Civilinė byla Nr. 3K-3-627/2013 (S)

                                          Teisminio proceso Nr. 2-02-3-03857-2012-5

                              Procesinio sprendimo kategorijos: 129.1; 129.17

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Lietuvos statybinių medžiagų prekybos įmonių asociacijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio V. M. prašymą išaiškinti sprendimo vykdymo tvarką, suinteresuoti asmenys – VšĮ Verslumo ugdymo centras, Lietuvos statybinių medžiagų prekybos įmonių asociacija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių draudimą nukreipti išieškojimą  į lėšas, gautas kaip Europos Sąjungos ar kitos tarptautinės finansinės paramos ar bendrojo finansavimo lėšos remiamam projektui vykdyti, ES remiamo projekto vykdymo laikotarpiu ir projekto veiklos privalomojo tęstinumo laikotarpiu (CPK 668 straipsnio 3 dalis), aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjas antstolis V. M. kreipėsi į teismą su prašymu išaiškinti CPK 668 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą, vykdant vykdomąjį dokumentą, išduotą pagal teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. duomenys neskelbtini dėl 52 466,88 Lt išieškojimo iš skolininko Lietuvos statybinių medžiagų prekybos įmonių asociacijos išieškotojo VšĮ Verslumo ugdymo centro naudai. Antstolis prašė išaiškinti, ar nuostata „išieškojimas remiamo projekto vykdymo laikotarpiu ir projekto veiklos privalomojo tęstinumo laikotarpiu, nustatytu Europos Sąjungos teisės aktuose ar Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, negali būti nukreipiamas į lėšas, gautas kaip Europos Sąjungos ar kitos tarptautinės finansinės paramos ar bendrovės finansavimo lėšos remiamam projektui vykdyti“ turėtų būti taikoma vykdant teismo sprendimą, jau esant pasibaigusiam skolininko projekto veiklų įgyvendinimo laikotarpiui (projekto veiklų įgyvendinimo pabaiga 2012 m. balandžio 14 d.), ar šioje situacijoje CPK 668 straipsnio 3 dalis draudžia areštuoti (išieškoti) lėšas, esančias skolininko sąskaitoje, po 2012 m. balandžio 14 d., kai projektų vykdymo laikotarpis jau pasibaigęs; be to, prašė išaiškinti, ar CPK 668 straipsnio 3 dalies nuostata, jog „...išieškojimas remiamo projekto vykdymo laikotarpiu ir projekto veiklos privalomojo tęstinumo laikotarpiu, nustatytu Europos Sąjungos teisės aktuose ar Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, negali būti nukreipiamas į lėšas, gautas kaip Europos Sąjungos ar kitos tarptautinės finansinės paramos ar bendrovės finansavimo lėšos remiamam projektui vykdyti...“, turėtų būti taikoma vykdant pirmiau nurodytą vykdomąjį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos lėšos yra pervestos ne remiamam projektui vykdyti, bet vykdymo išlaidoms kompensuoti (išlaidų kompensavimo ir (ar) sąskaitų apmokėjimo būdais), ar tokioje situacijoje CPK 668 straipsnio 3 dalis draudžia areštuoti (išieškoti) lėšas, kurios pervestos projekto vykdymo išlaidoms kompensuoti išlaidų kompensavimo ir (ar) sąskaitų apmokėjimo būdais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. spalio 17 d. nutartimi pareiškėjo antstolio V. M. prašymą tenkino – išaiškino, kad CPK 668 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata vykdomojo dokumento Nr. duomenys neskelbtini pagrindu draudžia areštuoti (išieškoti) lėšas po 2012 m. balandžio 14 d., kol nepatvirtinta galutinė projekto įgyvendinimo ataskaita arba apmokėtas galutinis mokėjimo prašymas, priklausomai nuo to, kuris veiksmas atliekamas vėliau, taip pat kad CPK 668 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata vykdomojo dokumento Nr. 2-7490-141/2010 pagrindu draudžia areštuoti (išieškoti) lėšas po 2012 m. balandžio 14 d., kai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos lėšos yra pervestos ne remiamam projektui vykdyti, bet vykdymo išlaidoms kompensuoti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad CPK 668 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad išieškojimas remiamo projekto vykdymo laikotarpiu ir projekto veiklos privalomojo tęstinumo laikotarpiu, nustatytu Europos Sąjungos teisės aktuose ar Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, negali būti nukreipiamas į lėšas, gautas kaip Europos Sąjungos ar kitos tarptautinės finansinės paramos ar bendrojo finansavimo lėšos remiamam projektui vykdyti. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta vienintelė išimtis, kai šis draudimas netaikomas, būtent – kai remiamo projekto vykdymą kontroliuojančių institucijų iniciatyva lėšos išieškomos, nes buvo panaudotos pažeidžiant Europos Sąjungos, Lietuvos Respublikos teisės aktus ar tarptautines sutartis arba sutartis dėl šių lėšų suteikimo. Be to, nagrinėjant antstolio pareiškimą būtina vadovautis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 patvirtintomis Projektų administravimo ir finansavimo taisyklėmis (toliau – taisyklės). Taisyklių 137 punkte nustatyta, kad, prieš sudarant projekto finansavimo ir administravimo sutartį, projekto vykdytojas turi atidaryti atskirą banko sąskaitą projektui skiriamoms lėšoms, jeigu numatoma už projektą išmokėti avansą ir (ar) taikyti sąskaitų apmokėjimo būdą. Prievolė projekto vykdytojui ir (ar) partneriams nuosavą indėlį saugoti projekto sąskaitoje nėra nustatyta, tačiau Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. A1-96 patvirtinto 2007-2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 1 prioriteto „Kokybiškas užimtumas ir socialinė aprėptis“ priemonės VP1-1.1-SADM-01 „Žmogiškųjų išteklių tobulinimas įmonėse“ projektų finansavimo sąlygų aprašo 10 punkte nurodyta, kad Projekto vykdytojo ir (ar) partnerio nuosavas indėlis priskiriamas bendrojo finansavimo lėšoms. Pažymėtina, kad CPK 668 straipsnio 3 dalyje taip pat vartojama sąvoka „...bendrojo finansavimo lėšos remiamam projektui vykdyti.“. Taisyklių 150 punkte nustatyta, kad, baigęs įgyvendinti projekto veiklas, projekto vykdytojas Europos socialinio fondo agentūrai pateikia galutinį mokėjimo prašymą, galutinę projekto įgyvendinimo ataskaitą ir auditoriaus išvadą. Jeigu Europos socialinio fondo agentūra patikrinusi šiuos dokumentus nustato, kad lėšų buvo išmokėta daugiau nei numatyta projekto finansavimo ir administravimo sutartyje ir pagal patvirtintus tinkamų finansuoti išlaidų pagrindimo ir  išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentus, tada pareikalauja, kad projekto vykdytojas grąžintų viršytą sumą. Vadinasi, lėšos ir po projekto veiklų įgyvendinimo pabaigos yra priskiriamos projektui, todėl išieškojimas iš tokių lėšų nėra galimas, kol projektas nėra galutinai baigtas. Projektas nėra baigtas, kol nepatvirtinta galutinė projekto įgyvendinimo ataskaita arba apmokėtas galutinis mokėjimo prašymas, priklausomai nuo to, kuris veiksmas atliekamas vėliau. Šis apribojimas taip pat yra taikomas tuo atveju, kai į minėtą skolininko sąskaitą yra pervestos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos lėšos ne remiamam projektui vykdyti, bet vykdymo išlaidoms kompensuoti. Lietuvos Respublikos finansų ministerija pateiktame rašte Nr.(24.3-01)-5K-1204508 nurodo, jog lėšos, kurios yra pervedamos už jau įgyvendintas projekto veiklas, yra finansavimo, o ne projekto vykdytojo ir (ar) partnerių lėšos (Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 139 punktas).

  Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs suinteresuoto asmens VšĮ Verslumo ugdymo centras atskirąjį skundą, 2013 m. kovo 25 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartį ir išaiškino, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 668 straipsnio 3 dalyje nurodytos „lėšos, gautos kaip Europos Sąjungos ar kitos tarptautinės finansinės paramos ar bendrojo finansavimo lėšos remiamam projektui vykdyti“ neapima lėšų, skirtų remiamo projekto jau įvykdytų veiklų išlaidoms kompensuoti (išlaidų kompensavimo būdas), todėl antstolis turi teisę išieškoti (areštuoti) tokias lėšas.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad projektas nėra baigtas, kol nepatvirtinta galutinė projekto įgyvendinimo ataskaita arba apmokėtas galutinis mokėjimo prašymas, priklausomai nuo to, kuris veiksmas atliekamas vėliau. Priešingas projekto pabaigos aiškinimas leistų antstoliui įvykdyti išieškojimą iš tų lėšų, kurios turėtų būti grąžintos kaip projektui skirtų lėšų perviršis, ir taip pasunkintų arba apskritai padarytų neįmanomą įgyvendinančiajai institucijai šias lėšas susigrąžinti. Tačiau išaiškinimas, kad pagal CPK 668 straipsnio 3 dalį, išieškojimas yra draudžiamas ir iš lėšų, kurias Finansų ministerija perveda projekto vykdymo išlaidoms kompensuoti, teismo vertinimu, neatitinka vieno iš CPK 668 straipsnio 3 dalies tikslų – užtikrinti finansiškai sklandų projekto įgyvendinimą. Teismas nurodo, kad Finansų ministerija perveda lėšas ne remiamam projektui vykdyti, bet vykdymo išlaidoms kompensuoti, t. y. jau į projekto vykdymą investuotoms lėšoms grąžinti, todėl išieškojimas iš tokių lėšų negali sukelti grėsmės projekto įgyvendinimui. O tai, kad nurodytos lėšos taip pat yra suprantamos kaip projekto finansavimo lėšos, CPK 668 straipsnio 3 dalies prasme nėra teisiškai reikšminga.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Lietuvos statybinių medžiagų prekybos įmonių asociacija prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartį, taip pat iš pareiškėjo antstolio V. Milevičiaus priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. CPK 668 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas nukreipti išieškojimą į ES finansuojamam projektui vykdyti skirtas lėšas yra Lietuvos įsipareigojimų pagal ES teisę įgyvendinimas. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006 57 straipsnis, kasatoriaus teigimu, nustato imperatyvų įpareigojimą valstybei užtikrinti penkerius metus projekto veiklos tęstinumą. Taigi valstybė yra priversta iškelti ES paramos lėšų apsaugą bei paramos gavėjo veiklos tęstinumo apsaugą aukščiau kitų privačių subjektų finansinių interesų paramos gavėjų atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas išplėtė baigtinį CPK 668 straipsnio 3 dalyje nustatytą draudimų išimčių sąrašą, nustatydamas, kad draudimas išieškoti netaikomas, jei projektas buvo finansuojamas lėšų kompensavimo būdu. 
2. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas ignoravo CPK 668 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą vykdyti išieškojimą ne tik remiamo projekto vykdymo, bet ir projekto veiklos privalomojo tęstinumo laikotarpiu, kai taikoma paramos gavėjo apsauga.
3. Kasatoriaus teigimu, CPK 668 straipsnio 3 dalyje nurodytos lėšos, į kurias draudžiamas vykdyti išieškojimas, pasižymi dviem požymiais: lėšų kilme ir paskirtimi. Savo paskirties prasme ES paramos lėšos, nepriklausomai nuo jų skyrimo paramos gavėjui būdo (sąskaitų apmokėjimo ar išlaidų kompensavimo), yra visais atvejais skirtos projektui vykdyti ir (ar) jo privalomajam tęstinumui užtikrinti. Paramos gavėjui pervestos paramos lėšos nėra ir negali būti laikomos paramos gavėjo nuosavybe, nes joms ir po projekto užbaigimo gali būti taikomos grąžinimo procedūros, o  išieškojimo nukreipimas į projekto lėšas, pervestas ne projektui vykdyti, o jau į projektą investuotoms lėšoms grąžinti, neužtikrina projekto veiklos privalomojo tęstinumo, kurio laikotarpis – penkeri metai.  

