Civilinė byla Nr. 3K-3-196/2007 (S)
Procesinio
sprendimo kategorijos:
44.5.2.5; 44.2.4; 114.8.2
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės
(kolegijos pirmininkė), Sigito Gurevičiaus ir Janinos Januškienės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. M. ir trečiojo asmens
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kasacinius skundus dėl Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 2
d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovei
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos,
trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl turtinės
ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų,
prokuroro ir teismo veiksmais, atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi
į teismą su ieškiniu bei patikslintais ieškiniais atsakovui Lietuvos valstybei,
atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašydamas
priteisti iš atsakovo 1 708 428 Lt turtinei žalai bei 1 000 000 Lt neturtinei
žalai atlyginti, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad 1994 m. spalio 25 d. buvo iškelta baudžiamoji byla dėl to, kad bendros Lietuvos ir JAV UAB „Baltikam“
darbuotojai priiminėjo indėlius valiuta iš piliečių, gyvenančių Kaune ir
kituose miestuose, ir jų nustatytais terminais negrąžindavo, t. y. dėl
sukčiavimo ir turto pasisavinimo. Ieškovas kartu su kitais asmenimis tapo
įtariamuoju byloje, jo bute buvo atlikta krata, 1996 m. rugpjūčio 22 d. buvo pritaikyta kardomoji priemonė. Ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje
byloje vyko labai lėtai, buvo vilkinamas, pažeidžiami bet kokie terminai, tik
1998 m. spalio 15 d. byloje buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, dėl kurio
ieškovas buvo suimtas ir kalinamas, bet, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 1999
m. rugsėjo 30 d. panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir
apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymų
pažeidimų, byla buvo grąžinta apylinkės teismui, po to – ikiteisminiam tyrimui
atlikti ir tik 2004 m. gruodžio 3 d. buvo nutraukta suėjus senaties terminui.
Dėl neleistino proceso užvilkinimo ieškovas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą
(toliau – EŽTT), kuris iš dalies patenkino ieškovo skundą ir 2003 m. lapkričio 6 d. priteisė piniginę kompensaciją, konstatavęs, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą
buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
(toliau – Konvencija) 6 straipsnis, įtvirtinantis teisę į bylos išnagrinėjimą
iš esmės per protingai įmanomą laikotarpį. Kadangi ikiteisminio tyrimo
institucijos ir teismas neįrodė, kad ieškovas būtų padaręs nusikaltimą, todėl jis
laikytinas nekaltu. Dėl nepagrįsto ir itin ilgo proceso, trukusio daugiau nei dešimt
metų, ieškovas buvo nuolat traumuojamas šaukimais į teismo posėdžius, jam buvo
taikytos kardomosios priemonės, jis be pagrindo atliko laisvės atėmimo bausmę.
Ieškovo teigimu, jis patyrė daug dvasinių kančių, sutriko sveikata, pakenkta
verslui, karjerai, patirta didelė turtinė žala. Prašomą atlyginti 1 708 428 Lt
turtinę žalą sudaro: 326 000 Lt pajamų, kurių dėl baudžiamojo proceso ieškovas negavo,
tačiau galėjo gauti, dešimt metų dirbdamas finansų makleriu įmonėje „Finija“,
įsteigtoje iki baudžiamosios bylos iškėlimo ir sužlugdytoje dėl baudžiamojo
proceso, nes, paskleidus informaciją apie jį visuomenei, įmonė neteko klientų
ir negalėjo tęsti veiklos; 240 000 Lt dydžio negautos pajamos dėl nušalinimo
nuo Žemės banko valdybos pirmininko pavaduotojo pareigų, nes jam einant šias
pareigas mėnesinis atlyginimas buvo 2 000 Lt; 100 000 Lt per metus už
kiekvienus metus nuo 1994 metų (bylos iškėlimo) iki 2004 metų (bylos
nutraukimo), negautų dėl baudžiamojo proceso pajamų, kurias jis minimaliai
galėjo gauti iš R. M. individualios įmonės veiklos. Ieškovas taip pat prašė
priteisti išlaidas, kurias jis patyrė dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo
Lietuvoje ir civilinės bylos nagrinėjimo EŽTT. Ieškovas prašomą priteisti
neturtinę žalą įvertino 1 000 000 Lt, nes dėl bylos iškėlimo buvo sugadinta
ieškovo sveikata, jis susirgo ir iki šiol serga nuolat atsinaujinančiomis
ligomis (skrandžio opa, žarnos opaligė), patyrė psichologinę traumą, lankėsi
pas psichologę, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, asmenybės
pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, įdarbinimo bei bendravimo galimybių
sumažėjimą; kadangi buvo kaltinamas padaręs sunkius nusikaltimus, informacija
apie tai plačiai pasklido visuomenės informavimo priemonėse, jis neteko
galimybės mokytis, planuoti ir gausinti šeimą, buvo suvaržytos jo galimybės
atlikti piliečio pareigas, atnešti naudą valstybei.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2006 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė
iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo
ministerijos, ieškovo naudai 1 100 Lt turtinei žalai ir 2 000 Lt neturtinei
žalai atlyginti, bylos dalį dėl ieškovo reikalavimo atlyginti turtinę ir
neturtinę žalą, padarytą vilkinant baudžiamąjį procesą per laikotarpį nuo 1995 m. birželio 20 d. iki EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimo priėmimo, nutraukė, kitą ieškinio dalį
atmetė. Teismas nurodė, kad deliktinė civilinė valstybės atsakomybė CK 6.272
straipsnio pagrindu, t. y. atsakomybė be kaltės, atsiranda, jeigu
konstatuojamos būtinosios sąlygos: neteisėti atitinkamų institucijų (pareigūnų)
veiksmai, žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios
turtinės ir (ar) neturtinės žalos. Neteisėti veiksmai CK 6.272 straipsnio 1 dalies,
taip pat Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo
veiksmais, atlyginimo įstatymo, taikytino ginčo teisiniam santykiui, 2 straipsnio
4 dalies prasme yra suvokiami kaip atitinkamu įsiteisėjusiu teismo procesiniu
sprendimu (nuosprendžiu, nutartimi ir pan.) ar kito kompetentingo pareigūno
įstatymų nustatyta tvarka nustatyti BPK ar ATPK pažeidimai, kuriuos padarė
atitinkamų institucijų pareigūnai, priimdami sprendimą sulaikyti, suimti,
nuteisti asmenį ir pan., o pagrindas žalai atlyginti yra dėl šių neteisėtų
veiksmų atsiradusi turtinė ir (ar) neturtinė žala. Teismas nurodė, kad iš
baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog baudžiamoji byla, kurioje ieškovas ir
kiti asmenys buvo patraukti įtariamaisiais, kaltinami bei teisiami, buvo
iškelta 1994 m. spalio 25 d. Kauno m. vyriausiojo policijos komisariato
Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybos ir užbaigta tik 2004 m. gruodžio 3 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi nutraukus baudžiamąjį procesą
(kaltinamajam R. M. - dėl kaltinimų pagal BK 274 straipsnio 3 dalį, 275 straipsnio
3 dalį) suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminams, tai
reiškia, kad baudžiamasis procesas šioje byloje truko daugiau nei dešimt metų.
Teismas sutiko su ieškovo argumentu, jog baudžiamosios bylos nagrinėjimas truko
itin ilgą laiką, tačiau, teismo teigimu, ši aplinkybė savaime nereiškia
neteisėtų valstybės ir atitinkamų institucijų veiksmų dėl tokios ilgos proceso
trukmė buvimo, todėl būtina įvertinti, ar egzistuoja neteisėti ir kalti
atsakovo veiksmai, lėmę itin ilgą baudžiamojo proceso trukmę, t. y. ar procesas
truko neprotingai ilgą laiką dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, jo sąmoningo ir
nepagrįsto proceso vilkinimo ir ieškovo teisės į greitą ir operatyvų procesą
pažeidimo. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nurodė, kad ieškovas 1999 m. lapkričio 2 d., t. y. jau po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. rugsėjo 30 d. nutartimi panaikino žemesnės instancijos teismų nuosprendį bei nutartį ir
grąžino bylą nagrinėti iš naujo, kreipėsi su peticija prieš Lietuvos Respubliką
į Europos Žmogaus Teisių Teismą, nurodydamas, jog baudžiamajame procese prieš
jį buvo pažeistas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas „protingo
termino“ reikalavimas, t. y. teisė į teismą per protingą laikotarpį.
