Administracinė byla Nr. eAS-435-525/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06735-2023-1

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2023 m. rugpjūčio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenei (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisijos 2023 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. ATRS-4386 „Dėl sprendimo neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos“; 2) panaikinti krašto apsaugos ministro 2023 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 12-01-946 „Dėl 2023 m. gegužės 12 d. skundo“; 3) įpareigoti krašto apsaugos ministrą išspręsti klausimą ir priimti sprendimą pareiškėjui V. K. atidėti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą iki 2024 m. kovo 1 d.

Pareiškėjas taip pat teismo prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisijos 2023 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. ATRS-4386 bei krašto apsaugos ministro 2023 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 12-01-946 galiojimą bei uždrausti atsakovui Lietuvos kariuomenei šaukti pareiškėją V. K. į karo tarnybą, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje byloje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 15 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas nustatė, kad skundas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 ir 25 straipsnių keliamus reikalavimus, todėl priimtinas.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad šioje situacijoje jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Nors pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę teismui ir nurodė, kad šiuo atveju kils neišvengiama žala (nuostoliai), tačiau iš teismui pateikto pareiškėjo prašymo nėra aišku, kokios konkrečiai negrįžtamai atitaisomos pasekmės šiuo atveju pareiškėjui gali kilti. Pareiškėjas nurodė, kad privalomoji karo prievolė jau gali būti įvykdyta, o žala (nuostoliai) – patirta (-i), todėl teismo sprendimo vykdymas taps beprasmis, tačiau, teismo vertinimu, šios aplinkybės negali būti traktuojamos kaip pareiškėjui kylanti sunkiai atitaisoma žala ir jos labiau vertintinos, kaip pareiškėjo siekis, kad teismas imtųsi priemonių prevenciškai ginti pareiškėjo galimai pažeistas teises, kas nesudarė pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Tuo pačiu teismas pastebėjo, kad tuo atveju, jeigu vis tik pareiškėjui bus padaryta žala (kaip teigė pareiškėjas, dėl neišnuomoto buto, dėl darbo santykių, dėl pareiškėjo močiutės netinkamos priežiūros, nesant kam (be pareiškėjo) jos prižiūrėti, ir pan.), jis galės įstatymo nustatyta tvarka imtis teisinių priemonių, kad ta žala jam būtų teisingai atlyginta. Be to, pareiškėjas ir nepateikė įrodymų, kad jo močiutei būtina priežiūra (kokios apimties ir (ar) intensyvumo) ir kad jokia įstaiga (institucija) ir niekas kitas iš artimųjų negali jos suteikti.

Teismas sprendė, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje neegzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nepagrįstas jokiais įrodymais, nes pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė jokių įrodymų dėl prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismas darė išvadą, kad prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo negali būti tenkinamas.

Teismas taip pat šalims išaiškino, kad kilęs ginčas gali būti išspręstas šalims teismo mediacijos metu pasiekus taikų susitarimą ir sudarius taikos sutartį (ABTĮ 51 str. 3 d., 67 str. 1 d. 7 p.).

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 15 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y. priimti naują nutartį – tenkinti pareiškėjo prašymą ir pritaikyti šioje byloje reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjo nuomone, jis kartu su skundu pateikė pakankamai įrodymų, kad Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisija visiškai nepagrįstai skundžiamu sprendimu privalomąją karo tarnybą atidėti atsisakė. Pareiškėjas pagrindė, kad nesustabdžius jo šaukimo į tarnybą procedūros, jam gali būti padaryta nepataisoma žala. Atsižvelgiant į tai, bei siekiant apginti pareiškėjo teises bei teisėtus interesus, šioje byloje pareiškėjo prašymu turėjo būti pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjas ir toliau bus šaukiamas atlikti karo tarnybą, o nustačius tarnybos pradžios datą – privalės vykti į atsakovo jam nurodytą dalinį ir atlikti karo tarnybą (šauktiniai į dalinius skirstomi po kelis kartus per mėnesį).

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai prioritetą skyrė institucijos (Lietuvos kariuomenės) galimybei vykdyti jai priskirtas funkcijas, o ne pareiškėjo pažeistų teisių bei teisėtų interesų gynybai, kurią kaip prioritetinę kitų konstitucinių teisių atžvilgiu garantuoja ir Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos kariuomenei šiais kalendoriniais metais nepašaukus pareiškėjo į tarnybą, vietoj jo bus pašauktas kitas su tinkama karo tarnybai sveikata ir pagrindų tarnybos atidėjimui neturintis šauktinis, todėl nei Lietuvos kariuomenei, nei valstybei iš esmės jokia reikšminga žala negresia. Tuo tarpu pareiškėjo teisės bei teisėti interesai tokiu atveju bus apginti, bus išvengta galimų teisminių procesų dėl patirtos žalos atlyginimo ir pan.

