Civilinė
byla Nr. 3K-3-243/2010
Procesinio sprendimo kategorija
75.4.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės
(kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko ir Algio Norkūno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka
teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V.
J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo D. V. J. ieškinį
atsakovei V. J. ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl
santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos
nustatymo, išlaikymo priteisimo bei santuokoje įgyto turto padalijimo. Trečiasis
asmuo - Vilniaus miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrius.
Teisėjų
kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas
ginčas dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios
vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo bei santuokoje įgyto turto padalijimo.
Ieškovas prašė nutraukti santuoką
dėl atsakovės kaltės, nepilnametės dukters gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu;
priteisti iš atsakovės išlaikymą jos nepilnametei dukteriai kas mėnesį mokamomis 400 Lt dydžio periodinėmis
išmokomis iki dukters pilnametystės, taip pat išlaikymo įsiskolinimą už trejus metus, skaičiuojant nuo 2005
m. liepos 31 d. po 400 Lt per mėnesį, t. y. 14 400 Lt; ieškovui priteisti dviejų kambarių butą,
kurio vidutinė rinkos vertė yra 190 000 Lt, įpareigojant atsakovei išmokėti ½
dalį buto vertės, t. y. 95 000 Lt kompensaciją; ieškovui priteisti automobilį
(vidutinė rinkos vertė 1000 Lt) įpareigojant atsakovei
išmokėti ½ automobilio vertės, t. y. 500 Lt kompensaciją
Ieškovas nurodė, kad su atsakove susituokė 1990 m., santuokoje 1992 m.
sausio mėn. gimė duktė E. N. J.
Šalims darnios šeimos sukurti nepavyko. Ieškovas nurodė, kad atsakovė nuolat
inicijuodavo konfliktus, todėl bendras gyvenimas tapo neįmanomas, o 2008 m.
gegužės 19 d. atsakovė jį apstumdė, sukėlė fizinį skausmą, dėl to policijos nuovadoje
registruotas jo pareiškimas. 2008 m. gegužės 22 d. vėl kilo šalių ginčas dėl
atsakovės vengimo dirbti. Ieškovas dukters gyvenamąją vietą prašė nustatyti su
juo, nes su dukra santykiai šilti, tuo tarpu su atsakove – itin įtempti dėl jos
konfliktiško būdo, nuolatinių priekabių.
Atsakovė pateikė priešieškinį, prašydama santuoką nutraukti dėl
atsakovo kaltės; nepilnametės dukters gyvenamąją vietą nustatyti kartu su motina;
iš ieškovo priteisti dukters išlaikymui nuo 2008 m. rugpjūčio 19 d. kas mėnesį
po 400 Lt, mokamų periodinėmis išmokomis iki dukters pilnametystės; priteisti
atsakovei 15 000 Lt neturtinės žalos iš ieškovo; padalyti santuokoje įgytą
turtą: priteisti atsakovei V.
J. asmeninės nuosavybės teise 1/2 dalį buto su rūsiu natūra,
priteisti ieškovui asmeninės nuosavybės teise 1/2 dalį buto su rūsiu
natūra; nustatyti naudojimosi butu tvarką, paskiriant naudotis ieškovui ir
atsakovei po kambarį su visais jame esančiais baldais ir kitais namų apyvokos
daiktais, o bendro naudojimosi buto patalpomis su visa joje esančia buitine
įranga, baldais ir kitais namų apyvokos daiktais, būtent: rūsiu, koridoriumi,
virtuve, vonia, tualetu, ieškovas ir atsakovė naudotųsi bendrai; priteisti 1000
Lt vertės automobilį asmeninės nuosavybės teise ieškovui natūra, o atsakovei
priteisti iš ieškovo 500 Lt kompensaciją. Atsakovė nurodė, kad ieškovas
santuokoje nuolat smurtavo. Atsakovė kentėjo, nes buvo nuo jo priklausoma. Būdavo
smurtaujama ir dukters akivaizdoje. Jis teigė, kad santuoka iširo dėl ieškovo
kaltės. Teismo nustatytina dukters gyvenamoji vieta su atsakove, nes atsakovas
savo amoraliu elgesiu daro neigiamą įtaką dukters raidai. Dėl bendravimo su
dukra ginčo nėra. Atsakovės indėlis į šeimos ūkį buvo daugiau nematerialus,
todėl ieškovo ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo už trejus metus
nepagrįstas.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 1-ais apylinkės teismas 2009 m. gegužės 21 d.
sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies. Teismas santuoką
nutraukė pripažindamas, kad ši iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės; nepilnametės
dukters gyvenamąją vietą nustatė su jos tėvu; priteisė iš atsakovės dukters
išlaikymui po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio
padavimo teismui dienos iki jos pilnametystės; priteisė ieškovui asmeninės
nuosavybės teise butą ir automobilį, o iš ieškovo D. V. J. atsakovei
– 110 000 Lt kompensaciją; kitus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmetė.
Dėl santuokos
nutraukimo priežasčių ir neturtinės žalos teismas konstatavo, kad dėl šeimos
konfliktų, peraugusių į abipusį fizinį smurtą, kalti abu sutuoktiniai.
