Civilinė byla Nr. 2-1878/2014
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00569-2014-3
Procesinio sprendimo kategorija: 122.4; 127.2.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. spalio 24 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-2215-555/2014 pagal ieškovo A. D. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Evera“, ir
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. D. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas iškelti atsakovui UAB „Evera“ restruktūrizavimo bylą, įmonės administratore restruktūrizavimo plano rengimo laikotarpiui skirti A. P..
Nurodė, kad UAB „Evera“ susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais. Tam, kad būtų išsaugota įmonės ūkinė komercinė veikla, sumokėtos skolos kreditoriams ir išvengta bankroto, būtina kelti restruktūrizavimo bylą. Pagrindinės priežastys, lėmusios laikinus finansinius sunkumus – apyvartinių lėšų trūkumas, nesąžininga konkurentų veikla bei klientų vėlavimas atsiskaityti dėl ekonominės situacijos šalyje. 2013 m. balanso duomenimis, įmonė turėjo 1 538 687 Lt vertės turto, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 1 103 259 Lt. 2014 m. kovo 31 d. balanso duomenimis UAB „Evera“ turi 1 493 300 Lt vertės turto, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 045 491 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą UAB „Evera“.
Teismas nustatė, kad 2013 m. gruodžio 31 d. balanso duomenims įmonė turėjo 1 538 687 Lt vertės turto, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 103 259 Lt, iš kurių trumpalaikiai įsipareigojimai – 1 086 607 Lt. 2013 metais įmonė patyrė 506 480 Lt nuostolių. 2014 m. kovo 31 d. balanso duomenimis įmonės turtas sumažėjo iki 1 493 300 Lt. 2014 m. kovo 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis įmonė gavo 12 381 Lt pelno. Iš byloje esančio UAB „Evera“ kreditorių sąrašo teismas nustatė, kad įmonės skolos kreditoriams sudaro 1 045 490,73 Lt, iš kurių dauguma yra pradelstos. Kadangi įmonės turtą sudaro 1 493 300 Lt, o pradelstos skolos - 804 113,05 Lt, teismas priėjo išvadą, kad įmonė faktiškai yra nemoki ir dėl to yra pagrindas atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 7 str. 5 d. 3 p.).
Teismas pažymėjo, kad pateiktuose restruktūrizavimo plano metmenyse nėra nurodyta, kokių konkrečių priemonių bus imtasi veiklai stabilizuoti ir atkuri. Nurodyta, kad bus tęsiama veikla, o kritiniu atveju numatoma parduoti bendrovės materialųjį turtą – statinius, transporto priemones. Teismas sprendė, kad pardavus įmonės ilgalaikį turtą, bendrovė faktiškai negalės funkcionuoti. Tai leido teismui prieiti prie išvados, kad įmonė neturi realių perspektyvų sėkmingai pasiekti restruktūrizavimo keliamus tikslus, t. y. atkurti mokumą, normalią ūkinę komercinę veiklą bei išvengti bankroto.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas A. D. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartį ir iškelti atsakovui UAB „Evera“ restruktūrizavimo bylą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
- Pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka, tuo pažeidė rungimosi principą, apribojo ieškovo (įmonės vadovo), geriausiai žinančio bendrovės padėtį ir joje vykstančius pokyčius, galimybes teikti paaiškinimus bei naujus įrodymus, susijusius su UAB „Evera“ veikla. Teismas pažeidė įstatymo nustatytą imperatyvą būti aktyviu ir savo iniciatyva rinkti įrodymus, siekiant priimti teisingą sprendimą. Teismas apsiribojo tik 2013 m. gruodžio 31 d. ir 2014 m. kovo 31 d. balansų duomenimis, nors nutartis priimta tik 2014 m. rugpjūčio 27 d. Per šį laikotarpį, įmonei vykdant veiklą, įvyko nemažai pokyčių.
- Atsakovo finansiniai sunkumai yra laikino pobūdžio. Įmonę galima išsaugoti kaip veikiantį ūkio subjektą, kuris šiuo metu vykdo veiklą ir gali ją plėtoti ateityje. Po pareikšimo teismui pateikimo faktinė situacija pakitusi, nes sumažėjo įmonės įsiskolinimai darbuotojams, atsirado naujos veiklos perspektyvų, sumažėjo skolos ir kitiems kreditoriams.
- Teismas, vertindamas įmonės turtą, neatsižvelgė, kad balanse jis (turtas) apskaitomas likvidacine verte, pvz., baldai, dalis įrangos, kompiuterinė įranga, ryšio priemonės, automobiliai apskaityti likvidacine 1 Lt verte ir neatitinka tikrovės. Buvo užsakytas kilnojamojo turto (4 vilkikų su puspriekabėmis) vertinimas. Šio turto vertė 2014 m. rugsėjo 1 d. sudaro 212 000 Lt. Tai įrodo, kad įmonės turto vertė realiai yra didesnė.
- Per 2014 m. balandžio – birželio mėnesiais įmonė sumokėjo bankams 18 348,45 Lt, visas skolas VMI ir VSDFV, 109 339,59 Lt tiekėjams, 16 342,52 Lt darbuotojams, toliau vykdė veiklą, remontavo kelius.
- Nesutinka su atsakovo metmenų vertinimu. Metmenyse nurodyta, kad tik kritiniu atveju bendrovė numato parduoti dalį įmonės ilgalaikio turto. Bendrovei nuosavybės teise priklauso du butai Kaune, kurių vienas įkeistas Swedbankui. Šį numatoma parduoti, nes jis bendrovės veiklai nereikalingas. Transporto priemonės, esant poreikiui, bus parduotos tik tos, kurios nereikalingos bendrovės veiklai vykdyti.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Kauno apygardos teismo nutarties, kuria atsakovui atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau - ĮRĮ) 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas pagrindinis įmonės restruktūrizavimo proceso tikslas – sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas bei išvengti bankroto. Tokie tikslai pasiekiami per laiku pradėtą restruktūrizavimo procesą, taip padedant išvengti įmonės bankroto bei su juo susijusių nepageidaujamų socialinių ir ekonominių padarinių (mokesčių mokėtojo, darbo vietų netekimo, įmonės vertės praradimo). Konkuruojant kelioms vertybėms, šiuo atveju susijusioms su įmonės reabilitavimu bei likvidavimu, prioritetas taikytinas tai vertybei, kurios neapginus bus padaryta didesnė žala. Poreikis išsaugoti rinkoje veikiančią ir toliau pajėgią iš esmės savarankiškai funkcionuoti įmonę, kai jos finansiniai sunkumai nėra akivaizdžiai nuolatinio pobūdžio, yra socialiai reikšmingesnis už siekį likviduoti tokią įmonę, nes gaivinant įmonę tiek įmonė, tiek jos darbuotojai bei kiti kreditoriai patirs didesnę naudą (įmonė toliau funkcionuos kaip verslo subjektas, bus išsaugotos darbo vietos, valstybė iš mokamų mokesčių gaus pajamų, kreditoriai, ypač paskutiniosios eilės, restruktūrizavimo proceso metu turės didesnes galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą), nei pradėjus įmonės bankroto ar likvidavimo procesą.
ĮRĮ 4 straipsnyje nustatytos materialaus pobūdžio sąlygos, kurioms esant gali būti pradėtas įmonės restruktūrizavimo procesas: 1) įmonė turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per artimiausius 3 mėnesius; 2) įmonė nėra nutraukusi ūkinės komercinės veiklos; 3) įmonė nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi; 4) įmonė įsteigta ne mažiau kaip prieš 3 metus iki pareiškimo teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimo dienos; 5) nuo teismo sprendimo baigti įmonės restruktūrizavimo bylą arba nutarties nutraukti bylą ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais įsiteisėjimo dienos praėjo ne mažiau kaip penkeri metai. Be paminėtų ĮRĮ 4 straipsnyje nustatytų materialaus pobūdžio sąlygų, teismas taip pat turi patikrinti ar egzistuoja procesinio pobūdžio sąlygos įmonės restruktūrizavimo bylai iškelti, ar pateikti visi ĮRĮ 6 straipsnio 4 dalyje nurodyti dokumentai, ar egzistuoja kitos procesinės sąlygos restruktūrizavimo bylai iškelti. Įmonės, atitinkančios ĮRĮ 4 straipsnio nuostatas ir siekiančios, kad būtų pradėtas jos restruktūrizavimas, vienasmenis ar kolegialus valdymo organas turi parengti įmonės restruktūrizavimo plano metmenis (ĮRĮ 5 str. 1 d.).
ĮRĮ taip pat reglamentuoja atvejus, kada restruktūrizavimo byla negali būti iškelta. Pagal ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalį teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu: 1) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytų sąlygų; 2) buvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai; 3) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis įmonės nemokumą apibrėžia kaip įmonės būseną, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsisakyti iškelti atsakovui UAB „Evera“ restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punkto pagrindu, teigia, jog teismas nesiėmė veiksmų pats rinkti įrodymus, nes įmonės padėtis nuo pareiškimo pateikimo dienos pasikeitė iš esmės, sumažėjo įsiskolinimai kreditoriams, bendrovė vykdo veiklą. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu UAB „Evera“ restruktūrizavimo plano metmenų vertinimu, nurodydamas, jog juose (metmenyse) numatyti tikslai, padėsiantys atkurti normalią bendrovės veiklą, gali būti pasiekti.
Dėl UAB „Evera“ nemokumo
Bylos duomenys įrodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas iškelti atsakovui UAB „Evera“ restruktūrizavimo bylą, rėmėsi paties ieškovo pateiktais duomenimis, t. y. 2013 m. gruodžio 31 d. balansu, pagal kurį įmonė turėjo 1 538 687 Lt vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai siekė 1 086 607 Lt; 2014 m. kovo 31 d. balansu, pagal kurį UAB „Evera“ turėjo 1 493 300 Lt vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 028 839 Lt bei 2014 m. birželio 26 d. kreditorių sąrašu, pagal kurį atsakovo skolos sudarė 1 045 490,73, iš jų pradelstos – 804 113,05 Lt. Įvertinęs šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad UAB „Evera“ yra nemoki įmonė ir atsisakė jai kelti restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punkto pagrindu.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad viešo intereso restruktūrizavimo bylose buvimas suponuoja teismui pareigą ex officio rinkti įrodymus, kurių reikia norint nustatyti tikrąją atsakovo finansinę būklę, tačiau bylos duomenys leidžia teigti, kad teismas tokios pareigos neįvykdė. Kitą vertus, nėra pagrindo visiškai sutikti su apeliantu dėl vienašalės paminėtos teismo pareigos. Byloje egzistuojantis viešojo intereso elementas nereiškia, kad teismas visiškai perima šalių įrodinėjimo pareigą, dėl ko pačios šalys įrodinėjimo procese tampa pasyvios. Šalies pareiga įrodinėti bylai reikšmingas aplinkybes, įtvirtinta CPK 176-179 straipsniuose. Nors tokio pobūdžio (restruktūrizavimo) bylose akcentuojamas teismo aktyvumas, tačiau tai nepaneigia šalių pareigos įrodinėti (CPK 179 str. 2 d.). Taigi nagrinėjamoje byloje pareiškėjas turėjo būti aktyvus proceso dalyvis ir pats teikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog įmonė vykdo veiklą ir gali ją toliau plėtoti ateityje, atsiskaityti su kreditoriais bei išlikti aktyviu rinkos dalyviu, nelaukiant kol tokių įrodymų pareikalaus teismas.
Iš byloje esančių duomenų sprendžiama, kad iš pirmosios instancijos teismui pateiktų duomenų apie atsakovo turimą turtą, pradelstas skolas, galima buvo padaryti prielaidą apie tai, jog UAB „Evera“ yra nemoki, tačiau, kad nemokumo faktui patvirtinti, teismas privalėjo nuodugniau įsigilinti į įmonės veiklą, jos rezultatus, jų kitimą, pareikalauti papildomų duomenų ir juos įvertinti. Tai buvo būtina padaryti ir dėl to, kad nuo pareiškimo dėl įmonės restruktūrizavimo padavimo teismui (2014 m. birželio 30 d.) iki teismo priimto sprendimo (2014 m. rugpjūčio 27 d.) buvo praėję apie du mėnesius, o tai nėra labai trumpas terminas, per kurį įmonės veikla vienaip ar kitaip negalėjo pasikeisti (pablogėti ar pagerėti). Dėl to yra pagrindas teigti, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir bylą išnagrinėjo nevisapusiškai.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto pateiktus naujus įrodymus apie įmonės turtinę (finansinę) padėtį, sprendžia, jog yra pagrindas daryti priešingą išadą dėl įmonės nemokumo bei galimybės restruktūrizuotis, nei padarė pirmosios instancijos teismas.
Apeliacinės instancijos teismui pateiktas UAB „Evera“ 2014 m. liepos 31 d. balansas įrodo, kad įmonė turi 1 529 635 Lt vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sumažėjo iki 993 596 Lt (1 t., 189 b. l.). Iš 2014 m. liepos 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad bendrovė nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d. gavo 83 959 Lt pelno (1 t., 191 b. l.), o 2014 m. rugsėjo 1 d. kilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad UAB „Evera“ priklausančio kilnojamojo turto (4 vilkikų ir 4 puspriekabių) rinkos vertė yra 212 000 Lt (1 t., 116-188 b. l.). Taigi iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų duomenų yra pagrindas spręsti, kad atsakovo 2014 m. liepos 31 d. balanse apskaityto turto vertė (1 529 635 Lt), po dalies kilnojamojo turto įvertinimo, padidėjo iki 1 741 635 Lt.
Iš byloje esančio UAB „Evera“ 2014 m. rugsėjo 1 d. kreditorių sąrašo yra pagrindas spręsti, kad įmonės skolos sudaro 1 010 248,18 Lt. Iš jų pradelstos – 661 837,78 Lt (1 t., 192-195 b. l.). Atsakovas atsiskaitė su VMI, VSDFV, padengė dalį skolų įmonės darbuotojams bei kitiems kreditoriams. Apeliantas taip pat pateikė duomenis apie sudarytas statybos rangos sutartis, patvirtinančias, kad įmonė nėra nutraukusi veiklos – ją vykdo (1 t., 196-200 b. l.).
Įvertinęs bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad, nepaisant nestabilios atsakovo finansinės padėties, turimų įsipareigojimų kreditoriams, konstatuoti įmonės nemokumo nėra pagrindo. Kaip teigiama Lietuvos apeliacinio teismo suformuotoje praktikoje, tam, kad būtų galima atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punkto pagrindu, iš teismui pateiktų duomenų turi būti akivaizdu, jog įmonės finansiniai sunkumai yra ne laikino pobūdžio ir negali būti pašalinti restruktūrizavimo proceso metu. Tokia teisinė pozicija turi būti grindžiama verslo subjektų ūkinės laisvės principu ir prioriteto suteikimu įmonės gaivinimui restruktūrizavimo būdu, o ne jos likvidavimui, kurio nesiekia nei vienas įmonės potencialus kreditorius (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2082/2011; 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1418/2012; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1880/2012; 2013 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1436/2013 ir kt.). Taigi vien formalių pagrindų iškelti bankroto bylą konstatavimas nėra pagrindas visais atvejais atsisakyti kelti įmonei restruktūrizavimo bylą (pvz., tuo atveju, kai įmonė balansuoja žemiau nemokumo ribos, bet vykdo veiklą ir pateikia įrodymus apie pakankamai pagrįstas teigiamas perspektyvas, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1949/2013).
