Baudžiamoji byla Nr. 1A-211-307/2019

Teisminio proceso Nr. 1-02-0-00025-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.1; 2.4.6.1; 2.4.6.4.4.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aloyzo Kruopio ir Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

nuteistojo R. K. gynėjui advokatui Vidmantui Baumilai,

nuteistajam R. K.,

nukentėjusiajam V. S.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. ir nukentėjusiojo V. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė vienuolikai metų šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie paskirtos bausmės pridėta dalis Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – dvylika metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. K. nukentėjusiojo V. S. naudai priteista 818,98 Eur (aštuoni šimtai aštuoniolika eurų 98 ct) turtinei žalai atlyginti ir 5 000,00 Eur (penki tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1.       Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 23 d. nuosprendžiu R. K. pripažintas kaltu ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2017 m. liepos 10 d. 15.47 val. (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, (duomenys neskelbtini), nuteistųjų (duomenys neskelbtini) būrio (duomenys neskelbtini) miegamajame, tyčia sudavė vieną smūgį tyrimo metu nenustatytu aštriu, duriančio-pjaunančio tipo savybių turinčiu daiktu nukentėjusiajam Ž. S. į krūtinės kairės pusės sritį, tuo padarė jam durtinę-pjautinę, kiauryminę į krūtinės ląstos ertmę su aplinkiniais linijiniais odos nubrozdinimais, žaizdą, kiaurinį-durtinį, pjautinį kairio plaučio viršutinės skilties priekinio krašto pažeidimą, kiauryminį į dešinio širdies skilvelio ertmę durtinį pjautinį širdies pažeidimą, ir vieną smūgį į nugaros kairės pusės sritį, tuo padarė nukentėjusiajam durtinę-pjautinę nekiauryminę į krūtinės ląstos ertmę žaizdą, todėl dėl kiauryminio-pjautinio krūtinės ląstos sužalojimo su širdies ir plaučių pažeidimu, įvykus ūmiam nukraujavimui į krūtinplėvės ertmę, nukentėjusysis Ž. S. mirė. 

II.        Apeliacinių skundų argumentai

2.       Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 23 d. nuosprendį ir jo veiką perkvalifikuoti pagal kitą BK straipsnį.

2.1.       Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog įvykio metu nukentėjusysis Ž. S. buvo sužalotas ir mirė apeliantui besiginant nuo pastarojo pavojingo kėsinimosi. Tačiau pirmosios instancijos teismas, remdamasis tik liudytojų, nemačiusių paties įvykio, parodymais, nepagrįstai atmetė šią apelianto gynybinę versiją. Apelianto teigimu, apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas, nes ignoravo liudytojų, patvirtinusių, jog nusikalstama veika buvo padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, parodymus. Taip pat teismas nepagrįstai ir šališkai atmetė apelianto parodymus, kad įvykio metu tarp jo ir nukentėjusiojo Ž. S. kilo ginčas, kurio metu, įėjęs į (duomenys neskelbtini) būrio miegamąją patalpą Nr. (duomenys neskelbtini), Ž. S. puolė apeliantą užsimojęs metaline kėde. Tokie nukentėjusiojo veiksmai neabejotinai kėlė realų pavojų apelianto gyvybei, todėl jam teko nuo jų gintis. Paveiktas streso, apeliantas pagriebė pirmiau nurodytoje patalpoje po staleliu paslėptą peilį ir pradėjo juo gintis nuo kilusio pavojaus. Nuteistojo teigimu, jis nukentėjusiojo nepuolė, o tik nuo jo gynėsi, nužudyti jo neketino ir nesiekė. Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neįvertino, jog apeliantas savo kaltę pripažino dar ikiteisminio tyrimo metu, paaiškindamas, jog peržengė būtinosios ginties ribas ir nukentėjusįjį Ž. S. sužalojo netyčia, besigindamas ir apimtas streso.

3.       Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. S. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 23 d. nuosprendį ir jam iš nuteistojo R. K. priteisti 22 720,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

3.1.       Nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydžiu apeliantas nurodo, kad sūnaus nužudymas sukėlė jam sunkius dvasinius išgyvenimus ir kančias, kurie jį lydės visą likusį gyvenimą. Juolab, kad nuteistojo padaryto nusikaltimo pasekmės nepataisomos – atimta žmogaus gyvybė. Apelianto teigimu, vertindamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į reikšmingas bylos aplinkybes, esmingai pažeidė materialiąsias civilinės teisės normas bei neištyrė visų reikšmingų bylos įrodymų. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad bylą nagrinėjant teisme jis sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį nuo 25 000,00 Eur iki 22 720,00 Eur, kadangi dalį žalos įstatymų nustatyta tvarka atlygino valstybė, tačiau nuosprendyje klaidingai konstatuota, jog apeliantas prašė priteisti 25 000,00 Eur. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad teismas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas vertindamas visus bylos įrodymus.

