Administracinės byla Nr. eA-2047-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02885-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis A. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2016 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (15/6-10)-49 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas nurodė, kad kilmės valstybėje yra persekiojamas specialiųjų tarnybų ir kaltinamas nusikalstamo susivienijimo, prekiaujančio narkotikais, organizavimu. Be to, pareiškėjas paaiškino, kad priklauso politinei elektroninei partijai (duomenys neskelbtini), judėjimui (duomenys neskelbtini). Pasak pareiškėjo, jam buvo iškelta sufabrikuota baudžiamoji byla pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 228 straipsnį. Be to, 2012 m. jis buvo kalbinamas dalyvauti (duomenys neskelbtini) miestelio mero rinkimuose, tačiau politikoje dalyvavo daugiau kaip nepartinis, o galutinai dokumentų mero rinkimams nepateikė ir tiesioginėje rinkiminėje kovoje nedalyvavo. Taip pat pažymėjo, kad kaimynė buvo parodžiusi jam dokumentus, iš kurių buvo matyti, kad miestelio administracijos atstovai plauna pinigus. Apie šią veiklą yra rašęs viešai įvairiuose puslapiuose ir po to jam prasidėjo įvairios problemos, jį pradėjo persekioti, jam sufabrikuota byla. Anot pareiškėjo, jo politinės idėjos yra nukreiptos prieš esamą valstybės santvarką, jis yra opozicionierius, dėl ko, jo nuomone, yra persekiojamas iki šiol, su juo norima susidoroti. Pareiškėjas paaiškino, kad grįžus į kilmės valstybę, jam grėstų pavojus gyvybei, neteisėtas ir nepagrįstas, diskriminacinio pobūdžio baudžiamasis persekiojimas.

Pareiškėjo teigimu, minėtos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog jo atžvilgiu baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas politiniais sumetimais, t. y. kad pareiškėjas nedalyvautų mero rinkimuose, taip pat, kad plačiai nepaskleistų ir politinėje kovoje nepanaudotų vietinės valdžios atstovus kompromituojančių duomenų dėl pinigų plovimo. Į šiuos faktus, pareiškėjo nuomone, atsakovas nesigilino, o tik lygino vykusių rinkimų datas, nors tai neatskleidžia persekiojimo užuomazgų. Paaiškino, kad nuo įvykių praėjo didelis laikotarpis, todėl jis negali prisiminti visų pavardžių, tėvavardžių. Pabrėžė, kad nepretendavo į mero postą, kaip tai interpretuoja atsakovas, o jam tik buvo siūloma jį užimti. Pareiškėjo įsitikinimu, jo pasakojime nėra esminių prieštaravimų, kurie leistų netikėti persekiojimo realumu. Jo pasakojimas yra neteisingai interpretuotas ir iškreiptas, todėl negalima laikyti, kad tyrimas buvo išsamus ir nešališkas.

Pareiškėjo teigimu, jo persekiojimas galėtų būti laikomas ir diskriminacinio pobūdžio, prilyginamas persekiojimui tarptautinės apsaugos suteikimo prasme. Pažymėjo, kad grąžintas į kilmės valstybę jis gali patirti rimtą žalą – neproporcingą ir diskriminuojantį baudimą, nes (duomenys neskelbtini) bausmės yra neproporcingos ir diskriminacinės. Gresianti bausmė kilmės valstybėje pareiškėjui yra aiškiai per griežta ir nubaudimas būtų laikomas persekiojimu ne tik dėl pačios kriminalinės veikos, tačiau ir kaip pareiškėjo persekiojimo įrankis, siekiant visuomenei ar tam tikrai jos grupei parodyti valstybės viršenybę ir įtaką paprastų piliečių atžvilgiu. Be to, pareiškėjo politinė veikla nepagerina jo padėties ir baudžiamojo persekiojimo aspektu. Atkreipė dėmesį, jog atsakovo surinkti duomenys apie teismų darbą (duomenys neskelbtini) rodo, kad pareiškėjas negali tikėtis nešališko ir teisingo teismo, sąžiningo įrodymų rinkimo ir vertinimo, todėl visi duomenys apie pareiškėjui pareikštus kaltinimus, siekį jį susigrąžinti į kilmės valstybę turėjo būti vertinami itin kritiškai, kaip galima persekiojimo politiniais sumetimais forma.