Pareiškėjas akcentuoja, kad prašo nagrinėjamoje byloje laikinai sustabdyti ginčijamų sprendimų galiojimą (ABTĮ 70 str. 3 d. 3 p.) bei uždrausti atsakovui Lietuvos kariuomenei šaukti pareiškėją į karo tarnybą (ABTĮ 70 str. 3 d. 1 p.), kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje byloje. Pareiškėjas iš esmės ginčija jo galimybę šiais kalendoriniais metais atlikti privalomąją karo tarnybą, tvirtina, jog ginčijamais sprendimais darytos išvados turėjo būti priešingos šiuo metu galiojančioms, t. y. kad yra pagrindas privalomąją pradinę karo tarnybą pareiškėjui atidėti individualia tvarka. Pareiškėjas teigia, kad skunde pateikė aiškiai suformuluotą reikalavimo pagrįstumą, nurodė, kokie pagrindai karo tarnybos atidėjimui individualia tvarka egzistuoja, t. y. nurodė, kokios gyvenimo aplinkybės, dėl kurių prašoma tarnybą atidėti, egzistuoja būtent šiuo metu. Pareiškėjo įsitikinimu šiuo atveju nekyla abejonių, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė laikinai sustabdyti ginčijamų sprendimų galiojimą yra adekvati siekiamam tikslui ir proporcinga pareiškėjo keliamam reikalavimui byloje. Tai, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomas, nes privalomoji pradinė karo tarnyba jau gali būti atlikta, yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (uždrausti Lietuvos kariuomenei šaukti pareiškėją į karo tarnybą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje) yra ne kartą konstatuota ir teismų praktikoje nurodant, kad tokia reikalavimo užtikrinimo priemonė yra adekvati siekiamam tikslui ir proporcinga.

Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Lietuvos kariuomenės manymu, pareiškėjas nepagrindė argumentų, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jam būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, o nurodytos aplinkybės, kuriomis motyvuoja prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, nėra grindžiamos jokiais konkrečiais įrodymais, todėl vertintinos kaip pareiškėjo į ateitį nukreiptos prielaidos, spėjimai, nuomonės pareiškimai, nesudarantys pakankamo pagrindo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui. Pareiškėjo formuojami argumentai atskleidžia jo poziciją, jog pats pareiškėjas, darydamas prielaidą, jog „neproporcingai didelė žala gali atsirasti“ nėra dėl to tikras, atitinkamai, negali pateikti ir įrodymų, kuriais tik tikėtiną, neproporcingai didelę žalą pagrįstų.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ar sunkumų, per se (pati savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Be to, net jeigu pareiškėjas ir patirtų žalą, jis galėtų įstatymų nustatyta tvarka reikalauti jos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjimo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, kai yra dvi kumuliatyvios ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtintos tokių priemonių taikymo sąlygos: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia skundo reikalavimo pagrįstumą (t. y. nurodo prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentus dėl skundžiamo akto neteisėtumo); 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-212-822/2023).

Spręsdamas dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisijos 2023 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. ATRS-4386 bei krašto apsaugos ministro 2023 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 12-01-946 galiojimą bei uždrausti atsakovui Lietuvos kariuomenei šaukti pareiškėją į karo tarnybą, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje byloje – pareiškėjas iš esmės argumentavo tuo, kad įvertinus pareiškėjo keliamo reikalavimo pobūdį ir aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas prašo privalomąją pradinę karo tarnybą atidėti, galima daryti išvadą, jog tai yra susiję su neišvengiamu žalos (nuostolių) kilimu, todėl nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pasak pareiškėjo, teismo sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomas. Pareiškėjas manė, kad privalomoji karo prievolė jau gali būti įvykdyta, o žala (nuostoliai) – patirta (-i). Teigė, kad privalomąją karo tarnybą atlikti pareiškėjas yra šaukiamas jau šiais metais, tarnybos pradžia gali būti paskelbta jau visai netrukus, todėl ir dėl šios priežasties skubiai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Priešingu atveju, šios bylos nagrinėjimas pareiškėjui ginant savo pažeistas teises taptų beprasmis ir pažeistų jo teisę į teisminę gynybą, kadangi kol vyktų bylos nagrinėjimas, privalomoji pradinė karo tarnyba jau turėtų būti atliekama ar atlikta.

Pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą patirtų pareiškėja, netenkinus jos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Taigi, pareiškėjui nenurodžius jokių konkrečių aplinkybių ir nepateikus įrodymų, patvirtinančių, kad nesiėmus prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tiesiogiai susijusios su byloje pareikštų reikalavimų užtikrinimu, pareiškėjo teisės ateityje gali būti nepagrįstai suvaržytos arba jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Be to, kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, tuo atveju, jeigu vis tik pareiškėjui bus padaryta žala (kaip teigė pareiškėjas, dėl neišnuomoto buto, dėl darbo santykių, dėl pareiškėjo močiutės netinkamos priežiūros, nesant kam (be pareiškėjo) jos prižiūrėti, ir pan.), jis galės įstatymo nustatyta tvarka imtis teisinių priemonių, kad ta žala jam būtų teisingai atlyginta.

Taigi šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo motyvus, kuriais jis grindžia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą, įvertinusi administracinėje byloje priimtus nagrinėti reikalavimus ir byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad, atsižvelgiant į pateiktus įrodymus, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjui išaiškinama, kad, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pateikiant šios priemonės taikymą pagrindžiančius įrodymus.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Laimutis Alechnavičius

                                        Artūras Drigotas

                                        Dainius Raižys