Atsakovės nenoras įsidarbinti, emocinis nestabilumas, ginčų inicijavimas,
nepilnametės dukters įtraukimas į šeimos barnius, netolerancija kito
sutuoktinio atžvilgiu sudarė pagrindą kilti konfliktams, peraugdavusiems į
abipusį fizinį smurtą; nurodė, jog šeimoje nebuvo santarvės, dėl ko
sutuoktiniai teisme kaltina vienas kitą. Nutraukdamas santuoką teismas
pripažino abu sutuoktinius kaltais dėl jų santuokos iširimo. Pripažinęs, kad
santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsakovės reikalavimo dėl
neturtinės žalos atlyginimo teismas nesprendė.
Dėl turto
padalijimo teismas pažymėjo, kad turto padalijimas natūra šioje byloje yra
nepriimtinas dėl sutuoktinių tarpusavio konfliktų, peraugdavusių į abipusį
fizinį smurtą. Padalijus butą natūra, neabejotinai išliktų faktinio ginčo
galimybė, nesutarimai tęstųsi ir toliau, o gyvenimas kartu traumuotų jų
nepilnametę dukterį, neužtikrintų saugių gyvenimo sąlygų vaikui. Teismas,
spręsdamas dėl turto padalijimo būdo, atsižvelgė į būtinybę apsaugoti
nepilnametės dukters naudojimosi gyvenamuoju plotu teisę. Nustatydamas
kompensacijos dydį, teismas vadovavosi atsakovės prašymu atliktos turto
vertinimo ekspertizės išvada, pagal kurią buto rinkos vertė – 219 000 Lt.
Ieškovas turi nuolatinį dirbą, gauna didesnes nei vidutines pajamas, todėl turi
realių galimybių išmokėti atsakovei kompensaciją. Atsižvelgdamas į nurodytas
aplinkybes, teismas ieškovui priteisė butą, o atsakovei kompensaciją, kuri yra
lygi pusei dalytino turto vertės, t. y. 109 500 Lt. Teismas nenustatė būtinybės
nukrypti nuo sutuoktinių lygiateisiškumo principo, nurodydamas, kad vien
nepilnamečio vaiko likimas gyventi su tėvu nėra pakankamas pagrindas nustatyti
nelygias dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje.
Dėl vaiko
gyvenamosios vietos teismas konstatavo, kad tėvą ir dukterį sieja glaudūs
tarpusavio emociniai ryšiai, priešingai apibūdindamas motinos ir dukters
santykius. Iš tėvo duktė sulaukia psichologinio palaikymo, su juo sprendžia
tiek kasdienius buitinius, tiek reikalingus rimto apsisprendimo (tokius kaip
studijos) klausimus. Tėvas pajėgus teikti reikalingą materialinį išlaikymą.
Atsižvelgdamas į tai, teismas pažymėjo, kad vaiko gyvenamosios vietos
nustatymas su tėvu geriau atitinka vaiko interesus.
Teismas,
įvertinęs tai, kad 400 Lt per mėnesį teikiamas išlaikymas nepatenkintų net
minimalių E. N. J. poreikių, atsakovė kitų išlaikytinių
neturi, yra jauna, darbinga moteris, realiai galinti gauti vidutinį darbo
užmokestį ir teikti reikalingą išlaikymą dukteriai, iš atsakovės priteisė 500
Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nepilnametės dukters išlaikymui nuo
ieškinio padavimo teismui dienos iki dukters pilnametystės.
Ieškovo
reikalavimą priteisti iš atsakovės vaiko išlaikymo įsiskolinimą teismas atmetė,
nes sutuoktiniai gyveno kartu, tvarkė bendrą ūkį. Nors atsakovė nedirbo, tačiau
sprendžiant vaiko išlaikymo įsiskolinimo priteisimo klausimą nėra teisiškai
reikšminga, kokio dydžio buvo kartu gyvenančio sutuoktinio pajamos ar koks jo
veiklos pobūdis, kaip sutuoktiniai buvo tarpusavyje pasiskirstę vaiko išlaikymo
naštą.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą
pagal ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus 2009 m. gruodžio 7 d. nutartimi
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimo dalį dėl
santuokoje įgyto turto padalijimo nutarė pakeisti: priteistą atsakovei V. J. iš ieškovo D. V.
J. piniginės kompensacijos sumą sumažinti iki 80 500 Lt; kitas teismo
sprendimo dalis paliko nepakeistas.
Teisėjų
kolegija pažymėjo, kad abipusiai ginčo šalių kreipimaisi į policiją, jų
reiškiami priešpriešiniai kaltinimai dėl smurto naudojimo negali būti vertinami
kaip įrodymas, kad kažkuris vienas iš sutuoktinių smurtauja šeimoje. Teisėjų
kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje
surinktų įrodymų visumą (šalių, trečiojo asmens E. N. J. paaiškinimus),
rašytinius įrodymus – šalių pareiškimus policijai, šios atsakymus bei priimtus
procesinius sprendimus, pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje
konstatuoti kurio nors vieno iš sutuoktinių kaltei dėl santuokos iširimo nėra
teisinių prielaidų, nes abiejų sutuoktinių nepagarba vienas kitam, konfliktai,
kurių iniciatorė, remiantis bylos duomenų visuma, dažniausiai būdavo atsakovė,
nesugebėjimas kylančius konfliktus spręsti civilizuotais būdais ir lėmė, jog
sutuoktiniai toliau kartu gyventi nebeturi galimybės. Remdamasis psichologinio
tyrimo išvada teismas konstatavo, kad motinai tikrai sunkiai sekėsi rasti
bendrą kalbą su mergaite ir patenkinti jos psichologinius poreikius.
