2018 m. spalio 16 d.
Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalytė Zlatkuvienė,
sekretoriaujant Danei Gvildienei,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovei A. A. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė:
pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėja, ir Telšių RATC) kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės A. A.(toliau – ir atsakovė, ir A. A.) priteisti 140,92 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava), apskaičiuotos nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), 36,30 Eur turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 1,71 Eur už duomenų gavimą iš valstybės registrų. Pareiškėja nurodė, kad Telšių RATC yra Telšių, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybių įsteigtas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius. Ginčo laikotarpiu vietinės rinkliavos klausimus reglamentavo Telšių rajono savivaldybės tarybos (toliau – Taryba) 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236 patvirtinti Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (toliau – 2013 m. Nuostatai). Nuostatai numatė, kad Telšių RATC apskaičiuoja vietinės rinkliavos dydį (24 punktas), administruoja vietinės rinkliavos surinkimą (45 punktas), vykdo vietinės rinkliavos išieškojimą iš vietinės rinkliavos mokėtojų (59 punktas). Pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 2 dalies nuostatas, nekilnojamojo turto objektų savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą. Pagal ginčo laikotarpiu taikomas 2013 m. Nuostatuose įtvirtintas normas, vietinę rinkliavą privalo mokėti visi Telšių rajono savivaldybės teritorijoje esančio nekilnojamojo turto (išskyrus žemę) savininkai. Atsakovė nuosavybės teise valdo, naudoja ir disponuoja Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje esančiu nekilnojamuoju turtu, todėl yra vietinės rinkliavos mokėtoja. Telšių RATC nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio nuostatomis, pareiškėja turi teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti vietinę rinkliavą už 2014 m. sausio 1 d. – 2016 m. gruodžio 31 d., o vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis, atsakovė privalo atlyginti pareiškėjai ir visas jos patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.
Atsakovė atsiliepimo į pareiškėjo prašymą iki teismo posėdžio pradžios nepateikė.
Prašymas priteisti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą tenkinamas.
Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 12 straipsnio 1 ir 2 punktai, 16 straipsnio 2 dalis). Vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, todėl pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose; vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti vykdyti šią pareigą ar ne, o nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210-2011, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-334/2014).
Ginčo laikotarpiu Telšių rajono savivaldybės teritorijoje vietinės rinkliavos teisinius santykius reguliavo Tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236 patvirtinti Mažeikių rajono vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą nuostatai. Vietinės rinkliavos surinkimas, apskaitos organizavimas ir tvarkymas (administravimas) pavestas Telšių RATC (2013 m. Nuostatų 45 punktas). Vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje (2013 m. Nuostatų 6 punktais. Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, daroma išvada, kad vietinę rinkliavą privalo mokėti asmenys, nuosavybės teise valdantys nekilnojamąjį turtą Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje.
Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo laikotarpiu A. A. nuosavybės teise valdė nekilnojamojo turto objektą – butą, esantį Telšiuose, (duomenys neskelbtini). Taigi, pagal 2013 m. Nuostatų 6 punktą, atsakovė laikoma vietinės rinkliavos mokėtoja ir turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą šiuose nuostatuose nustatyta tvarka. Pareiškėjos pateiktais duomenimis, atsakovė per ginčo laikotarpį nesumokėjo 140,92 Eur vietinės rinkliavos. Teismas nenustatė pagrindo abejoti pareiškėjos pažymoje pateiktais duomenimis apie vietinės rinkliavos įsiskolinimo laikotarpį ir dydį. Be to, nagrinėjant bylą nenustatyta, jog atsakovė būtų sumokėjusi vietinės rinkliavos įsiskolinimą ar būtų atleista nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo.
Atsižvelgus į ginčo santykiams taikomą vietinės rinkliavos teisinį reglamentavimą bei įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, daroma išvada, jog Telšių RATC reikalavimas priteisti iš A. A. nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. susidariusį 140,92 Eur įsiskolinimą yra pagrįstas ir tenkinamas.
Pareiškėja prašė iš atsakovės priteisti 36,30 Eur už advokato darbo apmokėjimą ir 1,71 Eur už duomenų gavimą iš valstybės registrų.
Pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad prašomą priteisti 36,30 euro sumą sudaro prašymo teismui paruošimo ir surašymo išlaidos.
