Civilinė byla Nr. e2A-927-910/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24562-2019-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.28.1; 2.6.28.3; 3.3.1.20
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 2 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitė (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ir atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl skolos priteisimo, kurioje trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Tomadas“ (toliau – UAB „Tomadas“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), 37 748,16 Eur skolos už konfiskuotų transporto priemonių saugojimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad su trečiuoju asmeniu Tauragės apskrities VPK sudarė 2013 m. gruodžio 18 d. viešojo pirkimo sutartį Nr. 85-4-ST2-110 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų teikimo Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, o 2013 m. gruodžio 27 d. – viešojo pirkimo sutartį Nr. 85-4-ST2-113 dėl analogiškų paslaugų teikimo Tauragės rajono ir Pagėgių savivaldybės teritorijose (toliau – ir Sutartys), kurių pagrindu ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei, atitinkamai, priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas Sutartyse nustatyta tvarka. Pagal Sutarčių 4.1 punkte, 4.1.2 papunktyje nurodytą įkainį (7,71 Eur arba 26,62 Lt, įskaitant PVM, už vieną priverstinio saugojimo parą) už suteiktas paslaugas tuomet, kai priverstinis transporto priemonių nuvežimas ir saugojimas vykdomas pagal galiojusio ATPK normas už ATPK pažeidimus, su ieškovu atsiskaito administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys. Sutarčių galiojimo laikotarpiu ieškovė pagal trečiojo asmens nurodymus priverstinai nuvežė ir saugojo transporto priemones, kurios saugojimo metu įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais dėl padarytų galiojusio ATPK normų pažeidimų buvo konfiskuotos iš šių transporto priemonių savininkų ir nuo teismo nutarimų įsiteisėjimo dienos tapo valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos, nuosavybe bei buvo perimtos (apskaitytos) atsakovės. Nuo teismo nutarimų konfiskuoti transporto priemones įsiteisėjimo dienos nuosavybės teisė į konfiskuotas transporto priemones perėjo valstybei, kuri atsakinga už konfiskuoto turto saugojimo išlaidų atlyginimą. Ieškovės priverstinai saugotos ir konfiskuotos transporto priemonės (iš viso – 137 vienetai) yra nurodytos ieškovo kartu su ieškiniu pateiktoje transporto priemonių detalizacijoje. Atsakovė, nurodytas transporto priemones faktiškai atsiėmusi iš ieškovės aikštelių, net iš dalies neatsiskaitė su ieškove už suteiktas paslaugas. Ieškovė kreipėsi į atsakovę su pretenzija, reikalaudama sumokėti už 137 vienetų konfiskuotų transporto priemonių saugojimą 4896 paras, taikant Sutarčių 4.1 punkte, 4.1.2 papunktyje numatytą įkainį (7,71 Eur už kiekvieną saugojimo parą (PVM įskaitytas) x 4896 saugojimo paros = 37 748,16 Eur), tačiau atsakovė pagal pateiktas pretenzijas neatsiskaitė. Dėl to ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 37 748,16 Eur už transporto priemonių saugojimą.
3. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovės teigimu, ieškovė prašo priteisti saugojimo paslaugų atlyginimą už transporto priemonių, kurių VMI neperėmė, saugojimą: Ford Escort, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Renault Espace, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Citroen, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Citroen ZX, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Renault Espace, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keturratis, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini); mopedas, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini); Seat Alhambra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); keturratis Jing Long, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini). Šios transporto priemonės liko policijos žinioje ir jų saugojimo išlaidos, jei tokios buvo patirtos, turi būti atlyginamos trečiojo asmens – Tauragės apskrities VPK. Prie ieškinio pridėtoje detalizacijoje nurodytų transporto priemonių dalis buvo konfiskuotos baudžiamosiose bylose: VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bylos Nr. 1-18-439/2013; Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bylos Nr. 1-94-107/2014; BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bylos Nr. 1-94-107/2014. Pagal Sutarčių 4.2 papunktį šių transporto priemonių saugojimo išlaidos, jei tokios buvo patirtos, turi būti atlygintos Tauragės apskrities VPK. Atsakovė taip pat nurodė, kad nesutinka su ieškovės teiginiu, jog transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslauga negali būti tapatinama su įprastine automobilių saugojimo aikštele. Iš Sąlygų matyti, kad ieškovės teikiamos paslaugos specifiškumas siejamas ne su transporto priemonių saugojimu, o su jų nuvežimu, už kurį atlyginti atsakovės nėra reikalaujama. Tai, kad trečiasis asmuo pirko transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas kartu, negali lemti didesnės nei rinkos kaina taikymo už saugojimo paslaugą turintiems atlyginti subjektams. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė pateikė transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų sutartis, sudarytas 2015 – 2019 metais, šios sutartys galiojo ne šioje byloje aktualiu laikotarpiu ir ne šiai bylai aktualioje teritorijoje, todėl jomis negali būti remiamasi, nustatant saugojimo paslaugų kainą šioje byloje. Be to, ieškovė pasirinko didžiausios kainos sutartis, neteikdama sutarčių, sudarytų ekonominiu išsivystymu Tauragės regionui artimesnėse teritorijose, kuriose kaina yra žemesnė nei ieškovo siekiama pagrįsti suma. Iš atsakovės pateiktų sutarčių matyti, kad 2013-2015 metais Tauragės apskrities teritorijoje transporto priemonių saugojimo paslaugų rinkos kaina neviršijo 1,9866 Eur už parą. Atsakovės įsitikinimu, ieškovės reikalavimas sumokėti už konfiskuotų transporto priemonių saugojimą Sutarčių 4.1.2 papunktyje nustatytą įkainį yra nepagrįstas, nepriklausomai nuo to, kokiam konkrečiam trečiajam asmeniui (ne sutarties šaliai) jis būtų reiškiamas. Vadovaujantis Sąlygų 7.1.2 papunkčiu, Sutarčių 4.2.2 papunktyje nustatytas įkainis turi būti taikomas visais atvejais, kai transporto priemonė konfiskuojama, nes šiame Sąlygų papunktyje nenumatyta, kad šis įkainis taikomas tik tais atvejais, kai transporto priemonės konfiskuojamos pagal BK normas. Saugojimo paslaugoms, numatytoms Sutartyse, taikomi tokie patys reikalavimai, nepriklausomai nuo to, koks subjektas už suteiktas paslaugas turi atsiskaityti, todėl nėra jokio teisinio pagrindo taikyti kitą nei 1,05 Eur kainą, kai už saugojimą reikalaujama mokėti pagal Sutartis. Atsakovės vertinimu, ieškovo ir trečiojo asmens sudarytose Sutartyse nustatytas didesnis saugojimo paslaugų įkainis nėra pagrįstas objektyviai didesnėmis ieškovo sąnaudomis, todėl Sutarčių 4.1.2 papunktyje nustatytas įkainis neatitinka teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų ir negali būti taikomas asmenims, neturėjusiems galimybės daryti įtakos Sutarčių nuostatoms.
