Pranešėja Daiva Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-534-468/2013 Teisėjas Vladas Petraitis Teisminio proceso Nr. 1-95-1-00120-2008-9
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2; 2.4.6.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2013 m. gruodžio 5 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Leonardos Gurevičienės, Vitalijos Norkūnaitės,
sekretoriaujant Teresai Darulienei,
dalyvaujant prokurorui Valdui Uždanavičiui,
nuteistajam V. D.,
išteisintajam I. D.,
gynėjams adv. Vytautui Antanėliui, Vladislavui Latušinskij,
nukentėjusiajai, civilinei ieškovei R. Č.,
vertėjai Boženai Seniut,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. ir nukentėjusiosios, civilinės ieškovės R. Č. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 05 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d. 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 182 str. 1 d. 1 metų laisvės atėmimo bausme; vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos ir V. D. paskirta subendrinta bausmė – 3 metų laisvės atėmimas, ją atliekant pataisos namuose. Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies – iš V. D. priteistas 10500 Lt turtinės žalos, 3000 Lt neturtinės žalos ir 5000 Lt turėtų proceso išlaidų atlyginimas nukentėjusiosios, civilinės ieškovės R. Č. naudai, paliktas nenagrinėtas ieškinio reikalavimas pripažinti iš dalies negaliojančia automobilio „Audi A4“ 2006 03 20 d. pirkimo ir pardavimo sutartį dėl pirkėjo, pripažįstant pirkėjo teises R. Č., tuo pagrindu pripažinti niekine 2006 03 24 d. pirkimo ir pardavimo sutartį tarp V. D. ir I. D. dėl minėto automobilio pirkimo ir pardavimo, R. Č. priteisti automobilį „Audi A4“.
I. D. pagal BK 182 str. 2 d. išteisintas, neįrodžius, jog jis padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių.
Išnagrinėjusi bylą kolegija
n u s t a t ė:
V. D. nuteistas už tai, kad jis apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent jis, sužinojęs, kad jo draugė R. Č. loterijoje laimėjo 1 000 013 Lt, įgyvendindamas iš anksto suplanuotą tikslą apgaule užvaldyti svetimą R. Č. turtą, 2006 03 16 d. įtikino R. Č. gyventi kartu, vesti bendrą ūkį, tuo tikslu persikėlė gyventi pas ją į namą, esantį (duomenys neskelbtini), Širvintų r., ir įgavęs jos pasitikėjimą, 2006 m. kovo mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, įkalbėjo R. Č. neva bendram gyvenimui jiems įsigyti automobilį „Audi A4“, kainuojantį 42 000 Lt, kurį 2006 03 18 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, dalyvaujant R. Č. išrinko UAB (duomenys neskelbtini) salone, esančiame (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., bei R. Č. sumokėjus 500 Lt avanso automobilį rezervavo pastarosios vardu. Minėtą automobilį jis pažadėjo įregistruoti R. Č. vardu, nors to neketino daryti, ir nuslėpdamas, kad šį automobilį pirks savo vardu, 2006 03 20 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, paėmė iš R. Č. 42 000 Lt ir tą pačią dieną UAB (duomenys neskelbtini) salone, esančiame (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., neva R. Č. išrinktą automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (vėliau suteiktas valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) įgijo iš R. K. (automobilio savininko) už 42 000 Lt bei įformino automobilio pirkimą, surašant 2006 03 20 d. pažymą – sąskaitą, kurios serija BRC-V Nr. (duomenys neskelbtini), fiktyviai nurodant automobilio pirkimo ir pardavimo kainą – 7800 Lt, po ko jis 2006 03 21 d. apie 14.28 val. VĮ (duomenys neskelbtini) automobilį įregistravo savo vardu. Tęsdamas iš anksto suplanuotą nusikalstamą veiką V. D. R. Č. nežinant 2006 03 24 d. apie 11.16 val. VĮ (duomenys neskelbtini) minėtą automobilį išregistravo ir 2006 03 24 d. tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku sudarė su savo tėvu I. D. pirkimo ir pardavimo sutartį, kurią pateikė VĮ (duomenys neskelbtini) darbuotojams, automobilį „Audi A4“ realizavo I. D. už 5000 Lt, kuris tą pačią dieną apie 12.22 val. šį automobilį VĮ (duomenys neskelbtini) įregistravo savo vardu, tokiu būdu apgaule įgijo svetimą R. Č. 42000 Lt vertės turtą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 2 d.
Be to, V. D. nuteistas ir už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent jis, įgyvendindamas iš anksto suplanuotą tikslą apgaule užvaldyti svetimą R. Č. turtą, 2006 05 26 d. savo nepilnametės dukros S. D. vardu AB bankas (duomenys neskelbtini) Vilniaus regiono Centro klientų aptarnavimo poskyryje sudarė Fizinio asmens banko sąskaitos ir Jaunimo indėlio sutartis, remiantis kuriomis S. D. vardu atidarė sąskaitą (duomenys neskelbtini) (indėlio palūkanas ir indėlio sumą pervedant į sąskaitą (duomenys neskelbtini)), 2006 m. birželio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, pasinaudodamas R. Č. pasitikėjimu, ją įkalbėjo pervesti į jo dukros S. D. vardu atidarytą Jaunimo indelio sąskaitą jam dukrai mokėti priklausantį išlaikymą, R. Č. sutikus, į minėtą S. D. vardu atidarytą sąskaitą ji 2006 06 29 d. AB bankas (duomenys neskelbtini) Vytenio klientų aptarnavimo poskyryje, Vilniuje pervedė 8700 Lt bei 2006 10 06 d. banko Širvintų klientų aptarnavimo poskyryje, Širvintose įmokėjo grynais 1800 Lt, iš viso R. Č. pervedus 10500 Lt, jis minėtą sumą pinigų nuo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išgrynino: 2007 02 07 d. banko Širvintų klientų aptarnavimo skyriuje 10 000 Lt bei 2007 03 21 d. Vilniaus regiono Centro aptarnavimo skyriuje 932,57 Lt bei tokiu būdu apgaule įgijo svetimą R. Č. turtą – 10500 Lt, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 1 d.
Nuteistasis V. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2013 05 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį, priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, baudžiamąją bylą nutraukti. Skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis, turėdamas nusikalstamą tikslą, pradėjo gyventi su R. Č. nuo 2006 03 16 d., neatitinka tikrovės. Jie pradėjo bendrauti ir kartu gyventi su R. Č. dar 2005 m. vasarą. Gyvenant kartu su R. Č. jie nuolat pirkdavo loterijos bilietus – kiekvienas atskirai ir kartu su R. Č., todėl V. D. buvo ir yra įsitikinęs, kad loterijoje laimėjo vienas iš jų kartu nupirktų bilietų. 2006 m. kovo mėn. R. Č., sužinojusi, kad vienas iš bilietų laimėjo, apie tai pranešė V. D. SMS žinute. Apeliantas pripažįsta, kad tuo metu jie buvo susipykę, todėl apie savaitę jis nevažiavo pas R. Č.. Susirašinėjimo žinutėmis metu jie susitarė susitikti. Jis atvažiavo pas R. Č., kuri pasiūlė pamiršti senus konfliktus ir likti su ja. Apeliantas mano, kad susipažinus su pirminiais ikiteisminio tyrimo dokumentais, R. Č. apklausos protokolais, teismo posėdžio protokolu, teismo posėdžio garso įrašu, paaiškėtų, kad gyventi kartu po loterijos laimėjimo jie nusprendė kartu. Taigi nėra ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad būtent apeliantas 2006 03 16 d. įtikino R. Č. gyventi kartu. Sprendimas gyventi kartu buvo priimtas dar 2005 metų vasarą.
Apelianto nurodymu, jiems kartu kilo mintis nusipirkti automobilį. V. D. palaiko savo poziciją, kad automobilį „Audi A4“ jis pirko iš savo lėšų. Sprendimas įgyti automobilį buvo bendras. Kaip parodė R. Č., jie kartu nuvyko į UAB (duomenys neskelbtini) saloną, kur kartu rinkosi automobilį. Apžiūrėjus ne vieną mašiną, R. Č. net pasirašė automobilio rezervavimo sutartį. Niekas nieko neapgavo. Pažymėtina, kad ieškant automobilio, klausimas, kieno vardu jis bus perkamas, net nebuvo svarstomas, nes nei apeliantui, nei R. Č. jis nebuvo aktualus. Taigi nebuvo nei melo, nei apgaulingos informacijos, nei klaidinančių veiksmų, nei klaidingų dokumentų pateikimo iš apelianto pusės.