3.2.       Apelianto teigimu, apygardos teismas, sumažindamas priteistinos neturtinės žalos dydį, nepagrįstai atsižvelgė į nuteistojo R. K. turtinę padėtį. Teismas nuosprendyje neįvertino padaryto nusikaltimo pasekmių rimtumo, R. K. kaltės formos. Be to, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 straipsnio 3 dalies nuostatas bylą nagrinėjantis teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Tačiau skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad R. K. Ž. S. nužudė tyčia. Taigi, pirmosios instancijos teismas, mažindamas iš nuteistojo priteistinos neturtinės žalos dydį, nepagrįstai atsižvelgė į jo turtinę padėtį ir taip pažeidė materialiąsias civilinės teisės normas. Be to, priteisdamas tokį mažą neturtinės žalos dydį, teismas nukrypo nuo naujausios teismų praktikos, pagal kurią net ir neatsargaus gyvybės atėmimo atveju 30 000,00 Eur neturtinės žalos dydžio nustatymas bylose, kuriose žmogui nusikalstamais veiksmais atimta gyvybė, nėra išskirtinis ir neperžengia įprastai tokiais atvejais priteisiamų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-74-788/2019).

4.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis R. K. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o nukentėjusiojo V. S. apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nukentėjusysis V. S. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

III.        Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.       Nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmetamas, o nukentėjusiojo V. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6.       Skundžiamu Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 23 d. nuosprendžiu R. K. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyrimo metu nenustatytu aštriu, duriančio-pjaunančio tipo savybių turinčiu daiktu du kartus sudavė į krūtinės kairės pusės sritį ir nugaros kairės pusės sritį nukentėjusiajam Ž. S., kuris nuo patirtų sužalojimų mirė. Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neginčija byloje nustatytų nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių – veikos, pasekmių ir priežastinio ryšio, tačiau teigia, kad nukentėjusįjį nužudė gindamasis nuo pavojingų jo veiksmų, t. y. veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas, todėl jo padaryta nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama su nuoroda į BK 28 straipsnio 3 dalį, o už šią nusikalstamą veiką paskirta bausmė švelnintina. Nuteistasis taip pat abejoja bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo nešališkumu. Tuo tarpu nukentėjusysis V. S. apeliaciniu skundu prašo priteisti visą jo prašytą pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti – 22 720,00 Eur.

7.       Apeliaciniame skunde nuteistasis R. K. bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumą sieja su, jo nuomone, netinkamai atliktu jo paties ir liudytojų parodymų vertinimu.

8.       Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Minėtose teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – subjektyvųjį ir objektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Jo asmeninis nešališkumas preziumuojamas, jei nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Tam, kad būtų konstatuotas nešališkumo principo pažeidimas, nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar teismo šališkumas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų atmetimas ar tenkinimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų kuris nors proceso dalyvis, patys savaime nelaikomi baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais ar aplinkybėmis, rodančiomis teismo šališkumą.

9.       Iš bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigos matyti, kad teismas nesuteikė kuriai nors iš proceso šalių palankumo ir nesudarė įspūdžio, jog yra vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Teisiamojo posėdžio protokolo turinys rodo, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes, tiesiogiai apklausė nuteistąjį R. K., nukentėjusiuosius ir liudytojus, ištyrė procesinių veiksmų protokolus, kitus rašytinius bylos įrodymus, svarstė tiek nuteistojo, tiek ir prokuroro pareikštus prašymus, pateikė motyvus dėl jų tenkinimo arba atmetimo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta nuteistojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų bei kitų įrodymų analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos išvados. Įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris pasireiškia BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus (nuteistojo R. K. ir liudytojų parodymus) vertino ne taip, kaip norėjo nuteistasis, nėra nei baudžiamojo įstatymo pažeidimas, nei teismo šališkumą patvirtinantis faktas.

10.       Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija. Būtinosios ginties ribų peržengimo turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Šios ribos peržengiamos, kai besiginančiojo veiksmai atitinka visas tris būtinas sąlygas: a) užpuolikas nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata; b) tai padaroma tiesiogine tyčia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tačiau yra nurodyti du atvejai, kai net ir visų šių sąlygų buvimas nesudaro būtinosios ginties ribų peržengimo. Peržengimu nelaikoma besiginančiojo veika, padaryta dėl jo didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą. 