Atsiliepimu į kasacinį skundą antstolis V. M. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Jis nurodo, kad Europos socialinio fondo agentūra 2013 m. kovo 27 d. raštu informavo, kad Lietuvos statybinių medžiagų prekybos įmonių asociacijos įgyvendinto projekto galutinė ataskaita patvirtinta 2012 m. liepos 21 d. ir galutinis mokėjimo prašymas apmokėtas 2012 m. liepos 31 d. Pagal antstolio patvarkymą areštuotos asociacijai priklausančios lėšos buvo pervestos į antstolio depozitinę sąskaitą. 2013 m. kovo 28 d. iš skolininko (asociacijos) išieškota 57 373,26 Lt, iš kurių 52 587,80 Lt pervesti VšĮ Verslumo ugdymo centrui, o 4785,46 Lt – vykdomosios bylos vykdymo išlaidoms atlyginti. Taip pat antstolis pažymėjo, kad, įgyvendinus projektą ir grąžinus projekto sąskaitoje sukauptas palūkanas, t. y. įgyvendinančiajai institucijai neturint jokių turtinių pretenzijų dėl įvykdyto projekto, sąskaitoje esančios lėšos gali būti panaudotos trečiųjų asmenų pažeistoms teisėms atkurti, t. y. teismo pripažintai skolai išieškoti. Išlaidų kompensavimo būdu deklaruotos ir išmokėtos lėšos nėra skirtos projektui vykdyti, jos gali būti naudojamos bet kokioms reikmėms, nes tai yra projekto vykdytojo ir partnerių lėšos gautos už jau įvykdytas projekto veiklas. Priešingas šių nuostatų aiškinimas suponuotų situaciją, kad projekto vykdytojas projekto sąskaitoje esančiomis lėšomis gali disponuoti nevaržomai, savo nuožiūra iškeldamas pasirinktų kreditorių reikalavimus virš kitų, kas pažeistų asmenų lygybės principą. Antstolis taip pat prašo netaikyti jam reikalavimo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, jei pareiškimas būtų atmestas, nes nagrinėjamoje byloje jis neturi jokio asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi, o tik savo iniciatyva siekė apsaugoti vykdomosios bylos šalių teises ir užtikrinti antstolio veiksmų teisėtumą. Antstolio teigimu, teismui nusprendus patenkinti kasatoriaus skundą, turi būti išspręstas ir sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimas, galimybė įpareigoti grąžinti VšĮ Verslumo ugdymo centrą išieškotas lėšas bei antstolį vykdymo išlaidas yra.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo (kreditorius) VšĮ Verslumo ugdymo centras prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Kasatorius nepaaiškina sąvokos projekto privalomasis tęstinumas, kurio laikotarpiu, kasatoriaus teigimu, yra apsaugotos projekto vykdytojo turtas, taip pat nenurodo tokio projekto privalomojo tęstinumo laikotarpio. Suinteresuoto asmens teigimu, Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006 niekada nenustatė draudimo išieškoti lėšų, gautų kaip ES parama, o CPK 668 straipsnio 3 dalis yra skirta tik Lietuvoje kylančioms problemoms, su kuriomis susidurdavo antstoliai spręsdami išieškojimo iš ES gautos paramos klausimą, spręsti. Atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nacionalinės mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos v. antstolė R. Mikliušienė, bylos Nr. 3K-3-32/2011, kurioje buvo aiškiai pasisakyta, kad tiesioginių išmokų lėšos yra paramos gavėjo turtas šiam įvykdžius teisės aktuose nustatytas tiesioginių išmokų gavimo sąlygas. VšĮ Verslumo ugdymo centras nurodo, kad kasatoriaus įvykdytas projektas neturi jokių tęstinumo požymių, projekto vykdymo metu nebuvo sukurtas joks ilgalaikis turtas, kuris turėtų būti saugomas užtikrinant projekto tęstinumą. O privalomojo tęstinumo laikotarpis turėtų būti suprantamas kaip laikotarpis, kurio metu paramos gavėjas paramos lėšomis įgyja daiktinę teisę ir naudojasi minėtomis teisėmis projekto tikslams įgyvendinti.