Pasak R. Č., ji 42000 Lt padavė V. D., pinigus atidavė pati, be jokio smurto, be jokios apgaulės iš apelianto pusės, pinigai buvo perduoti konkrečiam tikslui, t. y. automobilio „Audi A4“ pirkimui, todėl pinigų perdavimo momentas negali būti traktuojamas kaip sukčiavimas, kadangi nėra jokių sukčiavimo požymių. Taip pat nebuvo jokios apgaulės ir dėl susitarimo automobilį nupirkti jos vardu. R. Č. gimė (duomenys neskelbtini), todėl ji turi didelę gyvenimo patirtį, išsilavinimą, kuris leidžia manyti, kad ji gali suprasti ir suvokti savo veiksmų pasekmes. Perduodama, pasak R. Č., V. D. pinigus automobilio pirkimui ji nebuvo davusi jam jokio įgaliojimo, kurio pagrindu jis turėtų teisę veikti jos vardu, sudarinėti sandorius (pvz. automobilio pirkimo – pardavimo sutartį), įregistruoti automobilį VĮ (duomenys neskelbtini) ir t. t. Kad R. Č. suprato savo veiksmų pasekmes, ji patvirtino savo parodymais. Atsakydama į klausimus teisme R. Č. parodė, kad įgaliojimo V. D. davusi nebuvo ir suprato, kad be įgaliojimo automobilis jos vardu negalėjo būti nupirktas. Darytina išvada, kad automobilio pirkimo momente R. Č. suklaidinta nebuvo ir nieks jos neapgaudinėjo. Kai apeliantas automobiliu atvažiavo pas R. Č., klausimas, kad automobilis turi būti perregistruotas jos vardu, nebuvo keliamas. Tai patvirtino ir pati R. Č.. Tą patvirtina ir visų tolimesnių veiksmų eiga. Jis ir R. Č. toliau gyveno kartu viename bute, toliau vedė bendrą ūkį, kartu leido laiką, gyveno kaip sutuoktiniai. R. Č. niekada neprašė ir nereikalavo, kad šis automobilis būtų perregistruotas jos vardu. Net ir 2006 m. vasaros pabaigoje, kai R. Č. V. D. vardu įregistravo kitą, daug brangesnį automobilį „BMW X5“, problemos dėl automobilio „Audi A4“ nebuvo. Pati R. Č. parodė, kad automobiliu „Audi A4“ pradėjo domėtis tik po to, kai jie galutinai išsiskyrė, ir, kaip sako R. Č., „kai mes išsiskyrėme man buvo skaudu, jaučiausi apgauta...“. Tuo momentu, kai automobilis buvo nupirktas apelianto vardu ir tinkamai įregistruotas VĮ (duomenys neskelbtini), tiek jis, tiek R. Č. žinojo, kad automobilis buvo įgytas jo vardu, ir nuo to momento jis galėjo valdyti ir disponuoti turtu. R. Č. suklaidinta ir apgauta nebuvo ir jai buvo suprantamos automobilio įgijimo teisinės pasekmės.
Automobilis buvo nupirktas nuteistojo vardu tiek jo, tiek R. Č. sutikimu. Kiekvienas iš jų žinojo ir suprato (arba galėjo suprasti) automobilio įgijimo aplinkybes, pirkimo –pardavimo pasekmes, ir priėmė šį faktą, norėjo, kad būtų taip, o ne kitaip. Nuteistasis supranta R. Č. psichologinę būseną, jos nepasitenkinimą tuo, kad jie išsiskyrė, kad praėjus laikui ji gali turėti tam tikrų klausimų, gali ginčyti vieną ar kitą su turtu susijusį klausimą. Visi šitie klausimai sudaro civilinius santykius tarp buvusių sutuoktinių (sugyventinių) ir turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. Toks ieškinys buvo pateiktas teismui ir šis ginčas turi būti sprendžiamas ten.
Skunde taip pat paaiškinama, kad nuo pirmos santuokos apeliantas turi dukrą – S. D.. 2006 m. jis turėjo įsiskolinimą dėl alimentų. Turėdamas tikslą padengti įsiskolinimą priėmė sprendimą atidaryti dukros vardu banko sąskaitą, į kurią norėjo pervesti pinigus ir padengti esančią skolą. AB (duomenys neskelbtini) S. D. vardu jis atidarė sąskaitą (duomenys neskelbtini). Apie tai sužinojo R. Č.. Ji pati pasiūlė jam pervesti pinigus į dukros sąskaitą. Kad tai buvo R. Č. gera valia, neneigia nei pati R. Č., nei valstybės kaltintojas, nei teismas. Tiek pranešime apie įtarimą, tiek teismo nuosprendyje nurodyta – R. Č. sutikus, i minėtą sąskaitą ji iš viso pervedė 10500 Lt. Iš to teiginio, o dabar jau teismo konstatuoto fakto, galima suprasti, kad R. Č. žinojo apie esančią skolą už alimentus, pati pasiūlė padengti šį įsiskolinimą ir tokiais savo veiksmais norėjo, kad pinigai būtų perduoti jo dukrai. Sprendžiant iš priimto teismo sprendimo nusikaltimą sudaro tas faktas, kad pinigai buvo pervesti į vaiko sąskaitą, o apeliantas juos išgrynino. V. D. mano, kad teismas buvo šališkas ir neteisingai įvertino (ar visai nevertino) kitus esančius byloje įrodymus.
Byloje nėra jokio ginčo, kad įsiskolinimas už alimentus buvo. Tuo metu apeliantas įsivaizdavo, kad sąskaitos atidarymas dukros S. D. vardu išspręs susiklosčiusią situaciją, bet paaiškėjo, kad priimdamas tokį sprendimą jis suklydo. Kaip paaiškėjo vėliau, dėl alimentų išieškojimo buvo pradėta vykdomoji byla. Vykdomuosius veiksmus atlikinėjo teismo antstolė V. P.. Apklausta teisme V. P. parodė, kad turėjo vykdomąją bylą dėl alimentų išieškojimo S. D. naudai. 2006 m. be tiesioginės įsiskolinimo sumos susikaupė ir įsiskolinimas teismo antstoliui už atliktą darbą ir delspinigiai. Šiuo klausimu su ja V. D. vardu bendravo S. S., kuriai buvo išaiškinta, kad sąskaitos vaiko vardu atidarymas ir pinigų į ją sumokėjimas nepriimtinas. Visas įsiskolinimas pilna apimtimi turi būti sumokėtas į teismo antstolio sąskaitą ir atitinkamai turi būti paskirstytas. Kadangi kito šios problemos išsprendimo būdo nebuvo 2007 04 07 d. S. S. jo vardu sumokėjo į teismo antstolio sąskaitą visą įsiskolinimą ir tokiu būdu dukra S. D. jai skirtą pinigų sumą gavo ir įsiskolinimas buvo padengtas.
Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad V. D. pripažintas kaltu dėl to, kad įgijo svetimą R. Č. turtą apgaulės būdu. Byloje nustatyta, kad pinigus į dukros S. D. sąskaitą R. Č. sumokėjo 2006 09 29 d. 8700 Lt sumą bei 2006 10 06 d. – 1800 Lt sumą, t. y. per du kartus. Jeigu jo tikslas, jo ketinimai būtų nukreipti į šių pinigų užvaldymą, tada jis būtų nuėmęs iš sąskaitos pinigus tuoj pat, kai jie buvo sumokėti. Bet, kaip yra nustatyta byloje, pinigai iš sąskaitos buvo nuimti tik 2007 02 07 d., kai jis per S. S. pradėjo bendrauti su teismo antstole V. P.. Nuimti pinigai buvo sumokėti į teismo antstolės sąskaitą ir tuo visas procesas buvo užbaigtas.
