Civilinė
byla Nr. 2A-592/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
35.1; 35.4; 36.1; 45.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. rugsėjo 10 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio
Kailiūno ir Gintaro Pečiulio,
sekretoriaujant
Vaidai Sasnauskaitei,
dalyvaujant ieškovo
atstovui advokatui Dainiui Žiedui,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. įmonės
„Migdolija“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Akmenės duona“ apeliacinius
skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimo,
kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, o priešieškinis atmestas, civilinėje
byloje Nr. 2-992-154/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“
ieškinį atsakovams A. G. įmonei „Migdolija“ ir uždarajai
akcinei bendrovei „Akmenės duona“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo, o taip
pat atsakovo A. G. įmonės „Migdolija“ priešieškinį
ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Saurida“ dėl sutarties sąlygos
pripažinimo iš negaliojančia.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovas UAB „Saurida“ 2009-08-13 kreipėsi su ieškiniu į teismą ir
prašė solidariai priteisti iš atsakovo A. G. įmonės
„Migdolija“ ir atsakovo UAB „Akmenės duona“ (laiduotojas) 235 614,06 Lt skolą,
285 815,89 Lt delspinigių (iš viso 521 429,95 Lt) ir 12,7 procentų dydžio procesinių
palūkanų bei visas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad su atsakovu A. G. įmone
„Migdolija“ 2006-06-19 buvo pasirašyta Sutartis Nr. 203 dėl kuro pirkimo –
pardavimo (toliau Sutartis). Ieškovas įsipareigojo pasibaigus einamajam
mėnesiui ir suskaičiavus viso per mėnesį parduoto kuro kiekį išrašyti ir
pateikti atsakovui sąskaitą, šis – atsiskaityti už kurą pagal pateiktą sąskaitą
per 15 dienų nuo jos išrašymo dienos (Sutarties 3.3, 3.4 p.). Sutarties 3.5
punktu šalys susitarė, kad atsakovui vėluojant atsiskaityti, jis moka 0,3
procentų delspinigius (netesybas) už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku nesumokėtos
sumos, o Sutarties 3.6 punkte numatė, kad pavėluoto atsiskaitymo atveju,
kiekviena atsakovo pervedama suma užskaitoma kaip delspinigiai ir tik juos
padengus, mokamos sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už kurą. Pažymėjo, kad
taip pat buvo pasirašyti keli Sutarties priedai ir papildomas susitarimas,
tačiau atsiskaitymo tvarka tarp šalių nebuvo pakeista.
Tarp UAB „Saurida“ ir atsakovo
UAB „Akmenės duona“ (laiduotojas) 2009-05-27 buvo pasirašyta laidavimo sutartis
Nr. 13LS-09, kuria laiduotojas įsipareigojo
solidariai atsakyti visu savo turtu, jei A. G. įmonė
„Migdolija“ Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka visiškai ar iš dalies
neatsiskaitys su ieškovu (toliau – Laidavimo sutartis).
Ieškovas teigė, kad atsakovas vėlavo atsiskaityti, todėl susidarė 235
614,06 Lt dydžio skola ir 285 815,89 Lt nesumokėtų delspinigių. Nurodė, jog
delspinigių dydį šalys nustatė laisva valia Sutartyje, todėl toks jų dydis
laikytinas normaliu ir protingu. Ieškovas nurodė, kad 2008-06-30 tarp šalių
buvo pasirašytas tarpusavio skolų užskaitymo aktas, pagal kurį ieškovo 765,23
Lt skola atsakovui buvo užskaityta atitinkamai sumažinus jo skolą ieškovui,
kuri po akto pasirašymo buvo 73 012,73 Lt, tačiau pažymėjo, kad šis aktas
nelaikytinas Sutarties pakeitimu ir buvo pasirašytas neįskaitant delspinigių,
palūkanų ar kitų pagal šalių sudarytų sutarčių nustatytų mokėjimų.
Ieškovas prašė priteisti 12,7 procentų dydžio procesines palūkanas,
skaičiuojamas pagal Lietuvos respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius
sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą, kuriame nustatytos palūkanos susideda
iš 7 procentų palūkanų ir VILIBOR palūkanų normos, kuri 2009-06-30 sudarė 5,7
procentus.