Pareiškėjas pabrėžė, kad iš viešai prieinamos bei atsakovo surinktos informacijos apie (duomenys neskelbtini), politinę ir žmogaus padėtį joje, darytina išvada, kad pareiškėjas negalėtų naudotis ne tik efektyvia, tačiau net ir minimalia valstybės apsauga nuo jam gresiančio persekiojimo ir galimų žmogaus teisių pažeidimų. Kilmės valstybėje pareiškėjui nebūtų užtikrintas teisingas teismo, bausmės skyrimo, vykdymo procesas. Už nusikalstamą veiką, kuria pareiškėjas kaltinamas, Lietuvos Respublikoje jam grėstų švelnesnė baudžiamoji atsakomybė, ypač turint omenyje, kad pareiškėjas baudžiamąja tvarka teistas nebuvo. Pareiškėjo nuomone, laisvės atėmimo bausmę iki 20 metų (duomenys neskelbtini) galima prilyginti didelei ir neproporcingai pareiškėjo patiriamai žalai. Neteisėtas ir pernelyg griežtas baudimas už nusižengimą leidžia laikyti, kad grąžintas į kilmės valstybę pareiškėjas patirs kankinimui ir žiauriam elgesiui prilyginamus veiksmus, kuriems esant, atsiranda pagrindai taikyti asmeniui tarptautinę apsaugą. Pareiškėjo kilmės valstybės kalėjimuose žmogaus teisių pažeidimai yra itin grubūs, jis nebūtų apsaugotas nuo nepagrįsto ir neteisėto nuteisimo ar nubaudimo, suėmimo ar įkalinimo. Be to, atsižvelgiant į jo politines pažiūras, tikėtina, kad bausmės skyrimas ir vykdymas gali būti skirti ir turint omenyje jo sąsajas su (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) veikla ir idėjomis. Teismų sistema (duomenys neskelbtini) yra priklausoma nuo valstybės ir vietos valdžioje esančių asmenų bei institucijų, todėl kilmės valstybėje pareiškėjas negalėtų tikėtis teisingo teismo proceso, proporcingos ir padarytos nusikalstamos veikos sunkumą atitinkančios nuobaudos ar bausmės skyrimo. Pareiškėjui realiai gresia šiurkštūs žmogaus teisių pažeidimai, kankinimas, galimai ir egzekucijos, neproporcingas baudžiamasis persekiojimas, taigi kilmės valstybėje pareiškėjas negali tikėtis efektyvios jo asmens, žmogaus teisių apsaugos, apsaugos nuo kankinimo, neteisėto ir neproporcingo nubaudimo, todėl yra pagrindai papildomos apsaugos suteikimui.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 32–36) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad, įvertinęs visą pareiškėjo pateiktą informaciją ir surinktus duomenis, nustatė, kad nėra jokių aplinkybių ar faktų, leidžiančių manyti, kad pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla yra sufabrikuota ar politinio pobūdžio, nepateikta jokių įtikinamų įrodymų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad pareiškėjo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla būtų susijusi su pareiškėjo turimais ar jam priskirtais politiniais įsitikinimais. Pareiškėjui (duomenys neskelbtini) gresiantis baudžiamasis persekiojimas nelaikytinas „persekiojimu“ pabėgėlio statuso taikymo nuostatų kontekste. Departamentas gali vertinti tik, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp asmens baudžiamojo persekiojimo ir Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) priežasčių, t. y, kad jam kilmės valstybėje gresia neproporcingas ar diskriminacinio pobūdžio persekiojimas, kuris kiltų dėl asmens priklausymo tam tikrai rasei, religijai, tautybei, socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde, apibūdindamas, kokie veiksmai gali būti persekiojimo veiksmais, nenurodo šiuos teiginius pagrindžiančių šaltinių. Atsakovas pabrėžė, kad tiek (duomenys neskelbtini), tiek Lietuvoje už tokio pobūdžio nusikalstamą veiką baudžiamosios sankcijos yra panašios, nėra pagrindo teigti, kad (duomenys neskelbtini) skiriama bausmė būtų neproporcinga ar peržengtų protingumo bei žmogiškumo ribas, todėl konstatuota, kad pareiškėjui gresianti bausmė nėra neproporcinga. Be to, nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjo atžvilgiu būtų vykdomas persekiojimas dėl jo politinės veiklos ar susijęs su pareiškėjo turimais ar jam priskiriamais politiniais įsitikinimais, taip pat nėra pagrindo prielaidai, kad pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas būtų diskriminuojantis dėl jo turimų politinių įsitikinimų. Departamento vertinimu, vien ta aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) teisės aktai numato griežtesnes sankcijas už nusikalstamą veiką, savaime nepatvirtina, kad (duomenys neskelbtini) skiriama bausmė būtų neproporcinga ar peržengtų protingumo bei žmogiškumo ribas. Griežtesnės sankcijos parodo valstybės požiūrį ir politiką tam tikrų nusikalstamų veikų atžvilgiu, tačiau nereiškia, kad šios baudžiamosios bylos keliamos tik tam tikriems asmenims (t. y. ne visiems (duomenys neskelbtini) piliečiams).

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo paaiškinimai apie jo dalyvavimą (duomenys neskelbtini) miestelio mero rinkimuose įvertinti kaip prieštaringi, neišsamūs, nedetalūs. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nežino esminių su rinkimais, kuriuose pretendavo į mero postą, susijusių aplinkybių – tiek bendrai su rinkimais susijusių aplinkybių (rinkimų datos, kitų pretendentų pavardžių, laimėjusio kandidato pavardės), tiek konkrečiai su pačiu pareiškėju susijusių aplinkybių (nežino, ar buvo oficialiai įtrauktas į kandidatų sąrašą, abejodamas nurodė, kokios partijos atstovė jį kalbino kandidatuoti ir pan.). Atsakovas taip pat nesutinka su skundo teiginiais, kad pareiškėjo pasakojimas iškreiptas ir neteisingai interpretuotas. Pažymėjo, kad pareiškėjo apklausos metu buvo daromas garso įrašas, kurio stenograma patvirtina, kad pareiškėjo nurodyti paaiškinimai cituojami tiksliai.

Departamentas pažymėjo, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo vertinama ir kita pareiškėjo nurodyta bylos sufabrikavimo priežastis, t. y. jo priklausymas judėjimui (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) žemių senųjų tautų susirinkimui bei vieša (duomenys neskelbtini) politinio režimo kritika internete. Pareiškėjo pateikti paaiškinimai dėl judėjimo pradžios, jo narystės pradžios šiame judėjime nesutampa su viešai prieinama informacija, yra prieštaringi. Atsakovo nuomone, jei pareiškėjas ir buvo susijęs su minėtomis organizacijomis, tai tik kaip eilinis judėjimo narys, kurių yra virš 1 mln. Atkreipė dėmesį, jog paskutinės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jis į judėjimą įsitraukė 2013 m. pasivadinęs kitu vardu, taigi, jei pareiškėjas ir yra šio judėjimo narys, 2012 m. iškelta baudžiamoji byla nebuvo sufabrikuota dėl šios priežasties, nes ją iniciavus informacija apie dalyvavimą judėjime valstybės institucijoms nebuvo žinoma.

