Civilinė byla Nr. 3K-3-355/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-04871-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1; 35.3.1; 42.6; 42.8; 45.1; 99.9 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. birželio 20 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Rimvydo Norkaus ir Vinco Versecko (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovei L. P. dėl skolos priteisimo.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirkėjų, bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis įsigijusių turtą, mokėtinų kainos dalių nustatymo.

Šalys 2008 m. vasario 7 d. pirkimo–pardavimo sutartimi bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis už 470 000 Lt iš UAB „Toresus“ nupirko kavinę, esančią Vilniuje, Užupio g. 40. Atsakovė L. P. iki sutarties pasirašymo sumokėjo 217 993,94 Lt, kaip nurodyta sutarties 2.3.1 punkte. Sutarties 2.3.2 punkte nurodyta, kad likusi 252 006,06 Lt. suma turi būti sumokėta per tris darbo dienas nuo šios sutarties pasirašymo dienos. Šią dalį sumokėjo ieškovas R. A..

Ieškovo teigimu, šalių pareiga sumokėti pardavėjui kavinės pirkimo kainą yra solidari, todėl, remdamasis CK 6.9 straipsniu, jis prašė priteisti iš atsakovės 17 006,06 Lt ((252 006,06 Lt – 217 993,94 Lt)/2) skolos, procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad tokiomis dalimis, kaip šalys faktiškai sumokėjo, už perkamą turtą sumokėti su ieškovu buvo sutarta, tokį šalių susitarimą, jo nuomone, patvirtina patalpų pirkimo–pardavimo sutartis, atsakovės paaiškinimai. Teismo vertinimu, ieškovas, tiksliai įvykdęs mokėjimą pagal nurodytą paskirtį, savo konkliudentiniais veiksmais patvirtino atsakovės teiginį apie pirkėjų buvusį susitarimą mokėti už turtą nelygiomis dalimis ir kartu paneigė savo teiginį, kad jo ir atsakovės įvardijimas sutartyje vienu pirkėju esą reiškia ir jų prievolės solidarumą.