2. Projekto lėšos gali būti apmokamos dviem būdais: išlaidų kompensavimo ir/ar sąskaitų apmokėjimo. Kiekvienam projektui taikytinas išlaidų apmokėjimo būdas nustatomas projekto finansavimo ir administravimo sutartyje. Bet kokiu atveju lėšos yra pervedamos jau įvykdžius projekto veiklas, bet ne projektui vykdyti. Taigi ir nagrinėjamoje byloje į ginčo sąskaitą Finansų ministerijos pervestos lėšos yra skirtos ne remiamam projektui vykdyti, bet jau patirtoms projekto vykdymo išlaidoms kompensuoti. Parama, gauta kompensavimo būdu, laikytina paramos gavėjo turtu, todėl į šias lėšas išieškojimas gali būti nukreiptas ir CPK 668 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas netaikomas.     

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CPK 668 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo

CPK 589 straipsnio 1 dalyje nustatyta antstolio teisė kreiptis į procesinį sprendimą priėmusį teismą, kad šis išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką arba įstatymo ar kito teisės akto normą, kurią reikia taikyti, jeigu teismo procesinio sprendimo vykdymo tvarka arba įstatymo ar kito teisės akto norma, kurią reikia taikyti vykdymo procese, yra neaiški, yra tik viena iš antstoliui suteiktų priemonių kuo greičiau įvykdyti konkretų teismo sprendimą, taip pat padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus (CPK 634 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisės normos aiškinimas CPK 589 straipsnio pagrindu apima tik teisės normos aiškinimą konkrečios bylos kontekste, o ne teisės aiškinimą apskritai, todėl teismas turėtų atmesti antstolio prašymą išaiškinti teisės normą, jeigu jame nenurodyta, kuo prašoma išaiškinti teisės norma ir jos išaiškinimas yra aktualūs konkrečioje vykdomojoje byloje.