Departamentas paaiškino, kad priimdamas sprendimą dėl papildomos apsaugos nesuteikimo, vertino duomenis apie teismų sistemą (duomenys neskelbtini), taip pat informaciją, susijusią su pareiškėjo baudžiamąja byla, ir įvertinęs susijusius duomenis, priėmė sprendimą, kad nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas. Prieglobsčio prašytojo baimė turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, bet objektyviais faktoriais – konkrečiomis su prieglobsčio prašytoju tiesiogiai susijusiomis aplinkybėmis. Tik vienu atveju prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų, būtent su jo asmeniu, susijusių aplinkybių, kai prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje vyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, o (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. gruodžio 30 d. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyboje gautas pareiškėjo prašymas suteikti jam prieglobstį Lietuvoje. Prašyme nurodyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) yra fiziškai ir morališkai kankinamas, persekiojamas specialiųjų tarnybų, buvo pasikėsinta į jo gyvybę, dažnai grasinama ir jo šeimai, tėvams. Persekiojimą vykdo Federalinė narkotikų kontrolės tarnyba. Pažymėjo, kad prieš jį yra sufabrikuota byla dėl narkotikų prekybos. Paaiškino, kad nuo 2014 m. pradžios su šeima gyveno (duomenys neskelbtini), bet 2015 m. lapkričio mėn. pas jo sutuoktinę atėjo (duomenys neskelbtini) valstybės saugumo komiteto pareigūnai ir pasakė, kad, kai suras pareiškėją, jis bus perduotas į (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjas pabėgo į kaimą (duomenys neskelbtini), o paskui nusprendė vykti Lietuvos pusėn.

2015 m. gruodžio 30 d. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole pareiškėjas nurodė, kad jo tautybė – (duomenys neskelbtini), religija – ateistas, gimė (duomenys neskelbtini) mieste (duomenys neskelbtini), paskutinė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini) miestas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, priklauso elektroninei partijai (duomenys neskelbtini) ir judėjimui (duomenys neskelbtini). Nurodydamas išvykimo iš kilmės valstybės priežastis ir tikslą pareiškėjas pažymėjo, kad išvyko iš (duomenys neskelbtini) gyventi į (duomenys neskelbtini) 2014 m. balandžio mėn. siekdamas išvengti specialių tarnybų persekiojimo dėl narkotikų kontrolės. Pasak pareiškėjo, (duomenys neskelbtini) jį persekioja ir kaltina organizuoto susivienijimo, prekiaujančio narkotikais, organizavimu, jam iškelta baudžiamoji byla. Narkotikų kontrolės tarnybos jį sekė, gąsdino, bandė grasinti ginklu. Mano, kad (duomenys neskelbtini) jo gyvybei gresia pavojus. Pažymėjo, kad buvo sulaikytas ir jį kankino specialiųjų tarnybų pareigūnai.

Užsieniečių registracijos centre 2016 m. sausio 5 d. buvo atlikta dar viena pareiškėjo apklausa, kurios metu pareiškėjas nurodė, kad yra persekiojamas ir baudžiamoji byla jam suklastota dėl politinių priežasčių, nes pareiškėjas priklauso opozicijai, rašė komentarus apie politikus, be to, svarstė apie kandidatavimą ir (duomenys neskelbtini) miestelio merus. Taip pat patikslino aplinkybes apie galimai patirtą parsekiojimą. Šios apklausos metu pareiškėjas, be kita ko, pateikė versiją, kad galimai, norėdamas susimažinti savo bausmę, jį melagingai apkaltino kitas baudžiamosios byloje kaltinamas asmuo V. L.

2016 m. gegužės 13 d. atlikta dar viena pareiškėjo apklausa, kurios metu pareiškėjas buvo papildomai apklaustas apie rinkimus, kuriuose jis ketino dalyvauti, ir priklausymą politinėms organizacijoms.

Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir su juo susijusius dokumentus, surašė 2016 m. birželio 15 d. išvadą Nr. (15/6-10)13PR-49RN, kurioje nurodė, kad pareiškėjo pasakojimas apie dalyvavimą (duomenys neskelbtini) miestelio mero rinkimuose, priklausymą judėjimams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), V. L. pateiktus melagingus kaltinimas yra prieštaringas, neišsamus, nedetalus, todėl duomenys, apie tai atmestini, be to, nėra jokio pagrindo prielaidai, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) gresiantis baudžiamasis persekiojimas galėtų būti laikomas neproporcingu ar diskriminuojančiu, todėl pasiūlė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas, vadovaudamasis minėta Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus išvada, priėmė skundžiamą 2016 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (15/16-10)12PR-49, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje. Sprendimą motyvavo tuo, kad pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Sprendime nurodyta, kad nenustatyta jokių aplinkybių ar faktų, leidžiančių manyti, jog pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla yra sufabrikuota ar politinio pobūdžio, o pareiškėjo pateikta informacija yra prieštaringa, neišsami, neįtikinama ir prieštarauja visuotinai žinomai informacijai. Sprendime taip pat pažymėta, kad pareiškėjas pagrįstai bijo kilmės valstybėje patirti baudžiamąjį persekiojimą, tačiau nėra pagrindo teigti, kad (duomenys neskelbtini) skiriama bausmė yra neproporcinga ar peržengia protingumo bei žmogiškumo ribas. Dėl atsisakymo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnyje nurodytų kriterijų, keliamų papildomai apsaugai.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjui yra paskelbta tarptautinė paieška suėmimo tikslu, be to, Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas (duomenys neskelbtini) generalinės prokuratūros ekstradicijos prašymas dėl pareiškėjo išdavimo baudžiamajam persekiojimui vykdyti. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Teismas pažymėjo, kad pagrindiniu dokumentu, reglamentuojančiu pabėgėlių teisės klausimus, yra Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. Įstatymas detalizuoja minėtos konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus. Europos Sąjungoje pabėgėlių statuso suteikimo klausimams spręsti priimta Tarybos direktyva 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva).

Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis nustato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalies 2 punkte nurodoma, kad pabėgėliu laikomas asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, yra už šalies, kurios pilietis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Įstatymo 86 straipsnio, reglamentuojančio pabėgėlio statuso suteikimą, 1 dalyje įvesta dar viena persekiojimo priežastis – tautybė. Analogiškai pabėgėlio statusą nustato ir Direktyvos 2 straipsnio c punktas.  Taigi nustatant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, jog išvyko iš savo kilmės valstybės (duomenys neskelbtini), nes jam sufabrikuota baudžiamoji byla dėl dalyvavimo politinėje veikloje, t. y. svarstymo dalyvauti (duomenys neskelbtini) miestelio mero rinkimuose, veiklos opoziciniuose judėjimuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), komentarų rašymo elektroninėje erdvėje.

Teismas atkreipė dėmesį, jog Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktas įtvirtina prieglobsčio prašytojui pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Įstatymo 83 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad prašymas suteikti prieglobstį ir prieglobsčio prašytojo pateikta informacija šiam prašymui pagrįsti vertinama bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju. Kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vadovaujantis Įstatymo 83 straipsnio 5 dalimi, šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad prieglobsčio prašytojo nurodomi argumentai gali būti pripažįstami pagristais, jei jo pasakojimas yra išsamus, nuoseklus ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

Nagrinėjamu atveju, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo pasakojimas kelia pagristų abejonių jo tikrumu. Pažymėjo, kad baudžiamoji byla pareiškėjui buvo iškelta 2012 m., o (duomenys neskelbtini) miestelio mero rinkimai, iš kurių pareiškėjas kildina galimą jo persekiojimą, vyko 2013 m. kovo mėn. Be to, pareiškėjas negalėjo pateikti tikslių duomenų apie minėtus rinkimus, nors teigė svarstęs galimybę juose kandidatuoti. Pareiškėjas negalėjo nurodyti nei tikslios rinkimų datos (nurodė, kad rinkimai vyko 2012 m. rugpjūtį, nors vyko 2013 m. kovo mėn.), nei kandidatų ir rinkimus laimėjusio asmens pavardžių, moters, kuri pasiūlė pareiškėjui kandidatuoti į merus, pavardės, kokiai partijai ji atstovavo, nors, anot pareiškėjo, jis dalyvavo partijos narių susirinkime.

Teismo vertinimu, nurodyti pareiškėjo pasakojimo neatitikimai faktinėms aplinkybėms, pasakojimo nekonkretumas, neišsamumas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad baudžiamoji byla pareiškėjui buvo iškelta dėl jo nurodomų aplinkybių, susijusių su (duomenys neskelbtini) miestelio mero rinkimais, tuo labiau, kad, kaip teigia pats pareiškėjas, jis minėtuose rinkimuose net nedalyvavo, o tik svarstė apie tokią galimybę.

Kaip nepagrįsti ir abejotini pripažintini ir pareiškėjo teiginiai apie galimą persekiojimą dėl dalyvavimo politiniuose judėjimuose, komentarų rašymo socialiniuose tinkluose. Iš Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus pažymos, kurioje pateikta informacija apie pareiškėjo nurodytus politinius judėjimus nustatyta, kad elektroninės valdžios (duomenys neskelbtini) steigiamasis susirinkimas vyko 2015 m. rugpjūčio mėn., projekto pradžia 2015 m. rugsėjo mėn., siekiama atkurti (duomenys neskelbtini), narių skaičius – 1 0001 097. (Duomenys neskelbtini) organizaciją sudaro 140 narių, vadovas R. D. I., vadovo pavaduotojas – I. S.. Tinklaraštis (duomenys neskelbtini), kuriame kritikuojamas (duomenys neskelbtini) politinis režimas, sukurtas V. M., tačiau duomenų, jog tinklaraščio įkūrėjas būtų persekiojamas, nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas, apklausiamas apie minėtus judėjimus, pateikė nustatytų faktų neatitinkančius ar netikslius teiginius, t. y. nurodė daug mažesnį (duomenys neskelbtini) judėjimo narių skaičių, nežinojo, kad R. D. I. yra (duomenys neskelbtini) vadovas, o I. S. – pavaduotojas, teigė, kad minėta organizacija apskritai neturi vadovų, nors pats sakosi esąs vienas iš jos kūrėjų. Pareiškėjas taip pat teikė prieštaringą informaciją apie savo veiklą (duomenys neskelbtini) judėjime, nes pradžioje teigė, kad yra šio judėjimo įkūrėjas, užsiima šia veikla nuo 2012 m., tačiau vėliau nurodė, kad visą veiklą pradėjo 2013 m. susipažinęs su I. S. Kritiškai įvertinti ir pareiškėjo teiginiai apie persekiojimą dėl pasisakymų internetiniuose tinklapiuose. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pasirašinėdavo slapyvardžiais, buvo susikūręs profilius kitų asmenų vardu, kaip pats nurodė, kad jo neatpažintų, todėl abejotina, kad jo tikroji tapatybė galėjo būti žinoma. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog baudžiamoji byla pareiškėjo atžvilgiu pradėta 2012 m., o pareiškėjo pasakojimas apie dalyvavimą politiniuose judėjimuose iš esmės siejamas su 2013 m. ir vėlesne veikla, todėl jokių sąsajų tarp baudžiamosios bylos ir pareiškėjo nurodomos su valdžios kritika susijusios veiklos negali būti.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas nėra visiškai įsitikinęs savo teiginių pagrįstumu, nes taip pat yra nurodęs, kad baudžiamoji byla galėjo būti iškelta ir dėl melagingų A. L. parodymų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas apie minėto asmens duotus parodymus taip pat nenuoseklus, be to, net ir pasitvirtinus pareiškėjo teiginiams, tai nebūtų pagrindas suteikti pareiškėjui prieglobstį, kadangi tai nebūtų susiję su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytais pagrindais.