Aplinkybės, kad ieškovas neigiamai veikia dukters raidą, daro jai blogą įtaką
amoraliu elgesiu, byloje neįrodytos. Kadangi, teismo nuomone, nepilnametės E. N. bendravimo su motina atmosfera yra labai konfliktiška,
o su tėvu - emociškai teigiama, rami, tai konstatuotina, jog būtent tokia
bendravimo atmosfera atitinka vaiko interesus, todėl nėra teisinio pagrindo
pripažinti, kad mergaitės gyvenimas su tėvu prieštarauja jos interesams ir
todėl į jos nuomonę neturėtų būti atsižvelgiama. Nustačius nepilnametės E. N. J. gyvenamąją vietą su ieškovu, iš
atsakovės pagrįstai priteistas išlaikymas.
Šioje byloje
pirmosios instancijos teismas, dalydamas turtą, laikėsi įstatyme nustatytos
sutuoktinių lygių dalių prezumpcijos ir turtą dalijo lygiomis dalimis- po ½
dalį santuokoje įgyto turto. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas turto
padalijimo būdą, padarė pagrįstą išvadą, kad turtas negali būti dalijamas
natūra, nes tai yra dviejų kambarių butas, kuriame, šį padalijus natūra, toliau
turėtų likti gyventi ieškovas, su kuriuo nustatyta nepilnametės dukters gyvenamoji
vieta, ir atsakovė. Padalijus turtą natūra, nepilnametei dukteriai galimybės
turėti savo kambarį nebūtų. Toks turto padalijimo būdas negalimas ir dėl itin
konfliktiškos situacijos tarp ieškovo ir atsakovės bei tarp pastarosios ir
šalių dukters. Ieškovas pateikė turto vertinimo ataskaitą, parengtą 2009 m.
birželio 16 d., kurioje nurodyta, kad buto rinkos vertė apžiūros dieną buvo 160
000 Lt. Nei prašymas priteistą kompensaciją sumažinti, nei naujo turto vertę
įrodančio įrodymo pateikimas neprieštarauja CPK 306 straipsnio 2 ir 3 dalių bei
314 straipsnio nuostatoms. Taigi pagal nustatytą vidutinę rinkos vertę buto ½
dalies vertė yra 80 000 Lt ir iki šio dydžio mažintina atsakovei priteista
piniginė kompensacija už butą, taip pat paliekant priteistą ½ dalies
automobilio vertės kompensaciją (500 Lt).
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7
d. nutartį ir priimti naują sprendimą, atsakovės reikalavimus patenkinti.
1.
Netinkamai spręsti kaltės klausimai. Teismai netinkamai taikė CK 3.60 straipsnio
2 ir 3 dalių nuostatas, nesivadovavo teismų praktika, nes faktinių aplinkybių,
leidžiančių taikyti atsakovės kaltės prezumpciją, byloje nenustatyta.
2.
Teismai atmetė atsakovės paaiškinimus ir iš esmės vadovavosi tik ieškovo
paaiškinimais, todėl buvo pažeistos įrodinėjimą reglamentuojančios CPK 177, 185
straipsnių nuostatos. Netinkamai išsprendus kaltės klausimus, iš atsakovės
nepagrįstai buvo atimta teisė į žalos atlyginimą.
3.
Teismai nustatę vaiko gyvenamąją vietą neproporcingai paskirstė
išlaikymą. Ieškovo turtinė padėtis daug geresnė už atsakovės, nors išlaikymo
dydis padalytas abiem šalims vienodai. Tai pažeidžia CK 3.192 straipsnio 2 ir 3
dalis.
4.
Teismai netinkamai sprendė turto padalijimo klausimus: neatsižvelgė į
šalių turtinę padėtį ir ieškovo finansines galimybes, taip pat į tai, kad duktė
jau beveik sulaukusi pilnametystės, į atsakovės silpną padėtį. Teismai
nepagrįstai nesuteikė prioriteto turto padalijimui natūra, todėl pažeidė CK
3.127 straipsnio 3 dalį.
5.
Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas atsakovės teises,
nesivadovavo teismų praktikos taisykle, kad dalijamo turto rinkos kainos turi
būti nustatytos pagal pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo momentą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio
17 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. K. S., bylos Nr. 3K-3-580/2009). Teismas, pažeisdamas CPK,
neteisėtai pridėjo prie bylos ieškovo pateiktus naujus įrodymus apie turto
vertę, dėl kurių priteistos kompensacijos dydis buvo sumažintas. Teismas
nenustatinėjo tikrosios turto vertės, nors, pateikus naujus įrodymus, atsirado
įrodymų prieštaringumas, kurį reikėjo pašalinti imantis papildomo įrodinėjimo
veiksmų.
6.