Apeliantas nesutinka su teismo nurodytu argumentu, kad alimentus už jį padengė S. S.. 2007 m. jis, išsiskyręs su R. Č., pradėjo gyventi su S. S.. Santuokoje gimė sunūs. Su S. S. santuokoje gyveno iki 2011 m., kol nepaaiškėjo, kad ji jam neištikima ir jie išsiskyrė. Skyrybos vyksta sunkiai. Teismo sprendimu vaikas, gimęs santuokoje, gyvena kartu su juo, o ne su motina. Jo ir S. S. santykiai labai blogi. Parodymus šioje byloje ji buvo davusi būtent šioje jų gyvenimo stadijoje, todėl turi tikslą apkalbėti jį ir nurodo neteisingas aplinkybes. Tuo metu, kai pinigai buvo mokami į teismo antstolės V. P. sąskaitą, jie buvo pilnavertė šeima. Nuimtus pinigus iš S. D. sąskaitos nuteistasis atidavė S. S., kuri juos ir įnešė į teismo antstolio sąskaitą. Pažymėtina, kad siekiant nustatyti, kas iš jų dviejų sako tiesą, teismas turėjo atlikti pilnavertišką tyrimą. Jeigu pinigai buvo sumokėti S. S. iš savo lėšų, kodėl teismas nepareikalavo įrodymų, kad S. S. turėjo tuo metu tokią pinigų sumą. S. S. teismui tokių dokumentų arba banko išrašo nepateikė. Tuo tarpu, apelianto nurodytas faktas, kad iš dukros sąskaitos pinigai buvo nuimti 2007 02 07 d., o sumokėti teismo antstoliui 2007 04 07 d., pasitvirtina. Nepaisant to, kad tarp jo ir S. S. vyksta sunkus skyrybų procesas, nei viename iš jų S. S. nereiškia jam jokių pretenzijų dėl neva iš jos lėšų padengto įsiskolinimo dukrai S. D. už alimentus.
Pateiktų įrodymų analizė rodo, kad V. D. veiksmuose R. Č. atžvilgiu sukčiavimo požymių nėra. R. Č. pati sutiko ir pasiūlė jam padengti įsiskolinimą už alimentus dukrai S. D., pati geranoriškai sumokėjo pinigus į jos sąskaitą, dėl įvardytų priežasčių pinigai buvo nuimti iš dukros S. D. sąskaitos ir įnešti į teismo antstolės V. P. sąskaitą, t. y. tokiu būdu buvo padengtas įsiskolinimas už alimentus ir buvo pasiektas R. Č. tikslas padengti jo skolą ir sumokėti pinigus dukrai S. D..
Nukentėjusioji, civilinė ieškovė R. Č. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 05 10 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje dalyje dėl civilinio ieškinio pakeisti ir priteisti R. Č. iš V. D. 300000 Lt neturtinės žalos atlyginimui bei 15500 Lt proceso išlaidų. Skunde nurodoma, kad priteista pinigų suma neturtinei žalai atlyginti yra nepagrįstai sumažinta. Pirmosios instancijos teismui buvo pareikštas reikalavimas priteisti iš kaltinamojo 300000 Lt. Reikalaujama suma buvo siekiama gauti materialinį atlyginimą už piktnaudžiavimą jausmais, šeimos institutu. Siekiama, kad ieškinio patenkinimu būtų vykdomas atgrasymas nusikalsti, pasinaudojant žmogiškaisiais jausmais, užvaldant svetimą turtą. Tokio pobūdžio nusikaltimas sukelia ne tik išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, nepatogumus, bet ir griauna tikėjimą pamatinėmis žmogiškumo vertybėmis – pasitikėjimu bei šeimos institutu. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais R. Č. iš V. D. turėtų būti priteista visa reikalaujama 300000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti.
Teismas priteisė R. Č. iš V. D. 5000 Lt proceso išlaidoms atlyginti. Šią nuosprendžio dalį teismas grindė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 105 str. 1 ir 3 d. bei 106 str. 2 d. Išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje kaltu yra pripažintas tik V. D.. Tai reiškia, kad BPK 105 str. 3 d. numatyto pagrindo, leidžiančio mažinti iš jo priteisiamas proceso išlaidas, nėra. Lieka BPK 106 str. 2 d., kuri numato teismo teisę sumažinti proceso išlaidų sumą atsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį. Teismas laikė, kad nuteistojo V. D. turtinė padėtis nėra bloga. Tai reikštų, kad nėra pagrindo taikyti BPK 106 str. 2 d. Nurodyta norma taip pat nesuteikia teismui teisės mažinti iš V. D. priteisiamas proceso išlaidas, remiantis tuo, kad procese įtariamaisiais ir kaltinamaisiais be V. D. buvo ir kitų asmenų.
Teismo posėdyje nuteistasis V. D. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios – atmesti. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė prašė jos apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo – atmesti. Išteisintasis I. D. ir jo gynėjas prašė palikti išteisintąjį nuosprendį, priimtą I. D. atžvilgiu. Prokuroras prašė abu apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistojo V. D. apeliacinis skundas atmestinas.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. Č. apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal BPK 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Teisėjų kolegija, ištyrusi baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl V. D. kaltės, padarius nusikaltimus, numatytus BK 182 str. 1 d., BK 182 str. 2 d. Taip pat apylinkės teismas teisingai išsprendė byloje pareikštą nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės civilinį ieškinį dėl priteistų neturtinės žalos bei turėtų išlaidų advokatui dydžių.
Dėl nuteistojo V. D. apeliacinio skundo
Bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio nuostatos. Pagal šio straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Skirtingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, apylinkės teismas išsamiai ištyrė bei įvertino visus bylos įrodymus, pateikė motyvuotas išvadas, kuriais įrodymais tiki, pripažįsta tinkamais, pakankamais ir remiasi nustatydami tikrąsias bylos aplinkybes ir kuriuos, kaip nepatikimus, atmeta. Skunde apeliantas dėsto savo nuomonę dėl bylos duomenų vertinimo, akcentuodamas vienų įrodymų patikimumą (savo pateiktų paaiškinimų teisingumą) ir kitų – būtent nukentėjusiosios, liudytojos S. S. parodymų nenuoseklumą, prieštaringumą, nelogiškumą. Tačiau, kolegijos nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo abejoti teismų sprendimuose pateiktų bylos įrodymų vertinimu bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nuteistasis nukentėjusiosios, minėtos liudytojos parodymus vertina vadovaudamasis savo subjektyvia nuomone, akcentuodamas neturinčius didesnės reikšmės teismų išvadoms parodymų detales ir nesiedamas jų su kitais bylos duomenimis, sutampančiais su šių asmenų parodymų esme. Apygardos teismo manymu, negalima daryti išvados, kad faktinės bylos aplinkybės buvo ištirtos neišsamiai, o įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK reikalavimus.
Pagal BK 182 str. dispoziciją sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas.
Pažymima, kad svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sandorių pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Dėl to vien tik civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas arba ne pagal preliminarųjį susitarimą sandorio sudarymas neleidžia teigti, kad buvo padaryta sukčiavimo nusikalstamos veikos požymių turinti veika, kuri užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Tokiais atvejais svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, kad kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pavyzdžiui, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio ir pan. Taigi esminiai sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymiai, skiriantys jį nuo civilinio delikto ir darantys turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, taip pat kitos sandorio šalies galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimas arba panaikinimas (LAT nutartys byloje 2K–507/2012, 2K-462/2013).
Nors apeliantas V. D. neigia savo kaltę dėl įvykdytų sukčiavimų nukentėjusiosios R. Č. atžvilgiu ir tvirtina, kad automobilį Audi A4 pirko iš savo lėšų ir, kad nukentėjusiosios jos valia pervestus pinigus į jos dukros (S. D.) sąskaitą jis panaudojo alimentų padengimui, tačiau tokia pastarojo pozicija vertinama kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti savo teisinę padėtį ir atmetama. Tokią išvadą leidžia daryti šioje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visetas.