CPK 668 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad išieškojimas remiamo projekto vykdymo laikotarpiu ir projekto veiklos privalomojo tęstinumo laikotarpiu, nustatytu Europos Sąjungos teisės aktuose ar Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, negali būti nukreipiamas į lėšas, gautas kaip Europos Sąjungos ar kitos tarptautinės finansinės paramos ar bendrojo finansavimo lėšos remiamam projektui vykdyti. Šis draudimas išieškoti netaikomas, kai remiamo projekto vykdymą kontroliuojančių institucijų iniciatyva lėšos išieškomos, nes buvo panaudotos pažeidžiant Europos Sąjungos, Lietuvos Respublikos teisės aktus ar tarptautines sutartis arba sutartis dėl šių lėšų suteikimo.

Nagrinėjamoje byloje antstolis, vykdydamas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 5 d. nutartį, areštavo skolininkui, kasatoriui, Lietuvos statybinių medžiagų prekybos įmonių asociacijai, priklausančias lėšas, esančias sąskaitoje, skirtoje ES finansuojamam projektui vykdyti. Gavęs kasatoriaus prašymą panaikinti areštą lėšoms dėl to, kad negali būti toliau vykdomos projekto veiklos, 2012 m. vasario 29 d. patvarkymu antstolis areštą panaikino. Vykdomo projekto veiklų įgyvendinimo pabaiga buvo 2012 m. balandžio 14 d., tačiau antstoliui kilo klausimas, ar CPK 668 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas nukreipti išieškojimą į projekto lėšas galioja iki projekto veiklų įgyvendinimo pabaigos ar galutinio projekto finansavimo užbaigimo (kai įgyvendinančioji institucija patvirtina galutinę projekto įgyvendinimo ataskaitą arba apmoka galutinį mokėjimo prašymą), taip pat ar įstatymo nustatyta apsauga galioja lėšoms, pervestoms ne remiamam projektui vykdyti, bet vykdymo išlaidoms kompensuoti. Siekdamas tinkamai užtikrinti šalių teises ir interesus, antstolis kreipėsi į teismą, prašydamas išaiškinti CPK 668 straipsnio 3 dalies taikymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje vykdomojoje byloje CPK 668 straipsnio 3 dalies aiškinimas svarbus dviem aspektais: apibrėžiant lėšas, iš kurių yra draudžiama vykdyti išieškojimą, ir laikotarpį, kuriuo išieškojimas iš nurodytų lėšų yra negalimas.

Aiškinant ir taikant šią teisės normą svarbu nustatyti, kokiu tikslu draudžiama vykdyti išieškojimus, nes nustatyti ribojimai turi būti taikomi proporcingai siekiamam tikslui. Pažymėtina, kad CPK 668 straipsnio 3 dalis yra skirta užtikrinti sklandų ES projektų vykdymą ir apsaugoti tam skirtas lėšas, tačiau tai nėra nepagrįstas kreditoriaus teisių suvaržymas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju pagal konkrečios bylos aplinkybes turi būti aiškinamasi, kokios lėšos yra skirtos projektui vykdyti, ar projekto tikslai yra pasiekti ir ar įstatymo nustatyta apsauga yra būtina projektui įgyvendinti.