Abu sutuoktiniai pagal teismų sprendimus bylą pralaimėjo lygiomis
dalimis, bet bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos nevienodai.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas
prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti
nepakeistą. Atsiliepimu iš esmės palaikomi apeliacinės instancijos teismo
argumentai.
Teisėjų
kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl sutuoktinių kaltės ir
kaltės prezumpcijos taikymo nutraukiant santuoką
CK 3.60
straipsnio 2 dalyje yra nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą pripažinti
sutuoktinį kaltu dėl santuokos iširimo, o CK 3.60 straipsnio 3 dalyje –
aplinkybės, kurioms esant taikoma sutuoktinio kaltės dėl santuokos iširimo
prezumpcija.
CK 3.61
straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys
dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų,
patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Teismas, atsižvelgdamas
į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių
kaltės.
Pagal CK 3.60
straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu
jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių
gyvenimas tapo negalimas.
Pasisakydamas
dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad
sutuoktinio kaltės samprata, atsižvelgiant į asmeninį santykių pobūdį, yra
savita; sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš
esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras gyvenimas tapo
negalimas; atsižvelgiant į CK 3.26-3.30, 3.35-36 ir kituose straipsniuose
nustatytų sutuoktinių pareigų turinį, esminiu sutuoktinių pareigų pažeidimu CK 3.60
straipsnio 2 dalies normos prasme laikytinas elgesys, nepriimtinas ne tik
teisės, bet ir moralės požiūriu. Ar sutuoktinis iš esmės pažeidė savo pareigas,
yra fakto klausimai, nustatinėjami pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. M. K., bylos Nr.
3K-3-7/2006).
Santuokos
nutraukimui dėl sutuoktinio kaltės teisinis pagrindas – sutuoktinio pareigų,
nustatytų CK trečiojoje knygoje, pažeidimo faktas, o ne apskritai visų jam,
kaip asmeniui, tenkančių pareigų pažeidimas. Viena iš sutuoktinių pareigų yra
vienas kitą remti (CK 3.27 straipsnio 1 dalis). Jie privalo būti vienas kitam
lojalūs, vienas kitą gerbti, remti moraliai ir materialiai, atsižvelgiant į
kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio
poreikių tenkinimo. Sutuoktinių lojalumo pareiga yra nustatyta Civilinio
kodekso trečiojoje knygoje, todėl, pripažinus, kad šią pareigą abu sutuoktiniai
pažeidė, gali būti taikomas CK 3.61 straipsnis dėl abiejų sutuoktinių kaltės
dėl santuokos iširimo. Lojalumo pareigos, nustatytos CK 3.27 straipsnyje,
pažeidimas sudaro pagrindą išvadai apie abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos
nutraukimo, jeigu abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs, jeigu tą pareigą pažeidė iš
esmės – kad dėl to sutriko tarpusavio nuolatinis bendravimas, nebuvo
išsiaiškintos nepasitikėjimo vienu iš sutuoktinių aplinkybės ir priežastys ir
nebuvo ieškoma bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius
santuokinius ryšius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr.
3K-3-14/2008).
Pagal
nustatytą sutuoktinių lojalumo pareigą ir jos turinį, jeigu yra sutuoktinio
negerbimo faktų, neprisidėjimas pagal galimybes prie bendrų šeimos poreikių
patenkinimo, tai pagrindas nustatyti, kad yra sutuoktinio kaltė dėl santuokos
iširimo. Jeigu šiuos veiksmus atliko abu sutuoktiniai, tai yra pagrindas
teismui nustatyti abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo. CK 3.61
straipsniui taikyti nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės tai, kad vienas
iš sutuoktinių šias pareigas pažeidė daugiau, o kitas – mažiau. Abiejų
sutuoktinių kaltei dėl santuokos iširimo konstatuoti pakanka nustatyti, kad
lojalumo pareigą pažeidė abu sutuoktiniai ir kad šie abipusiai pažeidimai buvo
esminiai, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu vis dėlto turėjo įtakos santuokos
iširimui, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.
Nagrinėjamoje
byloje apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų
visetą, sprendė, kad abi šalys pažeidė savo pareigas, nebuvo vienas kitam
lojalūs ir pagarbūs, t. y. konstatavo, be kita ko, abipusę lojalumo stoką.
Tokie teismų konstatuoti faktai, kaip abiejų sutuoktinių nepagarba vienas
kitam, konfliktai, kurių iniciatorė, remiantis bylos duomenų visuma,
dažniausiai būdavo atsakovė, nesugebėjimas kylančius konfliktus spręsti
civilizuotai, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, buvo
pakankamas pagrindas konstatuoti abiejų sutuoktinių lojalumo pareigos pažeidimą
ir jų abiejų kaltę dėl santuokos iširimo.
Teisėjų
kolegija atmeta kasacinio skundo argumentą dėl CK 3.60 straipsnio 2 dalies
pažeidimo. Dėl CK 3.60 straipsnio 3 dalies pažeidimo kasaciniame skunde
nepateikta išsamių teisinių argumentų, o tik be pagrindo teigiama, kad teismas
taikė joje nustatytą prezumpciją. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje
aiškiai pasisakyta, kad nėra pagrindo pripažinti, jog yra nustatyta (įrodyta)
vieno iš sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo prezumpcija.