Atsakovas A. G. įmonė „Migdolija“ atsiliepime su
ieškiniu sutiko iš dalies ir nurodė, kad yra skolinga tik 59 892,77 Lt ir nuo
šios sumos skaičiuojamas procesines palūkanas. Teigė, kad po šalių pasirašyto
tarpusavio skolų užskaitymo akto ieškovas delspinigių nebeskaičiavo. Ieškovui buvo
sumokėta dar 13 119,96 Lt pagrindinei skolai padengti, todėl atsakovas skolingas
tik 59 892,77 Lt. Pateikė skolų suderinimo aktus ir nurodė, kad šalys laikėsi
tokios praktikos delspinigių nebeskaičiuoti. Nesutiko su reikalaujamais
priteisti 0,3 procentų dydžio delspinigiais, kurie atsakovo manymu, akivaizdžiai
prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais ir prašė teismo
juos sumažinti iki 0,02 procentų.
Atsakovas UAB „Akmenės duona“ atsiliepime su ieškiniu sutiko iš dalies
ir nurodė, kad sutiko laiduoti tik už 73 777,96 Lt A. G. įmonės
„Migdolija“ skolą. Visus kitus ieškovo reikalavimus prašė atmesti kaip
nepagrįstus.
Atsakovas A. G. įmonė „Migdolija“ 2009-09-24
pateikė priešieškinį ieškovui UAB „Saurida“ ir prašė pripažinti negaliojančia
nuo sudarymo momento Sutarties sąlygą dėl 0,3 procentų dydžio delspinigių (3.5
punktas). Nurodė, kad sutarties laisvė nėra absoliuti, o tokio dydžio
delspinigiai, kaip patvirtina teismų praktika, prieštarauja viešajai tvarkai,
todėl turi būti mažinami iki 0,02 procentų.
Atsiliepimu į priešieškinį ieškovas UAB „Saurida“ nurodė, kad nesutinka
su priešieškiniu, nes Sutarties sąlygų pakeitimas pažeistų sandorių ir šalių
teisinių santykių stabilumą, be to, nenurodyta, kokiai imperatyviai teisės
normai prieštarauja Sutarties 3.5 punktas.
Šiaulių apygardos teismas 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį
patenkino iš dalies ir solidariai iš atsakovų ieškovui priteisė 235 614,06 Lt
skolą, 28 581,59 Lt delspinigių (iš viso 264 195,65 Lt) ir 12,7 procentų dydžio
metinių palūkanų nuo priteistos sumos bei bylinėjimosi išlaidas, o priešieškinį
atmetė.
Teismas atsakovo pateiktus „Skolos suderinimo aktus“ ir „Tarpusavio
skolų užskaitymo aktą“ vertino kaip tarpinius buhalterinės apskaitos
dokumentus, kuriais atitinkamu laikotarpiu buvo suderintos skolos, neįskaitant
delspinigių bei palūkanų ir negali būti traktuojami kaip Sutarties pakeitimu,
nes šiuose aktuose nurodyta, kad „įsiskolinimo sumos nurodytos neįskaitant
delspinigių, palūkanų ir kitų, pagal tarpusavio pasirašytas sutartis,
susitarimus ir teisės aktus privalomų mokėti, sumų“. Teismas savo išvadas
grindė ieškovo pateiktais skaičiavimais, pagal kuriuos atsakovo sumokėtos
įmokos pirmiausia buvo įskaitomos delspinigiams, o taip pat liudytojos UAB
„Saurida“ finansų direktorės J. A. paaiškinimais, kad atsakovas
laiku neatsiskaitydavo už nupirktą kurą, todėl kaip ir visiems kitiems kuro
pirkėjams buvo skaičiuojami Sutartyje nustatyti delspinigiai. Šios liudytojos
teigimu, atsakovas žinojo apie skaičiuojamus delspinigius, o aktuose nurodytos
tik skolos be delspinigių, nes pagal įmonėje veikiančią buhalterinės apskaitos
programą delspinigių apskaita vedama paraleliai. Teismas sprendė, jog atsakovas
nepagrįstai sutinka mokėti tik 59 892,77 Lt, nes ši suma nustatyta
neatsižvelgiant į Sutarties 3.6 punkto nuostato sąlygą dėl mokamų delspinigių. Pažymėjo,
kad atsakovas yra verslininkas, todėl privalėjo laikytis Sutarties sąlygų, turėjo
teisę tartis su ieškovu dėl įmokų paskirstymo tvarkos pakeitimo, tačiau šia
galimybe nepasinaudojo.
