Teisėjų kolegija rėmėsi tuo, kad atsakovo 2011 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 02-DV-897 buvo panaikintas ne tik kineziterapeuto etatas, bet ir daugiau etatų įvairiuose poliklinikos skyriuose. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovo atlikti struktūriniai pertvarkymai yra realūs, nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti neteisėtai iš darbo atleisto darbuotojo negalimumą grąžinti į pirmesnį darbą; ieškovės atstovo argumentas, kad atsakovas nesąžiningai ir dirbtinai sudarė sąlygas, leidžiančias apsunkinti teismo sprendimo tinkamą įvykdymą, atmetamas kaip neįrodytas. Šie apeliacinės instancijos teismo argumentai negali būti pripažinti pagrįstais.

Alternatyvūs darbuotojų teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų interesams ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R U. v. Šiaulių universitetas, bylos Nr. 3K-3-545/2008; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010). Iš atsakovo 2011 m. vasario 28 d. įsakymo (T. 2, b. l. 90) matyti, kad kineziterapeuto darbas išliko. Esant darbuotojų skaičiaus mažinimui, jeigu ieškovė iš darbo nebūtų neteisėtai atleista, turėtų būti svarstoma pirmenybės teisė būti paliktai dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius (DK 135 straipsnis). Kasatorė buvusioje darbovietėje ėjo profesinės sąjungos pirmininkės pareigas. Taigi turėtų būti svarstoma, ar yra išankstinis profesinės sąjungos atstovaujamojo organo sutikimas (DK 134 straipsnio 1 dalis). Taigi apeliacinės instancijos teismas, taikydamas alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą (DK 297 straipsnio 4 dalis, CPK 418 straipsnis), faktiškai pablogino neteisėtai atleisto iš darbo asmens padėtį ir toks teismo sprendimas labiau naudingas pažeidimą padariusiam subjektui. Esant tokioms aplinkybėms, teismas turėjo atsižvelgti į ieškovės prašomą jos teisių gynimo būdą ir netaikyti alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo. Teismo sprendimo dalis, kuria konstatuota, kad ieškovės darbo sutartis su atsakovu Vilniaus miesto savivaldybės VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ nutraukta teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos – 2011 m. rugsėjo 23 d. naikintina. Kaip ir prašoma ieškovės kasaciniame skunde, paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas – grąžinti ieškovę į kinezioterapeutės darbą Vilniaus miesto savivaldybės VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ Fizinės ir medicininės reabilitacijos skyriuje.

Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad sumokėjo visas apeliacinės instancijos teismo priteistas sumas. Kasacinis teismas nesvarsto priteistų sumų dydžių, nes tai būtų susiję su papildomų įrodymų pateikimu ir vertinimu. Kasacinis teismas tik patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis bei neperžengdamas kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl DK 134 straipsnio 1 dalies ir Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio aiškinimo ir taikymo

Kasatorė buvusioje darbovietėje ėjo profesinės sąjungos pirmininkės pareigas. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas išsiaiškino, jog ieškovę iš darbo atsakovas atleido už vienkartinį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Taigi, pagal darbdavio suformuluotą ieškovės atleidimo iš darbo pagrindą, DK 134 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad profesinės sąjungos pirmininkas jo kadencijos laikotarpiu taip pat negali būti atleistas iš darbo pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą be išankstinio profesinės sąjungos atstovaujamojo organo sutikimo, darbdavys galėjo netaikyti.

Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario pagal Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio pirmosios dalies 2 punktą ir savo valia, negavęs tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo“.

Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems darbuotojams skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas“. Taigi pagal šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, tuo atveju, kai už darbo drausmės pažeidimą atleidžiamas darbuotojo įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo narys, profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimas nebuvo reikalingas. Atsižvelgiant į nurodytą įstatymų nustatytą reglamentavimą, ieškovės kasacinio skundo argumentas dėl to, kad atsakovas turėjo gauti išankstinį profesinės sąjungos atstovaujamojo organo sutikimą, atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. balandžio 26 d. pažyma patvirtina, kad kasacinis teismas turėjo 30,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Jos priteistinos iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

              Ieškovė advokatui už kasacinio skundo surašymą sumokėjo 2500 Lt. Ieškovei atstovaujantis advokatas dalyvavo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl bylos aplinkybės jam žinomos. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, ieškovei iš atsakovo priteistina 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 23 d. nutarties dalį, kuria pakeista Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 16 d. sprendimo dalis dėl ieškovės A. K. gražinimo į darbą, panaikinti ir palikti galioti šią Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 16 d. sprendimo dalį.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 23 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ (į.k. 124244754) 30,45 Lt (trisdešimt litų 45 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu į valstybės biudžetą.

              Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ (į.k. 124244754) ieškovei A. K., gyvenančiai adresu: duomenys neskelbtini, 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                   Gražina Davidonienė

Gintaras Kryževičius

Zigmas Levickis