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 12 d. sprendimu tenkino ieškovo apeliacinį skundą: panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priėmė naują – priteisė ieškovui iš atsakovės 17 006,06 Lt skolos, procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, jog sutartyje nebūtinai turi būti žodžiai „solidarioji“, „solidari“, konstatuoti šalių ketinimą nustatyti solidariąją prievolę galima ir be šių žodžių (CK 6.193 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2001). Kolegija nustatė, kad pirkimo–pardavimo sutartimi nustatyta bendra bylos šalių pareiga sumokėti 470 000 Lt kavinės pirkimo kainą. Pardavėjas pardavė apeliantui ir atsakovei vieną nekilnojamojo turto objektą, sutartyje nurodyta viena kaina, todėl solidarioji apelianto ir atsakovės pareiga sumokėti šią kainą atitinka šios sutarties esmę. Nors atsakovė nurodė, kad dėl jos ir pardavėjo akcininkų giminystės ryšių buvo susitarta dėl mažesnės nei rinkos vertė kavinės pirkimo kainos, ir tai buvo pagrindas susitarti dėl to, kad atsakovė mokės mažesnę pirkimo kainos dalį, šiuos atsakovės teiginius paneigia pirkimo–pardavimo sutarties 2.1 punktas, kuriame nurodyta, jog kavinės pirkimo kainos dydį lėmė ta aplinkybė, kad ji parduodama su trūkumu, t. y. be centrinio įėjimo. Kadangi apeliantas ir atsakovė kavinę pirko lygiomis idealiosiomis dalimis, tai kolegija nenustatė kitų priežasčių, galėjusių lemti susitarimą dėl skirtingų kainos dalių mokėjimo. Ta aplinkybė, kad pirkimo kaina buvo sumokėta pirkimo–pardavimo sutarties 2.3 punkte nustatyta tvarka, kolegijos vertinimu, nėra pakankama pripažinti buvus susitarimą dėl to, kad kavinės pirkimo kainą bylos šalys mokės nelygiomis dalimis. Pirkimo–pardavimo sutartyje detaliai aptartos sutarties sąlygos, šalių teisės ir pareigos, todėl nėra aiškių priežasčių, kodėl joje nebuvo įtvirtintas šalių susitarimas, jei toks buvo, kad atsakovė sumoka mažesnę, o ieškovas – didesnę kainos dalį. Atsakovės nurodyto susitarimo buvimo, kolegijos vertinimu, nepatvirtina ir ta aplinkybė, kad ieškovas į teismą kreipėsi tik praėjus trejiems metams po sutarties sudarymo.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė L. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 12 d. sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl solidariąją pareigą ir sutarčių sudarymą bei vykdymą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiga sumokėti už perkamą daiktą yra solidari. CK 6.6 straipsnyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, arba kai dėl tokios prievolės šalys susitarė, arba kai prievolės dalykas yra nedalus. Teismo aiškinimai nepagrįsti teisės normomis, o šalių valia teismo iš viso nebuvo aiškintasi. Sutartiniuose santykiuose šalies pusėje gali būti tiek vienas asmuo, tiek asmenų daugetas, tačiau prievolės prigimtį atskleidžia ne šalių įvardijimas vienaskaita ar daugiskaita, o konkretus sutarties turinys (sąlygos) – tikrieji šalių ketinimai, kurie ir buvo šioje byloje išaiškinti pirmosios instancijos teisme. Parduodamo daikto kaina priklauso nuo šalių – pirkėjo ir pardavėjo, o ne pirkėjų tarpusavio susitarimo (CK 6.305 straipsnis), todėl ir esant pirkėjų daugetui lygiavertė daikto dalis skirtingiems pirkėjams gali būti parduodama už skirtingą kainą. Dėl perkamo daikto kainos su pardavėju tiek ieškovas, tiek kasatorė tarėsi individualiai, tačiau galimybė įrodinėti šias aplinkybes kasatorei buvo apribota. Nė vienam pirkėjui nebuvo žinoma, už kokią kainą kitą dalį patalpų UAB „Toresus“ susitarė parduoti kitam pirkėjui. Apeliacinės instancijos teismas prievolę laikė solidariąja net nesiaiškindamas, kokią kainą su kiekvienu pirkėju susitarė pardavėjas, o tik vadovaudamasis tuo, kad nebuvo pirkėjų susitarimo pirkti patalpų dalis už skirtingą kainą. Sutartyje neįrašyta, kad už perkamą daiktą pirkėjai moka lygiomis dalimis; kasatorė nežino, kodėl notarė to neįrašė, tačiau bylą nagrinėję teismai atsisakė iškviesti kaip liudytojus ir apklausti dėl tikrųjų šalių ketinimų sutartį tvirtinusią notarę ir pardavėjo atstovus, taip pažeidė tiek sutarčių aiškinimo taisykles, tiek ignoravo dėl jų taikymo suformuotą Aukščiausiojo Teismo praktiką. Savo išvadas apeliacinės instancijos teismas pagrindė tik ieškovo pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų interpretacija ir visiškai nenagrinėjo tikrųjų šalių ketinimų, kuriuos patvirtintų šalių elgesys derybų metu iki ir po ginčo sandorio sudarymo ir pan. Neįmanoma išsiaiškinti tikrųjų sutarties šalių ketinimų neapklausus pačių šalių.

2. Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių nuostatų bei teisės į teisminę gynybą esminio pažeidimo. Kasatorės prašymas pakviesti pirmiau nurodytus liudytojus buvo du kartus atmestas, motyvuojant, kad jų kvietimas netikslingas. Dėl šio kasatorės teisių dalyvauti įrodinėjimo procese pažeidimo apeliacinės instancijos teismas iš viso nepasisakė, todėl jai nebuvo sudaryta galimybės įrodinėti, kokie buvo tikrieji pirkėjo ir pardavėjo ketinimai, nors abiejų instancijų teismai nustatė, kad šios aplinkybės išaiškinimas yra reikšmingas.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas R. A. prašo palikti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 12 d. sprendimą nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl kasacinio skundo neatitikties CPK 347 straipsnyje keliamiems reikalavimams. CPK 347 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo ir skundą surašęs asmuo, tačiau pateiktą kasacinį skundą pasirašė tik advokatė. Ieškovas abejoja kasatorės valia pareikšti kasacinį skundą ir dėl to, kad kasatorė yra L. P., tačiau kasacinį skundą advokatė pasirašė L. P., t. y. visai kito asmens, vardu. Su kasaciniu skundu pateikta 2011 m. birželio 15 d. atstovavimo sutartis (CPK 57 straipsnio 3 dalis), kurioje klientė (kasatorė) įgaliojo advokatę atstovauti jos interesams tik pirmosios instancijos teisme. Taigi kasacinis skundas pasirašytas neįgalioto vesti bylą kasaciniame teisme advokato, pasirašytas ne kasatorės, o kito asmens vardu, nesant pačios kasatorės parašo, todėl kasaciniame teisme procesas nutrauktinas ir paliktinas galioti skundžiamas sprendimas.