Analizuojant nukentėjusiosios R. Č. parodymus, matyti, kad su V. D. susipažino 2005 metais. Šiek tiek draugavo. 2005 metais, gruodžio mėnesį, jisai išvyko į užsienį, pasakęs, kad veža prekes ir dingo. Suprato, kad jisai nebuvo išvykęs, parašė jam SMS žinutę, kad jų draugystė baigėsi. 2006 metais po sausio vidurio, atsinaujino jų draugystė, kartais susirašinėjo, tačiau kartu negyveno. 2006 03 06 d., kai ji laimėjo milijoną, parašė jam, jog kažką laimėjo, vėliau parašė, kad suklydo, nieko nelaimėjo, tačiau jis pirmadienį vakare prisistatė pas ją, jų draugystė sustiprėjo. Ji su broliu nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), gavo pažymą, kad pinigai pervesti. Iki 2006 m. kovo mėn. V. D. atvykimas pas ją būdavo epizodinis. Apie 2006 03 17 d. jisai atsikėlė pas ją gyventi. V. D. iš pradžių prašė paskolinti 50 000 litų pinigų automobiliui, tačiau kadangi jiedu nusprendė kartu gyventi, tai ji nusprendė, kad geriau nusipirkti. 2006 03 18 d. ji, jos brolis (J. J.), ir V. D. nuvyko nusipirkti automobilių. Jie visi išrinko automobilius UAB (duomenys neskelbtini). Ji rezervavo automobilį Audi A4, pasirašė rezervavimo sutartį, negalėjo iš karto nusipirkti, nes automobiliai nebuvo išregistruoti. Jiedu tarėsi jos vardu pirkti automobilį Audi 4, buvo kalba, kad jie nupirks automobilį ir po to užregistruos jį nukentėjusiosios vardu. 2006 03 20 d. ji dirbo, negalėjo pati nuvykti nusipirkti šį automobilį, todėl ji davė V. D. rezervavimo sutartį, pinigus, ir jisai su jos broliu nuvyko pirkti automobilių. Pinigus V. D. ji padavė savo brolio akivaizdoje (duomenys neskelbtini). V. D., imdamas 42000 litų, žadėjo jai parvaryti automobilį, įregistruoti automobilį po pirkimo jos vardu. Brolis parvyko su automobiliu, o V. D. grįžo tik vėlai vakare, jau sutemus. Kai grįžo V. D. su nupirktu automobiliu Audi A4, ji nepaprašė šio dokumentų. Po to ji sužinojo, kad kitą dieną V. D. šį automobilį užregistravo savo vardu. V. D. automobilį įregistravo 2006 03 21 d., o pirko 2006 03 20 d., jis taip padarė jai nežinant. Galvojo, kad vėliau V. D. šį automobilį perrašys jos vardu. Apie tai, kad V. D. po kelių dienų perrašė automobilį, ji nieko nežinojo. Tai sužinojo ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat nežinojo, kad automobilis Audi A4 pagal dokumentą (sutartį) nupirktas už 7800 litų. Ji suvokė, kad automobilis Audi A4 registruotas V. D. vardu, tačiau jie kartu gyveno, šis sakė artimiausiu metu perregistruos automobilį jos vardu, todėl ji juo aklai, neapdairiai pasitikėjo. Vėliau, kai vyko ginčai, ji jam sakė, kad perrašytų automobilį Audi A4, tačiau jis vis tai padaryti atidėjinėjo, sakė, kad nėra laiko ir pan. Ji juo pasitikėjo, tikėjo, kad neapgaus, juo labiau, kad jie nutarė gyventi kartu. Jos pasitikėjimą V. D. įgijo, nes nukentėjusioji nebuvo jam abejinga, jie vedė bendrą gyvenimą, jis žadėjo susituokti, buvo deklaravęs gyvenamąjį vietą pas ją. Jie nuo 2006 03 17 d. vedė bendrą ūkį, nors V. D. prie to ūkio pinigais neprisidėjo nei kiek, tačiau ji tikėjo, kad turi šeimos draugą, vyrą. Vėliau automobilyje Audi A4 rado V. D. vaiko liudijimo dublikatą. V. D. aiškino, kad nemokėjo alimentų nuo vaiko gimimo, tuo metu buvo apie 9000 litų skola už alimentus. Norėdama padėti mokėti alimentus dukrai, ji įnešė pinigus į dukros indėlio sąskaitą, tačiau šiuos pinigus V. D. pasisavino 2007 m. vasario mėn., po to, kai ją paliko. Tuo tarpu antstoliui, kaip nukentėjusioji sužinojo vėliau, už dukros alimentus sumokėjo S. S.. V. D. paprasčiausiai meluodamas viliojo iš jos pinigus. Jisai išviliojo didesnę dalį pinigų. Vėliau jis ją paliko, paaiškėjo, kad jis turėjo kitą moterį jau 2006 balandžio mėnesį, su kuria sugyveno sūnų. Apie kitą moterį sužinojo tik 2007 m. liepos mėn., kai atvažiavo policijos pareigūnas ir pasakė, kad V. D. viršijo greitį, parodė nuotraukas, kuriose ji pamatė šalia V. D. S. S.. Tada irgi reikalavo grąžinti automobilius, tačiau jis nekeldavo ragelio, siuntinėdavo kuo toliau. V. D. pastoviai nukentėjusiąją apgaudinėjo, jisai už savo pinigus nieko nenusipirko, gyveno kaip išlaikytinis. Be to, jisai nedirbo, neturėjo jokių pajamų. Ji jį visiškai išlaikė, viskas buvo perkama iš laimėtų pinigų.
Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti nuosekliais, neprieštaringais nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusiosios R. Č. parodymais. Be to, juos pagrindžia kitų liudytojų parodymai, bylos rašytinė medžiaga.
Kaip matyti iš liudytojo J. J. parodymų, pastarasis patvirtino, kad jo sesuo R. Č. laimėjo milijoną, nupirkusi bilietą Širvintose, jiedu kartu nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) atsiimti laimėjimo, vėliau kartu buvo banke, kai sesuo nusiėmė dalį pinigų. 2006 03 18 d. jis, nukentėjusioji ir V. D. nuvažiavo į UAB (duomenys neskelbtini) saloną išsirinkti automobilių. Jis išsirinko „Subaru“ automobilį, o sesuo su V. D. – Audi A4, kurios kaina buvo virš 40 000 litų. Su (duomenys neskelbtini) darbuotoju buvo sutarta, kad šiuos automobilius išregistruos bei, kad jie kitą dieną atvažiuos ir susimokės už automobilius pinigus. Sumokėjo pradinį įnašą. Kitą dieną sesuo jam davė 20 000 litų ir V. D. apie 40 000 litų automobiliams nupirkti, jis matė, kaip R. Č. perdavė V. D. tuos pinigus. Po to jis ir V. D. nuvažiavo pirkti automobilių. Sesuo nevažiavo su jais pirkti automobilių, nes dirbo. J. J. pirmas susimokėjo už automobilį, o jam V. D. pasakė, kad eitų pasižiūrėti kaip ten jo mašina, o pats nueis susimokėti už automobilį. V. D. nenorėjo, kad jis su juo būtų kartu, kai mokės už automobilį. Jis ir V. D. pasirašė automobilių pirkimo ir pardavimo sutartyse. J. J. sesers ir V. D. kalbų kas, kaip pirks automobilį negirdėjo. Po to jiedu su automobiliais nuvažiavo iki kolonėlės. Čia jiedu į automobilius užpylė degalų. V. D. jam pasakė, kad jam skambino iš darbo, todėl reikia važiuoti. Taigi V. D. su juo kartu namo negrįžo. V. D. nuvažiavo su nauju automobiliu. J. J. sesuo sakė, kad Audi A4 užrašyta V. D. vardu, nors pagal faktą šio automobilio savininkė turėjo būti sesuo R. Č., nes ši davė pinigus šiam automobiliui. J. J. taip pat žino, jog automobilį Audi A 4 V. D. iš karto perrašė tėvo vardu, ar tai jam pardavė. Maždaug prieš savaitę iki automobilių pirkimo, V. D. atsikraustė gyventi pas R. Č., o liudytojas gyveno kitame sodybos gale. V. D. pasirodė apie savaitę po milijono išluošimo, atvažiavo jau su drabužiais, daiktais. V. D. į bendrą ūkį su seserimi niekuo nebuvo prisidėjęs, nes jis tuo metu nedirbo.