Pagal Civilinio
kodekso 3.70 straipsnio 2 dalies pagrindas priteisti iš kaltojo sutuoktinio
neturtinę žalą yra vieno iš sutuoktinių kaltė dėl santuokos iširimo. Byloje
nustatyta, kad teismas santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pagal
aiškiai suformuluotą Civilinio kodekso 3.70 straipsnio 2 dalies nuostatą yra
pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimą, jeigu santuoka nutraukiama
dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Iš to teisėjų kolegija daro išvadą, kad
kasacinio skundo argumentas dėl Civilinio kodekso 3.70 straipsnio 2 dalies
pažeidimo nepagrįstas.
Dėl
įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo
Įrodymai yra
civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3
dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir
norminių aktų nustatyta tvarka. Viena iš įrodinėjimo priemonių yra šalies
parodymai. Joje esantys faktiniai duomenys yra įrodymai ir jie vertinami kartu
su kitais įrodymais, neturi išankstinės ar padidintos įrodomosios galios (CPK
185 straipsnis).
Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su
kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais
pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina
nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams reglamentuoti.
Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų
tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku,
egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje
byloje R. G. v. V. G.,
bylos Nr. 3K-3-13/2009).
Aiškindamas įrodymų
vertinimo taisykles, nustatytas CPK 185 straipsnyje, kasacinis teismas
suformulavo tokias esmines nuostatas, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais,
vertina tik teismas; kad teismas civiliniame procese įrodymus vertina pagal
vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių,
kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje; kad
teismo įsitikinimo laipsnis ar kriterijai pagal CPK nekonkretizuoti; kad pagal
įrodinėjimo procese CPK įtvirtintą supratimą faktas vertinamas kaip įrodytas,
jeigu taip sprendžiama protingo žmogaus požiūriu: faktas pripažintinas įrodytu
esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui. Kilus
abejonių dėl fakto buvimo (nebuvimo), teismas turėtų patikslinti šalių naštą
įrodinėti, įgyvendindamas išaiškinimo pareigą (CPK 159 straipsnis, 179 straipsnio
1 dalis, 225 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje DNSB „Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010).
Teismo
įsitikinimas dėl tam tikro fakto susiformuoja kaip protingo asmens objektyviai
ir nešališkai atlikto vertinimo rezultatas. Šiuo požiūriu vertinant yra galimos
abejonės, nes įstatymas ir teisė, o taip pat nurodyta teismų praktika
nereikalauja absoliutaus teismo įsitikinimo - kai abejonių visiškai neliktų.
Teismui gali likti tam tikrų abejonių, bet jos protingo žmogaus požiūriu būtų
vertinamos kaip nerimtos, neprotingos ir nepaneigiančios nustatomo fakto esmės.
Tai gali būti šalutiniai, netiesioginiai, nereikšmingi fakto esmei ar kitaip su
tiriamojo fakto esme nesusiję aspektai; tik teorinė fakto galimybė, kuri turėtų
būti vertinama kaip prielaida; itin retai pasitaikanti ar mažai tikėtina
konkrečioje situacijoje aplinkybė ir panašaus pobūdžio abejonės. Tais atvejais,
kai byloje yra prieštaringi įrodymai, kurie protingai sukelia rimtų abejonių ir
trukdo teismui įsitikinti fakto tikrumu, teismas turi išnaudoti prieštaravimų
pašalinimo galimybes per įrodinėjimo naštos patikslinimą, išaiškinimus, o po to
įvertinti įrodymų visumą. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal
įstatymą, teisę ir nurodytą teismų praktiką nereikalauja, kad visi
prieštaravimai būtų pašalinti, bet esminiai prieštaravimai turi būti pašalinti
ar įtikinamai paaiškinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės
nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo išvadai, kad pažeistas CPK 177
arba 185 straipsnis. Turi būti patikrinta, ar teismo išvada yra pagrįsta visapusišku
ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu,
išnagrinėjimu ir visų byloje esančių duomenų įvertinimu.
Teismas,
nagrinėjamoje byloje spręsdamas dėl fizinio smurto naudojimo ir gautų
sužalojimų kilmės ir aplinkybių bei šių faktų pagrindu dėl sutuoktinių kaltės
dėl santuokos iširimo, tyrė, analizavo ir įvertino visus byloje esančius
įrodymus: šalių paaiškinimus, kreipimosi dėl jų tyrimo aplinkybes, ekspertų
išvadas, rašytinius ir kitus įrodymus. Teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentus
dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių netinkamo taikymo atmeta kaip
teisiškai nepagrįstus.
Dėl turto
padalijimo natūra nuostatų
Turto
padalijimo natūra būdas yra įtvirtintas CK 3.127 straipsnio 3 dalyje ir
vertinamas kaip prioritetinis. Toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir
apsaugo savininko teises. Jis nėra absoliutus, nes įstatymas nustato jo taikymo
išimtį. Šis būdas netaikomas, kai negalima turto padalyti natūra arba kai
atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes reikia užtikrinti sutuoktinių,
nepilnamečių vaikų ar kitų asmenų interesus, arba dėl kitų svarbių bylos
aplinkybių.