2. Dėl nenukrypimo nuo Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Pagal Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, 27 straipsnį privalu vadovautis ne bet kokia Aukščiausiojo Teismo nutartimi, tačiau tik ta, kuri yra paskelbta biuletenyje Teismų praktika ir kurioje bylos faktinės aplinkybės yra tapačios (ratio decidendi). Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi būtent tokiomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis. Įstatymų leidėjas numato reikalavimą ne tik nurodyti teisinį kasacinio skundo nagrinėjimo pagrindą, bet ir išsamiai pateikti teisinius argumentus (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tačiau kasatorė nenurodė jokių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, kurių, anot jos, apeliacinės instancijos teismas būtų nesilaikęs priimdamas skundžiamą sprendimą.

3. Dėl solidariosios ginčo šalių atsakomybės pardavėjui. Siekdamas visiškai įvykdyti sutartį sumokėjęs didesnę skolos dalį solidarusis skolininkas nelaikytinas konkliudentiniais veiksmais prisiėmęs didesnę dalį pareigų, o pripažintinas įvykdžiusiu dalį įsipareigojimų už kitą bendraskolį, ir, remiantis CK 6.9 straipsniu, įgyja teisę regreso tvarka reikalauti iš kito bendraskolio to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį. Buvus susitarimui mokėti ne lygiomis dalimis, šalys atitinkamą sąlygą būtų įtvirtinusios pirkimo–pardavimo sutartyje, kaip tai, pvz., nustatyta sutarties 7.6 punkte: „sutarties sudarymo išlaidas moka šalys tokia tvarka: UAB „Toresus“ (t. y. pardavėjas) – 4030,50 Lt, ir R. A. – 4030,50 Lt. Sutartis sudaryta dėl vieno objekto, kurį ieškovas ir kasatorė įsigijo lygiomis dalimis, t. y. po 1/2 idealiąją dalį. Vienodos nuosavybės teisės idealiosios dalys turte nebuvo ir negalėjo būti įkainotos skirtinga kaina, be to, dalinė ieškovo ir kasatorės atsakomybė pardavėjui apskritai būtų sukūrusi komplikuotą situaciją, kai bent vieno iš nagrinėjamos bylos šalių netinkamas pareigų vykdymas ar jų nevykdymas nulemtų viso sandorio žlugimą. Kasatorės teiginius, kad tariamai dėl kainos su pardavėju šalių buvo tariamasi atskirai, paneigia ir faktas, jog sudarytos ne dvi atskiros daikto pardavimo sutartys, tačiau viena bendra, kur sutarties 7.1 punkte tiek ieškovas, tiek kasatorė nurodė, kad „šalys pareiškia, kad ši sutartis sudaryta vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo, protingumo principais, visos šios sutarties sudarymo aplinkybės šalims žinomos“, ir jokių pastabų, įskaitant ir dėl apmokėjimo tvarkos, kasatorė nereiškė.

4. Dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo nebuvimo. Bylą nagrinėję teismai dėl įrodymų pasisakė tapačiai – pakanka įrodymų, esančių byloje, ir nėra būtinybės priimti ir tirti kitus abejotinus, netiesioginius ir reikšmės bylos esmei neturinčius įrodymus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo palankus kasatorei, tačiau tai nulėmė ne žemesnių teismų skirtingas įrodymų vertinimas, bet netinkamas įstatymo pritaikymas. Kasatorė byloje nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos ir ieškovo tariamą susitarimą dėl nevienodų solidariosios prievolės vykdymo dalių. Priešingai, pati kasatorė kasaciniame skunde nurodo, kad negali paaiškinti, kodėl sutartyje neįrašyta, jog tariamai ieškovas ir kasatorė turėjo už lygias idealiąsias daikto dalis mokėti nelygią kainą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl bendraturčių teisių ir pareigų atsiskaitant už pirkimo–pardavimo sutartimi įgytą turtą

 

Nagrinėjamos bylos šalys lygiomis dalimis nusipirko nekilnojamojo turto objektą, tačiau nelygiomis dalimis sumokėjo šio objekto kainą pardavėjui. Byloje keliamas klausimas dėl pirkėjų, bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis įsigijusių turtą, mokėtinų kainos dalių nustatymo.