11.       Byloje nustatyta, kad 2017 m. liepos 10 d. apie 15.45 val. (duomenys neskelbtini) pataisos namuose prie įėjimo į (duomenys neskelbtini) nuteistųjų būrio (duomenys neskelbtini) miegamąjį tarp nukentėjusiojo Ž. S. ir nuteistojo R. K. įvyko abipusis žodinis konfliktas. Iš 2017 m. liepos 11 d. – 2017 m. liepos 14 d. vaizdo stebėjimo kamerų įrašų apžiūros protokolo (t., 1, b. l. 134-137) matyti, kad po to, kai R. K. trumpai apsižodžiavo su Ž. S., pastarasis įėjo į miegamojo patalpą, o jam iš paskos į miegamąjį įėjo ir R. K.. Vaizdo stebėjimo kamerų nuteistųjų miegamajame nėra, todėl jame vykę įvykiai vaizdo įrašuose neužfiksuoti.

12.       Pirmosios instancijos teisme nuteistasis R. K. nurodė, kad žodinio konflikto metu Ž. S. jį pakvietė išsiaiškinti būrio miegamajame, o jam įėjus į miegamojo vidų nukentėjusysis, užsimojęs metaline kėde, jį užpuolė. R. K. teigimu, šiuos Ž. S. veiksmus jis suprato kaip tiesioginę grėsmę jo gyvybei, todėl gindamasis jis iš po staliuko pasiėmė peilį ir juo dūrė nukentėjusiajam. Tačiau, pasak nuteistojo, Ž. S. nesiliovė jo pulti, todėl jis jam peiliu dūrė dar kartą. Tada į miegamąjį užėjo G. T. ir juos išskyrė.

13.       Apeliaciniame skunde nuteistasis R. K. nurodo, kad jo parodymus apie tai, jog Ž. S. jį puolė, užsimojęs metaline kėde, ir kėlė jo gyvybei realią grėsmę, patvirtina liudytojų parodymai, tačiau tokie nuteistojo teiginiai yra nepagrįsti.

14.       Iš visų byloje apklaustų liudytojų vienintelis G. T., aptariamo įvykio metu kartu su R. K. ir Ž. S. kalėjęs (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, teigė matęs, kaip R. K. ir Ž. S. vienas prieš kitą naudojo fizinį smurtą. Kiti liudytojai, nors ir teigė matę arba girdėję, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo vyko žodinis konfliktas, tvirtino, jog nematė, ar konflikto metu buvo smurtaujama. Pirmosios instancijos teisme liudytojas G. T. nurodė, kad įėjęs į miegamąjį jis pamatė susikibusius (vienas kitą laikančius) ir besistumdančius R. K. ir Ž. S., kuriems jis nurodė išsiskirti. Liudytojo teigimu, konfliktui pasibaigus R. K. jam papasakojo, kad Ž. S. jį puolė, užsimojęs geležine kėde. 2017 m. liepos 11 d. – 2017 m. liepos 14 d. vaizdo stebėjimo kamerų įrašų apžiūros protokole iš tiesų užfiksuota, kad įvykio metu G. T. kurį laiką žiūrėjo pro būrio miegamojo duris ir po kelių sekundžių į jį įėjo, o dar po keliolikos sekundžių iš to paties miegamojo išėjo sužalotas Ž. S.. Tačiau liudytojo G. T. parodymai nepatvirtina, kad Ž. S. iš tiesų puolė R. K., užsimojęs metaline kėde, keldamas realų pavojų pastarojo gyvybei, nes liudytojas betarpiškai nestebėjo viso nuteistojo ir nukentėjusiojo konflikto. Kai G. T. įėjo į miegamąjį, Ž. S. ir R. K. grūmėsi vienas į kitą įsikabinę rankomis. Ž. S. jokios kėdės rankose neturėjo. Nuteistojo R. K. pateiktos versijos apie realų ir pavojingą jo gyvybei Ž. S. kėsinimąsi nepatvirtina ir jokie kiti byloje esantys duomenys. Pažymėtina, kad konflikto metu R. K. turėjo galimybes skubiai pasišalinti iš būrio miegamojo arba šauktis pagalbos iš netoliese buvusių kitų nuteistųjų (bylos duomenimis, šalia miegamojo durų D. L. ir G. L. žaidė domino, o pačiame miegamajame su ausinėmis filmą žiūrėjo V. S.), tačiau jis pasirinko kitą itin pavojingą elgesio variantą – grumtis su Ž. S. ir žmonėms žaloti pritaikytu įrankiu du kartus durti nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno vietą – krūtinės sritį.