Teismas, remdamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, 6.258 straipsnio 3
dalimi, sprendė, kad nustatyti delspinigiai yra aiškiai per dideli, ir atsižvelgdamas
į šiuo metu susidariusią sunkią visos šalies ekonominę padėtį, o tuo pačiu ir
atsakovo finansinę padėtį, delspinigius sumažino iki 0,03 procentų už kiekvieną
pradelstą dieną. Teismas konstatavo, jog šalys yra juridiniai asmenys, kuriems taikomas
Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo
prevencijos įstatymas, todėl ieškovo prašomą priteisti 12,7 procentų procesinių
palūkanų dydį laikė pagrįstu. Skolą priteisė iš atsakovų solidariai, nes Laidavimo
sutartyje jokia konkreti skolos suma nebuvo įvardinta, o byloje nėra duomenų,
kad ši sutartis būtų nuginčyta ar pakeista.
Teismas
atmetė atsakovo priešieškinį motyvuodamas tuo, jog atsakovas neįrodė, kad
Sutarties 3.5 prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 str.).
Nurodė, kad įstatymas nedraudė šalims susitarti dėl netesybų, byloje nėra
duomenų, kad kuri nors iš šalių buvo verčiama sudaryti tokį susitarimą, abi
šalys verslininkai, pasirašė šią Sutartį, pripažindamos, kad ji neprieštarauja
viešajai tvarkai, be to, teismas delspinigių dydį sumažino.
Apeliaciniu
skundu atsakovas A. G. įmonė „Migdolija“ prašo minėtą
teismo sprendimą pakeisti ir priteisti 59 892,77 Lt skolą, 2 156,13 Lt
delspinigių, 12,7 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos 62 048,90 Lt
sumos, o sprendimo dalį, kuria priešieškinis atmestas, panaikinti ir atsakovo
priešieškinį patenkinti. Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
1. Teismas nepagrįstai konstatavo,
kad ieškovas visas sumokėtas sumas nukreipdavo delspinigių skolai dengti, o
likusia dalimi buvo dengiama pagrindinė skola. Tai įrodo 2007-01-11 skolų
suderinimo aktas Nr. 331, kuriame 2006-12-31
skola yra 55 224,87 Lt, o teismui pateiktoje įsiskolinimo ir delspinigių
paskaičiavimo iki 2009-07-13 (imtinai) lentelėje matyti, kad apelianto
2006-12-31 skola ieškovui nurodyta kita – 62 771,46 Lt skola, negu abiejų šalių
patvirtintame anksčiau minėtame skolų suderinimo akte. Analogiška situacija yra
ir pagal 2007-12-14, 2008-06-30 skolų užskaitymo aktus. Tai rodo, kad ieškovas
2006 metais delspinigių neskaičiavo, o tik po to pateikė visai kitą įskaitymo
tvarką.
2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad anksčiau minėti skolų
suderinimo ir užskaitymo aktai negali būti vertinami kaip Sutarties
pakeitimas. Apeliantas, pasirašęs šiuo aktus, buvo sąžiningai
įsitikinęs, jog atliekamais mokėjimais yra dengiama pagrindinė prievolė, nes
buvo susitarta delspinigių neskaičiuoti. Ieškovas jų neskaičiavo ir nereikalavo mokėti. Norėdamas
užskaityti sumokėtą sumą kaip delspinigius, jis turėjo apskaičiuoti konkretų jų dydį ir apskaityti savo buhalterinėje
apskaitoje išrašant apskaitos dokumentą, bei informuoti apeliantą apie
esamą situaciją, įvardijant skolos dydį. Todėl ieškovas elgėsi nesąžiningai ir
pažeidė bendradarbiavimo principą.
3. Atsakovas mokėjimo pavedimuose nurodydavo, kad ,,apmokama už prekes“, tai yra už pagrindinę
prievolę, o ieškovą tokia mokėjimo tvarka tenkino. Pagal teismų formuojamą
praktiką, kai ieškovas neprieštarauja
atsakovo siūlomam įmokų paskirstymui, tai yra laikytina tinkama jo valios
išraiška, todėl negalima sutikti, kad ieškovas, gavęs mokėjimo dokumentus tokiu
pavadinimu, negalėjo numatyti, jog skolininkas nurodė kitokį įmokų paskirstymą.
4. Teismas pažeidė įrodymų vertinimą
reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai),
nešališkumo, objektyvumo principus, netinkamai ištyrė bei įvertino byloje
esančius įrodymus.
