Nr. 1S-169/2014

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

2.1.16.1.2.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Elena Vainienė,

sekretoriaujant Laurai Gruodienei,

dalyvaujant prokurorui Justui Lauciui,

kaltinamajam V. K.,

gynėjai advokatei Ingridai Botyrienei,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo V. K. gynėjos advokatės Ingridos Botyrienės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutarties, kuria kaltinamajam V. K. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2014 m. balandžio 6 d.

Teisėja, išnagrinėjusi skundą ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,

n u s t a t ė:

V. K. kaltinamas tuo, kad dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, su S. Č. ir B. K. laikotarpiu nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2011 m. balandžio 6 d., organizavo nusikalstamą susivienijimą sunkiems nusikaltimams daryti, vadovavo ir dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, o taip pat organizavo visą eilę cigarečių kontrabandos, neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis, papirkimų bei suklastotų dokumentų panaudojimo nusikaltimus, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 str. 4 d. ir 249 str. 3 d., 4 str. 3 d., 5 str., 249 str. 1 d., 199 2 str. 1 d., 300 str. 1 d.,  249 str., 1 d., 199 str. 1 d., 227 str. 2 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), 249 str., 1 d., 199 str. 1 d., 227 str. 2 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), 249 str. 1 d., 1992 str. 1 d., 300 str. 1 d., 249 str. 1 d., 21 str. 1 d. ir 1992 str. 1 d., 25 str. 4 d. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-149 redakcija, įsigal. 2003 m. gegužės 1 d.) ir 249 str. 3 d.; 249 str. 1 d., 22 str. 1 d. ir 199 str. 1 d., 249 str. 1 d., 21 str. 1 d. ir 1992 str. 1 d., 249 str. 1 d., 21 str. 1 d. ir 199 str. 1 d., 227 str. 2 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigal. 2007 m. liepos 21 d.), 249 str. 1 d., 199 str. 1 d. ir 227 str. 2 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigal. 2007 m. liepos 21 d.), 249 str. 1 d. ir 1992 str. 1 d., 249 str. 1 d., 199 str. 1 d. ir 227 str. 2 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigal. 2007 m. liepos 21 d.), 249 str. 1 d. ir 1992 str. 1 d., 249 str. 1 d., 199 str. 1 d. ir 227 str. 2 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigal. 2007 m. liepos 21 d.), 4 str. 3 d., 249 str. 1 d., 1992 str. 1 d. bei 300 str. 1 d., 249 str. 1 d., 199 str. 1 d. ir 227 str. 2 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigal. 2007 m. liepos 21 d.), 249 str. 1 d. ir 1992 str. 1 d., 4 str. 3 d., 249 str. 1 d., 1992 str. 1 d. bei 300 str. 1 d., 249 str. 1 d., 199 str. 1 d., 227 str. 2 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigal. 2007 m. liepos 21 d.), 249 str. 1 d., 1992 str. 1 d. ir 22 str. 1 d. ir 1992 str. 1 d., 4 str. 3 d., 5 str., 249 str. 1 d., 22 str. 1 d., 199 str. 1 d. ir 227 str. 2 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigal. 2007 m. liepos 21 d.), 249 str. 1 d., 199 str. 1 d. ir 227 str. 2 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigal. 2007 m. liepos 21 d.), 249 str. 1 d., 1992 str. 1 d. bei 300 str. 1 d., 4 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 1992 str. 1 d. bei 300 str. 1 d.; 4 str. 3 d., 5 str., 249 str. 1 d., 199 str. 1 d. ir 227 str. 2 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigal. 2007 m. liepos 21 d.), 4 str. 3 d., 5 str., 249 str. 1 d., 1992 str. 1 d. ir 300 str. 1 d., 4 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 1992 str. 1 d.

V. K. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnyje nustatyta tvarka buvo sulaikytas

9..atliktąi kažukausku6, vakareetu. no paparasta, amn supratama kalba.iį Lieutvos Respubliką, s toos muitinikui prie su kuriuso2011 m. balandžio 6 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo             2011 m. balandžio 7 d. nutartimi įtariamajam V. K. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas vėlesnėmis šio ir Vilniaus apygardos teismo nutartimis buvo tęsiamas iki 2014 m. balandžio 6 d.

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi kaltinamajam            V. K. suėmimo terminas dar kartą pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo                   2014 m. balandžio 6 d. Nutartyje nurodoma, kad suėmimo terminas kaltinamajam V. K. pratęsiamas padarius išvadą, jog kaltinamasis darys naujus nusikaltimus, o švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai nebus pasiekti.

