Civilinė byla Nr. 2A–52/2009
Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2.15.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gruodžio 4 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono,
sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,
dalyvaujant ieškovų atstovui advokatui Olegui Drobitko,
atsakovo atstovams J. S. , advokatei Reginai Baranauskienei,
trečiajam asmeniui V. K. ,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal V. T. ir V. T. (V. T. ) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-149-524/2007 pagal ieškovų V. T. ir V. T. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Klaipėdos jūrininkų ligoninei, trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje V. K. , dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė:
Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo po 519,50 Lt kas mėnesį turtinės ir 250 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovei V. T. , 250 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovui V. T. . Nurodė, kad ieškovų sutuoktinis ir tėvas G. T. dirbo bendrovėje „Laivitė“ laivo antruoju mechaniku, 2004 m. vasario mėnesį atsakovo gydymo įstaigoje jam buvo atliktas periodinis sveikatos patikrinimas, kurio metu jis buvo pripažintas galinčiu dirbti laivyne, 2004 m. vasario 22 d. išplaukė į jūrą, dėl pablogėjusios sveikatos būklės 2004 m. liepos 15 d. jis buvo nušalintas nuo darbo, hospitalizuotas Vokietijos Rostoko universitetinėje klinikoje, kur jam buvo diagnozuotas sunkios formos plaučių vėžys, šioje ligoninėje gydėsi iki 2004 m. liepos 23 d. ir 2004 m. rugpjūčio 23 d. namuose mirė. Ieškovų teigimu, atsakovas neužtikrino tinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, nes profilaktinio sveikatos patikrinimo metu nepagrįstai padarė išvadą, kad G. T. gali dirbti laivyne. Medicininės paslaugos G. T. nebuvo teikiamos dedant maksimalias atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo pastangas. Šiems argumentams pagrįsti ieškovai rėmėsi A. G. teismo medicininių tyrimų biuro specialisto konsultacine išvada, kurioje nurodyta, kad atsakovo gydymo įstaigoje 2004 m. vasario 12 d. darytoje G. T. plaučių fluorogramoje matyti dešinio plaučio apatinės skilties vėžys, kuris turėjo būti diagnozuotas sveikatos patikrinimo metu ir jam neturėjo būti leista išplaukti į laivo reisą, kad tikėtina, jog, 2004 m. vasario 12 d. nustačius G. T. plaučių vėžį ir nedelsiant pradėjus gydymą, jo gyvenimo trukmė galėjo būti gerokai pratęsta. Konsultacinėje išvadoje pažymima, kad G. T. darbo sąlygos laive pagreitino plaučių vėžio išplitimą. Ieškovų teigimu, ekspertizės aktas įrodo, kad G. T. turėjo būti atliktas papildomas plaučių tyrimas, nors jis nusiskundimų ir neturėjo. Prašomos neturtinės žalos pagrindimui ieškovai nurodo, kad ligos metu G. T. patyrė didelius skausmus, kvėpavimo, miego, valgymo sutrikimus, negavo kvalifikuotos medicininės pagalbos. Diagnozavus vėžinį susirgimą jau nebuvo galima užkirsti kelio šios ligos išplitimui, o atsakovo darbuotojų veiksmai prisidėjo prie greitesnės skausmingos ligos mirtinos baigties. Ieškovai buvo artimi su mirusiuoju: sūnaus sveikatai atsiliepė tėvo priežiūra ligos metu ir stebimos jo kančios; mylimo žmogaus netektis sutuoktinei apsunkino ir taip nelengvą II grupės invalidės gyvenimą, sumažino bendravimo galimybę. Ieškovė V. T. buvo sutuoktinio G. T. išlaikytinė, dabar gyvena iš nedidelės invalidumo pensijos, todėl jai iš atsakovo turi būti priteistas išlaikymas po 597,50 Lt kas mėnesį.
Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui iš ieškovų po 400 Lt advokato pagalbai apmokėti. Teismas nurodė, kad ieškovai, įrodinėdami žalos padarymo faktą dėl to, kad atsakovo darbuotojai, aplaidžiai patikrinę G. T. sveikatą ir netinkamai įvertinę fluorogramą, pagreitino jo mirtį ir privertė kęsti didelius skausmus, privalėjo įrodyti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas. Teismas priėjo prie išvados, kad ieškovų nurodomos ekspertų ir specialistų išvados neįrodo esminio ginčo klausimo – kiek būtų pratęstas ir ar galėjo būti pratęstas mirusiojo gyvenimas, jeigu sveikatos tikrinimo metu būtų diagnozuotas plaučių vėžys. Teismas nurodė, kad įrodymų vertinimas grindžiamas tikėtinumo taisykle, tai yra didesnė įrodomoji galia suteikiama tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismas nenustatė atsakovo veiksmų neteisėtumo ir įstatymo reikalavimų pažeidimo bei priežastinio ryšio tarp G. T. mirties ir patikrinimo metu nediagnozuotos ligos. Ieškovų argumentai dėl netinkamos fluorogramos įvertinimo grindžiami tik ieškovų prielaidomis. Teismas nesirėmė medicinos specialisto konsultacine išvada, nes ji nėra oficialus rašytinis įrodymas, nėra duomenų, jog ji paruošta laikantis teisės aktų reikalavimų, ji paruošta nesiremiant fluorogramos originalu, joje pateikta tikėtina išvada, kad 2004 m. vasario 12 d. nustačius mirusiajam plaučių vėžį, jo gyvenimo trukmė galėjo būti pratęsta. Teismas, remdamasis ieškovės V. T. ir trečiojo asmens V. Kuolo paaiškinimais, nustatė, kad profilaktinio patikrinimo metu G. T. jokių nusiskundimų neturėjo ir gydytojams jų neišsakė. Teismas atmetė ieškovų argumentus, kad atsakovas savo pareigas vykdė aplaidžiai, kadangi, kilus abejonių dėl G. T. sveikatos būklės, jam buvo atliktas pakartotinis kraujo tyrimas ir tik po jo pasirašyta išvada dėl darbo jūroje. Nors pradinės ir pakartotinės ekspertizių aktuose nustatyta, kad įvertinus fluorogramą reikėjo papildomo tyrimo, tačiau detalesnis plaučių neištyrimas nėra susijęs priežastiniu ryšiu su G. T. mirties priežastimi. Ieškovai taip pat nepateikė tokio priežastinio ryšio įrodymų, o savo paaiškinimus grindžia prielaidomis. Be to, fluorogramoje nustatytos nestruktūrinės dešiniojo plaučio šaknys, būdingos ilgai rūkantiems asmenims, todėl papildomas tyrimas turėjo būtų atliktas esant paciento nusiskundimams. Teismas padarė išvadą, kad tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovo netinkamų veiksmų, atliktų tyčios ar neatsargumo forma, ir atsiradusių pasekmių ieškovams tiesioginiais įrodymais nepagrįstas.
Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog šioje byloje esminis klausimas yra ar galėjo būti ir kiek galėjo būti pratęstas G. T. gyvenimas, jeigu liga būtų diagnozuota laiku, nes esminis klausimas yra ar atsakovas tinkamai atliko savo pareigas bei ar privalo atlyginti ieškovams turtinę ir neturtinę žalą. Teismo argumentai yra nenuoseklūs ir neaiškūs. Nors teismas nurodė, kad įrodymų vertinimas grindžiamas tikėtinumo taisykle, tačiau nusprendė, kad negalima daryti neginčijamos išvados dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir G. T. mirties. Teismas neteisingai įvertino teismo medicinos specialisto konsultacinę išvadą, nurodė, kad ji yra tikėtino pobūdžio. Ieškovai pabrėžė, kad ir Mykolo Riomerio universiteto Teismo medicinos instituto ekspertizės aktuose taip pat nurodyta, kad įvertinus fluorogramą buvo būtinas detalesnis tyrimas. Šiuo atveju atsakovas turėjo vadovautis maksimalių pastangų principu, kompleksiškai įvertinti kraujo tyrimus ir fluorogramą. Be to, atliktų ekspertizių aktai turi trūkumų, pirmame iš jų neteisingai nurodyti mirusiojo asmens duomenys, tendencingai interpretuojami faktai dėl ligos pradžios ir jos vystymosi trukmės.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir teisingą sprendimą. Atkreipė dėmesį, kad teismas sprendime pasisakė ir dėl ieškovų akcentuojamų klausimų, o ta aplinkybė, kad teismo argumentai nėra nuoseklūs ir išsamūs, nėra pagrindas naikinti sprendimą, jeigu byla išspręsta teisingai. Nurodė, kad nėra moksliškai pagrįstų metodų, kuriais galima būtų apskaičiuoti gyvenimo trukmės pailgėjimą, jei liga diagnozuota anksčiau. Atsakovas pabrėžė, kad jo funkcija yra ne pacientų gydymas, o profilaktinės funkcijos, todėl detalesni ir papildomi tyrimai atliekami esant pacientų nusiskundimams, atsižvelgiant į atliktus tyrimus ir esant objektyviems ligos požymiams. Be to, profilaktinį patikrinimą atliekantys jūrininkai privalo suteikti išsamią informaciją apie savo sveikatos būklę, tačiau į patikrinimą atvykęs G. T. jokių nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo, o fluorogramoje esantys pakitimai galėjo būti persirgtos ligos ar ilgalaikio rūkymo pasekmė. Ekspertizės akte nurodyta, kad G. T. pirminiai plaučių vėžio simptomai yra nespecifiniai.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus (CPK 329 str.). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių; tinkamai pritaikė procesinės ir nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, bei, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovų sutuoktinis ir tėvas G. T. dirbo bendrovėje „Laivitė“ laivo antruoju mechaniku, 2004 m. vasario 12 d. atsakovo įstaigoje Jūros medicinos centre jam buvo atliktas profilaktinis periodinis sveikatos patikrinimas, kurio metu jis buvo pripažintas galinčiu dirbti laivyne, 2004 m. vasario 22 d. išplaukė į jūrą, dėl pablogėjusios sveikatos būklės 2004 m. liepos 15 d. buvo nušalintas nuo darbo, hospitalizuotas Vokietijos Rostoko universiteto medicinos klinikos plaučių ligų skyriuje, kur jam buvo diagnozuotas sunkios formos plaučių vėžys – metastazinė ne smulkiųjų ląstelių bronchinė karcinoma, šioje ligoninėje jis gydėsi iki 2004 m. liepos 23 d., o 2004 m. rugpjūčio 23 d. namuose mirė.
Žalos atlyginimo reikalavimą ieškovai grindžia tuo, kad atsakovo darbuotojai, atlikdami profilaktinį periodinį laivyno darbuotojo G. T. sveikatos patikrinimą, neužtikrino tinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, t. y. neįvertino 2004 m. vasario 12 d. G. T. plaučių fluorogramos išvadų ir nepaskyrė detalesnio plaučių ištyrimo, o pacientą pripažino galinčiu dirbti laivyne. Išvykus į reisą jūroje G. T. prasidėjo dideli skausmai, jis negalėjo gauti tinkamo gydymo, praėjus penkiems mėnesiams po patikrinimo buvo diagnozuotas plaučių vėžys, o dar po mėnesio ligonis mirė. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, remdamasis ekspertizės išvadomis, medicininiais dokumentais, trečiojo asmens V. Kuolo paaiškinimais, medicinos konsultantų pažymomis, pripažino, kad nėra nei priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir paciento G. T. mirties, nei atsakovo veiksmų neteisėtumo.
Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje apibrėžta, kad asmens sveikatos priežiūra - valstybės licencijuota fizinių ir juridinių asmenų veikla, kurios tikslas laiku diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus ir užkirsti jiems kelią, padėti atgauti ir sustiprinti sveikatą. Viena iš asmens sveikatos priežiūros rūšių yra minėto įstatymo 17 straipsnio 4 punkte ir 18 straipsnyje numatytas profilaktinis sveikatos patikrinimas, kuris nagrinėjamo ginčo atveju atliekamas pagal LR sveikatos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301 „Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose“ patvirtintą laivybos darbuotojų sveikatos tikrinimo tvarką (toliau – Tvarka) ir atsakovo VĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės vyr. gydytojo 2002 m. gegužės 29 d. patvirtintos Jūros medicinos centro veiklos procedūros algoritmą (toliau – Algoritmas).
Pacientams turi būti suteikta kvalifikuota sveikatos priežiūra. Pacientai turi teisę būti gydomi taip, kad į jų diagnozę, gydymą ir slaugą būtų žiūrima pagarbiai, gydytojo pasirinktas gydymas turi būti mediciniškai pagrįstas (1996 m. spalio 3 d. Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo Nr. I-1562 3 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos). Gydytojo atsakomybė už pacientui padarytą žalą pripažįstama viena iš profesinės atsakomybės rūšių, kurią lemia gydytojo profesijos, jo teikiamų paslaugų ir šios veiklos metu susiklostančių santykių specifika. Profesinei atsakomybei būdinga tai, kad profesionalo veiksmai vertinami taikant griežtesnius atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo standartus. Daugeliui profesijų (taip pat ir gydytojo profesijai) būdinga tai, kad jos yra susijusios su didesne rizika padaryti žalą kitiems asmenims. Dėl šios priežasties tokių profesijų atstovams yra taikomi griežtesni atidumo, atsargumo, dėmesingumo, rūpestingumo reikalavimai. Vertinant gydytojo veiksmus ir sprendžiant jo kaltės klausimą, turi būti taikomas atidaus, dėmesingo, rūpestingo, kvalifikuoto gydytojo elgesio standartas. Pacientą ir gydytoją (sveikatos priežiūros įstaigą) sieja prievolė, kurios turinį sudaro gydytojo pareiga veikti profesionaliai ir vadovautis maksimalių pastangų principu, užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį. Taigi sprendžiant dėl gydytojų kaltės, būtina atsakyti į klausimą, ar tikrai medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo pastangas. Kompleksiška jų analizė patvirtina, kad atidumo, dėmesingumo, rūpestingumo, atsargumo, kvalifikuotumo stoka, profesinės etikos taisyklių pažeidimas profesinės atsakomybės atveju yra tolygu profesionalo kaltei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1140/2001, b. k. 39.6.2.12).
Vertinant CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigą, pacientas, pareikšdamas ieškinį medicinos įstaigai dėl jos darbuotojų atliktų veiksmų, turi įrodyti pareigos teikti kvalifikuotą ir rūpestingą pagalbą pažeidimą, žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp gydytojo nerūpestingumo ir padarytos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2005). Atitinkamai medicinos įstaigai tenka pareiga įrodyti savo veiksmų nekaltumą, teisėtumą, adekvatumą, nes ji laikoma kalta, kol neįrodo, kad jos kaltės dėl žalos atsiradimo nėra (CK 6.246-6.249 str.). Pagal teisės doktriną ir teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymo civilinėse bylose procesas sudaro du etapus: pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo; antra, nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra nernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Tam, kad konstatuoti priežastinio ryšio buvimą ar nebuvimą, būtina visapusiškai analizuoti atsakovo veiksmus ir bylos faktines aplinkybes. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teisingai išanalizavo bylai reikšmingas aplinkybes, todėl pagrįstai pripažino atsakovo veiksmų neteisėtumą nenustatytu ir priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos nebuvimą. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai suponuoja ieškovų pareigą įrodyti atsakovo kaltę, yra nepagrįsti.
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl sveikatos patikrinimo atitikties Tvarkos ir Algoritmo reikalavimams - G. T. sveikatą tikrino šiuose teisės aktuose nurodyti medicinos specialistai, jam buvo atlikti numatyti tyrimai, medicininių kontraindikacijų, kurioms esant darbas laivyne negalimas, nebuvo nustatyta. Byloje kilo ginčas, ar gydymo įstaigos darbuotojai tinkamai atliko savo profesinę pareigą – iš G. T. plaučių fluorografinio tyrimo nustatę nestruktūrines plaučių šaknis ir nepaskyrę detalesnio plaučių ištyrimo, pagrįstai pripažino pacientą tinkamu dirbti laivyne.
Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, susijusias su atsakovo civiline atsakomybe, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Su tokiais skundo argumentais sutikti nėra pagrindo. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalis įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais ir ekspertų išvadomis. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-31/1999; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Blažienės personalinė įmonė „Albina“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-945/1999; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. ir kt. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. K. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-147/2005; ir kt.), kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bylose, kuriose yra nagrinėjami gydytojų profesinės atsakomybės klausimai, teismo medicinos ekspertizės išvada yra itin reikšmingas įrodymas specialiųjų žinių reikalaujančiais klausimais. Ekspertizės akte smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados ir pateikti ekspertinio tyrimo rezultatais pagrįsti atsakymai į teismo iškeltus klausimus (CPK 216 str. 1 d.). Įstatyme nustatyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 str.). Teisėjų kolegija, vertindama ekspertų išvadas, atsižvelgia į jų ryšį su kitais įrodymais, į tai, kad ekspertų atsakymai į teismo pateiktus klausimus yra pagrįsti ekspertizės akte aprašytais tyrimais ir iš esmės neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.
Atsakovo darbuotojų veiksmų neteisėtumui įrodyti ieškovai teikė į bylą A. G. teismo medicininių tyrimų biuro 2004 m. gruodžio 10 d. teismo medicinos specialisto konsultacinę išvadą Nr. A-KI-21-100 (t. 1, b. l. 17-21), kurioje konstatuota, kad 2004 m. vasario 12 d. G. T. plaučių fluorogramoje matyti dešinio plaučio apatinės skilties vėžys, kuris privalėjo būti diagnozuotas tyrimo atlikimo metu ir todėl G. T. neturėjo būti leista išplaukti į laivo reisą; labai tikėtina, kad nustačius G. T. plaučių vėžį tyrimo metu ir nedelsiant pradėjus gydymą, jo gyvenimo trukmė galėjo būti gerokai pratęsta. Eksperto išvada gali būti laikoma tinkamu įrodymu, kai ji gauta civilinio proceso nustatyta tvarka, t. y. paskirta ir atlikta laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada – CPK 216 straipsnio prasme. Toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo priemonės rūšį, numatytą procesinio įstatymo, - rašytinį įrodymą, - kadangi jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2001; 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2004). Minėta išvada gali būti vertinama tik kaip privatus rašytinis įrodymas (CPK 197 str. 1 d.). Pažymėtina, kad privačių nuomonių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, medicinos bei gydymo taikymo klausimais gali būti daug ir įvairių. Aptariamoje išvadoje yra pareikšta asmeninė specialisto nuomonė, kuri nėra saistoma jokia atsakomybe, jokia priesaika, jokia rizika, gali priklausyti nuo prašiusio atlikti tyrimus asmens lūkesčių, pateikiamų dokumentų apimties bei kitų aplinkybių. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, šios išvados pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.) ir nesivadovavo joje pateikta tikėtina išvada dėl G. T. gyvenimo trukmės. Apeliaciniu skundu ieškovai nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, tačiau nesutikimo argumentų nenurodo. Aptariama išvada pagal proceso įstatyme įrodymams nustatytus reikalavimus negali konkuruoti ir nepaneigia byloje esančių ekspertizių išvadų, ekspertų paaiškinimų, medicinos specialistų pažymų (CPK 185 str.). A. G. padarytą išvadą, kad 2004 m. vasario 12 d. G. T. plaučių fluorogramoje matyti dešinio plaučio apatinės skilties vėžys, kuris privalėjo būti diagnozuotas tyrimo atlikimo metu, paneigia LR sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiojo konsultanto radiologijai prof. hab. dr. V. M. pažyma, kurioje nurodyta, kad fluorografijos metodas gali užfiksuoti tik toli pažengusį procesą ir visai netinka ankstyvai plaučių vėžio diagnostikai, 2004 m. vasario 12 d. G. T. plaučių fluorogramoje galima buvo konstatuoti tik mažo struktūriškumo abiejų plaučių šaknis, o diagnozuoti vėliau nustatytą dešinio plaučio karcinomą buvo neįmanoma (t. 1, b. l. 65). Iš esmės konsultanto radiologijai prof. hab. dr. V. M. išdėstytą poziciją patvirtina ir Mykolo Romerio teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus 2005 m. gruodžio 20 d. ir 2007 m. spalio 16 d. ekspertizių aktai Nr. EDM 97/05 (01) ir Nr. EDM 1(60)/07 (01) (t. 1, b. l. 148-156; t. 2, b. l. 33-43), kurių išvadas įvertino pirmosios instancijos teismas.
