Administracinė byla Nr. A-1041-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01709-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Turto vertinimo priežiūros tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas G. Š. su skundu (I t., b. l. 1-15) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2014 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. GT-7(14)-S.

Nurodė, kad 2014 m. sausio 30 d. Garbės teismas priėmė skundžiamą sprendimą Nr. GT-7(14)-S, kuriuo nusprendė skirti pareiškėjui Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir TVVPĮ, Įstatymas) 29 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatytą drausminę nuobaudą – papeikimą. Garbės teismas ginčijamame sprendime nurodė, jog pareiškėjas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Baltijos turto vertinimo agentūra“ vardu 2011 m. gruodžio 26 d. parengė Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 2076-2011 (V) (toliau – ir Ataskaita 1), 2011 m. balandžio 18 d. – Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. 027-2011 (toliau – ir Ataskaita 2) ir 2010 m. gruodžio 22 d. – Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 1892:2010 (V) (toliau – ir Ataskaita 3), dėl kurių Turto vertinimo priežiūros tarnyba (toliau – ir Tarnyba) gavo Lietuvos banko priežiūros tarnybos prašymą šias ataskaitas įvertinti. 2013 m. gruodžio 4 d. Tarnyba Garbės teismui pateikė teikimą Nr. GT-90(13)-T iškelti pareiškėjui drausmės bylą bei 2013 m. gruodžio 3 d. išvadą Nr. GT-90(13)-I-1 „Dėl turto vertintojo G. Š. veiksmų rengiant Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. 1892:2010 (V) ir Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr.027-2011“ (toliau – ir Išvada 1). Išvadoje 1 Tarnyba nurodė, jog Ataskaita 3 neatitinka TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimų, Turto ir verslo vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 33 ir 35 punktų reikalavimų; Ataskaita 2 neatitinka TVVPĮ 7 straipsnio 1 punkto, 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 26, 33 ir 85 punktų reikalavimų. Taip pat Tarnyba Garbės teismui pateikė 2013 m. gruodžio 3 d. išvadą Nr. GT-90(13)-I-2 „Dėl vertintojo G. Š. veiksmų rengiant Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. 2076-2011 (V)“ (toliau – ir Išvada 2). Išvadoje 2 Tarnyba nurodė, jog Ataskaita 1 neatitinka TVVPĮ 7 straipsnio, 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimų ir Metodikos 33 punkto reikalavimų. Garbės teismas ginčijamame sprendime nurodė, jog rengdamas Ataskaitą 1, kuria buvo įvertintas turtas – 14 749,37 kv. m bendro ploto pastatas – Sporto rūmai, kiemo statiniai (kiemo aikštelė ir baseinas), 295,78 kv. m bendro ploto pastatas – garažas, 2,1513 ha ploto žemės sklypo, nuomos teisė, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., vertintojas pažeidė TVVPĮ 7 straipsnio 1 punktą, 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimus bei Metodikos 33 punkto reikalavimus, kadangi, atsakovo teigimu, sporto rūmus – unikalų statinį – lygino su žymiai mažesnio ploto ir neunikaliais administracinės ir prekybos paskirties pastatais, o garažą – su kitokios, t. y. administracinės ir prekybos paskirties statiniais, sklypo nuomos teisę – su kitokių, o ne daiktinės ilgalaikės nuomos teisės sandorių kainomis, be to, vertindamas sporto rūmus ir garažą nepagrindė lyginamųjų objektų kainų pataisų koeficientų reikšmių, sporto rūmus vertindamas atkuriamosios vertės metodu, nepagrindė skaičiavimuose naudoto ekonominio nusidėvėjimo koeficiento. Iš Ataskaitos 1 turinio matyti, jog nustatant sporto rūmų rinkos vertę turto vertės skaičiavimai atlikti keliais metodais, t. y. palyginamosios vertės ir atkuriamosios vertės metodais. TVVPĮ 7 straipsnio 1 dalies, Metodikos 26 ir 29 punktų nuostatos leidžia daryti išvadą, jog vertinamo ir palyginamųjų objektų savybės gali skirtis, tačiau skirtumai įvertinami tinkamai nustačius bei pritaikius pataisos koeficientus. Sporto rūmai yra išskirtinis, unikalus ir pasauliniu mastu pripažintas architektūros kūrinys, todėl visuotinai žinoma, jog šiam objektui visiškai analogiško ar labai panašaus objekto nėra ne tik Vilniaus mieste, Lietuvos Respublikoje, bet ir už jos ribų, tačiau tai nereiškia, jog šis objektas negali būti vertinamas taikant palyginamosios vertės metodą. Parinkus savo savybėmis kiek įmanoma panašesnius objektus, sporto rūmų ir palyginamųjų objektų skirtumai buvo įvertinti („išlyginti“) pritaikius pataisos koeficientus. Pareiškėjas pažymėjo ir tai, jog atsakovas sprendime pasisakydamas dėl skirtingų ataskaitų vertinimo, tuos pačius klausimus vertina ir aptaria visiškai skirtingai. Dėl Ataskaitoje 1 vertintų sporto rūmų atsakovas teigia, jog šį objektą vertinant turėjo būti palyginimui parenkami analogiški objektai ir jų savybių skirtumai faktiškai yra neleistini/negalimi, o sprendime dėl Ataskaitos 2 nurodoma, jog turi būti įvertinami lyginamų objektų ir vertinamo objekto skirtumai, tinkamai parenkant bei pritaikant pataisas. Vertinant garažą taip pat buvo parinkti tinkami ir savo savybėmis artimiausi palyginamieji objektai, nors jų paskirtis nurodyta ir kita, t. y. ne garažų, o prekybos ir administraciniai pastatai. Vertinto pastato naudojimo paskirtis (garažų), tėra tik vienas minėto objekto požymių, tuo tarpu šis objektas pasižymi ir kitomis jį iš „garažų“ išskiriančiomis savybėmis, pavyzdžiui, vieta, plotu, įrengtomis komunikacijomis, panaudojimo galimybėmis ir pan. Visų šių savybių kompleksas minėtą objektą „priartina“ prie lyginimui parinktų objektų, nors jų paskirtis ir yra kita, o ne garažų. Garažo ir palyginamųjų objektų skirtumai yra įvertinti parenkant bei pritaikant pataisos koeficientus pagal Metodikos 33 punkto reikalavimus. Metodikos 33 punkte nurodyta, jog vertinant objektą taikomų koeficientų reikšmių ir kiti skaičiavimai parodomi turto įvertinimo ataskaitoje, tačiau tiek minėtame punkte, tiek ir kitose Metodikos dalyse, taip pat 85 punkte, nėra nurodyta, kaip ir kokiu būdu, kiek detaliai minėti skaičiavimai turi būti atlikti ir atskleisti, kaip ir kokiu būdu turi būti nustatomi bei pagrindžiami taikyti pataisos koeficientai. Negalima pripažinti pažeidimu situacijos, kuri teisės aktais nėra tiksliai bei detaliai reglamentuota. Visgi pareiškėjas Ataskaitos 1 12-15 puslapiuose nurodė bei apibūdino jo panaudotą metodą, kurį pritaikius ir buvo nustatyti lyginimui parinktų objektų pataisos koeficientai. Tarnybos paprašytas paaiškinti minėtas aplinkybes jis 2013 m. lapkričio 25 d. ir 2014 m. sausio 23 d. atsakovui teiktuose paaiškinimuose išsamiai atskleidė ir paaiškino jo taikyto metodo esmę bei šio metodo pagrindu apskaičiuotas taikytų pataisos koeficientų reikšmes, taip pat pateikė skaičiavimų sekas, tam tikslui naudotas formules. Iš Išvados 1 turinio, bei ginčijamo spendimo dalies, į kurią faktiškai pažodžiui buvo perkelta su tuo sietina Išvados 1 dalis, matyti, jog atsakovas ir jo atstovai vertintojo pateiktų skaičiavimų tiesiog nevertino, galimai dėl tos priežasties, jog tam neturėjo specialių žinių. Šioje situacijoje galima atsakovo kompetencijos stoka minėtu klausimu negali būti aiškinama vertintojo nenaudai. Tai, jog atsakovas, darydamas galutines išvadas, nukrypo nuo savo formuojamos praktikos ir niekaip nevertino vertintojo paaiškinimų, leidžia įtarti jo šališkumą, o tai bei kuriuo atveju sukelia abejones dėl priimto sprendimo teisingumo ir pagrįstumo. Atsakovui teiktuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, jog rengė savo forma ir turiniu glaustą turto įvertinimo Ataskaitą 1. Tokio pobūdžio susitarimas visiškai atitiko Metodikos 80 punkto nuostatas, numatančias, jog turto įvertinimo ataskaitos apimtis ir turinys nustatomi vertinimo užsakovo ir vertintojo susitarimu, o turto vertinimo dokumentai gali būti pateikiami glausta, normalios apimties ar išplėstine ataskaita. Iš Ataskaitoje 1 nurodyto vertinimo tikslo turinio matyti, jog turto vertinimas buvo atliekamas pageidaujant turto savininkams. Vertintojas su užsakovu turėjo teisę susitarti dėl bet kokios formos ataskaitos parengimo, taip pat ir glaustos. Rengdamas glaustos formos Ataskaitą 1 vertintojas neprivalėjo parodyti ir atskleisti visų vertinant turtą atliktų skaičiavimo sekų ir reikšmių, todėl jam inkriminuotų pažeidimų nepadarė. Pareiškėjas nesutiko ir su ginčijamame sprendime padarytomis išvadomis, jog pažeidė TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimus, nes vertindamas sporto rūmus ir kitą turtą atkuriamosios vertės metodu nepagrindė skaičiavimuose naudoto ekonominio nusidėvėjimo koeficiento reikšmės, o tik nurodė tam tikrus šio koeficiento dydžius. Teikdamas paaiškinimus Tarnybai vertintojas paaiškino, jog minėtos reikšmės dydis negali būti kaip nors atskirai pagrindžiamas, nes tam nėra sukurtų jokių metodų ir patvirtintų bei aprobuotų metodikų. Dėl šios priežasties minėti dydžiai buvo nustatyti ekspertiniu būdu. Ekspertiniu būdu nustatyti tam tikri dydžiai gali būti naudojami vertintojo taikomose formulėse bei jų pagrindu pateiktose skaičiavimo sekose ir tai neprieštarauja Metodikos 33 ir 85 punktams. Naudodamas ekspertinį būdą, šiam tikslui vertintojas panaudojo savo sukauptą patirtį, šios srities žinias, t. y. kompetenciją, su tuo sietiną mokslo doktriną, kadangi nėra jokio kito metodo, kuris leistų šią reikšmę nustatyti bei apskaičiuoti kitu būdu. Ginčijamame sprendime nėra jokios nuorodos į kokias nors taisykles (metodiką), kurios leistų daryti priešingą išvadą ar juo labiau argumentų, leidžiančių daryti išvadą, jog minėta reikšmė buvo nustatyta ir nurodyta klaidingai. Atsakovui nepateikus neginčijamų įrodymų, jog vertintojas naudojo neteisingai nustatytus koeficientų dydžius bei reikšmes, nėra pagrindo kalbėti apie jo pažeistus teisės normų reikalavimus, atitinkamai ir kilti drausminei atsakomybei. Pareiškėjas taip pat nesutiko su atsakovo išvada, jog vertindamas sklypo nuomos teisę, jis nusižengė TVVPĮ 7 straipsnio 1 punkto reikalavimams, nes nustatydamas šio turto vertę jį lygino su pardavimo sandorių kainomis, o ne su daiktinės nuomos teisės sandorių kainomis, t. y. ilgalaikę nuomos teisę nepagrįstai prilygino nuosavybės teisei. Atkreipė dėmesį, jog civilinės teisės doktrinoje, sietinoje su turtinių teisių pardavimu, nėra vieningos nuomonės, kiek ir kokia apimtimi nuomos teisė apskritai gali būti pirkimo-pardavimo objektu, kadangi remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.491 straipsnio taisyklėmis, nuomininko teisė perleisti savo teises ir pareigas, atsiradusias iš nuomos sutarties yra suvaržyta išankstine nuomotojo nuomone šiuo klausimu, t. y. negalima negavus išankstinio rašytinio nuomotojo sutikimo. Tad kyla klausimas, kaip turėtų būti tokio pobūdžio teisės ir/ar sandoriai lyginami, kokie metodai (jei tokie apskritai yra) tam turėtų būti naudojami, jei vertintojui net ir pavyktų surasti informaciją apie tokio pobūdžio sandorius. Todėl ginčijamame sprendime nurodyti su tuo sietini atsakovo argumentai yra visiškai deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti. Be to, atsakovas nepaneigė vertintojo paaiškinimuose nurodytų argumentų, jog nustatydamas būtent šio turto vertę jis vadovavosi tarptautiniais vertinimo standartais, o būtent, Nacionalinių turto ir verslo vertinimų standartų 11 metodikos (MII) „Nuomos teisių vertinimas“ M11.6.1 punktu, kuriame nurodyta, jog ,,nuomos interesai vertinami pagal tuos pačius principus, kaip ir absoliučios nuosavybės teise turimas turtas, tačiau atsižvelgiama į skirtumą, atsirandantį iš absoliučios nuosavybės intereso apsunkinimo nuomos sutartimi, kuri gali sumažinti vertę ar suvaržyti disponavimą ja“. 2013 m. lapkričio 25 d. paaiškinimuose pareiškėjas papildomai nurodė bei pagrindė argumentus, kurių pagrindu buvo apskaičiuota šio turto vertė ir pateiktos atliktų skaičiavimų sekos bei šiam tikslui taikytas metodas. Kadangi atsakovas šių vertintojo pateiktų papildomų paaiškinimų nekvestionavo, jie iki šiol nepaneigti, vadinasi, nustatyta turto vertė teisinga ir pagrįsta. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad sklypo nuomos teisė, kaip ir kitas Ataskaitoje 1 nurodytas turtas, 2010 metais buvo vertintas ir kito vertintojo – valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centras atstovo – turto vertintojos V. V.. Ši vertintoja, nustatydama sklypo nuomos teisę, palyginimui taip pat parinko ne nuomos teisės, o nekilnojamųjų daiktų perleidimo sandorius ir jų pagrindu apskaičiavo turto vertę. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog Registrų centro nustatyta bendra tų pačių objektų, kurių vertinimas buvo atliktas ir vertintojo rengiant Ataskaitą 1, vertė yra identiška Ataskaitoje 1 nustatytai turto vertei. Tai, leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas turto vertę nustatė objektyviai, ją pagrindė, todėl tikri ar tariami formalūs pažeidimai, kai galutinis vertinimo rezultatas nekelia abejonių, atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo principą, negali vertintojui užtraukti drausminės atsakomybės. Garbės teismas ginčijamame sprendime nurodė, jog rengdamas Ataskaitą 2, kuria buvo įvertintas nekilnojamasis turtas – 3 054,352 kv. m ploto administracinės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Kauno m., Kauno m. sav., vertintojas pažeidė TVVPĮ 7 straipsnio 1 punkto, 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimus ir Metodikos 26, 33, 85 punktų reikalavimus, kadangi, vertintas turtas buvo lyginamas ne su analogišku turtu, vertinamo turto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai nebuvo aiškiai aprašyti, nepateikti taikomų koeficientų reikšmių ir kiti skaičiavimai. Išvadą, jog vertindamas aukščiau nurodytą turtą vertintojas parinko netinkamus (neanalogiškus) palyginamuosius objektus, atsakovas grindė tuo, jog pagal jam pateiktą 2013 m. spalio 28 d. VĮ Registrų centras raštą, 2009 m. gruodžio mėn. – 2010 m. gruodžio mėn. Kauno mieste 15.2 verčių zonoje buvo įregistruoti 6 pirkimo-pardavimo sandoriai, tarp kurių – 3 negyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sandoriai. Atsakovo pateikta VĮ Registrų centras informacija ne paneigia vertintojo teiktus paaiškinimų teiginius, o priešingai – juos patvirtina. Akivaizdu, jog vertindamas Ataskaitoje 2 nurodytą turtą, vertintojas palyginimui turėjo galimybę rinkti objektus, kurių skaičius sąlyginai buvo itin ribotas. Pareiškėjas, atsakovui teikdamas 2013 m. lapkričio 29 d. paaiškinimus, nurodė, jog parenkant palyginamuosius objektus buvo saistomas objektų, esančių 15.2 zonoje (centrinė Kauno miesto verčių zona), be to, esminės aplinkybės, jog vertinamas objektas buvo pastate, kuris yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ar jos apsaugos zonoje, kuri ir nulėmė vertintojo pasirinkimą. Ginčijamame sprendime pastaroji aplinkybė nėra įvertinta, o atsakovo nurodyti VĮ Registrų centras rašte minimi objektai atsakovo nėra aptarti, apibūdinti, kaip galimi vertinto turto analogai, todėl negalima daryti išvados, jog minėti objektai apskritai galėjo būti parinkti lyginamajam vertinimui. Be to, iš Ataskaitos 2 turinio matyti, jog vertinimo objektas šiuo atveju buvo 3 054,352 kv. m ploto administracinės patalpos, kurių nustatyta rinkos vertė – 23 304 000 Lt. Tuo tarpu minėtų patalpų verčių išskaidymas į šio objekto skirtingose dalyse (aukštuose) esančių patalpų vertes yra išvestinis, t. y. pagrįstas viso objekto nustatyta verte. Šiame kontekste ginčijamo sprendimo teiginiai, jog vertintojas kiekvieno objekto skirtingų dalių patalpų vertėms nustatyti privalėjo atskirai parinkti lyginamuosius objektus yra apskritai niekuo nepagrįstas, kadangi minėtos patalpų dalys nėra savarankiški nekilnojamieji daiktai, neturi atskirų unikalių numerių ir pan. Kadangi Metodikoje nėra nurodyta, kaip ir kiek išsamiai minėti objektai turėtų būti apibūdinami, atsakovo teiginiai, jog vertintojas nepakankamai aiškiai ir suprantamai apibūdino vertinamojo bei palyginamųjų objektų charakteristikas bei skirtumus atmestini, kaip nepagrįsti. Atsakovo nuomonė šiuo klausimu gana prieštaringa, nes minėto pobūdžio pažeidimą atsakovas įžvelgė tik vertindamas Ataskaitas 2 ir 3, kai tuo tarpu Ataskaitoje 1 vertintojo naudotos sąvokos „labai gera“ „vidutinė“ ir pan. atsakovui neužkliuvo ir minėtoje Ataskaitoje 1 jis tokio pobūdžio pažeidimų neįžvelgė. Tai leidžia daryti išvadą, jog Garbės teismas, išvadų turinį formaliai perkeldamas į ginčijamo sprendimo tekstą, drausmės bylą išnagrinėjo šališkai, formaliai, nes tų pačių aplinkybių ne tik vienoje, bet ir skirtingose bylose negalima įvertinti kardinaliai priešingai. Pareiškėjas taip pat nesutiko, jog taikydamas naudojimo pajamų vertės metodą pažeidė TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimus, nes nepagrindė tam tikrų nustatytų reikšmių (bazinės kapitalizacijos normos, rizikos pataisos, investicijų valdymo pataisos, likvidumo pataisos, vertinamo turto nuomos mokesčio per mėnesį, tęstinumo vertės). Pareiškėjas, teikdamas paaiškinimus atsakovui, dalį šių reikšmių pagrindė, pateikdamas skaičiavimus ir papildomą informaciją, tuo tarpu tik tam tikras kapitalizacijos normos sudėtines dalis – rizikos pataisą, investicijų valdymo pataisą ir žemo likvidumo pataisą nustatė naudodamas ekspertinį vertinimo metodą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog ginčijamame sprendime teigdamas, kad vertintojas drausmės bylos nagrinėjimo metu, tame tarpe – teikdamas paaiškinimus, nepagrindė nustatytų reikšmių, atsakovas nevertino minėtų paaiškinimų turinio, kadangi neatkreipė dėmesio, jog tam tikra dalis šių reikšmių bei jas taikant atliktų skaičiavimų buvo paaiškinti ir pagrįsti, nurodyti metodai, šaltiniai, kuriais vertintojas rėmėsi, taikė, atlikdamas minėtus skaičiavimus. Atsakovas, šiuos paaiškinimus atmesdamas ar vertindamas kritiškai, su tuo sietinus argumentus sprendime turėjo aptarti ir pagrįsti, o kadangi to nepadarė, tikėtina, jog su Ataskaitos 2 rengimu sietinus vertintojo veiksmus vertino neobjektyviai, t. y. pažeisdamas teisės aktuose įtvirtintus Garbės teismo veiklos principus. Garbės teismas ginčijamame sprendime taip pat nurodė, jog rengdamas Ataskaitą 3, kuria buvo įvertintas nekilnojamasis turtas – 5 766,72 kv. m ploto administracinės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Kauno m., Kauno m. sav., vertintojas pažeidė TVVPĮ 6 straipsnio 4 dalies, 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimus, Metodikos 33 punkto reikalavimus, kadangi ataskaitoje nebuvo parodyti vertinamo turto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai, nepateikti taikomų koeficientų reikšmių ir kiti skaičiavimai, nustatydamas turto rinkos vertę vertintojas naudojo informaciją ne apie įvykusius panašaus turto, su kuriuo lyginamas vertinamas turtas, sandorių kainas, bet apie panašaus turto pasiūlos kainas. Sprendime nurodyti teisės aktų pažeidimai, sietini su apskaičiuotų taikytų pataisos koeficientų pagrindimu, taikant lyginamosios vertės metodą ir vertinto bei palyginamųjų objektų skirtumų aptarimu, vertinamo turto vertės apibūdinimu sąvokomis „gera“, „vidutinė“ ir pan., tam tikrų reikšmių, naudotų skaičiuojant turto vertę pagal pajamų vertės metodą, nustatymu, neva padaryti rengiant Ataskaitą 3, yra visiškai tapatūs sprendime nurodytiems pažeidimams, sietiniems su Ataskaita 2. Ataskaitos 2 ir 3, kaip ir Ataskaita 1, buvo rengiamos glaustos formos. Atitinkamai, vertintojas šiose ataskaitose turėjo teisę, teikdamas išvadą dėl turto vertės, nepateikti detalių skaičiavimų, pataisos koeficientų reikšmių, kurių pagrindu buvo gautas galutinis rezultatas. Visgi pažymėtina, jog net ir vykdydamas tokio turinio užsakymą, vertintojas visose trijose ataskaitose tam tikra apimtimi pateiktus skaičiavimus apibūdino ir pagrindė, o atsakovui teiktuose paaiškinimuose pateikė išsamius skaičiavimus, nurodė, kokius metodus naudojant jie buvo atliekami, grindžiamos naudotos reikšmės. Visa tai leidžia daryti išvadą, jog savo pareigas vertintojas, kurio veiklai be jokios abejonės keliami aukšti reikalavimai, standartai, įvykdė pilnai, užsakovui pateikė tinkamą vertinimo rezultatą, dėl kurio sandorio šalys ir buvo susitarusios. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog TVVPĮ bei Metodikos galiojimo metu, kai buvo parengtos visos trys ataskaitos, atsakovo institucija neegzistavo, o tuo metu veikusi ir TVVPĮ reglamentuota turto vertintojų ir turtą vertinančių įmonių veiklos valstybinė priežiūros institucija – Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas (toliau – ir Institutas) – vykdė funkcijas, numatytas TVVPĮ 28 straipsnyje, tarp kurių nebuvo nurodyta galimybė bei atitinkamas mechanizmas, numatantis galimybę vertintojus traukti drausminėn atsakomybėn. Tad yra pagrindas teigti, jog atsakovas veikia ultra vires, kadangi sprendžia dėl vertintojų veiksmų, atliktų visai kitoje teisinėje aplinkoje, nei tai numato šiuo metu galiojantis TVVPĮ. Be to, atsakovas, pareiškėją traukdamas drausminėn atsakomybėn, taiko negaliojančias teisės normas, t. y. be teisinio pagrindo TVVPĮ ir Metodikos nuostatas taiko atgal. Atkreipė dėmesį ir į tai, jog nors atsakovas nustatė, kad vertintojo atsakomybė už Ataskaitos 3 parengimą negalima dėl suėjusio senaties termino, tačiau šioje dalyje drausmės bylos nenutraukė, t. y. sprendimo rezoliucinėje dalyje šio klausimo neišsprendė, tad, susidaro įspūdis, jog vertintojui drausminė nuobauda – papeikimas – paskirta už veiksmus, atliktus rengiant visas tris ataskaitas.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime (I t., b. l. 63-82) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog Garbės teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė TVVPĮ 7 straipsnio 1 punktą, kadangi vertinamas unikalus, pasauliniu mastu pripažintas ir į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašytas pastatas (sporto rūmai) lyginamas su ženkliai mažesnio (200-300 proc.) ploto, skirtingos paskirties (ne sporto, o administracinės ir prekybos paskirties) pastatais, kurie nėra unikalūs ar įrašyti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Pareiškėjo teiginys, jog lyginamosios vertės metodas leidžia lyginti nepalyginamus dalykus, jei jų skirtumai yra „išlyginami“ pataisomis, yra nepagrįstas ir iškreipiantis pačią šio vertinimo metodo esmę – TVVPĮ 7 straipsnio 1 punkte expressis verbis įtvirtintas reikalavimas vertinamą turtą lyginti tik su analogišku turtu, atsižvelgiant į nedidelius jų skirtumus. Be to, pats pareiškėjas Garbės teismo posėdyje pripažino, kad pasirinkti lyginamieji objektai nėra analogiški vertinamam turtui. Tik nedideliems skirtumams įvertinti skirtos Metodikos 29 ir 33 punktų nuostatos, leidžiančios pataisų koeficientais atsižvelgti į nedidelius vertinamo turto ir pasirinktų lyginamųjų objektų skirtumus, tačiau vertinimo ataskaitoje turi būti pateikti šių koeficientų skaičiavimai, kad ataskaitos naudotojas galėtų įsitikinti koeficientų (taigi, ir nustatytos vertės) pagrįstumu. Pareiškėjas lyginamosios vertės metodą pritaikė grubiai pažeidžiant šio metodo esmę ir TVVPĮ 7 straipsnio 1 punktą. Pareiškėjo argumentas, jog TVVPĮ 7 straipsnio 1 punkte suformuluota tik lyginamosios vertės metodo sąvoka, yra nepagrįstas – ši norma numato vertintojų pareigą atliekant vertinimą lyginamosios vertės metodu vertinamą turtą lyginti tik su analogišku turtu, atsižvelgiant į nedidelius jų skirtumus. Pareiškėjo argumentas, jog Garbės teismas yra nenuoseklus, taip pat nepagrįstas – tiek dėl Ataskaitos 1, tiek dėl Ataskaitos 2 konstatuotas TVVPĮ 7 straipsnio 1 punkto pažeidimas, kadangi vertinamas turtas lygintas ne su analogišku turtu. Ataskaitoje 1 taikyti pataisų koeficientai yra nepagrįsti, t. y. pažeistas TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimas vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę ir Metodikos 33 punktas, numatantis pareigą vertinimo ataskaitoje pateikti koeficientų skaičiavimus. Ataskaitoje 2 pataisų koeficientai, įvertinantys vertinamo turto ir lyginamųjų objektų skirtumus, iš viso nebuvo taikyti, o tai tik patvirtina, kad pareiškėjas minėtų objektų skirtumų net nevertino, nes, jo nuomone, skirtingo turto tipo ir ploto (kuris skiriasi 6 kartus) objektai yra analogiški ir į šiuos skirtumus nėra būtina atsižvelgti. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, sprendime neteigiama, kad objektų skirtumai gali būti išlyginami pataisomis, o tik atkreipiamas dėmesys, kad vertintojas visais atvejais turi atsižvelgti į vertinamo turto ir palyginamųjų objektų skirtumus, tačiau nagrinėjamu atveju turto tipo, ploto skirtumai net nebuvo vertinti, todėl Garbės teismas šią aplinkybę vertino kritiškai. Ataskaitose 1 ir 2 taip pat konstatuoti TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 33 punkto pažeidimai, kadangi, nors pareiškėjas atsižvelgė į tam tikrus vertinamo turto ir palyginamųjų objektų skirtumus (būklės, statybos metų, sandorio datos), tačiau pataisų koeficientai, įvertinantys šiuos skirtumus, nepagrįsti. Garbės teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir Metodikos 33 punktą, kadangi Ataskaitoje 1 vertinant sporto rūmus nėra pagrįstos lyginamųjų objektų kainų pataisų koeficientų reikšmės. Pareiškėjo teiginys, jog Garbės teismas neatsižvelgė į jo pateiktus skaičiavimus yra nepagrįstas – Garbės teismas skyrė vieną iš švelniausių drausminių nuobaudų, nesusijusių su vertintojo veiklos ribojimu. Vertintojams, su paaiškinimais nepateikusiems skaičiavimų, arba pateikus akivaizdžiai neįtikinančius skaičiavimus, Garbės teismas paprastai skiria giežtas drausmines nuobaudas, pavyzdžiui, kvalifikacijos pažymėjimų galiojimo panaikinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad turto vertės nustatymo pagrindimas ir koeficientų skaičiavimai privalo būti pateikiami būtent vertinimo ataskaitoje. Nustatytos vertės pagrindimas, kai vertinimo ataskaita jau surašyta, ypač tais atvejais, kai priežiūros institucijos tikrina vertinimo ataskaitą, vertintinas kritiškai, kadangi, viena vertus, toks vertės pagrindimas turėjo būti pateikiamas pačioje vertinimo ataskaitoje, kita vertus, atsiranda manipuliacijos galimybė – sukuriamas bet koks, kartais visiškai neįtikinantis, pagrindimas, siekiant su vertinimu nesusijusių tikslų, o būtent – išvengti drausminės atsakomybės. Pareiškėjo argumentas, jog glausta ataskaitos forma atleidžia nuo pareigos vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę, nepagrįstas, net ir glaustos apimties vertinimo ataskaitoje turi būti pateikiamas nustatytos vertės pagrindimas. Ataskaita 1 yra normalios (ne glaustos) apimties, kadangi joje apie glaustą jos formą neužsimenama, nėra jokių nuorodų į Metodikos 80 ir 81 punktus. Metodikos 80 ir 81 punktai negali būti aiškinami aukštesnės juridinės galios teisės aktui – TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punktui – prieštaraujančiu būdu. Net ir glaustos formos vertinimo ataskaita turėjo atitikti TVVPĮ 23 straipsnyje nustatytus reikalavimus, o Metodikoje pateikiamas glaustos apimties vertinimo ataskaitos apibūdinimas interpretuotinas kaip vertinimo ataskaitos lakoniškumo ar kitokio formato pasirinkimas, tačiau ne kaip TVVPĮ 23 straipsnyje nustatytų reikalavimų ataskaitos formai ir turiniui išimtis. TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu nustatytas reikalavimas vertinimo ataskaitoje pateikti nustatytos vertės pagrindimą savo esme yra fundamentalus, t. y. esminis. Todėl net ir glaustos apimties vertinimo ataskaitose turi būti pateikiama informacija, iš kurios būtų aišku, su kuo lyginamas vertinamas turtas, kokios taikomos lyginamųjų objektų pataisos ir kodėl. Garbės teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą, kadangi Ataskaitoje 1 nėra pagrįstos ekonominio nusidėvėjimo koeficientų reikšmės sporto rūmams, betono plytelių dangai, baseinui ir garažui. Pareiškėjo teiginys, jog koeficientų skaičiavimų vertinimo ataskaitoje pateikti nereikia, jei teisės aktai detaliai nereglamentuoja šių koeficientų skaičiavimų, nepagrįstas – vertintojams suteikta laisvė pasirinkti koeficientų skaičiavimo būdus, tačiau TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato pareigą vertinimo ataskaitoje pateikti vertės pagrindimą, o Metodikos 41 punktas numato, kad nusidėvėjimo vertės skaičiavimai turi būti pateikti turto įvertinimo ataskaitoje. Pareiškėjo argumentas, jog ekspertinis vertinimo būdas atleidžia nuo pareigos pateikti šiuo būdu apskaičiuotų koeficientų pagrindimą taip pat nepagrįstas – šis vertinimo būdas nepaneigia TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytos pareigos vertinimo ataskaitoje pateikti vertės pagrindimą. Vertės nustatymas tokiu būdu, kai jos neįmanoma patikrinti, laikytinas nepagrįstu ir pažeidžiančiu šią fundamentalią pareigą. Iš Ataskaitos 1 nėra galimybės suprasti, kaip pareiškėjas apskaičiavo konkrečias nusidėvėjimo reikšmes, joje nenurodomos formulės, jų kintamieji, skaičiavimo sekos ar kitoks patikrinamas šių koeficientų pagrindimas. Garbės teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad ekonominis nusidėvėjimas „apskaičiuotas“ vizualiai – manant, jog vertinamą pastatą užgožia kiti pastatai. Akivaizdu, kad toks ekonominio nusidėvėjimo koeficientas, kuris nagrinėjamu atveju vertinamo turto vertę mažina apie 3 mln. Lt, negali būti objektyviai patikrinamas, t. y. neįmanoma įsitikinti jo teisingumu. Pareiškėjo argumentas, jog mokomojoje-metodinėje medžiagoje pateikta bendro pobūdžio informacija paneigia fundamentalų TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu nustatytą reikalavimą vertinimo ataskaitoje pateikti nustatytos vertės pagrindimą, yra taip pat yra nepagrįstas. Pareiškėjo nurodyta Instituto mokomoji-metodinė medžiaga nėra teisės aktas ar TVVPĮ aiškinantis aktas. Garbės teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė TVVPĮ 7 straipsnio 1 punktą, kadangi vertindamas garažų paskirties pastatą jį lygino su prekybos ir administracinės paskirties pastatais, t. y. vertinamą turtą lygino ne su analogišku turtu. Būtent pastato paskirtis yra esminis kriterijus, darantis įtaką jo panaudojimo galimybėms ir vertei, kadangi nepaisant kitų jo savybių, „priartinančių“ garažų paskirties pastatą prie prekybos ar administracinio pastato, šie pastatai niekada nebus analogiški. Garbės teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir Metodikos 33 punktą, kadangi Ataskaitoje 1 vertinant garažą nėra pagrįstos lyginamųjų objektų kainų pataisų koeficientų reikšmės. Garbės teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė TVVPĮ 7 straipsnio 1 punktą, kadangi vertinamą turtą (daiktinę ilgalaikės nuomos teisę) lygino ne su daiktinės ilgalaikės nuomos teisės sandorių kainomis, o su pardavimo sandorių kainomis. Pareiškėjo teiginys, jog nuomos teisės prilyginimas nuosavybės teisei yra galimas vien dėl to, jog lyginamosios vertės metodu vertinti nuomos teisę yra sudėtinga, yra teisiškai nereikšmingas, neatleidžia nuo TVVPĮ 7 straipsnio 1 dalimi numatytos pareigos atliekant vertinimą lyginamosios vertės metodu lyginti analogišką turtą. Nuomos teisė ir nuosavybės teisė skiriasi iš esmės, todėl jos negali būti sutapatinamos. Vertinama nuomos teisė prilyginta nuosavybės teisei tam nesant jokio teisinio pagrindo. Net sutikus su argumentu (o su šiuo argumentu Garbės teismas nesutinka iš esmės), jog nuomos teisė yra analogiška nuosavybės teisei, pareiškėjo pasirinkti lyginamieji objektai savo plotu nuo vertinamo turto skiriasi dešimtimis ir net šimtais kartų, todėl akivaizdu, kad jie nėra analogiški, o jų skirtumai negali būti įvardijami kaip nedideli. Be to, Ataskaitoje 1 visiškai nepagrįstos konkrečios lyginamųjų objektų sandorių kainų pataisų koeficientų reikšmės, darančios tiesioginę įtaką rinkos vertei. Pareiškėjo argumentas, jog Garbės teismas neatsižvelgė į Nacionalinius vertinimo standartus, neva leidžiančius nuomos teisę prilyginti nuosavybės teisei, yra teisiškai nereikšmingas – Nacionaliniai vertinimo standartai nėra teisės aktas, be to, standartai neleidžia nuomos teisės prilyginti nuosavybės teisei. Nepagrįstas ir pareiškėjo argumentas, jog kitų vertintojų veiksmai legitimuoja jo veiksmus – Garbės teismas vertino būtent pareiškėjo veiksmus, o ne kitų vertintojų veiksmus. Garbės teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir Metodikos 33 punktą, kadangi Ataskaitoje 2 vertinant administracines patalpas nėra pagrįstos taikytų lyginamųjų objektų kainų pataisų koeficientų reikšmės. Garbės teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė TVVPĮ 7 straipsnio 1 punktą, nes nustatant vertinamų patalpų rinkos vertę parinkti du lyginamieji objektai, kurie nėra analogiški vertinam turtui, t. y. vertinamas turtas – patalpos lyginamos su pastatais su žemės sklypais. Pareiškėjo teiginys, jog lyginamųjų objektų pasirinkimas nagrinėjamu atveju buvo ribotas, todėl pasirinkti minėti objektai yra analogiški vertinamam turtui, yra nepagrįstas – tai, kad lyginamųjų objektų pasirinkimas nebuvo didelis, nepaneigia Garbės teismo išvados, kad lyginamieji objektai (pastatai su žemės sklypais) nėra analogiški vertinamoms patalpoms, nors ir parinkti iš riboto turto sandorių skaičiaus. Paaiškinimuose Tarnybai ir Garbės teismo posėdžio metu pareiškėjas pažymėjo, kad pagrindinis kriterijus, į kurį atsižvelgta parenkant lyginamuosius objektus, buvo turto vieta (verčių zona Nr. 15.2). Vertintojas paaiškino, kad verčių zonoje Nr. 15.2 per 2010 m. sausio  - 2010 m. gruodžio laikotarpį tebuvo 4 komercinės paskirties pastatų (su žemės sklypais)/patalpų kompleksų pardavimai, todėl patalpų rinkos vertės skaičiavimams pasirinkti lyginamieji objektai – pastatai su žemės sklypais. Garbės teismas atsižvelgė į minėtą aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju lyginamųjų objektų pasirinkimas nebuvo didelis, tačiau kartu atkreipė dėmesį į tai, jog, priešingai nei teigė pareiškėjas, iš VĮ Registrų centro pateiktos informacijos matyti, kad VĮ Registrų centro duomenų bazėje vertinamo turto verčių zonoje (15.2) buvo pakankamai įregistruotų negyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sandorių (įregistruoti 6 pirkimo-pardavimo sandoriai, tarp kurių – 3 negyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sandoriai). Todėl Garbės teismas pagrįstai kritiškai vertino aplinkybę, kad vietoje nurodytų objektų (negyvenamųjų patalpų), esančių toje pačioje verčių zonoje kaip ir vertinamas turtas ir analogiškų vertinamam turtui pagal turto tipą (patalpos), vertės skaičiavimams pasirinko palyginamuosius objektus, kurių turto tipas (pastatai su žemės sklypais) yra nesulyginamas su vertinamu turtu (patalpomis), o į šias neanalogiškas savybes atliekant vertinimą visiškai nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjas sutiko, jog patalpos ir pastatai su žemės sklypais yra skirtingi objektai, tačiau atlikdamas vertinimą vis tiek pasirinko minėtus objektus, kaip „duodančius mažesnę paklaidą“, o į aplinkybę, kad parinkti lyginamieji objektai savo savybėmis reikšmingai skiriasi nuo vertinamo objekto, dėl ko šie objektai yra nesulyginami, visiškai neatsižvelgė. Pareiškėjo teiginys, kad Garbės teismas turėjo aptarti ir apibūdinti VĮ Registrų centro duomenų bazėje įregistruotus objektus kaip galimus lyginamuosius objektus vertinimui atlikti, yra teisiškai nereikšmingas – lyginamųjų objektų esminių charakteristikų aprašymas ir įvertinimas, tokiu būdu pagrindžiant šių objektų pasirinkimą, yra turto vertintojo, o ne Garbės teismo, pareiga. Garbės teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė TVVPĮ 7 straipsnio 1 punktą, kadangi nustatydamas atskirų vertinamų patalpų dalių rinkos vertę lyginamosios vertės metodu, neatsižvelgė į vertinamo turto ir palyginamojo objekto skirtumus. Pareiškėjo teiginys, kad Sprendime nurodyta, jog Vertintojas privalėjo nustatyti kiekvienos vertinamų patalpų dalies (aukšto) rinkos vertę ir parinkti atskirus lyginamuosius objektus, visiškai nepagrįstas – Sprendime nedaroma tokia pareiškėjo nurodyta išvada ir nekonstatuojamas teisės aktų reikalavimų pažeidimas už tai, kad nustatant kiekvienos vertinamų patalpų dalies (aukšto) rinkos vertę neparinkti atskiri lyginamieji objektai. Atkreiptas dėmesys, kad vertintojas, atsižvelgdamas į tai, kad vertinamos administracinės patalpos yra išsidėsčiusios skirtinguose pastato aukštuose, nustatydamas šių patalpų rinkos vertę, atskirai nustatė ir skirtinguose pastato aukštuose (dalyse) esančių patalpų rinkos vertę. TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintas fundamentalus reikalavimas vertinimo ataskaitose pateikti turto vertės nustatymo pagrindimą. Nagrinėjamu atveju Garbės teismas Sprendime pažymėjo, kad vertinant administracines patalpas nebuvo įvertinti vertinamo turto (pirmo, antro ir trečio aukšto patalpų) ir palyginamojo objekto Nr. 1 ploto skirtumai. Atkreiptas dėmesys į tai, kad vertinamo turto pirmo aukšto patalpų plotas yra 1.045,92 kv. m, antro aukšto – 1.061,58 kv. m, trečio aukšto – 946,85 kv. m, tuo tarpu pasirinkto palyginamojo objekto Nr. 1 plotas žymiai skiriasi – 5.766,72 kv. m, tačiau šie skirtumai nebuvo įvertinti ir ploto pataisos netaikytos, taip pažeidžiant TVVPĮ 7 straipsnio 1 punktą. Garbės teismas, atsižvelgdamas į tai, jog vertintojas, atlikdamas patalpų vertinimą, nusprendė jas įvertinti išskaidant šių patalpų vertes pagal jų išsidėstymą skirtingose dalyse (aukštuose), bei į tai, kad vertinimo ataskaitoje visais atvejais turi būti pateikiamas vertės nustatymo pagrindimas, pažymėjo, kad nustatant patalpų rinkos vertę buvo pasirinktas skirtingų savybių (ploto) palyginamasis objektas, o šio objekto ir vertinamo turto ploto skirtumai neįvertinti, todėl rinkos vertės nustatymas laikytinas nepagrįstu. Pareiškėjas pažeidė ir Metodikos 33 punkto reikalavimą vertinimo ataskaitoje aiškiai ir suprantamai apibūdinti vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikas bei skirtumus, kadangi vertinamo turto būklė Ataskaitoje 2 apibūdinama bendrinėmis sąvokomis „gera“, „geresnė nei vidutinė“, tačiau neaprašoma, kokiais požymiais ir kriterijais vadovaujantis nustatyta, kad vertinamų patalpų būklė yra „gera“ ar „geresnė nei vidutinė“. Pareiškėjo teiginys, kad Metodikoje nėra nurodyta, kaip ir kiek išsamiai vertinamo turto ir palyginamųjų objektų charakteristikos ir skirtumai turėtų būti apibūdinami, todėl pakanka minėtų objektų savybes ir skirtumus aprašyti bendrinėmis sąvokomis, taip pat nepagrįstas – teisės aktai vertintojams suteikia laisvę pasirinkti kriterijus, į kuriuos atsižvelgiant turėtų būti nustatomi ir apibūdinami vertinamo turto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai, tačiau nepanaikina Metodikos 33 punkte įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo. Nors teisės aktuose, reglamentuojančiuose turto vertinimą, nėra įtvirtinta privalomų kriterijų, kuriais remiantis turėtų būti nustatomi ir apibūdinami vertinamo turto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai, minėtų veiksmų atlikimas yra siejamas su vertintojo turima kvalifikacija ir profesine kompetencija. Metodikos 33 punktas imperatyviai įtvirtina reikalavimą vertinimo ataskaitose aiškiai ir suprantamai apibūdinti vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikas ir skirtumus, tuo tarpu vertintojas įvertina ir parenka kriterijus, kuriais vadovaujantis aprašomos minėtų objektų charakteristikos ir apibūdinami skirtumai. Ataskaitoje 2 vertinamo objekto būklės charakteristikos apibūdintos bendrinėmis sąvokomis (gera, geresnė), dažniausiai vartojamomis įprastinėje socialinėje aplinkoje, kurios nesuteikia vertinimui aiškumo ir konkretumo. Pareiškėjas Ataskaitoje 2 turėjo pateikti išsamų vertinamo turto ir palyginamųjų objektų charakteristikų ir skirtumų apibūdinimą, tokiu būdu pagrįsdamas taikytų pataisų, kuriomis įvertinti minėtų objektų būklės skirtumai, būtinumą. Nors Garbės teismas Sprendime dėl Ataskaitos 1 pateikdamas išvadas dėl taikytų pataisų koeficientų pagrindimo neaptarė vertinamo turto ir palyginamųjų objektų charakteristikų ir skirtumų išsamaus apibūdinimo aspekto, tai nereiškia, kad Garbės teismas, nagrinėdamas vertintojo veiksmus rengiant Ataskaitą 1, neatsižvelgė į minėtų objektų charakteristikų ir skirtumų apibūdinimo minėtoje ataskaitoje klausimą ar vertino jį skirtingai, nei dėl Ataskaitos 2 ir Ataskaitos 3. Priešingai, Garbės teismas laikėsi vieningos pozicijos ir galutinėje išvadoje dėl Ataskaitos 1, kaip ir dėl Ataskaitos 2 ir Ataskaitos 3, konstatavo Metodikos 33 punkto, apimančio reikalavimą vertinimo ataskaitose aiškiai ir suprantamai apibūdinti vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikas bei skirtumus, taip pat parodyti taikomų koeficientų reikšmių ir kitus skaičiavimus, pažeidimą. Garbės teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytą pareigą vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę, kadangi Ataskaitoje 2 nėra pagrįstos planuojamos pajamos ir diskonto norma, t. y. iš Ataskaitoje 2 pateiktos informacijos nėra galimybės nustatyti, kaip apskaičiuotos konkrečios nuomos pajamos ir diskonto normos sudedamųjų dalių procentinės reikšmės. Pareiškėjo teiginys, kad Garbės teismas nevertino jo pateiktų paaiškinimų dėl vertės skaičiavimuose naudotų reikšmių nustatymo, yra nepagrįstas – Garbės teismas atsižvelgė į visus vertintojo pateiktus paaiškinimus, tačiau visa informacija turėjo būti pateikta Ataskaitoje 2. Paaiškinimų pateikimas gali turėti įtakos drausminės nuobaudos dydžiui, tačiau tai, kad dalį nustatytų reikšmių vertintojas pagrindė pateikdamas paaiškinimus, nepaneigia to, kad jis nesilaikė TVVPĮ nustatyto reikalavimo vertinimo ataskaitoje pateikti turto vertės nustatymo pagrindimą. TVVPĮ nėra nustatytos galimybės dalį privalomos informacijos pateikti ne pačioje ataskaitoje ar pateikti, kai tokių duomenų prašoma. Garbės teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir Metodikos 33 punktą, kadangi Ataskaitoje 3 vertinant administracines patalpas nepagrįstos taikytų lyginamųjų objektų kainų pataisų koeficientų reikšmės, taip pat neapibūdintos vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikos ir skirtumai. Garbės teismas konstatavo, kad vertintojas nesilaikė TVVPĮ 6 straipsnio 4 dalies reikalavimo, kadangi nustatydamas turto rinkos vertę naudojo informaciją ne apie įvykusių panašaus turto, su kuriuo lyginamas vertinamas turtas, sandorių kainas, bet apie panašaus turto pasiūlos kainas. Pareiškėjo teiginys, kad nebuvo pakankamai duomenų apie analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, nepagrįstas – iš VĮ Registrų centro pateiktos informacijos matyti, kad VĮ Registrų centro duomenų bazėje buvo įregistruotų (vertinamų administracinės paskirties patalpų atžvilgiu) pirkimo-pardavimo sandorių, todėl tokiu atveju, kai rinkoje yra įvykę pakankamai analogiškų arba panašių sandorių, skaičiavimuose turėtų būti naudojami duomenys apie įvykusius sandorius. TVVPĮ 6 straipsnio 4 dalyje aiškiai ir imperatyviai nustatyta, kad turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo-pardavimo sandorius, turto sukūrimo (atkūrimo) sąnaudas, įsigijimo kaštus, pajamas, gaunamas naudojant turtą. Tai yra baigtinis sąrašas, kuriame nenumatyta galimybė turto vertę nustatyti naudojant duomenis apie pasiūloje esančius objektus. Minėtą TVVPĮ nuostatą detalizuoja Metodikos 26 punktas, kuriame nurodyta, kad nustatant turto vertę rinkoje, palyginamos panašių turto objektų sandorių kainos, atsižvelgiant į vertinamo objekto ir analogų skirtumus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nustatant vertinamo objekto rinkos vertę lyginamosios vertės metodu, skaičiavimuose turi būti naudojami įvykusių sandorių duomenys. Vertintojas, siekdamas įsitikinti naudojamų duomenų teisingumu, turi atlikti visapusišką duomenų apie panašius objektus analizę, t. y. analizuoti ne tik duomenis apie įvykusius panašių objektų pirkimo-pardavimo sandorius, bet taip pat ir apie pasiūloje esančius objektus (Metodikos 27 punktas). Tačiau tais atvejais, kai rinkoje yra įvykę pakankamai analogiškų arba panašių sandorių, vertintojas skaičiavimuose turėtų naudoti duomenis apie įvykusius sandorius. Pareiškėjas, parinkdamas lyginamuosius objektus, vertino tik vieną aplinkybę – tai, kad vertinamas turtas yra pastate, kuris yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ar jos apsaugos zonoje, tuo tarpu visiškai neatsižvelgė į kitas reikšmingas savybes, t. y. paskirtį, plotą ir pan. Atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjo parinktų palyginamųjų objektų paskirtis (prekybos, paslaugų) skiriasi nuo vertinamo turto paskirties (administracinė). Taip pat, vertinamo turto ir lyginamųjų objektų plotas skiriasi 2, 3 ir net 4 kartus. Be to, Ataskaitoje 3 pateikta informacija neatspindi ypatybės, kad visi pasirinkti lyginamieji objektai yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ar jos apsaugos zonoje, ši, vertintojo nuomone, esminė palyginamųjų objektų ypatybė Ataskaitoje 3 visiškai neminima, neaptarta šios aplinkybės įtaka vertinamo turto rinkos vertės nustatymui, todėl iš Ataskaitoje 3 pateiktos informacijos neįmanoma nustatyti, kad parenkant lyginamuosius objektus buvo vertinta aplinkybė, jog vertinamas turtas yra pastate, kuris yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ar jos apsaugos zonoje. Palyginamųjų objektų pasirinkimas yra svarbus kriterijus atliekant turto vertinimą, kadangi naudojamų palyginamųjų objektų duomenų pagrindu nustatoma galutinė turto rinkos vertė. Pažymėta, kad nei Tarnyba, nei Garbės teismas nevertina ataskaitose nustatyto vertės dydžio, tačiau nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad jei Ataskaitoje 3 vertės skaičiavimams būtų naudoti duomenys apie įvykusius sandorius, galutinė vertinamo turto rinkos vertė skirtųsi nuo Ataskaitoje 3 nustatytos turto rinkos vertės. Pareiškėjo teiginys, kad Garbės teismas Sprendime konstatuodamas TVVPĮ 6 straipsnio 4 dalies pažeidimą, kuris Tarnybos išvadoje nenurodytas, suvaržė jo teisę drausmės bylos nagrinėjimo metu gintis nuo šios kaltinimo dalies, nepagrįstas – pareiškėjui buvo suteikta galimybė Garbės teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimus dėl lyginamųjų objektų pasirinkimo ir šia teise vertintojas pasinaudojo. Aplinkybė, jog nustatydamas turto rinkos vertę vertintojas naudojo informaciją ne apie įvykusių panašaus turto, su kuriuo lyginamas vertinamas turtas, sandorių kainas, bet apie panašaus turto pasiūlos kainas, Tarnybos išvados dėl vertintojo veiksmų rengiant Ataskaitą 3 parengimo metu nebuvo žinoma, o paaiškėjo tik 2014 m. sausio 30 d. vykusio Garbės teismo posėdžio metu, todėl TVVPĮ 6 straipsnio 4 dalies reikalavimo turto vertę nustatyti pagal pirkimo-pardavimo sandorius pažeidimas minėtoje Tarnybos išvadoje nebuvo konstatuotas. Garbės teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimą vertinimo ataskaitoje pateikti turto vertės nustatymo pagrindimą, kadangi taikydamas naudojimo pajamų vertės metodą Ataskaitoje 3 nepagrindė konkrečių vertei nustatyti naudotų reikšmių dydžių. Pareiškėjo teiginys, kad ataskaitų parengimo metu turto vertintojų priežiūrą atliekantis VšĮ Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas neturėjo įgaliojimų spręsti klausimo dėl vertintojų veiksmų rengiant vertinimo ataskaitas, taip pat nepagrįstas – vadovaujantis ataskaitų parengimo metu galiojusio TVVPĮ (galiojusio iki 2012 m. gegužės 1 d.) 28 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Institutas, kuris 2012 m. gegužės 1 d. buvo pertvarkytas į Tarnybą (pasikeitė tik teisinė forma ir pavadinimas), turėjo teisę išduoti, panaikinti, pratęsti, sustabdyti turto vertintojų kvalifikacijos pažymėjimus ir panaikinti jų sustabdymą, taigi, svarstyti klausimą, ar vertintojas pažeidė jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Turto vertintojo pažymėjimo galiojimas buvo panaikinamas, jeigu turto vertintojas pažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius turto vertintojų veiklą ir (arba) Turto vertintojo profesinės etikos kodeksą, ir tai patvirtino instituto atsakingas darbuotojas savo išvadoje, teikiamoje instituto tarybai kartu su siūlymu panaikinti turto vertintojo pažymėjimo galiojimą. Taigi, priešingai nei nurodo pareiškėjas, ir iki 2012 m. gegužės 1 d. Institutas, kuris 2012 m. gegužės 1 d. buvo pertvarkytas į Tarnybą, turėjo teisę svarstyti klausimą, ar turto vertintojas pažeidė jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus (visų pirma Įstatymo ir Metodikos reikalavimus). Pareiškėjo teiginys, jog Tarnyba, vertindama ataskaitas pagal ataskaitų parengimo metu galiojusius teisės aktus, veikia viršydama kompetencijos ribas, o drausminės atsakomybės taikymas pagal teisės aktus, kurie ataskaitų rengimo metu negaliojo, prieštarauja lex retro non agit principui, yra nepagrįstas – Tarnyba vertino ataskaitas pagal teisės aktų, galiojusių ataskaitų parengimo metu, reikalavimus, o drausminė atsakomybė vertintojui taikyta pagal naujos TVVPĮ redakcijos (galiojančios nuo 2012 m. gegužės 1 d.) nuostatas, kadangi jos numato švelnesnę atsakomybę, taip nepažeidžiant lex reto non agit principo. Pareiškėjo teiginys, kad drausmės byla sprendimo dalyje dėl Ataskaitos 3, atsižvelgiant į tai, kad vertintojo neteisėti veiksmai atlikti daugiau nei prieš 3 metus, turėjo būti nutraukta, yra teisiškai nereikšmingas – nagrinėjamu atveju drausmės byla negalėjo būti nutraukta, kadangi vadovaujantis TVVPĮ (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 6 dalimi, drausmės byla nutraukiam tik tuo atveju, kai nagrinėjant turto arba verslo vertintojo drausmės bylą nenustatoma vertinimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų pažeidimų. Teiginys, kad iš sprendime pateiktos informacijos susidaro įspūdis, kad vertintojui drausminė nuobauda – papeikimas – paskirta už veiksmus, atliktus rengiant visas tris ataskaitas, yra nepagrįstas – Garbės teismas sprendime aiškiai nurodė, kad „<...> nors nustatyti pažeidimai rengiant visas ataskaitas, tačiau vertintojo drausminė atsakomybė už veiksmus rengiant Trečiąja ataskaita nėra galima, kadangi vertintojo neteisėti veiksmai atlikti (ataskaita parengta 2010 m. gruodžio 22 d.) daugiau nei prieš 3 metus“.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu (IV t., b. l. 120-139) pareiškėjo G. Š. skundą patenkino. Panaikino Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. GT-7(14)-S „Dėl drausminės nuobaudos G. Š. skyrimo”.