Išnagrinėjęs ieškovo peticiją EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimu konstatavo, jog procesą baudžiamojoje byloje galima laikyti sudėtingu, atsižvelgiant,
be kita ko, į kaltinamųjų skaičių (penki) ir įtariamų nusikaltimų prigimtį, t. y.
finansines klaidas, kurias, manoma, padarė pareiškėjas. EŽTT konstatavo
neteisėtus valstybės veiksmus - baudžiamojo proceso vilkinimą ir ieškovo teisės
į teismą per protingą terminą, t. y. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies,
pažeidimą, todėl iš dalies patenkino ieškovo skundą. Teismas atmetė ieškovo
reikalavimą dėl turtinės žalos už pajamas ir galimybes, kurias jis prarado dėl
prieš jį iškelto proceso trukmės, atlyginimo, nenustatęs priežastinio ryšio
tarp konstatuoto pažeidimo ir nurodytos materialinės žalos, tačiau nustatė, jog
ieškovas patyrė nematerialinę žalą, kuri nepakankamai kompensuota nustačius
pažeidimą, todėl priteisė pareiškėjui 5 000 eurų neturtinei žalai atlyginti,
taip pat 5 000 eurų bylinėjimosi išlaidas. Teismo teigimu, atsižvelgiant į
tai, kad įsiteisėjusiu EŽTT sprendimu yra konstatuotas neteisėtas baudžiamojo
proceso vilkinimas ir ieškovo teisės į teismą per protingą terminą pažeidimas
laikotarpiu nuo 1995 m. birželio 20 d., kai Konvencija įsigaliojo Lietuvai, iki
EŽTT sprendimo priėmimo, šie faktai bei aplinkybės neturi būti iš naujo
įrodinėjami šiame civiliniame procese (CPK 182 straipsnio 2 dalis). Įsiteisėjusiu
EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimu jau yra nustatyti faktai ir išspręstas
ieškovo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos nepagrįstu
baudžiamojo proceso vilkinimu per pirmiau nurodytą laikotarpį, ir šis
reikalavimas iš esmės grindžiamas tuo pačiu faktiniu pagrindu bei ieškinio
dalyku, tuo tarpu ieškinio dalyko apimties (t. y. reikalaujamos priteisti
turtinės ir neturtinės žalos) skirtumas (t. y. prašomos priteisti sumos
padidėjimas ar sumažėjimas) nelaikytinas ieškinio dalyko pasikeitimu, todėl
darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas jau nebegali kelti tų pačių
klausimų, ginčyti įsiteisėjusiu EŽTT sprendimu nustatytų faktų ir teisinių
santykių, reikšti tapataus reikalavimo (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Teismas
nurodė, jog ankstesnę bylą nagrinėjusio teismo konstatuoti faktai turi
prejudicinę galią šioje byloje, ir jie neturi bei negali būti iš naujo teismo
tiriami ir vertinami, dėl šio ieškovo reikalavimo jau yra priimtas įsiteisėjęs
teismo sprendimas, bylos dalis dėl ieškovo reikalavimo atlyginti turtinę ir
neturtinę žalą, padarytą nepagrįstu ir neteisėtu baudžiamojo proceso vilkinimu
laikotarpiu nuo 1995 m. birželio 20 d. (Konvencijos įsigaliojimo Lietuvai) iki
EŽTT sprendimo priėmimo 2003 m. lapkričio 6 d., nutrauktina (CPK 293 straipsnio
3 punktas). Teismas nurodė, jog laikotarpiu nuo baudžiamosios bylos iškėlimo 1994 m. spalio 25 d. iki 1995 m. birželio 20 d. ieškovas nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų
daryti išvadą apie neteisėtą ir nepagrįstą baudžiamojo proceso vilkinimą. Teismas
nurodė, kad įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą minėtu laikotarpiu, kai buvo
atliekami pirminiai ikiteisminio tyrimo veiksmai, ir atsižvelgiant į bylos
sudėtingumą, įtariamų asmenų skaičių, teismo teigimu, nėra pagrindo daryti
išvadą, jog procesas baudžiamojoje byloje vyko ilgą laiką, todėl, nenustatęs
pagrindų, kad procesas byloje buvo vilkinamas dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo
pareigūnų, prokurorų ar teismo veiksmų, šią ieškovo reikalavimo dalį atmetė. Vertindamas
laikotarpį nuo EŽTT sprendimo priėmimo (taip pat ir iki sprendimo priėmimo) iki
baudžiamojo proceso nutraukimo, teismas pažymėjo, jog iš prijungtos
baudžiamosios bylos medžiagos (37-40 tomai) matyti, kad bylos nagrinėjimas
pirmosios instancijos teisme buvo daug kartų atidedamas, tai natūraliai lėmė
ilgą proceso trukmę ir negalėjimą iš esmės užbaigti bylos nagrinėjimo, tačiau
baudžiamosios bylos medžiagos analizė leidžia daryti išvadą, kad bylos
nagrinėjimas buvo atidedamas ne dėl priežasčių, priklausančių nuo teismo, bet
dėl priežasčių, už kurias atsako ieškovas ir kiti kaltinamieji baudžiamojoje
byloje, t. y. esant paties ieškovo, jo gynėjo (advokato) ar kitų teisiamųjų bei
jų gynėjų prašymams atidėti baudžiamosios bylos nagrinėjimą ar išspręsti kitus
procesinius klausimus (pavyzdžiui, prašymus dėl teismo nušalinimo, apeliacinius
skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių ir t. t.). Esant tokioms
aplinkybėms, teismas atmetė ieškovo argumentus dėl to, kad procesas
baudžiamojoje byloje truko ilgą laiką ir buvo vilkinamas dėl neteisėtų teismo
veiksmų, nes nenustatė jokių teismo veiksmų bei iniciatyvos vilkinant baudžiamosios
bylos nagrinėjimą. Teismas konstatavo, jog, nenustačius neteisėtų teismo
veiksmų vilkinant procesą, negalimas ir turtinės bei neturtinės žalos
atlyginimas, todėl šiuo pagrindu ieškovo reikalavimas atmestinas.
Dėl ieškovo
argumentų dėl procesinių prievartos priemonių - kratos, turto arešto, rašytinio
pasižadėjimo neišvykti ir kt. taikymo teismas nurodė, kad iš baudžiamosios
bylos medžiagos matyti, jog ieškovui 1994 m. lapkričio mėnesį tapus įtariamuoju byloje, 1994 m. lapkričio 29 d. buvo priimtas nutarimas daryti kratą, taip
pat 1994 m. lapkričio 29 d. buvo priimtas nutarimas areštuoti turtą, 1996 m. gegužės 15 d. nutarimu buvo areštuotos ieškovo akcijos Kooperacijos banke, 1996 m. rugpjūčio 16 d. buvo atlikta daiktinių įrodymų, paimtų kratos metu, apžiūra (baudžiamoji byla;
T. 16, b. l. 58-97), 1996 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu ieškovui buvo paskirta
kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, ši kardomoji priemonė
buvo paskirta ir po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 30 d. nutarties, kuria buvo panaikinti žemesnių instancijų teismų nuosprendis ir
nutartis, priėmimo ir panaikinta įsiteisėjus Kauno apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 3 d. nutarčiai, kuria baudžiamasis procesas buvo nutrauktas dėl senaties termino.
Ieškovas ieškinyje nurodė, kad šios jam paskirtos procesinės prievartos
priemonės bei kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – buvo
neteisėtos, todėl atsakovas turėtų atlyginti dėl jų padarytą turtinę ir
neturtinę žalą. Teismo teigimu, visus savo ieškinio reikalavimus, įskaitant ir
reikalavimą dėl žalos, padarytos neteisėtu pirmiau nurodytų procesinės
prievartos ir kardomųjų priemonių pritaikymu, atlyginimo, ieškovas iš esmės
grindė baudžiamojo proceso nutraukimu, kuris, ieškovo nuomone, reiškia, jog
nebuvo pagrindo jam taikyti jokių baudžiamojo proceso įstatymuose numatytų
priemonių. Teismas šį ieškovo argumentą atmetė kaip nepagrįstą ir neatitinkantį
CK 6.272 straipsnio aiškinimo bei teismų praktikos aptariamos kategorijos
bylose. Teismas pažymėjo, kad vien baudžiamosios bylos nutraukimas savaime
nesuponuoja visų ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų, priimtų
procesinių sprendimų (nutarimų, nutarčių ir t. t.) neteisėtumo ir nepagrįstumo
bei teisės į žalos atlyginimą atsiradimo, vien išteisinamojo nuosprendžio
priėmimas, kaltinamojo nuosprendžio nebuvimas, kaltinamojo nuosprendžio
panaikinimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas negali būti besąlyginis pagrindas
konstatuoti, jog visi ikiteisminio tyrimo metu atlikti veiksmai bei priimti
procesiniai sprendimai buvo neteisėti. Teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik
tuo atveju, jeigu, taikant procesinės prievartos ar kardomąsias priemones
(nagrinėjamu atveju –atliekant kratą, areštuojant turtą, skiriant rašytinį
pasižadėjimą neišvykti), buvo įvykdyti neteisėti veiksmai. Teismo teigimu, nagrinėjamu
atveju nėra pagrindo konstatuoti ieškovo minimų procesinių prievartos priemonių
neteisėtumo, ieškovui taikytos priemonės ir atliekami procesiniai veiksmai buvo
grindžiami atitinkamais procesiniais sprendimais (pavyzdžiui, nutarimu skirti
rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nutarimu atlikti kratą ir t. t.) bei atitiko
tuo metu susiklosčiusias ir įstatymo nustatytas materialines ir procesines
suėmimo sąlygas.