15.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju tarp nukentėjusiojo Ž. S. ir nuteistojo R. K. kilęs žodinis konfliktas jiems nuėjus į būrio miegamąjį peraugo į muštynes, kurių metu pastarasis panaudodamas tyrimo metu nenustatytą aštrų, duriančio-pjaunančio tipo savybių turintį daiktą (jo paties teigimu – peilį) mirtinai sužalojo Ž. S.. Tokią išvadą patvirtina byloje surinktų vienas kitą papildančių duomenų, sujungtų į vientisą loginę įrodymų grandinę, visuma: ne tik liudytojų D. L., G. L., D. Ž. ir R. F. parodymai apie tai, kad jie matė tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo vykusį žodinį konfliktą, kuris tęsėsi ir jiems abiems nuėjus į būrio miegamąjį, liudytojo G. T. parodymai, kad jis išskyrė besigrumiančius nukentėjusįjį ir nuteistąjį, paties nuteistojo R. K. parodymai apie grumtynes su Ž. S., bet ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) poskyrio 2017 m. liepos 12 d. – 2017 m. gruodžio 29 d. specialisto išvadoje Nr. M 207/2017 (06) nurodyti duomenys, jog be mirtinų sužalojimų Ž. S. lavone taip pat rasti kraujosruva odoje ir poodyje dešinėje plaštakoje bei odos nubrozdinimas dešinėje šlaunyje, padaryti trumpame laikotarpyje iki mirties, veikiant kietais bukais žalojančiais daiktais. Specialisto išvadoje pažymima, kad esant sužalojimui dešinėje plaštakoje, neatmetama buvusios kovos ar savigynos galimybė (t. 1, b. l. 142-144). Be to, iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) poskyrio 2017 m. liepos 13 d. – 2017 m. liepos 17 d. specialisto išvados Nr. G 672/2017 (06) matyti, kad apžiūrėjus R. K. kūną rastos poodinės kraujosruvos dešiniame dilbyje, krūtinės kairėje pusėje ir dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimai abiejuose dilbiuose ir kairiame žaste, kurios galėjo būti padarytos nagrinėjamo įvykio metu. Esant sužalojimams abiejuose dilbiuose, neatmetama buvusios kovos ar savigynos galimybė (t. 2, b. l. 10-11).

16.       Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, Nr. 2K-273/2012, Nr. 2K-501/2013). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais, dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylos Nr. 2K-501/2013, Nr. 2K-25-942/2015). Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurtą, bet jį vėliau panaudoja gynybos nuo pavojingo kėsinimosi metu. Taigi, nagrinėjamo įvykio metu nebuvo vienos iš būtinų būtinosios ginties sąlygų – pavojingo kėsinimosi. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje surinktų įrodymų visuma, daro išvadą, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės, nuteistojo ir nukentėjusiojo jėgų santykis, atliktų veiksmų pobūdis nelemia būtinosios ginties situacijos. Kaip minėta, remiantis BK 28 straipsnio 3 dalimi, būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Nenustačius aplinkybės, kad nuteistasis R. K. gynėsi nuo pavojingo nukentėjusiojo Ž. S. kėsinimosi, nelieka prielaidų nustatytą byloje situaciją vertinti kaip būtinosios ginties ribų peržengimą, kvalifikuoti nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką su nuoroda į BK 28 straipsnio 3 dalį ir atitinkamai švelninti jam paskirtą bausmę.

17.       Nukentėjusysis V. S. apeliaciniu skundu prašo iš nuteistojo R. K. priteisti visą jo prašytą pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti – 22 720,00 Eur.

18.       Neturtinė žala padaroma nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimą teismai vadovaujasi CK 6.250 straipsniu, 6.251 straipsnio 2 dalimi, kitomis CK normomis, atsižvelgdami į teismų praktiką. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai: 1) neturtinės žalos pasekmės; 2) žalą padariusio asmens kaltė; 3) žalą padariusio asmens turtinė padėtis; 4) jei padaryta turtinė žala, turtinės žalos dydis; 5) kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Šis sąrašas nėra baigtinis – priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių duomenų, teismas atsižvelgia ir į tokias neturtinės žalos dydžio nustatymo aplinkybes kaip individualios nukentėjusiojo savybės (amžius, profesija, socialinė padėtis ir kt.), itin ciniškas elgesys su nukentėjusiuoju, nukentėjusio asmens didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti arba jai padidėti, žalą padariusio asmens elgesys po veikos padarymo ir pan. Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę/turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, bei vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė yra, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Asmens gyvybė yra absoliuti prigimtinė neturtinė vertybė, kurios pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypatingai stiprūs bei skausmingi, tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją, negu kitų – santykinių vertybių pažeidimo atvejais.