Kaltinamojo V. K. gynėja skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 4  d. nutartį pratęsti V. K. kardomosios priemonės – suėmimo terminą trims mėnesiams panaikinti.

Gynėja nurodo, kad teismui perduotoje bylos medžiagoje nėra duomenų, kurie patvirtintų jos ginamajam pareikštą kaltinimą dėl jam inkriminuojamos labai sunkios nusikalstamos veikos, numatytos BK 25 straipsnio 4 dalyje ir 249 straipsnio 3 dalyje, padarymo. Tačiau teismas šiuo aspektu V. K. pareikšto kaltinimo nevertino ir tai sąlygojo neteisingas teismo išvadas. Teigia, kad tokia faktinė situacija, kai net nepatikrinus V. K. pareikšto kaltinimo pagrįstumo pratęsiama kardomoji priemonė – suėmimas yra akivaizdžiai netinkama ir objektyviai negali pateisinti griežčiausios procesinės prievartos priemonės taikymo tokį ilgą laikotarpį.

Gynėjos nuomone, teismas, spręsdamas kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo jos ginamajam klausimą, neįvertino suėmimo trukmės. Tuo tarpu Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau EŽTT) ne viename savo sprendime yra pasisakęs, kad suėmimo trukmės pagrįstumas turi būti įvertintas ne abstrakčiai, o nacionaliniams teismams tenka pareiga užtikrinti, kad konkrečioje byloje suėmimas neviršytų pagrįsto termino. Šiuo metu V. K. yra kalinamas trejus metus. Pratęsus jo suėmimo terminą dar trims mėnesiams, kaltinamasis kardomajame kalinime turėtų praleisti trejus metus ir tris mėnesius. Gynėjos nuomone, toks ilgas nenuteisto žmogaus kalinimas prieštarauja teisės normoms (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis, LR Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis).

Skunde nurodoma, kad V. K. yra laikomas kalėjimo režimo sąlygomis, kas žeidžia jo garbę ir orumą bei daro nepataisomą žalą jo sveikatos būklei. Suimtųjų laikymo sąlygas Lukiškių tardymo izoliatoriuje kankinančiomis ir žeminančiomis asmens garbę ir orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme savo 2009 m. ataskaitoje pripažino Europos Tarybos Komisija prieš kankinimą ir kitokį nežmonišką elgesį. Suėmimas yra galimas išskirtiniais atvejais (EŽTT sprendimas Chodorkovskis v Rusija). Todėl įvertinus paminėtas aplinkybes, akivaizdu, kad tolesnis V. K. laikymas suimtu yra nepateisinamas, juolab, kad nusikaltimai, kurių padarymu kaltinamas V. K. , yra ne smurtiniai. Tai leidžia daryti išvadą, kad šis atvejis neatitinka išskirtinumo kriterijaus, kai izoliavimas nuo visuomenės gali būti pateisinamas visuomenės saugumo interesu. Be to, jau nacionaliniuose teismuose formuojama praktika, kad ilgas suėmimo terminas pats savaime sudaro pagrindą suėmimą pakeisti į švelnesnę kardomąją priemonę. Tokiu būdu po 15 suėmimo mėnesių į laisvę buvo paleistas ir kitas kaltinamasis šioje byloje B. K.. Taigi pirmosios instancijos teismas, pratęsdamas V. K. taikomo ilgalaikio suėmimo terminą, nesivadovavo Lietuvos teismuose formuojama praktika (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys                 Nr. 1S-330/2012, 1S-402/2013).

Be to, teismas jokiais faktiniais duomenimis nepagrindė ir pagrįsto manymo dėl V. K. suėmimo pagrindo egzistavimo. Pratęsdamas kaltinamojo suėmimo terminą teismas suabsoliutino nusikalstamų veikų sunkumą bei už juos numatytų bausmių griežtumą. Tačiau tokia teismo argumentacija dėl taip ilgai besitęsiančio suėmimo neatitinka EŽTT praktikai Konvencijos nuostatų taikymo aspektu. Nusikalstamų veikų sunkumas ir gresiančios bausmės griežtumas pats savaime negali būti objektyviu pagrindu laikyti V. K. ar bet kurį kitą kaltinamąjį suimtu neribotą laiką. Juo labiau, kad šios bylos nagrinėjimo teisme trukmė yra sunkiai prognozuojama, bylos nagrinėjimas akivaizdžiai užsitęs.

