Administracinė byla Nr. I1-1141-484/2020

                                                    Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03498-2019-9

                                                    Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas P. B. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), po 2019 m. balandžio 1 d. reorganizacijos – Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 20 000  Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-6). 

Pareiškėjas skunde paaiškina, kad nuo 2019 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 22 d.  jam buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurios metu jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, adresu Lukiškių skg. 6, Vilnius. Nurodo, kad buvo apgyvendintas 8-9 kv. m ploto gyvenamosiose kamerose kartu su kitu asmeniu. Kameroje buvo dviaukštė metalinė lova, užimanti apie 2,2 kv. m., 1-2 spintelės, užimančios 1 kv. m, sanitarinis mazgas, užimantis apie 2 kv. m ir kriauklė, užimanti 1 kv. m kameros ploto. Pažymi, kad pagal nustatytas taisykles, vienam asmeniui laisvai judėti kameroje turi tekti 3,6 kv. m kameros ploto, tačiau atsižvelgiant į nurodytą baldų užimamą plotą, ši norma, pareiškėjo teigimu, buvo pažeista – vienam asmeniui judėti teko 1-1,5 kv. m laisvo kameros ploto. Atkreipia dėmesį, kad nėra nei vieno teisės akto, leidžiančio baldų užimamą plotą laikyti laisvu plotu, skirtu kalinamam asmeniui. Nurodo, kad dėl ploto trūkumo jis negalėjo laisvai judėti gyvenamojoje patalpoje, buvo laikomas sąlygomis, kurios kenkė jo fizinei ir psichologinei sveikatai, sukėlė dvasinę skriaudą, pažemino jo garbę ir orumą. Teigia, kad sutriko jo įprastas miego ritmas, ėmė skaudėti nugarą, galvą bei mausti sąnarius, nuolat jautė didelį nuovargį.

Taip pat teigia, kad sveikatos pablogėjimą, nuolatinį stresą bei neigiamus dvasinius išgyvenimus, nemigą lėmė ir kitos kalinimo sąlygos.  Paaiškina, kad naudodamasis tualetu, kuris buvo greta kameros durų ir niekuo neatitvertas nuo likusio gyvenamojo ploto, patyrė stresą, psichologinę įtampą, garbės ir orumo pažeminimą, nes buvo matomas ne tik kartu kameroje buvusio asmens, bet ir pareigūnų, kurie reguliariai stebėjo kamerą pro kameros duryse esantį langelį. Nuo atviro sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas. Kriauklė, įrengta gyvenamojoje kameroje, buvo sena, surūdijusi ir todėl kiaura. Po naudojimosi ja neretai tekdavo valyti vandenį nuo kameros grindų.

Pareiškėjas pažymi, kad visą laiką kalinami asmenys kameroje galėjo naudotis tik šaltu vandeniu. Karštu vandeniu kalinamieji galėjo praustis duše tik kartą per savaitę ir ne ilgiau kaip 15 minučių, kas neužtikrino minimalių higienos poreikių. Dušo patalpa, pasak pareiškėjo, buvo įrengta netinkamai privatumo užtikrinimo prasme, kas lėmė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl tamsių langų, kurie iš abiejų pusių buvo uždengti storomis metalinėmis grotomis ir nepraleido natūralios šviesos. Nurodo, kad patalpoms apšviesti buvo naudojamas dirbtinis apšvietimas, kuris buvo itin silpnas.

Dėl nuolatinės drėgmės, pasak pareiškėjo, kameroje buvo juntamas nuolatinis diskomfortas, rūbai buvo drėgni ir šalti. Daugelyje kameros vietų veisėsi pelėsis, kuris turėjo įtakos jo sveikatos pablogėjimui. Taip pat nurodo, kad kamerose buvo daug parazitų. Dėl jų įkandimų sukelto niežėjimo ir alerginės reakcijos jis ne kartą kreipėsi į medikus. 

Pasak pareiškėjo, aukščiau jo nurodytos laikymo sąlygos, patvirtina, kad valstybė (jos pareigūnai) neveikė taip, kaip pagal įstatymą privalėjo veikti, todėl jis įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą.  Pareiškėjas skundo reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindžia nacionalinių ir tarptautine teismų praktika.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka (b. l. 12-21). Nurodo, kad remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. lapkričio 126 d. įsakymu Nr. 1R-253 „Dėl Kybartų pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo reorganizavimo“ nuo 2019 m. balandžio 1 d. biudžetinė įstaiga Lukiškių TI-K yra reorganizuota ją prijungiant prie biudžetinės įstaigos Vilniaus PN, kuriai perėjo visos Lukiškių TI-K teisės ir pareigos.  