Iš liudytojo Ž. G. (UAB (duomenys neskelbtini) vadybininko) parodymų matyti, kad buvo atvykusi R. Č., jos brolis ir V. D., rinkosi automobilius, rezervavosi, nes tą dieną jie negalėjo parduoti automobilių. Kitą dieną V. D. buvo atvykęs be R. Č., bet su kažkuo. Gali būti, kad buvo nupirktas ir automobilis „Subaru“. Automobilio pardavimo kaina būna nurodyta ant automobilio reklamuojamų duomenų, tačiau su automobilio savininku galima derėtis. Jie tik nuo pirminės kainos ima komisinį mokestį, toliau jie nedalyvauja. Pardavėjas su pirkėju patys formina pirkimą ir pardavimą. Kas pinigus moka, tas ir perka. O kieno vardu bus registruotas automobilis, tai jau jų reikalas. Pirkti galima kieno nori vardu, kitas klausimas kieno vardu tą automobilį registruos.
Iš liudytojo M. S. ((duomenys neskelbtini) direktorius), parodymų matyti, kad jų įmonė buvo tarpininkė automobilių pardavime, jei sudaromas automobilio pirkimo ir pardavimo sandoris, pirkėjas jiems sumoka komisinį mokestį. Automobilio pardavimo kainą nustato pardavėjas. Ši nurodoma ant automobilių. Jis pats nematė kaip R. Č. susitarė dėl rezervavimo sutarties, tačiau po to girdėjo iš darbuotojų, kad jinai susitarė, jog ji rezervavo automobilį. Automobiliai galėjo būti nenupirkti tą pačią dieną dėl to, kad nebuvo išregistruoti, ar dėl to, kad pardavėjas tuo laiku negalėjo būti. Pasitaiko atvejų, kad rezervuoja vienas asmuo, o nuperka kitas asmuo. Galimai buvo, jog tarėsi, kad automobilį pirks R. Č., o atvažiuos V. D..
Iš liudytojo R. K. parodymų matyti, kad jis automobilį Audi A4 pardavė V. D. (duomenys neskelbtini) centre. Kai atvažiavo susitikti su galimu pirkėju, tuo metu su V. D. buvo dar kitas, vyresnis vyras. Jie suderėjo kainą, pinigus (42 000 litų) jam į rankas sumokėjo V. D.. Jiedu pasirašė šio automobilio pirkimo ir pardavimo sutartį. Pripažįsta, kad jie sutartyje nurodė, jog šis automobilis parduotas už 7800 litų, tačiau realiai už jį gavo 42 000 litų. Jei būtų parodęs realią kainą, o ne kuri buvo nurodyta sutartyje, tai jam būtų reikėję mokėti didelius mokesčius. Be to, nebuvo rinktos sąskaitos už visus remontus, todėl už tai pinigų nebūtų susigrąžinęs.
Šių liudytojų, be nukentėjusiosios, parodymai paneigia nuteistojo paaiškinimą, kad jis vienas važiavo pirkti automobilį Audi A4 ir, kad jį pirko už savo pinigus. Nuteistojo parodymai yra nenuoseklūs, neįtikinantys, nepatvirtinti jokiais bylos duomenimis. Priešingai, V. D. parodymai paneigti nukentėjusiosios, kitų liudytojų parodymais bei kita rašytine bylos medžiaga. Be to, apelianto tėvų teisme duoti paaiškinimai, kad tai jie davė sūnui pinigų automobilio Audi A4 pirkimui, taip pat neatitinka byloje surinktų kitų duomenų, todėl apylinkės teismas pagrįstai jais nesivadovavo, pažymint ir tai, kad pastarieji, duodami tokius parodymus, kaip nuteistojo tėvai, galėjo siekti padėti sūnui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pabrėžiama ir tai, kad šioje byloje E. D. buvo įtariamoji, o I. D. buvo kaltinamasis, todėl jie, pateikdami tokius paaiškinimus, galėjo siekti padėti ir sau, t.y. galėjo siekti sušvelninti savo teisinę padėtį. Pažymima tai, kad byloje surinkta informacija apie nuteistojo ir pastarojo tėvų materialinę padėtį (t. 3, b. l. 193-198; t. 4, b. l. 3-7, 23, 30-50), taip pat tai, kad nuteistasis nuo 2006 03 24 d. nedirbo (t. 4, b. l. 10), E. D. tiriamu laikotarpiu taip pat nedirbo (t. 4, b. l. 17), kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, leidžia teigti, kad nei V. D., nei jo tėvai tuo metu neturėjo 42 000 Lt automobilio Audi A4 pirkimui. Objektyvių duomenų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, byloje nėra, tokių duomenų nepateikė ir nuteistasis.
Byloje esantys duomenys apie turėtas automobilio Audi A4 remonto išlaidas (t. 1, b. l. 66-69; t. 7, b. l. 128-152) neturi esminės reikšmės, vertinant V. D. veiksmus BK 182 str. prasme. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad tam tikri pateikti apmokėjimo kvitai, PVM sąskaitos-faktūros yra ir 2006 metų, kai nuteistasis dar gyveno su R. Č.. Tuo tarpu nukentėjusioji buvo nurodžiusi ir tai, kad ji už viską mokėjo, nuteistasis neturėjo savo pajamų, ji duodavo pinigus, o pati nesikišo, nes galvojo, kad automobilio tvarkymo klausimai yra vyrų reikalas.
Šioje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad 42 000 litų priklausė ne nuteistajam, bet nukentėjusiajai, laimėjusiai loterijoje 1 000 013 litų, t.y. kad šis turtas V. D. buvo svetimas. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teisme R. Č. tvirtino, kad jos pirktas bilietas laimėjo, ji nenurodė, jog buvo kvietusi V. D. atvykti pasidalinti laimėtą milijoną, ar pan., ji su V. D. iki laimėjimo negyveno faktinėje santuokoje. Kaip teisingai konstatavo, pirmosios instancijos teismas, apie laimėjimą nukentėjusioji pasakė savo broliui J. J., su kuriuo nuvyko į (duomenys neskelbtini) būstinę paimti laimėjimą. Iš (duomenys neskelbtini) pažymos Nr. 48 matyti, kad R. Č. laimėjimą atsiėmė, laimėtas milijonas ir 13 Lt į jos sąskaitą buvo pervesti 2006 03 14 d. (t. 1, b. l. 42). Taigi, bylos medžiaga patvirtina, kad V. D. iš R. Č. sužinojo, jog ši loterijoje laimėjo milijoną litų. Nukentėjusiosios R. Č. turtas nuteistajam nepriklausė nuosavybės teise, iki turto užvaldymo apgaule nebuvo jų bendra nuosavybė, nukentėjusiosios buvo įgytas asmeniškai. Pagal teismų praktiką, kai turtą panaudodamas apgaulę įgyja šeimos narys (šiuo atveju asmuo, gyvenantys kartu faktinėje santuokoje), kuriam tas turtas nepriklauso bendrosios nuosavybės teise, tokia veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas.
Be to, tiek nukentėjusiosios, tiek jo brolio parodymai patvirtina, kad iš karto po R. Č. laimėto milijono, V. D. 2006 03 16 d. atvyko pas ją, įtikino ją gyventi kartu, vesti bendrą ūkį, tuo tikslu persikėlė gyventi pas ją į namą, esantį (duomenys neskelbtini) Širvintų r. sav. Nuteistasis įgavo nukentėjusiosios, kuri jam buvo neabejinga, pasitikėjimą. R. Č., kaip matyti iš jos sąskaitos išrašo (t. 1, b. l. 43-48), banke nusiėmė dideles pinigų sumas, pirkosi daiktus. Pats nuteistasis neginčija aplinkybės, kad R. Č. daug ką jam buvo nupirkusi. Nuteistasis įkalbėjo R. Č. įsigyti automobilį ir 2006 03 18 d. kartu su R. Č. bei jos broliu nuvykus į UAB (duomenys neskelbtini) saloną, esantį (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., išrinko automobilį Audi - A4, kainuojantį 42 000 litų, o R. Č. sumokėjo 500 litų avanso ir automobilį rezervavo pastarosios vardu (t. 1, b. l. 105; t. 2, b. l. 184).