Byloje nustatyta, kad šalių (pirkėjų) su pardavėju sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje neaptartas jų mokėtinų kainos dalių klausimas. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs, kad abi šalys turėjo sumokėti vienodas kainos dalis, netinkamai taikė sutarties aiškinimą ir įrodinėjimą reglamentuojančias normas. Abi šios argumentų grupės yra susijusios, nes sutarties aiškinimui svarbu ne tik sutarties tekstas, bet ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais sutarties šalių veiksmais, padedančiais nustatyti tikruosius šalių ketinimus sudarant sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010). Kasacinis teismas, tikrindamas skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumą, sprendžia teisės klausimus, t. y. patikrina procesiniuose sprendimuose teisės taikymo tinkamumą, ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Konkrečios sutarties turinys, sąlygų prasmė ir reikšmė, sutarties šalių ketinimai sudarant sutartį ir jos tikslas yra fakto klausimai, bet įstatyme nustatytos sutarties aiškinimo taisyklės ir jų taikymas bei aiškinimas yra teisės klausimas, kurį sprendžia bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija.

Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Šios taisyklės nustato, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, turi būti nagrinėjamas ne vien pažodinis sutarties tekstas, bet pirmiausia tikrieji sutarties šalių ketinimai, o jei šių negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Tai reiškia, kad, esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje. Kita vertus, kaip yra pažymėta kasacinio teismo praktikoje, šio principo nereikėtų pernelyg suabsoliutinti. Jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012).

Nagrinėjamos bylos atveju kilo šalių ginčas dėl to, kokiomis dalimis jos turėjo sumokėti įsigytų patalpų kainą, taigi, jų tikrieji ketinimai nesutampa. Sutarties tekste, minėta, nėra nuostatų, tiesiogiai nustatančių mokėtinos kainos paskirstymą pirkėjams; abi šios bylos šalys įvardytos bendrai „pirkėju“ ir nedetalizuota, kuri šalis kokią kainos dalį privalo sumokėti. Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai, atsisakę iškviesti kaip liudytojus ir apklausti dėl tikrųjų šalių ketinimų sutartį tvirtinusią notarę ir pardavėjo atstovus, apribojo jos galimybę įrodinėti, kokie buvo tikrieji pirkėjo ir pardavėjo ketinimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikri reikšmingi faktai byloje nustatomi, ištyrus ir įvertinus įrodymus, kurių pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Taigi, įrodymai konkrečioje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Toks įrodymams keliamas reikalavimas vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. D. v. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-378/2011). Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien kasatorės nurodytų asmenų (pardavėjo ir notarės) paaiškinimai tokiomis, kaip nagrinėjamos bylos, aplinkybėmis, kai sutartyje nėra nuostatų dėl pirkėjų mokėtinų kainos dalių, ir jų pačių paaiškinimai yra priešingi, nevertintini kaip galintys patikimai patvirtinti susitarimo dėl kiekvieno pirkėjo mokėtinų kainos dalių turinį, t. y. neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimo, įtvirtinto CPK 180 straipsnyje.  

Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju, kai šalių susitarimo turinio nepavyksta nustatyti, turi būti remiamasi atitinkamus santykius reglamentuojančiomis teisės normomis. CK 6.195 straipsnyje nustatyta, kad jeigu šalys neaptarė tam tikrų sutarties sąlygų, reikalingų sutarčiai vykdyti, tai šias sutarties spragas vienos iš šalių reikalavimu gali pašalinti teismas, nustatydamas atitinkamas sąlygas, atsižvelgdamas į dispozityviąsias teisės normas, šalių ketinimus, sutarties tikslą ir esmę, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus.