Teismas pažymėjo,
kad skiriant kardomąją priemonę ar atliekant kitus procesinius veiksmus asmens
kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, o atsižvelgiama tik į
tikėtinumą, kad įtariamasis vengs tardymo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą,
darys naujus nusikaltimus ir t. t. Šia nuostata reikalaujama teisėto
kardomosios priemonės ir procesinės prievartos priemonės paskyrimo, o ne
teisėto pripažinimo kaltu, todėl ieškovo argumentą, kad baudžiamosios bylos
nutraukimas, ieškovo kaltumo konstatavimo nebuvimas, kaip viso baudžiamojo
proceso rezultatas, reiškia, jog tokio kaltumo nebuvo ir pirmiau nurodytų
procesinių prievartos priemonių paskyrimo metu, dėl ko nebuvo pagrindo jų
taikyti, teismas atmetė. Teismas nurodė, kad rašytinis pasižadėjimas neišvykti
ieškovui buvo paskirtas bei kiti procesiniai veiksmai buvo atlikti pagal
baudžiamajame procese įtvirtintas procedūras, tuo metu pagrįstai įtariant
ieškovą padarius sunkius nusikaltimus, tikimybe, kad neapribojus jo laisvės ar
nepaskyrus tam tikrų prievartos priemonių, kaltinamasis (ieškovas) gali
trukdyti nustatyti tiesą, šie procesiniai veiksmai buvo grindžiami atitinkamų
institucijų procesiniais sprendimais, kurie nėra panaikinti (Konvencijos 5 straipsnio
1 dalies c papunktis, 5 straipsnio 4 dalis). Teismas pažymėjo, jog pridėtoje
baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas būtų skundęs šiuos
procesinius veiksmus ar jam paskirtą kardomąją priemonę baudžiamojo proceso
įstatymų nustatyta instancine tvarka, byloje nėra jokio procesinio sprendimo,
konstatuojančio ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros veiksmų neteisėtumą ir
nepagrįstumą atliekant kratą, areštuojant turtą, taikant rašytinį pasižadėjimą
neišvykti ieškovui. Dėl to teismas, atsižvelgdamas į visas pirmiau nurodytas
aplinkybes, nustatė, jog nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų
taikant šias procesines prievartos ir kardomąją priemonę, o nesant veiksmų
neteisėtumo, negalima patenkinti ieškovo reikalavimo dėl tokiais veiksmais
padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas nurodė, kad ieškovo
reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo taip pat yra
grindžiamas neteisėtu nuteisimu, nes pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų nuosprendis ir nutartis kasacinės instancijos teismo buvo panaikinti, o po
to - baudžiamasis procesas buvo nutrauktas. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 1999 m. spalio 30 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nuosprendis
buvo panaikintas dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie
suvaržė visų nuteistųjų teises ir sukliudė visapusiškai išnagrinėti bylą ir
paveikė teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą, o apeliacinės instancijos
teismo nutartis buvo panaikinta ir dėl ne iki galo, neišsamiai išnagrinėtų
apeliacinių skundų. Teismas pažymėjo, kad kasacinės instancijos teismas
konstatavo, jog nagrinėjant bylą teismuose buvo padaryta esminių baudžiamojo
proceso įstatymo pažeidimų, tarp jų nurodyta, kad nuosprendžio rezoliucinėje
dalyje nepasisakyta dėl R. M. išteisinimo pagal BK 274 straipsnio 3 dalį, nors
aprašomojoje dalyje apie tai kalbama; neaišku, už kokias veikas R. M. nuteistas,
nepasisakyta dėl kai kurių naujų bylos nagrinėjimo metu išaiškėjusių įrodymų;
aiškiai neteisingai išspręstas civilinis ieškinys ir t. t.
Teismas pažymėjo,
kad dėl ieškovo ir kitų teisiamųjų byloje asmenų nebuvo priimtas išteisinamasis
teismo nuosprendis; kasacinės instancijos teismo nutartimi nebuvo konstatuota,
jog negalimas ieškovo nuteisimas pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismuose; baudžiamosios bylos nutraukimas suėjus patraukimo baudžiamojon
atsakomybėn senaties terminui nereiškia baudžiamojo proceso pasibaigimo ieškovą
reabilituojančiais pagrindais (kaip yra išteisinamojo nuosprendžio priėmimo
atveju), nes senaties terminas siejamas su draudimu traukti asmenį baudžiamojon
atsakomybėn, t. y. priimti apkaltinamąjį nuosprendį; suėjus baudžiamosios
atsakomybės senaties terminui jau nebegalimas apkaltinamojo teismo nuosprendžio
priėmimas, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia asmens išteisinimo bei to, kad
visas baudžiamasis procesas buvo pradėtas ir vykdytas neteisėtai, todėl teismas
atmetė ieškovo argumentą, jog baudžiamojo proceso nutraukimas suėjus senaties
terminui prilygintinas išteisinimui, nes nekonstatuotas kaltumas. Teismas
nurodė, jog vadovaujantis teismų praktika (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 27 d. nutartis
civilinėje byloje P. M. v Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-150/2003)
tais atvejais, kai aukštesnės instancijos teismas panaikina žemesnės
instancijos teismo (teismų) priimtą apkaltinamąjį teismo nuosprendį
(nuosprendžius) ir grąžina bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš
naujo ar pats priima naują nuosprendį, ieškovo teisė į turtinės ir neturtinės
žalos, padarytos neteisėtu nuteisimu pagal apkaltinamąjį nuosprendį, atlyginimą
atsiranda po to, kai dėl jo priimamas išteisinamasis teismo nuosprendis, t. y.
įvyksta visiškas reabilitavimas, kaltumo nusikaltimo padarymu paneigimas ir
nuteisimo negalimumo apskritai konstatavimas, taip pat nustatoma esminių
baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
Teismas pažymėjo, kad ieškovo nuteisimo metu galiojusio Žalos, padarytos
neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo
įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad teisę į žalos atlyginimą
asmenys turi tik tuo atveju, jeigu yra įsiteisėjęs procesinis sprendimas
panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo asmuo buvo nuteistas kriminaline
bausme, arba nuteistą asmenį išteisinti dėl to, kad kuri nors nauja arba naujai
paaiškėjusi aplinkybė neginčijamai įrodo, kad teismas padarė klaidą, jeigu
neįrodyta, kad šios aplinkybės atitinkamu laiku nebuvo išaiškintos vien tik
arba iš dalies dėl nuteistojo kaltės, jeigu baudžiamasis procesas pagal BPK yra
pasibaigęs. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovas išteisintas
nebuvo, jo nuteisimo negalimumas nepaneigtas, baudžiamasis procesas nebuvo
pabaigtas vien panaikinus apkaltinamąjį nuosprendį, nes baudžiamoji byla buvo
nutraukta dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino suėjimo, t. y.
priimta nutartis ieškovą nereabilituojančiais pagrindais (pagrindu, kuris
neleidžia daryti vienokios ar kitokios išvados dėl ieškovo kaltumo ar nekaltumo
padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas). Remdamasis šiomis aplinkybėmis
teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų teismo veiksmų
nuteisiant ieškovą ir atsirasti ieškovo teisei į turtinės ir neturtinės žalos,
padarytos nuteisiant, atlyginimą.
