Civilinė byla Nr. 3K-3-593/2009
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2; 24.3; 35.6.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gruodžio 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. R. D., R. D. kasacinį skundą ir atsakovės J. D. prisidėjimą prie kasacinio skundo dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos (buvusi Lietuvos jūreivystės kolegija) ieškinį atsakovams R. D., A. R. D., R. D., J. D. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo – Klaipėdos miesto 4–ojo notarų biuro notarė G. K.; ir pagal atsakovės J. D. priešieškinį atsakovui R. D. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu iš atsakovės R. D. ieškovui priteistas 2 301 285,20 Lt civilinis ieškinys; ieškovas nurodė, kad atsakovė žinojo apie skolą, bet, siekdama išvengti atsiskaityti su ieškovu, 2002 m. gruodžio 5, 6 dienomis sudarytų turto padalijimo, dovanojimo ir pardavimo sandorių pagrindu perleido jos vardu registruotą turtą sutuoktiniui A. R. D., sūnui R. D. ir šio žmonai J. D.; skolininkės sudaryti sandoriai pažeidžia ieškovo (kreditoriaus) interesus, todėl pripažintini negaliojančiais pagal CK 6.66, 6.67 straipsnius, netaikant restitucijos, išieškojimą nukreipiant į ginčo sandoriais perleistą registruotą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Be to, atsakovė R. D. 1999 m. gegužės 19 d. padovanojo sūnui R. D. 30 000 Lt namo statybai, taip sumažino savo mokumą ir prievolės kreditoriui užtikrinimą; šis sandoris, ieškovo vertinimu, taip pat pripažintinas negaliojančiu, nes iki šio sandorio sudarymo dienos atsakovė buvo pasisavinusi iš ieškovo 1 106 852,02 Lt.
Atsakovė J. D. priešieškiniu prašė padalyti lygiomis dalimis jai ir sutuoktiniui R. D. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – negyvenamąją patalpą–kirpyklą (duomenys neskelbtini), priteisiant kiekvienam nuosavybėn po 1/2 dalį nurodyto nekilnojamojo turto (CK 3.117 straipsnis). Atsakovė pažymėjo, kad nežinojo, jog 2002 m. gruodžio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijusi joje nustatytą turtą, pažeidė ieškovo interesus; laikė, kad actio Pauliana normos dėl šio sandorio netaikytinos, atsakovė yra sąžininga turto įgijėja.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo dienos šiuos sandorius: 1) R. D. ir A. R. D. 2002 m. gruodžio 6 d. sutartį dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo; 2) R. D. ir A. R. D. bei sūnaus R. D. 2002 m. gruodžio 5 d. sudarytą buto (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį; 3) R. D. ir A. R. D. bei jų sūnaus R. D. ir šio žmonos J. D. 2002 m. gruodžio 5 d. sudarytą kirpyklos (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį; 4) R. D. ir R. D. 1999 m. gruodžio 19 d. dovanojimo sutartį. Teismas sprendė, kad 2 301 285,20 Lt žalai atlyginti išieškojimas nukreiptinas į atsakovų vardu registruotą nekilnojamąjį turtą: 0,1100 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, šiltnamį, kurie yra (duomenys neskelbtini); patalpą – kirpyklą (duomenys neskelbtini); butus (duomenys neskelbtini); kilnojamąjį turtą – lengvąjį automobilį (duomenys neskelbtini) Teismas pažymėjo įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu nustatytas aplinkybes apie tai, koks atsakovės įgytas turtas yra jos nusikalstamos veikos rezultatas; atsakovė su ieškovu neatsiskaitė, per dvi dienas iki baudžiamosios bylos 2003 m. sausio 27 d. jai iškėlimo su šeimos nariais sudaryti sandoriai, teismo vertinimu, reiškė, jog ji siekė išvengti išieškojimo iš turto; taip pažeidė kreditoriaus interesus, sumažino savo mokumą ir ieškovo reikalavimo įgyvendinimas tapo nerealus. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad ieškinio senaties termino eiga actio Pauliana ieškiniui pareikšti prasidėjo nuo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžio 2006 m. rugpjūčio 30 d. paskelbimo ir tokiu atveju 2005 m. spalio 7 d. pareikštas ieškinys, nepraleidus ieškinio senaties termino. Teismas pažymėjo, kad kreditoriaus interesus pažeidusių sandorių šalių nesąžiningumas preziumuojamas pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą; skolininkė atsakovė R. D. sudarė ginčo sandorius su sutuoktiniu ir sūnumi, taip pat marčia J. D.; ši nėra sąžininga įgijėja; ji ir atsakovas R. D. yra sutuoktiniai, jiems buvo žinomos kirpyklos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybės ir motyvai; nesąžiningumo prezumpcija nepaneigta. Atsakovus pripažinus