5. Teismas be pagrindo netenkino apelianto
priešieškinio CK 1.80 straipsnio bei CK 1.81 straipsnio pagrindais. Sprendime teisingai konstatuota, kad 0,3 procento
dydžio delspinigiai vertintini kaip lupikavimas, tačiau tai leidžia
tvirtinti, jog ši Sutarties nuostata, prieštarauja CK 1.5 straipsnyje
įtvirtintai imperatyviai teisės normai, joje nurodytų teisės principų turiniui,
esmingai pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, prieštarauja gerai moralei,
sąžiningai verslo praktikai bei viešajai tvarkai.
6. Tuo
atveju, jeigu delspinigiai būtų priteisiami, tai jų dydis neturėtų būti skaičiuojamas
daugiau nei už 6 mėnesius (1.125 str. 5 d.).
Apeliaciniu
skundu atsakovas UAB „Akmenės duona“ prašo minėtą teismo sprendimą pakeisti ir
priteisti 59 892,77 Lt skolą, 2 156,13 Lt delspinigių, 12,7 procentų dydžio
metinių palūkanų nuo priteistos 62 048,90 Lt sumos, o sprendimo dalį, kuria
priešieškinis atmestas, panaikinti bei jį patenkinti. Nurodo iš esmės tuos
pačius argumentu kaip ir pirmasis atsakovas. Papildomai teigia, kad Laidavimo
sutartis buvo sudaryta dėl konkretaus 73 012,72 Lt dydžio įsipareigojimų, nes jis
neturėjo bendrovės akcininkų įgaliojimo laiduoti už didesnę sumą.
Atsiliepimu į
apeliacinius skundus ieškovas UAB „Saurida“ prašo skundus atmesti, o teismo
sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime rašoma:
1. Apeliantai nepagrįstai teigia, jog neprieštaraudamas dėl
atsakovo nurodytos mokėjimų paskirties, ieškovas išreiškė savo sutikimą ir
įmokas užskaitė kaip pagrindinės prievolė dengimą, nes CK 6.54 straipsnio 5
dalyje įtvirtinta kreditoriaus teisė, bet ne pareiga. Užskaitymo akte nurodyta
tik grynoji atsakovo skola (be delspinigių), nes skolos ir delspinigiai
apskaitomi atskirai, tai patvirtino ir liudytoja J. A. UAB „Saurida“ skolos ir delspinigių skaičiuotėje
2008-06-30 dieną atliktas 765,23 Lt buvo užskaitytas kaip delspinigiai.
2.
Atsakovas yra juridinis asmuo, todėl jam yra taikomi didesni atidumo ir
rūpestingumo reikalavimai. Atsakovas su Sutarties sąlygomis buvo susipažinęs ir
laisva valia ją pasirašė. Lietuvoje yra nemažai kitų bendrovių, užsiimančių
naftos produktų prekyba, todėl atsakovas galėjo rinktis su kuo sudaryti Sutartį.
Pats atsakovas pažeidė bendradarbiavimo pareigą, neinformavo ieškovo apie
neatsiskaitymo priežastis, nesidomėjo, kaip užskaitomi jo mokėjimai.
3.
Teismas padarė teisingą išvadą, kad skolos suderinimo aktai, tarpusavio skolų
užskaitymo aktas negali būti laikomi sandoriais, pakeičiančiais Sutarties
sąlygas. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. gruodžio 21 d. nutartyje,
priimtoje analogiškoje byloje pagal ieškovo UAB „Saurida“ ieškinį dėl skolos
priteisimo, nurodė, kad aplinkybė, jog
atsakovas atlikdamas pavedimą nurodė mokėjimo paskirtį, vertintina kaip jo
siekis vienašališkai pakeisti sutarties sąlygas ir nesilaikyti sutarties 3.6
punkte nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos. Tačiau sutartis yra dvišalis
sandoris, keičiamas tik esant suderintai abiejų šalių valiai. Vienašališki
veiksmai dėl sutartimi nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos keitimo neturi
teisinės reikšmės ir pasekmių (bylos Nr. 2A-736/2009).
Apeliaciniai
skundai atmestini.
Kaip
žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir
pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir
atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės
instancijos teismas privalo patikrinti ne tik faktinį, bet ir teisinį
apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo
pagrindus (CPK 320 str.). Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo
sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Teisėjų
kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad šioje byloje teismas
visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam
ginčui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176-185
straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai išaiškino bei pritaikė teisės
normas, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos nagrinėjamos kategorijos
bylose ir, iš dalies patenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą
sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų
nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant ieškovo apeliaciniame skunde
nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).
