Civilinė byla Nr. e2S-956-555/2020

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-05151-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2; 3.1.18.2.1;

3.1.18.2.3; 3.3.2.4

  (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 26 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-10281-877/2020 pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Asnita“ ieškinį atsakovei A. D. dėl žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė restruktūrizuojama UAB „Asnita“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės A. D. 8 770,00 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuojant atsakovės turtą. Ieškovė nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-326-381/2020 panaikino Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartį ir UAB „Feigenta ir Ko“ bankrotą pripažino tyčiniu. Minėtos įmonės vadovė buvo A. D., kuri savo veiksmais privedė įmonę prie bankroto. Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Įmonę likvidavus dėl bankroto, bankroto administratoriui nebuvo perduotas joks įmonės turtas. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė, siekdama išvengti galimo atsiskaitymo su ieškove, gali bandyti turimą turtą paslėpti ar perleisti jį tretiesiems asmenims, kas apsunkintų ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo vykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Kauno apylinkės teismas 2020 m. kovo 31 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – ieškovės reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, vertybinius popierius, obligacijas, bei turtines teises pareikšto reikalavimo sumai – 8 770,00 Eur sumai. Šiam turtui nesant ar jo nepakankant – pareikšto reikalavimo ribose areštavo atsakovės pinigines lėšas, esančias pas atsakovę, kredito įstaigų sąskaitose arba pas trečiuosius asmenis.

4.       Teismas nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tikėtina grėsmė teismo sprendimo vykdymui ar kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė, tačiau teismui nebūtina turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai tokia grėsmė atsiras.

5.       Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-326-381/2020, buvo panaikinta Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis ir BUAB „Feigenta ir Ko“, kurios vadovė buvo A. D., bankrotą pripažino tyčiniu. Lietuvos apeliacinio teismo priimtoje nutartyje išdėstyti argumentai leido teismui daryti prielaidą, kad atsakovė ir toliau gali elgtis nesąžiningai, slėpti savo turtą, jį perleisti tretiesiems asmenims, taip siekdama išvengti ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo vykdymo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus bei į tai, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo reikalavimą, o iš atsakovės šioje byloje prašoma priteisti 8 770,00 Eur suma laikoma pakankamai didele fiziniam asmeniui, teismas laikė, kad kyla grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, todėl byloje yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai  

6.       Atskiruoju skundu atsakovė A. D. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1.                      Teismui tenkinus ieškovės ieškinį arba iš dalies – toks teismo sprendimas turės tiesioginės įtakos kito juridinio asmens – bankrutavusios UAB „Feigenta ir Ko“, atstovaujamo bankroto administratoriaus, teisėms ir interesams, todėl jau ieškinio priėmimo stadijoje teismas turėjo įvertinti, kad ieškovės teikiamas ieškinys yra su akivaizdžiais trūkumais (CPK 111 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir nustatyti terminą ieškovei trūkumų pašalinimui.

6.2.                      Preliminariai vertinant ieškovės ieškinio pagrįstumą, teismas privalėjo atsižvelgti į kartu su ieškiniu pateiktą bankrutavusios UAB „Feigenta ir Ko“ Juridinių asmenų registro išrašą, kuris patvirtina, kad atsakovė įmonės direktore buvo laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. gegužės 25 d., t. y. ji neteko įmonės vadovės pareigų sekančią darbo dieną, kai turėjo būti pradėta vykdyti Gaminių ir paslaugų teikimo sutartis su ieškove. Nuo 2016 m. gegužės 25 d. iki bankroto bylos iškėlimo bendrovės direktoriumi buvo paskirtas G. P.. Viena vertus, teismui tenkinus ieškovės ieškinį visiškai arba iš dalies – toks teismo sprendimas turės tiesioginės įtakos G. P. teisėms ir pareigoms, todėl jau ieškinio priėmimo stadijoje teismas turėjo įvertinti, kad ieškovės teikiamas ieškinys yra su akivaizdžiais trūkumais (CPK 111 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir nustatyti terminą ieškovei trūkumų pašalinimui. Kita vertus, kartu su ieškiniu pateikti įrodymai patvirtina, kad galima žala ieškovei buvo padaryta jau kito asmens vadovavimo įmonei laikotarpiu, todėl šiuo atveju ieškinio priėmimo stadijoje konstatuoti atsakovės galimą nesąžiningumą būtent šio įmonės kreditoriaus (ieškovės) atžvilgiu nėra pagrindo.