Teismas nustatė, kad UAB „Baltijos turto vertinio agentūra“ (nekilnojamojo turto vertintojas, ypatingo statinio projekto vadovas doc.dr. G. Š.) 2011 m. gruodžio 26 d. parengė Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 2076:2011(V) (Ataskaita 1) dėl žemės sklypo nuomos teisės (2.1513 ha), sporto rūmų, pastato-garažo ir kiemo statinių, esančių Vilniaus m. sav., Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), rinkos vertės (55300000 Lt). UAB „Baltijos turto vertinio agentūra“ (nekilnojamojo turto vertintojas, ypatingo statinio projekto vadovas doc.dr. G. Š.) 2011 m. balandžio 18 d. parengė Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 027-2011 (Ataskaita 2) dėl 3054,35 m2 bendro ploto administracinių patalpų, esančių Kauno m. sav., Kauno m. (duomenys neskelbtini) rinkos vertės (23304000 Lt). UAB „Baltijos turto vertinio agentūra“ (nekilnojamojo turto vertintojas, ypatingo statinio projekto vadovas doc.dr. G. Š.) 2010 m. gruodžio 22 d. parengė Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 1892:2010(V) (Ataskaita 3) 5766,72 m2 bendro ploto administracinių patalpų, esančių Kauno m.sav., Kauno m. (duomenys neskelbtini), rinkos vertės (42500000 Lt). Lietuvos banko priežiūros tarnyba 2013 m. kovo 22 d. raštu Nr. S2013/(21.19-2102_-12-1458 kreipėsi į Tarnybą su prašymu išnagrinėti ar atlikti turto vertinimai atitiko teisės aktų reikalavimus. Tarnyba 2013 m. rugpjūčio 9 d. raštais Nr. T(1.13)A2-1397(13), ir Nr. T(1.13)A2-1398(13) kreipėsi į UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ ir G. Š. dėl informacijos pateikimo. 2013 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. 13-821 UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ pateikė informaciją pagal 2013 m. rugpjūčio 9 d. paklausimą Nr. T(1.13)A2-1398(13). 2013 m. rugsėjo 26 d. raštais Nr. T(1.13)A2-1658(13) ir Nr. T(1.13)A2-1657(13) Tarnyba paprašė UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ ir G. L. pateikti informaciją. Į raštus atsakyta 2013 m. spalio 10 d. raštu Nr. 2-10/10. 2013 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. T(1.13)A2-1860(13) ir 2013 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. T(1.13)A2-1868(13) pakartotinai pareikalauta informacijos dėl ataskaitos Nr. 1892:2010(V). Informacija pateikta 2013 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 3-1114. 2013 m. lapkričio 18 d. raštais Nr. T(1.13)A2-1946(13) ir Nr. T(1.13)A2-1947(13) Tarnyba pareikalavo informacijos dėl ataskaitos Nr. 027-2011. Informacija pateikta 2013 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. 3-1125 ir 2013 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. 3-1129. 2013 m. gruodžio 3 d. Tarnyba surašė išvadą Nr. GT-90(13)-I-1, kurioje konstatavo, kad ataskaitos Nr. 1892:201(V) ir Nr. 027-2011 parengtos nesilaikant TVVPĮ 7 straipsnio 1 punkto, 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 26, 33 ir 85 punktų reikalavimų. 2013 m. gruodžio 3 d. išvadoje Nr. GT-90(13)-I-2  Tarnyba konstatavo, kad rengiant ataskaitą Nr. 2076:2011(V) pažeistas TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punktas. 2013 m. gruodžio 3 d. surašytas teikimas Nr. GT-90(13)-T dėl drausmės bylos iškėlimo G. Š.. 2013 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. T(1.13)A2-2019(13) G. Š. informuotas apie drausmės bylos iškėlimą.2014 m. sausio 23 d. raštu Nr. 4-0123 Garbės teismui pateikti papildomi G. Š. paaiškinimai. 2014 m. sausio 30 d. įvyko Garbės teismo posėdis, kuriame dalyvavo ir G. Š.. Turto arba verslo vertintojų garbės teismas 2014 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. GT-7(14)-S už TVVPĮ 6 straipsnio 4 dalies, 7 straipsnio 1 punkto, 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 33 punkto pažeidimus, vadovaudamasis TVVPĮ 29 straipsnio 4 dalimi paskyrė G. Š. drausminę nuobaudą – papeikimą.

