Administracinė byla Nr. A-1670-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02923-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. I. (V. I.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. I. (V. I.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskr. VPK), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2013 m. liepos 22 d. buvo laikomas Vilniaus apskr. VPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriuje (toliau – ir Areštinė) nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjas nurodė, kad atvykus į Areštinę, jam buvo liepta nusirengti drabužius ir nuogam daryti pritūpimus. Per rytinį patikrinimą koridoriuje buvo liepiama nusiauti batus ir nusimauti kojines. Gultai ir vandens čiaupas buvo sulaužyti. Kameroje buvo nepakankamas gyvenamasis plotas, apšvietimas buvo silpnas, kamerų langai tamsinti, neatsidarė. Kamerose ventiliacija neįrengta, todėl buvo tvanku.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jam nepakako laiko pasivaikščiojimams gryname ore. Sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto reikalavimų, nes nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, neturėjo atskiros vėdinimo sistemos. Pareiškėjas turėjo naudotis tualetu stebint pareigūnams ir kitiems kameroje buvusiems asmenims, nes nebuvo galimybės užsidaryti.

Pareiškėjo teigimu, kamerų sienos buvo ištepliotos, aprašinėtos, jų remontas nedarytas apie 20 metų. Pareiškėjui buvo išduota nedezinfekuota, purvina patalynė (čiužinys, antklodė ir pagalvė). Higienos priemonės (muilas, tualetinis popierius) apskritai nebuvo išduoti. Kameroje nebuvo elektros lizdų, radijo. Kamerose bėgiojo graužikai ir tarakonai. Pareiškėjas pažymėjo, kad Areštinės pareigūnai atsisakė tenkinti jo prašymą būti perkeltam į nerūkančiųjų kamerą, jį žemino. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad kalinimas nurodytomis sąlygomis prilygo kankinimui, jis patyrė didelį stresą, dvasinius išgyvenimus, buvo pažemintas jo orumas. Pareiškėjo teigimu, jis buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos Respublik?s Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, jo sveikatai buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskr. VPK, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 patvirtinta Areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009).

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2013 m. liepos 22 d. kameroje, kurios gyvenamasis plotas yra 20 kv. m kartu su 3 asmenimis. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo teisė į plotą nebuvo pažeista, nes jo buvimo Areštinėje metu pareiškėjui visada tekdavo 5 kv. m ploto. Atsakovo teigimu, sanitarinis mazgas kameroje įrengtas laikantis Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimų. Areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis) bei lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalais, dviem rankšluosčiais). Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Švari patalynė išduodama kiekvienam į Areštinę uždaromam asmeniui, asmens higienos priemonės (tualetinis popierius, muilas) dalijamos į kiekvieną kamerą. Šių priemonių išdavimas kiekvienam asmeniui raštu nefiksuojamas, nes to nenustato areštinių veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Areštinėje tualetinis popierius kameroms išduodamas pagal poreikį (nėra nustatytų normų ar kvotų), kiekvieną rytą apžiūrint kameras ir nustačius tokį poreikį arba Areštinėje laikomų asmenų prašymu. Areštinėje lovų čiužiniai apdengti nepralaidžiu skysčiams audiniu, kurį galima dezinfekuoti.

Atsakovas pažymėjo, kad Areštinėje laikomi asmenys ne rečiau kaip kartą per savaitę turi teisę nusiprausti po šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę. Taisyklių 7.20 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis giminaičių arba artimųjų perduotais nešiojamaisiais televizoriais (kurių įstrižainė ne didesnė kaip 41 cm) bei radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, virintuvais (esant tam būtinoms techninėms sąlygoms), tačiau Areštinėje tokių techninių sąlygų nėra ir niekur nėra numatyta Areštinės darbuotojų pareiga sudaryti sąlygas policijos areštinėje laikomiems asmenims naudotis televizoriais, kompiuteriais, virintuvais. Areštinės įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodoma, kaip turi būti įtvirtintos elektros lemputės, kita elektros instaliacija dėl areštinėje laikomų asmenų saugumo.