6.3.                      Ieškovė nuslėpė nuo teismo faktinę aplinkybę, kad Kauno apygardos teisme jau yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1348-601/2020 pagal ieškovės bankrutavusios UAB „Feigenta ir Ko“ bankroto administratoriaus ieškinį atsakovei A. D., trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų G. P., dėl 16 302,00 Eur žalos atlyginimo, metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Kaip patvirtina bankrutavusios UAB „Feigenta ir Ko“ bankroto administratoriaus ieškinio turinys, minėtoje byloje yra sprendžiamas 16 302,00 Eur žalos priteisimo iš atsakovės A. D. klausimas visų BUAB „Feigenta ir Ko“ kreditorių, įskaitant ir bankrutavusios UAB „Asnita“, naudai. Akivaizdu, kad minėtoje byloje teismui pilnai ar iš dalies tenkinus bankrutavusios UAB „Feigenta ir Ko“ bankroto administratoriaus ieškinį, dalis priteistos žalos bus paskirstyta tarp visų įmonės kreditorių, įskaitant ir bankrutavusią UAB „Asnita“. Pirmos instancijos teismas ieškinio priėmimo stadijoje nustatęs, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės tiesiogiai atsakovės atžvilgiu, negalėjo nei konstatuoti ieškovės ieškinio preliminaraus pagrįstumo, nei tuo labiau atsakovės nesąžiningumo.

6.4.                      Civilinėje byloje Nr. e2-1348-601/2020 Kauno apylinkės teismas 2019 m. spalio 31 d. nutartimi jau buvo pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones atsakovės turtui 16 305,00 Eur apimtyje, tokį sprendimą motyvuodamas tuo, kad netaikius laikinųjų pasaugos priemonių, atsakovė, siekdama išvengti galimo atsiskaitymo su ieškove, gali bandyti turimą turtą paslėpti ar perleisti jį tretiesiems asmenims, kad galimai apsunkintų vėliau priimto teismo sprendimo realų ir savalaikį įvykdymą. Tačiau išnagrinėjęs atsakovės atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. nutarties, Kauno apygardos teismas 2020 m. sausio 28 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – ieškovės bankrutavusios UAB „Feigenta ir Ko“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės A. D. atžvilgiu atmetė. Nagrinėjamu atveju ieškovė taip pat nepateikė jokių duomenų, kad atsakovė, žinodama apie jau 2019 m. inicijuotą bankrutavusios UAB „Feigenta ir Ko“ bankroto administratoriaus ieškinį dėl 16 302,00 Eur žalos atlyginimo, būtų ėmusi kokių tai nesąžiningų veiksmų, sukeliančių grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

6.5.                      Ieškovė sąmoningai klaidina teismą ir nuslėpė nuo teismo faktinę aplinkybę, kad atskira teismo nutartimi kaltė dėl bankroto administratoriui neperduoto įmonės turto ir dokumentų buvo pripažinta paskutinio bankrutavusios UAB „Feigenta ir Ko“ vadovo G. P., kuriam Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1065-60l/2018 skyrė 500,00 Eur baudą. Su šia Kauno apygardos teismo nutartimi buvo supažindinti visi bankrutavusios UAB „Feigenta ir Ko“ kreditoriai, įskaitant ir ieškovę.

7.       Ieškovė restruktūrizuojama UAB „Asnita“ pateikė atsiliepimą į atsakovės atskirąjį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

7.1.                      Šiuo aspektu pasakytina, kad nagrinėjamoje byloje pareikštas bankrutavusios įmonės, kurios bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, kreditorės – ieškovės, ieškinys dėl individualios žalos, t. y. 8 770 Eur, atlyginimo iš kalto dėl tyčinio bankroto asmens – buvusio įmonės vadovo (atsakovės). Ieškovė, kaip įmonės, kurios bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, kreditorė, turi teisę pareikšti tokio pobūdžio kaip nagrinėjamoje byloje ieškinį, o atsakovės argumentai, kad teismas privalėjo nustatyti ieškovui terminą šalinti ieškinio trūkumams yra nepagrįsti.

7.2.                      Aplinkybės, kad ieškovės, kaip įmonės kreditorės, nepatenkintas finansinis reikalavimas įmonės bankroto byloje yra aiškus ir nesumažės atlikus visas įmonės likvidavimo procedūras, nepaneigia ir tai, kad įmonės bankroto administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 16 305,00 Eur žalos atlyginimo iš atsakovės.

7.3.                      Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-326-381/2020, konstatavo, kad atsakovė, net ir po G. P. paskyrimo UAB „Feigenta ir Ko“ direktoriumi, de jure, faktiškai išliko įmonės vadove. Šių išvadų nepaneigia ir ta aplinkybė, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-1065-601/2019 skyrė 500,00 Eur baudą G. P. už įmonės turto ir dokumentų neperdavimą bankroto administratoriui, kadangi ši nutartis nenustato jokių prejudicinių faktų bei neįrodo, kad faktiniu įmonės vadovu buvo būtent G. P., be to, ši nutartis priimta dar iki nutarties, kuria įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, t. y. teismas, skirdamas baudą, netyrė tų aplinkybių, kurios buvo analizuojamos sprendžiant klausimą dėl tyčinio bankroto, t. y. faktinio įmonės vadovo (vadovavusio įmonei iki bankroto bylos iškėlimo) teismas tuo metu nenustatinėjo.