Skunde nurodoma ir tai, kad nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio suimto asmens atžvilgiu, teismai turėtų ieškoti galimybės taikyti švelnesnes kardomąsias priemones. Būtent tokios praktikos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl jau vien dėl šios priežasties jos ginamojo V. K. , kuris praeityje nors ir buvo teistas už nusikaltimų ekonomikai ir verslo tvarkai padarymą, tolimesnis laikymas suėmime yra nepateisinamas. V. K. turi būti nedelsiant paleistas į laisvę, tokiu būdu įgyvendinant Konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą jo teisę būti paleistam proceso metu, jo dalyvavimą procese užtikrinant kitomis švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis. Juolab, kad tokia situacija, kai griežčiausios kardomosios priemonės taikymo terminas viršija kaltinamajam inkriminuojamų apysunkių nusikaltimų medianą bei sudaro daugiau nei puse inkriminuojamų sunkių nusikaltimų medianos, yra visiškai nepateisinama nei minimali žmogaus teisių standartų požiūriu, nei proceso trukmės požiūriu, o suėmimas kaip kardomoji priemonė tokiu atveju neteisėtai įgyja baudžiamąjį poveikį.

Pirmosios instancijos teismas šiais svarbiais aspektais būtinybės toliau V. K. tęsti ilgalaikio suėmimo terminą nenagrinėjo, į gynybos argumentus dėl nepateisinamai ilgo V. K. suėmimo termino, vertinant jį ir jam galimai gręsiančių bausmių už sunkius ir apysunkius nusikaltimus aspektu, ir proceso trukmės aspektu (bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme trunka jau daugiau nei metus ir šešis mėnesius, o nuo 2013 m. gruodžio mėnesio iki 2014 m. liepos mėnesio                V. K. pareikštų kaltinimų pagrįstumas teisme nebuvo nagrinėjimas) visiškai neatsižvelgė, dėl jų savo nutartyje argumentuotai nepasisakė, todėl nepagrįstai ir neteisingai pratęsė jos ginamajam V. K. jau ir taip labai ilgai trunkančio suėmimo terminą.

Gynėja skundu prašo paskirti V. K. švelnesnę kardomąją priemonę – namų areštą, nustatant atitinkamus įpareigojimus. Tokia kardomoji priemonė, gynėjos nuomone, būtų veiksminga ir jos užtektų, kad būtų pasiekti procesinės prievartos priemonėms keliami tikslai.

Teismo posėdyje kaltinamasis V. K. ir jo gynėja prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė kaltinamojo V. K. gynėjos skundą atmesti.

Kaltinamojo V. K. gynėjos skundas atmetamas.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, pakankamumas                         (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis      V. K. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Gynėja savo skunde nepagrįstai teigia, kad tokių duomenų nėra, nes iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos ir kaltinamojo akto matyti, kad byloje yra duomenys (kitų kaltinamųjų apklausų protokolai (B. K. , O. K., D. A. J.), akistatų protokolai, asmens parodymų atpažinti pagal fotonuotrauką protokolai, įvykių vietų apžiūrų protokolai, tarnybiniai pranešimai, specialistų išvados, protokolai dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, daiktų apžiūros protokolai, kratų protokolai, pagal teisinės pagalbos prašymus iš užsienio valstybių teisėsaugos institucijų gautos medžiagos bei kita surinkta medžiaga), kurie suteikia pagrindą manyti, kad V. K. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. 

Tuo pačiu pažymėtina tai, jog kaltinamojo kaltės klausimas šioje baudžiamosios bylos stadijoje nesprendžiamas – proceso metu surinkti duomenys neanalizuojami ir teismas nevertina jų pakankamumo kaltei pagrįsti. Teismas, spręsdamas kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo (termino pratęsimo) klausimą, neturi teisės daryti proceso metu surinktų duomenų vertinimo. Tai yra bylą iš esmės nagrinėjančio pirmosios instancijos teismo prerogatyva. Tik teisiamajame posėdyje ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys ištiriami, įvertinami bei išsprendžiami asmens kaltumo ir veikos juridinio įvertinimo klausimai.

Suėmimas gali būti skiriamas tik esant BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytoms sąlygoms ir bent vienam BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų. Vilniaus apygardos teismas V. K. kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsė nustatęs, kad neišnyko BPK 122 straipsnio 1 dalies  3 punkte numatytas pagrindas, t. y. būdamas laisvėje kaltinamasis darys BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus, bei pripažino, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai nebus pasiekti.

Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, apygardos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, jog yra pagrindo manyti, kad būdamas laisvėje kaltinamasis V. K. darys                         BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu, suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo kaltinamas bent vieno iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymu, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar minėtame straipsnyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Pagal teismų praktiką, pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš                  BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, kaltinimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos bei kiti duomenys.

Šiuo atveju pagrįstą manymą, kad V. K. gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio               4 dalyje nurodytų nusikaltimų, patvirtina ne tik tai, kad jis yra kaltinamas sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymu, bet ir tai, kad jis kaltinamas ne vieno, o daugelio nusikaltimų padarymu. Be to, V. K. jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas galimai organizavo, joms vadovavo ir jas koordinavo. Nusikalstamos veikos, kurias galimai organizavo ir joms vadovavo V. K. , buvo vykdomos ilgą laiką, sistemingai, taip pat ir užsienio valstybėse. Be to, daryti išvadą apie šio pagrindo buvimą leidžia ir tai, kad V. K. už analogiškas veikas jau yra teistas. Kaltinamajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos ekonomikai ir verslo tvarkai yra susijusios su nelegaliai gaunamomis pajamomis, todėl, net ir įvertinus, kad kaltinamasis iki sulaikymo dirbo, yra reali galimybė, jog jis lėšų pragyvenimui gaudavo ir iš nusikalstamos veiklos. Taigi visos šios aplinkybės leido teismui pagrįstai manyti, kad būdamas laisvėje V. K. gali daryti naujus nusikaltimus, o švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų nebūtų galima pasiekti.

Gynėja skunde itin akcentuoja kaltinamojo V. K. suėmime išbūtą laiką. Pažymėtina tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką viešojo intereso apsauga nusveria asmens laisvės gerbimo taisyklę. Nagrinėjamu atveju, įvertinus nusikaltimų, kuriais kaltinamas V. K. , pobūdį, sunkumą ir kiekį, viešasis interesas leidžia ilgesnį laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę. Juolab, kad maksimalus leistinas suėmimo taikymo kaltinamajam terminas teisminio bylos nagrinėjimo stadijoje nei baudžiamojo proceso įstatyme, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatose nėra konkrečiai apibrėžtas. Kiek ilgai kardomoji priemonė turi būti taikoma, kada jos taikymas tampa nebereikalingas, būtina vertinti konkrečiu atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes bei šios bylos didelę apimtį (šiuo metu bylą sudaro 127 tomai), inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą bei kiekį, kaltinamųjų (byloje yra 26 kaltinamieji), didelį liudytojų skaičių (dalis liudytojų yra užsienio valstybių piliečiai), tyrimo sudėtingumą, griežčiausios kardomosios priemonės taikymas ilgą laiką yra pateisinamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos požiūriu ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normoms.

Aukštesnysis teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padarytai išvadai, jog be nurodytų teisių suvaržymo, būtų neįmanoma kaltinamojo V. K. atžvilgiu pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų kardomųjų priemonių skyrimo tikslų. Šiuo metu jam taikoma kardomoji priemonė yra adekvati jo galimai padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, jo teisės suvaržytos nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, pusiausvyra tarp galimai padarytų nusikalstamų veikų sunkumo ir griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo išlaikyta.

Gynėja skunde nurodo ir tai, kad tokį ilgą suėmimo laiką V. K. yra laikomas nežmoniškomis ir jo garbę bei orumą žeminančiomis sąlygomis, darančiomis nepataisomą žalą jo fizinės ir psichinės sveikatos būklei. Nagrinėjant skundą dėl kardomosios priemonės – suėmimo termino kaltinamajam pratęsimo nesvarstomi klausimai dėl suimtojo laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygų ir tokiu būdu daromos žalos jo sveikatai, nes tai nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas. Be to, pažymėtina ir tai, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad kaltinamasis V. K. sirgtų tokiomis ligomis, dėl kurių jam negalėtų būti taikoma pati griežčiausia kardomoji priemonė.

Kaltinamojo gynėja skunde svarsto galimybę V. K. suėmimą pakeisti į vieną ar kelias švelnesnes kardomąsias priemones. Tačiau aukštesniajam teismui pripažinus, kad suėmimo terminas kaltinamajam V. K. pratęstas pagrįstai, švelnesnių kardomųjų priemonių skyrimas nesvarstytinas.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartis, gynėjos skunde nurodytais motyvais, nenaikintina.

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 130 straipsniu,

n u t a r i a:

kaltinamojo V. K. gynėjos skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėja                                                                                                         Elena Vainienė