Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S – 173 – 198 / 2013
Vijolė Vitienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01252-2012-5
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
121.14; 122.4; 128.11
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. kovo 12 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Jonaitienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal antstolio L. J. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1557-356/2012 pagal pareiškėjų G. M. ir A. M. skundą suinteresuotam asmeniui UAB „Vilniaus energija“ dėl antstolio L. J. veiksmų ir
n u s t a t ė:
pareiškėjai G. M. ir A. M. prašė antstolio sustabdyti procesinius veiksmus, susijusius su byla, grąžinti vykdomąjį dokumentą išieškotojui arba jį išdavusiam teismui, paaiškėjus faktinės gyvenamosios vietos ir kitoms aplinkybėms bei skolininkams reikalaujant, kad vykdomasis dokumentas būtų vykdomas pagal LR įstatymus, o taip pat prašė neskaičiuoti jokio atlygio ar išlaidų, susijusių su šia byla. Nurodė, kad antstolis, turėdamas ne tik teisę, bet ir pareigą patikrinti duomenis dėl skolininkės darbo ar turto buvimo vietos, to nepadarė, todėl neteisėtai ir nepagrįstai priėmė vykdyti vykdomąjį dokumentą pagal deklaruotą gyvenamąją vietą, kur pareiškėja negyvena jau dvidešimt metų. Vykdomąjį dokumentą reikėjo vykdyti ne antstolio L. J. aptarnaujamoje teritorijoje, nes pareiškėja dirba ir gyvena Vilniaus mieste. Tuo buvo pažeistos jų, kaip solidarių skolininkų, teisės. Be to, skola jau padengta.
Utenos rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi pareiškėjų skundą patenkino – panaikino 2012-07-09 antstolio L. J. patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. 0053/12/665-S-122186 ir vykdomąją bylą Nr. 0053/12/665/2012 nutraukė. Teismas, įvertinęs bylos duomenų visumą, konstatavo, jog antstolis L. J. turėjo galimybę ir privalėjo aiškintis aplinkybes ne tik dėl skolininkės G. M. deklaruotos gyvenamosios vietos, tačiau ir dėl jos gyvenamosios vietos CK 2.12, 2.16, 2.17 str. prasme, ir tik nustatęs, kad jos gyvenamoji vieta yra būtent (duomenys neskelbtini), Utenos rajone, priimti vykdyti vykdomąjį dokumentą. Šiuo atveju savo pareigą patikrinti, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti (CPK 651 str. 1 ir 2 d.) antstolis atliko formaliai ir dėl to, pažeisdamas skolininkės teisę į veiksmingą savo teisių vykdymo procese gynybą, nepagrįstai priėmė vykdyti Vilniaus 2 apylinkės teismo 2012-05-21 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-2365-545/2012, vykdytiną ne jo aptarnaujamoje teritorijoje (CPK 590 str. 3 d.), kas yra pagrindas vykdomąją bylą nutraukti (CPK 629 str. 1 d. 9 p.).
Atskiruoju skundu antstolis prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2012-12-13 nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-05-21 išduotame vykdomajame dokumente Nr. 2-2365-545/2012 nurodytas skolininkės G. M. gyvenamasis adresas sutampa su antstolio L. J. veiklos teritorija. Pateikus užklausą LR Gyventojų registrui gauti duomenys apie skolininkės deklaruotą gyvenamąją vietą visiškai sutampa su teismo nurodyta gyvenamąja vieta vykdomajame dokumente. Mano, jog teismas skundžiamoje nutartyje patenkindamas skolininkų skundą remiasi ne įrodymais, o tik prielaidomis. Teismo pateikta prielaida, jog anstolis privalo užklausti duomenis apie skolininkės darbo vietą yra nepagrįsta ir neaiškiai suformuluota, nes nėra aišku, kokius duomenis ir kaip reikėtų tikrinti. Šiuo atveju antstolis, kaip dalyvaujantis byloje asmuo, neturėjo jokio asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl net ir pripažinus, kad teismo nutartis yra teisėta, nebūtų pagrindo priteisti iš jo bylinėjimosi išlaidas CPK 443 str. 6 d. pagrindu. Teigia, jog Utenos rajono apylinkės teismas 2012-09-28 nutartimi Nr. 2-1586-921/2012 atmetė analogišką skolininkės G. M. skundą dėl antstolės A. M. veiksmų.
Atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Dėl šių priežasčių skolos bei vykdymo išlaidų išieškojimas galimas tik pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus. CPK 586 str. 1 d. nustatyta, kad vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra įstatymų nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Be vykdomojo dokumento atlikti vykdomuosius veiksmus draudžiama. Pagal CPK 651 str. 1 d., prieš pradėdamas vykdomuosius veiksmus, antstolis turi išspręsti vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti klausimą. Tik priėmus vykdomąjį raštą vykdyti galimi antstolio procesiniai veiksmai vykdymo procese.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad antstolio L. J. kontora priėmė vykdyti išieškotojo UAB „Vilniaus energija“ Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr.2-2365-545/2012 dėl solidarios skolos už šilumos energiją ir karštą vandenį išieškojimo iš A. M. ir G. M. (vykdomoji byla Nr. 0053/12/665). Patvarkymas priimti vykdyti vykdomąjį dokumentą, raginimas įvykdyti sprendimą ir vykdymo išlaidų apskaičiavimas buvo išsiųstas skolininkei jos deklaruotu adresu (duomenys neskelbtini), Utenos r., ir įteiktas skolininkės motinai V. L.. Skolininkai skunde dėl antstolio veiksmų nurodė, kad jų su adresu (duomenys neskelbtini), Utenos r., t. y. į ten, kur antstolis siuntė vykdomuosius dokumentus, niekas nesieja, išskyrus tai, kad čia retkarčiais lankosi pas giminaičius. Nesutikdamas su teismo išvada, kad antstolis nepagrįstai priėmė vykdyti Vilniaus 2 apylinkės teismo 2012-05-21 išduotą vykdomąjį dokumentą, antstolis pateikė teismui atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, laiko, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas. Teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išsamiais argumentais, todėl jų nekartoja.
