Pranešėja D. Šiugždinytė                                                    Baudž. byla Nr.1A-634-238/10;

Teisėja A. Šiupšinskaitė                                                        Proceso Nr. 64-1-00990-09;

       Procesinio sprendimo kategorija:     

 (S)

2.4.7.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

Lietuvos Respublikos vardu

2010 m. spalio 26 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Arvydo Stankaus, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistajam D. R., nuteistojo gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK ) 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Iš D. R. civilinei ieškovei S. G. priteista 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

                                                                 n u s t a t ė:

D. R. pagal LR BK 149 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą lytiškai santykiavo su S. G. prieš jos valią, o būtent: 2009 m. rugpjūčio 23 d. apie 1 val. D. R. priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, lytinio santykiavimo tikslu, siekdamas palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą, panaudojo fizinį smurtą, sudavė kumščiu S. G. į veidą, ranka spausdė jos kaklą bei užspaudė jai burną, po to kojomis spaudė ir laikė S. G. kojas, ranka laikė jos rankas, taip padarė nukentėjusiajai poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose paakio srityje, bei pagrasino, kad S. G. užmuš, jei ši savo valia nenorės su juo lytiškai santykiauti, ir taip įbaugino bei atėmė galimybę priešintis, užgulęs nurengė kelnaites, megztinį bei palaidinę ir prieš S. G. valią su ja lytiškai santykiavo, tai yra ją išžagino.

           Apeliaciniame skunde nuteistasis D. R. prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010-06-23 nuosprendį panaikinti, priimti naują nuosprendį ir jį išteisinti. Nesutinka su teismo išvada, jog lytiškai santykiavo prieš nukentėjusiosios valią ir naudojo prieš ją smurtą bei grasino tai daryti. Tai, kad nebuvo rasta jokių sužalojimų, būdingų išžaginimui rankų, kojų srityse, rūbai nesudraskyti, apelianto manymu, rodo nukentėjusiosios geranoriško lytinio santykiavimo faktą.  Atkreipia dėmesį į lengvabūdišką nukentėjusiosios elgesį, nes ji su drauge į kaimą buvo atvykusi be jokio rimto tikslo, girtuokliavo, telefoninėmis žinutėmis susitarė susitikti su nuteistuoju. Nurodo, jog nukentėjusioji pati paprašė atsigulti, o tai nuteistojo manymu, logiškai veda prie lytinio santykiavimo. Taip pat nurodo, kad kiti asmenys, buvę namuose, jokio triukšmo ar pagalbos šauksmo negirdėjo. Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji į policiją kreipėsi ne iš karto, o apklaustų liudytojų parodymai yra subjektyvūs, nes liudytojai yra nukentėjusiosios draugai.

           Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas  prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.                                            

           Nuteistojo D. R. apeliacinis skundas atmestinas.

           Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai D. R. pripažino kaltu už nusikalstamos veikos - išžaginimo padarymą ir skyrė jam bausmę.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš esmės nuteistasis ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė, vertinimą. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apelianto kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistojo nurodytus argumentus dėl jo nekaltumo. Teismas atliko įrodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi.  Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Patikrinusi ir įvertinusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismo išvada, kad D. R. padarė LR BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistojo  D. R. kaltė įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 149 straipsnio 1 dalyje, įrodyta nuosekliais nukentėjusiosios S. G., liudytojų E. P., A. P., J. M. bei kitų liudytojų parodymais, specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros protokole, kituose procesiniuose dokumentuose užfiksuotais duomenimis. Liudytojų parodymuose ir kituose procesiniuose dokumentuose užfiksuotus duomenis teismas pagrįstai laikė įrodymais, nes jie gauti įstatymo nustatyta tvarka, teisėtais būdais ir nepažeidžiant įrodymų liečiamumo bei leistinumo principų.