7.4.                      Laikinosios apsaugos priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios, todėl nagrinėjamu atveju atsakovo cituojama Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-141-254/2020, nenustato jokių prejudicinių faktų. Ieškovė, prašydama taikyti areštą atsakovės turtui, įrodinėjo jos nesąžiningumą, t. y. visiškai tikėtiną atsakovės nenorėjimą įvykdyti teismo sprendimą, remdamasis turimais duomenimis apie atsakovės anksčiau atliktus nesąžiningus veiksmus tiek jos vadovaujamos įmonės, tiek ir jos kreditorių atžvilgiu, o taip pat viešoje erdvėje pateikiama kitų subjektų nuomone apie atsakovės asmenines savybes bei ilgą laiko tarpą besikartojusį elgesį (modelį) su verslo partneriais ir kitais subjektais.

7.5.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylose yra viešojo intereso. Ieškovė yra restruktūrizuojama įmonė, todėl galimai jai palankus sprendimas būtų naudingas ne tik jai, bet ir kitiems subjektams – ieškovės kreditoriams, todėl spręstina, kad būtent pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iki teismo sprendimo priėmimo šioje byloje, labiausiai gina ieškovės ir jos kitų kreditorių teises bei užtikrina viešojo intereso apsaugą.

         Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8.       Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

9.       Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovės ieškinio reikalavimų užtikrinimui atsakovės atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovės nekilnojamojo turto ir kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovei ir esančių pas ją arba trečiuosius asmenis, areštas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

10.       Teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti ieškinio reikalavimų, kurie galimai bus patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

11.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės A. D. turto ir piniginių lėšų areštą – taikė konstatavęs egzistuojant abiem laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygoms. Iš atsakovės atskirojo skundo argumentų spręstina, kad nagrinėjamu atveju kvestionuojami pirmosios instancijos teismo motyvai tiek dėl pareikšto ieškinio preliminaraus (lot. prima facie) pagrįstumo, tiek dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tikrina pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus (CPK 320 straipsnis).

12.       Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą. Pagal prima facie doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016).

13.       Vadinasi, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Tik įsitikinęs ieškinio reikalavimų tikėtinu pagrįstumu teismas gali spręsti, ar yra antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

14.       Bylos duomenimis nustatyta, kad nagrinėjamu atveju bankrutavusios įmonės, kurios bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, kreditorė-ieškovė pareiškė tiesioginį ieškinį dėl individualios žalos, t. y. 8 770,00 Eur, atlyginimo iš kalto dėl tyčinio bankroto asmens – buvusio bankrutavusios įmonės vadovo (atsakovės). Ieškinyje nurodytoms aplinkybės pagrįsti ieškovė yra pateikusi gaminių ir paslaugų teikimo sutartį, mokėjimo nurodymą dėl avanso sumokėjimo, Juridinių registro išrašą apie bankrutavusią UAB „Feigenta ir Ko“, Kauno apygardos teismo nutartis, kuriomis UAB „Feigenta ir Ko“ iškelta bankroto byla, patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, UAB „Feigenta ir Ko“ pripažinta likviduojama dėl bankroto ir šios įmonės bankroto pripažintas tyčiniu, o taip pat kreditorių susirinkimo protokolą bei nemokumo administratoriaus veiklos ataskaitą. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad ieškovė, kaip įmonės, kurios bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, kreditorė, neturi teisės pareikšti tokio pobūdžio ieškinį. Taigi, preliminariai įvertinus ieškovės išdėstytas faktines aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, jog ieškinio reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti ar ieškovė pasirinko neleistiną ir aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Papildomai teismas pažymi, kad preliminarus ieškinio reikalavimų pagrįstumo įvertinimas nėra ginčo išsprendimas iš esmės, nes ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimas bus galutinai išspręstas tik bylą išnagrinėjus iš esmės, įvertinus abiejų šalių pateiktų įrodymų visumą, be to, akcentuotina, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi ir prejudicinės (lot. res judicata) galios (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-306-236/2016).

15.       Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nepasisako dėl ginčo esmės ir dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, o sprendžia tik dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negali būti vertinamas kaip išankstinės teismo nuomonės dėl ginčo išsakymas. Kadangi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo klausimą byla nėra nagrinėjama iš esmės, todėl atsakovės atskirajame skunde nurodyti su ieškiniu pagrįstumu susiję argumentai dėl šalies tinkamumo, ieškinių tapatumo, buvusios įmonės vadovės neteisėtų veiksmų bei konkrečiam kreditoriui atsiradusios žalos ryšio ir kitų bylos nagrinėjimo metu nustatinėtinų aplinkybių vertintini pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėjant iš esmės, o ne sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.