Pasisakydamas dėl nuobaudos, teismas nurodė, jog Garbės teismas nuobaudą – papeikimą – pareiškėjui paskyrė už padarytus pažeidimus rengiant dvi ataskaitas – ataskaitą Nr.2076-2011 (V), parengtą 2011 m. gruodžio 26 d., ir ataskaitą Nr. 027-2011, parengtą 2011 m. balandžio 18 d. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad nustačius, kad yra praleistas drausminės atsakomybės senaties terminas dalyje dėl ataskaitos Nr. 1892:2010(V), parengtos 2010 m. gruodžio 22 d., tačiau drausmės bylos šioje dalyje nenutraukus susidaro įspūdis, jog vertintojui drausminė nuobauda – papeikimas – yra paskirta už veiksmus, atliktus rengiant visas tris ataskaitas. Nors ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra Garbės teismo sprendimo nutraukti drausmės bylą dalyje dėl Ataskaitos 3, tačiau iš sprendimo motyvuojamosios dalies turinio visiškai akivaizdu, kad nuobauda pareiškėjui buvo paskirta už Ataskaitos 1 ir Ataskaitos 2 rengimą. Motyvuojamoje dalyje Garbės teismas pažymėjo, kad nors nustatyti pažeidimai rengiant visas ataskaitas, tačiau vertintojo (pareiškėjo) drausminė atsakomybė už veiksmus rengiant Ataskaitą 3 nėra galima, kadangi vertintojo neteisėti veiksmai atlikti daugiau nei prieš tris metus. Be to, tuose pačiuose motyvuose Garbės teismas nurodė, jog įvertinęs vertintojo padarytų pažeidimų pobūdį rengiant Ataskaitą 1 ir Ataskaitą 2, konstatuoja, kad už nustatytus pažeidimus rengiant minėtas ataskaitas vertintojui turi būti skiriama TVVPĮ 29 straipsnio 4 dalyje 2 punkte numatyta drausminė nuobauda – papeikimas.

