Administracinė byla Nr. A-1238-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03195-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio  17  d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai (trečiasis suinteresuotas asmuo G. A.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas K. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK) 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. KS-47 (toliau – ir Sprendimas) ir pradėti tyrimą iš naujo arba vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 2021 straipsniu pripažinti G. A. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymas) pažeidimus. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į VTEK, prašydamas įvertinti VšĮ Kauno klinikinės ligoninės (toliau – ir Ligoninė) laikinai pareigas einančio direktoriaus G. A. veiksmus, tačiau VTEK 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. KS-47 nepagrįstai nusprendė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo minėto įstatymo nuostatų nepažeidė. Pareiškėjas teigia, kad į 2014 m. vasario 4 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijoje vykusį konkursą Ligoninės direktoriaus vietai užimti G. A. iš Kauno atvyko 2014 m. vasario 3 d. tarnybiniu automobiliu, kurį vairavo Ligoninės vyriausiasis vairuotojas A. G., apsistojo viešbutyje „Artis centrum hotels“, ten susitiko su savo patarėju A. R. ir kitais asmenimis, svarstė su konkursu susijusius klausimus, minėjo konkurso komisijos narių pavardes, savo asmeniniais tikslais Ligoninės tinklapyje patalpino pasenusią struktūrą, savo veiklos programoje konkurse naudojosi kitais, ne viešai skelbiamais duomenimis. VTEK nevertino G. A. atvykimo į Vilnių 2014 m. vasario 3 d. tikslų. Nors paaiškinime jis teigė, kad į Vilnių vyko darbo reikalais, tačiau buvo susitikęs tik su Ligoninės medicinos auditore V. V. dėl paciento skundo. VTEK nesigilino, kodėl pavaldinė kviečia direktorių paaiškinimui, kokius dokumentus skubiai turėjo vežti vairuotojas, su kokiu paciento atveju tai susiję, ar Ligoninėje buvo registruoti atvežti dokumentai. Įsakymas dėl G. A. 2014 m. vasario 4 d. atostogų buvo išleistas jo atostogų metu, tačiau VTEK nesiaiškino, ar šis dokumentas nėra formalus, kada prasidėjo G. A. atostogos ir kodėl jis nakvojo viešbutyje, už kurį pats mokėjo, jei vyko tarnybiniais reikalais. G. A. paaiškinime melagingai teigė, kad vairuotojas 2014 m. vasario 4 d. išvyko iš Vilniaus, kadangi jis laukė iki konkurso pabaigos. Automobilis Renault Espace (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo fiksuotas Vilniuje 2014 m. vasario 4 d. G. A. paaiškinime nėra minima automobilio taisymo data ir valanda, nėra vairuotojo A. G. paaiškinimo, kada ir kur įvyko automobilio rato gedimas, atlikti darbai tik formalūs, ar net fiktyvūs, todėl pareiškėjas abejoja, jog automobilis 2014 m. vasario 4 d. buvo remontuojamas.

Atsakovas VTEK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 27–29) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčijamas sprendimas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia. Pranešėjas, pateikęs VTEK skundą dėl galimo Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatų pažeidimo, nelaikytinas suinteresuotu asmeniu, turinčiu reikalavimo teisę. Teisė apskųsti valstybės institucijų sprendimus yra laiduojama tik suinteresuotiems asmenims, o pranešėjams VTEK sprendimai tiesiogiai jokių teisių ar pareigų nesukuria. VTEK priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, savo kompetencijos neviršijo, todėl vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra subjektyviai nepatenkintas priimtu sprendimu, nesudaro pagrindo jį panaikinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. A. atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 25) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2013 m. vasario 3 d. su vairuotoju A. G. tarnybiniu automobiliu darbo metu ir tarnybiniais reikalais vyko į Vilnių. Vilniuje buvo numatyta darbinių susitikimų ligoninės veiklos klausimais, vienas jų – su ligoninės darbuotoja V. V.. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu 2014 m. vasario 4 d. jam buvo suteiktos kasmetinės atostogos, todėl iš Vilniaus grįžo jau be vairuotojo ne tarnybiniu automobiliu. Atvykus į Vilnių, vairuotojas A. G. pasijuto blogai ir liko nakvoti viešbutyje, išlaidas apmokėjo G. A.. 2013 m. vasario 4 d. į ligoninę pristatęs reikiamus dokumentus, A. G. tarnybinį automobilį nuvežė remontuoti. Tai patvirtina UAB „Šančių autoservisas ir Ko“ pateiktas defektų aktas bei sąskaita faktūra. Ligoninės organizacinė struktūra buvo ir yra paskelbta viešai Kauno savivaldybės (buvęs šios įstaigos steigėjas) internetiniame puslapyje, be to ši struktūra yra atskleista ir paaiškinta Ligoninės interneto svetainėje.