nesąžiningais asmenimis, pripažintos negaliojančiomis nuo sudarymo dienos dovanojimo, pirkimo–pardavimo ir turto pasidalijimo sutartys, netaikyta restitucija (CK 1.81 straipsnio 2 dalis). Teismas nurodė, kad iš nusikalstamos veikos įgytą turtą nėra pagrindo dalyti, priešieškinį atmetė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų apeliacinius skundus, 2009 m. liepos 10 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 31 d. sprendimą. Apeliacinės, kitaip nei pirmosios, instancijos teismas sprendė dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios actio Pauliana ieškiniui pareikšti ir laikė neteisinga pirmosios instancijos teismo išvadą šiuo klausimu; ieškinys civilinėje byloje pareikštas 2005 m. spalio 7 d., t. y. iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo ir nuosprendžio paskelbimo; išeitų, kad 2005 m. spalio 7 d. ieškinys pareikštas, neprasidėjus ieškinio senaties terminui, kartu – neįgijus teisės į ieškinį (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Pareiškiant actio Pauliana ieškinį, kreditoriaus reikalavimo teisė skolininkui turi būti neabejotina ir galiojanti. Nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimo teisė atsirado dėl jam padarytos žalos; nuo jos atsiradimo kyla teisė reikalauti žalos atlyginimo; kai skola atsiranda dėl delikto, žalą padaręs asmuo tampa skolininkas nuo žalos padarymo momento; tuo tarpu teismo sprendimas, kuriuo priteistas žalos atlyginimas, yra kreditoriaus teisės apgynimas, bet ne reikalavimo teisės atsiradimas. Dėl to nuo pat žalos padarymo momento atsakovė R. D. tapo skolininkė, ieškovas – kreditorius. Šiuo atveju Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu, kuriuo ieškovui iš atsakovės R. D. priteista 2 301 285,20 Lt žalai atlyginti, patvirtinama ieškovo kaip kreditoriaus neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė, tačiau teisę reikalauti žalos atlyginimo ieškovas įgijo nuo to momento, kai žala atsirado; kadangi žala ieškovui atsirado dėl jam priklausančių lėšų pasisavinimo, tai ieškovo teisės reikalauti žalos atlyginimo atsiradimo momentas yra lėšų pasisavinimo data. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį nustatyti būtina konstatuoti aplinkybę, kada ieškovas, kaip kreditorius, įgijęs teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės, sužinojo apie jos sudarytus šios bylos ginčo turto perleidimo sandorius. Kolegija pažymėjo, kad, bylos duomenimis, ieškovas 2004 m. rugsėjo 30 d. nutarimu pripažintas civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje; jam išaiškintos BPK nustatytos civilinio ieškovo teisės, tarp jų – teisė susipažinti su bylos medžiaga. Nagrinėjamos civilinės bylos duomenimis, ieškovo atstovei advokatei S. B. buvo pateikti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2004 m. spalio 12 d. raštas Nr. 2050/08-4390 ir kartu Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai, iš kurių ši sužinojo duomenis apie atsakovės R. D. nuosavybės teise registruotus nekilnojamuosius daiktus ir atsakovės sudarytus butų (duomenys neskelbtini), kirpyklos (duomenys neskelbtini) perleidimo sandorius. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nuo šio momento skaičiuotina ieškinio senaties termino eigos pradžia šiems sandoriams ginčyti (CK 1.127 straipsnio 1 dalis); ieškinys pareikštas 2005 m. spalio 7 d., nepraleidus CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino; kolegija nenustatė, kad ieškovas galėjo anksčiau sužinoti apie ginčo sandorius. Atsakovų argumentai, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą turėjo suvokti nuo įrašų apie sudarytus sandorius Nekilnojamojo turto registre dienos, kolegijos vertinimu, paneigti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2005 m. kovo 8 d. raštu Nr. 2050/08-8734, iš kurio matyti, jog ieškovui nebuvo teikiama duomenų apie atsakovų A. R. D. ir R. D. turimą ar turėtą nekilnojamąjį turtą. Aplinkybės, kad ieškovas atstovavimo sutartį baudžiamojoje byloje su advokate sudarė 2003 m. balandžio 4 d., o civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo pateiktas 2004 m. rugsėjo 30 d., kolegijos vertinimu, savaime nereiškia, jog tuo metu ieškovui buvo žinoma apie atsakovų sudarytus ginčo sandorius, nes atstovavimo sutarties sudarymas nesuteikė teisės susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, o baudžiamojoje byloje pareikštame ieškinyje nebuvo reikalavimų dėl sandorių nuginčijimo.
