Administracinė byla Nr. A-1351-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05369-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas T. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. spalio 24 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K 27 kamerose, kurios neatitiko higienos normų, teisės aktų reikalavimų, kalinimo sąlygos vertė jaustis kankiniu. Pasak pareiškėjo, jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai, aiškinantys Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, neišversti į lietuvių kalbą, sužinojęs apie savo teises, jomis ir naudojasi. Kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvo pažeistas minimalaus asmeniui tenkančio ploto reikalavimas. Dėl vietos stokos tarp kalinamųjų kildavo trintis, vietos stoka sukėlė diskomfortą, nepatogumus, nebuvo galima pasimankštinti, pavaikščioti, tekdavo pastoviai gulėti lovoje. Dėl per mažo tekusio ploto pareiškėjas prašė priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pasak pareiškėjo kamerose įrengtas sanitarinis mazgas buvo dalinai atitvertas sienele, naudojantis tualetu kiti nuteistieji viską užuodžia ir girdi, todėl pareiškėjas jautė diskomfortą, buvo pažemintas jo orumas. Be to, tekdavo susilaikyti, kentėti, kol kiti kalinamieji užmigs ir tik tada naudotis tualetu. Dėl sanitarinio mazgo ir naudojimosi tualetu sąlygų pareiškėjas prašė priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Be to, naudojantis tualetu, kuris yra prie durų, pareigūnai pradarę langelį matydavo pareiškėją besinaudojantį tualetu, o tarp pareigūnų buvo ir moterų, taigi, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, dėl to pareiškėjas prašė priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kameros nebuvo dezinfekuojamos, valomos, jose nebūdavo šluotos ir semtuvo, kad galima būtų patiems susitvarkyti kamerą. Ankštose kamerose pastoviai tvyrojo baisi smarvė dėl neefektyvaus vėdinimo. Pareiškėjas kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelį, kuriame nebuvo vietos pasimankštinti, pavaikščioti, tekdavo visą valandą stovėti, taigi, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka savo paskirties, jie turi būti pakankamai didesni. Pareiškėjas dėl nesudarytų tinkamų pasivaikščiojimo sąlygų prašė priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 ir 24 punktais, nurodė, kad kamerose nebuvo kėdžių, veidrodžio, nebuvo galimybės atidaryti lango ir išvėdinti kamerą dėl lango vidinėje pusėje esančių grotų. Dėl HN 76:2010 21 ir 24 punktų pažeidimo pareiškėjas prašė atlyginti 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pasak pareiškėjo, nežmoniškos, žeminančios žmogaus orumą kalinimo sąlygos sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, todėl jam turi būti atlyginta neturtinė žala. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, remiasi, be kita ko, Konvencijos 3 ir 8 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, EŽTT, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimuose į pareiškėjo skundą prašė skundo netenkinti (I t., b. l. 8–15, 112–115).

Atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 m. ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanydama mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką išduodami į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Visose Lukiškių TI-K kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Įstatymuose nereglamentuota, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. 06-09 įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ dalyje „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos: tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nurodyta, kokie baldai ir inventorius turi būti, tačiau nenurodyta, kad kamerose turi būti veidrodis. Sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių negali būti įtvirtinti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi teisės aktų reikalavimais ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje Lukiškių TI-K teritorijoje, laikantis reikalavimų. Pasivaikščiojimo kiemeliai pastoviai valomi, esant būtinumui visada barstomi. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Atsakovas prašė priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, kadangi Lukiškių TI-K turėjo padaryti tam tikras kopijas iš dokumentų, kurie laikomi įstaigoje popierine forma.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjo T. L. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 190 Eur neturtinės žalos atlyginimo už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2014 m. spalio 23 d. (su pertraukomis netinkamai laikytas 21 parą). Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 4–20).

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į duomenis apie kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, Lukiškių TI-K sudarytas sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“), UAB „Dezinfa“.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas, ar pareiškėjas T. L. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas tinkamomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, jam laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes jis buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, antisanitarinėmis, nežmoniškomis sąlygomis. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui, laikomam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto

Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, atsižvelgta į CK 6.250 straipsnio 1 dalies, 6.271, 6.246, 6.247, 6.249 straipsnių, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Nustatyta, kad pareiškėjas T. L. į Lukiškių TI-K atvyko 2012 m. rugsėjo 26 d. Kartu akcentuota, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2015 m. lapkričio 9 d., o atsakovas šioje administracinėje byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Nors teismas konstatavo, jog nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2012 m. spalio 10 d., išskyrus nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2012 m. spalio 8 d. bei nuo 2012 m. spalio 11 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d., kai pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, bei 2012 m. rugsėjo 27 d., kai kamerų plotas asmeniui atitiko teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, tačiau kartu konstatuota, kad šiems reikalavimams dėl žalos priteisimo taikytinas senaties terminas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas T. L. praleido ieškinio senaties terminą neturtinės žalos atlyginimui laikotarpiui nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2012 m. spalio 10 d. (išskyrus nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2012 m. spalio 8 d., kai pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, bei 2012 m. rugsėjo 27 d., kai kamerų plotas asmeniui atitiko teisės aktų reikalavimus), todėl gynė savo teises labai neapdairiai, jo skundo šia apimtimi tenkinti nėra teisinio pagrindo.