5. Trečiasis asmuo Tauragės apskrities Vyriausiasis komisariatas pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad ieškovė turėtų koreguoti reikalaujamos priteisti sumos dydį, o atsakovė, kaip konfiskuotų transporto priemonių naujasis savininkė, turėtų tinkamai įgyvendinti įstatyme nustatytą pareigą ir kompensuoti ieškovei jos patirtas transporto priemonių saugojimo išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 14 532 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 14 532 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 304 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Teismas nustatė, kad ieškovė UAB „Tomadas“ ir trečiasis asmuo Tauragės apskrities VPK 2013 m. gruodžio 18 d. sudarė viešojo pirkimo sutartį Nr. 85-4-ST2-110 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, o 2013 m. gruodžio 27 d. sutartį Nr. 85-4-ST2-113 dėl analogiškų paslaugų teikimo Tauragės rajono ir Pagėgių savivaldybės teritorijose (toliau – ir Sutartys), kurių pagrindu ieškovas įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei, atitinkamai, priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas Sutartyse nustatyta tvarka. Pagal šių Sutarčių 4.1 punktą saugotojas už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą tais atvejais, kai transporto priemonė yra nuvežama ir saugoma pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso normas, turi teisę gauti atlygį už paslaugą iš administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų; Sutarčių 4.1.2 punkte nurodytu atveju nustatytas 26,62 Lt su PVM (atitinka 7,71 Eur) tarifas už vienos paros saugojimą. Ieškovė pateikė atsakovei pretenzijas sumokėti už pagal ATPK normas konfiskuotų transporto priemonių saugojimą laikotarpiu nuo teismo nutarimo konfiskuoti konkrečią transporto priemonę įsiteisėjimo dienos iki transporto priemonės atsiėmimo, atlikto VMI įgaliotų atstovų. Ieškovė reikalauja iš atsakovės sumokėti už 137 vienetų transporto priemonių saugojimą 2013–2015 metų laikotarpiu, iš viso – už 4896 paras, taikant Sutarčių 4.1.2 punkte nustatytą 26,62 Lt (7,71 Eur) su PVM tarifą už vieną transporto priemonės saugojimo parą, iš viso – 37 748,20 Eur.
8. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalimi (redakcija, galiojusia saugojimo paslaugų teikimo metu), atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 pateiktus teisės taikymo išaiškinimus dėl subjekto, atsakingo už saugojimo paslaugas, nustatymo, būtent valstybė, atstovaujama VMI, yra atsakinga už prievoles, susijusias su pagal ATPK normas konfiskuoto turto saugojimu (saugojimo išlaidas).
9. Pasisakydamas dėl tarifo, taikytino už ginčo automobilių saugojimą, teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019, atkreipė dėmesį į tai, jog dėl specialaus teisinio reguliavimo pareiga atsiskaityti už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas pagal transporto priemonės saugojimo sutartį kyla (gali kilti) ne tik ją sudariusiam viešąjį pirkimą organizavusiam trečiajam asmeniui (policijos komisariatui), bet ir rengiant bei vykdant viešojo pirkimo procedūras nedalyvavusiam bei Sutarties sąlygoms jokios įtakos negalėjusiam turėti nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui – fiziniam ar juridiniam asmeniui arba, kaip yra nagrinėjamos bylos atveju, valstybei, atstovaujamai VMI. Esant tokiai situacijai pripažintina, kad automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendė, kad transporto priemonės savininkas ir (ar valdytojas), nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą.
10. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė, nesutikdama su jai apskaičiuota paslaugos kaina, į bylą pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius automobilių saugojimo išlaidas įvairiais laikotarpiais įvairiose Lietuvos vietose. Ieškovė ieškinyje taip pat parengė lentelę, kurioje nurodė, kokie nuvežimo, pervežimo ir (ar) saugojimo paslaugų tarifai taikomi pagal 2015-2019 metais su VPK sudarytas sutartis bei pateikė įrodymus, kuriais grindė taikytino tarifo pagrįstumą. Teismas nurodė, kad iš byloje surinktų rašytinių įrodymų galima daryti išvadą, jog įkainiai (tarifai) už konfiskuotų automobilių saugojimą įvairiose Lietuvos vietovėse ir įvairiais laikotarpiais yra itin skirtingi. Be to, ieškovė pateikė transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų sutartis, sudarytas 2015–2019 metais, kurios galiojo ne šioje byloje aktualiu laikotarpiu ir ne šiai bylai aktualioje teritorijoje, todėl jomis negali būti remiamasi nustatant saugojimo paslaugų kainą šioje byloje. Teismas pripažino, kad tiksliai apskaičiuoti ieškovės turėtų ginčo automobilių saugojimo išlaidų ir pelno objektyviai neįmanoma. Kartu nurodė, kad, įvertinus šalių pateiktus įrodymus, negalima vienareikšmiškai sutikti su ieškovės pozicija, jog 7,71 Eur (su PVM) už parą tarifas yra ekonomiškai pagrįstas. Teismas, įvertinęs byloje surinktą rašytinę medžiagą, šalių atstovų paaiškinimus, atsižvelgęs į tai, kad atsakovės pareiga atsiskaityti kyla ne sutartinių santykių pagrindu, atsakovė nebuvo ieškovės ir trečiojo asmens sudarytų Sutarčių šalimi, negalėjo derėtis dėl kainų, be to, atsakovės teisinės padėties negalima prilyginti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padėčiai, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo principais, priėjo prie išvados, kad šiuo konkrečiu atveju teisingas ir protingas ginčo automobilių saugojimo įkainis yra 3,00 Eur su PVM už vieną parą.