Apeliacinės instancijos teismas, spęsdamas dėl turto įsigijimo aplinkybių, pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje priimtais teismų nuosprendžiais nustatyta, jog butas (duomenys neskelbtini), patalpa–kirpykla (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas su pastatais ir žeme (duomenys neskelbtini), automobilis (duomenys neskelbtini) įsigyti iš R. D. nusikalstamos veikos; nekilnojamasis turtas įgytas už nuteistosios (R. D.) pasisavintus pinigus. Taigi aplinkybės dėl lėšų, už kurias buvo įgytas turtas, kuris yra civilinėje byloje ginčo sandorių objektas, šaltinių ir jų teisėtumo nustatytos įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą šios aplinkybės (prejudiciniai faktai) neįrodinėjamos civilinėje byloje; pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiais prejudiciniais faktais, taip pat nustatyta aplinkybe, kad atsakovės sūnus R. D., negalėjo nesuprasti, jog turtas yra įgyjamas iš atsakovės nusikalstamu būdu įgytų lėšų. Pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį nekilnojamasis daiktas gali būti išreikalautas ir iš sąžiningo įgijėjo, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padarytos nusikalstamos veikos. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių prejudicinės reikšmės šioje byloje kolegija atmetė atsakovų A. R. D. ir R. D. apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukreipė išieškojimą į 0,1100 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, šiltnamį (duomenys neskelbtini), taip nepagrįstai išėjo už ieškinio ribų; aplinkybių, kad R. D. valdoma turto dalis jam priklauso pagal 1998 m. rugsėjo 26 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ir 2000 m. rugsėjo 21 d. statinio priėmimo naudoti aktą, nelaikė turinčiomis įtakos sprendimo dalies teisėtumui ir pagrįstumui.
Apeliacinės instancijos teismas išdėstė įstatymo ir teismų praktikos nuostatas dėl CK 6.66 straipsnio aiškinimo ir taikymo, pažymėjo, kad šiuo atveju apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl dviejų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, t. y. ar atsakovai A. R. D., R. D. ir J. D., sudarę ginčo sandorius su atsakove R. D., buvo nesąžiningi, taip pat ar atsakovė R. D. neprivalėjo sudaryti ginčo sandorių. Pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Vadinasi, 2002 m. gruodžio 5 d. buto ir 1999 gruodžio 19 d. lėšų dovanojimo sandoriams pripažinti negaliojančiais pagal CK 6.66 straipsnį netaikytinas atsakovų A. R. D. bei R. D. nesąžiningumo, kaip sąlygos sandoriui pripažinti negaliojančiu, kriterijus. Tuo tarpu pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusios sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Kadangi nustatyta, kad ginčo sandorius (išskyrus 2002 m. gruodžio 5 d. kirpyklos pirkimo–pardavimo sutartį) atsakovė R. D. sudarė su artimaisiais giminaičiais – sutuoktiniu ir sūnumi, tai šių asmenų nesąžiningumas, sudarant sandorius, preziumuojamas ir prezumpcija nepaneigta. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė apie skubiai sudarytus sandorius patvirtino, kad atsakovai negalėjo nežinoti apie tai, jog ieškovui yra padaryta žalos ir jog turtas perleidžiamas, siekiant išvengti realaus žalos atlyginimo. Kolegija laikė pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovė J. D. buvo nesąžininga sandorio šalis; 2002 m. gruodžio 5 d. kirpyklos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ji buvo atsakovo R. D. sutuoktinė ir šeimos narė, taigi ji negalėjo nežinoti apie ginčo sutarties sudarymo aplinkybes bei motyvus. Apeliacinės instancijos teismas laikė pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą apie tai, kad atsakovė R. D. neprivalėjo sudaryti ginčo sandorių; kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad esą sandorių sudarymo motyvas buvo saistomas atsakovės R. D. ligos ir gydymo; tokios aplinkybės nepagrįstos įrodymais. Priešingai, dalis ginčo sandorių yra neatlygintiniai; vadinasi, atsakovė jų pagrindu negavo lėšų; turto padalijimo sutartimi atsakovė R. D., palyginus su sutuoktiniu, įgijo gerokai mažesnės vertės turto. Dėl šio sandorio sumažėjo atsakovės turto masė; byloje nėra duomenų, kad atsakovai J. D. ir R. D. atsiskaitė pagal 2002 m. gruodžio 5 d. kirpyklos pirkimo-pardavimo sutartį. Kolegija pripažino nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad sandoriai sudaryti lėšų gydymo išlaidoms padengti gavimo tikslu; kita vertus, neįrodytos atsakovės turėtos gydymo išlaidas.