Pažymėtina, jog fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta pripažįstama ta vieta, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena (CK 2.12 str. 1 d., 2.16 str.). Vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro, kuriame yra kaupiami duomenys apie Lietuvos Respublikos piliečių asmens duomenis, taip pat gyvenamąją vietą, t. y. Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikytinas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys yra nepaneigti kitų įrodymų. Nors apeliantas nurodo, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-05-21 išduotame vykdomajame dokumente nurodytas skolininkės G. M. gyvenamasis adresas sutampa su jo veiklos teritorija, o pateikus užklausą Gyventojų registrui gauti duomenys apie skolininkės deklaruotą gyvenamąją vietą sutapo su teismo nurodyta gyvenamąja vieta vykdomajame dokumente, tačiau šie įrodymai, siekiant teisingai nustatyti fizinio asmens gyvenamąją vietą, yra vertinami kartu su kitais įrodymais, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Būtent gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų (CK 2.17 str. 1 d.), tuo tarpu nustatant asmens gyvenamąją vietą, be gyvenamosios vietos deklaravimo, svarbūs ir kiti kriterijai, kaip antai: faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens vieši pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą. Ta aplinkybė, jog asmuo deklaravo vieną gyvenamąją vietą, nebūtinai reiškia, kad jis ten gyvena, nes sprendžiant gyvenamosios vietos klausimą svarbu nustatyti asmens ryšį su gyvenamąja vieta, o ne formalų jos deklaravimą. Kaip matyti iš vykdomosios bylos medžiagos, antstolis, priimdamas vykdyti išieškotojo jam pateiktą vykdomąjį raštą Nr. 2-2365-545/2012, gavo Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos duomenis, kad pareiškėja skolininkė G. M. buvo ir šiuo metu tebėra deklaravusi savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Utenos r. Tačiau, teismo vertinimu, anstoliui, kaip valstybės įgaliotam asmeniui, toks skolininkės nurodytas adresas turėjo kelti abejonių jau vien dėl to, kad sutuoktinio solidaraus skolininko A. M. vykdomajame rašte nurodytas adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius. Be to, skola buvo priteista Vilniaus mieste esantiems gyvenamiesiems namams šilumos energiją tiekiančiai bendrovei. CK 2.12 str. 5 d. nustato, kad susituokusio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta nepriklauso nuo jo sutuoktinio nuolatinės gyvenamosios vietos, tačiau vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra faktas, į kurį gali būti atsižvelgiama nustatant kito sutuoktinio nuolatinę gyvenamąją vietą. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog antstolis turėjo ir galėjo gauti duomenis ir apie skolininkės darbo vietą. Būtent tokių duomenų visuma ir būtų leidusi teisingai nustatyti skolininkės gyvenamąją vietą, t. y. jos ryšį su Vilniaus miestu. Be to, kaip teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju tokia faktinė situacija susiklostė dėl suinteresuoto asmens išieškotojo UAB „Vilniaus energija“ kaltės, nes jis antstoliui pateikė vykdyti vykdomąjį raštą, kuriame buvo neteisingai nurodyta skolininkės G. M. gyvenamoji vieta, nors akivaizdu, kad išieškotojui buvo žinoma skolininkės gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ką patvirtina civilinės bylos Nr. 2-2365-545/2012 duomenys, t. y. tiek atsiliepime į ieškinį atsakovai nurodė savo adresą Vilniuje (b. l. 28), tiek pats teismas procesinius dokumentus siuntė atsakovės nurodytu adresu.
Aukščiau paminėtų ir byloje esančių aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad vykdydamas valstybės įgalioto asmens funkcijas, antstolis privalo būti sąžiningas. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo, šalių kooperavimosi, viena kitos informavimo, atsižvelgimo į pagrįstus kitos šalies interesus. Būtent antstoliui keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta atskirojo skundo argumentą dėl netinkamai taikytos CPK 443 str. 6 d. Šiuo atveju skundžiamoje nutartyje teismas, priteisdamas iš antstolio išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, tinkamai vadovavosi CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str. normomis. Pareiškėjų skundas teismui buvo paduotas dėl antstolio L. J. veiksmų, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, jog jis neturėjo suinteresuotumo bylos baigtimi.
Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, įvertino faktinių aplinkybių visumą, tinkamai taikė procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista, nes tenkinti atskirąjį skundą antstolio L. J. nurodytais argumentais pagrindo nėra (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Teismo vertinimu, kiti atskirojo skundo argumentai byloje teisinės reikšmės neturi.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Birutė Jonaitienė