Kasacinis
teismas yra pasisakęs, kad kiti ne natūra turto padalijimo būdai gali būti
taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra
nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma
konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg
mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas
atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė –
bendraturčių santykiais, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti.
Įvertinant pastarąją aplinkybę gali turėti reikšmės, kokios paskirties yra
dalijamas objektas, kokie bendraturčių santykiai ir kita (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio
28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v.
A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008). Kasacinis teismas yra
pasisakęs, kad ta aplinkybė, kad vienas iš sutuoktinių praranda turėtą
gyvenamąją vietą ir neturi kitos, nėra lemiama teisminio ginčo dėl turto
padalijimo baigčiai, nes pirmenybę teismas teikia šalių ginčui išspręsti ir
užkirsti kelią naujų ginčų atsiradimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje
D. A. v. A. A., bylos Nr.
3K-3-51/2008).
Kasacinis
teismas laikosi nuostatos, kad, nustatant turto padalijimo būdą ir vienam
sutuoktiniui paliekant visą turtą natūra, o kitam priteisiant kompensaciją,
teismas turi atsižvelgti į tai, kad bendraturčių interesų pusiausvyra nebūtų
neproporcingai pažeista. Tokiems vertinimams reikšminga ir tai: 1) ar kitas
bendraturtis pajėgus sumokėti kompensaciją nenukreipus jos išieškojimo į jam tenkantį
po padalijimo turtą; 2) ar dėl pokyčių rinkoje nėra pagrįstų abejonių dėl
turto, kaip nekilnojamojo daikto, rinkos vertės ir konkurencingumo rinkoje
esminių pasikeitimų, tai objektyviai lemtų bendraturčio, gaunančio
kompensaciją, esminį pranašumą prieš kitą bendraturtį (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d.
nutartis civilinėje byloje V. R. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-523/2008).
Iš šių
nuostatų matyti, kad teismas pagal konkrečias aplinkybes gali taikyti turto
padalijimo ne natūra principą. Nagrinėjamu atveju teismai darė išvadą, kad
negalima natūra padalyti turto dėl dalijamo turto ypatumų, ypač konfliktinių bendraturčių
santykių, o pagal juos sprendžiant nėra galimybės turtu bendrai naudotis, į
tai, kad su butą natūra gaunančiu tėvu lieka gyventi jų vaikas, o su
kompensaciją gaunančia motina vaiko santykiai yra įtempti, kad natūra turtą
gaunantis asmuo yra pajėgus išmokėti kompensaciją. Jos dydžio nustatymas pagal
rinkos kainas teisingai kompensuojant natūra turėtą dalį ir sudaro galimybę
rinkoje įgyti kitą būstą. Šie argumentai rodo, kad teismai svarstė pagal
įstatymus reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė į teismų praktiką. Teisėjų
kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus dėl turto padalijimo natūra
prioriteto pažeidimo.
Dėl
dalijamo bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto vertės nustatymo momento
CK 3.119
straipsnyje nurodyta, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos
kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje.
Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga reglamentuojama CK 3.100
straipsnyje. Bendroji jungtinė nuosavybė į šį turtą pasibaigia tik nutraukus
santuoką ir padalijus šį turtą teismo sprendimu (CK 3.100 straipsnio 4, 6
punktai). Dėl ginčo turto vertės nustatymo pagal rinkos kainas, kurios galiojo
teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo priėmimo metu,
kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs. Kasaciniame skunde nurodomoje Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio
17 d. nutartyje civilinėje byloje A. S. v. K. S., bylos Nr. 3K-3-580/2009, buvo sprendžiama
dėl dalijamo turto vertės nustatymo, kai pagal bylos faktus ginčo šalys pradėjo
gyventi atskirai nuo 2002 m., nuo tada neturėjo bendro ūkio ir kiekvienas savo
turtines teises tvarkė savo nuožiūra. Kasacinio teismo teisėjų kolegija toje
byloje pažymėjo, kad turto vertę veikia įvairūs veiksniai, tarp jų ir
ekonominiai; kad bylos nagrinėjimo laikotarpiu Lietuvoje vyko ir tebevyksta
infliacijos procesai, nekilnojamojo turto vertės pokyčiai. Dėl to realiai
neįmanoma nustatyti visiškai tikslios nekilnojamojo turto vertės teismo
sprendimo priėmimo dieną, nes ekspertizė atliekama ir užtrunka tam tikrą laiką
iki teismo sprendimo priėmimo. Pirmiau nurodytoje byloje buvo paliktas galioti
apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kurį priimdamas teismas,
nustatydamas nekilnojamojo turto vertę, rėmėsi ekspertizės aktu kaip vėliausiu
byloje turto vertę patvirtinančiu įrodymu ir pažymėjo, kad apeliacinėje
instancijoje kitų turto vertę patvirtinančių įrodymų nebuvo pateikta. Šioje
byloje teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą argumentą, kad yra suformuota
teismų praktikos taisyklė, kad ginčo turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas,
kurios galioja priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą. Priešingai, yra
formuojama tokia teismų praktika, kad turėtų būti nustatytos pirmosios
instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančios dalijamo turto rinkos
kainos, o jei byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, tai šio teismo
sprendimo (nutarties) priėmimo dieną galiojančios kainos, nes tik įsiteisėjus
teismo sprendimui pasibaigs bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o aplinkybė,
kad nėra šalių ginčo dėl turto vertės, nepaneigia būtinybės laikytis CK 3.119
straipsnio reikalavimų, juolab kai turtas dalijamas ne vien tik natūra, bet didelė
jo dalis priteisiama ir piniginės kompensacijos forma (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis
civilinėje byloje O. R. v. G.