Atsakovas akcentavo, kad Areštinėje dirbantys policijos pareigūnai visada laikosi teisės aktų reikalavimų, su Areštinėje laikomais asmenimis elgiasi visada korektiškai, stengiasi išvengti konfliktų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatą ir kitus reikšmingus faktorius. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichikos savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl laikymo Areštinėje sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė neturtinės žalos buvimo fakto bei jos dydžio. Vien pareiškėjo abstrakčių teiginių, kad kameros neatitinka teisės normose įtvirtintų reikalavimų ir dėl to buvo sukelti nepatogumai, pažeminimas, nepakanka žalai atlyginti, būtina įrodyti, kad tam tikri konkretūs Areštinės trūkumai turėjo tiesioginės įtakos besiskundžiančiam asmeniui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Areštinėje buvo trumpą laiką ir nėra įrodymų, jog pareiškėjui dėl jo laikymo sąlygų būtų sukeltos konkrečios pasekmės.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo V. I. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pagal Taisyklių 80 punktą vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m ploto, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo dienomis buvo laikomas Areštinės kameroje, kurios gyvenamasis plotas 20 kv. m, kartu su trimis asmenimis. Teismo vertinimu, nors byloje nėra duomenų, kokį plotą kameroje užėmė sanitarinis mazgas, tačiau įvertinus nurodytą kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir joje kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių, darytina išvada, kad pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m, t. y. neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Nagrinėdamas pareiškėjo pretenzijas, kad Areštinės kamerose buvo nepakankamas apšvietimas, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nebuvo ventiliacijos, todėl trūko oro, buvo drėgna, patalpos neremontuotos, inventorius sulaužytas, sienos purvinos, išduota nedezinfekuota patalynė, teismas rėmėsi Vilniaus apskr. VPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko 2015 m. birželio 9 d. tarnybinio pranešimo Nr. 10-PR2-32553 duomenimis, jog Areštinėje sanitarinių mazgų įrengimas, šalto vandens į kamerą tiekimas bei langų kamerose įrengimas atitinka Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Teismo vertinimu, pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad įmonė, su kuria sudaryta skalbimo paslaugų sutartis, skalbia Areštinės patalynę bei rankšluosčius, panaudota balta patalynė yra sandėliuojama atskiruose tam pritaikytuose konteineriuose, o čiužiniai su pagalvėmis yra nuolat dezinfekuojami. Teismas vadovavosi Taisyklių 82 ir 83 punktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir pažymėjo, kad Vilniaus apskr. VPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko 2015 m. birželio 9 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-32553 yra nurodyta, jog pareiškėjui buvo išduota patalynė su lovos skalbiniais bei būtinosios asmens higienos priemonės (muilas, tualetinis popierius). Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos.

Įvertinęs Higienos normos HN 37:2009 53 punkto nuostatas ir EŽTT praktiką (2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2015 m. sausio 27 d. sprendimą Neshkov ir kt. prieš Bulgariją), teismas darė išvadą, kad kalinimo įstaigos turi pareigą stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu. Teismas, nustatęs, kad Vilniaus apskr. VPK yra sudaręs sutartį su įmone, kuri nuolat atlieka Areštinės privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veiklą, t. y. naikina graužikus bei buitinius parazitus kartą per mėnesį, bei kad graužikų ir kitų buitinių parazitų kontrolė buvo atlikta likus dienai iki pareiškėjo atvykimo į Areštinę, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Areštinės administraciją dėl graužikų, vabzdžių ar prašęs juos išnaikinti, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Areštinė nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir taip buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Teismas pažymėjo, kad už kamerų švarą ir tvarką atsakingi patys joje laikomi asmenys, kuriems Areštinės pareigūnai išduoda valymo inventorių. Vilniaus apskr. VPK patvirtino, kad Areštinėje yra oro šalinimo sistema (ištraukiamoji ventiliacija). Vilniaus apskr. VPK nurodė ir pareiškėjas neneigia aplinkybės, kad jam vieną valandą per parą būdavo sudaroma galimybė pasivaikščioti kieme. Kadangi pareiškėjui suteiktų pasivaikščiojimų trukmė atitinka Taisyklių 7.10 punkto nuostatas, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Teismas, remdamasis Vilniaus apskr. VPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko 2015 m. birželio 9 d. tarnybinio pranešimo Nr. 10-PR2-32553 duomenimis, konstatavo, kad Taisyklių 7.12 punkte ir Higienos normos HN 37:2009 60 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu buvo užtikrinta. Teismo vertinimu, nors Areštinės kamerose nebuvo ir nėra įrengta elektros instaliacija elektriniams prietaisams naudoti, tačiau pareiškėjo skundo teiginiai dėl elektros lizdų ir radijo neįrengimo nelaikytini teisės aktų pažeidimu, nes pagal Taisyklių 7.20 punktą sulaikytieji ar suimtieji turi teisę naudotis giminaičių perduodamais elektros prietaisais, jeigu tam yra techninės sąlygos. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog kartu su pareiškėju buvę asmenys būtų nepaisę draudimo rūkyti kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (Taisyklių 10.10. p.), o pareiškėjas jokių skundų dėl laikymo su rūkančiaisiais ar kitų netinkamų sąlygų Areštinės administracijai nėra pareiškęs.