Teismo teigimu, ta aplinkybė, kad ieškovas neturi teisės į žalos, padarytos
nuteisiant, atlyginimą, nes galutiniu procesiniu sprendimu baudžiamojoje byloje
ieškovas nebuvo reabilituotas, konstatuojant negalimumą pripažinti jį kaltu
padarius nusikaltimus, nereiškia, jog ieškovui pritaikyta kardomoji priemonė – suėmimas
laikotarpiu nuo Kauno apylinkės teismo 1998 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo ankstesnė ieškovui paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas
neišvykti buvo pakeistas į suėmimą, įsiteisėjimo (Kauno apygardos teismui
priėmus 1998 m. kovo 22 d. nutartį) iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 30 d. nutarties, kuria ieškovas buvo paleistas iš suėmimo, buvo teisėta. Iš pridėtos
baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ieškovas buvo kalinamas laikotarpiu
nuo 1998 m. spalio 15 d. iki 1999 m. rugsėjo 30 d., t. y. nuo Kauno miesto
apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas
laisvės atėmimo bausme, paskelbimo iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties,
kuria šis nuosprendis bei apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo
panaikinti, paskelbimo. Teismas pažymėjo, kad per visą laikotarpį nuo
baudžiamosios bylos iškėlimo iki pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo
nuosprendžio priėmimo nebuvo pagrįsto pagrindo ir poreikio ieškovui taikyti
sunkiausios ir griežčiausios savo esme kardomosios priemonės – suėmimo,
apsiribojant rašytinio pasižadėjimo neišvykti pritaikymu, faktinės aplinkybės,
egzistavusios apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu, nesiskyrė nuo
faktinių aplinkybių, egzistavusių per rašytinio pasižadėjimo neišvykti taikymo
laikotarpį, byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų pažeidęs jam pritaikytą
kardomąją priemonę, todėl rašytinio pasižadėjimo neišvykti pakeitimas
griežtesne kardomąja priemone – suėmimu atsižvelgiant į jo paskyrimo aplinkybes
bei situaciją, ypač į tai, kad apkaltinamojo teismo nuosprendžio paskelbimo
metu ir kelias dienas po to ieškovas gulėjo ligoninėje, taip pat į tai, kad
kasacinės instancijos teismui grąžinus bylą nagrinėti iš naujo suėmimas buvo
panaikintas ir vėliau ieškovui nebuvo pagrindo taikyti griežčiausios
kardomosios priemonės – suėmimo, buvo paskirtas tik rašytinis pasižadėjimas
neišvykti, pagaliau, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
principų reikalavimus ir jų taikymo aptariamoje situacijoje būtinumą, teismas padarė
išvadą, jog toks pagrindas neegzistavo ir laikotarpiu nuo minėto Kauno
apylinkės teismo nuosprendžio iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties
priėmimo, todėl ieškovo suėmimas šiuo laikotarpiu laikytinas neteisėtu ir
sudarančiu pagrindą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad
ir Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo
veiksmais, atlyginimo įstatymo, galiojusio ieškovo suėmimo taikymo metu, 4 straipsnio
1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teisė į žalos atlyginimą atsiranda, jeigu yra
įsiteisėjęs procesinis sprendimas panaikinti teismo nutartį, pagal kurią
asmeniui buvo paskirtas suėmimas; kadangi nagrinėjamu atveju tokiu procesiniu
sprendimu laikytina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 30 d. nutartis, kuria ieškovas buvo paleistas iš suėmimo, yra pagrindas pripažinti
ieškovo teisę į turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtu suėmimu per
nagrinėjamą laikotarpį, atlyginimą. Teismas taip pat nurodė, jog, konstatavus
neteisėtą ieškovo suėmimą pirmiau nurodytu laikotarpiu, yra pagrindas spręsti
ir turtinės žalos atlyginimo galimybę (CK 6.272 straipsnio ir ieškovo nuteisimo
metu galiojusio Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir
teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo pagrindu). Ieškovas prašė atlyginti
tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Teismo teigimu, iš byloje pateiktų
rašytinių įrodymų – 1996 m. sausio 25 d. ieškovo R. M. pareiškimo, jo prašymų
ir UAB FMĮ „Finija“ visuotinio akcininkų susirinkimo, įvykusio 1996 m. sausio 30 d., nutarimų (protokolas Nr. 4) – matyti, kad UAB FMĮ „Finija“ 44 paprastosios
vardinės akcijos buvo perrašytos D. M., tai patvirtina ir 1996 m. vasario 23 d. išduotas Laikinasis akcininko pažymėjimas D. M. vardu. Tik 2006 m. kovo 18 d. sutartimi D. M. neatlygintinai perleido savo sūnui – ieškovui R. M. - 44
paprastąsias vardines UAB FMĮ „Finija“ akcijas. Dėl to teismas padarė išvadą,
kad ieškovo neteisėto suėmimo metu – nuo 1998 m. spalio 15 d. iki 1999 m. rugsėjo 30 d. – jis nebuvo UAB FMĮ „Finija“ akcijų savininkas, todėl negalėjo turėti
jokios materialinės naudos iš šio nematerialaus turto, kurio nuosavybės teise
nevaldė. Teismas nurodė, kad neteisėto suėmimo metu ieškovas jau nedirbo UAB
FMĮ „Finija“, tai patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2005 m. gegužės 3 d. pažyma (T. 1, b. l. 108-109), iš kurios duomenų matyti, kad ieškovas šioje
bendrovėje dirbo nuo 1995 m. liepos 3 d. iki 1998 m. sausio 15 d. Teismas pažymėjo, kad asmeniui turi būti atlyginami tik tie nuostoliai, kuriuos
jis prarado dėl neteisėto procesinių prievartos priemonių taikymo, t. y. tai,
ką jis būtų neabejotinai gavęs kaip pajamas, jei jo laisvė nebūtų buvusi
suvaržyta. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė (CPK 178 straipsnis) ir nepagrindė
materialinės žalos, t. y. 326 000 Lt, dydžio atsiradimo, nes ieškinio
patikslinime pateikti apskaičiavimai, padaryti remiantis Vertybinių popierių
komisijos darbo ataskaita, negali būti laikomi įrodymu apie tai, kad UAB FMĮ
„Finija“ būtų gavusi tokį patį ar panašų pelną lentelėje paskaičiuotu
laikotarpiu. Rašytinių įrodymų apie tai, kokias pajamas įmonė gavo, kai akcijas
nuosavybės teise valdė D. M., byloje nėra. Teismas atmetė ir ieškovo prašymą
priteisti 240 000 Lt negautų pajamų dėl nušalinimo nuo Žemės banko valdybos
pirmininko pavaduotojo pareigų, nes ieškovas teismui nepateikė įrodymų,
patvirtinančių aplinkybę apie tai, kad jis neteko darbo Žemės banke dėl
neteisėto nuteisimo, teismui iš viso nebuvo pateikta duomenų apie tai, kad ieškovas
būtų ėjęs šias pareigas ir gavęs nurodyto dydžio atlyginimą. Teismas plačiau
nepasisakė ir dėl prašomos materialinės žalos atlyginimo – 100 000 Lt per
metus, skaičiuojant šią sumą už kiekvienus dešimt metų, dėl to, kad ieškovas
negavo pajamų iš jo personalinės įmonės, nes, iš minėtos Valstybinio socialinio
draudimo fondo valdybos pažymos matyti, kad ieškovas socialinio draudimo įmokas
už darbo užmokestį šioje įmonėje mokėjo tik nuo 2001 m. balandžio 24 d., personalinė įmonė buvo įkurta taip pat 2001 metais, taigi laikotarpiu iki
šios įmonės įkūrimo R. M. jokių pajamų iš įmonės negavo ir negalėjo gauti. Be
to, EŽTT taip pat atmetė ieškovo reikalavimą dėl turtinės žalos už pajamas ir
galimybes, kurias jis prarado dėl prieš jį iškelto proceso trukmės, atlyginimo,
nenustatęs priežastinio ryšio tarp nustatyto pažeidimo ir nurodytos materialinės
žalos, kaip ir ieškovo prašymą priteisti žalai atlyginti ieškovo turėtas
išlaidas Danijos advokato pagalbai apmokėti. Tokių išlaidų ieškovas turėjo,
nagrinėjant jo bylą prieš Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teisme, tačiau, iš
byloje pateikto sprendimo (T. 1; b. l. 58-71) matyti, kad teismas
pažymėjo, kad visos pateiktos pažymos apie mokesčius (duomenys) nesudaro būtinų
išlaidų, patirtų, siekiant atlygio už Konvencijos 6 straipsnio pažeidimą ir,
vertindamas pagal teisingumo principus, ieškovui priteisė 5 000 eurų išlaidas.
Ieškovas pripažįsta, kad iš dalies atsiskaitė su Danijos advokatu, Lietuvos
valstybei išmokėjus jam priteistus pinigus. Dėl to teismas konstatavo, kad nėra
pagrindo priteisti žalą – Danijos advokato išlaidas dėl bylos prieš Lietuvos
valstybę Strasbūre, kurias iš dalies priteisė EŽTT. Teismas atmetė ir ieškovo
prašymą priteisti 300 Lt materialinei žalai atlyginti, sumokėtus už advokato M.
Lošio pagalbą baudžiamojoje byloje, nes tokias išlaidas už advokato pagalbą
ieškovas turėjo sumokėti tik 2004 m. birželio 5 d. (T. 1; b. l. 123), taip pat
prašymą atlyginti kelionės į Daniją, kurios metu ieškovas su advokatu M. Lošiu
rinko dokumentus, išlaidas, nes šalys laisvos rinktis, kaip ir kokiu būdu jos
gali ir turi rinkti įrodymus civilinėje byloje, tačiau pareigos valstybei
atlyginti tokius nuostolius įstatyme neįtvirtinta. Teismo teigimu, atmestinas
ir ieškovo prašymas priteisti materialinei žalai atlyginti 141 000 Lt
kelionės išlaidas iš Vilniaus į Kauną dalyvauti baudžiamosios bylos posėdžiuose
kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis), nes ieškovas iš viso nepateikė teismui
jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių turėjus tokias išlaidas, o vertinant
materialinės žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgtina į tai, kad jam priklauso
tokios žalos atlyginimas tik dėl neteisėto suėmimo, todėl savaime suprantama,
jog, būdamas suimtas, jokių kelionės išlaidų kaštų ieškovas negalėjo turėti. Ieškovo
prašymą atlyginti 9 000 Lt turtinę žalą, turėtą sumokėti už advokato
V. Barkausko teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, teismas tenkino iš dalies
priteisdamas 1 100 Lt (CK 6.272 straipsnis), motyvuodamas tuo, kad tokią
materialinę žalą ieškovas turėjo laikotarpiu nuo 1998 m. spalio 15 d. iki 1999 m. rugsėjo 30 d., kai jis buvo suimtas, kitą dalį dėl žalos atlyginimo
už advokato V. Barkausko gynybą baudžiamojoje byloje atmetė, nes ji apima
laikotarpį, nesusijusį su atsiradusiu pagrindu materialinei žalai atlyginti.