11. Pasisakydamas dėl skolos dydžio, teismas išanalizavęs ieškovės pateiktus įrodymus, nustatė, kad atsakovei faktiškai nebuvo perduota 11 transporto priemonių. Kartu teismas pažymėjo, kad formaliai pagal byloje esančius duomenis nurodytas transporto priemones iš ieškovės perėmė ne VMI, bet VPK įgaliotas atstovas, tačiau iš bylos duomenų matyti, jog visos įvardytos transporto priemonės buvo konfiskuotos administracinių teisės pažeidimų bylose, apie jų konfiskavimą bei saugojimo vietą VMI buvo informuota, dėl visų šių transporto priemonių buvo priimti VMI sprendimai pripažinti jas nerealizuotinomis dėl jų netinkamumo naudoti nei pagal tiesioginę, nei pagal netiesioginę paskirtį, taigi VMI, kaip konfiskuoto turto savininkui – valstybei – atstovaujantis asmuo, priėmė sprendimus dėl tolesnio šio turto naudojimo. Nors iš pateiktų duomenų matyti, kad išvardintas transporto priemones atsiėmė VPK atstovai, įprastai – UAB „Metta“, kuri, kaip galima spręsti iš bylos duomenų, teikė transporto priemonių utilizavimo paslaugas, tačiau tai nepaneigia iš įstatymo kylančios pareigos būtent valstybei, atstovaujamai VMI, atlyginti pagal ATPK normas konfiskuoto turto saugojimo išlaidas. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju iš ieškovo saugojimo transporto priemones atsiėmę subjektai veikė su atsakovės žinia ir tik įgyvendino atsakovės apsisprendimą bei valią dėl tolesnio šių transporto priemonių naudojimo, todėl atlyginti nurodytų transporto priemonių saugojimo išlaidas už laikotarpį po teismo nutarimų, priimtų administracinių teisės pažeidimų bylose, konfiskuoti šias transporto priemones įsiteisėjimo pareiga tenka atsakovei.
12. Teismas taip pat nurodė, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog transporto priemonės VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo konfiskuotos baudžiamosiose bylose. Nors iš pateiktų dokumentų matyti, kad nurodytas transporto priemones savo žinion buvo perėmusi VMI, tačiau byloje nėra duomenų, jog šias transporto priemones atsakovė perėmė būtent iš ieškovės (pvz., transporto priemonę VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovės žinion perdavė antstolis). Byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių šių transporto priemonių atsiėmimo iš ieškovės datą, įrodymų apie nurodytas transporto priemones iš ieškovės atsiėmusį subjektą. Šalių Sudarytų Sutarčių, kuriomis ieškovas grindžia ieškinio reikalavimus, 4.2 punktu ieškovas ir trečiasis asmuo Tauragės apskrities VPK susitarė, kad tais atvejais, kai teismo sprendimu transporto priemonės yra konfiskuojamos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso normas, saugotojas turi teisę gauti atlygį iš policijos įstaigos, Sutarčių 4.2.2 punkte yra nustatytas atlygio už vienos paros saugojimą dydis – 3,63 Lt su PVM (1,05 Eur). Ieškovė nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į policijos įstaigą dėl saugant nurodytas transporto priemones turėtų saugojimo išlaidų atlyginimo. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir Sutarčių nuostatas, teismas darė išvadą, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, sudarančių pagrindą reikalauti iš atsakovės įvardytų baudžiamosiose bylose konfiskuotų transporto priemonių saugojimo išlaidas, todėl šią ieškinio reikalavimų dalį atmetė kaip nepagrįstą.
13. Teismas konstatavo, kad ieškovė pagrįstai reikalauja atsakovės atlyginti 134 vienetų transporto priemonių saugojimo 4844 paras išlaidas (t. y. iš ieškovo nurodytų 4896 parų atėmus 52 paras už 3 vienetų transporto priemonių, konfiskuotų baudžiamosiose bylose, saugojimo laikotarpį), ir, atsižvelgęs į protingu, teisingu ir pagrįstu teismo pripažintą 3 Eur dydžio vienos saugojimo paros tarifą, ieškovei iš atsakovės priteisė 14 532 Eur (4844 paros x 3 Eur).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
14. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Tomadas“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą pakeisti – priteisti iš atsakovės 37 347,24 Eur skolos už 134 vienetų transporto priemonių saugojimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo (2019 m. rugpjūčio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 785 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisti ieškovei bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai ir neargumentuotai sumažino ieškovės teikiamos specializuotos, iš viešosios teisės normų kildinamos, priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugos vienos paros įkainį, numatytą ieškovės ir Tauragės apskrities VPK 2013 m. gruodžio 18 d. sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje ir 2013 m. gruodžio 27 d. sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje dėl analogiškų paslaugų teikimo Tauragės rajono ir Pagėgių savivaldybės teritorijose, kurio dydis – 7,71 Eur (arba 26,62 Lt), įskaitant PVM, kai priverstinis saugojimas vykdytas pagal galiojusio ATPK normas už administracinės teisės pažeidimus.
14.2. Nors teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019, pateiktais išaiškinimais, tačiau, nukrypdamas nuo šių išaiškinimų, taip pat nuo byloje esančių rašytinių įrodymų, protingumo ir logikos principų, ieškovės teikiamos paslaugos įkainį sumažino drastiškai – net 61,09 proc. – nuo 7,71 Eur iki 3 Eur.
14.3. Sutartys, kuriose nustatytu įkainiu remdamasi ieškovė prašo priteisti iš atsakovės skolą už priverstinį konfiskuotų automobilių saugojimą, nustatytas viešojo konkurso būdu, pripažinus, kad ieškovės pasiūlytą kainą mažiausia iš visų pirkime dalyvavusių tiekėjų. Šią aplinkybę papildomai patvirtina ieškovė su apeliaciniu skundu pateikti rašytiniai įrodymai – Viešųjų pirkimų komisijos 2013 m. gruodžio 11 d. pranešimas CVP IS sistemoje Nr. 2439232. Be to, ieškovės taikomas įkainis, vertinant jį kasacinio teismo pateiktų išaiškinimų kontekste, akivaizdžiai atitinka analogiškų paslaugų – priverstinio transporto priemonių saugojimo – toje pačioje vietovėje (Šilalės rajono, Tauragės rajono savivaldybių, Pagėgių savivaldybės teritorijose) tuo pačiu metu (2013 m. pabaigoje, kai VPK organizavo konkursą) buvusią rinkos kainą, be to, jis buvo mažiausias ir, atitinkamai, ekonomiškai pagrįstas.
14.4. Viešųjų pirkimų komisija, įvertinusi ieškovės pasiūlymą, neatmetė jo dėl nepriimtinos perkančiajai organizacijai kainos. Tai reiškia, kad ieškovės pasiūlyta kaina buvo laikoma protinga ir pagrįsta. Viešųjų pirkimų komisijos organizuotas viešasis pirkimas, kurio pagrindu sudarytos sutartys, nėra ginčo bylos objektas, ieškovė buvo pripažinta šio pirkimo laimėtoja, todėl nesuprantami pirmosios instancijos teismo argumentai mažinti ieškovei priteistiną skolą, apskaičiuotą pagal konkrečius Sutartyse nustatytus įkainius. Viešųjų pirkimų komisija nuolat organizuoja priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų viešuosius pirkimus, todėl neabejotinai už bet kurį kitą subjektą žino šių paslaugų realią rinkos kainą.