Įvertinęs ginčijamo sprendimo motyvuojamąją dalį dėl drausminės nuobaudos, teismas pažymėjo, kad toks sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo pagrįsti (motyvuoti) taikomas poveikio priemones. Teismas rėmėsi TVVPĮ 29 straipsnio 1 ir 4 dalimis, nurodė, jog Garbės teismas, pareiškėjui paskyręs ne pačią švelniausią drausminę nuobaudą – papeikimą, jos niekaip nemotyvavo. Ginčijamame sprendime parinkta drausminė nuobauda nėra individualizuota, t. y. nėra nurodyta, kokios aplinkybės (nustatytų pažeidimų grubumas, jų pasekmės, pareiškėjo elgesys, nagrinėjant drausmės bylą, ar pareiškėjas anksčiau baustas drausmine tvarka, ar buvo paskirta drausminė nuobauda, ar turi galiojančių drausminių nuobaudų ir pan.) lėmė konkrečios nuobaudos (papeikimo) parinkimą.

Pasisakydamas dėl lex retro non agit principo, teismas atmetė pareiškėjo teiginį, kad iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojęs TVVPĮ vertintojo drausminės atsakomybės nenumatė galimybės ir mechanizmo. Iš pasikeitusio teisinio reguliavimo teismas darė išvadą, kad atlikti pareiškėjo veiklos patikrinimą ir nagrinėti ataskaitų atitikimą jų surašymo metu galiojusioms TVVPĮ nuostatoms pareigą turėjo Tarnyba, o nagrinėti pareiškėjo drausmės bylą ir priimti sprendimą dėl drausminės nuobaudos skyrimo – Garbės teismas. Priimdamas byloje ginčijamą sprendimą Garbės teismas taikė vieną iš TVVPĮ 29 straipsnio 4 dalyje numatytų drausminių nuobaudų. Nors 2012 m. gegužės 1 d. nauja redakcija įsigaliojusiame TVVPĮ nenumatyta atgalinio veikimo galia, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad dabar galiojantis teisinis reguliavimas yra palankesnis pareiškėjui, ir jo teisinės padėties, lyginant su galima turto arba verslo vertintojo atsakomybe pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusią TVVPĮ redakciją, nepablogino, konstatuota, kad lex retro non agit principas šiuo atveju pažeistas nebuvo.

Pasisakydamas dėl Ataskaitos 1 (ginčijamu sprendimu Garbės teismas konstatavo, kad rengiant Ataskaitą 1, kurioje buvo įvertinti Sporto rūmai, kiemo statiniai, garažas ir sklypo nuomos teisė, pareiškėjas pažeidė TVVPĮ 7 straipsnio 1 punktą, 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir Metodikos 33 punktą) teismas, lingvistiniu metodu aiškindamas TVVPĮ 7 straipsnio 1 punktą, darė išvadą, kad TVVPĮ 7 straipsnio 1 punkte yra pateiktas lyginamosios vertės metodo sąvokos apibrėžimas, jo esmė, tačiau aptariamoje normoje nėra nustatytas joks imperatyvas vertintojui veikti tam tikru būdu. Šie argumentai suponuoja išvadą, kad TVVPĮ 7 straipsnio 1 punkte nenustačius jokių pareigų pareiškėjui, nėra galimybės konstatuoti, kad jis neveikė taip, kaip turėjo veikti, o tuo pačiu nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas, rengdamas Ataskaitą 1, pažeidė TVVPĮ 7 straipsnio 1 punktą. Remiantis tuo, kas buvo išdėstyta, konstatuota, kad Garbės teismo išvada, jog pareiškėjas, vertindamas unikalų, pasauliniu mastu pripažintą ir į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašytą pastatą ir lygindamas jį su ženkliai mažesnio ploto, skirtingos paskirties pastatais, kurie nėra unikalūs ar įrašyti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, pažeidė TVVPĮ 7 straipsnio 1 punktą, laikytina neteisėta ir nepagrįsta.

Dėl atsakovo argumentų, jog šiuo atveju lyginamosios vertės metodas išvis negalėjo būti taikomas, teismas pažymėjo, kad TVVPĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog turto vertintojas, atsižvelgdamas į vertinimo atvejį, vertinamo turto specifiką bei naudojimo paskirtį, parenka turto vertinimo metodus (metodų derinius), metodo taikymo būdus. Remdamasis Metodikos 22 punktu, teismas sprendė, kad pasirinkti vertinimo metodus yra vertintojo diskrecija. Ataskaitoje 1 pareiškėjas pagrindė lyginamosios vertės ir atkuriamosios vertės metodų pasirinkimą vertinant žemės sklypo nuomos teisę ir sporto rūmus, pastatą-garažą bei kiemo statinius, nurodydamas, kad šie metodai, vertintojų nuomone, geriausia atspindi turto rinkos vertę.

Dėl pareiškėjo kaltinamo Ataskaitoje 1 nepagrindus lyginamųjų objektų kainų pataisų koeficientų reikšmių vertinant Sporto rūmus ir garažą ir tokiu būdu pažeidus TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir Metodikos 33 punktą, teismas pažymėjo, kad nors Metodikos 33 punkte yra nustatytas deklaratyvus reikalavimas turto įvertinimo ataskaitoje parodyti taikomų koeficientų reikšmių ir kitus skaičiavimus, tačiau visiškai sutiktina su pareiškėjo argumentu, jog nei minėtame punkte, nei kituose metodikos dalyse, nėra nurodyta, kaip ir kokiu būdu, kiek detaliai minėti skaičiavimai turi būti atlikti ir atskleisti, kaip ir kokiu konkrečiai būdu turi būti nustatomi ir pagrindžiami taikyti pataisos koeficientai. Atsižvelgiant į tai, jog Metodikos reikalavimas šioje dalyje nėra tikslus ir pakankamas, nes nėra nustatyta vertintojams privaloma minėtų reikšmių apskaičiavimo metodika, kitaip tariant, oficiali ir aprobuota tvarka, reglamentuojanti, kaip ir kokiu būdu tam tikri ataskaitose naudotini dydžiai, koeficientai turi būti nustatinėjami, o jų vertės – pritaikius aprobuotus metodus patikrinamos, negalima pripažinti, kad pareiškėjas pažeidė šį Metodikos punktą. Pažymėta, kad ne tik ginčijamame sprendime nėra nurodyta, kokius reikšmių skaičiavimus ir kokiu būdu pareiškėjas turėjo nurodyti Ataskaitoje 1, tačiau ir teismo posėdyje atsakovas nenurodė, kuo (teisės aktu, metodika, moksline literatūra) privalėjo vadovautis pareiškėjas nustatydamas lyginamųjų objektų kainų pataisų koeficientų reikšmes. Atsižvelgta į tai, kad Ataskaitos 1 12-15 lapuose pareiškėjas yra apibūdinęs panaudotus metodus, kuriuos pritaikius buvo nustatyti lyginimui parinktų objektų pataisos koeficientai.