Sandorio, prieštaraujančio kreditoriaus interesams, pripažinimo negaliojančiu teisinių padarinių taikymo klausimai reglamentuojami specialiųjų CK 6.66 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtintų normų; jose nustatyti restitucijos ypatumai. CK 6.66 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisinius padarinius ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas, kolegijos vertinimu, lemia actio Pauliana kompensacinis pobūdis. Nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo. Kolegija vertino, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs negaliojančiais skolininkės sudarytus sandorius, tinkamai išsprendė ieškovo reikalavimą nukreipti išieškojimą į turtą, kuris buvo negaliojančiais pripažintų sandorių objektas. Nuosprendžiu nustačius, kad visas ginčo turtas buvo įgytas nusikalstamu būdu, teismas neturėjo pagrindo, prieš nukreipdamas išieškojimą į atsakovų turtą, nustatyti turto dalis, priklausančias kiekvienam iš sutuoktinių ir nukreipti išieškojimą tik į R. D. dalį. Šiuo atveju, kolegijos vertinimu, neturi įtakos aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ginčo sandorių objektų vertės; atsakovai neįrodinėjo aplinkybės, kad, patenkinus ieškovo reikalavimą dėl padarytos žalos atlyginimo, liktų turto, kuris turėtų būti grąžinamas atsakovams. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis, sandorių sudarymo metu bendra šiais sandoriais perleisto turto vertė buvo 280 266 Lt. Spręsdama dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų proceso teisės normų pažeidimų, kolegija atmetė atsakovų A. R. D. ir R. D. teiginius, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė tik ieškovo pateiktais argumentais ir įrodymais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostata.
Kolegija pripažino nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovas nesumokėjo įstatymo nustatyto žyminio mokesčio už ieškinį ir kad tokiu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo ieškinį dėl tos dalies, dėl kurios nesumokėta žyminio mokesčio, palikti nenagrinėtą. Žyminis mokestis turtiniuose ginčuose apskaičiuojamas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas taisykles; už ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais žyminis mokestis apskaičiuojamas nuo ginčo sandorių vertės; šioje byloje ginčo sandoriais perleisto turto vertė (tarp jų ir perleisti pinigai bei perleistų daiktų rinkos vertė) buvo 280 266 Lt; ši sandorių vertė atitinka ieškinio kainą. Ieškovas už ieškinį į valstybės biudžetą sumokėjo 6922,32 Lt žyminio mokesčio.
Atsakovei R. D. pagal 2005 m. gruodžio 12 d. atstovavimo sutartį atstovavo advokatė O. K.; pagal 2007 m. spalio 1 d. atstovavimo sutartį – kaip ir kitiems atsakovams – advokatas A. Ž.; jis nutraukė sutartį 2008 m. rugsėjo 18 d.; nepaisant sudarytų atstovavimo sutarčių, atsakovė R. D. aktyviai dalyvavo procese. R. D. nedalyvavo 2008 m. spalio 21 d. teismo posėdyje, kai byla buvo išnagrinėta iš esmės, tačiau jame dalyvavo kiti atsakovai ir jų atstovas advokatas A. Ž. Atsakovas A. R. D. yra atsakovės R. D. sutuoktinis ir šeimos narys, todėl kolegija nelaikė, kad yra pagrindas teigti, jog atsakovei nebuvo žinoma apie bylos nagrinėjimą; ji tinkamai pasinaudojo teise į apeliaciją. Šios aplinkybės, kolegijos vertinimu, paneigia atsakovės R. D. apeliacinio skundo argumentus, kad teismas neužtikrino jai teisės tinkamai dalyvauti procese. Vien ta aplinkybė, kad teismas sprendimą paskelbė, pasibaigus darbo laikui, neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
III. Kasacinio skundo, prisidėjimo prie kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatoriai (atsakovai A. R. D., R. D.) prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė J. D. pareiškimu prisideda prie kasacinio skundo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Dėl ieškinio senaties. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai sprendė dėl objektyviojo ir subjektyviojo ieškinio senaties termino nustatymo kriterijų, t. y. dėl ieškovo turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą ir faktinio sužinojimo, taip pat dėl Nekilnojamojo turto registro viešųjų duomenų reikšmės, taikant objektyvųjį ieškinio senaties termino nustatymo kriterijų. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties termino eiga actio Pauliana ieškiniui pareikšti prasidėjo 2004 m. spalio 12 d. yra nepagrįsta, nes ginčo sandoriai, išskyrus 1999 m. gegužės 19 d., sudaryti 2002 m. gruodžio 5, 6 dienomis ir jie įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Vadinasi, nuo sandorių įregistravimo momento 2002 m. gruodžio 11, 16, 19 dienomis buvo paviešinta informacija apie jų sudarymą, todėl, taikant objektyvųjį ieškinio senaties termino nustatymo kriterijų, ieškovas turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą; kartu tai reiškia, kad pagal subjektyvųjį kriterijų ieškovas turėjo laiku sužinoti apie tokį teisės pažeidimą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai kreditorius įrodinėja, jog apie savo teisės pažeidimą – sandorio sudarymą – sužinojo vėliau, nei jis buvo sudarytas, teismas įvertina, ar kreditorius negalėjo sąžiningai, t. y. kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, sužinoti apie sudarytą sandorį anksčiau, nei jo nurodytas momentas. Registro duomenys yra vieši, jais pagal CK 4.261 straipsnį gali naudotis kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas turėjo įstatymo nustatytas sąlygas ir objektyvių galimybių iš turto registro gauti ir pasinaudoti vieša informacija apie sandorius, todėl neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią, kuri, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, yra kita, ieškinys pareikštas, praleidus CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą. Kita vertus, ieškovo teiginiai dėl senaties termino eigos pradžios yra dviprasmiški; vienu atveju teigiama, kad jis sužinojo apie savo teisės pažeidimą 2004 m. spalio 12 d., kitu – 2004 m. rugsėjo 27 d., kai ieškovo atstovė susipažino su baudžiamąja byla; tai reiškia, kad ieškovas pripažįsta, jog apie savo teisių pažeidimą žinojo arba objektyviai turėjo žinoti nuo susipažinimo su baudžiamosios bylos medžiaga 2004 m. rugsėjo 27 d. momento. Bylą nagrinėję teismai neįvertino, kad ieškovas nesilaikė pareigos elgtis rūpestingai, apdairiai, atidžiai ir atsakingai. Kai ieškinys pateiktas, praleidus ieškinio senaties terminą, o atsakovas prašo jį taikyti, teismas gali ginti pažeistą teisę tik tuo atveju, jeigu konstatuoja, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Ieškovas apskritai nenurodė priežasčių.
2. Dėl kreditoriaus interesų gynimą, pareiškiant actio Pauliana ieškinį, reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė visų CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų, kurios yra pagrindas ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais, taikant actio Pauliana institutą; nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė R. D. neprivalėjo sudaryti ginčo sandorių. Sprendžiant dėl sandorio sudarymo privalomo pobūdžio, svarbus byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir jų įvertinimo aspektas. Įstatymo nustatyta pareiga įvykdyti savo prievolę savaime nereiškia asmens pareigos sudaryti sandorį, tačiau galimi atvejai, kai tokia pareiga dėl faktinių aplinkybių gali būti konstatuojama (liga, gydymui būtinos lėšos). Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai neįvertino atsakovų nurodytų faktinių aplinkybių apie tai, kad dėl konkrečios aplinkybės, t. y. dėl atsakovės ligos ir gydymo, jie privalėjo sudaryti ginčo sandorius ir kad jie nežinojo ir nesuprato, jog, juos sudarydami, pažeis ieškovo teises.
3. Dėl restitucijos taikymo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.145 straipsnio 2 dalį. Dvišalių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atveju turėjo būti besąlygiškai taikoma restitucija ir visas pagal negaliojančiomis pripažintas sutartis tretiesiems asmenims perleistas turtas turėjo būti grąžintas atsakovų R. D. ir A. R. D. bendrojon jungtinėn nuosavybėn. Teismas, prieš nukreipdamas išieškojimą į atsakovų turtą, turi nustatyti turto dalis, priklausančias kiekvienam iš sutuoktinių ir nukreipti išieškojimą į R. D. dalį, nes ieškovas nepatyrė žalos dėl atsakovo A. R. D. veiksmų. Priešingu atveju ieškovas nepagrįstai praturtėtų ir būtų pažeistos A. R. D., kaip teisėto ir sąžiningo turto savininko, teisės. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad, pripažinus negaliojančia kirpyklos pirkimo–pardavimo sutartį, restitucija taip pat netaikytina. Tokia išvada neatitinka CK 6.145 straipsnio 2 dalies reikalavimų; ieškovas neįrodė, kad dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, kitos – pagerėtų. Sandoris yra atlygintinis, netaikant restitucijos, pažeidžiamas teisingumo principas. Bylą nagrinėję teismai neargumentavo, kodėl netaikoma restitucija ne tik pirmiau nurodyto, bet ir atsakovų R. D. ir A. R. D. 2002 m. gruodžio 6 d. sudaryto santuokos metu įgyto turto pasidalijimo sandorių pripažinimo negaliojančiais atveju. Apeliacinės instancijos teismo teiginiai dėl restitucijos yra nemotyvuoti, todėl neaišku ir nesuprantama, kodėl teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (be apeliacinės instancijos teismo išvardytų aplinkybių) teismas neišsprendė dėl restitucijos taikymo ir nenurodė šiuo klausimu motyvų, neaptarė dalyvaujančių byloje asmenų pateiktų kitų reikalavimų.