Pagal teismų praktiką, apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens suklaidinimo ir jo turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė – pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą, padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą ir pan. Viena apgaulės formų – piktnaudžiavimas pasitikėjimu, kuris yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (LAT nutartys bylose Nr. 2K-454/2012, 2K–507/2012, 2K-462/2013 ir t.t.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis V. D. ir nukentėjusioji R. Č. tam tikrą laiką gyveno faktinėje santuokoje. Nukentėjusioji, negalėdama pati 2006 03 20 d. vykti į (duomenys neskelbtini) saloną ir nusipirkti išrinktą automobilį Audi A4, nes dirbo, ką patvirtina ir byloje esanti pažyma bei 2006 m. kovo mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščio kopija (t. 3, b. l. 94, 95) bei pasitikėdama nuteistuoju davė jam 42000 litų automobilio Audi A4 pirkimui, tikėjosi, kad pastarasis, kaip jie buvo sutarę, nupirkęs minėtą automobilį, vėliau jį užregistruos nukentėjusiosios vardu. Tačiau V. D. su J. J. nuvykus į (duomenys neskelbtini), nuteistasis įgijo minėtą automobilį iš R. K. (automobilio savininko) už 42 000 Lt bei įformino automobilio pirkimą, surašant 2006 03 20 d. pažymą – sąskaitą, kurios serija BRC-V Nr. (duomenys neskelbtini), fiktyviai nurodant automobilio pirkimo ir pardavimo kainą – 7800 Lt (t. 2, b. l. 177, 178, 179), po ko jis 2006 03 21 d. apie 14.28 val. VĮ (duomenys neskelbtini) automobilį įregistravo savo vardu (t. 2, b. l. 187, 191). Vėliau, V. D. R. Č. nežinant 2006 03 24 d. apie 11.16 val. VĮ (duomenys neskelbtini) minėtą automobilį išregistravo ir sudaręs su savo tėvu I. D. pirkimo – pardavimo sutartį, kurią pateikė VĮ (duomenys neskelbtini) darbuotojams, automobilį „Audi A4“ realizavo I. D. už 5000 Lt, kuris tą pačią dieną apie 12.22 val. šį automobilį VĮ (duomenys neskelbtini) įregistravo savo vardu (t. 2, b. l. 188, 196, 198, 200; t. 5, b. l. 128-129).
Taip pat byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad V. D. nukentėjusiajai priklausantį turtą užvaldė panaudojęs apgaulę – piktnaudžiaudamas jos pasitikėjimu, melagingai žadėdamas, kad automobilį perregistruos R. Č. vardu. Nukentėjusioji pasitikėjo nuteistuoju, kadangi, kaip pati nurodo, buvo jam neabejinga, jie kartu gyveno, galvojo, kad sukurs su juo šeimą. Būtent dėl šios priežasties nukentėjusioji tikėjo jo pažadais vėliau perregistruoti automobilį jos vardu. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusioji padovanojo šį automobilį V. D.. Tai, kad nuteistasis užregistravo savo vardu automobilį bei vėlesni jo veiksmai, kad jis be nukentėjusiosios leidimo ir žinios automobilį Audi A4 jau po trijų dienų nu įsigijimo, realizavo savo tėvui - I. D., tik patvirtina V. D. išankstinę tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą.
Apeliantas V. D. taip pat skunde akcentuoja, kad jo veika turėtų užtraukti civilinę, bet ne baudžiamąją atsakomybę. Šis bei kiti pastarojo argumentai, jog dėl kito turto vyksta civiliniai ginčai, taip pat tai, kad nukentėjusioji, nedavusi jam įgaliojimo veikti jos vardu, turėjo suprasti, kad automobilis bus nupirktas jo vardu, nepaneigia apgaulės požymio jo veiksmuose, kai jis, suvokdamas, kad nukentėjusioji siekia įsigyti automobilį savo vardu ir jam šio automobilio nedovanojo, sąmoningai sudarė situaciją, kurioje turėjo galimybę piktnaudžiauti nukentėjusiosios rodomu pasitikėjimui juo. Pažymima, jog, kaip matyti iš R. Č. paaiškinimų, nukentėjusioji suprato, kad automobilis bus nupirktas V. D. vardu, tačiau jie tarėsi, kad automobilis bus užregistruotas jos vardu ir ji tikėjo, kad nuteistasis taip ir padarys.
Kolegija pažymi, kad tam tikrais atvejais nukentėjusiosios elgesys turi reikšmės ir sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą. Pagal teismų praktiką sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo. Tačiau nagrinėjamu atveju tokia situacija nenustatyta, priešingai, bylos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad R. Č., gyvendama kartu su nuteistuoju, 2006 08 21 d. pastarajam deklaravus gyvenamąją vietą pas nukentėjusiąją (t. 1, b. l. 63; t. 4, b. l. 146; t. 6, b. l. 107), bendrai tvarkant namų ūkį, turėjo pagrindą pasitikėti savo faktiniu vyru (sugyventiniu), taigi elgėsi pakankamai rūpestingai ir pateisinamai, o jos rodomas pasitikėjimas nešalina apgaulės požymio nuteistojo veiksmuose buvimo. Baudžiamojoje teisėje kaltė suprantama kaip asmens psichinis santykis su jo daroma veika ir kilusiais padariniais. Iš bylos duomenų apylinkės teismas sprendė, kad nuteistasis V. D. numatė apgaule įgysiantis svetimą turtą ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokia išvada.
Taip pat nekyla abejonių, kad V. D., apgaule įgijęs svetimą nukentėjusiajai priklausantį turtą, sąmoningai sukūrė situaciją (automobilį realizavo savo tėvui - I. D.), kurioje nukentėjusioji prarado galimybes (arba jos iš esmės buvo pasunkintos) civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises.
Sukčiavimas įgyjant svetimą turtą laikomas baigtu, kai turto savininkas ar valdytojas arba asmuo, kurio žinioje yra svetimas turtas, perleidžia jį kaltininkui ar kitam asmeniui, o šis įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Bylos duomenimis, R. Č. asmeniškai priklaususius pinigus – 42 000 litų, paveikta apgaulės, davė nuteistajam automobilio Audi A4, kurį pastarasis pagal susitarimą turėjo įregistruoti nukentėjusiosios vardu, tačiau įregistravo savo vardu, vėliau realizavo savo tėvui, įgijimui. Būtent nuo šio momento nuteistasis įgijo teisę šį turtą valdyti, juo naudotis ar disponuoti. Šios aplinkybės patvirtina sukčiavimo baigtumo momentą.
Bylos medžiaga nustatyta ir tai, kad V. D. apgaule įgijo didelės vertės (42000 litų – viršijančių 250 MGL dydžio sumą) svetimą turtą, todėl jo veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 182 str. 2 d.
Be to, bylos medžiaga nustatyta ir tai, kad V. D., pasinaudodamas R. Č. pasitikėjimu, apgaule užvaldė 10 500 litų, kuriuos nukentėjusioji 2006 06 29 ir 2006 10 06 d. įnešė į nuteistojo nepilnametės dukros S. D. vardu AB banke (duomenys neskelbtini) atidarytą Jaunimo indėlio sąskaitą nuteistojo dukrai mokėti priklausantį išlaikymą, o V. D. šiuos pinigus išgrynino ir tokiu būdu užvaldė.
Be minėtų nukentėjusiosios parodymų, šias aplinkybes patvirtina liudytojos S. S. parodymai, kad ji su V. D. pažįstama nuo 2006 04 01 d., prieš Kalėdas pradėjo kartu gyventi, vedė bendrą ūkį, o 2007 05 25 d. jiems gimė sūnus. Liudytoja savo pinigais padengė visus nuteistojo įsiskolinimus antstoliui, įskaitant ir įsiskolinimus už alimentus. Patikino, jog ji 11 000 litų už V. D. sumokėjo iš savo sąskaitos, po to, kai įvyko namo pardavimo sandoris. V. D. jai nedavė pinigų. Be to, per visą bendrą jų gyvenimo laikotarpį, jis tik vieną kartą davęs, beros, 500 litų, kad nusipirktų sau kostiumėlį ar suknelę. Ji dirbo, o V. D. buvo namuose, prižiūrėjo vaikus. Ilgainiui liudytoja pasakė, kad negali mokėti visiems antstoliams, baudas, advokatams. Padėjo V. D. su jo teistumu surasti jam darbą, tačiau jis nenorėjo dirbti. Byloje taikos sutartim susitarė su R. Č. dėl automobilio BMW X5.