Dėl to, jog Ataskaitoje 1 pareiškėjas nepagrindė ekonominio nusidėvėjimo koeficientų reikšmės Sporto rūmams, betono plytelių dangai, baseinui ir garažui, vertinant šiuos objektus atkuriamosios vertės metodu ir tuo, atsakovo vertinimu, pažeidus TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą, teismas pažymėjo, jog kaip teisingai nurodo pats atsakovas, nei Metodika, nei kiti teisės aktai, nereglamentuoja, kaip turėtų būti apskaičiuojami įvairūs koeficientai, naudojami vertės skaičiavimuose – dėl vertinamo turto, įvairių pataisų, koeficientų, premijų ar nuolaidų, naudojamų vertės skaičiavimuose, gausos to padaryti neįmanoma. Teisės aktais vertintojams suteikta laisvė pasirinkti koeficientų skaičiavimo būdus. Pareiškėjas nurodė, jog nustatydamas ekonominio nusidėvėjimo koeficientą naudojo ekspertinį būdą, kurio esmė – tai procesų ir reiškinių, kurie tiesiogiai negali būti išmatuojami, kiekybiniai įvertinimai. Kad šis pareiškėjo taikytas metodas šiuo atveju negalėjo būti naudojamas nėra nurodyta ginčijamame sprendime. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktais vertintojams suteikta laisvė pasirinkti koeficientų skaičiavimo būdus, pareiškėjo pasirinktas ekspertinis būdas nėra nuginčytas, jo pakankamumas ataskaitos užsakovą tenkino, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punktas.

Dėl to, jog pareiškėjas vertinamą turtą (daiktinę ilgalaikės nuomos teisę) lygindamas ne su daiktinės ilgalaikės nuomos teisės sandorių kainomis, o su pardavimo sandorių kainomis pažeidė TVVPĮ 7 straipsnio 1 punktą, pažymėta, jog dėl teismo sprendime anksčiau jau minėtų motyvų pripažinus, kad pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) negali pažeisti sąvokos apibrėžimo, darytina išvada, kad Garbės teismas ir šiuo atveju nepagrįstai pripažino pareiškėją pažeidus TVVPĮ 7 straipsnio 1 punktą.

Pasisakydamas dėl Ataskaitos 2 (ginčijamu sprendimu Garbės teismas konstatavo, kad rengdamas Ataskaitą 2, kurioje lyginamosios vertės ir naudojamų pajamų vertės metodais buvo įvertintas nekilnojamasis turtas – 3054,352 m2 bendro ploto administracinės patalpos,  pareiškėjas pažeidė TVVPĮ 7 straipsnio 1 punktą, 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir Metodikos 33 punktą; nurodė, kad atliekant vertinimą lyginamosios vertės metodu, vertinamas turtas lygintas ne su analogišku turtu, o Ataskaitoje 2 vertinamo turto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai nėra aiškiai aprašyti, taip pat nepateikti taikomų koeficientų reikšmių ir kiti skaičiavimai), teismas pažymėjo, kad dėl TVVPĮ 7 straipsnio 1 punkto pažeidimų teismo sprendime pasisakyta jau anksčiau, todėl motyvų dėl pareiškėjo veiklos vertinimo pagal šią nuostatą teismas daugiau nekartojo.

Dėl to, jog ginčijamame sprendime nurodyta, jog pareiškėjas parinko ne analogiškus objektus, pažymėta, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjo galimybės rinktis objektus lyginimui, atsižvelgiant į vertinamą objektą, kuris yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ar jos apsaugos zonoje, konkrečiu atveju buvo ribotos. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad analogų skirtumų įvertinimo klausimai nei TVVPĮ, nei Metodikoje nėra detaliai ir aiškiai atskleisti ir todėl nustatant, kiek pagal esamus skirtumus lyginamasis objektas yra atitolęs (nepanašus) nuo vertinamo objekto, kurie skirtumai yra reikšmingi, esminiai, o kurie ne – priskirtina vertintojo diskrecijai. Toks vertinimas suponuoja išvadą, kad Garbės teismo sprendime nurodytas argumentas, jog analogiškam turtui priskiriami lyginamieji objektai, kurie yra tapatūs vertinamam objektui visomis savo charakteristikomis arba kurių charakteristikų skirtumai nėra reikšmingi, yra nepagrįstas.

Dėl Garbės teismo argumento, jog pareiškėjas Ataskaitoje 2 neišpildė reikalavimo aiškiai ir suprantamai apibūdinti vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikas bei skirtumus, teismas atkreipė dėmesį, kad Ataskaitos 2 lyginamieji objektai yra detaliai apibūdinti 1 lentelėje. Teisės aktuose nesant objektyvių kriterijų dėl tokio apibūdinimo išsamumo negalima išvada, kad pareiškėjas Ataskaitoje 2 neaprašė lyginamųjų objektų charakteristikų, jų skirtumų arba jo nurodytos charakteristikos yra suformuluotos ydingai.

Dėl Ataskaitos 2 neatitikimo Metodikos 33 punkte įtvirtintam reikalavimui nurodyti taikomų koeficientų reikšmių ir kitus skaičiavimus pažymėta, kad pataisų reikšmės Ataskaitoje 2 yra nurodytos, o dėl skaičiavimų pateikimo pasisakyta anksčiau teismo sprendime aptariant Ataskaitos 1 atitiktį Metodikos 33 punkto reikalavimams, todėl teismas motyvų, kurie iš esmės yra visiškai analogiški, nekartojo.

Dėl Garbės teismo ginčijamo sprendimo argumento, kad pareiškėjas Ataskaitoje 2 nepagrindė planuojamų pajamų ir diskonto normos, tuo pažeisdamas TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą, teismas pažymėjo, jog Ataskaitos 2 septintoje dalyje yra aprašytas nekilnojamojo turto vertės skaičiavimas naudojimo pajamų, vertės metodu (nuomos požiūriu). Šioje dalyje yra apibūdintas skaičiavimas pinigų srautų diskonto metodu, diskonto normos nustatymas, pateiktos lentelės, kuriose detalizuotas nekilnojamojo turto rinkos verčių skaičiavimas naudojimo pajamų (pinigų srautų diskonto) metodu. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nepagrindė planuojamų pajamų ir diskonto normos. Iškilus klausimui dėl tokio pagrindimo pakankamumo, atkreiptas dėmesys, kad nagrinėjant drausmės bylą pareiškėjas teikė papildomus paaiškinimus (tomas IV, b.l. 20-61). Teismas sutiko su pareiškėjo pastebėjimu, kad ginčijamame sprendime nepateikus papildomų pareiškėjo paaiškinimų vertinimo taip ir lieka neaišku, ar papildomai pateiktas diskonto normos nustatymo pagrindimas, jeigu jis būtų atspindėtas Ataskaitoje 2, jau būtų pakankamas TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo prasme. Taigi, nesant objektyvių kriterijų, kuriais remiantis galima būtų spręsti dėl pagrindimo pakankamumo, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nepagrindė planuojamų pajamų ir diskonto normos. Todėl nėra pagrindo ir išvadai, kad pareiškėjas pažeidė TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Pasisakydamas dėl Ataskaitos 3 (ginčijamu sprendimu Garbės teismas konstatavo, kad rengiant Ataskaitą 3, kurioje lyginamosios vertės ir naudojamų pajamų vertės metodais buvo įvertintos 5766,72 m2 bendro ploto administracinės patalpos, pareiškėjas pažeidė TVVPĮ 6 straipsnio 4 dalį, 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir Metodikos 33 punktą; ginčijamame sprendime nurodyta, kad pareiškėjas, naudodamas lyginamosios vertės metodą nepagrindė turto vertės nustatymo, neaprašė vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikų bei skirtumų, neparodė taikomų koeficientų reikšmių ir kitų skaičiavimų, naudojo informaciją ne apie įvykusių panašaus turto, su kuriuo lyginamas vertinamas turtas, sandorių kainas, bet apie panašaus turto pasiūlos kainas, o naudodamas pajamų vertės metodą nepagrindė konkrečių vertei nustatyti naudotų reikšmių dydžių), teismas pažymėjo, kad šioje ataskaitoje vertinto nekilnojamojo turto vertės skaičiavimas lyginamosios vertės metodu (rinkos požiūriu) yra aprašytas 6 ataskaitos dalyje. Joje yra apibrėžtas pats lyginamosios vertės metodas, bei rinkos vertės apskaičiavimui taikyta principinė formulė. Lyginamųjų ir vertinamo objektų charakteristikos aprašytos 2 - 6 lentelėse. Rengiant Ataskaitą 3 taikytas nekilnojamojo turto vertės skaičiavimas naudojimo pajamų vertės metodu (nuomos požiūriu) aprašytas ataskaitos 7 dalyje, kurioje taip pat yra taikyto metodo apibūdinimas, taikyta formulė. Patalpų rinkos vertės nustatymas naudojimo pajamų vertės metodu detalizuotas 8-10 lentelėse.

Dėl anksčiau teismo sprendime jau nurodytų motyvų analogiškose situacijose ir atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose nustatant pareigą vertę ir reikšmes pagrįsti, tačiau nenustatant jokių objektyvių kriterijų, kurie leistų spręsti, koks pagrindimas laikytinas tinkamu, pakankamu ir aiškiu, nėra pagrindo išvadai, kad vertintojas pažeidė atitinkamas TVVPĮ nuostatas. Ir juolab tokio teisinio neapibrėžtumo sąlygoti galimi ataskaitų turinio trūkumai negali būti drausminės nuobaudos skyrimo vertintojui pagrindu.

Apibendrindamas teismas pažymėjo, kad tiek TVVPĮ, tiek Metodikoje nustatant tik pareigą pagrįsti turto vertę, taikomų koeficientų reikšmių ir kitus skaičiavimus, tačiau jokiais teisės aktais neapibrėžiant objektyvių tokio pagrindimo kriterijų, iškyla pagrindimo pakankamumo TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 33 punkto taikymo prasme klausimas. Nesutiktina su atsakovo pozicija, kad pagrindimas turi būti tiek išsamus, kad būtų suprantamas visiems ir bet kas turėtų galimybę tokį pagrindimą patikrinti. Teismo vertinimu, ataskaitos pagrindimo pakankamumas yra reikšmingas subjektams, kuriems ji skirta – visų pirma užsakovui, taip pat trečiajam asmeniui, kuriam tokia ataskaita teikiama.

Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas tiek nagrinėjant drausmės bylą, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog visos trys ataskaitos buvo rengiamos glaustos formos. Metodikos 80 punkte nustatyta, kad turto vertinimo ataskaitos apimtis ir turinys nustatomi vertinimo užsakovo ir vertintojo susitarimu. Turto vertinimo dokumentai gali būti pateikiami glausta, normalios apimties ar išplėstine ataskaita. Skirtingai nei teigia atsakovas, toks reglamentavimas, nenustato pareigos ataskaitoje fiksuoti šalių  susitarimą, kokia bus ataskaitos forma, t.y. jos apimtis ir turinys. Metodikos 81 punkte nurodyta, kad glausta turto įvertinimo ataskaita pateikiama žiniaraščių, turto vertės nustatymo pažymos (sertifikato, turo apžiūrėjimo ir įvertinimo akto arba žiniaraščių bei trumpo teksto (aiškinamojo rašto) pavidalu. Pažymėta tai, kad Metodikos 82-84 punktuose apibrėžiant glaustos turto įvertinimo ataskaitos turinį nėra numatytas reikalavimas pagrįsti turto vertę. Tai, kad Metodikos 33 punktas leidžia vertintojui ir užsakovui susitarti dėl turto įvertinimo ataskaitos apimties ir turinio, leidžia spręsti, kad pagrindimo pakankamumo vertinimas taip pat priklauso nuo susitariančių šalių. Byloje nenustačius, kad ataskaitos užsakovui, priėmus pagal susitarimą parengtą vertinimo ataskaitą ir nepateikus jokių pastabų ir (ar) pretenzijų dėl jos turinio ir apimties, galima laikyti jog ataskaitose nustatytos vertės ir taikytų pataisos koeficientų reikšmės buvo pagrįstos pakankamai. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad ataskaitų turinys būtų netenkinęs trečiųjų asmenų, kuriems jos buvo pateiktos. Todėl Garbės teismo išvada, kad pareiškėjas, vertindamas ginčo objektus pažeidė TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 33 punkto reikalavimus, laikytina nepagrįsta.

Taip pat pažymėta, kad bendrąja prasme turto ir verslo vertinimas yra nešališkas turto vertės nustatymas taikant TVVPĮ 7 straipsnyje nurodytus turto vertės nustatymo metodus ir apimantis vertintojo nuomonę apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti bei tikėtiną piniginę vertę. Be to, TVVPĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto vertė nustatoma vadovaujantis rinkos ekonomikos logika bei kriterijais, rinkos ir ekonominių sąlygų tyrimų bei stebėjimų rezultatais, o 2 dalyje numatyta, kad turto vertė nustatoma laikantis apdairumo ir atsargumo siekiant nepažeisti turto savininko teisių, taip pat turto pakeitimo kitu turtu bei alternatyvaus turto panaudojimo principų. Taigi vertinimo esmė yra piniginės vertės nustatymas. Tokią poziciją yra patvirtinęs ir pats Garbės teismas savo 2012 m. spalio 9 d. sprendime (tomas I, b.l. 51-56), kuriame konstatavo, kad „ataskaitų neatitikimai teisės aktuose keliamiems reikalavimams yra susiję tik su turto vertinimo forma ir vertintini kaip neturintys reikšmingos įtakos nustatytai turto vertei”. Byloje nėra nustatyta, kad Garbės teismo subjektyviu vertinimu konstatuoti ataskaitų turinio pažeidimai, būtų įtakoję neteisingą turto vertės nustatymą, ar būtų sukėlę kitokias pasekmes užsakovui ar tretiesiems asmenims. Ginčo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu nenustačius objektyvių kriterijų dėl vertės, reikšmių ir kitų skaičiavimų pagrindimo pakankamumo, nėra pagrindo ir konstatuoti padarytų pažeidimų, o tuo pačiu pagrindo pareiškėjo drausminei atsakomybei kilti.