14.5. Neteisinga daryti hipotetinę išvadą apie neva nepagrįstą ir neprotingą ieškovės paslaugos kainą, kai pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į viešojo pirkimo, kurio pagrindu buvo sudarytos Sutartys, sąlygas, kuriomis tiekėjui keliami itin griežti techniniai, finansiniai ir kiti kvalifikaciniai reikalavimai. Teismas nevertino paslaugos kainos sudėtinių dalių, tarp jų – kaštų specializuotai technikai, patalpoms, aikštelių teritorijoms, apsaugai, privalomam civilinės atsakomybės draudimui, laidavimo pratęsimui, darbuotojų užmokesčiui ir kt. Be jokių argumentų, skaičiavimų teismas ieškovės pasiūlytą mažiausią paslaugos kainą subjektyviai pripažino ekonomiškai nepagrįsta. Sutartys su ieškove buvo sudarytos remiantis viešojo pirkimo rezultatais – mažiausios kainos kriterijumi, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Sutartyse numatyti priverstinio transporto priemonių saugojimo įkainiai yra ekonomiškai nepagrįsti. Akivaizdu, kad, pasibaigus viešojo pirkimo procedūroms ir sudarius viešojo pirkimo sutartį, teismas neturi pagrindo su pirkimu nesusijusioje byloje subjektyviai nuspręsti dėl paslaugos kainos.
14.6. Teismas visiškai nevertino fakto, kad priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugų neteikia subjektai, teikiantys įprastinę saugojimo paslaugą paprastose aikštelėse, kuriems iš esmės nekeliami jokie reikalavimai, kurie materialiai neatsako už transporto priemonių apsaugą ir pan. Kasacinio teismo išaiškinta, kad turi būti vertinama rinkos kaina išskirtinai tapačios (bet ne panašios) paslaugos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).
14.7. Ieškovė yra pateikusi į bylą viešai prieinamus susistemintus duomenis apie priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugos rinkos kainas laikotarpiu nuo 2015 iki 2022 metų, iš kurių matyti, kad ieškovės pagal Sutartis teiktos paslaugos kaina yra netgi mažesnė už kitų analogiškas paslaugas teikiančių subjektų. Tik nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo prievolė pirkimų vykdytojams viešinti CVP IS sudarytas sutartis ir jų pakeitimus, todėl ieškovė pateikė į bylą būtent 2015-2019 metų duomenis, pagal kuriuos priverstinio saugojimo vienos paros rinkos kaina svyravo nuo 8,70 iki 19 Eur. 2013 ir 2015 metai – panašus laikotarpis. Naujausioje teismų praktikoje konstatuota, kad vienos paros priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugų rinkos kaina svyruoja net iki 14 Eur (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-69-580/2019). Faktas, kad ieškovės pagal Sutartis teiktos paslaugos kaina – 7,71 Eur – buvo ir yra ne tik ekonomiškai pagrįsta, bet netgi žemesnė nei analogiškos paslaugos kainos vidurkis.
14.8. Ieškovės ir VPK viešojo pirkimo būdu sudarytų Sutarčių nuostatos neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, kad dėl specialaus teisinio reguliavimo pareiga atsiskaityti už priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo paslaugas kyla (gali kilti) ne tik sutartį sudariusiam viešąjį pirkimą organizavusiam trečiajam asmeniui (policijos komisariatui), bet ir rengiant bei vykdant viešojo pirkimo procedūras nedalyvavusiam ir sutarties sąlygoms jokios įtakos negalėjusiam turėti nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019), atsakovė turi pareigą atsiskaityti su ieškove pagal Sutartyse nustatytą įkainį.
14.9. Teismas, sumažindamas Sutartyse nustatytą įkainį, iš esmės pakeitė viešojo pirkimo būdu sudarytas Sutartis, kurių teisėtumas nebuvo ir nėra kvestionuojamas. Nagrinėjamu atveju viešojo pirkimo institutas praranda esmę, nes teismas gali tiesiog savo iniciatyva, be perkančiosios organizacijos ir ieškovės valios, pakeisti viešojo pirkimo Sutartyse nustatytą paslaugos įkainį.
14.10. Nagrinėjamu atveju ne Sutartyse numatyta paslaugos kaina buvo ekonomiškai nepagrįsta, bet pačios atsakovės, turėjusios galimybes konfiskuotas transporto priemones saugoti savo pačios aikštelėje, lėmė skolos susidarymą.
15. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė pranešimo CVP IS sistemoje kopiją, kurioje patvirtinta, kad UAB „Tomadas“ pasiūlyta kaina buvo mažiausia. Tačiau, remiantis viešai prieinama CVP IS informacija (www.cvpp.lt), bylai aktualus pirkimas buvo vykdomas du kartus. 2013 m. lapkričio 7 d. vykusio pirkimo metu UAB „Tomadas“ pasiūlyta kaina – 33 600 Lt už kiekvieną pirkimo dalį – buvo pripažinta per didele. Tuo tarpu 2013 m. gruodžio 4 d. įvykusiame antrajame pirkime UAB „Tomadas“ buvo pripažinta laimėtoja, pasiūliusi 48 650 Lt kainą už kiekvieną pirkimo dalį. Taigi to paties subjekto pirmajame pirkime pasiūlyta gerokai mažesnė paslaugos kaina buvo pripažinta per didele, o po mėnesio organizuotame tame pačiame pirkime pasiūlyta didesnė kaina pripažinta tinkama. Tai aiškiai rodo Sutartyse numatytų ginčo paslaugos įkainių ekonominį nepagrįstumą.
15.2. Ieškovė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į viešojo pirkimo sąlygomis nustatytus reikalavimus, lemiančius ginčo paslaugos kaštus, nepateikė teismui jo patirtus kaštus pagrindžiančių duomenų, taigi teismas jų negalėjo įvertinti.
15.3. Šiai bylai aktualiu laikotarpiu ir aktualioje teritorijoje galiojusią realią saugojimo paslaugų rinkos kainą galima nustatyti pagal atsakovės įvardytas 2012 m. gegužės 30 d. ir 2012 m. spalio 2 d. sutartis, ir teisingas atlygis nagrinėjamu atveju būtų 1,72 Eur įkainis už vieną saugojimo parą.