Teismas taip pat sutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir gresiantis baudimas negali būti laikomas neproporcingu ar diskriminuojančiu, kadangi ir pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus už pareiškėjui inkriminuojamą nusikalstamą veiklą gresia gana griežta bausmė, be to, nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų baudžiamas dėl Įstatymo 86 straipsnyje nurodytų pagrindų. Prieglobsčio suteikimui būtina nustatyti persekiojimą, kuris susijęs su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais. Šiuo atveju minėti pagrindai nebuvo nustatyti, todėl pareiškėjo nusiskundimai griežta gresiančia bausme nagrinėjamai situacijai nėra aktualūs.

Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad jo pasakojimas buvo netinkamai interpretuotas, iškraipytas, kadangi nurodytų pareiškėjo teiginių tikrumą patvirtina apklausos metu darytas garso įrašas. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo teiginius apie persekiojimą dėl politinių priežasčių teismas atmetė kaip nepagristus ir konstatavo, kad atsakovo sprendimas nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso yra teisėtas ir pagrįstas.

Vertindamas papildomos apsaugos suteikimo pagrindų buvimą teismas rėmėsi Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, Direktyvos 2 straipsnio e punktu, 15 straipsniu bei administracinių teismų praktika dėl Įstatymo 86 ir 87 straipsnių normose nustatytos visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlygos. Teismas vertino, kad atsakovo išvada dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo pagrįsta. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, jam atsiradimą. (Duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, taip pat nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjui bus įvykdyta  mirties bausmė ar egzekucija. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrindė jokiais įrodymais savo nuogąstavimų dėl kankinamo, žiauraus, nežmoniško elgesio ar pareiškėjo orumo žeminimo. Tai, kad pareiškėjui yra iškelta baudžiamoji byla, kuri, kaip nustatė teismas, nelaikytina politizuota, ir nors teismų sistema (duomenys neskelbtini) nėra visiškai nepriklausoma, tačiau tai nereiškia, kad su pareiškėju bus elgiamasi žiauriai ar jis bus kankinamas, nes už pareiškėjui inkriminuotą nusikalstamą veiką skiriama laisvės atėmimo bausmė, be to, nėra jokių duomenų, kad teismai pareiškėjo atžvilgiu būtų šališki ar kaip nors paveikti. Nors pareiškėjas buvo užsiminęs, jog buvo kankinamas specialiųjų tarnybų atstovų, tačiau šių įvykių toliau nedetalizavo, todėl šis pareiškėjo teiginys vertinamas kritiškai. Suprantama, kad pareiškėjas gali jausti baimę dėl gresiančio laisvės atėmimo, tačiau tokia jo baimė neatitinka Įstatymo 87 straipsnio nuostatų. Teismo vertinimu, duomenų, kad pareiškėjas galėtų būti veikiamas vienu iš Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų būdų, nenustatyta, todėl papildomos apsaugos suteikimas nėra reikalingas.

III.

Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nevertino ir neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovas netinkamai atliko pareiškėjo pateikto prieglobsčio prašymo tyrimą ir neįvykdė jam keliamų pareigų. Užuot tinkamai atlikęs tyrimą, išanalizavęs svarbias aplinkybes, Migracijos departamentas susikoncentravo į nedidelius neatitikimus apelianto pasakojimuose, kurie neturi esminės reikšmės tinkamam visų reikšmingų aplinkybių vertinimui ir galutiniam sprendimo priėmimui. Pareiškėjas pateikė pažymą, patvirtinančią, kad tuo metu, kada jis, neva, padarė nusikalstamą veiką, jis buvo darbo vietoje, kas vienareikšmiškai įrodo, kad baudžiamoji byla jo atžvilgiu buvo sufabrikuota. Vis dėlto, Migracijos departamentas šios pažymos, kiek yra žinoma, neišvertė (nors tokią pareigą pagal Įstatymą turi) bei tyrimo metu jos nevertino, dėl jos nepasisakė; pažymos pirmosios instancijos teismas teismo posėdžio metu taip pat neprijungė prie bylos. Manytina, kad Migracijos departamentas, gavęs minėtą pažymą, supratęs, kad jo atliktas tyrimas yra neišsamus ir neatskleidžia svarbių prieglobsčio prašymui aplinkybių, privalėjo toliau atlikti tyrimą bei nustatyti su tuo susijusias svarbias aplinkybes.

Apeliantas pažymi, kad yra sulaikytas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, todėl pats objektyviai pateikti dokumentų (pvz., išrašų iš interneto, facebook’o, pagrindžiančių jo, kaip valdžios oponento, veiklą) negali. Todėl pateikė savo nuomonę (versijas), įvairias aplinkybes, kurios galėjo daryti įtaką jo persekiojimui, bet tuo pačiu nurodė, kodėl tiksliai jis buvo persekiojamas jam nėra žinoma (akivaizdu, kad persekiojimas atliekamas dėl jo politinių pažiūrų, tačiau, kuri jo tiksliai atlikta veikla buvo pagrindas sufabrikuoti baudžiamąją bylą, pareiškėjui nėra ir negali būti žinoma). Todėl atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas negali surinkti jo poziciją pagrindžiančių rašytinių argumentų dėl objektyvių priežasčių, turėjo atlikti išsamų tyrimą, surinkti informaciją (pvz., informaciją, kuri buvo skelbiama internete, facebook’e), tačiau tokių tyrimo veiksmų neatliko.