19.       Šioje byloje nukentėjusysis V. S. pareiškė civilinį ieškinį 798,98 Eur turtinei žalai ir 25 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 25-36). Patikslintu civiliniu ieškiniu nukentėjusysis Ž. S. prašė iš nuteistojo priteisti 818,98 Eur turtinei žalai ir 22 720,00 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 2, b. l. 138-144). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo R. K. nukentėjusiojo V. S. naudai priteisė 818,98 Eur turtinei žalai ir 5 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Sprendimo priteisti daugiau kaip keturis kartus mažesnę pinigų sumą, nei prašė nukentėjusysis, neturtinei žalai atlyginti, pirmosios instancijos teismas iš esmės nemotyvavo, apsiribodamas tuo, jog atsižvelgia į nukentėjusiojo ir jo sūnaus tarpusavio santykius, nuteistojo R. K. turtinę padėtį, taip pat į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl nukentėjusiajam V. S. priteista pinigų suma neturtinei žalai atlyginti yra per maža ir negali pilnai kompensuoti jo dėl sūnaus netekties patirto dvasinio skausmo ir išgyvenimų, taip pat neatitinka susiformavusios teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose.

20.       Iš nukentėjusiojo V. S. patikslinto civilinio ieškinio matyti, kad 22 720,00 Eur suma jis įvertino savo patirtą skausmą, dideles dvasines kančias ir išgyvenimus dėl sūnaus netekties. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusieji V. S. ir jo dukra R. S. nurodė, kad V. S. su sūnumi palaikė artimus santykius, dažnai bendraudavo telefonu, susirašinėjo laiškais, kartais nuvykdavo į pataisos namus aplankyti sūnaus, o būdamas laisvėje Ž. S. gyveno kartu su tėvu. Šios aplinkybės rodo, kad nukentėjusysis V. S. su sūnumi Ž. S. visą laiką palaikė nuolatinius artimus ryšius, o pastarajam atliekant bausmę pataisos namuose V. S. ryšiai su sūnumi nenutrūko, išliko tokie pat artimi ir glaudūs. Dėl nuteistojo R. K. nusikalstamos veikos, kuria buvo sukelti nepataisomi padariniai – Ž. S. mirtis, nukentėjusysis V. S. neabejotinai patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, kurie tęsis visą likusį jo gyvenimą. Aptartos aplinkybės yra itin svarbios vertinant nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos dydį. Kita vertus, priešingai nei teigiama nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, būtina atsižvelgti ir į nuteistojo turtinę padėtį bei galimybes atlyginti nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą. Bylos duomenimis, nuteistasis R. K. anksčiau buvo teistas daugiau nei 10 kartų, gan didelę savo gyvenimo dalį jis praleido atlikdamas laisvės atėmimo bausmes įkalinimo įstaigose, jam šioje byloje inkriminuotą nusikalstamą veiką jis padarė bausmės atlikimo pataisos namuose metu, iki šios nusikalstamos veikos padarymo nedirbo, nuteistasis neturi jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti pinigų sumos, skirtos nukentėjusiojo V. S. patirtai neturtinei žalai atlyginti, išieškojimą. Be to, nuteistasis serga sunkiomis AIDS ir hepatito C ligomis (t. 2, b. l. 28), todėl jo galimybės atlyginti padarytą neturtinę žalą dar labiau pasunkėja. Įvertinusi visas aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajam V. S. priteisiama pinigų suma neturtinei žalai atlyginti turi būti padidinta iki 13 000,00 Eur. Šis dydis atitinka protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimus, nepažeidžia nukentėjusiojo bei nuteistojo interesų pusiausvyros, ir iš esmės atitinka teismų praktikoje už tokio paties ar panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas priteisiamos neturtinės žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41-697/2015, 2K-162-895/2015, 2K-513-697/2015, 2K-267-942/2017, 2K-57-697/2018).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 23 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuteistojo R. K. nukentėjusiajam V. S. priteistą pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 13 000,00 Eur (trylikos tūkstančių eurų).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Albinas Bielskis

                                                                                                                     Aloyzas Kruopys

                                                                                                                     Linas Šiukšta