4. Dėl CPK 17, 176, 179, 183, 185 straipsnių, 265 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies pažeidimo, nepranešimo apie posėdį. Teismai netyrė ir neįvertino atsakovo A. R. D. 2008 m. spalio 21 d. pateikto paaiškinimo apie lėšų, už kurias jis įgijo turtą, šaltinius. Visas A. R. D. priklausantis santuokos metu įgytas turtas nelaikytinas atsakovės R. D. nusikalstamų veikų rezultatu, nes teisėtai įgytas turtas nėra išieškojimo padarytai žalai atlyginti objektas. Teismai neįvertino, kad atsakovas A. R. D. lygiomis dalimis su sūnumi įgijo žemės sklypą 1998 m. rugsėjo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, lygiai kaip ir jame esančius gyvenamąjį namą ir kitus statinius – pastatė savo lėšomis ūkio būdu lygiomis dalimis su sūnumi ir įgijo 2000 m. rugsėjo 21 d. statinio priėmimo naudoti akto pagrindu; apie tai pirmosios instancijos teismui buvo nurodyta atsiliepime į ieškinį; butą (duomenys neskelbtini), atitekusį atsakovui pagal šioje byloje ginčijamą 2002 m. gruodžio 6 d. turto padalijimo sutartį, įgijo 2002 m. gegužės 2 d. santuokoje su R. D. už lėšas, gautas pardavus jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusį butą (duomenys neskelbtini); šį butą privatizavo ir valdė nuo 1992 m. vasario 8 d., kai sutuoktinė nevykdė nusikalstamų veikų. Teismai neįvertino, kad atsakovas 42 000 Lt kompensacijai už jam atitekusią buto dalį pagal 2002 m. gruodžio 6 d. sutartį sumokėti sutuoktinei panaudojo teisėtai gautas lėšas už parduotą garažą, taip pat 0,0675 ha žemės sklypą ir sodo pastatą; pastarąjį atsakovas pastatė ūkio būdu, iš teisėtai uždirbtų lėšų, ji įgijo ir valdė nuo 1986 m. liepos 28 d. Kita vertus, bylą nagrinėję teismai, pripažinę negaliojančia 2002 m. gruodžio 6 d. atsakovų R. D. ir A. R. D. turto padalijimo sutartį, nepagrįstai laikė, kad pripažįsta negaliojančiu sandorį dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusio turto pasidalijimo ir kad šiuo sandoriu padalytas visas sutuoktinių turtas; bylą nagrinėję teismai nepaisė, kad 2002 m. gruodžio 6 d. sutarties turto pasidalijimo dalykas buvo ne visas (duomenys neskelbtini) nekilnojamasis turtas; žemės sklypas ir statiniai nuosavybės teise lygiomis dalimis priklausė A. R. D. ir R. D.; šis turtas įgytas skirtingais pagrindais; ieškovas neginčijo atsakovo R. D. nuosavybės pagrindo, todėl teismai nepagrįstai išėjo už ieškinio ribų ir nukreipė išieškojimą į visą žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, šiltnamį (duomenys neskelbtini). Teismų išvados byloje neatitinka pirmiau nurodytų CPK normų, sprendimo ir nutarties motyvai neišsamūs, išvados nepagrįstos konkrečiais įrodymais, neatskleista jų įrodomosios reikšmės, turinio. Sprendimas ir nutartis neatitinka CPK 265 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų.