III.

Atsakovas Tarnyba pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 113-136, 161-174), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Taip pat prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Skundžiamas teismo sprendimas prieštarauja tos pačios sudėties Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) teisėjų kolegijos tą pačią dieną priimtam sprendimui administracinėje byloje Nr. I-7529-365/2014 bei susiformavusiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir kitų teismų praktikai.

2) Teismo pateiktas TVVPĮ 7 straipsnio 1 punkto aiškinimas, priešingas nei byloje Nr. I-7529-365/2014, neteisingas. Argumentas, jog minėtoje nuostatoje suformuluota tik lyginamosios vertės metodo sąvoka, nepagrįstas. Įstatymo 2 straipsnio 8 dalis numato, kad atlikdami vertinimą, vertintojai privalo vadovautis Įstatymo 7 straipsnyje nurodytais metodais. Įstatymo sąvokos apibrėžiamos 2 straipsnyje „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“, todėl Įstatymo 7 straipsnyje „Turto vertinimo metodai“ pateikiamos ne sąvokos, o pareigos, kurias, privalu vykdyti atliekant vertinimą tam tikru vertinimo metodu. Įstatymo 7 straipsnio 1 punktas numato pareigą atliekant vertinimą lyginamosios vertės metodu vertinamą turtą lyginti tik su analogišku turtu, atsižvelgiant į nedidelius jų skirtumus. Tai, kad Įstatymo 7 straipsnio 1 punkte suformuluotas imperatyvas vertintojams veikti tam tikru būdu, patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 3K-3-601/2012, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis byloje Nr. 2A-230/2012).

3) Teismas nepagrįstai, priešingai nei byloje Nr. I-7529-365/2014, konstatavo, kad Metodikos 33 punktas negali būti pažeistas. Už Metodikos 33 punkto pažeidimą vertintojams taikoma drausminė atsakomybė. Šiuos argumentus patvirtina ir teismų praktika (administracinės bylos Nr. A756-565/2014, A502-1014/2007, Nr. A5-1014/2007, kitos VAAT išnagrinėtos bylos). Argumentas, jog Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu ir Metodikos 33 punktu nustatytų fundamentalių reikalavimų vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę ir pateikti koeficientų skaičiavimus galima nepaisyti, jei teisės aktai detaliai nereglamentuoja, kaip šiuos koeficientus skaičiuoti, nepagrįstas – teisės aktai vertintojams suteikia laisvę pasirinkti pataisų skaičiavimo būdus, tačiau nepanaikina minėtų fundamentalių pareigų. Šią poziciją patvirtina ir teismų praktika.

4) Teismas nepagrįstai, priešingai nei byloje Nr. I-7529-365/2014, konstatavo, kad ekspertiniu būdu nustatytų dydžių pagrindimo vertinimo ataskaitose pateikti nereikia. Ekspertinio vertinimo būdo negalima aiškinti Įstatymui prieštaraujančiu būdu, t. y. teigti, kad ekspertinis vertinimo būdas leidžia ką nors teigti be pagrindimo, nors Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktas reikalauja pagristi nustatytą vertę vertinimo ataskaitoje. Tokios pozicijos formavimasis pastebimas administracinių teismų praktikoje (remiasi VAAT sprendimais). Tarptautiniai dokumentai, reglamentuojantys turto vertinimą, vertintojams nustato pareigą parengti tokias vertinimo ataskaitas, kurių turinys (taigi ir pagrindimas) būtų suprantamas asmenims, neturintiems jokių žinių apie turtą ar vertinimo veiklą.

5) Pasisakydamas dėl užsakovo nuomonės apie vertinimo ataskaitą, pažymi, jog valstybinę priežiūrą, kaip vertintojai laikosi Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu nustatytos pareigos vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę, vykdo Tarnyba ir Garbės teismas, o ne vertinimo paslaugos užsakovai. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (remiasi VAAT sprendimu). Pažymi, kad vertės nustatymo pagrindimo ataskaitoje pateikimas yra imperatyvus reikalavimas, kurio turi būti laikomasi, o ne šalių susitarimo dalykas.

6) Dėl palyginamųjų objektų skirtumų įvertinimo, nurodo, kad teismo išvada, jog pareiškėjas pagrįstai patalpas prilygino pastatams su žemės sklypais, nepagrįsta. Būtent objekto tipas (patalpa ar pastatas su žemės sklypu) yra esminis kriterijus, turintis įtakos turto vertės nustatymui. Net specialiųjų teisės ar turto vertinimo žinių neturinčiam asmeniui akivaizdu, kad patalpos nėra analogiškas turtas pastatams su žemės sklypais, o jų skirtumai negali būti vertinti kaip nereikšmingi. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (remiasi VAAT sprendimu).

7) Pasisakydamas dėl vertinamo turto ir lyginamųjų objektų charakteristikų ir skirtumų apibūdinimo, teismo argumentų, kad palyginamieji objektai yra detaliai apibūdinti Antrosios ataskaitos 1 lentelėje, teisės aktuose nėra objektyvių kriterijų dėl tokio apibūdinimo išsamumo, todėl Antrojoje ataskaitoje pateikta informacija apie lyginamuosius objektus yra pakankama, nurodo, jog Antrojoje ataskaitoje vertinamo turto ir palyginamųjų objektų charakteristikos aprašytos tik bendrinėmis sąvokomis, nesuteikiančiomis vertinimui aiškumo. Metodikos 33 punkto reikalavimas reiškia, kad ataskaitoje turi būti aiškiai ir suprantamai apibūdintos vertinamo turto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai, turintys įtakos turto rinkos vertės nustatymui. Todėl Garbės teismas pagrįstai konstatavo, kad Antrojoje ataskaitoje minėtas reikalavimas nėra įvykdytas. Atkreipia dėmesį į 2007 m. vasario 15 d. sprendimą byloje Nr. A17-174/2007.

8) Teismo išvada, kad Ataskaitoje 2 pateiktas planuojamų pajamų ir diskonto normos nustatymo pagrindimas, nepagrįsta. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimas ataskaitoje pateikti vertės nustatymo pagrindimą iš esmės reiškia pareigą pagrįsti kiekvieną skaičių, darantį tiesioginę įtaką turto vertės nustatymui, todėl skaičiavimų apibūdinimas, vertės rezultatų ataskaitos lentelėse nurodymas nelaikomas tinkamu minėto Įstatymo punkto reikalavimo įgyvendinimu. Remiasi VAAT sprendimais. Iš Garbės teismo sprendimo matyti, kad net ir iš pareiškėjo pateiktų paaiškinimų neįmanoma nustatyti, kaip apskaičiuoti turto vertės nustatymui naudoti dydžiai (rizikos pataisa, investicijų valdymo pataisa, likvidumo pataisa ir kt.). Be to, turto vertės nustatymo pagrindimas (vertės skaičiavimuose naudotų dydžių nustatymas) privalo būti pateikiamas būtent vertinimo ataskaitoje, todėl skaičiavimų pateikimas vėliau (su paaiškinimais) nelaikomas tinkamu Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto įgyvendinimu. Šį argumentą patvirtina ir teismų praktika (remiasi VAAT sprendimais).

9) Dėl glaustos ataskaitų formos pažymi, jog Ataskaitose nenurodyta, kad jos parengtos glausta forma, be to, net ir glaustos apimties vertinimo ataskaitoje turi būti pateikiamas nustatytos vertės pagrindimas. Šį argumentą patvirtina ir teismų praktika (remiasi nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-565/2014, VAAT sprendimais).

10) Dėl Sprendime konstatuotų pažeidimų įtakos turto vertei, nurodo, kad Garbės teismas nagrinėjo, ar pareiškėjo veiksmai atitiko jam teisės aktais keliamus reikalavimus. Garbės teismui nesuteikta kompetencija vertinti Ataskaitose nurodytų verčių (ne) teisingumo. Kiti Garbės teismo sprendimai, kuriuose pasisakyta dėl pareiškėjo veiksmų rengiant kitas vertinimo ataskaitas nėra susiję su nagrinėjama administracine byla, atskiri vertinimo atvejai, parengtos vertinimo ataskaitos ir Garbės teismo sprendimai tarpusavyje nelygintini.

11) Dėl drausminės nuobaudos nurodo, kad priešingai nei nurodyta teismo sprendime, Garbės teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo padarytus pažeidimus rengiant ataskaitas, Garbės teismas savo sprendimo 10-11 puslapiuose motyvavo skirtą drausminę nuobaudą.

Pareiškėjas G. Š. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 176-190), kuriuo prašo 2014 m. spalio 20 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o Tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Pareiškėjas ir jo atstovė nėra bylos Nr. I-7529-365/2014 dalyviai, tad nėra susipažinę su jos medžiaga, nėra lygiavertėje padėtyje. Sprendimas pastarojoje byloje nėra įsiteisėjęs, dėl jo paduotas apeliacinis skundas. Iš www.infolex.lt skelbiamos informacijos matyti, jog pastaroji ir nagrinėjama bylos nėra analogiškos. Atsakovas remiasi ir kita skirtingų teismų praktika, kur buvo nagrinėtos turto vertintojų rengtos ataskaitos, skirtingos nuo rengtų šioje byloje, tačiau apeliaciniame skunde nurodo, kad kiekvienu konkrečiu atveju skiriasi drausmės bylai svarbios aplinkybės – kiekvienas vertinimas yra individualus.

2) Dėl Įstatymo 7 straipsnio 1 punkto taikymo ir palyginamųjų objektų skirtumų nurodo, jog Tarnyba netinkamai aiškina Įstatymo 7 straipsnio 1 punkto ir 2 straipsnio 8 dalies nuostatas. Nors sąvokos pateikiamos Įstatymo 2 straipsnyje, tai nereiškia, kad jos negali būti suformuotos ir kituose Įstatymo straipsniuose. Teismas Įstatymo 7 straipsnio 1 punktą aiškino tinkamai. Pareiškėją netinkamu lyginamojo metodo taikymu būtų galima kaltinti nebent tai siejant su Įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, tačiau tai nebuvo padaryta. Nei Įstatymas, nei Metodika neįtvirtina jokių kriterijų, nustatančių iki kokios skirtingų požymių visumos (ribos), parinktas lyginamasis objektas dar bus vertinamas, kaip ne pernelyg „nutolęs“ nuo vertinamo objekto, o kokiais atvejais esamų skirtumų „kritinė masė“ jau bus tokia, kad parinkto objekto jau nebus galima palyginti su vertinamu turtu, net ir pritaikius pataisos koeficientus. Šio klausimo išsprendimas priskirtas vertintojo kompetencijai. Vertinant sporto rūmus pareiškėjas pažymėjo, kad tai yra išskirtinis, unikalus ir pasauliniu mastu pripažintas architektūros kūrinys, todėl šiam objektui visiškai analogiško ar labai panašaus objekto nėra ne tik Vilniaus mieste, Lietuvos Respublikoje, bet ir už jos ribų, tačiau turėdamas pareigą turtą vertinti nemažiau kaip dviem metodais, ieškojo ir parinko savo savybėmis kiek galima šiam objektui artimesnius palyginamuosius objektus, taikė pataisos koeficientus. Galutinė visų vertintų objektų rinkos vertė nustatyta ne lyginamuoju, o atkuriamosios vertės metodu. Vertintojas tokį pasirinkimą kaip tik ir grindė tuo, jog dėl vertinto objekto išskirtinumo, žymiai tiksliau nustatytina šio turto rinkos vertė pritaikant atkuriamosios vertės, o ne lyginamąjį metodą. Be to, drausminę užtraukia tik kalti veiksmai, kuriais, be to, pažeidžiami tam tikri objektai – valstybėje saugomi gėriai, t. y. jiems sukeliamos neigiamos pasekmės. Šiuo atveju vertintojo veiksmai taikant lyginamąjį metodą, neturėjo įtakos turto vertės nustatytam galutiniam rezultatui, Ataskaitų teisingumui, neklaidino jų vartotojų, todėl negali būti vertinami, kaip galintys pareiškėjui užtraukti drausminę atsakomybę. Šių argumentų nepaneigia ir apelianto nurodyta teismų praktika.