Pagal ABTĮ 40 straipsnio nuostatas, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą (1 dalis), tarp jų - ir patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą (5 dalis). Administracinėse bylose atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Tokie dydžiai yra nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Kriterijai, į kuriuos rekomenduojama atsižvelgti, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, nurodyti Rekomendacijų 2 punkte.
ABTĮ įtvirtintos teisės normos neriboja administracinio proceso šalių galimybių pasitelkti teisminiam nagrinėjimui advokatą. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad bylos proceso šalies apsisprendimas naudotis advokato paslaugomis savaime nereiškia, kad šio atstovo darbo apmokėjimui patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies. Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgus į atitinkamo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Vertinant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką, ar atsakovas yra atstovaujamas advokato, taip pat į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, o taip pat ir viešajam interesui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės, todėl bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą ir spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės, todėl bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą ir spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas; teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei turėtų išlaidų realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės, todėl bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą ir spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas (2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-533-552/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-535-492/2017 ir kt.). Nors pareiškėja prašyme nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 7 d. sprendime byloje Nr. eA-870-858/2017 pateikė išaiškinimą, kad yra pagrindas pareiškėjai priteisti visą turėtą bylinėjimosi išlaidų sumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiame sprendime dėl priteistos sumos dydžio pagrįstumo nurodė abstrakčius argumentus ir nepateikė aiškinimų, kuriais remiantis, nukrypo nuo susiformavusios praktikos. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo naują precedentą, pakeičiantį anksčiau suformuotą teisminę praktiką analogiškose bylose. Be to, ir po šio sprendimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikėsi pozicijos, kad atlyginimas už advokato pagalbą galėjo ir turėjo būti sumažintas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos prašoma priteisti turėtų atstovavimo išlaidų 36,30 Eur suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto maksimalaus dydžio. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos prašomo priteisti advokato darbo apmokėjimo išlaidų dydžio, atsižvelgia į aukščiau paminėtus kriterijus, t. y. į administracinėje byloje pareiškėjui suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, pareiškėjos prašymo turinį, pareiškėjo teismui pateiktų analogiškų pareiškimų kiekį, teisinių paslaugų teikimo pareiškėjui pastovumą analogiško pobūdžio bylose, taip pat į tai, kad teismų praktika šioje byloje aktualiais klausimais yra suformuota, atsakovė bylos nagrinėjime buvo neaktyvi, neteikė atsiliepimo ir nekėlė ginčo dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog teismui pateikto prašymo rengimas nereikalavo didelių teisinio darbo išteklių, specialių teisinių žinių, administracinė byla yra nesudėtinga.
Atsižvelgęs į aukščiau išdėstytus motyvus ir formuojamą teisminę praktiką bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad pareiškėjai priteisiamų atstovavimo išlaidų atlyginimas mažinamas iki 18,00 Eur.
Ginčo teisiniams santykiams taikomų 2013 m. Nuostatų 17 punkte nurodyta, kad pareiškėja vietinės rinkliavos mokėtojų registravimo tikslais nustatyta tvarka naudojasi valstybės įmonės Registrų centro ir Gyventojų registro turimais duomenimis, reikalingais vietinės rinkliavos mokėtojų registrui ir vietinei rinkliavai administruoti. Taigi, pareiškėja, kaip vietinės rinkliavos administratorius, vykdo vietinės rinkliavos mokėtojų apskaitą pagal Nekilnojamojo turto ir Gyventojų registro duomenų bazes, todėl disponavimas įvardijamais duomenimis yra sąlygotas vykdoma vietinės rinkliavos mokėtojų apskaita ir šios išlaidos nepriskirtinos prie bylinėjimosi išlaidų. Be to, sprendžiama, kad pareiškėja nepateikė patvirtinančio dokumento, kad ji realiai turėjo 1,71 Eur išlaidų už Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo bei Gyventojų registro išrašo gavimą. Remiantis tuo, kas nurodyta, prašymas priteisti nurodytas bylinėjimosi išlaidas atmetamas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 41, 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
prašymą priteisti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą patenkinti.
Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ iš A. A. 140,92 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt eurų ir 92 euro centus) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.
Prašymą dėl atstovavimo ir kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti iš dalies.
Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ iš A. A. 18,00 Eur (aštuoniolika eurų 00 euro centų ) atstovavimo išlaidų atlyginimą. Kitą prašymo dalį dėl atstovavimo ir kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.
Teisėja Dalytė Zlatkuvienė