Dėl pareiškėjo pretenzijų, susijusių su Areštinės darbuotojų netinkamu elgesiu, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog atvykęs į Areštinę jis buvo išrengtas, o rytinio patikrinimo metu jam buvo liepta nusiauti batus ir nusimauti kojines, laikytinos teisėtais Areštinės pareigūnų veiksmais atliekant visą ir dalinę asmens kratą pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos 14, 41 punktus, nes pareiškėjui atvykus į Areštinę ir išvykstant iš jos buvo atlikta asmens krata. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodė, kad jis yra kreipęsis į Areštinės administraciją su pretenzijomis dėl netinkamo pareigūnų elgesio. Teismo vertinimu, nors nustatyta, kad pareiškėjui jo buvimo Areštinėje laikotarpiu (2 dienas) nebuvo užtikrintas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui kameroje, tačiau nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo teigti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Nors ir nustatyta, kad valstybė šiuo atveju neveikė taip, kaip privalo veikti pagal įstatymą, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo buvimo Areštinėje trukmę (2 dienos), darė išvadą, jog šis teisės akto pažeidimas negalėjo sukelti tokių neigiamų pasekmių, kokias nurodė pareiškėjas (žymų sveikatos būklės pablogėjimą, stiprius neigiamus išgyvenimus). Teismas pažymėjo, kad nors šiuo metu pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, į bylą nepateikti įrodymai, jog jo galimybės rinkti įrodymus buvo suvaržytos. Pareiškėjas nepateikė dokumentų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichikos savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo Areštinėje sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje nėra duomenų, jog dėl laikymo sąlygų pareiškėjui sutriko sveikata, atsirado ypač neigiamos pasekmės ar atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Areštinės administraciją ar į kitas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismo vertinimu, tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl laikymo sąlygų pareiškėjui kilo žala, kuri privalo būti atlyginta. Teismas atmetė pareiškėjo skundą, nes sprendė, kad nebuvo įrodytas žalos padarymo faktas.

III.