Taip pat, trečiasis suinteresuotas asmuo G. A. padavė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (b. l. 101–102).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pabrėžė, jog vienas iš reikalavimų, įgyvendinant teisę kreiptis į administracinį teismą, yra suinteresuoto asmens kreipimasis dėl teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimo. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji siejama su pareiškėjo galimybe ginti savo subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus. Konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Teismas nagrinėjo Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 6 punkto, Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 17 straipsnio 2 punkto nuostatas.

Pagal bylos duomenis teismas nustatė, jog pareiškėjas 2014 m. vasario 21 d. pranešimu kreipėsi į VTEK, prašydamas ištirti G. A. veiksmų atitikimą Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatoms (b. l. 31–32), t. y., pareiškėjas į VTEK kreipėsi ne dėl savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo, tačiau informuodamas apie galimą valstybės tarnautojo piktnaudžiavimą savo tarnybine padėtimi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas laikytinas asmeniu, informavusiu VTEK apie galimus Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo pažeidimus, tačiau VTEK tyrimo objektas buvo G. A. elgesio vertinimas, todėl jos priimtas sprendimas yra susijęs tik su šio valstybės tarnautojo teisėmis ir niekaip neįtakoja pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas į teismą dėl VTEK sprendimo, priimto G. A. atžvilgiu, panaikinimo kreipėsi neturėdamas materialiosios reikalavimo teisės. Konstatavus, kad VTEK sprendimu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, skundas atmestinas.

Be to, teismas, įvertinęs VTEK 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. KS-47 (b. l. 71–73) turinį, nenustatė šio Sprendimo panaikinimo pagrindų. VTEK, vadovaudamasi įstatymo nuostatomis, pradėjo tyrimą pagal pareiškėjo 2014 m. vasario 21 d. prašymą dėl G. A. veiksmų atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatoms ir visapusiškai ištyrusi jame nurodytas aplinkybes bei papildomai tyrimo metu gautą informaciją, nepažeisdama Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareiškimo išnagrinėjimo terminų, priėmė vieną iš šio įstatymo 29 straipsnyje nustatytų sprendimų. Teismo vertinimu, ginčijamas sprendimas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus ir yra pagrįstas objektyviais duomenimis.

Teismas pasisakė, jog VTEK, atlikusi pareiškėjo pranešimo tyrimą, įvertino G. A. veiksmų atitiktį Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo reikalavimams, t. y. 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 6 punktams, 13 straipsnio 2 daliai. Tyrimo metu VTEK atsižvelgė į G. A. ir Ligoninės medicinos auditorės V. V. paaiškinimuose nurodytas aplinkybes (b. l. 36–37, 38, 62), iš Ligoninės pareikalavo ir įvertino duomenis, susijusius su jai priklausančių tarnybinių automobilių, taip pat ir Renault Espace (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), naudojimosi laikotarpiais (b. l. 39–42) bei duomenis apie tai, kad Ligoninė neatliko mokėjimų už 2014 m. vasario 3–4 dienomis suteiktas viešbučio apgyvendinimo paslaugas (b. l. 50). VTEK taip išreikalavo dokumentus iš viešbučio „Artis“ ir atsižvelgė į tai, kad 2014 m. vasario 4 d. vykusio konkurso Ligoninės direktoriaus pareigoms užimti metu, trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo suteiktos kasmetinės atostogos (b. l. 51). Taip pat VTEK nenustatė Ligoninės struktūros paskelbimo pažeidimų ir padarė pagrįstą išvadą, kad G. A., naudodamasis tarnybiniu automobiliu tarnybos reikmėms ir nesinaudodamas juo konkurso į direktoriaus pareigas dieną, bei pats susimokėdamas už nakvynę viešbutyje, Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatų nepažeidė.