Ieškovo prašymą priteisti
iš atsakovo 1 000 000 Lt neturtinei žalai, patirtai dėl
neteisėtų atsakovo veiksmų baudžiamojo proceso metu, atlyginti teismas tenkino
iš dalies, motyvuodamas tuo, jog teismas tik iš dalies tenkina ieškinį, nes
ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nesant neteisėtų atsakovo
veiksmų taikant ieškovui procesines prievartos priemones, kardomąją priemonę –
rašytinį pasižadėjimą neišvykti, vilkinant procesą, nuteisiant, negali būti
tenkinamas, egzistuoja pagrindas priteisti ieškovui tik neturtinės žalos,
padarytos neteisėtu suėmimu, atlyginimą. Teismo teigimu, ieškovas įrodė
neturtinės žalos, kaip būtinos civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos, buvimo
faktą, nes, iš ieškovo paaiškinimų, baudžiamosios bylos medžiagos, pateiktų
rašytinių įrodymų matyti, kad dėl neteisėto suėmimo ieškovas natūraliai ir
objektyviai patyrė dvasinį sukrėtimą, kančias, išgyvenimus, nepatogumus,
dvasinį skausmą (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad ieškovas
baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas padaręs sunkius nusikaltimus, informacija
apie ieškovo ir kitų teisiamųjų byloje asmenų suėmimą apkaltinamojo teismo
nuosprendžio pagrindu plačiai pasklido visuomenės informavimo priemonėse, kėlė
padidintą visuomenės susidomėjimą, tai, teismo manymu, leidžia teigti apie pakankamai
didelių ir gilių dvasinių išgyvenimų patyrimą.
Teismas,
atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismų praktiką dėl neturtinės
žalos atlyginimo dydžio nustatymo aptariamos kategorijos bylose, taip pat į
tai, kad ieškovas buvo nepagrįstai suimtas pakankamai ilgą laiko tarpą (apie
metus), per tą laiką neturėjo galimybės mokytis, dirbti, gausinti šeimos,
suėmimas turėjo neigiamos įtakos ieškovo reputacijai, sumažėjo ieškovo
bendravimo galimybės, pagaliau, atsižvelgiant į paties nukentėjusiojo asmenines
savybes, taip pat į neturtinės žalos atlyginimo dydžio praktiką šios
kategorijos bylose, į tai, jog Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo,
prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo (galiojusio ieškovo
suėmimo laikotarpiu) 7 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad atlygintinos
moralinės žalos dydis negali būti didesnis kaip 10 000 Lt, teismas konstatavo,
jog yra protinga ir teisinga priteisti ieškovui 2 000 Lt neturtinės
žalos kompensaciją. Teismas tik iš dalies sutiko su ieškovo nurodyta aplinkybe,
jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pablogėjo jo sveikata, jis buvo priverstas
gydytis, susirgo neišgydomomis ir nuolat atsinaujinančiomis ligomis. Teismo
teigimu, iš teismui pateiktų medicininių dokumentų išrašų ir kitų rašytinių
įrodymų negalima daryti kategoriškos išvados, jog egzistuoja tiesioginis
priežastinis ryšys tarp neteisėto ieškovo suėmimo ir pablogėjusios sveikatos,
žalos ieškovo sveikatai, tačiau tikėtina, kad neteisėti atsakovo veiksmai
galėjo būti viena iš aplinkybių, paskatinusių ar galėjusių paskatinti bei nulemti
ir taip jau turėtų ligų paūmėjimą, sveikatos būklės pablogėjimą, juolab, kad
suėmimo paskyrimo metu ir kurį laiką po jo ieškovas gulėjo ligoninėje, ir
vienokių ar kitokių sveikatos problemų turėjimas per visą baudžiamojo proceso
trukmę yra abejonių nekeliantis faktas. Teismas taip pat nurodė, kad nėra
galimybės priteisti ieškovui didesnės neturtinės žalos kompensacijos sumos, nes
ilga suėmimo trukmė buvo iš dalies nulemta paties ieškovo veiksmų, t. y. ieškovo
ir jo gynėjo prašymų atidėti bylos nagrinėjimą dėl ligos, atostogų, gynėjo
užimtumo kitose bylose ir kitų nuo paties ieškovo ir kitų teisiamųjų
priklausančių aplinkybių.
Lietuvos
apeliacinis teismas 2006 m. spalio 2 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 7 d. sprendimą pakeitė, neturtinės žalos atlyginimą, priteistą ieškovui iš Lietuvos
valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, padidino iki 20 000 Lt, kitą
sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Apeliacinės
instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies
tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos, nepagrįstai rėmėsi
ieškovo suėmimo metu galiojusio Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo,
prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 7 straipsnio 7 dalimi,
kurioje nustatyta, kad atlygintinas moralinės žalos dydis negali būti didesnis
kaip 10 000 Lt, ir todėl teismas, ribojamas šio dydžio, priteisė ieškovui
2 000 Lt moralinei žalai atlyginti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu pripažino, kad Žalos, padarytos
neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo
įstatymo 7 straipsnio 7 dalies nuostata ,,Atlygintinos moralinės žalos dydis
[....] negali būti didesnis kaip dešimt tūkstančių litų“ prieštaravo Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui,
konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. Be to,
Konstitucinis Teismas 2006 m. birželio 6 d. nutarime išaiškino, kad
Konstituciniam Teismui pripažinus, jog įstatymas (jo dalis) prieštarauja
Konstitucijai, kuriam nors konstituciniam įstatymui arba įstatymui, ir šio
įstatymo (jo dalies) atitinkamiems teisėkūros subjektams jo nepanaikinus, jis
jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas, nes tokio teisės akto teisinė galia
yra panaikinta. Dėl to teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovo apeliacinį skundą,
negali pripažinti pagrįstu pirmosios instancijos teismo nurodyto argumento, jog
ieškovui priteistinos moralinės žalos dydis negali viršyti 10 000 Lt.
Apeliacinės
instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo priteista 2 000
Lt suma yra pernelyg maža ieškovui padarytai moralinei žalai atlyginti. Teisėjų
kolegija pažymėjo, kad teismas pagrįstai nurodė, jog, priteisiant neturtinės
žalos atlyginimą, atsižvelgiama tiek į bendruosius įstatyme išvardytus
kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), tiek ir į specifinius faktorius,
būdingus šiai bylų kategorijai: taikyto suėmimo trukmę, kaltinimo sunkumą,
suėmimo pasekmes ir kitas aplinkybes, turėjusias reikšmės konkrečiam asmeniui.
Teisėjų kolegija
taip pat pažymėjo, kad teismas teisingai nurodė, jog ieškovas buvo suimtas
pakankamai ilgą laiko tarpą, kad suėmimas turėjo neigiamos įtakos ieškovo
asmenybei, jo reputacijai, sveikatai. Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose ne kartą yra pažymėjęs, jog beveik
neįmanoma atlyginti asmeniui padarytą moralinę žalą pinigais, bet materialinis
atlyginimas vis tiek turi būti tam tikra satisfakcija už asmens patirtą
moralinę skriaudą. Tai pabrėžė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime nurodydamas, jog materialinis atlygis asmeniui negali atstoti
patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės)
kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš
naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko
žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas –
negali atstoti.
Atsižvelgdama į
šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad už teismo nustatytą neteisėtą
suėmimą ieškovui priteistinas moralinės žalos dydis turi būti padidintas iki 20
000 Lt. Negalima sutikti su apelianto pozicija, jog tik milijoninis žalos
atlyginimas galėtų būti tinkamas, lyginant su patirta skriauda. Teisėjų
kolegija pažymėjo, jog moralinės žalos pinigais atlyginti neįmanoma; paprastai
asmeniui, patyrusiam vienokią ar kitokią moralinę skriaudą, pakanka viešo
pripažinimo, kad dėl jo buvo pasielgta neteisėtai; taip pat nurodė, kad neabejotinai
turi būti atsižvelgta ir į pačios valstybės, kuri turi atlyginti žalą,
ekonominę padėtį, jos piliečių materialinį bendrą lygį, kitas panašias
aplinkybes, taip pat į EŽTT praktiką šios kategorijos bylose. Dėl to 20 000
Lt suma, teisėjų kolegijos nuomone, yra visiškai pakankama moralinei žalai
atlyginti.
Apeliacinės
instancijos teismas nurodė, kad kiti ieškovo pareikšti reikalavimai dėl
baudžiamojo proceso vilkinimo ir teisės į teismą per protingą terminą
pažeidimo, procesinių prievartos priemonių – kratos, turto arešto, rašytinio
pasižadėjimo neišvykti – taikymo, nuteisimo pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismuose, turtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos
sprendime išspręsti tinkamai, pagrįsti ištirtais ir teisingai įvertintais
įrodymais.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir priteistą iš Lietuvos Respublikos,
atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, neturtinę žalą
padidinti nuo 20 000 Lt iki 1 000 000 Lt, o turtinę - nuo 1100
Lt iki 1 708 428 Lt, padidinti priteistas bylinėjimosi išlaidas,
įskaitant ir išlaidas už kasacinio skundo surašymą nuo 1237 Lt iki 12570 Lt.
Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Dėl
atlygintinos žalos dydžio. Atsakovo bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai
ir rūpestingai įtvirtinta CK 6.246 straipsnio 1 dalyje, CK 6.251 straipsnio 1
dalyje įtvirtintas principas, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginami
visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą
atsakomybę. Atsakovo kaltė, padarius kasatoriui žalą, buvo pagrįsta ištirtais
įrodymais; atsakovo kaltės teisme neneigė ir atsakovo atstovas. Kadangi nėra
apribojimų padarytai žalai atlyginti, tai visi nuostoliai, atsiradę dėl
atsakovo neteisėtų veiksmų, kasatoriui turi būti atlyginti visiškai. Kasatorius
pirmosios instancijos teisme pateikė žalos (nuostolių) skaičiuotę, tačiau teismai
nepagrįstai ja nesivadovavo. Kasatorius dėl nepagrįstai ilgo proceso, jam
taikomų kardomųjų priemonių išgyveno dideles dvasines kančias, sutriko jo
sveikata, buvo ribojama jo laisvė ir teisė judėti, buvo sužlugdytas jo verslas,
karjera, nuolat jautė nepatogumus, reputacijos pablogėjimą, įsidarbinimo bei
bendravimo galimybių sumažėjimą. Be to, ir po Europos Žmogaus Teisių Teismo
sprendimo, kuriuo buvo pripažinta, kad baudžiamasis procesas dėl ieškovo buvo
nepagrįstai ilgas, baudžiamoji byla iki baudžiamojo proceso nutraukimo buvo
nepagrįstai vilkinama. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir
visiško nuostolių atlyginimo principą, teismai nepagrįstai kasatoriui priteisė
tik nedidelę dalį jo patirtų nuostolių.
Dėl turtinės
žalos priteisimo. Teismai, spręsdami dėl priteistinos turtinės žalos
dydžio, rėmėsi tuo, kad kasatorius pateikė nepakankamai įrodymų patirtai žalai
pagrįsti. Kadangi teismai bylose dėl žalos atlyginimo turi būti aktyvūs, tai kasatoriui
nurodžius objektyvias priežastis, dėl kurių negalėjo pateikti tam tikrų
dokumentų, prievolė rinkti įrodymus taip pat teko ir teismui (CPK 179
straipsnio 2 dalis).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų. Teismai, priteisdami bylinėjimosi išlaidas,
vadovavosi proporcingumo principu, tačiau apeliacinės instancijos teismas,
padidinęs priteistinos neturtinės žalos dydį nuo 2000 Lt iki 20 000Lt,
priteistų atstovavimo išlaidų nepadidino, nors turėjo proporcingai padidėti ir
atstovavimo išlaidų kompensavimas.
Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerija pateiktame atsiliepime į ieškovo kasacinį
skundą nurodo, kad su kasaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti,
apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti galioti. Atsakovo atstovas
nurodo, kad kasacinio skundo argumentai dėl priteistinos žalos dydžio yra
nepagrįsti, nes pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žalos dydį turi įrodyti
ieškovas, ji nėra preziumuojama, o jeigu ieškovo pateikti įrodymai yra
prieštaringi, jų faktinį dydį nustato teismas. Pagrindas atlyginti žalą yra ne
kasatoriaus aritmetinis skaičiavimas, kurį jis pateikė pirmosios instancijos teismui,
o turi būti pateikti įrodymai pagal CPK 178 straipsnį, patvirtinantys žalos
dydį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad
ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo negautų pajamų dydį ir kitą dėl
vykdomo baudžiamojo proceso patirtą turtinę žalą.
Nepagrįsti
kasacinio skundo argumentai dėl baudžiamosios bylos vilkinimo nuo Europos
Žmogaus Teisių Teismo sprendimo priėmimo iki baudžiamojo proceso nutraukimo,
nes šiuo laikotarpiu nebuvo nustatyta neteisėtų teismo veiksmų, byla
neišnagrinėta dėl pačių teisiamųjų, jų gynėjų pateiktų prašymų padaryti procese
pertrauką dėl ligos, nedarbingumo ir pan.
Trečiasis
asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kasaciniu skundu prašo
panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti
pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas, padidindamas priteistinos neturtinės žalos dydį ieškovui,
netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės
žalos įvertinimo kriterijus ir kitus specifinius kriterijus, būdingus šiai bylų
kategorijai (taikyto suėmimo trukmę, kaltinimo sunkumą, suėmimo pasekmes ir
kitas aplinkybes, turėjusias reikšmės konkrečiam asmeniui), neatsižvelgė į tai,
kad sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio kartu turi būti remiamasi ir CK
6.282 straipsnyje nustatytais atlygintinos žalos mažinimo kriterijais.
Apeliacinės instancijos teismas nevertino to, kad nebuvo paneigtos pirmosios
instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog bylos nagrinėjimas buvo
atidedamas dėl priežasčių, už kurias atsako ieškovas ir kiti kaltinamieji
baudžiamojoje byloje.
Kasatorius
nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir neatsižvelgė į tai,
kad baudžiamoji byla dėl ieškovo nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon
atsakomybėn senaties terminui, t. y. nereabilituojančiais pagrindais. Be to,
nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį apeliacinės instancijos teismas
atsižvelgė ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką šios kategorijos bylose,
tačiau nacionaliniams teismams žalos atlyginimo dydžiui nustatyti neprivaloma remtis
šio Teismo praktika, nes Europos Žmogaus Teisių Teismas, spręsdamas neturtinės
žalos atlyginimo klausimą, taiko ne nacionalinę teisę, o remiasi savo
diskrecijos teise, tuo tarpu neturtinės žalos dydį nustato nacionalinė teisė.
Ieškovas
pateikė atsiliepimą į trečiojo asmens kasacinį skundą, kuriame prašo kasacinio
skundo netenkinti kaip nepagrįsto. Atsiliepime ieškovas nurodo, kad trečiojo
asmens kasacinio skundo argumentai dėl atlygintinos žalos dydžio yra
nepagrįsti, nes valstybės atsakomybė atlyginti jos institucijų kaltais
veiksmais padarytą žalą negali būti ribojama.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų byloje nustatytos aplinkybės
Ieškovui 1994 m. spalio 25 d. buvo iškelta
baudžiamoji byla. 1998 spalio 15 d., priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, ieškovas
buvo suimtas ir kalinamas, tačiau, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 1999 rugsėjo
30 d. panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus
procesinius sprendimus dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, byla buvo
grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, po to –
ikiteisminiam tyrimui papildyti, ieškovas iš įkalinimo paleistas. Baudžiamoji
byla buvo nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties
terminui 2004 m. gruodžio 3 d. Ieškovas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių
Teismą, kuris 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimu konstatavo Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą bei
priteisė ieškovui neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas kreipėsi į teismą dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso ir neteisėtais
valdžios institucijų veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos
atlyginimo. Teismai bylos dalį dėl laikotarpio nuo Konvencijos įsigaliojimo iki
EŽTT sprendimo priėmimo dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso pareiškėjo atžvilgiu
ir su tuo susijusių reikalavimų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,
nutraukė, motyvuodami tuo, kad šie klausimai išspręsti EŽTT sprendimu, kuris
nagrinėjamoje byloje turi res judicata galią. Teismai neteisėtus
valdžios institucijų veiksmus nustatė tik dėl ieškovui pritaikytos kardomosios
priemonės – suėmimo laikotarpiu nuo 1998 m. spalio 15 d. iki 1999 m. rugsėjo 30
d. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovas įrodė neturtinės žalos
faktą, priteisė jam 2 000 Lt dėl neteisėtu suėmimu padarytos neturtinės
žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismo nustatytas ieškovo patirtos neturtinės žalos dydis yra
nepagrįstai mažas, padidino priteistinos neturtinės žalos dydį iki
20 000 Lt. Teismai priimtais procesiniais sprendimais konstatavo, kad
ieškovas neįrodė, jog dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų būtų patyręs
turtinę žalą.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniuose
skunduose bei atsiliepimuose į juos keliami teisės klausimai dėl materialinių
teisės normų ginčo teisiniams santykiams reglamentuoti bei proceso teisės normų
dėl įrodinėjimo pareigos taikymo, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus
sprendimus teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija;
ratifikuota Seimo 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. I-865) 6 straipsnio
1 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi
būti išspręstas per įmanomai trumpiausią laiką. Konvencija pagal Lietuvos
teisinės sistemos sandarą ir 1995 m. balandžio
27 d. įstatymą Nr. I-865, kuriuo buvo
ratifikuota Konvencija, bei 1997 m. gruodžio 23 d. įstatymą Nr. VIII-582 dėl
pareiškimų pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 25 ir 46 straipsnius yra privalomas ir tiesiogiai
taikomas teisės aktas (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis). Sprendžiant ginčo
klausimus, Konvencijos nuostatos aiškinamos ir taikomos remiantis Europos
Žmogaus Teisių Teismo praktika (Konvencijos 19, 32 straipsniai,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose M. B. v. Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerija, Generalinė prokuratūra, bylos Nr.