15.4. Nors ieškovė teigia, kad viešojo pirkimo būdu sudarytose Sutartyse nustatyto saugojimo paslaugų įkainio mažinimas reikštų vienos iš esminių viešojo pirkimo sutarčių sąlygų keitimą, tačiau kasacinio teismo išaiškinta, jog tuo atveju, kai susimokėti reikalaujama iš subjekto, nedalyvavusio sudarant viešojo pirkimo sutartį, tokioje sutartyje numatytą kainą ne tik galima mažinti, bert teismas netgi turi pareigą vertinti, ar sutartyje nustatyta kaina atitinka rinkos kainą, proporcingumo ir teisingumo principus, ar neužkrauna per didelės naštos transporto priemonės savininkui.
15.5. Atsakovė, atstovaujama VMI, ginčo transporto priemones atsiėmė iš karto, kai tik gavo informaciją iš policijos komisariato ar antstolio. Ieškovė nepaaiškina, kokiu būdu konfiskuotas transporto priemones VMI galėjo atsiimti greičiau, nei sužinojo apie jų konfiskavimą.
16. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą pakeisti, sumažinant ieškovei priteistiną skolą iki 8 331,68 Eur, bylinėjimosi išlaidas – iki 174,02 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalyje numatytas ūkio subjekto išlaidų, susijusių su transporto priemonių saugojimu, atlyginimą, o ne ūkio subjekto nustatytos kainos sumokėjimą.
16.2. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovės nurodytas 7,71 Eur įkainis negali būti laikomas ekonomiškai pagrįstu ir kad byloje turi būti nustatytas teisingas saugojimo įkainis. Tačiau teismas nepagrįstai nustatė 3 Eur dydžio nagrinėjamu atveju taikytiną įkainį. Sprendime nepaaiškinta, kaip nustatytas būtent 3 Eur dydžio įkainis už vieną saugojimo parą. Tuo tarpu ginčo paslaugos įkainis turi būti nustatytas vertinant ginčui aktualiu laikotarpiu ir ginčui aktualioje teritorijoje buvusius saugojimo paslaugų įkainius.
16.3. Reali saugojimo paslaugų rinkos kaina šiai bylai aktualiu laikotarpiu ir ginčui aktualioje teritorijoje gali būti nustatyta pagal: 1) 2012 m. gegužės 30 d. sutartį Nr. (1.10-04-2)-22-168, galiojusią 3 metus nuo jos sudarymo, t. y. ir ginčo laikotarpiu; šioje sutartyje Tauragės apskrityje saugojimo įkainis buvo 0,1419 Eur (0,49 Lt) už 1 kubinį metrą per parą; vidutinis automobilio tūris, apskaičiuotas pagal pločio maksimumą (2 m), ilgį imant D klasės vidurkį (4,5 m) ir aukštį (1,55 m), gaunama 13,95 kub. m , apvalinama iki 14 kub. m ir gaunama, kad 14 kub. m vieno automobilio saugojimo kaina, taikant 0,1419 Eur įkainį, – 1,9866 Eur; 2) 2012 m. spalio 2 d. sutartį Nr. 6B-54/1210/03, pagal kurią Klaipėdos ir Tauragės apskrityse transporto priemonių iki 2,5 t vienos paros saugojimo įkainis buvo 1,45 Eur (5 Lt). Skundžiamame sprendime nepasisakyta, kodėl šiais įkainiais nesivadovauta. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ir trečiojo asmens sudarytų Sutarčių nuostatos netaikomos valstybei, teisingas saugojimo įkainis šioje byloje turėtų būti nustatomas pagal pirmiau nurodytų sutarčių įkainių vidurkį ir būtų 1,72 Eur (1,99+1,45):2). Taikant tokio dydžio įkainį, iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 8 331,68 Eur (4 844 x 1,72 Eur).
16.4. Sumažinus priteistą skolą, sumažintinas ir ieškovei iš atsakovės priteistinas žyminis mokestis. 8 331,68 Eur sudaro 22 proc. ieškinio reikalavimų, taigi iš valstybės ieškovei priteistina 174,02 Eur žyminio mokesčio išlaidų.
17. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Nagrinėjamu atveju priverstinai nuvežtos transporto priemonės buvo saugomos ieškovės ir Tauragės apskrities VPK sudarytų Sutarčių, o ne atsakovės įvardytų 2012 m. gegužės 30 d. ir 2012 m. spalio 2 d. sutarčių pagrindu, taigi šiose sutartyse numatytais įkainiais nėra pagrindo vadovautis. Be to, atsakovės įvardytos sutartys sudarytos ne dėl tapačių saugojimo paslaugų – pagal jas buvo saugomos ne transporto priemonės, o kitoks valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas. Nors atsakovė nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 30 d. sutarties galiojimo terminas buvo treji metai, tačiau byloje nėra duomenų, jog ši sutartis iš tiesų galiojo visą trejų metų laikotarpį ir nepasibaigė anksčiau.
17.2. Atsakovės nurodyta 2012 m. spalio 2 d. sutartis negali būti tinkamas pavyzdys ieškovės teikiamos paslaugos įkainiui nustatyti, nes: ginčo transporto priemonės ieškovės buvo priverstinai nuvežtos ir saugotos ne šios sutarties pagrindu; šioje sutartyje paslaugų kaina apskaičiuota pagal perkančiosios organizacijos – Kauno teritorinės muitinės – parengtas viešojo pirkimo sąlygas; ši sutartis galiojo tik kiek daugiau nei mėnesį nuo jos sudarymo ir buvo nutraukta nuo 2012 m. lapkričio 9 d.; ginčo Sutartys sudarytos 2013m. gruodžio mėnesį, tuo tarpu atsakovės įvardyta sutartis – 2012 m. spalio 2 d.
17.3. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis atsakovės įvardytomis 2012 m. gegužės 30 d. ir 2012 m. gruodžio 2 d. sutartimis, kurios pagal savo esmę, objektą, šalių įsipareigojimus, teises ir pareigas, atsakomybę ir kitus kriterijus nėra tapačios ginčo atvejui, be to, net nepatenka į pačios atsakovės cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019, įvardytus ginčo paslaugos kainos nustatymo kriterijus.
17.4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 11 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-26241-545/2019, dėl iš esmės tapataus ieškovės ir atsakovės ginčo tuo aspektu, kiek jis susijęs su transporto priemonės saugojimo kainos pagal kubinius metrus nustatymą, nurodė, kad VMI nurodyti 2019 metų įkainiai nuo 0,12 iki 0,73 Eur yra neadekvačiai maži ir ekonomiškai nepagrįsti, be to, apskaičiuoti už 1 kub. m per parą. Be to, apeliantė, saugojimo kainą skaičiuodama pagal kubinius metrus, turėtų įvertinti ir proporcingai paliktus tarpus pravažiavimui su specialia technika transporto priemonėms, kurios dažnu atveju būna nevažiuojančios, pakrauti-iškrauti.