R., bylos Nr. 3K-3-415/2008).
Nagrinėjamoje
byloje sprendžiant dėl turto vertės ir kompensacijos priteisimo apeliacinės
instancijos teisme buvo priimti nauji įrodymai ir vadovaujamasi dalijamo turto
rinkos kaina, kuri galiojo priimant apeliacinės instancijos nutartį. Atsižvelgdama
į CK 3.119 straipsnio, 3.100 straipsnio 4 ir 6 punktų nuostatas ir formuojamą
teismų praktiką dėl dalijamo bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto vertės
nustatymo momento, kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai
tinkamai taikė teisės nuostatas, o kasacinio skundo argumentais nepagrįstas
materialiosios ar proceso teisės normos pažeidimas arba pažeidimas ar nukrypimas
nuo teismų praktikos. Kasacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmetami.
Dėl teisės
normų, reglamentuojančių vaiko išlaikymo dydžio nustatymą, taikymo
CK 3.192
straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas
nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti
būtinas vaikui vystytis sąlygas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad šių
kriterijų pusiausvyrą padeda išlaikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas
prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principas, kuriuo visais
atvejais privalo vadovautis teismas, spręsdamas ne tik vaikų išlaikymo, bet ir
kitus su vaiku susijusius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje
byloje A. S. v. R. S.,
bylos Nr. 3K-3-469/2006; 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje D. G. ir V. G. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-216/2006; 2005 m. lapkričio 30 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje G. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-620/2005). Kasacinio teismo
praktika patvirtina, kad vaiko teisių ir interesų apsaugos principas yra
prioritetinis.
Kasacinis
teismas ne kartą yra pabrėžęs proporcingumo principo svarbą ir aiškinęs jo
turinį. Antai kasacinio teismo nutartyse yra nurodyta, kad įtvirtintas proporcingumo
principas tarp vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties reiškia, jog vaiko
išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismas
negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų
turtinė padėtis, todėl, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, privalo
nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį, t. y. visas jo gaunamas pajamas,
turimas santaupas bei turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje E. D. v. L. D., bylos Nr.
3K-3-1017/2003; 2004 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-231/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje B. M. v.
Z. M., bylos Nr. 3K-3-5/2004; Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 19 d.
nutartis civilinėje byloje D. K. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-286/2004; Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis
civilinėje byloje A. Š. v. L.
Š., bylos Nr. 3k-3-176; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Ž. V. v. D. V., bylos Nr.3K-3-77/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d.
nutartis civilinėje byloje S. S. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-569/2008).
Proporcingumas pagal nurodytą teisės normą yra pusiausvyra
tarp vaiko poreikių ir abiejų tėvų suminės turtinės padėties, nes abu tėvai
turi pareigą išlaikyti vaiką. Vadovaudamasis šiuo principu teismas nustato,
kokio dydžio kaip būtini, taip pat finansiškai ir kitaip materialiai įmanomi abiejų
tėvų sąskaita patenkinti vaiko poreikiai gali būti teismo nustatyti ir
sprendžiama dėl jų priteisimo. Tokiu būdu nustatęs vaiko poreikių dydį, teismas
sprendžia, kaip tarp tėvų jį paskirstyti ir nustatyti iš išlaikymą neteikiančio
tėvo (motinos) priteistiną išlaikymo sumą. Paskirstant nustatytą išlaikymo sumą
tarp tėvų pirmiausia vadovaujamasi tuo, kad abu tėvai turi pareigą išlaikyti
vaiką ir jų teisės bei pareigos yra lygios. Nuo lygių dalių principo galima
nukrypti dėl iš esmės skirtingos turtinės padėties ar kitų svarbių aplinkybių. Išlaikymo
nepilnamečiams vaikams priteisimo bylose kasacinis teismas ne kartą yra
pasisakęs dėl turtinės padėties vertinimo.