Atsakovo surinktoje medžiagoje apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) plačiai paplitę politiniams oponentams kelti sufabrikuotas baudžiamąsias bylas, šie asmenys nuteisiami laisvės atėmimo bausme. Atsakovo 2014 m. balandžio 21 d. parengtoje pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Pažyma) nurodoma, kad yra pasitaikę mažiausiai du atvejai, kai asmenys buvo nuteisti už nusikalstamas veikas, susijusias su narkotinių medžiagų laikymu, pervežimu. Šie asmenys pripažinti politiniais kaliniais. Be to, (duomenys neskelbtini) klesti korupcija, (duomenys neskelbtini) politinis elitas aukoja Konstitucijoje numatytas pilietines teises ir žmogaus teises ir įstatymų viršenybę, kad sustiprintų savo politinę galią. Žemesnio lygio teismai yra šališki vietos politikų naudai dėl korupcijos ir taip negina pilietinių teisių. Egzistuoja kliūtys, neleidžiančios kaltinamajam gauti tinkamą gynybos advokatą.

Atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktas aplinkybes, t. y. kad jis yra (duomenys neskelbtini) valdžios oponentas (kas nėra paneigta byloje), į jo pateiktą pasakojimą, faktines aplinkybes, į Pažymoje nurodytas aplinkybes apie padėtį kilmės valstybėje, t. y. kad (duomenys neskelbtini) baudžiamosios bylos opozicijos šalininkams gali būti sufabrikuotos, bei į pareiškėjo pateiktą pažymą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo darbe, akivaizdu, kad Migracijos departamentas netinkamai atliko tyrimą ir nenustatė visų esminių aplinkybių, o pirmosios instancijos teismas, neįpareigodamas atsakovo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymo, priėmė nepagrįstą sprendimą.

Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, turėjo nustatyti, ar baudžiamoji byla buvo (nebuvo) sufabrikuota pareiškėjo atžvilgiu, tačiau į šį esminį klausimą neatsakė, t. y. nepateikė jokių argumentų (įrodymų), kad byla (duomenys neskelbtini) buvo iškelta pagrįstai. Migracijos departamentas tyrimą atliko formaliai, rėmėsi neesminiais formaliais pareiškėjo pasakojimo neatitikimais, reikalingos tinkamam tyrimui informacijos apskritai nerinko bei nevertino.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo jo netenkinti.

Atsiliepime pažymi, kad nei Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija), nei Įstatymo, nei Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas) nuostatos neįpareigoja Migracijos departamento nustatyti ir pateikti įrodymus, kad prieglobsčio prašytojams iškeltos baudžiamosios bylos užsienio valstybėse nėra sufabrikuotos (pažymėtina, kad apeliaciniame skunde taip pat nėra nurodyti šaltiniai, kurie pagrįstų pareiškėjo poziciją dėl to, kad Migracijos departamentas privalo įrodyti, kad pareiškėjui baudžiamoji byla yra iškelta pagrįstai). Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, jam iškeltos baudžiamosios bylos aplinkybes vertino tiek ir tokiame kontekste, kiek jos leidžia nustatyti, ar baudžiamasis persekiojimas gali būti prilygintas „persekiojimui“ prieglobsčio teisės kontekste. Nagrinėjant, ar pareiškėjo nurodytas baudžiamasis persekiojimas gali būti prilygintas „persekiojimui“ prieglobsčio teisės kontekste ir vertinamas kaip neproporcingas ir diskriminuojantis, buvo įvertintos susijusios Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos (toliau – JTVPK) pateiktos rekomendacijos, teisės aktų nuostatos.

Remiantis JTVPK Šiaurės Europos Regioninės atstovybės 2016 m. vasario 16 d. pateiktu paaiškinimu dėl santykio tarp prieglobsčio bei ekstradicijos procedūrų, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pagal kompetenciją turi įvertinti ir nustatyti, ar byla asmeniui yra iškelta laikantis procesinių reikalavimų, ar šios bylos iškėlimui egzistuoja teisinis pagrindas bei ar asmens grąžinimas gali sukelti asmeniui nepataisomą žalą, o prieglobsčio institucijos vertina prieglobsčio prašymą pagal savo kompetenciją, t. y. ar asmens situacija atitinka pabėgėlio statuso/papildomos apsaugos suteikimo kriterijus. Šiuo atveju Migracijos departamentas gali vertinti tik ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp asmens baudžiamojo persekiojimo ir Konvencijos priežasčių, t. y., kad jam kilmės valstybėje gresia neproporcingas ar diskriminacinio pobūdžio persekiojimas, kuris kiltų dėl asmens priklausymo tam tikrai rasei, religijai, tautybei, socialinei grupei ar politinių įsitikinimų; Aprašo 116.1.1 papunktyje nurodyta, kokie veiksmai laikomi „persekiojimu“.