Apeliantai,
nesutikdami su skundžiamu teismo sprendimu, teigia, kad teismas, pažeisdamas
įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai įvertino šalių pateiktus įrodymus, nepagrįstai
konstatavo, jog ieškovas taikė Sutarties 3.6 punkto nuostatas, tai yra jo
įmokomis dengdavo delspinigių skolą, o likusią dalimi
pagrindę skolą, be pagrindo sprendė, kad nebuvo pakeista įmokų paskirstymo
tvarka, taip pat neteisingai įvertino Laidavimo sutartį, todėl nepagrįstai iš
dalies patenkino ieškovo ieškinį ir minėtą skolą iš atsakovų priteisė solidariai. Teisėjų kolegija atmeta šiuos
apeliantų argumentus kaip nepagrįstus (CPK 178 str.).
Kaip žinoma, gautų įmokų paskirstymą, kai skolininko
vykdant piniginę prievolę sumokėta tam tikra suma nepadengia visos skolos,
reglamentuoja CK 6.54 straipsnio nuostatos, kurios nustato, kad tokiu atveju
pirmiausia yra dengiamos išlaidos, susijusios su kreditoriaus reikalavimu
įvykdyti prievolę pareiškimu, palūkanos, netesybos, o pagrindinė prievolė
dengiama tik sumokėjus šias sumas, be to, suteikia teisę šalims susitarti dėl
kitokios įmokų paskirstymo tvarkos. Nagrinėjamu atveju šalys 2006-06-19 pasirašydamos
Sutartį Nr. 203 dėl kuro pirkimo – pardavimo, 3.6 punkte nustatė būtent tokią
skolų padengimo tvarką: pavėluoto atsiskaitymo atveju, kiekviena atsakovo
pervedama suma užskaitoma kaip delspinigiai ir tik juos padengus, mokamos sumos,
skaičiuojamos kaip apmokėjimas už kurą. Sutarties 3.5 punktu šalys susitarė,
kad atsakovui vėluojant atsiskaityti, jis moka 0,3 procentų delspinigius
(netesybas) už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos.
Kaip minėta, ieškovas,
nesutikdamas su atsakovo argumentais ir siekdamas įrodyti, kad delspinigiai buvo
skaičiuojami, o atsakovo įmokomis visų pirma buvo dengiami delspinigiai, pateikė 2009-07-13 Įsiskolinimo ir delspinigių
paskaičiavimo skolininkui A. G. įmonei ,,Migdolija“ bei
laiduotojui UAB ,,Akmenės duona“ iki 2009-07-13
(imtinai) pagal Sutartį lentelę (t. 2, b. l. 6-8). Iš šioje lentelėje esančių
duomenų matyti, kad atsakovas nuolat vėluodavo apmokėti ieškovo
išrašytas sąskaitas, skolą mokėdavo dalimis, ieškovas visomis įmokomis dengė
apskaičiuotus delspinigius, o likusią dalimi pagrindinę skolą. Teisėjų kolegija
atmeta apeliantų teiginius, kad ieškovas netaikė Sutarties
3.6 punkto sąlygos, visas sumokėtas sumas nukreipdavo
pagrindinei skolai įskaityti. Šį teiginį grindžia nurodydami, jog minėtoje lentelėje
atsakovo skolos konkrečiais laikotarpiais nesutampa su 2007-01-11, 200-12-14,
2008-06-30 skolų suderinimo ir užskaitymo aktuose nurodytomis skolomis. Teisėjų
kolegija pažymi, kad informacija minimoje lentelėje yra pateikiama remiantis visų
išrašytų sąskaitų faktūrų, įmokų gavimo eiliškumu, tuo tarpu kaip matyti iš minėtų
aktų turinio, juose tam tikram laikotarpiui yra suderinama pagrindinė skola pagal
pateiktas ir aktuose nurodytas sąskaitas faktūras, nurodant taip pat ieškovo
gautinas lėšas pagal sąskaitas faktūras, kurių apmokėjimo terminai dar nebuvo
suėję. Tuo tarpu delspinigiai, kaip teismo posėdžio metu paaiškino ieškovo
buhalterė, buvo skaičiuojami automatiškai, panaudojant atskirą programą. Tokias
aplinkybes patvirtina nagrinėjamos lentelės duomenys, o taip pat šalių nuoroda
ant Skolų suderinimo aktų, jog įsiskolinimo sumos nurodomos neįskaitant
delspinigių. Dėl šių priežasčių, kolegijos nuomone, apeliantų motyvai,
jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesirėmė jų argumentais dėl 59 892,77
Lt skolos už kurą dydžio, prieštarauja dvišalės Sutarties 3.6 punkto
nuostatoms, o taip pat bylos medžiagai (CPK 178
str.).
Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantų
teiginius, kad teismas be pagrindo minėtų aktų nevertino kaip šalių
susitarimų dėl Sutarties pakeitimo (CPK 178 str.). Visų pirma, kaip žinoma, teisėtai
sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, sutartis
įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai,
ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 str. 1 d.), o pagal CK 6.223
straipsnio 1 dalį sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu. Sutarties 6.2
punktu šalys susitarė, kad bet kokie šios Sutarties pakeitimai ar papildymai
galimi tik tuo atveju, jeigu jie sudaryti raštu ir pasirašyti abiejų Sutarties
šalių ar jų įgaliotų asmenų. Tuo tarpu, kaip matyti iš minėtų aktų, juos surašė
ir pasirašė bendrovių buhalterinę apskaitą tvarkantys asmenys, ir byloje nėra duomenų,
kad jie buvo įgalioti sudaryti Sutarties 6.2 punkte nurodytus Sutarties
pakeitimus. Antra, minimuose aktuose, išskyrus 2008-06-30
aktą, yra prierašas, kad įsiskolinimo sumos nurodytos neįskaitant
delspinigių, palūkanų ir kitų pagal pasirašytas sutartis, susitarimus ar LR
teisės aktus privalomų mokėti sumų. Taigi
šios nuorodos, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina ieškovo argumentus,
išdėstytus atsiliepime į apeliacinius skundus, kad minimuose aktuose nebuvo
nurodoma sutartinė delspinigių skola. Todėl priešingai nei teigia apeliantai,
aktai pagal formą ir turinį negali būti traktuojami kaip šalių suderintos
valios išraiška pakeisti Sutarties sąlygas.
Kaip minėta, apeliantai taip pat teigia, kad A. G. įmonės „Migdolija“ mokėjimo
pavedimuose buvo nurodoma jų paskirtis ,,apmokama už prekes“, tai yra už pagrindinę prievolę, ieškovas tam
prieštaravimų nereiškė, todėl ši aplinkybė taip pat įrodo jų teiginius, kad su
tokiu įmoku paskirstymu buvo sutinkama. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau
nurodytais argumentais, sprendžia, kad ši aplinkybė taip pat nepatvirtina
apeliantų motyvų, kad Sutarties vykdymo eigoje ieškovas neskaičiavo delspinigių
ir netaikė Sutarties 3.5, 3.6 punktų nuostatų. Apeliantas 2006-06-19 pasirašė
Sutartį Nr. 203 su jos 3.6 punkte suformuluota įmokų paskirstymo tvarka bei 3.5
punkte nustatytu delspinigių dydžiu, ją vykdė ir nei pirmosios instancijos, nei
apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Sutarties vykdymo eigoje jos šalys - ieškovas, ar
nuolat vėluojantis atsiskaityti už gautas materialines vertybes atsakovas, Sutartyje
nustatyta tvarka būtų kėlusios klausimą dėl sutartų įmokų paskirstymo taisyklių
pakeitimo ar jas būtų pakeitusios (CPK 185
str.).
Teisėjų
kolegija pažymi, kad ieškovas atsiliepdamas į apeliantų motyvus šiuo klausimu
teisingai nurodo, jog teismų praktika taip pat patvirtina pirmosios instancijos
išvados pagrįstumą (CPK 4
str.). Iš tiesų, Lietuvos apeliacinis teismas 2009
m. gruodžio 21 d. nutartyje nurodė, kad aplinkybė, kai atsakovas,
atsiskaitydamas už nupirktą kurą, mokėjimo dokumentuose nurodė mokėjimo
paskirtį, nors Sutarties 3.6 punkte yra aiškiai nustatyta įmokų paskirstymo
tvarka, vertintina kaip bandymas nesilaikyti Sutarties sąlygų ir siekis
vienašališkai jas pakeisti. Teisėjų kolegija laikė, kad tokie veiksmai neturi
teisinės reikšmės ir nesukelia pasekmių, nes Sutartis yra dvišalis sandoris,
kuris gali būti pakeistas tik esant suderintai abiejų šalių valiai (civilinė byla byloje UAB „Saurida“ vs.
UAB ,,Vokuža“, bylos Nr. 2A-736/2009).
Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas A. G. įmonė
„Migdolija“ yra ne vienerius metus verslu besiverčianti įmonė, plačiai
besireklamuojanti viešoje internetinėje erdvėje, taigi akivaizdu, kad
pasirašydamas šią Sutartį, žinojo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų esmę, jų
neįvykdymo galimas teisines pasekmes, tai yra pavėluoto atsiskaitymo pasekmes, ir
su jomis sutiko, turi patirties ir žinių apie šioje verslo srityje taikomų
delspinigių dydį, atsiskaitymų reglamentavimą, o taip pat bendrųjų žinių apie
vėluojančios atsiskaityti sutarties šalies pareigą pačiai aiškintis klausimus,
susijusius su atsiskaitymais, tai yra bendradarbiauti su kita sutarties šalimi
– kreditoriumi, ir kt. Tačiau atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad
galiojant šiai Sutarčiai atliko tokius veiksmus (CK 6.200 str.). Todėl teisėjų
kolegija atmeta, kaip nepagrįstus apeliantų teiginius, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai ir pažeidė bendradarbiavimo
principą (CPK 178 str.). Atsižvelgdama į prieš tai nurodytus argumentus,
teisėjų kolegija laiko, kad apeliantų
teiginiai, susiję su netinkamu įrodymų vertinimu, yra atmestini (CPK 185 str.).
Apeliantas atsakovas UAB „Akmenės duona“ teigia, kad teismas be
pagrindo jo atžvilgiu patenkino ieškovo reikalavimus. Teisėjų kolegija laiko,
jog šio apelianto teiginiai prieštarauja Laidavimo sutarties turiniui ir esmei.
Iš šios sutarties 1.1 ir 1.2 punktų matyti, kad
šalys susitarė, jog laiduotojas solidariai įsipareigoja atsakyti savo
kilnojamu, įskaitant lėšas, ir nekilnojamu turtu, jeigu naftos produktų
pirkėjas A. G. įmonė „Migdolija“ pagal 2006-06-19 Sutartį
Nr. 203, jos priedus, įskaitant visus tolimesnius jo papildymus ir pakeitimus,
nustatytomis sąlygomis ir tvarka visiškai ar iš dalies neatsiskaitys su
kreditoriumi. Taigi akivaizdu, kad laiduotojas įsipareigojo ieškovui atsakyti
už visas skolininko prievoles, atsiradusias pagal šią sutartį (CK 6.193 str.).
Be to, atmestinas apelianto argumentas, susijęs su šią sutartį pasirašiusiam
asmeniui suteiktų įgaliojimų viršijimu, nes byloje nėra duomenų, kad Laidavimo
sutartis būtų nuginčyta, pakeista ar negaliojanti (CK 1.82 str.). Todėl pirmosios
instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovas UAB „Akmenės duona“
privalo vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus (CK 6.76 str. 1 d., 6.81 str.
1 d.).
Teisėjų kolegijos nuomone,
teismas, atmesdamas atsakovo A. G. įmonės „Migdolija“ priešieškinį,
teisingai sprendė, kad byloje neįrodyta, jog Sutarties 3.5 punktas, kuriame
nustatytas 0,3 procento
delspinigių dydis, prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Teismas
teisingai nurodė, jog įstatymas šalims nedraudė susitarti dėl netesybų dydžio, be
to, kaip jau buvo minėta, abi šalys yra juridiniai asmenys, užsiimantys verslu,
todėl atsakovas nėra laikytinas silpnesniąja šios Sutarties šalimi. Kaip
žinoma, Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatsiskaito su kreditoriui,
naudojasi jo piniginėmis lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą
mokėti sutartyje nustatyto dydžio delspinigius, kurie laikytini ir minimaliais
kreditoriaus nuostoliais (CK 6.71 str.
1 d., 6.258 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje atsakovas su Sutarties sąlygomis buvo susipažinęs ir su jomis sutiko,
tačiau nuolat vėlavo atsiskaityti, sutartinius įsipareigojimus vykdė
netinkamai, todėl teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas be pagrindo teigia, kad teismas
minėtą delspinigių dydį privalėjo vertinti kaip pažeidžiantį sutarties šalių
interesų pusiausvyrą, prieštaraujantį gerai moralei, sąžiningai verslo
praktikai bei viešajai tvarkai (CK 1.81 str., 6.156 str., CPK 178 str.).