Teismas nurodė, jog nesivadovauja liudytojo J. B. parodymais, kad jis matė kaip 2014 m. vasario 4 d. 13 val. G. A. naudojosi Ligoninės tarnybiniu automobiliu Renault Espace (duomenys neskelbtini), kaip neobjektyviais.

Įvertinęs pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas sprendė, kad pareiškėjas, deklaratyviai teigdamas, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatas, jokių šias aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų nepateikė, skundą grindė vien samprotavimais, spėlionėmis ir liudytojo J. B. parodymais. VTEK, priimdama 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. KS-47, objektyviai įvertino visas pareiškėjo pranešime nurodytas aplinkybes ir atliko išsamų tyrimą. Ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pagrindo jį naikinti nėra. Pareiškėjas į teismą kreipėsi neturėdamas materialiosios reikalavimo teisės, todėl jo skundas atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

III.

Pareiškėjas K. M. padavė teismui apeliacinį skundą (b. l. 109–116), kuriuo prašo: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. (tai, kad apeliacinio skundo reikalavimuose pareiškėjas nurodo pirmosios instancijos teismo sprendimo datą 2014 m. spalio 17 d. laikytina rašymo apsirikimu) sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti VTEK 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. KS-47 arba pripažinti G. A. Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo pažeidimus.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais iš esmės tapačiais nurodytiems pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Taip pat, pareiškėjas akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nesigilino į bylos esmę. Pareiškėjo nuomone, ABTĮ 5 straipsnyje nustatyta galimybė kreiptis į teismą ir kitais atvejais. Pareiškėjo kreipimasis priskirtinas prie viešojo intereso gynimo. Pareiškėjo pranešimas VTEK atitiko visus Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo reikalavimus, todėl buvo nagrinėtinas ir VTEK sprendimą pareiškėjas teismui skundė vadovaudamasis minėto įstatymo 30 straipsniu. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino ir vienašališkai konstatavo pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidimą ir klaidingai laiko pareiškėją asmeniu, informavusiu VTEK tik apie galimus Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo pažeidimus. Pareiškėjas kreipdamasis į teismą gynė ne tik savo, bet ir Lietuvos piliečių viešąjį interesą, nurodydamas galimą mokesčių mokėtojų lėšų švaistymą. Teismas neteisingai traktavo informacijos nepateikimą Ligoninės tinklalapyje, šališkai vertino liudytojo parodymus, neprijungė prie bylos kaip įrodymo teismo posėdžio metu pateiktos fotonuotraukos, nepaaiškino savo sprendimo motyvų ir dėl šio įrodymo nepriėmė nutarties.  Pareiškėjas tvirtina, jog pažeisti skaidrumo, nešališkumo, objektyvumo, lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir teisėtų lūkesčių principai.

Taip pat pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. 