Kartu pabrėžta, jog pareiškėjas T. L. Lukiškių TI-K buvo ir vėliau, t. y. nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2014 m. spalio 23 d. Apibendrinant kamerų plotų bei tose kamerose laikomų asmenų skaičiaus duomenis, kai tose kamerose buvo laikomas pareiškėjas T. L., daryta išvada, jog tuo laikotarpiu kamerose trūko ploto laikomiems asmenims iš viso 21 parą. Atkreiptas dėmesys, jog 2013 m. kovo 30 d. – 2013 m. balandžio 1 d., 2013 m. balandžio 20 d. – 2013 m. balandžio 22 d., 2013 m. lapkričio 22 d., 2013 m. lapkričio 28 d., 2014 m. vasario 7 d. – 2014 m. vasario 9 d., 2014 m. vasario 19 d. – 2014 m. vasario 20 d., 2014 m. birželio 26 d., 2014 m. rugpjūčio 22 d., 2014 m. rugpjūčio 24 d., 2014 m. rugpjūčio 28 d., 2014 m. spalio 7 d. – 2014 m. spalio 8 d., 2014 m. spalio 23 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus; be to, pareiškėjo nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2013 m. vasario 4 d., nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2013 m. kovo 6 d., nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2013 m. kovo 28 d., nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. balandžio 8 d., nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2013 m. balandžio 18 d., nuo 2013 m. balandžio 23 d. iki 2013 m. balandžio 29 d., nuo 2013 m. gegužės 3 d. iki 2013 m. lapkričio 21 d., 2013 m. lapkričio 25 d., 2013 m. lapkričio 26 d., nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. vasario 6 d., nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2014 m. vasario 18 d., nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2014 m. birželio 25 d., nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 25 d. iki 2014 m. rugpjūčio 27 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2014 m. spalio 2 d., nuo 2014 m. spalio 9 d. iki 2014 m. spalio 22 d. nebuvo Lukiškių TI-K. Pabrėžta, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas, o jo motyvai, kad jis nėra kaltas dėl šio pažeidimo nėra reikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerų patalpose sąlygomis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Kartu atkreiptas dėmesys, kad Lukiškių TI-K stengiamasi palaikyti tvarką: Lukiškių TI-K (užsakovas) ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (nuo 2012 m. gegužės 18 d. – UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) (vykdytoja) 2012 m. sausio 3 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 102 (sutarties galiojimas – iki 2012 m. gruodžio 31 d., 2012 m. gruodžio mėn. buvo pratęsta 1 metams, t. y. nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2014 m. sausio 3 d.); Lukiškių TI-K (užsakovas) ir UAB „Dezinfa“ (vykdytoja) 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį Nr. VLN-P-2013/255 12 mėn. terminui. Be to, teismas, kompleksiškai įvertinęs ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatytus Higienos normos pažeidimus bei trūkumus, įvertinęs, kad kai kuriais atvejais tų pažeidimų nenustatyta, pareiškėjo nusiskundimus dėl sanitarinio mazgo, privatumo stokos, darė išvadą, kad didžiausi pažeidimai buvo susiję būtent su ploto trūkumu, tačiau, nustatydamas žalos dydį, kompleksiškai vertino ir smulkesnius pažeidimus.

Teismas, pakartodamas, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (21 parą pareiškėjas T. L. Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamai), į tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjui padaryta žala sveikatai, į Lietuvoje pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 190 eurų, kuri priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Ypač pabrėžta, kad teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-331-858/2016, kurioje už 169 netinkamo kalinimo dienų buvo priteista 1500 eurų. Teismo vertinimu, didesnės negu 190 eurų neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

Kadangi pareiškėjo reikalavimai buvo patenkinti, nustačius paminėtus pažeidimų faktus, todėl atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas nebuvo pagrindo tenkinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis).

III.

Pareiškėjas T. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 2 500 Eur neturtinės žalos (II t., b. l. 26–28).