Pirmosios instancijos teismas neužtikrino atsakovės R. D. teisės dalyvauti procese; atsakovė 2008 m. rugsėjo 11 d. posėdyje aiškino, kad nesupranta teismo ir kitų asmenų klausimų ir to, kas apskritai vyksta. Teismas nesutiko skirti psichologinės–psichiatrinės ekspertizės; atsakovė neatvyko į 2008 m. rugsėjo 25 d. posėdį, ir neturėjo atstovo, nes šis dėl galimo interesų konflikto 2008 m. rugsėjo 19 d. nutraukė atstovavimo sutartį. Atsakovei nepranešta apie 2008 m. spalio 21 d. posėdį. Tai yra atvejis, kuris yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
5. Dėl žyminio mokesčio. Byloje kilo klausimas dėl ieškinio sumos nustatymo, pasikeitus nekilnojamojo turto rinkos vertei. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad 2008 m. rugsėjo 11 d. pareiškime dėl ieškinio papildymo ieškovo nurodyta ieškinio suma neatitinka realios atsakovų turto vertės pareiškimo pateikimo dieną ir neįpareigojo ieškovo pateikti duomenų apie ginčo turto vertę bei sumokėti visą žyminį mokestį. Priešingai nei pripažino apeliacinės instancijos teismas, kad ieškinio suma byloje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais apskaičiuojama nuo ginčo sandorių sumos, žyminis mokestis apskaičiuotinas pagal ginčo sandoriais perleisto turto rinkos vertę galutinio (patikslinto) ieškinio pateikimo dieną. Ieškovui nesumokėjus žyminio mokesčio, bylą nagrinėję teismai teismas turėjo palikti nenagrinėtą ieškinį dėl tos dalies, dėl kurios nesumokėta žyminio mokesčio, bet to nepadarė, taip pažeidė CPK 296 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo sandorių objektų vidutinė rinkos vertė, nustatyta 2008 m. vasario 16, 20 d., yra tokia: butų (duomenys neskelbtini) yra atitinkamai 119 980 ir 103 048 Lt; žemės sklypo (0,11 ha) ir gyvenamojo namo ir kitų statinių (duomenys neskelbtini) atitinkamai – 100 203 ir 200 846 Lt; kirpyklos (duomenys neskelbtini) – 135 069 Lt.
6. Dėl teismo sprendimo paskelbimo ne darbo metu teisinių padarinių. Pirmosios instancijos teismas priėmė ir Lietuvos Respublikos vardu paskelbė sprendimą 2008 m. spalio 31 d., 15 val. 05 min., pasibaigus teismo darbo laikui. Teisėjas Lietuvos Respublikos vardu negali atlikti jam pavestų teisingumo vykdymo funkcijų po darbo; pažeidimas nelaikytinas formaliu, ne darbo metu priimtas ir paskelbtas sprendimas negalioja.
Atsiliepime į atsakovų kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ieškinio senaties terminą. Šioje byloje ieškovui reikalavimas ginčyti sandorius atsirado, kai jis iš baudžiamosios bylos suprato apie tai, jog turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Šiuo atveju baudžiamojoje byloje priimtas nuosprendis nepatvirtina tokios teisės; laikytini nepagrįstais kasatorių argumentai, kad sandoriai įregistruoti viešajame registre, todėl ieškovas turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimus; advokatas, neturintis turto savininko atstovavimo sutarties, neturėjo teisinio pagrindo gauti informacijos apie šio sudaromus sandorius, nepaisant viešo turto registro. R. D. buvo sumokėjusi pasisavintų 118 938 Lt į banko sąskaitą, todėl ieškovas neturėjo įstatyminio pagrindo ieškoti arba reikalauti turto daugiau, nei pasisavinta nusikaltimu. Pripažintini nepagrįstais kasacinio skundo argumentai dėl restitucijos; nusikalstamu būdu užvaldytas svetimas turtas nėra kaltininko nuosavybė, bet turi būti grąžinamas turto savininkui. Ieškovas laiko nepagrįstais kitus kasacinio skundo argumentus ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra išsami ir motyvuota.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškinio senaties
Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai sprendė dėl objektyviojo ir subjektyviojo ieškinio senaties termino nustatymo kriterijų. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais bei išvadomis šiuo klausimu. Ieškinio senatis – tai laiko tarpas, per kurį asmeniui garantuojamas jo pažeistos teisės gynimas, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas prasideda ir teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Sužinojimo apie subjektinės teisės pažeidimą (suvokimo, kad teisės pažeidžiamos) momento nustatymas yra nulemiamas konkrečių bylos aplinkybių bei asmens subjektyvių savybių, todėl skirtingose bylose nustatomas skirtingai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lietuvos jūreivystės kolegija 2005 m. spalio 7 d. pareiškė ieškinį dėl R. D. sudarytų sandorių, pažeidžiančių ieškovo teises, kai baudžiamoji byla dar nebuvo išnagrinėta ir nebuvo paskelbtas nuosprendis, kuriuo iš R. D. ieškovui priteistas žalos atlyginimas. Bylos duomenimis, Lietuvos jūreivystės kolegija 2004 m. rugsėjo 30 d. nutarimu pripažinta civiline ieškove ir ji įgijo teisę susipažinti per savo atstovę su 2004 m. spalio 12 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais apie R. D. nuosavybės teise įregistruotus nekilnojamuosius daiktus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai laikė, kad nagrinėjamos bylos atveju, kai Lietuvos jūreivystės kolegijos atstovė 2004 m. spalio 12 d. sužinojo apie ginčo sandorius, nuo šio momento skaičiuotina ieškinio senaties termino eigos pradžia. Dėl to ieškinio senaties terminas ginčyti turto perleidimo sutartis nėra pasibaigęs (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).
CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino eigos pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Teismas konkrečiu atveju byloje įvertino kreditoriaus ir skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo apie jo teisės pažeidimą – laiką apie skolininkės sudarytą sandorį.
Dėl kreditoriaus interesų gynimo, pareiškiant actio Pauliana ieškinį, reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo
CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas vienas iš kreditoriaus interesų gynimo būdų – kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius – actio Pauliana. Tai yra specialusis, su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą. Teismas, taikydamas actio Pauliana institutą, turi siekti ne tik apsaugoti kreditoriaus teises, bet ir užtikrinti kreditoriaus, skolininko bei jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių, įrodžius bent vieną, pripažintina, kad pažeidžiamos kreditoriaus teisės, todėl teisėjų kolegija negali sutikti su kasatorių argumentu, jog būtina nustatyti visų CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų visetą.
Dėl restitucijos taikymo pagrindų
Pripažinus negaliojančiu sandorį actio Pauliana pagrindu, teisinių padarinių pagal CK taikymas turi tam tikrą specifiką, nes šiuo institutu ginčijamas kreditoriaus teises pažeidžiantis sandoris. Tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinių padarinių taikymo klausimai reglamentuojami specialiųjų CK 6.66 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtintų normų, nustatančių restitucijos ypatumus. Įstatymo nurodytos nuostatos lemia actio Pauliana kompensacinį pobūdį. Kreditoriaus interesai buvo pažeisti sutuoktinių bendro turto pasidalijimo sandoriu, buto (duomenys neskelbtini) ir lėšų dovanojimo sutartimis (CK 6.67 straipsnio 2, 3, 6, 7 punktai). CK 3.135 straipsnyje ir 6.67 straipsnio 1 dalyje įvardyti subjektai, su kuriais skolininkui sudarius kreditoriaus ginčijamą actio Pauliana pagrindu sandorį, preziumuojamas abiejų sandorio šalių nesąžiningumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. T. S. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-898/2002).
Dėl proceso teisės normų taikymo
Kasatoriai nurodo, kad teismas netyrė ir neįvertino atsakovo A. R. D. 2008 m. spalio 21 d. pateikto paaiškinimo apie lėšas, už kurias jis įgijo turtą pagal ginčo sandorius. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu šį kasacinio skundo argumentą, nes Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad ginčo turtas gautas iš nusikalstamos veikos. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą tokių aplinkybių nereikia įrodinėti, todėl atsakovo A. R. D. paaiškinime išdėstytos turto įgijimo aplinkybės neįrodinėjamos šioje civilinėje byloje.
Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu dėl nepranešimo apie teismo posėdį vienam iš atsakovų, nes sutuoktiniai D. gyvena kartu; pranešimas apie teismo posėdį vieno iš sutuoktinių vardu laikytinas tinkamu pranešimo įteikimu kitam sutuoktiniui (CPK 121 straipsnis).
Iš 2009 m. birželio 29 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas nutarė sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėti 2009 m. liepos 10 d. 15 val. (T. 4, b. l. 97); nustatytu laiku teismo posėdį tęsė. Išklausyti teismo sprendimo dalyvaujantys byloje asmenys neatvyko (T. 4, b. l. 98). Ta aplinkybė, kad teismas sprendimą paskelbė dvidešimt minučių po darbo laiko pabaigos, neturi įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes įstatymo nenustatyta draudimo skelbti sprendimą (nutartį), darbo laikui pasibaigus.
Dėl žyminio mokesčio
Žyminis mokestis turtiniuose ginčuose apskaičiuojamas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas taisykles. Šioje byloje ginčo sandoriais perleisto turto vertė yra 280 266 Lt. Ieškovas, pareikšdamas ieškinį, sumokėjo 6922,32 Lt žyminio mokesčio (T. 1, b. l. 7, T. 2, b. l. 153). Dėl to nėra pagrindo teigti, kad ieškovas nesumokėjo įstatymo nustatyto žyminio mokesčio.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios, taip pat proceso teisės normas; tenkinti kasacinį skundą nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinės instancijos teismas patyrė 160,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinant atsakovų kasacinio skundo ir paliekant nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų A. R. D., a. k. (duomenys neskelbtini) R. D., a. k. (duomenys neskelbtini) J. D., a. k. (duomenys neskelbtini) R. D., a. k. (duomenys neskelbtini), į valstybės biudžetą po 40,16 (keuriasdešimt litų 16 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Birutė Janavičiūtė
Juozas Šerkšnas