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 135–137) nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjas neturi asmeninio materialinio suinteresuotumo nagrinėjama byla ir jam nesuteikta teisė, ginant viešąjį interesą, ginčyti VTEK sprendimus teisme. VTEK priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, savo kompetencijos neviršijo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. A. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 139–140) nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių naujų ar esminių aplinkybių, kurios būtų svarbios bylos nagrinėjimui, apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neprijungė prie bylos medžiagos pareiškėjo pateiktų fotonuotraukų. Akcentuoja, jog VTEK atliko išsamų tyrimą, o pareiškėjas negina viešojo intereso, bet atvirkščiai – piktnaudžiauja savo teisėmis. Pareiškėjas kreipėsi į teismą neturėdamas materialiosios reikalavimo teisės, todėl jo skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pareiškė prašymą nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Pareiškėjas prašymą dėl jo apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atskirai nemotyvavo. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos šalys savo poziciją dėl ginčo esmės, o vėliau ir dėl  pirmosios instancijos teismo sprendimo savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstė aiškiai ir išsamiai. Byloje surinktas pakankamas įrodymų kiekis. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes ir apelianto prašymo motyvus, nenustatė pagrindo taikyti išimtį iš ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės ir bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Atlikdama Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje numatytą pareigą patikrinti visą bylą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija  visų pirma pažymi, jog teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tokiu būdu įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009). Todėl pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje nevertina, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir neturi teisės atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos (pvz., 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-140/2012). Vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos. Skundo priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje nėra ir negali būti patikrinama, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundą (prašymą), t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (prašymo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011). Konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (ABTĮ 88 str. 1 p.) (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnyje numatyta teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Šios teisės įgyvendinimas detalizuotas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatyme. Pareiškėjas šia teise pasinaudojo, teikdamas pranešimą VTEK. Tačiau šis pareiškėjo pranešimas nėra susijęs su kokios nors pareiškėjo subjektyvios teisės ar teisėto intereso gynimu. Pareiškėjui atsakovas pateikė informaciją apie pranešimo išnagrinėjimo rezultatą, tuo pasibaigė pareiškėjo reikalavimo teisės ribos.

Įvertinus šias aplinkybes, būtina atsižvelgti ir į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuriam, vadovaujantis ABTĮ 13 straipsnio nuostatomis, yra pavesta formuoti vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, administracinėje byloje Nr. A14–1500/2005 yra išaiškinęs, jog tarnybinio/drausminio pažeidimo objektas yra tarnybos tvarka ir tarnybinės pareigos, šiais teisės pažeidimais nėra pažeidžiami privataus asmens interesai. Analogiškai buvo sprendžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS10-215/2004, 2006 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS1-580/2006, 2013 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS438-379/2013. Vadovaujantis šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, darytina išvada, kad pareiškėjas neturi teisinio subjektiškumo ginčyti atsakovo VTEK priimto sprendimo dėl trečiojo suinteresuoto asmens veiksmų įvertinimo, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog ginčijamu VTEK sprendimu nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės ir skundą vien tuo pagrindu pagrįstai atmetė.

Nors apeliantas teigia, kad kreipdamasis į VTEK ir teismą jis gynė viešąjį interesą, tačiau jis nepatenka į asmenų, pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį galinčių ginti viešąjį interesą teisme, ratą, todėl tokia teisė jam nėra suteikta.

Apeliaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas formaliai ir paviršutiniškai nagrinėjo pareiškėjo skundą. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas neturi materialiosios reikalavimo teisės, toliau tyrė apskųsto VTEK sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą iš esmės,  ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies tvarka įvertino byloje surinktus įrodymus, kilusiam ginčui spręsti pritaikė reikalingas teisės normas. Vien ta aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti teismo sprendimo nepagrįstumą.

Nagrinėjamu atveju pritartina pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad VTEK, gavusi pareiškėjo pranešimą, tinkamai jį įvertino, laikydamasi nustatytų procedūrų pagal Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 28 straipsnį pradėjo išsamų tyrimą, kurį baigė, priimdama vieną iš šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje  numatytų sprendimų. Pareiškėjo pateikti duomenys nebuvo pakankami pripažinti, kad G. A. veiksmai neatitiko Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų. Pirmosios instancijos teismas aiškiai argumentavo, dėl kokių priežasčių nesiremia teismo posėdyje apklausto liudytojo J. B. parodymais, pagal savo vidinį įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu bei teisingumo ir protingumo kriterijais įvertino kitų byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių visetą. Su šiuo įrodymų vertinimu apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka.

Apibendrinus tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, surinko pakankamą kiekį bylai išspręsti reikalingų įrodymų, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies  1  punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą atmesti       

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą        

Nutartis neskundžiama.