Antai kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertinant
kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį turi būti atsižvelgiama į visų rūšių gaunamas
pajamas: darbo užmokestį, kitas su darbo santykiais susijusias pajamas,
autorinį atlyginimą, pensiją, stipendiją, socialinę pašalpą; pajamas iš
komercinės ir ūkinės veiklos: nuompinigius, dividendus ir kt.; lėšas bankuose
ir kitose kredito įstaigose; kilnojamąjį (automobilius, vertingus
kilnojamuosius daiktus, brangakmenius) ir nekilnojamąjį (gyvenamuosius namus,
butus, kitus pastatus, žemę, mišką ir kt.) turtą; vertybinius popierius
(akcijas, obligacijas); juridinius asmenis (individualias įmones ir kt.) bei jų
turtą, taip pat visas kitas pajamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje
G. K. v. G. S., bylos
Nr. 3K-7-6/2007; kt.) kad vertinant turinčio prievolę teikti
išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį reikėtų atsižvelgti į tai,
kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip
pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba
skolinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims. Svarbu nustatyti ir tai, ar toks
asmuo turi neordinarinių išlaidų, kitų išlaikomų asmenų, taip pat reikėtų
atsižvelgti ir į tokio asmens sveikatos būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje D. A. v. R. A., bylos Nr. 3K-3-307/2006); kad tėvų pareigos
išlaikyti vaikus yra lygios, todėl konkretus kiekvieno jų išlaikymui skirtinų
lėšų dydis priklauso nuo byloje nustatytų turtinių galimybių: turimo turto,
pajamų, būtinų išlaidų ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Ž. V. v. D. V., bylos
Nr.3K-3-77/2008).
Kasacinis
teismas yra nurodęs, kad vieno iš tėvų gyvenamojo būsto suteikimo faktas gali
būti vertinamas kaip viena iš teisiškai reikšmingų aplinkybių taikant CK 3.192
straipsnio 3 dalyje įtvirtintą proporcingumo principą, nustatantį, kad
materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai
proporcingai savo turtinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-205/2004). Turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad su vienu
iš tėvų lieka vaikas ir jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas,
nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu.
Apibendrinus galima daryti išvadą, kad, vertinant asmens, kuris privalo teikti
išlaikymą nepilnamečiam vaikui, turtinę padėtį pagal CK 3.192 straipsnio 3
dalį, atsižvelgiama į asmens turtinę padėtį, kuri
apima visų rūšių pajamas, turimą turtą, įsipareigojimus bei kitas reikšmingas
jo turtinei padėčiai su asmeniu susijusias ir dar kitas aplinkybes (sveikatą,
darbingumą, nuolatinę nepilnamečio priežiūrą, gyvenamosios patalpos jam
suteikimą ir kt.).
Nagrinėjamoje
byloje teismas sprendė dėl vaiko poreikių atsižvelgdamas į vaiko amžių,
reikmes, išlaikymo teikimo iki vaiko pilnametystės nedidelę trukmę ir tai siejo
su abiejų tėvų galimybe suteikti atitinkamą materialinį ir finansinį
aprūpinimą. Tai rodo, kad CK 3.192 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyto proporcingumo
principo ir kitų reikalavimų teismas nepažeidė. Spręsdamas dėl atsakovės
galimybės teikti išlaikymą ir nustatydamas jo dydį teismas svarstė jos turtinę
padėtį ir nenustatė, kad ji būtų sunki ar esmingai nelygiavertė su tėvo
finansine būkle. Teismas atsižvelgė į kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį, o ne
tik į turimą turtą ar pajamas, kaip akcentuojama kasaciniame skunde. Kadangi nuo lygių dalių principo skirstant išlaikymo pareigą tarp
tėvų galima nukrypti dėl iš esmės skirtingos turtinės padėties ar kitų svarbių
aplinkybių, tai nustatyti nelygias išlaikymo teikimo dalis būtų pagrindas tik
nustačius labai reikšmingą turtinį neatitikimą tarp tėvų turtinės padėties.
Byloje tokios aplinkybės nenustatytos, o jos teismų procesiniuose dokumentuose
yra analizuotos ir teisiškai įvertintos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad
kasacinio skundo argumentai dėl CK 3.192 straipsnio 2 ir 3 dalių pažeidimo
nepagrįsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atlyginimo
Kasaciniame skunde teigiama, kad
abu sutuoktiniai pagal teismų sprendimus bylą pralaimėjo lygiomis dalimis, bet
bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos nevienodai. Apeliacinės instancijos
teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui
iš atsakovės visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, nes vienintelis
nepatenkintas jo ieškinio reikalavimas buvo dėl išlaikymo įsiskolinimo
priteisimo, tačiau šis reikalavimas žyminiu mokesčiu nebuvo apmokestintas (CPK
83 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl jo proporcija bylinėjimosi išlaidos
neturėjo būti mažinamos, nes ir atsakovė buvo atleista nuo bylinėjimosi išlaidų
atlyginimo valstybei (CPK 96 straipsnio 4 dalis); dalyje dėl santuokos
nutraukimo pirmosios instancijos teismas konstatavo abiejų sutuoktinių kaltę ir
atitinkamai vienai iš kitos priteisė su šiuo reikalavimu susijusias išlaidas
(iš ieškovo šias išlaidas priteisė valstybei, nes atsakovė nuo jų mokėjimo buvo
atleista). Atsižvelgdama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija nemato pagrindo
nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl bylinėjimosi išlaidų
paskirstymo pirmosios instancijos teisme teisingumo ir konstatuoja, kad
atsakovės skundo argumentas dėl neteisingo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
nepagrįstas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo priteisti
patirtas atstovavimo išlaidas, tačiau nepateikia jas patvirtinančių įrodymų,
todėl šios išlaidos kasaciniame teisme nepriteisiamos.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7
d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
|
Teisėjai
|
Janina Januškienė
|
|
|
Egidijus Laužikas
|
|
|
Algis Norkūnas
|