3) Dėl Metodikos 33 punkto taikymo, dėl planuojamų pajamų ir diskonto normos nustatymo pagrindimo, ekspertinio metodo taikymo, nurodo, jog atsakovas praktiškai nepateikė argumentų, jog pareiškėjas rengdamas ataskaitas nepateikė turto vertę pagrindžiančių skaičiavimų. Vertintojas vykdė Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 33 punkto reikalavimus. Nesant konkretaus reglamentavimo, kaip ir kokiu būdu, kokia apimtimi vertintojas privalo nustatyti bei pagrįsti skaičiavimams atlikti naudotų pataisos koeficientų, kitas reikšmes, negalima vertintojo pasirinkto turto vertės nustatymo būdo vertinti kaip neteisingo, nepagrįsto, atitinkamai, tai negali užtraukti drausminės atsakomybės. Pareiškėjas yra ne tik turto vertinimo srityje praktikuojantis specialistas, tačiau ir šios srities teoretikas, mokslininkas. Rengdamas ataskaitas pareiškėjas naudojo jo paties sukurtą ir jo moksliniuose leidiniuose publikuotą metodą, paremtą aukštosios taikomosios matematikos žinių taikymu, turto vertę grindė visais jose nurodytais taikytais metodais. Su tuo sietini skaičiavimai Ataskaitose pateikti lentelių, grafikų, paaiškinimų pavidalu. Atsižvelgdamas į Tarnybos reikalavimus pateikti paaiškinimus, kaip buvo nustatoma Ataskaitose vertinto turto vertė, kokie skaičiavimai atlikti, vertintojas šią pareigą vykdė ir papildomai paaiškino jo atliktiems skaičiavimams taikytą metodą, tai iliustruodamas papildomais komentarais ir atliktų skaičiavimų pateikiamu išplėstiniu paaiškinimu. Pažymi, jog įvertinti pareiškėjo taikyto metodo esmę ir jo pagrindu atliktų skaičiavimų prasmę, skaičiavimų pakankamumą, nustatytus galutinius skaičiavimų rezultatus, būtina turėti specialių žinių taikomosios matematikos srityje, vien tik teisinių žinių tam akivaizdžiai nepakanka. Remiasi apelianto nurodyta byla Nr. A5-1014/2007 ir teigia, jog atsakovas nesuprato ir neįvertino pareiškėjo skaičiavimų. Teigia, jog Tarnyba klaidingai aiškina 2012 metų Europos vertinimo standartų 5 standarto (EVS 5) 4.1.5 punktą, numatantį, jog „ataskaita turi būti suformuluota taip, kad ją tinkamai suprastų ir asmuo, neturintis jokių žinių apie turtą ir vertinimo veiklą“, šiai taisyklei suteikia žymiai platesnę prasmę. Pareiškėjas Tarnybos nurodymu pateikė išsamius paaiškinimus, taip pat su papildomais atliktų turto vertės skaičiavimų paaiškinimais, taip pat teikė paaiškinimus šiais klausimais Garbės teismo posėdžio metu. Sutinka su teismo išvada, jog teisės aktais vertintojams suteikta teisė patiems pasirinkti pataisų skaičiavimo būdus, todėl pareiškėjo pasirinktas tam tikrų reikšmių nustatymas ekspertiniu būdu nėra nuginčytas, vadinasi, nėra negalimas. Šis metodas derintas su kitais turto vertės nustatymo metodais, toks pasirinkimas pagrindžiamas, vertės nustatomos ir taip pat pagrindžiamos. Pažymi, kad kitoje Garbės teismo nagrinėtoje pareiškėjo byloje, jam bylos nagrinėjimo metu pateikus paaiškinimus apie tai, kokiu būdu nustatė bei apskaičiavo taikomas pataisų reikšmes, drausmės byla buvo nutraukta, atsakovas, vadovaudamasis teisingumo ir proporcingumo principu, padarė išvadą, jog vertintojui bylos nagrinėjimo metu paaiškinus jo taikytų skaičiavimų prasmę, nėra pagrindo vertintoją pripažinti kaltu ir nubausti. Tad apelianto pozicija, jog jei pareiškėjas nustatytus dydžius ir būtų pagrindęs pateikdamas paaiškinimus, tai nepaneigtų Įstatyme nustatyto reikalavimo vertinimo ataskaitoje pateikti turto vertės nustatymo pagrindimo nesilaikymą, nesuprantama ir klaidinanti, nebegalima atsakyti į klausimą, ar apskritai vertintojas turi teikti paaiškinimus Tarnybai ir kokia tų paaiškinimų prasmė.

4) Dėl Ataskaitų glaustos formos, užsakovo nuomonės apie Ataskaitą, pažymi, jog nei Įstatymas, nei Metodika nenustato vertintojui pareigos apie rengiamos ataskaitos formą pažymėti pačioje ataskaitoje, nes iš joje esančių dokumentų kiekio, apimties, turinio ir taip matyti, kokios formos ataskaita buvo rengta. Neaišku kurioje glaustos formos ataskaitos dalyje vertintojas privalo pateikti turto vertės nustatymo pagrindimą. Kaip matyti iš Metodikos 81 punkto, vienintelis dokumentas, kuriame vertintojas aprašo atliekamus vertinimo veiksmus yra trumpas aiškinamasis raštas. Šiame Metodikos punkte nėra detalizuota, kaip plačiai ir išsamiai vertintojas turi pagrįsti turto vertę ir kokio išsamumo su tuo sietinus skaičiavimus tokios formos ataskaitoje pateikti. Sisteminiu būdu vertinant Metodikos 81 ir 85 punktus (pastarajame punkte, kaip viena normalios formos ataskaitos dalių yra išskirti „vertinamo turto vertės skaičiavimai ir skaičiavimų palyginimai“) matyti, jog vertės nustatymo pagrindimui šių dviejų formų ataskaitose keliami neidentiški reikalavimai. Pareiškėjas, rengdamas visas tris ataskaitas, savo sukurto originalaus metodo pagalba nustatė vertinto turto rinkos vertę, aprašė taikytus metodus ir pagrindė skaičiavimus, todėl bet kuriuo atveju nėra pagrindo abejoti, jog įvykdė pareigą pateikti vertės nustatymo pagrindimą, kurio pakaktų ne tik glaustos, bet ir normalios formos ataskaitoms. Apeliacinio skundo teiginiai apie Tarnybos kompetenciją pertekliniai, todėl atmestini.

5) Dėl vertinamo turto ir lyginamųjų objektų charakteristikų ir skirtumų apibūdinimo, pažymi, kad Įstatyme, Metodikoje, kituose teisės aktuose nėra nurodyta, kaip ir kiek išsamiai objektai turėtų būti apibūdinami, aprašomi, t. y. su turto vertinimu sietinuose teisės aktuose apskritai nėra kriterijų, nurodančių, kokio pobūdžio vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų ataskaitose pateikiamos charakteristikos turėtų būti suprantamos kaip pakankamos ir aiškios. Ataskaitose naudoti būdvardžiai patys savaime nurodo į tam tikras objektų savybes ir remiantis susiklosčiusia ilgalaike praktika vertinimo srityje, šios srities specialistams jie yra visiškai aiškūs, suprantami ir informatyvūs. Apelianto pozicija dėl šio vertintojui inkriminuoto pažeidimo itin prieštaringa ir dviprasmė, nes iš Garbės teismo sprendimo turinio matyti, jog pažeidimus, sietinus su pateiktomis objektų charakteristikomis, apeliantas įžvelgė tik Ataskaitoje 2 ir 3, nors Ataskaitoje 1 vertintojo irgi buvo naudojamos sąvokos „labai gera“ „vidutinė“ ir pan. Apeliaciniame skunde kalbama tik apie Ataskaitoje 2 vertinto ir lyginimui parinktų objektų neva netinkamas charakteristikas, tad kitose ataskaitose, Tarnybos požiūriu, vertintojas šią pareigą įvykdė tinkamai. Tokia pozicija yra itin prieštaringa ir jau vien dėl to negali būti vertinama, kaip pagrįsta.

6) Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.

Teisė pateikti tokį motyvuotą prašymą proceso šalims nustatyta ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje, tačiau minėtoje nuostatoje taip pat nurodyta, kad atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios sudarytų būtinumą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apelianto argumentai, jog toks prašymas turėtų būti tenkintas dėl to, jog nagrinėjami klausimai yra sudėtingi, nes susiję su galimu nukrypimu nuo suformuotos teismų praktikos, be to, net tos pačios sudėties pirmosios instancijos teismas tą pačią dieną dėl tų pačių teisės normų pasisakė kardinaliai skirtingai, taip pat nuomonė, kad nagrinėjant bylą gali kilti papildomų klausimų, į kuriuos Tarnybos atstovai galėtų išsamiai atsakyti bylą nagrinėjat žodinio proceso tvarka, teisėjų kolegijos vertinimo nekeičia.

Dėl nurodytų priežasčių, prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. GT-7(14)-S (I t., b. l. 19-30) teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiamame sprendime Garbės teismas konstatavo, kad pareiškėjas Ataskaitas parengė nesilaikydamas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusi redakcija) 6 straipsnio 4 dalies, 7 straipsnio 1 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos (galiojo iki 2012 m. gegužės 1 d.) 33 punkto ir Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu nustatyto fundamentalaus reikalavimo pagrįsti nustatytą vertę. Pažymėjęs, kad nustatyti pažeidimai rengiant visas Ataskaitas, tačiau pareiškėjo drausminė atsakomybė už veiksmus rengiant Ataskaitą 3 negalima, kadangi pareiškėjo neteisėti veiksmai atlikti daugiau nei prieš 3 metus, Garbės teismas, įvertinęs pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdį rengiant Ataskaitą 1 ir Ataskaitą 2, vadovaudamasis Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatų 3.5 papunktyje įtvirtintu proporcingumo principu, pareiškėjui skyrė drausminę nuobaudą – papeikimą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino ginčijamą Garbės teismo sprendimą, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokią išvadą priėjo neįsigilinęs į bylos esmę, nenustatęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, bylą išnagrinėjęs nepilnai ir neišsamiai, dėl ko sprendimas naikintinas, bylą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pasisakydamas dėl pareiškėjui skirtos nuobaudos teismas priėjo prie išvados, jog Garbės teismo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo pagrįsti (motyvuoti) taikomas poveikio priemones, nes „Garbės teismas, pareiškėjui paskyręs ne pačią švelniausią drausminę nuobaudą – papeikimą, jos niekaip nemotyvavo. Ginčijamame sprendime parinkta drausminė nuobauda nėra individualizuota, t. y. nėra nurodyta, kokios aplinkybės (nustatytų pažeidimų grubumas, jų pasekmės, pareiškėjo elgesys, nagrinėjant drausmės bylą, ar pareiškėjas anksčiau baustas drausmine tvarka, ar buvo paskirta drausminė nuobauda, ar turi galiojančių drausminių nuobaudų ir pan.) lėmė konkrečios nuobaudos (papeikimo) parinkimą.“

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Garbės teismo sprendimo motyvuojamosios dalies paskutinę pastraipą: „Įvertinęs Vertintojo padarytų pažeidimų pobūdį rengiant Pirmąją ir Antrąją ataskaitas bei vadovaudamasis Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012-05-17 įsakymu Nr. K-192 „Dėl turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatų patvirtinimo“, 3.5 papunktyje įtvirtintu proporcingumo principu, pagal kurį Garbės teismo sprendimo mastas ir griežtumas turi būti proporcingi vertintojo padarytų pažeidimų mastui ir pasekmėms, Garbės teismas konstatuoja, kad už nustatytus pažeidimus rengiant minėtas Ataskaitas Vertintojui turi būti skiriama Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (nuo 2012-05-01 galiojanti redakcija) 29 straipsnio 4 dalyje 2 punkte numatyta drausminė nuobauda – papeikimas“, minėta pirmosios instancijos teismo išvada neteisinga.

Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl Garbės teismo konstatuoto Įstatymo 7 straipsnio 1 punkto pažeidimo, nurodė, kad „Lingvistinis šios nuostatos aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad TVVPĮ 7 straipsnio 1 punkte yra pateiktas lyginamosios vertės metodo sąvokos apibrėžimas, jo esmė, tačiau aptariamoje normoje nėra nustatytas joks imperatyvas vertintojui veikti tam tikru būdu. Šie argumentai suponuoja išvadą, kad TVVPĮ 7 straipsnio 1 punkte nenustačius jokių pareigų pareiškėjui, nėra galimybės konstatuoti, kad jis neveikė taip, kaip turėjo veikti, o tuo pačiu nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas, rengdamas Ataskaitą 1, pažeidė TVVPĮ 7 straipsnio 1 punktą. Remiantis tuo, kas buvo išdėstyta, konstatuotina, kad Garbės teismo išvada, jog pareiškėjas, vertindamas unikalų, pasauliniu mastu pripažintą ir į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašytą pastatą ir lygindamas jį su ženkliai mažesnio ploto, skirtingos paskirties pastatais, kurie nėra unikalūs ar įrašyti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, pažeidė TVVPĮ 7 straipsnio 1 punktą, laikytina neteisėta ir nepagrįsta“. Tokios pozicijos laikytasi ir dėl Ataskaitoje 2 nustatyto minėtos Įstatymo nuostatos pažeidimo.

Kitaip sakant, pirmosios instancijos teismas, nurodytu būdu aiškindamas Įstatymo 7 straipsnio 1 punkto nuostatą, iš esmės konstatavo, kad jos pažeisti neįmanoma, nes ja vertintojams nėra nustatyta jokių pareigų, imperatyvo veikti tam tikru būdu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, toks aptariamos materialinės teisės normos aiškinimas nėra teisingas. Tą iš esmės patvirtina ir teismų praktika – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-230/2012.

Pasisakydamas dėl Metodikos 33 punkto pažeidimo, teismas nurodė, kad „Metodikos 33 punkte yra nustatytas deklaratyvus reikalavimas turto įvertinimo ataskaitoje parodyti taikomų koeficientų reikšmių ir kitus skaičiavimus, tačiau visiškai sutiktina su pareiškėjo argumentu, jog nei minėtame punkte, nei kituose metodikos dalyse, nėra nurodyta, kaip ir kokiu būdu, kiek detaliai minėti skaičiavimai turi būti atlikti ir atskleisti, kaip ir kokiu konkrečiai būdu turi būti nustatomi ir pagrindžiami taikyti pataisos koeficientai. Atsižvelgiant į tai, jog Metodikos reikalavimas šioje dalyje nėra tikslus ir pakankamas, nes nėra nustatyta vertintojams privaloma minėtų reikšmių apskaičiavimo metodika, kitaip tariant, oficiali ir aprobuota tvarka, reglamentuojanti, kaip ir kokiu būdu tam tikri ataskaitose naudotini dydžiai, koeficientai turi būti nustatinėjami, o jų vertės – pritaikius aprobuotus metodus patikrinamos, negalima pripažinti, kad pareiškėjas pažeidė šį Metodikos punktą“.

Taigi, teismas iš esmės konstatavo, kad neįmanoma pažeisti ir šios teisės akto nuostatos, nes jame suformuotas deklaratyvus, netikslus, nepakankamas reikalavimas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, toks aptariamos materialinės teisės normos aiškinimas taip pat nėra teisingas. Tą iš esmės patvirtina ir teismų praktika – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-565/2014, 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1014/2007.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškindamas materialinės teisės normas – Įstatymo 7 straipsnio 1 punktą, Metodikos 33 punktą, priėjęs bendro pobūdžio išvadų, jog jos apskritai negali būti pažeidžiamos, netyrė ir nevertino konkrečių bylos aplinkybių, faktų, nepasisakė dėl šių Garbės teismo sprendime konstatuotų pažeidimų iš esmės, t. y. bylos neišnagrinėjo iš esmės, todėl yra pagrindas bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 straipsnis), pažeidė ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes, nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovo Turto vertinimo priežiūros tarnybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.