Kaip
buvo nurodyta, teismas,
atsižvelgdamas į sunkią ekonominę padėtį ir vadovaudamasis CK 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatomis,
sumažino prašomų priteisti delspinigių dydį, tačiau vien ši aplinkybė savaime
nesudaro pagrindo teigti, kad ši teismo išvada prieštarauja sprendimo motyvams
priešieškinio dalyje, todėl Sutarties 3.5 punktas turi būti pripažintas
negaliojančiu. Be to, atkreiptinas
dėmesys į tai, kad pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį netesybos nemažinamos, kai
jos jau sumokėtos, todėl nepagrįsti apeliantų argumentai, kad teismas taip pat
privalėjo sumažinti ir ieškovo įskaitytus delspinigius (CPK 178 str.).
Pažymėtina, kad atsakovas A. G. įmonės „Migdolija“
nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pareiškęs prašymą taikyti ieškinio
senaties terminą reikalavimui priteisti delspinigius. Pirmosios instancijos
teismas šio prašymo nenagrinėjo ir skundžiamame sprendime nepasisakė.
Apeliantai savo skunduose, remdamiesi CK 1.126 straipsnio 5 dalimi, pripažįsta
59 892,77 Lt skolą ieškovui ir teigia, kad nuo šios skolos galėtų būti
skaičiuojami 0,02 procento delspinigiai, bet ne daugiau nei už 6 mėnesius.
Taigi pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo atsakovo prašymo taikyti
ieškinio senatį ieškovo reikalavimui delspinigių dalyje.
Kaip žinoma, apeliacinės instancijos teismas yra fakto instancija ir
nagrinėdama bylą pagal apeliacinius skundus privalo patikrinti skundžiamo
teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o konstatavusi, jog pirmosios
instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, šių
reikalavimų dalyje neprivalo grąžinti bylą tam pačiam teismui (CPK 320 str. 1
d., 327 str. 2 d.). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga sprendžia, kad
pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnutinai ištyrė įrodymus bei
nustatė aplinkybes, susijusias su 2006-06-19 tarp ginčo šalių pasirašytos Sutarties
Nr. 203 sąlygų aiškinimu, o taip pat atsiskaitymu pagal šią sutartį, tai yra
teisingai atskleidė nagrinėjamos bylos esmę, todėl šis atsakovo reikalavimas
gali būti išnagrinėtas apeliacinės instancijos teisme.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga
prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda,
kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kaip buvo
paminėta šioje nutartyje anksčiau, byloje nustatyta, kad tarp šalių buvo
susiklostę tęstinio pobūdžio santykiai, atsakovas nuolat vėluodavo atsiskaityti
su ieškovu ir atsakovo įmokomis pirmiausiai buvo dengiama delspinigių skola, o
likusia dalimi pagrindinė skola. Kaip žinoma, jeigu pažeidimas įvyksta
kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar
neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, paskutinį kartą už suteiktas paslaugas atsakovas
mokėjo 2009-06-30, ieškinys pareikštas 2010-08-13, todėl teisėjų kolegijos nuomone,
apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas ginčo delspinigius galėjo priteisti
ne daugiau, kaip už 6 mėnesių laikotarpį (CPK 185 str.).
Teisėjų kolegijos nuomone, kiti apeliantų apeliaciniuose skunduose
nurodyti teiginiai neduoda pagrindo spręsti, kad teismas, iš dalies
patenkindamas ieškovo ieškinį, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą (CPK
263 str. 1 d.). Esant tokioms aplinkybėms, apeliaciniai skundai atmetami, o
teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kaip žinoma, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas
bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.).
Todėl iš atsakovų ieškovui priteistina po 700 Lt išlaidų advokato pagalbai
apmokėti (CPK 98 str.) (t. 2, b. l. 163), o taip pat po 7 042,94 Lt žyminio mokesčio už apeliacinius skundus,
kurio sumokėjimas pirmosios instancijos teismo 2010 m. vasario 1 d. ir
2010 m. vasario 3 d. nutartimis buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo
sprendimo priėmimo (t. 2, b. l. 63, 81).
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios
dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių
apygardos teismo 2009
m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui uždarajai
akcinei bendrovei ,,Saurida“ (kodas 266916280) iš atsakovo A. G. įmonės „Migdolija“ (kodas 144712274) ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Akmenės
duona“ (152973854) po 700 Lt (septyni šimtai litų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų
advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti
valstybei iš kiekvieno atsakovų A. G. įmonės „Migdolija“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Akmenės duona“ po 7 042,94 Lt (septyni tūkstančiai keturiasdešimt du
litai 94 ct) žyminio mokesčio už apeliacinius skundus, kurių mokėjimas buvo atidėtas.
Teisėjai Virginija
Čekanauskaitė
Kazys Kailiūnas
Gintaras Pečiulis