Pareiškėjas V. I. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu, ir prašo jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių, t. y. kad yra padarytas nusikaltimas žmogiškumui. Šiuo atveju nebuvo paisoma žmogiškosios prigimties. Pareiškėjo teigimu, yra siekiama išvengti atsakomybės dėl pareigūnų neveikimo. Pareiškėjas nurodo, kad jis Areštinėje nežmoniškai kentėjo, nes buvo laikomas pažeidžiant galiojančius nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus. Kalinimo sąlygos sukėlė pareiškėjui nepatogumus, nes Areštinės pareigūnai sąmoningai ir tyčia pažeidinėjo įstatymus, sudarė pareiškėjo sveikatą žalojančias sąlygas, pažeidė pareiškėjo prigimtines teises. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. 116/V-232 nuostata, kad asmenims, atliekantiems bausmę pataisos įstaigose ir areštinėse, turi būti užtikrintos tokio paties lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugos kaip ir laisvėje esantiems asmenims, ir teigia, kad Areštinės pareigūnų veiksmai yra diskriminuojančio (dėl socialinės padėties) pobūdžio.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Tyčia ir sąmoningai sudarius netinkamas laikymo sąlygas, ilgą laiką neužtikrinant pareiškėjo teisių, nesistengus pašalinti trūkumų, buvo pažeisti Konstitucijos 18, 21, 29 straipsniai ir Konvencijos 14 straipsnis. Tokie Areštinės pareigūnų veiksmai prilyginami diskriminacijai. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą (Nr. A143-1966/2008; Nr. A502-734/2009; Nr. A502-1235/2012), ir EŽTT suformuota praktika, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui ir pasirūpinta kalinio sveikata.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskr. VPK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo teigimu, iš pareiškėjo skundo visiškai neaišku, kokios neigiamos fizinės ar emocinės pasekmės lėmė pareiškėjo reikalavimą ir kuo remiantis neturtinė žala įvertinta tokia suma, o pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas atitinka objektyvumo, pagrįstumo bei teisingumo principų reikalavimus. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra įrodymų, jog būtų buvę pažeistos pareiškėjo teisės dėl Areštinės pareigūnų piktnaudžiavimo savo padėtimi ar su pareiškėju būtų buvę šiurkščiai elgiamasi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui V. I. už kalinimą Areštinėje nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2013 m. liepos 22 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2013 m. liepos 22 d. buvo laikomas Areštinėje netinkamomis sąlygomis, dėl kurių patyrė 2 000 Eur dydžio neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygos ginčijamu laikotarpiu iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad 2 dienas buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m gyvenamojo kameros ploto. Tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nes nenustatė būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – neturtinės žalos padarymo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių ir nenorėjo įžvelgti padarytų pažeidimų. Pareiškėjo teigimu, jis Areštinėje nežmoniškai kentėjo, nes kalinimo sąlygos sukėlė pareiškėjui nepatogumus, t. y. jis patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnyje. Atsakovas atsiliepime į skundą laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas atitinka objektyvumo, pagrįstumo bei teisingumo principų reikalavimus.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, kad buvo pažeisti Konstitucijos 18 ir 21 straipsniai, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, jog Konstitucijos 18 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, o 21 straipsnio 3 dalis nustato draudimą žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse; tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš prielaidų užtikrinti žmogaus orumą kaip konstitucinę vertybę (žr., pvz., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Akcentuotina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamu atveju buvo pažeisti Taisyklių 80 punkto reikalavimai, nereiškia, jog Areštinės pareigūnai pažeidė pareiškėjo prigimtines teises, jog buvo pažeisti Konstitucijos 18 ir 21 straipsniai bei tarptautiniai teisės aktai, kaip apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo teigti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų abejoti šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad šiuo atveju buvo sudarytos pareiškėjo sveikatą žalojančios sąlygos ir kad tai truko ilgą laiką. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas Areštinėje, kurioje nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti kameros gyvenamasis plotas, buvo laikomas tik dvi paras, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos ilgą laiką. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje, kurios gyvenamasis plotas 20 kv. m, kartu su trimis asmenimis. Nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m, t. y. neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma (5 kv. m) ginčo laikotarpiu buvo pažeista labai nežymiai. Kaip jau minėta, kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimų pirmosios instancijos teismas nenustatė ir pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti aplinkybe, kad kitos pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygos, kurios buvo nurodytos skunde kaip žalos atsiradimo pagrindas, iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus. Todėl nepripažintas pagrįstu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad jis buvo laikomas sveikatą žalojančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad Areštinės pareigūnai sąmoningai ir tyčia pažeidinėjo įstatymus. Nors atsakovas turėjo pareigą laikytis Taisyklėse nustatyto 5 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimo, tačiau Lietuvos administracinių teismų praktikoje minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto pažeidimas areštinėse nustatomas pakankamai dažnai. Taigi nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti būtent pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra padarytas nusikaltimas žmogiškumui, t. y. kaltina Areštinės pareigūnus nusikalstamos veikos padarymu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje negali būti nagrinėjami ir vertinami pareigūnų veiksmai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas, nes nagrinėjama administracinė byla, kurioje teisiškai svarbios ir reikšmingos yra tik aplinkybės, susijusios su tuo, ar valstybės institucijos (pareigūnai) atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą), kaip jie suprantami pagal CK 6.271 straipsnį, ar pareiškėjui dėl to buvo padaryta jo nurodoma neturtinė žala bei ar yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Nagrinėdama ir vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad šiuo atveju buvo pažeisti Konstitucijos 29 straipsnis ir Konvencijos 14 straipsnis, t. y. Areštinės pareigūnų veiksmai buvo diskriminuojančio (dėl socialinės padėties) pobūdžio, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, jog visų asmenų lygybės pagal įstatymą principas – tai demokratinės visuomenės pagrindas. Asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties pakeitimas palyginti su kitais asmenimis be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas). Be to, diskriminacijos uždraudimas yra įtvirtintas ir Konvencijos 14 straipsnyje, kurį aiškindamas, EŽTT yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (žr., pvz., 1986 m. liepos 8 d. sprendimą Lithgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde diskriminacijos aspekto iš viso nebuvo nurodęs, t. y. pareiškėjas savo skundo negrindė aplinkybe, jog jis galbūt buvo diskriminuojamas, todėl pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde pagrįsdamas diskriminacijos faktą, remiasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. 116/V-232 nuostata, kad asmenims, atliekantiems bausmę pataisos įstaigose ir areštinėse, turi būti užtikrintos tokio paties lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugos kaip ir laisvėje esantiems asmenims, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog šioje byloje ginčas yra kilęs ne dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo klausimo ar dėl to atsiradusios žalos. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad Areštinės pareigūnai išskyrė pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam sudarė blogesnes laikymo sąlygas. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių objektyviais duomenimis pagrįstų abejonių dėl jo diskriminacijos, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju buvo pažeisti Konstitucijos 29 straipsnis ir Konvencijos 14 straipsnis, draudžiantys diskriminaciją.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo pozicijos, kad šiuo atveju nėra būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos (neturtinės žalos padarymo), pagrįstumą ir teisėtumą, akcentuoja, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, nes neturtinė žala patiriama individualiai. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Nors pareiškėjas skunde teigė, kad kalinimas Areštinėje prilygo kankinimui, jis patyrė didelį stresą, dvasinius išgyvenimus, buvo pažemintas jo orumas, padaryta didelė ir nepataisoma žala, o apeliaciniame skunde nurodo, jog jis Areštinėje nežmoniškai kentėjo, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju Taisyklių 80 punkto nuostatų pažeidimas negalėjo sukelti tokių neigiamų pasekmių, kokias nurodė pareiškėjas. Nenustatyta, kad dėl teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo Areštinėje sąlygų neužtikrinimo (ploto trūkumo) pareiškėjui būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės. Akcentuotina, kad šiuo atveju pasitvirtino ne visi pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų, nustatytas ploto normos pažeidimas buvo labai nežymus, o pažeidimo laikotarpis – itin trumpas (2 dienos). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) sukėlė pareiškėjui nežmoniškas kančias.