Minėta, kad sveikatos patikrinimo metu G. T. plaučių fluorografiniu tyrimu buvo nustatytos nestruktūrinės plaučių šaknys. Šio patikrinimo metu 2004 m. vasario 12 d. buvo atliktas ir bendras kraujo tyrimas, kuris rodė nežymų leukocitų, limfocitų skaičiaus padidėjimą, normalų Hb ir trombocitų skaičių, padidėjusį eritrocitų nusėdimo greitį. Esant tokiam kraujo tyrimo rezultatui, Medicininės komisijos pirmininkas V. K. paskyrė pakartotinį kraujo tyrimą, kurį atlikus 2004 m. vasario 17 d. buvo stebima teigiama dinamika, todėl nesant paciento nusiskundimų dėl sveikatos ir esant visų specialistų pateiktoms išvadoms, G. T. buvo leista dirbti laivyne, nurodant sugrįžus iš reiso pakartoti bendrą kraujo tyrimą (t. 2, b. l. 187). Abu kraujo tyrimų rezultatus aprašė LR sveikatos apsaugos ministerijos konsultantė hematologė V. K. ir nurodė, kad specifinių pokyčių, leidžiančių įtarti plaučių vėžį, kraujo leukogramoje nerado (t. 1, b. l. 67).
2005 m. gruodžio 20 d. ekspertizės akto Nr. EDM 97/05 (01) išvadose konstatuota, kad iš plaučių fluorogramos ir kraujo tyrimo aprašymo negalima padaryti išvados apie G. T. plaučių patologiją šių tyrimų atlikimo metu, nes fluorogramoje stebimos mažo struktūriškumo abejų plaučių šaknys ir dešinio plaučio apatinės skilties piešinio deformacija galimos po persirgto bronchito ir pneumonijos, o kraujo tyrimuose specifinių pokyčių, leidžiančių įtarti plaučių vėžį, nekonstatuota, iš profilaktiniais tikslais atliktos mažos fluorogramos daryti kategoriškas diagnostines išvadas apie plaučių vėžio buvimą negalima; nurodytų tyrimų pagrindu ir nesant ligonio nusiskundimų buvo galimybė pripažinti G. T. galinčiu dirbti laivyne. Ieškovų iniciatyva byloje buvo paskirta pakartotinė ekspertizė prieštaravimams tarp A. G. teismo medicininių tyrimų biuro 2004 m. gruodžio 10 d. teismo medicinos specialisto konsultacinės išvados ir teismo pavedimu 2005 m. gruodžio 20 d. atliktos ekspertizės išvados pašalinti bei šioje išvadoje nurodytiems G. T. asmens duomenims patikslinti. Pakartotinės, 2007 m. spalio 16 d. atliktos ekspertizės (akto Nr. EDM 1(60)/07 (01)) išvadose konstatuota, kad ankstesnės ekspertizės akte dėl rašymo klaidos buvo nurodyti neteisingi G. T. asmens duomenys; įvertinus 2004 m. vasario 12 d. G. T. plaučių fluorogramą buvo reikalingas detalesnis plaučių ištyrimas; 2004 m. vasario 12 d. G. T. bendro kraujo tyrime nustatytas padidėjęs eritrocitų nusėdimo greitis nėra specifinis plaučių vėžio požymis; G. T. sveikatos tikrinimo komisijos veika nėra priežastiniame ryšyje su jo mirtimi; dėl nespecifinių plaučių vėžio, nuo kurio 2004 m. rugpjūčio 23 d. G. T. mirė, simptomų, negalima nustatyti jų pasireiškimo pradžios; sveikatos patikrinimo metu G. T. sirgo II laipsnio prostatos hiperplazija. Apeliantai teigia, kad šios ekspertizės išvada apie reikalingumą atlikti detalesnį plaučių ištyrimą, patvirtina, kad atsakovo darbuotojai turėjo kompleksiškai įvertinti G. T. kraujo ir plaučių fluorografinio tyrimų rezultatus ir paskirti pakartotinį plaučių tyrimą, o to nepadarius, pirma laiko mirė žmogus, ieškovams dėl to