Paminėta, kad konkuruojant kelioms vertybėms, prioritetas turėtų būti taikomas tai vertybei, kurios neapginus būtų padaryta didesnė žala. Nagrinėjamu atveju įvertinus byloje esančius UAB „Evera“ finansinės atskaitomybės bei kitus dokumentus apie įmonės turimą turtą, pradelstas skolas, įvertinus tai, kad bendrovė vykdo veiklą, gauna pelną, mažina skolas kreditoriams, nėra pagrindo teigti, kad įmonė yra nemoki ĮBĮ nuostatų prasme ir kad susidarę finansiniai sunkumai negalėtų būti pašalinti restruktūrizavimo proceso metu.
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį (teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, neatskleidė bylos esmės, pažeidė pareigą būti aktyviu). Kadangi Lietuvos apeliacinis teismas, panaikinęs nutartį, kuria atsisakyta kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, negali priimti nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 7 str. 13 d.), todėl klausimas dėl restruktūrizavimo bylos atsakovui UAB „Evera“ iškėlimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).
Dėl restruktūrizavimo plano metmenų
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus metmenis, priėjo išvadą, kad juose nėra nurodytos konkrečios priemonės, kurių bus imtasi įmonės veiklai stabilizuoti ir atkurti, o pardavus įmonės ilgalaikį turtą, įmonė negalės funkcionuoti bei sėkmingai pasiekti restruktūrizavimo tikslų.
ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kokia informacija turi būti pateikta restruktūrizavimo plano metmenyse. ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose yra išvardintos priemonės, kurias turi nurodyti įmonės dalyviai ir valdymo organai iš pradžių restruktūrizavimo plano metmenyse bei vėliau – restruktūrizavimo plane, turint tikslą sėkmingai restruktūrizuoti įmonę (ĮRĮ 5 str. 1 d. 7 p., 12 str.). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tik ekonomiškai pagrįstų priemonių visuma (kompleksas) ir jų įgyvendinimo realumas gali įtikinti dėl restruktūrizavimo tikslų pasiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010). Atsižvelgiant į tai, kad šios priemonės jau turi būti pateikiamos kartu su restruktūrizavimo plano metmenimis, jos nebūtinai šioje bylos nagrinėjimo stadijoje turi būti itin tikslios ir detalizuotos, tačiau jos taip pat negali būti ir paviršutiniškos bei abstrakčios. Iš šių priemonių turinio jau restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadijoje turėtų būti galima daryti pagrįstą prielaidą, jog įmonė turi realių perspektyvų sėkmingai atkurti mokumą ir plėtoti normalią ūkinę komercinę veiklą (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-578/2013). Iš byloje esančių UAB „Evera“ restruktūrizavimo plano metmenų matyti, kad juose yra nurodytos atsakovo finansinių problemų atsiradimo priežastys, pateikiamas preliminarus pajamų didinimo ir atsiskaitymo su kreditoriais planas, ketinamas parduoti turtas, nereikalingas veiklai vykdyti. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad įmonė neturi realių perspektyvų sėkmingai pasiekti restruktūrizavimo keliamus tikslus, tinkamai neanalizavo atsakovo pateiktų metmenų, neįvertino jų (metmenų) sudėtinių dalių, detaliau neanalizavo juose nurodytų priemonių veiklai pagerinti, iš esmės apsiribojo tik vienintelės aplinkybės aptarimu, t. y. tuo, kad pardavus ilgalaikį turtą, įmonė negalės faktiškai funkcionuoti, tačiau išsamiau nevertino su tokio turto pardavimu susijusių aplinkybių (metmenyse nurodyta, kad bus parduotas tik tas turtas, kuris nėra reikalingas įmonės veiklai vykdyti ir tik tuo atveju, jei nepavyktų pasiekti nustatytų tikslų mokumui gerinti). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino atsakovo restruktūrizavimo plano metmenis, todėl spręsdamas dėl restruktūrizavimo bylos atsakovui UAB „Evera“ iškėlimo iš naujo, teismas turėtų pakartotinai įvertinti ir restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytų priemonių bendrovės veiklai gerinti įgyvendinimo realumą.
Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a:
Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartį panaikinti ir restruktūrizavimo bylos atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Evera“ iškėlimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėja Nijolė Piškinaitė