Nors tam tikras teisės aktų pažeidimas yra pripažintas, tačiau ši aplinkybė pati savaime nereiškia, kad dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri privalo būti atlyginta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008; A502-734/2009; Nr. A756-122/2010; Nr. A502-913/2011; Nr. A502-1235/2012; Nr. A143-2844/2012; Nr. A444-343/2013 ir kt.), tačiau, kaip jau buvo minėta anksčiau, neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, todėl neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, neturi pagrindo konstatuoti, kad šiuo konkrečiu atveju dėl iš esmės mažareikšmio pažeidimo (atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, trukmę ir mastą) pareiškėjui atsirado jo nurodyta žala.

Be to, net jeigu ir būtų nustatyta, kad pareiškėjas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, pažymėtina, jog asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą Daktaras prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą Meilus prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtas administracines bylas Nr. A-676-858/2015; A-716-575/2015; A-716-575/2015; A-984-575/2015 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių ar neteisingai nustatė faktines aplinkybes. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas jo laikymo Areštinėje sąlygas, vadovavosi Areštinėje laikomų asmenų teises, Areštinės pareigūnų veiksmus ir laikymo Areštinėje sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT suformuota praktika ir pasisakė dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenorėjo įžvelgti padarytų pažeidimų ir nepaisė žmogiškosios prigimties, tačiau nenurodo, kokių konkrečių aplinkybių, anot pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kurios būtų reikšmingos teisingai išspręsti kilusį ginčą, ir kaip jos turėjo būti įvertintos atsižvelgiant į surinktus įrodymus.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

ABTĮ 57 straipsnyje nustatyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.). Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis minėtų ABTĮ nuostatų ir principų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių.

Kaip jau buvo minėta, tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-642-858/2015; 2015 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-315-602/2015). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė neturtinės žalos padarymo fakto. Akcentuotina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nepatvirtina jo neteisėtumo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, bei sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog dėl pareiškėjo šioje byloje nurodomų aplinkybių atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybei negali kilti, nes nėra visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia šios pirmosios instancijos teismo išvados, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. I. (V. I.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė