Administracinė byla Nr. I-1440-244/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00100-2018-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. kovo 21 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas E. N. pateikė skundą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1 – 2).
Skunde pareiškėjas paaiškina, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2017 m. liepos 17 d. Nurodo, kad kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas vienam asmeniui, sanitariniai įrenginiai buvo įskaičiuoti į kameros bendrą plotą. Skunde teigia, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atribotas nuo kameros, dėl to buvo pažeistas jo privatumas, buvo jaučiamas nemalonus kvapas, taip pat teigia, kad Lukiškių TI-K kamerose būdavo šalta ir drėgna, dieninė bei naktinė apšvieta neatitiko nustatytų normų, dėl to pareiškėjui pablogėjo regėjimas. Nurodo, kad kratos metu buvo žeminama jo garbė ir orumas, kadangi buvo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, daiktai ir rūbai turėjo būti dedami kartu į nešvarias dėžes. Pareiškėjas teigia, kad dėl šių aplinkybių jis buvo laikomas kankinančiomis bei antisanitarinėmis sąlygomis, dėl to turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13 – 20).
Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Teigia, kad pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymi, kad teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Atsakovės atstovas teigia, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atsiliepime pabrėžiama, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Apšvietimas gyvenamosiose kamerose įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.7 punktu, kuriame numatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.
Atsiliepime teigia, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos privalomai atliekama visuminė krata, tačiau ji visuomet atliekama griežtai laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju nėra būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje E. N. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2017 m. liepos 17 d. Atsakovės atstovas teismui pateikė informaciją, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2017 m. liepos 19 d. (b. l. 11 – 20). Įvertinus atsakovės atstovo pateiktus duomenis bei kamerose laikytų asmenų skaičių nustatyta, kad minimalus gyvenamasis plotas pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu atitiko nustatytus reikalavimus.
Pareiškėjas skunde teigia, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo bei kitų daiktų užimamas plotas. Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-48-552/2018). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginiai, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas ir sanitarinio mazgo plotas, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas, jis buvo stebimas kitų kalinių bei priežiūros pareigūnų, dėl to nukentėjo jo privatumas. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1 – 1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.). Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad tam tikrose patalpose yra įrengtos užuolaidos (b. l. 78 – 81), tačiau pareiškėjas buvo laikomas tik dvejose iš jų Nr. 319 ir Nr. 320, taip pat teismas pažymi, kad užuolaidų įrengimas nėra tinkamas būdas asmenų privatumui apsaugoti EŽTT ir LVAT išaiškinimų kontekste. Atsakovas taip pat pateikė informaciją (b. l. 26 – 27), kuriose kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas tik vienoje tokio tipo kameroje Nr. 256 laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2017 m. kovo 24 d., t. y. 9 dienas. Likusiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele arba užuolaidomis. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Atsižvelgęs į byloje esančius duomenis, pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele nuo likusio ploto neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Teismas konstatuoja, kad 54,5 paros pareiškėjas buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo.
Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose buvo blogas apšvietimas, ventiliacija, jautėsi drėgmė. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas).
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis).
Iš byloje pateiktų Nacionalinio sveikatos centro patikrinimų aktų (b. l. 28 – 81) matyti, kad patikrinimai buvo atliekami periodiškai, tačiau tose kamerose (Nr. 115, 256, 253, 118, 279, 108, 320, 319, 262) ir tuo laikotarpiu, kuriuo buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų, susijusių su apšvietimu, ventiliacija ar temperatūra nenustatyta. Pareiškėjas teigia, kad dėl prasto apšvietimo jam skaudėdavo akis, pablogėjo regėjimas, tačiau jokių konkrečių duomenų dėl to nepateikia, dėl šių nusiskundimų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė (b. l. 23 – 25). Atsakovės atstovui pateikus šias aplinkybes paneigiančius duomenis (Nacionalinio sveikatos centro patikrinimo aktus), teismas neturi pagrindo nesivadovauti šiais objektyviais duomenimis, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo apšvietimo, ventiliacijos ir drėgmės atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad atliekant kratą buvo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, daiktai ir rūbai turėjo būti dedami kartu į nešvarias dėžes.
Kratų atlikimo tvarką reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (VIII skyrius). Jame numatyta, kad siekiant surasti ir paimti į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus neįtrauktus daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti laisvės atėmimo vietų teritorijoje besislapstančius suimtuosius arba nuteistuosius, atliekamos suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos bei apžiūros. Suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Visuminė asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, neįtrauktus į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą. Prireikus įtartinos drabužių vietos praduriamos yla, siūlės išardomos. Avalynė apžiūrima iš išorės ir vidaus. Suimtajam (nuteistajam) nurodoma pakelti rankas ir plačiai išžergti kojas. Kratą atliekantis pareigūnas, kratą atlieka nuosekliai, apčiupinėdamas suimtojo (nuteistojo) kūną iš viršaus į apačią, o paskui apsukus nuteistąjį, iš apačios į viršų. Suimtojo (nuteistojo) kūnas apčiupinėjamas per baltinius (prireikus, kūnas apžiūrimas). Apžiūrimi rankų ir kojų tarpupirščiai, ausys, medicininiai raiščiai, protezai. Įtaręs, kad suimtasis (nuteistasis), kuriam atliekama visuminė krata, gali turėti ginklą, kratą atliekantis asmuo nurodo jam atsistoti taip, kad būtų užtikrintas atliekančio kratą asmens saugumas.
Nors pareiškėjas nurodo, kad neturtinė žala kilo dėl to, kad jam buvo liepta nusirengti iki apatinių rūbų ir atiduoti daiktus, teismas pastebi, kad šie privalomi veiksmai yra neatsiejama kratos procedūros dalis. Pažymėtina, kad pareiškėjas taip pat neneigia aplinkybės, jog paimti daiktai bei rūbai nebuvo konfiskuojami ar gadinami, o tik laikinai sudėti į dėžę, kol bus atlikta asmens ir jo daiktų apžiūra. Kratos ir apžiūros yra atliekamos siekiant užtikrinti, kad nuteistieji laisvės atėmimo vietoje neturėtų su savimi uždraustų daiktų, tarp jų ir narkotinių medžiagų, ginklų. Pagrindinis kratos ir apžiūrų tikslas yra užtikrinti kalinamų asmenų, pareigūnų ir kitų laisvės atėmimo vietoje dirbančių asmenų saugumą. Taip pat pastebėtina, kad krata atliekama ne lauke, o specialiai tam skirtoje patalpoje. Todėl vien natūraliai jaučiamas temperatūros pokytis nusirengus viršutinius drabužius, nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų priverstas nusirengti itin žemoje temperatūroje ar tam nepritaikytoje patalpoje. Pažymėtina, kad dėl pareiškėjo teises bei interesus pažeidžiančio kratos atlikimo būdo, pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau byloje nėra įrodymų ir pareiškėjas pats nenurodė, kad dėl šių aplinkybių būtų skundęsis dėl savo teisių pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl neturtinės žalos atlyginimo šiuo aspektu atmetami kaip nepagrįsti.
Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais iš viso 54,5 parų. Kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, t. y. 54,5 paros, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015), į aplinkybę, kad pareiškėjas reikšmingą kalinimo laiko dalį laiko kamerose buvo kalinamas vienas, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir jam priteistinas 100 Eur neturtinės žalos dydis.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo E. N. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Liudmila Zaborovska