17.5. Nagrinėjamu atveju teismas turėjo vadovautis ieškovės ir Tauragės apskrities VPK sudarytose Sutartyse nustatytais ginčo paslaugų įkainiais, nes ieškovės viešajame pirkime pasiūlyta paslaugos kaina buvo mažiausia iš visų kitų pirkime dalyvavusių tiekėjų, be to, paslaugos buvo teikiamos toje pačioje vietovėje ir ginčui aktualiu laikotarpiu.
17.6. Tenkinus atsakovės apeliacinį skundą ir nepagrįstai sumažinus Sutartyse nustatytą paslaugos įkainį, būtų pakeistas vienas iš esminių viešojo pirkimo sutarties elementų – viešojo pirkimo sutarties kaina. Pagal Sutarčių 13 punkto nuostatas Sutarčių keitimas galimas tik raštišku šalių susitarimu, tačiau šiuo atveju Sutarčių šalys nesudarė jokių susitarimų dėl įkainių keitimo.
17.7. Teismo sprendimu nepagrįstai sumažinus Sutartyse nustatytą paslaugos įkainį, neabejotinai būtų pažeistas teisėtas ieškovės lūkestis už faktiškai suteiktą paslaugą gauti Sutartyse sulygtą įkainį. Ieškovė yra privatus pelno siekiantis juridinis asmuo, turintis teisę gauti atlyginimą už suteiktas paslaugas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
18. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinių skundų ribas, todėl pasisako dėl ieškovės ir atsakovės paduotų apeliacinių skundų faktinių ir teisinių argumentų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
20. Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė naujų įrodymų, kuriuos prašo pridėti prie bylos: perkančiosios organizacijos VPK 2013 m. gruodžio 11 d. pranešimą CVP IS sistemoje Nr. 2439232, kuriuo siekia patvirtinti įrodinėjamą aplinkybę, jog viešojo pirkimo konkurse ieškovės pasiūlyta kaina, kurios pagrindu sudarytos Sutartys, buvo mažiausia, taip pat Viešųjų pirkimų tarnybos pranešimą, patvirtinantį, jog prievolė išviešinti viešojo pirkimo sutartis pirkimų vykdytojams kilo tik nuo 2015 m. sausio 1 d. Ieškovė remiasi tuo, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė kilo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, nes ieškovė negalėjo numatyti, jog perkančiosios organizacijos mažiausia pripažinta ieškovės kaina ginčo civilinėje byloje gali būti kvestionuojama kaip neva ekonomiškai nepagrįsta.
21. Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
22. Kartu pažymėtina, kad nurodytas draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016).
23. Nagrinėjamu atveju ieškovė (apeliantė) pagrindė, kodėl prašomų priimti naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Atsakovė, rengdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, turėjo galimybę susipažinti su ieškovės pridėtais naujais įrodymais ir, remdamasi viešai prieinama CVP IS informacija (www.cvpp.lt), pateikė atsikirtimus dėl ieškovės naujai pateiktų įrodymų įrodomosios reikšmės, sprendžiant byloje kilusį ginčą. Naujų įrodymų priėmimas neužvilkins apeliacinės bylos nagrinėjimo. Tam, kad būtų visapusiškai ir objektyviai išsiaiškintos šalių ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, ieškovės (apeliantės) pateikti nauji įrodymai priimami ir apeliacinės instancijos teismo bus vertinami visų byloje esančių duomenų kontekste (CPK 314 straipsnis).
Dėl įkainio, taikytino už valstybės naudai konfiskuotų transportų priemonių saugojimą, dydžio nustatymo, kai valstybė (jai atstovaujanti institucija) su transporto priemonių saugojimo paslaugas teikiančia įmone nėra sudariusi sutarties
24. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, kokio dydžio atlyginimą ieškovei turi mokėti atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama VMI, už valstybės naudai konfiskuotų 134 vienetų transporto priemonių saugojimą 2013-2015 metų laikotarpiu po to, kai Tauragės apskrities VPK, veikiančio pagal su ieškove sudarytas sutartis, nurodymu ieškovės priverstinai nuvežtos ir saugotos transporto priemonės buvo konfiskuotos už padarytus administracinius teisės pažeidimus ir, įsiteisėjus teismo procesiniams sprendimams, tapo Lietuvos valstybės nuosavybe.
25. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės atlyginimą, apskaičiuotą taikant 7,71 Eur dydžio įkainį (už vieną transporto priemonės saugojimo parą), kuris buvo nustatytas ieškovės ir Tauragės apskrities VPK 2013 m. gruodžio 18 d. sudarytoje Viešojo pirkimo sutartyje Nr. 85-4-ST2-110 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje ir 2013 m. gruodžio 27 d. Viešojo pirkimo sutartyje Nr. 85-4-ST2-113 dėl analogiškų paslaugų teikimo Tauragės rajono ir Pagėgių savivaldybės teritorijose (toliau – Sutartys).
26. Atsakovė, nesutikdama su prašomo priteisti atlyginimo dydžiu, teigia, kad teisingas ginčo transporto priemonių saugojimo įkainis nagrinėjamu atveju būtų 1,72 Eur. Toks atlygio dydis yra 2012 m. gegužės 30 d. sutartyje Nr. (1.10-04-02)-22-168 (galiojusioje trejus metus nuo jos sudarymo) nurodyto saugojimo paslaugų Tauragės apskrityje įkainio (0,1419 Eur (0,49 Lt) už 1 kubinį metrą, o 14 kubinių metrų vieno automobilio saugojimo kaina – 1,9866 Eur) ir 2012 m. spalio 2 d. sutartyje Nr. 6B-54/1210/03 nurodyto transporto priemonių iki 2,5 t vienos paros saugojimo Klaipėdos ir Tauragės apskrityse įkainio (1,45 Eur (5 Lt)) vidurkis.
18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktą rašytinę medžiagą, šalių atstovų paaiškinimus, atsižvelgęs į tai, kad atsakovės pareiga atsiskaityti kyla ne sutartinių santykių pagrindu, atsakovė nebuvo ieškovės ir trečiojo asmens sudarytų Sutarčių šalimi, negalėjo derėtis dėl kainų, be to, atsakovės teisinės padėties negalima prilyginti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padėčiai, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo principais, darė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju teisingas ir protingas ginčo automobilių saugojimo įkainis yra 3 Eur su PVM už vieną parą.
19. Ieškovė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo ginčo atveju taikytą valstybės naudai konfiskuotų transporto priemonių saugojimo įkainį, teigia, kad teismas neteisėtai sumažino ieškovės ir Tauragės apskrities VPK viešojo pirkimo būdu sudarytose Sutartyse įtvirtintą ieškovės teikiamos specializuotos paslaugos įkainį, kuris atitinka mažiausios kainos kriterijų.
20. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra nurodyta, kad automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Kasacinio teismo konstatuota, kad transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas, nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą. Šios išvados nepanaikina aplinkybė, kad ieškovas (saugotojas) savo reikalavimą grindžia su policijos komisariatu sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje nurodytais įkainiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 30 punktas).
21. Vadovaujantis aptartais kasacinio teismo išaiškinimais, ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti ir mažinti skolos, apskaičiuotos pagal ieškovės viešojo pirkimo būdu sudarytose Sutartyse nustatytus įkainius, atmestini kaip nepagrįsti.
22. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, byloje kilus ginčui dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios teisingos paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jeigu teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 36 punktas).
23. Nagrinėjamos bylos aspektu pabrėžtina tai, jog ieškovė, tvirtindama, kad jos reikalaujamas saugojimo paslaugos įkainis atitinka analogiškų paslaugų rinkos kainą ginčui aktualiu laikotarpiu ir ginčui aktualioje teritorijoje, nutyli tai, jog viešojo pirkimo būdu sudarytose Sutartyse nustatyti dvejopo pobūdžio įkainiai, kurių dydžiai esmingai skiriasi: 1) kai už privertinai nuvežtų transportų priemonių saugojimą moka policijos įstaiga, sudariusi Sutartis, nustatytas 1,05 Eur (3,63 Lt) įkainis (Sutarčių 4.2.2 papunktis); 2) kai už privertinai nuvežtų transportų priemonių saugojimą moka administracinėn atsakomybėn patraukti asmenys – 7,71 Eur (Sutarčių 4.2.1 papunktis) (t. 1, b. l. 7-10; 62-65, 66).
24. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovės ieškinyje parengtoje lentelėje apie analogiškų saugojimo paslaugų rinkos kainas laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2022 m. sausio 28 d. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse pateikti duomenys tik apie įkainius, nustatytus administracinėn atsakomybėn traukiamiems asmenims, tuo tarpu policijos įstaigoms, sudariusioms viešųjų pirkimų sutartis, taikomi įkainiai nenurodyti (t. 1, b. l. 5).
25. Teismo proceso metu ieškovė (apeliantė) nepateikė jokio argumentuoto paaiškinimo, kodėl už tos pačios transporto priemonės saugojimo paslaugas mokėtinas atlygis taip esmingai skiriasi priklausomai nuo to, kokiam subjektui tenka pareiga atsiskaityti. Akcentuotina tai, kad priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimas yra ne baudimas už padarytą administracinį nusižengimą, o teikiama paslauga, kuria užtikrinamas turto saugumas. Priverstinės pasaugos kaina negali būti paslaugos teikimo sąnaudomis bei rinkos kaina nepateisinamo dydžio, nes tai reikštų dar vienos sankcijos asmeniui už tuos pačius veiksmus, dėl kurių taikomas priverstinis nuvežimas, taikymą. Dvigubas baudimas už tuos pačius veiksmus yra negalimas. Be to, civilinio teisinio pobūdžio saugojimo paslaugas teikiantis ūkio subjektas neturi teisės taikyti jokių neigiamo poveikio priemonių asmeniui, kurio priverstinai nuvežtą transporto priemonę saugo.
26. Nagrinėjamo ginčo aspektu pažymėtina tai, kad nors Sutartyse nustatyti tos pačios priverstinio saugojimo paslaugos įkainiai, taikomi policijos įstaigai ir administracinėn atsakomybėn traukiamiems asmenims (transporto priemonių savininkams ir valdytojams), esmingai skiriasi, ieškovė neteigia, jog policijos įstaigos mokamas įkainis yra ekonomiškai nepagrįstas.
27. Įvertinus tokį žymų įkainių, ieškovės taikomų už tapačią paslaugą skirtingiems subjektams, dydžių skirtumą, darytina išvada, kad iš atsakovės Lietuvos Respublikos, tapusios konfiskuotų transportų priemonių savininke, reikalaujamas priteisti 7,71 Eur įkainis už vieną transporto priemonės saugojimo parą negali būti pripažintas nei atitinkančiu realią analogiškų paslaugų rinkos kainą ginčui aktualiu laikotarpiu ginčui aktualioje teritorijoje, nei ekonomiškai pagrįstu (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
28. Ieškovė itin pabrėžia jos teikiamų ginčo paslaugų (priverstinio transporto priemonių saugojimo) specifiškumą ir didelius kaštus, lemtus viešojo pirkimo sąlygų tokioms paslaugoms nustatytų specialių reikalavimų. Tačiau pažymėtina tai, kad teismo proceso metu ieškovė neteikė į bylą konkrečių duomenų, ekonominių skaičiavimų, kurie galėtų pagrįsti jos teikiamų specializuotų paslaugų realius kaštus, o kartu ir būtų pagrindas spręsti apie reikalaujamo už teikiamas paslaugas 7,71 Eur įkainio dydžio pagrįstumą ir proporcingumą (CPK 12, 178 straipsniai).
29. Ieškovė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismui iki 3 Eur sumažinus suteiktų paslaugų įkainį, ji verčiama dirbti akivaizdžiai nuostolingai, vėlgi nepateikė jokių konkrečių duomenų, ekonominių skaičiavimų tokiems savo teiginiams pagrįsti (CPK 12, 178 straipsniai). Kai policijos įstaigai nustatyto 1,05 Eur dydžio įkainio ieškovė nelaiko ekonomiškai nepagrįstu, tai pirmosios instancijos nustatyto 3 Eur dydžio įkainis negali būti pripažintas akivaizdžiai nuostolingu, juolab kad ieškovė tokią savo poziciją grindžia tik deklaratyviais teiginiais (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
30. Ieškovės pateikti į bylą duomenys apie kitų subjektų teikiamų analogiško pobūdžio paslaugų kainą 2015-2019 metais sudarytose viešojo pirkimo sutartyse yra ne ginčui aktualaus, o vėlesnio laikotarpio, be to, Vilniaus, Kauno apskrityse teikiamų paslaugų kaina negali būti laikoma ginčui aktualioje teritorijoje (Tauragės apskrityje) galiojusia analogiško pobūdžio paslaugų rinkos kaina. Jau nurodyta, kad ieškovė remiasi kitų sutarčių įkainiais, nustatytais administracinėn atsakomybėn patrauktiems asmenims, visiškai nutylėdama įkainius, nustatytus policijos įstaigoms, sudariusioms šias sutartis viešojo pirkimo būdu. Ieškovė nepagrindė, kodėl iš valstybės, tapusios konfiskuotų transportų priemonių savininke, už šių daiktų saugojimą reikalaujama sumokėti pagal teisės pažeidėjams, kurių transporto priemonės konfiskuotos, taikomą įkainį.
31. Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, jog ieškovė (apeliantė) neįrodė, kad jos reikalaujamas 7,71 Eur dydžio įkainis už suteiktas priverstinio transporto priemonių saugojimo ginčo laikotarpiu paslaugas atitiko tapačių specializuotų paslaugų rinkos kainą ginčui aktualiu laikotarpiu ir ginčo aktualioje teritorijoje, taip pat kad pirmosios instancijos teismo pritaikytas 3 Eur dydžio įkainis yra nuostolingas, nepadengia ieškovės suteiktų specializuotų paslaugų kaštų (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
32. Atsakovė (apeliantė), kvestionuodama pirmosios instancijos teismo nagrinėjamo ginčo atveju pritaikytą 3 Eur dydžio įkainį, remiasi tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – Taisyklės) 5 punktą tais atvejais, kai valstybei perduotiną turtą būtina saugoti, teikiamų saugojimo paslaugų kaina turi būti nustatyta vadovaujantis protingumo kriterijais ir atitiktų rinkoje teikiamų analogiškų saugojimo paslaugų kainą.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės (atsakovės) nurodoma teisės norma įpareigoja valstybės instituciją, kurios žinioje yra valstybei perduodamas turtas, užtikrinti, jog su asmenimis, teikiančiais saugojimo paslaugas, būtų sudarytos ekonomiškai pagrįstos saugojimo paslaugų sutartys. Nagrinėjamu atveju valstybei atstovaujanti institucija – VMI – nesudarė su ginčo paslaugas teikiančiais subjektais sutarties, kurioje būtų sulygtas ekonomiškumo, protingumo kriterijus, analogiškų paslaugų rinkos kainą Tauragės apskrityje atitinkantis saugojimo paslaugų įkainis.
28. Atsakovė (apeliantė) teigia, kad reali saugojimo paslaugų rinkos kaina šiai bylai aktualiu laikotarpiu ir ginčui aktualioje teritorijoje gali būti nustatyta pagal: 1) 2012 m. gegužės 30 d. sutartyje Nr. (1.10-04-2)-22-168 (galiojusioje 3 metus nuo jos sudarymo) Tauragės apskrityje nurodytą saugojimo paslaugų įkainį (0,1419 Eur (0,49 Lt) už 1 kubinį metrą per parą, t. y. vieno automobilio (skaičiuojant po 14 kubinių metrų) saugojimo kaina – 1,9866 Eur); 2) 2012 m. spalio 2 d. sutartyje Nr. 6B-54/1210/03 Klaipėdos ir Tauragės apskrityse nustatytą transporto priemonių iki 2,5 t vienos paros saugojimo įkainį – 1,45 Eur (5 Lt). Pasak atsakovės, teisingas ginčo transporto priemonių saugojimo įkainis nagrinėjamu atveju būtų 1,72 Eur, t. y. įvardytose dviejose sutartyse nustatytų įkainių vidurkis (1,99 + 1,45):2).
29. Vadovaujantis pirmiau aptartais kasacinio teismo išaiškinimais, atsakovė (apeliantė), nesutikdama su iš jos reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonių priverstinį saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, pateikdama įrodymų tokio pobūdžio paslaugų rinkos kainai ginčui aktualiu laikotarpiu ginčui aktualioje teritorijoje pagrįsti. Jau nurodyta, kad atsakovė, atstovaujama VMI, 2013-2015 metų laikotarpiu neorganizavo viešojo pirkimo ginčo paslaugoms Tauragės apskrityje pirkti, duomenų apie ginčui aktualiu laikotarpiu kitų subjektų sudarytas analogiškų paslaugų sutartis ir jose nustatytus tokių paslaugų įkainius nepateikė (CPK 12, 178 straipsnis).
30. Atsakovės (apeliantės) įvardyta 2012 m. gegužės 30 d. sutartis Nr. (1.10-04-2)-22-168, nors sudaryta 3 metams ir patenka į ginčo laikotarpį, tačiau joje susitarta dėl kitokio pobūdžio kilnojamojo turto, ne transporto priemonių saugojimo paslaugų. Taigi joje nustatytas saugojimo paslaugų įkainis nėra tinkamas orientyras, sprendžiant dėl ginčo paslaugų rinkos kainos. 2012 m. spalio 2 d. sutartis Nr. 6B-54/1210/03 dėl sulaikytų transporto priemonių transportavimo ir pasaugos, sudaryta Kauno teritorinės muitinės ir UAB „Tomadas“, kurioje buvo nustatytas 1,45 Eur (5 Lt) dydžio transporto priemonių iki 2,5 t saugojimo Klaipėdos ir Tauragės apskrityse įkainis, ginčo laikotarpiu negaliojo, buvo nutraukta. Taigi atsakovės (apeliantės) pateikti į bylą duomenys neteikia pakankamo pagrindo pripažinti įrodyta jos poziciją, kad transporto priemonių saugojimo paslaugų rinkos kaina šiai bylai aktualiu laikotarpiu ir ginčui aktualioje teritorijoje buvo 1,72 Eur už vieną saugojimo parą (CPK 12, 178 straipsnis, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
31. Nagrinėjamu atveju, išanalizavus ieškovės ir trečiojo asmens Tauragės apskrities VPK 2013 m. gruodžio 18 d. ir 2013 m. gruodžio 27 d. sudarytose viešojo pirkimo sutartyse nustatytus priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugų įkainius, taikomus policijos įstaigai ir administracinėn atsakomybėn patrauktiems asmenims, atsižvelgus į tai, kad valstybei atstovaujanti VMI 2013-2015 metų laikotarpiu pati neinicijavo sutarties dėl transporto priemonių saugojimo paslaugų Tauragės apskrityje sudarymo, o teismo proceso metu nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jos įvardytą 1,72 Eur dydžio ginčo paslaugų rinkos kainos dydį, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis tais duomenimis, kuriuos šalys pateikė į bylą, vadovaudamasis, be kita ko, teisingumo, protingumo, sąžiningumo, proporcingumo principais, pagrįstai taikė 3 Eur dydžio įkainį už vieną saugojimo parą (CPK 12, 178 straipsnis, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
32. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties
33. Vadovaujantis nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais motyvais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams taikytinas materialiosios teisės normas, byloje surinktus įrodymus įvertino pagal civilinio proceso teisės normų nustatytas ir teismų praktikoje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles. Dėl ieškovės ir atsakovės apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
atmesti apeliacinius skundus.
Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą.
Teisėjos Ramunė Mikonienė
Asta Pikelienė
Laima Ribokaitė