Nagrinėjamos bylos atveju kilo ginčas dėl pirkėjų pareigos sumokėti pirkimo–pardavimo sutartimi įsigyto turto kainą paskirstymo. CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).  Ši ir kitos CK normos, reglamentuojančios pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą, nereguliuoja bendraturčių tarpusavio atsiskaitymo teisinių santykių, sudarant pirkimo–pardavimo sutartis, todėl, sprendžiant byloje nagrinėjamą klausimą, taikytinos bendrosios CK normos, reglamentuojančios bendraturčių tarpusavio teisinius santykius. CK 4.76 straipsnyje nustatytos bendraturčių teises ir pareigas valdant bendrąją dalinę nuosavybę taip pat nereguliuoja bendraturčių tarpusavio atsiskaitymo santykių viena sutartimi įgyjant nekilnojamąjį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Vis dėlto šioje ir kitose CK ketvirtosios knygos V skyriaus ketvirtojo skirsnio normose bendraturčių tarpusavio teisiniams santykiams reguliuoti įtvirtintas proporcingumo principas, t. y. nustatyta, kad iš bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių bendraturčiams kilusios teisės ir pareigos paskirstomos proporcingai kiekvieno jų turimai turto daliai, jeigu bendraturčiai nesusitaria kitaip.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytose teisės normose įtvirtintą proporcingumo principą bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų tarpusavio santykiuose, nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai bendraturčiai patalpas (nekilnojamąjį turtą) įgijo ne pagal atskiras pirkimo–pardavimo sutartis, o viena pirkimo–pardavimo sutartimi, kurioje jų teisės ir pareigos, išskyrus nuosavybės dalių nustatymą, neatskirtos, neindividualizuotos, ir abu (visi) turtą įgiję asmenys įvardyti bendrai „pirkėju“, laikytina, kad kiekvienas jų turėjo pareigą sumokėti sutartyje nustatytos kainos dalį, proporcingą nuosavybės teise įgyto turto daliai, jeigu nė vienas šių asmenų neįrodo, kad atskirai tarpusavyje susitarė kitaip, t. y. dėl neproporcingo gautoms dalims mokėjimo už bendra daline nuosavybe įgytas patalpas ir nustatė kiekvieno jų mokėtiną kainos dalį. Dėl šios priežasties sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, atsižvelgiant į tai, jog šalys kavinę pirko lygiomis idealiosiomis dalimis, nėra priežasčių, kurios galėjo lemti susitarimą dėl skirtingų kainos dalių mokėjimo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad skolininkų prievolės solidarumas teisiškai reikšmingas tik jų santykiuose su kreditoriumi (šiuo atveju – pardavėju), tačiau nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas ne tarp pirkėjų ir pardavėjų, o tarp dviejų pirkėjų, kurių tarpusavio santykiams (atgręžtiniams reikalavimams), remiantis CK 6.9 straipsnio 1 dalimi, taikytinos dalinės prievolės taisyklės. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su solidariąsias prievoles reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu.

 

Patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo jį naikinti, todėl jis paliktinas galioti, tačiau kitais – šioje nutartyje išdėstytais – motyvais (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). Palikdama apeliacinės instancijos teismo sprendimą nepakeistą aptartų motyvų pagrindu, teisėjų kolegija nepasisako dėl atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų proceso teisės klausimais.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasaciniame teisme patirta 18,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios, atmetus kasacinį skundą, priteistinos iš kasatorės į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Be to, ieškovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad jis 2013 m. kovo 29 d. sumokėjo 2420 Lt advokatui už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 ir 8 punktuose nustatyta rekomenduojamo priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio apskaičiavimo tvarka. Už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai apskaičiuotini nustatytą koeficientą dauginant iš minimalios mėnesinės algos. Rekomendacijose nustatytas koeficientas skaičiuoti atlyginimui už advokato teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą yra 2 (8.14 punktas). Rekomendacijų 2 punkte nustatyti kriterijai, į kuriuos taip pat atsižvelgtina sprendžiant dėl priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, inter alia bylos sudėtingumas; teisinių paslaugų kompleksiškumas, specialių žinių reikalingumas; ankstesnis (pakartotinis) dalyvavimas toje byloje; kt. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pagal nustatytą koeficientą ieškovo prašomas priteisti išlaidų atlyginimas viršija rekomenduojamą maksimalų dydį – 2000 Lt, taip pat atsižvelgdama į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus išlaidų advokato pagalbai atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, konkrečiai – į tai, kad kasaciniame skunde nebuvo keliami nauji ar sudėtingi teisės klausimai, advokatas dalyvavo byloje nuo ieškinio pateikimo, sprendžia, kad ieškovui iš kasatorės priteistina 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai atlyginimo.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

           

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš L. P. (duomenys neskelbtini) 18,53 Lt (aštuoniolika litų 53 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžeto surenkamąją sąskaitą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Priteisti iš L. P. (duomenys neskelbtini) 1000 (vieną tūkstantį) Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui R. A. (duomenys neskelbtini).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                            Egidijus Laužikas

 

 

                                                                                                                        Rimvydas Norkus

 

 

                                                                                                                        Vincas Verseckas