3K-3-895/2003; M. B. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija,
Generalinė prokuratūra, bylos Nr. 3K-7-298/2004; A. N. v. Lietuvos
valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007). Europos Žmogaus Teisių Teismas procesą
vertina kaip jo stadijų visumą, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti
per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo kaltinimo Konvencijos 6
straipsnio prasme pareiškimo asmeniui, kad jis padarė nusikalstamą veiką iki
sprendimo procese priėmimo (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Šleževičius
prieš Lietuvą (Šleževičius v. Lithuania, no. 55479/00, judgment of 13 November,
2000). Kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama baudžiamojo proceso
trukmė, nustatyti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: konkrečios bylos
sudėtingumas; pareiškėjo elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant
bylos procesą, proceso reikšmė pareiškėjui. Asmuo, kuriam pranešama apie
įtarimus, kad jis padarė nusikalstamą veiką, bet kurioje baudžiamojo proceso
stadijoje gali prašyti apginti jo teisę į įmanomai trumpesnį bylos nagrinėjimą,
jeigu jis mano, kad yra nepateisinamo delsimo požymių (Grauslys prieš
Lietuvą (Grauslys v. Lithuania, no. 36743/97, judgement of 10
October 2000), Šleževičius prieš Lietuvą (Šleževičius v.
Lithuania, no. 55479/00, judgement of 13 November 2000), Girdauskas
prieš Lietuvą (Girdauskas v. Lithuania, no. 70661/01, judgement of
11 December 2003)). Pažymėtina, kad su šios teisės pažeidimu gali būti susiję
galimi kitų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimai: judėjimo laisvės, teisių į
turtą ribojimai, darbo ir kitos teisės. Asmens teisė į įmanomai trumpesnį
procesą suponuoja valstybės atitinkamų institucijų ir jų pareigūnų pareigą
daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Pareigūnai
procese turi veikti atsakingai ir stropiai. Pareigūnų bendroji rūpestingumo
pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5
dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje.
Nagrinėjamoje
byloje teismų priimtais procesiniais sprendimais konstatuota, kad baudžiamoji
byla, kurioje ieškovas ir kiti asmenys buvo patraukti įtariamaisiais, kaltinami
bei teisiami, buvo iškelta 1994 m. spalio 25 d. Kauno m. vyriausiojo policijos
komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybos ir baigta 2004 m. gruodžio 3
d. Kauno m. apylinkės teismo nutartimi nutraukus baudžiamąjį procesą
kaltinamajam (ieškovui) dėl kaltinimų pagal BK 274 straipsnio 3 dalį ir 275
straipsnio 3 dalį suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
Procesas šioje baudžiamojoje byloje truko daugiau nei dešimt metų. Bylos
duomenimis, ieškovas, dar nesibaigus baudžiamajam procesui, 1999 m. lapkričio 2
d. pateikė peticiją prieš Lietuvos valstybę Europos Žmogaus Teisių Teismui,
nurodydamas, kad baudžiamajame procese prieš jį buvo pažeistas Konvencijos 6
straipsnio 1 dalyje įtvirtintas baudžiamosios bylos išnagrinėjimo per įmanomai
trumpiausią laiką reikalavimas. Europos Žmogaus Teisių Teismas ieškovo peticiją
pripažino priimtina ir 2003 m. lapkričio 6 d. priėmė sprendimą (Meilus v.
Lithuania, no. 53161/99, judgment of 6 November, 2003), kuriuo konstatavo
valstybės pareigos užtikrinti, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai
trumpiausią laiką, pažeidimą, nepagrįstą baudžiamojo proceso vilkinimą. EŽTT
konstatavo, kad ieškovas patyrė neturtinę žalą, kurią nepakankamai kompensuoja
pažeidimo konstatavimas, todėl, vadovaudamasis Konvencijos 41 straipsniu,
priteisė jam 5 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo ir 5 000 eurų
bylinėjimosi išlaidų. EŽTT netenkino ieškovo reikalavimo dėl turtinės žalos
atlyginimo už pajamas ir galimybes, kurias ieškovas prarado dėl prieš jį
iškelto baudžiamojo proceso trukmės, nenustatęs priežastinio ryšio tarp
nustatyto Konvencijos pažeidimo ir nurodytos materialinės žalos. Bylą nagrinėję
teismai, vertindami minėtu sprendimu nustatytus faktus ir priimtą sprendimą,
pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo konstatuoti faktai turi prejudicinę
galią šioje byloje, jie neturi ir negali būti teismo iš naujo tiriami ir
vertinami, todėl bylą dėl ieškovo reikalavimų atlyginti turtinę ir neturtinę
žalą, padarytą neteisėtu baudžiamojo proceso vilkinimu laikotarpiu nuo
Konvencijos įsigaliojimo iki EŽTT sprendimo priėmimo nutraukė, remdamiesi CPK
279 straipsnio 4 dalimi ir 293 straipsnio 1 ir 3 dalimis. Su tokia bylą
nagrinėjusių teismų išvada visiškai sutikti negalima. Europos Žmogaus Teisių
Teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir juo konstatuoti faktai turi
prejudicinę privalomąją galią (Konvencijos 46 straipsnio 1 dalis), tačiau bylos
nutraukimas dėl prejudicinių faktų konstatavimo nepagrįstas. Europos Žmogaus
Teisių Teismo sprendimo prejudicialumas reiškia tai, kad šiuo sprendimu
nustatyto žmogaus teisių pažeidimo faktą negalima ginčyti sprendžiant turtinės
ir neturtinės žalos atlyginimo dėl nepateisinamai ilgo baudžiamojo proceso ir
su šiuo pažeidimu susijusių kitų žmogaus teisių pažeidimų klausimo.
Kasaciniame
skunde ieškovas, ginčydamas priimtus teismų procesinius sprendimus ir nustatytą
priteistos neturtinės žalos dydį, nurodo, kad teismai nevertino reikšmingos
aplinkybės, kad net po EŽTT sprendimo priėmimo daugiau nei metus (iki 2004 m.
gruodžio 3 d.) procesas toliau buvo nepagrįstai tęsiamas. Teisėjų kolegija
pažymi, kad EŽTT sprendimu buvo nustatytas Konvencijos pažeidimas dar
nesibaigus baudžiamajam procesui, todėl bet koks tolesnis proceso tęsimas
kvalifikuotinas kaip tęstinis pažeidimas. Tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia,
kad ieškovas dėl tęsiamo baudžiamojo proceso patyrė papildomą turtinę ar
neturtinę žalą. Šiuo atveju laikotarpį nuo EŽTT sprendimo priėmimo iki
baudžiamojo proceso pabaigos būtina įvertinti viso baudžiamojo proceso
kontekste ir taikant minėtus kriterijus: asmens, dėl kurio vykdomas
baudžiamasis procesas, elgesys; valdžios institucijų, organizuojančių ir
atsakingų už baudžiamojo proceso vykdymą, veiksmai; konkrečios bylos faktinės
aplinkybės. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nurodytu laikotarpiu bylos
nagrinėjimas užtruko daugiau nei metus iki galutinio sprendimo priėmimo dėl
paties ieškovo ir jo gynėjo bei kitų kaltinamųjų baudžiamojoje byloje prašymų,
dėl kurių nuolat buvo atidedamas bylos nagrinėjimas, t. y. dėl priežasčių,
nepriklausančių nuo teismo, bet priežasčių, už kurias atsako ieškovas ir kiti
kaltinamieji baudžiamojoje byloje, todėl laikė, kad ieškovo argumentai dėl
proceso vilkinimo dėl neteisėtų teismo veiksmų šiuo laikotarpiu yra nepagrįsti.
Su tokia teismų išvada visiškai sutikti negalima. Bylos išnagrinėjimo per
įmanomai trumpiausią laiką tikslas yra garantuoti, kad asmens, dėl kurio vyksta
procesas, netikrumo dėl savo teisių ir pareigų būsena būtų kaip įmanoma
greičiau nutraukiama išsprendžiant procese keliamus klausimus teismo procesiniu
sprendimu, siekiant užtikrinti tiek paties asmens, tiek bendrąjį teisinio
tikrumo interesą. Vertinant ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus ir teismo
veiksmus pažymėtina, kad bendriausia prasme Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis
įpareigoja valstybę organizuoti savo teisminę sistemą taip, kad ji galėtų
įvykdyti šios Konvencijos nuostatos reikalavimus, taip pat ir „įmanomai
trumpiausio bylos nagrinėjimo“ laiko sąlygą. Kompetentingos valstybės
institucijos turi daryti viską, kad procesas vyktų be nereikalingo delsimo ar
pertraukų. BPK 241 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad teisiamojo posėdžio
pirmininkas imasi visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir
nešališkai ištirtos bylos aplinkybės. Jis šalina iš nagrinėjimo teisme visa,
kas nesusiję su byla ir kas nepagrįstai užtęsia bylos nagrinėjimą. Taigi už tinkamo
ir operatyvaus proceso organizavimą yra atsakingas teisiamojo posėdžio
pirmininkas, kuris turi visus įgalinimus spręsti dėl bylos nagrinėjimo eigos ir
jos proceso nuoseklumo ir nepertraukiamumo. Nors pareiškėjo elgesys ir jo
pozicija proceso organizavimo aspektu yra reikšmingi vertinant dėl proceso
trukmės pagrįstumo, atsakomybė taip pat tenka ir valdžios institucijoms,
kurioms yra suteikti įgaliojimai teisingumo vykdymo procese ir kurios,
vykdydamos bendrąją rūpestingumo pareigą, privalo imtis visų įmanomų priemonių,
kad būtų užtikrintos žmogaus teisės, taip pat teisė į bylos išnagrinėjimą per
įmanomai trumpiausią laiką. Teismo veiksmai organizuojant baudžiamosios bylos
nagrinėjimą dėl ieškovo nuo EŽTT sprendimo priėmimo 2003 m. lapkričio 6 d. iki
bylos nutraukimo 2004 m. gruodžio 3 d. nelaikytini visiškai atitinkančiais valdžios
institucijų pareigą imtis visų įmanomų priemonių nutraukti nustatytą Konvencijos
pažeidimą. Taigi teisėjų kolegija laiko, kad ieškovas dėl tęsiamo baudžiamojo
proceso, už kurį atsakingos tiek valdžios institucijos, tiek pats ieškovas,
patyrė papildomų nepatogumų, kurie lėmė išgyvenimus dėl asmens teisių ir
pareigų tikrumo ir pan. Atsižvelgiant į tai, turi būti sprendžiama dėl turtinio
ir neturtinio pobūdžio praradimų kompensavimo.
Pirmosios
instancijos teismas, spręsdamas šį klausimą, priteisė ieškovui 2 000 Lt
neturtinės žalos atlyginimą, remdamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje
įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais ir kitais šios
kategorijos byloms būdingais kriterijais, o reikalavimų dėl turtinės žalos
atlyginimo netenkino, laikydamas, kad ieškovas nepateikė įrodymų,
patvirtinančių turtinės žalos atsiradimą bei neįrodė priežastinio ryšio tarp
teismo ir kitų institucijų neteisėtų veiksmų ir nurodytos žalos. Šios kategorijos bylose civilinio proceso įstatymo nenumatyta
teismo išimtinio aktyvumo, kasatorius (ieškovas), reikšdamas reikalavimus dėl
turtinės žalos atlyginimo dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, turėjo
įrodyti aplinkybes, kuriomis rėmėsi kaip savo reikalavimų pagrindu (CPK 178
straipsnis), todėl negalima sutikti su ieškovo kasacinio skundo argumentu, kad
teismas privalėjo imtis aktyvių veiksmų ir rinkti įrodymus. Be to, ieškovas viso teisminio proceso metu
naudojosi teisine pagalba, todėl turėjo žinoti apie bendrąją įrodinėjimo
pareigą ir jos paskirstymo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės
sutiko su pirmosios instancijos teismo pateiktais motyvais tiek dėl turtinės,
tiek dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau padidino atlygintinos neturtinės
žalos dydį iki 20 000 Lt, laikydamas, kad priteisto dydžio neturtinė žala
yra pernelyg maža ieškovo patirtai žalai kompensuoti. Kasaciniame skunde
kasatorius (ieškovas) nurodo, kad bylą nagrinėję teismai neturtinės žalos dydį
nustatė pernelyg mažą, tinkamai neįvertino patirtų nepatogumų dėl
nepateisinamai ilgo baudžiamojo persekiojimo ir dėl to atsiradusių pasekmių;
nenustatė turtinės žalos, nors įstatyme nustatyta, kad visi nuostoliai,
atsiradę dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, turi būti atlyginti visiškai (CK 6.272
straipsnio 1 dalis). Kasatorius (trečiasis asmuo) laiko, kad apeliacinės
instancijos teismas, padidindamas atlygintinos neturtinės žalos dydį ieškovui,
netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės
žalos įvertinimo kriterijus ir kitus specifinius šios kategorijos byloms
būdingus kriterijus, neatsižvelgė į tai, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos
dydžio kartu turi būti remiamasi ir CK 6.282 straipsnyje nustatytais atlygintinos
žalos mažinimo kriterijais.
Teismai,
vertindami neturtinę žalą pinigais, privalo vadovautis CK 6.250 straipsnio 2
dalyje nustatytais neturtinės žalos piniginio įvertinimo bei kitais
specifiniais, šiai bylų kategorijai būdingais kriterijais: taikyto suėmimo
trukmė, kaltinimo sunkumas, suėmimo pagrįstumas, suėmimo pasekmės kaltinamajam
ir kitos reikšmingos nagrinėjamos bylos konkrečios faktinės aplinkybės. Ar
nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas vadovavosi šiais kriterijais, ar ne
ir dėl to pažeidė teisės normas, yra teisės klausimas. Tačiau įvertinti
neturtinę žalą ir nustatyti neturtinės žalos dydį, vadovaujantis šiais
kriterijais, yra fakto klausimas. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta,
kad valstybė žalą, atsiradusią dėl neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos
priemonių paskyrimo, atlygina visiškai. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo
atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum)
objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma
tiksliai įvertinti pinigais. Materialios kompensacijos už moralinę žalą
paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima
sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas –
jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (Konstitucinio Teismo
2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos
neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo
įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies ir 7 straipsnio
(2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos
Konstitucijai konstatuojamosios dalies II.7 punktas). Kartu teisėjų kolegija
pažymi, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus
neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę
satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo
neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m.
lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika,
bylos Nr. 3K-3-604/2005). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl
atlygintinos ieškovui neturtinės žalos dydžio, vadovavosi tiek bendraisiais
neturtinės žalos atlyginimo kriterijais, įtvirtintais CK 6.250 straipsnio 2
dalyje, tiek atsižvelgė ir į specifinius šios kategorijos byloms būdingus
kriterijus: taikyto suėmimo trukmę, kaltinimo sunkumą, suėmimo pasekmes, taip
pat valstybės ekonominę padėtį, jos piliečių materialinį bendrą lygį bei EŽTT
praktiką šios kategorijos bylose. Nors teismų procesiniuose sprendimuose
nustatyta, kad ieškovas neįrodė dėl pernelyg ilgo ir nepagrįsto baudžiamojo
proceso bei neteisėto kalinimo turėtų tiesioginių ir netiesioginių nuostolių, o
nurodyti ieškovo paaiškinimai ir byloje pateikti duomenys dėl turtinės žalos
yra subjektyvaus pobūdžio, susiję su bendru galimybių plėtoti tam tikrą
komercinę veiklą ir gauti iš jos tam tikras pajamas sumažėjimu, pažymėtina, kad
ieškovui dėl neteisėto suėmimo buvo apribota ne tik judėjimo laisvė, tačiau jis
neabejotinai patyrė ir kitų su neteisėtu nuteisimu susijusių teisių apribojimų,
taip pat būnant darbingo amžiaus, teisės dirbti. Teisėjų kolegija laiko, kad
visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste turi būti įvertinami ir šie ieškovo
praradimai ir dėl teisių apribojimų patirti nepatogumai, taip pat patirti
nepatogumai dėl užsitęsusio proceso. Remiantis aptartais argumentais dėl
neturtinės žalos atlyginimo specifikos, byloje nustatytų faktinių aplinkybių
visuma, dėl proceso trukmės, dėl neteisėto suėmimo patirtų turtinių teisių
apribojimų ir neteisėto suėmimo laikotarpiu prarastų galimybių įgyvendinti
teisę į darbą ir kitokio pobūdžio materialinį aprūpinimą, dėl ko neabejotinai
ieškovas, būdamas darbingo amžiaus, patyrė tam tikrus turtinius praradimus,
teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytas
atlygintinos neturtinės žalos dydis atitinka konstitucinį teisingo žalos
atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio
2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką šios kategorijos bylose (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje K.
R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-604/2005; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje A. N.
v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007). Ieškovo kasaciniame skunde
dėl teismų padarytų išvadų teisinių argumentų nenurodyta, kurie sudarytų
pagrindą pripažinti priimtus teismų procesinius sprendimus neteisėtais dėl
netinkamo teisės normų taikymo ginčo teisiniams santykiams reglamentuoti. Teisėjų
kolegija, įvertinusi, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytas
atlygintinos neturtinės žalos dydis teisingai kompensuoja ieškovo patirtą
neturtinę žalą bei kitus nurodytus ieškovo turtinio ir neturtinio pobūdžio
praradimus, laiko, kad kasacinių skundų argumentai nesudaro įstatyme (CPK 346
straipsnio 2 dalis) nustatytų pagrindų naikinti skundžiamus teismų sprendimus.
Kasatoriaus
(ieškovo) kasacinio skundo argumentai dėl teisės taikymo sprendžiant
bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidų atlyginimą taip pat nelaikytini pagrįstais.
Teismai, spręsdami dėl atstovavimo išlaidų, pažymėjo tą aplinkybę, kad ieškovo
ieškinys, kuris yra grindžiamas keliais reikalavimais, yra tenkintas tik
nedidele apimtimi. Apeliacinės instancijos teismas, padidinęs atlygintinos
neturtinės žalos dydį, pasisakė dėl atstovavimo išlaidų dydžio. Pažymėtina, kad
tarp apeliacinės instancijos teismo procesinio spendimo padidinti priteistinos
neturtinės žalos atlyginimo dydį ir atstovavimo išlaidų, susijusių su neteisėtu
suėmimu, nėra priežastinio ryšio, nes teismo procesiniu sprendimu pakeistas
atlygintinos žalos dydis nepriklausė nuo ieškovo atstovo atliktų veiksmų
pobūdžio ir sudėtingumo procese, ieškovo atstovo įdėtų pastangų (CPK 346
straipsnio 2 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Janina Stripeikienė
Sigitas
Gurevičius
Janina Januškienė