Migracijos departamentas 2016 m. birželio 15 d. išvadoje Nr. (15/6-10) 13PR-49RN (toliau – Išvada) ir jos pagrindu priimtame ginčijamame sprendime išsamiai įvertino pareiškėjo nurodytus motyvus, pagrindė, kodėl šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo atžvilgiu vykdomas persekiojimas nelaikytinas diskriminaciniu. Teismas visiškai pagrįstai, vadovaudamasis įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, remdamasis faktinėmis aplinkybėmis, sprendime konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas negali būti laikomas neproporcingu ar diskriminuojančiu, taigi nėra pagrindo pareiškėjui suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas pažymėjo, kad apeliaciniame skunde minimi „nedideli neatitikimai“ susiję su aplinkybėmis, kuriomis remiantis turi būti įvertinama, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp asmens baudžiamojo persekiojimo ir Konvencijos priežasčių, t. y., kad jam kilmės valstybėje gresia neproporcingas ar diskriminacinio pobūdžio persekiojimas, kuris kiltų dėl asmens priklausymo tam tikrai rasei, religijai, tautybei, socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Taigi pareiškėjo prieštaringas, neišsamus, nedetalus pasakojimas apie dalyvavimą (duomenys neskelbtini) miestelio mero rinkimuose negali būti vertinamas kaip neesminės aplinkybės. Migracijos departamento Išvadoje pareiškėjo paaiškinimai detaliai aprašyti ir įvertinti.

Atsakovo nuomone, teismas sprendime tinamai ir pagrįstai įvertino pareiškėjo paaiškinimus, susijusius su pareiškėjo priklausymu judėjimui (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), taip pat sutinka su teismo vertinimu, kad baudžiamoji byla pareiškėjo atžvilgiu iškelta 2012 metais, o pareiškėjo pasakojimas apie dalyvavimą politiniuose judėjimuose iš esmės siejamas su 2013 metais ir vėlesne veikla, todėl baudžiamąją bylą iniciavus informacija apie dalyvavimą judėjime valstybės institucijoms nebuvo žinoma.

Migracijos departamentas taip pat pažymi, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kokių konkrečių paskyrų Migracijos departamentas nepatikrino ar neįvertino. Migracijos departamento Išvadoje detaliai aprašyta, kad Migracijos departamentas tikrino pareiškėjo nurodytas paskyras socialiniuose tinkluose, internetinės žiniasklaidos vaizdo tinklaraštį (duomenys neskelbtini).

Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad Migracijos departamentas nesurinko reikiamų įrodymų apie pareiškėjo veiklą (nedėjo pastangų išsiaiškinti svarbių aplinkybių). Atkreipia dėmesį į Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punkte ir Aprašo 62 punkte reglamentuotas prieglobsčio prašytojo pareigas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais, kiek įmanoma anksčiau pateikti Migracijos departamentui visus turimus prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus pagrindžiančius dokumentus ir kitą informaciją. Pažymi, kad nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą, be pirminės apklausos, pareiškėjas buvo apklaustas dar 2 kartus (2016 m. sausio 5 d. ir 2016 m. gegužės 13 d.). Šių apklausų metu pareiškėjas turėjo galimybę nurodyti visas aplinkybes, reikšmingas nagrinėjant jo prašymą. Atsižvelgdami į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kokių konkrečių veiksmų neatliko ir kokios konkrečios informacijos neįvertino Migracijos departamentas ginčijamame sprendime, taip pat į tai, kad pareiškėjas iš viso buvo apklaustas 3 kartus, atsakovas mano, kad apeliacinio skundo teiginiai dėl pareiškėjo sulaikymo ir objektyvios galimybės teikti įrodymus neturėjimo, vertintini tik kaip gynybinė pozicija, nepaneigianti ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde minima 2016 m. liepos 18 d. pažyma Migracijos departamentui nebuvo pateikta iki 2016 m. birželio 16 d. ginčijamo sprendimo priėmimo (t. y. pareiškėjas neįvykdė pareigos bendradarbiauti ir kiek įmanoma anksčiau pateikti turimus dokumentus, pagrindžiančius prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus). Mano, kad teismas pagrįstai šios pažymos nevertino, nes kyla pagrįstų abejonių dėl jos autentiškumo.

Atsakovo nuomone, teismas teisingai įvertino pareiškėjo teiginius dėl viešai žinomos informacijos apie situaciją kilmės valstybėje (kad baudžiamosios bylos prieš valdžios oponentus būna fabrikuojamos) duomenų visumoje ir pagrįstai laikėsi nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytos visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. (15/6-10)-49 dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs pareiškėjo skundą konstatavo, kad Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl skundą atmetė.

Pareiškėjas su minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, pažymi, kad teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.

Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymą, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose, pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pritarė Migracijos departamento išvadai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, kuriems esant suteikiamas prieglobstis. Nurodė, kad byloje nėra pagrįstų duomenų, jog pareiškėjas į kilmės valstybę negalėtų grįžti dėl Įstatymo 86–87 straipsniuose nurodytų aplinkybių, todėl skundžiamą Migracijos departamento sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamo administracinio ginčo ribas ir remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str.) Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ kontekste, išsamiai išanalizavo pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir darytina išvada, kad tinkamai patikrino Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė įrodymus, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados, nurodė argumentus, dėl kurių atmetė pareiškėjo teiginius ir motyvus. Teisėjų kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentų dėl jų nekartoja, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų pareiškėjo nesutikimo su atsakovo ir teismo sprendimais motyvų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tam, jog būtų pripažinta esant pagrindui suteikti prieglobstį, pareiškėjas turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus persekiojimo, kaip jis suprantamas Konvencijos kontekste, pavojų savo kilmės valstybėje. Kadangi pareiškėjas tokių aplinkybių nenurodė, o Migracijos departamentas, įvertinęs turimus duomenis apie pareiškėją, taip pat duomenis apie bendrą padėtį jo kilmės valstybėje, tokių aplinkybių nenustatė, pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pagrindais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodoma su apeliaciniu skundu teismui pateikta pažyma iš pareiškėjo darbovietės nebuvo pateikta atsakovui iki skundo priėmimo, todėl atsakovas neturėjo jokio pagrindo jos versti ir vertinti.  Pirmosios instancijos teismas šios pažymos neprijungė prie bylos ir nevertino kaip įrodymo, kilus abejonių dėl jos autentiškumo. Pareiškėjo teigimu, pažyma yra jam iškeltos bylos sufabrikavimo įrodymas, nes patvirtina, kad tuo metu, kada jis, neva, padarė nusikalstamą veiką, jis buvo darbo vietoje.