CPK 668 straipsnio 3 dalyje nurodyti du saugomų lėšų tipai, t. y. ES ar kitos tarptautinės finansinės paramos lėšos, skirtos projektui vykdyti, ir bendrojo finansavimo lėšos. Įstatymas neapibrėžia bendrojo finansavimo lėšų, tačiau įgyvendinant Lietuvos 2007–2013 metų ES struktūrinę paramą Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1139 patvirtintų Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir veiksmų programas, taisyklių 3 punkte buvo nustatyta, kad nacionalinės projektų lėšos yra lėšos projektams, kuriems finansuoti skirta ES fondų lėšų, bendrai finansuoti. Jas gali sudaryti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos, savivaldybių biudžetų lėšos, kiti piniginiai ištekliai, kuriais disponuoja valstybė ir (arba) savivaldybės, taip pat kitų juridinių ir (arba) fizinių asmenų lėšos. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. A1-96 patvirtinto 2007-2013 metų Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 1 prioriteto „Kokybiškas užimtumas ir socialinė aprėptis“ priemonės VP1-1.1-SADM-01 „Žmogiškųjų išteklių tobulinimas įmonėse“ projektų finansavimo sąlygų aprašo 10 punkte nustatyta, kad projekto vykdytojo ir (ar) partnerio nuosavas indėlis yra priskiriamas bendrojo finansavimo lėšoms. Taigi konstatuotina, kad bendrojo finansavimo lėšos yra visos lėšos, tiek ES fondų lėšos, tiek nacionalinės lėšos, projekto vykdytojo lėšos, skirtos finansuojamam projektui įgyvendinti. Išieškojimo vykdymas iš šių lėšų gali turėti neigiamos įtakos įgyvendinant finansuojamo projekto veiklas, kurių neįgyvendinus būtų vykdomas lėšų sugrąžinimas teisės aktų nustatyta tvarka.      

Pagal Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443, 135 punktą, projekto išlaidos gali būti apmokamos dviem būdais: išlaidų kompensavimo ir (ar) sąskaitų apmokėjimo. Byloje kilo ginčas, ar lėšoms, gautoms išlaidų kompensavimo būdu, yra taikoma CPK 668 straipsnio 3 dalies apsauga. Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 139 punkte nustatyta, kad projekto vykdytojas pradeda įgyvendinti projektą iš projekto vykdytojo ir partnerio (-ių) lėšų ir projekto finansavimo ir administravimo sutartyje nustatytu periodiškumu teikia įgyvendinančiajai institucijai mokėjimo prašymus, kuriuose deklaruoja padarytas ir apmokėtas išlaidas, ir prideda išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentų kopijas. Projekto įgyvendinimo išlaidos kompensuojamos pagal projekto vykdytojo teikiamus mokėjimo prašymus. Taigi lėšos gautos išlaidų kompensavimo būdu nėra skirtos tiesiogiai apmokėti už vykdomas projekto veiklas, jos kompensuoja jau patirtas projekto vykdytojo išlaidas, tačiau disponavimas šiomis lėšomis yra apribotas visą projekto vykdymo laikotarpį, nes jeigu projektą įgyvendinančioji institucija, patikrinusi galutinę projekto įgyvendinimo ataskaitą, nustato, kad lėšų išmokėta daugiau, nei numatyta projekto finansavimo ir administravimo sutartyje ir pagal patvirtintus tinkamų finansuoti išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentus, išmokėtų projekto finansavimo lėšų perviršis turi būti susigrąžinamas (Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 150 punktas). Toks teisinis reguliavimas grindžiamas ES finansuojamų projektų svarba, siekiant projekte užsibrėžtų tikslų, dėl kurių atitinkamam projektui ir buvo skirtas finansavimas.  

Pagal Projekto administravimo ir finansavimo taisyklių 137 punktą, prieš sudarydamas projekto finansavimo ir administravimo sutartį, projekto vykdytojas turi atidaryti atskirą banko sąskaitą projektui skiriamoms lėšoms, jeigu numatoma už projektą išmokėti avansą ir (ar) taikyti sąskaitų apmokėjimo būdą. Nėra prievolės projekto vykdytojui ir (ar) partneriams nuosavą indėlį saugoti projekto sąskaitoje, taip pat atidaryti atskirą projekto sąskaitą, jeigu lėšos yra gaunamos išlaidų kompensavimo būdu, todėl tam tikrais atvejais projekto vykdytojo asmenines lėšas ir lėšas, skirtas projektui įgyvendinti, gali būti sunku atskirti. Tokiu atveju reikėtų remtis projekto finansavimo ir administravimo sutartimi, kurioje yra aiškiai nurodytas lėšų šaltinis ir dydis, skiriamas projekto veikloms įgyvendinti. Atitinkamai į tas lėšas, numatytas projekto administravimo ir finansavimo sutartyje, ir negali būti nukreiptas išieškojimas projekto vykdymo laikotarpiu, nepriklausomai nuo to, kieno tos lėšos yra – ES fondo ar projekto vykdytojo – ir kokiu būdu – sąskaitų apmokėjimo ar išlaidų kompensavimo – jos gautos.