atsirado turtinė ir neturtinė žala. Pasisakydamas dėl ekspertizės išvados apie reikalingumą atlikti detalesnį plaučių ištyrimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tų pačių ekspertų išvada apie priežastinio ryšio tarp detalesnio plaučių neištyrimo ir G. T. mirties nebuvimą. Įvertinęs šias faktines aplinkybes, teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai neįrodė faktinio priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir paciento mirties.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atstovų argumentais, kad besąlygiškai remtis 2007 m. spalio 16 d. ekspertizės akto Nr. EDM 1(60)/07 (01) išvadomis negalima, nes ją atlikęs Vilniaus universiteto Onkologijos instituto torakalinės chirurgijos ir onkologijos skyriaus vyr. ordinatorius P. N. teikė savo nuomonę rengiant A. G. teismo medicininių tyrimų biuro 2004 m. gruodžio 10 d. teismo medicinos specialisto konsultacinę išvadą (Teismo medicinos ekspertizės įstatymo 18 str. 3 p.). 2007 m. spalio 16 d. ekspertizę atlikęs VUL Santariškių klinikos Pulmonologijos ir radiologijos klinikos Radiologijos centro vadovas medicinos mokslų daktaras docentas K. R. D. apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad nesant paciento nusiskundimų ir gydytojui terapeutui nenustačius objektyvių duomenų, pagal G. T. plaučių fluorogramos ir pirmojo kraujo tyrimo rezultatus, skirti detalesnį plaučių ištyrimą nebuvo pagrindo, nes nestruktūrinės plaučių šaknys yra būdingos ilgą laiką rūkantiems asmenims, kokiu ir buvo mirusysis (t. 2, b. l. 160-161). Iš esmės tokią teisme duotą eksperto išvadą patvirtina ir apeliacinės instancijos teisme paskirtos ekspertizės išvados bei ją atlikusių ekspertų Vilniaus universiteto Onkologijos instituto diagnostinės radiologijos skyriaus gydytojos radiologės medicinos mokslų daktarės docentės S. R. Letautienės ir šio instituto krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyriaus krūtinės chirurgo (onkologo) A. K. paaiškinimai, iš kurių seka, kad profilaktinio sveikatos patikrinimo metu detalesnis G. T. plaučių ištyrimas galėjo būti skirtas tik esant paciento išsakytiems nusiskundimams ir medicininėms indikacijoms, kurių nagrinėjamu atveju nebuvo, o plaučių fluorogramoje nustatytos nestruktūrinės plaučių šaknys yra būdingos rūkantiems asmenims ar po persirgto bronchito (t. 3, b. l. 17-29, 69-70). Byloje esantys kitų gydymo įstaigų G. T. asmens sveikatos istorijų (t. 1, b. l. 32-35, 88-90, 117, 118-134; t. 3, b. l. 54) įrašai, aptartų ekspertizių aktų tiriamosios dalys patvirtina, kad iki analizuojamojo sveikatos patikrinimo G. T. 2002-2004 metais dėl peršalimo, bronchų ir plaučių ligų gydėsi ne atsakovo gydymo įstaigoje, jose atskirais laikotarpiais jam buvo diagnozuotas gerklės ir bronchų uždegimas, ūmus bronchitas, plaučių uždegimas, II laipsnio prostatos hiperplazija, buvo tirtas dėl tuberkuliozės. Šie duomenys atsakovo buvo surinkti ir jam tapo žinomi tik tada, kai ieškovai pareiškė žalos atlyginimo ieškinį. Bylos duomenys – atsakovo gydymo įstaigoje vestos G. T. asmens sveikatos istorijos (t. 2, b. l. 187) įrašai, trečiojo asmens Jūros medicinos centro medicininės komisijos pirmininko V. Kuolo parodymai neginčijamai patvirtina, kad G. T. 2004 m. vasario 12 d. sveikatos patikrinimo metu jo sveikatą tikrinusiems medicinos specialistams nereiškė nusiskundimų sveikata, neinformavo apie persirgtas ir diagnozuotas ligas, nenurodė gydymosi kitose gydymo įstaigose. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė pripažino, kad į reisą G. T. išvyko būdamas sveikas (t. 1, b. l. 177). Tuo tarpu pagal profilaktinį sveikatos patikrinimą reglamentuojančius teisės aktus pacientas turi pareigą atskleisti duomenis apie savo sveikatos būklę ir ši pareiga bei jos nevykdymo pasekmės atsakovo gydymo įstaigoje yra paviešintos, todėl pacientui buvo žinomos (t. 1, b. l. 62-63). Profilaktinio sveikatos patikrinimo teisinis reglamentavimas nustato pareigą atlikti kitus, nei numatyti, tyrimus ar patikrinimus tuomet, kai tam yra medicininės indikacijos ar paciento nusiskundimai. Išanalizuoti bylos duomenys leidžia teigti, kad profilaktinio sveikatos patikrinimo metu G. T. atliktų patikrinimų ir tyrimų rezultatai nerodė medicininių indikacijų įtarti plaučių vėžį, todėl nesant paciento nusiskundimų, atlikti papildomą plaučių ištyrimą nebuvo pagrindo, o detalaus ištyrimo neatlikimas nėra susijęs priežastiniu ryšiu su po patikrinimo praėjus penkiems mėnesiams diagnozuotu plaučiu vėžiu ir dar po mėnesio – G. T. mirtimi, sukėlusia ieškovams žalos.
Apeliacinio skundo teiginiai, kad viename iš ekspertizės aktų bei kituose byloje esančiuose įrodymuose tendencingai nurodyti neteisingi G. T. asmens duomenys bei netikslus laikotarpis nuo sveikatos patikrinimo iki ligos diagnozavimo, siekiant naudos atsakovui, yra niekuo nepagrįsti, o išdėstyti neatitikimai neturi esminės reikšmės faktinių aplinkybių konstatavimui.
Įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovų ieškinį, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė procesinės bei materialinės teisės normas, todėl naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Ieškovai yra atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 3 p.), tačiau bylą laimėjusios šalies bylinėjimosi išlaidas jie privalo atlyginti. Apeliacinės instancijos teisme atsakovas turėjo 3 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 1 103,50 Lt išlaidų ekspertinei įstaigai už ekspertizę apmokėti (t. 2, b. l. 137; t. 3, b. l. 3-4, 7). Šios išlaidos iš ieškovų priteistinos atsakovui pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktus, 93 ir 98 straipsnių nuostatas, išlaidas advokato pagalbai apmokėti sumažinant iki 1 000 Lt, atsižvelgus į atsakovo atstovės rengtų procesinių dokumentų nedidelę apimtį ir nesudėtingumą, į bylos apeliacinėje instancijoje proceso eigą bei protingumo kriterijų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų V. T. ir V. T. po 1 051,75 Lt (vieną tūkstantį penkiasdešimt vieną litą 75 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovo viešosios įstaigos Klaipėdos jūrininkų ligoninės naudai.
Teisėjai Danutė Gasiūnienė
Vigintas Višinskis
Egidijus Žironas