Nuteistasis neginčija buvus patį lytinio akto faktą, tačiau mano, jog teismo išvada, kad jis panaudojo fizinį smurtą ir grasino jį panaudoti, nepagrįsta. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo argumentu, laiko jį nepagrįstu ir atmestinu. Kaip matyti iš teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas išvadą dėl fizinės prievartos panaudojimo prieš nukentėjusiąją grindė nuosekliais nukentėjusiosios S. G., liudytojų M. J., E. P., A. P., J. M., P. G. parodymais, kuriais patvirtinama aplinkybė, kad jie visi matė nukentėjusiosios paakyje kraujosruvą, bei specialisto išvada, kurioje nukentėjusiajai užfiksuota poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose-paakio srityje. Be to, liudytojai M. J., E. P., A. P., J. M. patvirtino, jog iš karto po įvykio, rytą S. G. jiems pasakiusi, kad ją išžaginęs D. R..  Atmestinas kaip nepagrįstas skundo argumentas, jog liudytojų parodymai subjektyvūs, nes jie yra nukentėjusiosios draugai, kadangi liudytojų parodymai atitiko ne tik nukentėjusiosios S. G. parodymus, bet buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, ir atitinka objektyvius bylos duomenis, o būtent teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuotiems duomenis dėl sužalojimo pobūdžio ir aplinkybių. Nenustatyta BPK 80 straipsnyje numatytų aplinkybių, kurioms esant minėti asmenys negalėtų būti apklausti kaip liudytojai.

Apelianto argumentai, jog turi būti vertinamas lengvabūdiškas nukentėjusios elgesys, girtavimas bei tai, kad ji į policiją kreipėsi  ne iš karto po įvykio, nepagrįsti ir atmestini, nes šios aplinkybės neturi esminės reikšmės nustatant patį išžaginimo faktą, nepaneigia paties lytinio santykiavimo prieš nukentėjusiosios valią fakto, fizinio bei psichinio smurto panaudojimo, siekiant palaužti nukentėjusiosios valią, aplinkybių. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ta aplinkybė, kad nukentėjusioji girtavo nėra pagrindas netikėti jos parodymais ir negalėjo būti pagrindas D. R. taip su ja elgtis.

Nepagrįstas ir atmestinas skundo argumentas dėl išžaginimui būdingų sužalojimų rankų, kojų srityse nebuvimo, bei tai, kad nesuplėšyti drabužiai, nes byloje nustatyta, jog nukentėjusiosios valia buvo palaužta pavartojus fizinį smurtą – suduodant kumščiu į veidą bei grasinat pavartoti smurtą, ir D. R. nurengė nukentėjusiąją kai dėl pavartoto smurto ir grasinimo jį pavartoti nukentėjusiosios valia jau buvo palaužta.

Priešingai nei nurodo nuteistasis, ta aplinkybė, kad nukentėjusioji paprašė leisti atsigulti, negali būti vertinama kaip sutikimas ar kvietimas lytiškai santykiauti. Byloje nėra jokių duomenų, išskyrus nuteistojo parodymus, kuriuos teismas pagrįstai vertino kritiškai kaip prieštaraujančius kitiems bylos duomenims, patvirtinančių, kad nukentėjusioji būtų siekusi lytiškai santykiauti su nukentėjusiuoju. Kaip jau aptarta ankščiau, nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad ją apeliantas išžagino, neprieštarauja ir liudytojų parodymams, iš kurių matyti, kad rytą nukentėjusioji jiems pasakiusi, jog ją išžagino D. R.. Be to, nukentėjusiosios bei liudytojų parodymai ir teismo medicinos specialisto išvada patvirtina smurto panaudojimo aplinkybę. Dėl šių aplinkybių  aptartas apeliacinio skundo argumentas laikomas nepagrįstu ir atmetamas.

Apelianto nurodytas argumentas, jog kiti namuose buvę asmenys jokio triukšmo ar pagalbos šauksmo negirdėjo, nepaneigia išžaginimo, fizinio ir psichinio smurto naudojimo fakto buvimo, nes, kaip patvirtino nukentėjusioji, jos niekas negirdėjo. Be to, liudytojas E. K. nurodė nieko negirdėjęs dėl girtumo, liudytojas E. P. tvirtino, jog paklausus M. J. ir E. K., kodėl jie neprižiūrėję Santos, šie atsakę, kad pasigėrė ir nieko negirdėjo. Be to, prievartinį lytinį aktą patvirtinančios aplinkybės nustatytos ankščiau aptartais nukentėjusiosios, liudytojų parodymais bei specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis, todėl minėtas apelianto argumentas laikomas nepagrįstu ir atmetamas.  

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog D. R. panaudojo fizinį ir psichinį smurtą, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja S. G. prieš jos valią, t. y. ją išžagino.  Nuteistojo veika pagal LR BK 149 straipsnio 1dalį kvalifikuota teisingai.

Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, nėra įstatyminio pagrindo jį keisti apeliacinio skundo motyvais. Todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies  1 punktu,

                                                                  n u t a r ė :

           Nuteistojo D. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė teisėja                                                           Danguolė Šiugždinytė

Teisėjai                                                                                            Arvydas Stankus

                                                                                                                 Gytis Večerskas