Nagrinėjamoje byloje projekto vykdytojas turėjo atskirą projekto sąskaitą, nes jam buvo išmokėtas avansas. Pirmosios instancijos teismas išaiškino, kad išieškojimas negali būti nukreipiamas į šioje sąskaitoje esančias lėšas iki projekto vykdymo pabaigos, nesvarbu kokiu būdu, išlaidų kompensavimo ar sąskaitų apmokėjimo, lėšos yra gautos, o apeliacinės instancijos teismas laikėsi kitokios pozicijos, nurodydamas, kad lėšos, gautos išlaidų kompensavimo būdu, nėra skirtos projekto veikloms vykdyti, nes jos tik kompensuoja projekto vykdytojo jau patirtas išlaidas. Tokios pozicijos laikosi ir antstolis, pažymėdamas, kad priešingas CPK 668 straipsnio 3 dalyje nurodytų lėšų aiškinimas pažeistų asmenų lygybės principą, nes projekto vykdytojas galėtų nevaržomai disponuoti projekto sąskaitoje esančiomis lėšomis savo nuožiūra iškeldamas pasirinktų kreditorių reikalavimus virš kitų. Teisėjų kolegijos nuomone, nukreipus išieškojimą į projekto sąskaitoje esančias lėšas, gautas išlaidų kompensavimo būdu, iškiltų reali grėsmė užtikrinti tolesnių projektų veiklų įgyvendinimą, o neįvykdžius projekto veiklų, lėšos, skirtos projektui finansuoti, turėtų būti grąžinamos teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi kreditorius, reikalaudamas nukreipti išieškojimą į projekto lėšas, pažeistų teisingumo, sąžiningumo ir asmenų lygiateisiškumo principus, nes iškeltų savo reikalavimą aukščiau projekto, kuriuo siekiama kurti, plėtoti tam tikras veiklas, gerinti žmonių gyvenimo kokybę, tikslų. Būtent dėl to šalių sutartiniai santykiai ir jų pagrindu atsirandantys įsipareigojimai turi būti atskirti nuo ES finansuojamo projekto įgyvendinimo projekto vykdymo laikotarpiu. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino lėšas, kurioms yra taikoma CPK 668 straipsnio 3 dalies apsauga projekto vykdymo laikotarpiu.

Projekto vykdymo laikotarpiui, kada taikoma CPK 668 straipsnio 3 dalies apsauga, apibrėžti svarbu yra nustatyti projekto pradžios ir pabaigos momentus. Byloje šiuo klausimu nekilo ginčo. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pagrįstai išaiškino, kad projektas nėra baigtas, kol nepatvirtinta galutinė projekto įgyvendinimo ataskaita arba apmokėtas galutinis mokėjimo prašymas, priklausomai nuo ko, kuris veiksmas atliekamas vėliau. Tik po galutinės ataskaitos patvirtinimo ar galutinio mokėjimo prašymo apmokėjimo, projekto sąskaitoje sukauptų palūkanų grąžinimo projektą įgyvendinančiajai institucijai, šiai neturint jokių turtinių pretenzijų į projekto vykdytoją, projekto veiklos laikomos įgyvendintomis, o projekto lėšos – tinkamai panaudotomis. Tik nuo tada projekto vykdytojas gali pervesti projekto sąskaitoje esančias lėšas į einamąją sąskaitą ir (ar) jomis laisvai disponuoti, o kreditorius gali reikalauti nukreipti išieškojimą į šias lėšas.

CPK 668 straipsnio 3 dalyje apsauga projekto lėšoms numatyta ne tik projekto vykdymo laikotarpiu, bet ir projekto privalomojo tęstinumo laikotarpiu. Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad išieškojimas negali būti nukreipiamas į lėšas net ir pasibaigus projektui, nes Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006 57 straipsnyje nustatytas imperatyvus įpareigojimas valstybei užtikrinti penkerius metus projekto veiklos tęstinumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis klausimas nebuvo keltas bylą nagrinėjant žemesnės instancijos teismuose, todėl dabar nėra pagrindo išplėsti bylos nagrinėjimo dalyko ir aiškinti teisės normą nesusiejant jos su konkrečia byla. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2010 m. birželio 16 d. buvo priimtas Tarybos reglamentas (ES) Nr. 539/2010, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006, nustatantis bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo, dėl tam tikrų reikalavimų paprastinimo ir tam tikrų su finansiniu valdymu susijusių nuostatų. Šiuo reglamentu buvo iš dalies pakeistas ir ginčijamas Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006 57 straipsnis, nurodant, kad valstybė narė arba vadovaujanti institucija užtikrina, jog veiksmui, susijusiam su investicija į infrastruktūrą ar investicija į gamybą, būtų toliau teikiama fondų parama tik tuo atveju, jei per penkerius metus nuo veiksmo užbaigimo veiksme nepadaroma esminių pakeitimų dėl infrastruktūros objekto nuosavybės pobūdžio pasikeitimo ar gamybinės veiklos nutraukimo, turinčių poveikio veiksmo pobūdžiui arba įgyvendinimo sąlygoms, arba bendrovei ar viešajai įstaigai suteikiančių pernelyg didelį pranašumą. Taigi Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1083/2006 57 straipsnis nenumato žmogiškųjų išteklių plėtros projektų privalomojo tęstinumo laikotarpio ir šioje konkrečioje byloje jis nėra taikomas.