Nuteistojo skundo argumentai dėl liudytojos S. S. parodymų melagingumo, nėra pagrįsti, todėl atmetami. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad būtent S. S. kreipėsi į antstolę V. P. su prašymu paskaičiuoti visas esančias antstolio R. K. kontoroje V. D. skolas ir nurodyti rekvizitus, į kurią sąskaitą galima būtų sumokėti. Taip pat ji iš savo asmeninės sąskaitos pervedė minėtą įsiskolinimą į antstolio depozitinę sąskaitą. Šias aplinkybes parodė liudytoja V. P., kuri taipogi paaiškino, kad vėliau S. S. pateikė jai nuskanuotą mokėjimo pavedimą, kuriame aiškiai parašyta, kad už V. D. yra sumokamos tam tikros sumos. Mokėtoja nurodyta S. S., o paaiškinimas yra toks, kad skola V. D.. Išlaikymo byloje išieškotojai O. P. pagal jos prašymą buvo pervesta 9787,26 Lt už alimentus, išieškotojai UAB (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 1252,19 Lt ir dar vykdymo išlaidoms, bendrai apie 1700 Lt. Taigi visas V. D. įsiskolinimas galėjo būti 13084,43 Lt. S. S. dar prašė parašyti pažymą, kad visi įsiskolinimai yra padengti, jų kontora pateikė tokią pažymą. Pagal mokėjimo dokumentus pinigai buvo pervesti iš asmeninės S. S. sąskaitos į antstolio depozitinę sąskaitą (t. 7, b. l. 86-87).
Iš liudytojos O. P. parodymų matyti, kad V. D. jos buvęs vyras, su kuriuo ji turi dukrą – S. D., kuriai nuteistasis pagal teismo sprendimą turėjo mokėti alimentus, iš pradžių po 125 Lt kas mėnesį, paskui po indeksavimo buvo šiek tiek daugiau. V. D. nemokant dukros išlaikymui, ji teismo sprendimą pateikė vykdyti antstoliui, tačiau alimentus antstoliai neišieškodavo, iki 2008 m. balandžio mėn. ji negavo nei lito. Taigi, pirmą įmoką - 9787,26 Lt, ji gavo 2008 m. balandžio mėnesį iš antstolio R. K.. Kaip suprato, tai buvo visas įsiskolinimas. Po to sekanti įmoka buvo 2010 m. liepos 1 d. iš S. S. sąskaitos. S. S. sumokėjo 170 Lt, 180 Lt, 360 Lt ir du kartus po 170 Lt, po to vėl nieko nebegavo. S. S. ji nepažinojo, su ja jokių kontaktų neturėjo. S. S. prieš jai mokėdama pinigus jai neskambino, tiesiog buvo pervesti pinigai ir pastabose buvo nurodyta, kad tai yra S. D. išlaikymui. Ji asmeniškai S. S. neprašė, kad ji už V. D. pervestų pinigus. V. D. nieko jai nepaaiškino dėl alimentų mokėjimo, nes jie nebendravo. Taip pat paaiškino, kad ji nežinojo, jog V. D. buvo atidaręs indėlio sąskaitą banke dukros S. D. vardu (t. 7, b. l. 87-89).
Tiek nukentėjusiosios, tiek šių liudytojų parodymus patvirtinta ir byloje esanti rašytinė medžiaga. 2006 05 26 d. fizinio asmens banko sąskaitos sutarties kopija, šios sutarties sąlygų kopija, prašymo sudaryto sąskaitos sutartį kopija, jaunimo indėlio sutarties kopija, šios sutarties sąlygų kopija, nuteistojo paso kopija, S. D. gimimo liudijimo kopija (t. 3, b. l. 17, 18, 19, 23, 24, 25, 26) patvirtina tai, kad V. D. 2006 05 26 d. savo nepilnametės dukros S. D. vardu AB bankas (duomenys neskelbtini) Vilniaus regiono Centro klientų aptarnavimo poskyryje sudarė Fizinio asmens banko sąskaitos ir Jaunimo indėlio sutartis, remiantis kuriomis S. D. vardu atidarė sąskaitą (duomenys neskelbtini) (indėlio palūkanas ir indėlio sumą pervedant į sąskaitą (duomenys neskelbtini)). Iš mokėjimo nurodymų kopijų, nustatyta ir tai, kad R. Č. į minėtą S. D. vardu atidarytą sąskaitą 2006 06 29 d. AB bankas (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo poskyryje, Vilniuje pervedė 8700 Lt bei 2006 10 06 d. banko Širvintų klientų aptarnavimo poskyryje, Širvintose įmokėjo grynais 1800 Lt, iš viso R. Č. pervedė 10500 Lt (t. 3, b. l. 28, 29, 70, 72, 73). Tuo tarpu grynųjų pinigų išdavimo kvitų kopijos įrodo, kad V. D. nuo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išgrynino – 2007 02 07 d. banko Širvintų klientų aptarnavimo skyriuje 10 000 Lt bei 2007 03 21 d. Vilniaus regiono Centro aptarnavimo skyriuje 932,57 Lt (t. 3, b. l. 30, 34, 74, 75, 76).
Pažymima, kad nors 2006 10 06 d. mokėjimo nurodyme, kaip mokėtojas, nurodytas V. D., tačiau jame pasirašė R. Č., tai akivaizdu, palyginus pastarosios bei nuteistojo parašų pavyzdžius kituose bylos dokumentuose (t. 3, b. l. 29). Be to, pats nuteistasis V. D. neginčija aplinkybės, kad minėta 1800 litų sumą įnešė būtent R. Č., o 2013 02 08 d. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad šiame dokumente yra nukentėjusiosios parašas (t. 7, b. l. 160). Taigi, byloje nustatyta, kad 10 500 litų (8700 litų ir 1800 litų) priklausė ne V. D., o tai reiškia, kad šis turtas nuteistajam buvo svetimas.
Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad V. D. jai pasakė, jog dukros S. D. išlaikymui priteisti jam alimentai, kurių jis nemokėjo, todėl susidarė skola. Nors V. D. prašė sumokėti visą dukrai mokėtiną sumą iki jos pilnametystės, ji tai daryti atsisakė, sutiko apmokėti tik susidariusį įsiskolinimą bei toliau mokėti alimentus. Žinodama apie dukros vardu atidarytą sąskaitą, V. D. prašymu, ji iš savo sąskaitos į S. D. sąskaitą pervedė 8700 litų, kaip alimentų įsiskolinimą. Po to, ji dar V. D. prašymu, į S. D. sąskaitą įmokėjo 1800 litų alimentų. Šį mokėjimą atliko grynais pinigais Širvintų (duomenys neskelbtini) skyriuje. Apie tai, kad V. D. 2007 02 07 d. nusiėmė grynais į S. D. sąskaitą pervestus pinigus, ji sužinojo vėliau, gavusi iš teismo atsiliepimą į jos pateiktą ieškinį. Po kurio suprato, kad jis eilinį kartą ją apgavo ir jos pinigus skirtus jo dukros išlaikymui, pasisavino.
Šie nukentėjusiosios paaiškinimai bei išvardinta rašytinė medžiaga, kaip teisingai konstatavo apylinkės teismas, patvirtina, kad V. D., žinodamas, jog nei kiek nesumokėjęs alimentų dukros S. D. išlaikymui, jog antstolis vykdo priverstinį alimentų išieškojimą, įgijęs R. Č. pasitikėjimą, kad jie šeima, įgyvendindamas iš anksto suplanuotą tikslą apgaule užvaldyti R. Č. turtą, įkalbėjo R. Č. pervesti į jo dukros S. D. vardu atidarytą Jaunimo indėlio sąskaitą jam dukrai mokėti priklausantį išlaikymą, vėliau šiuos 10 500 litų įgijo savo naudai.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, pagrįstai konstatavo, kad V. D. kaltė pagal BK 182 str. 1 d. įrodyta byloje surinktais duomenimis – nukentėjusiosios R. Č., liudytojų V. P., O. P., S. S. teisme duotais paaiškinimais, minėtais rašytiniais duomenimis (dokumentais). Šiuos duomenis apylinkės teismas pagrįstai pripažino įrodymais, nenustatęs priežasties netikėti jais, ir kurių visetas objektyviai parodo V. D. nuoseklius veiksmus, šio kaltę bei leidžia atmesti jo pasirinktą, teisme išsakytą gynybos versiją.