Apeliaciniame skunde teigia, kad visą kalinimo laiką Lukiškių TI-K buvo neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Taip pat teismas neatkreipė dėmesio, kad langų neįmanoma pasiekti per viduje suvirintas grotas. Teismas, apskaičiuodamas asmeniui tekusi plotą, neatsižvelgė, jog kamerose yra lovos, taburetės, spintelės, sanitarinis mazgas. Teismas neatsižvelgė, kad atsakovas nepripažino savo kaltės. Mano, kad buvo diskriminuojamas dėl savo socialinės padėties.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti (II t., b. l. 33–36).

Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Kai kuriose bylose, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, padarytos jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. spalio 24 d., atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad daliai pareiškėjo reikalavimo taikytina ieškinio senatis, o kitu laikotarpiu pareiškėjas 21 parą Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytoje patalpoje, įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatytus Higienos normos pažeidimus bei trūkumus, pareiškėjo nusiskundimus dėl sanitarinio mazgo, privatumo stokos, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 190 eurų. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Pažymėtina jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas T. L. prašo atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikant jį Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. spalio 24 d. Skundą pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2015 m. lapkričio 9 d. (I t., b. l. 5), atsakovas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį (I t., b. l. 8–15), pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2012 m. spalio 10 d. (laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 11 d. iki 2012 m. lapkričio 20 d. pareiškėjas nebuvo Lukiškių TI-K).

Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė ir ex officio. Todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisės aktai nenumato, kad kameroje įrengto sanitarinio mazgo plotas ir baldų užimamas plotas nėra įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. 

Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą pateiktus duomenis (I t., b. l. 8–10) galima spręsti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiais nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2014 m. spalio 24 d. kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,94 kv. m iki 34,43 kv. m; kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo nuo 1 iki 9, atitinkamai – vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 1,23 kv. m iki 10,53 kv. m. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas iš viso 21 parą Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose, t. y. teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitinkančiose, kamerose. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju sanitariniai mazgai yra kamerose, pareiškėjui tekęs plotas tokiose kamerose buvo dar mažesnis, o jo galimybės judėti kameroje buvo itin ribotos.

Pažymėtina, jog EŽTT, spręsdamas dėl galimo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, tame tarpe – minimalios asmeninės erdvės, kuri, netgi nevertinant kitų sąlygų visumos, tikrai neturėtų būti mažesnė nei 3 kv. m,  pasisako, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (žr. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog sanitarinis mazgas buvo matomas pro duris. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. Aleksandr Makarov prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas žalos dydį, pagrįstai kompleksiškai įvertino ir pareiškėjo nusiskundimus dėl sanitarinio mazgo, privatumo stokos. Vis dėlto atsižvelgtina ir į tai, kad pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde iš esmės tik pakankamai apibendrintai teigia, kad dėl tokio sanitarinio mazgo įrengimo galėjo būti pažeistas jo privatumas, tačiau nenurodo konkrečių tokio pažeidimo faktų.

Be to, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog patalpos negalėjo būti vėdinamos, nes nebuvo įmanoma pasiekti lango per grotas, byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktai, į kuriuos atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas, patvirtina, kad kamerose, kuriose buvo laikomas ir pareiškėjas, vėdinimas atitiko higienos normos reikalavimus (I t., b. l. 24–25, 32–36, 46–47, 63–64, 80).

Kiti pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, kėdžių, veidrodžio nebuvimo kamerose, nepagrįsti. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog HN 76:2010 nėra numatyti konkretūs kiemelių dydžiai, todėl šiuo aspektu konstatuoti neteisėtus veiksmus nebuvo pagrindo. Pažymėtina, kad pareiškėjas pats nesilaiko vieningos pozicijos dėl inventoriaus buvimo kamerose: skunde teigia, kad kėdžių nebuvo, o apeliaciniame skunde – kad kėdžių užimamas plotas turėtų būti atimamas skaičiuojant asmeniui kameroje tenkantį plotą. Be to, pareiškėjas niekaip nedetalizavo, kokiu būdu dėl, jo teigimu, inventoriaus nebuvimo jam pasireiškė prašoma atlyginti žala.

Kiek tai susiję su pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2014 m. spalio 24 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 patvirtinta 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt, o 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1422-520/2016)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė atsižvelgęs į individualių bylos aplinkybių visumą, t. y. įvertinęs pažeidimo pobūdį, trukmę, mastą, pareiškėjo sveikatos istorijos duomenis, Vilniaus apygardos administracinio teismo nustatytas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 190 Eur – yra pagrįstas ir proporcingas nustatytam pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimui. Pareiškėjo prašomos sumos (2 500 Eur) priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, neatitinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija. Todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.