Byloje nustatyta, kad antstolis, gavęs projektą įgyvendinančiosios institucijos, Europos socialinio fondo agentūros, patvirtinimą, kad 2012 m. liepos 21 d. buvo patvirtinta galutinė projekto ataskaita, 2013 m. kovo 28 d. areštuotas skolininkui priklausančias lėšas pervedė į antstolio depozitinę sąskaitą bei atsiskaitė su kreditoriumi. Teisėjų kolegija pažymi, kad lėšos buvo pervestos pasibaigus projektui, t. y. patvirtinus galutinę projekto ataskaitą, kai disponavimas lėšomis nebuvo apribotas ir projekto sąskaitoje esančioms lėšoms nebetaikoma CPK 668 straipsnio 3 dalies apsauga, todėl, net ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, nėra pagrindo taikyti CPK 762 straipsnio 1 dalies ir spręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą. 

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. nutarties dalis, kurioje išaiškinta, kad CPK 668 straipsnio 3 dalyje nurodytos „lėšos, gautos kaip Europos Sąjungos ar kitos tarptautinės finansinės paramos ar bendrojo finansavimo lėšos remiamam projektui vykdyti“ neapima lėšų, skirtų remiamo projekto jau įvykdytų veiklų išlaidoms kompensuoti (išlaidų kompensavimo būdas), todėl antstolis turi teisę išieškoti (areštuoti) tokias lėšas, panaikintina ir paliktina galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartis.  

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika. Šioje teisenoje paprastai nėra priešingus interesus turinčių šalių. Dėl to ypatingosios teisenos bylose galioja kitokia nei ginčo teisenos atveju taisyklė – kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidos ir jos nėra atlyginamos (CPK 443 straipsnio 6 dalis). Įstatyme nurodyta išimtis, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne dėl antstolio veiksmų teisėtumo, bet dėl teisės normos, taikytinos atliekant antstolio veiksmus, išaiškinimo. Antstolis, įgyvendindamas CPK 589 straipsnio 1 dalyje jam suteiktą teisę, kreipėsi į teismą prašydamas išaiškinti CPK 668 straipsnio 3 dalį jo vykdomojoje byloje. Nors antstolis ir teikė atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, tai nėra pagrindas daryti išvadą, kad antstolis turėjo tam tikrą tiesioginį interesą bylos baigtimi, todėl dalyvaujančių byloje asmenų išlaidos nepaskirstytinos, o paliktinos kiekvienai jų.

Kasacinis teismas patyrė 36,88 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Iš dalies patenkinus suinteresuoto asmens (skolininko) kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos proporcingai paskirstytinos (CPK 93 straipsnio 2 dalis) byloje dalyvaujantiems asmenims: po 18,44 Lt iš antstolio ir kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. nutarties dalį, kurioje išaiškinta, kad CPK 668 straipsnio 3 dalyje nurodytos „lėšos, gautos kaip Europos Sąjungos ar kitos tarptautinės finansinės paramos ar bendrojo finansavimo lėšos remiamam projektui vykdyti“ neapima lėšų, skirtų remiamo projekto jau įvykdytų veiklų išlaidoms kompensuoti (išlaidų kompensavimo būdas), todėl antstolis turi teisę išieškoti (areštuoti) tokias lėšas, panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartį.

Priteisti iš Lietuvos statybinių medžiagų prekybos įmonių asociacijos (juridinio asmens kodas 300062962) ir antstolio V. M. po 18,44 Lt (aštuoniolika litų 44 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Virgilijus Grabinskas

                                                                      Janina Stripeikienė

Dalia Vasarienė