Pažymėtina, kad remiantis Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos (toliau – ir JTVPK) Šiaurės Europos regioninės atstovybės 2016 m. vasario 16 d. išaiškinimu, pateiktu pagal atsakovo kreipimąsi šioje byloje, įvertinti, ar baudžiamoji byla, dėl kurios prašoma asmens ekstradicijos, asmeniui yra iškelta laikantis procesinių reikalavimų, ar jos iškėlimui egzistuoja teisinis pagrindas, bei ar asmens grąžinimas gali sukelti jam nepataisomą žalą pagal savo kompetenciją turi Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Tuo tarpu prieglobsčio institucijos vertina, ar asmens situacija atitinka pabėgėlio statuso/papildomos apsaugos suteikimo kriterijus. Taigi šiuo atveju atsakovas Migracijos departamentas pagal kompetenciją galėjo vertinti tik tai, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp asmens baudžiamojo persekiojimo ir Konvencijoje nurodytų priežasčių, t. y., ar asmeniui kilmės valstybėje gresia neproporcingas ir diskriminacinio pobūdžio persekiojimas, kilęs dėl to asmens priklausymo tam tikrai rasei, religijai, tautybei, socialinei grupei ar jo politinių įsitikinimų.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teikiamos pažymos neprijungimas neturėjo esminės reikšmės bylos baigčiai. Kadangi minėta pažyma neišversta į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka nepatvirtinta, atsakovui nebuvo pateikta iki skundžiamo sprendimo priėmimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos nevertino kaip įrodymo byloje.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos išleisto vadovo „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ (toliau – ir Vadovas) 56 punkte nurodyta, kad reikia skirti persekiojimą ir bausmę už teisės pažeidimą. Asmenys, bėgantys nuo baudžiamojo persekiojimo ar bausmės už tokį pažeidimą, pabėgėliais paprastai nelaikomi. Pabėgėlis yra tikra ar potenciali neteisybės auka, o ne bėglys, vengiąs teisingumo. Vadovo 57 punkte nurodyta, kad skirtumas tarp persekiojimo dėl teisės pažeidimo ir persekiojimo, kuriam egzistuojant yra suteikiamas pabėgėlio statusas, gali būti neaiškus. Vienas iš kriterijų, padedančių nustatyti šį skirtumą yra bausmės kilmės valstybėje griežtumas, kuris tam tikrais atvejais prilygintinas persekiojimui, kuris yra pagrindas gauti prieglobstį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui pateikti kaltinimai dėl nusikalstamos veikos, numatytos (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 228.1 straipsnio 3 dalies a ir g punktuose, už kurią asmuo baudžiamas laisvės atėmimo bausme nuo 8 iki 20 metų su teisės eiti tam tikras pareigas ar užsiimti tam tikra veikla atėmimu iki 20 metų arba be teisės atėmimo, su (duomenys neskelbtini) dydžio bauda arba nuteistojo darbo užmokesčio ar kitokių pajamų už laikotarpį iki 5 m. dydžio bauda arba be baudos. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 2 dalį, už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtą disponavimą dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu asmuo baudžiamas nuo 8 iki 20 metų laisvės atėmimo bausme. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo nesutikti su atsakovo išvada, kad (duomenys neskelbtini) skiriama bausmė būtų neproporcinga ar peržengtų protingumo bei žmogiškumo ribas. Šios aplinkybės neleidžia spręsti, kad pareiškėjui gresianti bausmė yra tiek per griežta, kad galėtų būti prilyginta persekiojimui, kuris būtų pagrindas jam suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tad pareiškėjas negali būti laikomas asmeniu, kuris bijodamas bausmės už nusikalstamą veiką išgyvena visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamu (Vadovo 58 punktas).

Įvertinus prieglobsčio prašytojo byloje surinktų įrodymų visumą, negalima konstatuoti, kad baudžiamasis persekiojimas pareiškėjo atžvilgiu yra diskriminacinio pobūdžio. Vien tai, kad vadovaujantis informacija apie situaciją kilmės valstybėje, (duomenys neskelbtini) plačiai paplitę politiniams oponentams kelti sufabrikuotas baudžiamąsias bylas, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad tai daroma pareiškėjo atžvilgiu. Nors pareiškėjas laiko save oficialios (duomenys neskelbtini) valdžios oponentu, ir savo politines pažiūras skleidė socialiniuose tinkluose, vadovaujantis jo pateikta ir atsakovo surinkta informacija negalima nustatyti priežastinio ryšio tarp pareiškėjo visuomeninės, politinės veiklos, įsitikinimų, ir jo atžvilgiu vykdomo baudžiamojo persekiojimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas negali būti pripažintas persekiojimu Konvencijos prasme.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje ir pagrįstai konstatavo, kad papildoma apsauga, remiantis tik bendra informacija apie padėtį šalyje, kai pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių, kad situacija jo kilmės šalyje nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, jam atsiradimą, negali būti suteikta.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo ar kitais argumentais. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai               Anatolijus Baranovas

              Irmantas Jarukaitis

              Skirgailė Žalimienė