Nuteistasis skunde teigia, kad nuimtus pinigus iš S. D. sąskaitos atidavė S. S., kuri 2007 04 07 d. jo vardu juos ir įnešė į teismo antstolio sąskaitą. Atkreiptinas dėmesys, jog pinigai nuo S. D. sąskaitos buvo nuimti 2007 02 07 ir 2007 03 21 d., Pažymėtina, kad bylos medžiaga neginčijamai nustatyta tai, kad pinigai už įsiskolinimą dėl dukros išlaikymo buvo sumokėti ne 2007 04 07 d., kaip teigia apeliantas, o po metų, kai V. D. išgrynino iš S. D. vardu atidarytos sąskaitos pinigus, t. y. 2008 04 07 d. (t. 4, b. l. 148, 149). Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad V. D. 2007 m. ar 2008 m. gautų realias pajamas, pastarasis nuo 2006 03 24 d. nedirbo (t. 4, b. l. 10). Duomenų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, nuteistasis nepateikė, jo paaiškinimai nenuoseklūs, neišsamūs, taip pat neįtikinantys. Tuo tarpu liudytoja S. S. teisme tvirtino, kad ji sumokėjo šį įsiskolinimą į antstolio sąskaitą iš savo pinigų, V. D. jai šių pinigų negrąžino. Apylinkės teismui nebuvo pagrindo netikėti šios liudytojos parodymais, nes, kaip jau buvo minėta, juos pagrindžia kiti byloje duomenys.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina, kad V. D. 10 500 litų, priklausančių R. Č., užvaldė panaudojęs apgaulę – piktnaudžiaudamas jos pasitikėjimu, melagingai nurodęs, kad šie pinigai bus skirti įsiskolinimų padengimui dėl dukros išlaikymo. Kaip jau buvo minėta, R. Č. pasitikėjo nuteistuoju, kadangi, kaip pati nurodo, buvo jam neabejinga, jie kartu gyveno, galvojo, kad sukurs su juo šeimą. Būtent dėl šios priežasties nukentėjusioji tikėjo jo žodžiais šiuos pinigus pervesti susidariusio įsiskolinimo padengimui dėl alimentų nemokėjimo. Tai, kad nuteistasis 2007 02 07 d. ir 2007 03 21 d. išgrynino šiuos pinigus bei tai, kad vėliau jų neįnešė į antstolio sąskaitą, tik patvirtina V. D. išankstinę tyčią apgaule užvaldyti 10 500 litų.
Nagrinėjamu atveju sukčiavimas buvo baigtas, kai nukentėjusioji patikėjusi V. D., įnešė pinigus į jos dukros vardu atidarytą sąskaitą, kuria galėjo disponuoti būtent pats nuteistasis. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo šio momento V. D. įgijo teisę šį turtą valdyti, juo naudotis ar disponuoti savo nuožiūra.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos tinkamai, nepažeisdami BPK reikalavimų, vertino bylos įrodymus, ir pagal nustatytas faktines aplinkybes taipogi teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 182 str. 1 d.
Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.
Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog V. D. prieš jam šioje byloje inkriminuotas nusikalstamas veikas nebuvo teistas, praeityje baustas administracine tvarka, nedirba. Nuteistasis teistas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 01 24 d. nuosprendžiu pagal BK 284 str. 1 d. (už 3 veikas), 145 str. 1 d. (už 2 veikas), 187 str. 1 d., 140 str. 1 d., 286 str., 290 str. Įvertinęs visumą aukščiau nustatytų aplinkybių, apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad V. D. linkęs nusikalsti, todėl bausmės tikslai šiuo atveju būtų pasiekti jam paskiriant laisvės atėmimo bausmę.
Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paskirtos bausmės dydį, įvertino tai, jog nenustatyta pastarojo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, kad pastarasis turi nepilnamečių vaikų, taip pat teismas atsižvelgė į kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, ir pagrįstai nuteistajam už padarytą sunkų nusikaltimą (BK 182 str. 2 d.) paskyrė vienintelę sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra mažesnis nei įstatymo sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, tuo tarpu – už nesunkų nusikaltimą (BK 182 str. 1 d.) – laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis tai pat mažesnis nei sankcijoje numatytas vidurkis. Be to, pažymima, kad bendrindamas šias bausmes, teismas pasirinko nuteistajam palankesnį bausmių bendrinimo būdą ir bausmes iš dalies sudėjęs, galutinę bausmę V. D. paskyrė laisvės atėmimą trejiems metams, kas taipogi yra mažiau nei BK 182 str. 2 d. numatytas laisvės atėmimo bausmės dydžio vidurkis. Esant šioms aplinkybėms, nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra teisinio pagrindo.
Dėl nukentėjusiosios, civilinės ieškovės R. Č. apeliacinio skundo
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji R. Č. prašo priteisti iš V. D. 300000 Lt neturtinės žalos atlyginimui bei 15500 Lt proceso išlaidų, todėl apygardos teismas, neišeidamas iš skundo ribų, nepasisako dėl kitos pareikšto civilinio ieškinio dalies. Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos bei proceso išlaidų patenkino iš dalies ir iš V. D. priteisė 3000 Lt neturtinės žalos ir 5000 Lt turėtų proceso išlaidų atlyginimas nukentėjusiosios.
Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, pagal kuriuos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstama veika sukeltas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, bei argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. D. padarė sunkų ir nesunkų nusikaltimą nukentėjusiosios atžvilgiu, kurie sukėlė R. Č. dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, išsityčiojimą bei paniekinimą jos jausmų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog V. D. nusikalstamomis veikomis buvo pažeistos R. Č. turtinės (laisvai sau ir geriems tikslams naudoti, saugiai investuoti laimėtus pinigus iš jų ateityje gauti pajamas) ir kitos (sukurti šeimą) teisės, paniekinti geri jos ketinimai (padėti išlaikyti V. D. dukrą S. D.). Pati nukentėjusioji nurodė, kad V. D. neatleistų niekada, nes jai per daug skriaudos padaryta, nuteistasis fiziškai ir morališkai ją sužlugdė. Apylinkės teismas taip pat pagrįstai įvertino nuteistojo turtinę padėtį, atsižvelgė į sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijus bei teismų praktiką ir teisingai nukentėjusiosios prašomą neturtinės žalos sumą sumažino iki 3000 litų. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti priteistos neturtinės žalos sumos.
Taip pat nepagrįsti nukentėjusiosios skundo argumentai dėl proceso išlaidų atlyginimo padidinimo iki 15 500 litų.
Pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės bylos Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į V. D. kaltę, atsakomybės dydį ir pobūdį, į nuteistojo turtinę padėtį, taip pat atsižvelgiant į teismo posėdžių skaičių, kuriuose dalyvavo nukentėjusiosios atstovas, ir į tai, jog atstovo darbas I. D. atžvilgiu ir kitų asmenų šioje byloje nepasitvirtino, pagrįstai prašomą (15 500 litų) sumą sumažino iki 5000 litų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad apylinkės teismas, priteisdamas nukentėjusiajai turėtų išlaidų atlyginimą, pažeidė įstatymą. Priteista 5000 litų proceso išlaidų suma, teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju laikytina proporcinga, atsižvelgiant į situaciją bei išvardintas aplinkybes.
Atkreipiamas dėmesys, jog skundžiame nuosprendyje yra nurodyta BPK 107 str. 2 d. nuostata, reglamentuojanti savanorišką žalos atlyginimą, o ne BPK 106 str. 2 d. Tai yra aiškus rašymo apsirikimas, nes cituojama BPK norma atitinka BPK 106 str. 2 d. turinį. Dėl šios priežasties paminėtas apsirikimas taisytinas, nekeičiant nuosprendžio esmės.
Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r ė:
nuteistojo V. D. bei nukentėjusiosios R. Č. apeliacinius skundus atmesti.
Kolegijos pirmininkė Daiva Kazlauskienė
Teisėjai Leonarda Gurevičienė
Vitalija Norkūnaitė