16.       Nagrinėjamu atveju net ir pripažinus, kad ieškovė tikėtinai pagrindė pareikštų reikalavimų pagrįstumą, esminę reikšmę turi antrosios sąlygos, susijusios su grėsmės galimai jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimu. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas atsakovės nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei piniginių lėšų areštą, kaip grėsmę galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui galinčią sukelti aplinkybę siejo su ieškovės prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones akcentuotu faktu, t. y. su UAB „Feigenta ir Ko“ bankroto pripažinimu tyčiniu Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-326-381/2020, o taip pat su prašoma priteisti 8 770,00 Eur suma, kurią laikė pakankamai didele fiziniam asmeniui.

17.       Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, vien didelė ginčo suma pati savaime nenusako poreikio areštuoti asmens turtą ar iki ginčo galutinio išsprendimo taikyti jam ribojimus disponuoti turtu. Kitaip tariant, naujausiais teismų praktikos pavyzdžiais jau yra paneigta didelės ieškinio sumos prezumpcija kaip absoliutus ir savaime pakankamas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Šio išimtinio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis ieškovas pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turėdamas tikslą išvengti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019; 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-83-370/2020).

18.       Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse taip pat ne kartą pasisakyta, kad asmens nesąžiningumas, sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra savaime preziumuojamas faktas, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1333-943/2018). Taigi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikusi šalis kartu turi pateikti ir įrodymus, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų savo turto masei sumažinti, jam nuslėpti ar pan.

19.       Nagrinėjamu atveju ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsakovės nesąžiningumą iš esmės grindė argumentais, susijusiais su jos, kaip buvusios UAB „Feigenta ir Ko“ vadovės neteisėtais veiksmais, privedant UAB „Feigenta ir Ko“ prie bankroto tyčia, kurie buvo konstatuoti ir įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-326-381/2020. Nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje išdėstyti argumentai pirmosios instancijos teismui leido daryti prielaidą, kad atsakovė ir toliau gali elgtis nesąžiningai, slėpti savo turtą, jį perleisti tretiesiems asmenims, taip siekdama išvengti ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo vykdymo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo sutikti, kad šiuo konkrečiu atveju nurodyti argumentai, kuriais ieškovė įrodinėja atsakovės nesąžiningumą, kaip pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, savaime suponuoja jų taikymo poreikį.

20.       Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kitu, nei įstatymo leidėjo nustatytu, t. y. ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo toje konkrečioje byloje tikslu, užkardant galimą nesąžiningą atsakovės elgesį (turto paslėpimą, perleidimą kitiems asmenims, iššvaistymą, apsunkinimą kitomis prievolėmis, visa tai atliekant turint tikslą ateityje neatsiskaityti su ieškovu). Laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas atsakovės turto paieškoms ar jo kaupimui / išlaikymui, ateityje palengvinant sprendimo įvykdymą sulaikyto arba sukaupto turto sąskaita. 

21.       Laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, kai jo įvykdymui egzistuoja grėsmė, kuri įvertinama pagal atsakovės atliktus ar atliekamus nesąžiningus veiksmus, nukreiptus į sąmoningą siekį apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą ar padaryti jį neįmanomu. Įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą sieja ne su tyčinio bankroto faktu, tačiau su grėsmės teismo sprendimo įvykdymui toje konkrečioje byloje, kurioje paduotas toks prašymas, buvimu. Tokios grėsmės egzistavimą, kaip minėta, turi įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašanti šalis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien UAB „Feigenta ir Ko“ bankroto pripažinimo tyčiniu faktas, ieškovei nepateikus jokių kitų duomenų ar įrodymų apie tai, kad atsakovė ketina sumažinti (ar jau sumažino) savo turimo turto masę arba vertę, turėdama tikslą išvengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad atsakovė gali atlikti nesąžiningus veiksmus, keliančius grėsmę galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Taigi, konstatuotina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalomoji sąlyga – grėsmė teismo sprendimo įvykdymui – šiuo atveju nėra nustatyta (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

22.       Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normų, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nes nenustatyta viena iš būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, todėl nebuvo pagrindo tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės atžvilgiu. Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės atžvilgiu atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

23.       Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia, kadangi byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo turėtas bylinėjimosi išlaidas paskirstys pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjęs iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338-339 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Asnita“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės A. D. atžvilgiu atmesti. 

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims, Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                                        Egidijus Tamašauskas