Dėl ginčo esmės, remdamasis atsiliepime nurodytais duomenimis apie gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas periodiškai nuo 2019 m. balandžio 23 d. iki 2019 m. birželio 28 d. numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją, atsakovės atstovas nurodo, kad nurodytais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatytus ploto reikalavimus. Tvirtina, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Nurodo, kad pataisos įstaigos administracija negalėjo įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus.

Atsiliepime taip pat nurodo, kad kamerų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos, buvo įrengti stalai kartu su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje taip pat buvo lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys buvo apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m). Stalo matmenys buvo apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai buvo atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys - apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), suolai atitinkantys stalo dydį. Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko nustatytus įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Pažymi, kad reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei EŽTT praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai (LVAT 2016 m. balandžio 4 d. nutartis Nr. A-1230-502/2016).

Pažymi, kad įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Tam buvo išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Be to, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Paaiškina, kad tualetas nuo kameros gyvenamojo ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Bendras sanitarinio mazgo plotas užėmė apie 0,56 kv. m. Asmens privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Pažymi, kad teisės aktai nenumato, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

 Kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.  Pažymi, kad visų Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių skg. 6) gyvenamųjų kamerų langų angose, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais tardymo izoliatorių ir pataisos įstaigų gyvenamųjų patalpų įrengimą, iš vidinės, ir iš išorinės langų pusės įrengtos grotos. Tokiu būdu jos apsaugojo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo.

Nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 44 punktu, įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose buvo laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Pažymi, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros, kurių bendras aukštis buvo 1,6 m (įskaitant – 0,4 m  atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis - 1,2 m. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji buvo vedami tos pačios lyties pareigūnų. Tvirtina, kad dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai buvo lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turėjo nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui, kur buvo grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšvietė patalpą. Dušinės maišytuvas buvo techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikė. Dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones.

Tvirtina, kad Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių skg. 6) gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx, kaip yra numatyta HN 134:2015 14 punkte. Pažymi, kad HN 134:2015 reikalavimuose nėra nustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas. Papildomai nurodo, kad Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių skg. 6) gyvenamosiose kamerose buvo įrengti dviejų tipų šviestuvai: šviestuvai su gaubtais ir šviestuvai, kurių konstrukcijoje gaubtas nenumatytas. Kamerų apšvietimui buvo naudojamos nekenksmingos sveikatai lemputės.

Pažymi, kad patikrinus Dokumentų valdymo sistemą (DVS) buvo nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nurodo, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis LVAT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.). Reiškia nuomonę, kad šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teismas

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2019 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 22 d. jam nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas kalinimo sąlygas: neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir saugi gyvenimui aplinka.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).  

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Pareiškėjas skunde, be kita ko, teigia, kad buvo laikomas pažeidus minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

  LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). 

 Bylos duomenys patvirtina, kad  laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 23 d. iki 2019 m. birželio 28 d. (t. y. trumpiau, nei nurodyta skunde) pareiškėjas periodiškai buvo laikomas Lukiškių TI-K  kameroje Nr. 117, kurios plotas 7,31 kv. m (du asmenys   kameroje), kameroje Nr. 169, kurios plotas 7,94 kv. m (1-2 asmenys kameroje), kameroje Nr. 108, kurios plotas 7,38 kv. m (2 asmenys kameroje), kameroje Nr. 153, kurios plotas 7,94 kv. m (1-2 asmenys kameroje). Remiantis šiais duomenimis, darytina išvada, kad pareiškėjui Įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta ploto norma buvo užtikrinta visą jo buvimo įkalinimo įstaigoje laikotarpį, pareiškėjui teko nuo 3,66 iki 7,94 kv. m. Taip pat akcentuotina, kad atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m), ginčo laikotarpiu, vienam asmeniui teko daugiau kaip 3 kv. m kameros ploto. Tai reiškia, kad buvo išlaikytas ir EŽTT praktikoje nurodytas ploto standartas.

Taigi, konstatuotina, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl ploto normos pažeidimo yra nepagrįsti.

             Dėl sanitarinio mazgo įrengimo

             Pareiškėjas skunde nurodo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto nebuvo atskirtas, todėl juo naudojantis buvo matomas kitų kameroje buvusių asmenų ir pareigūnų pro kameros duryse esantį langelį. Teigia, kad dėl to patyrė stresą, garbės ir orumo pažeminimą. Taip pat nurodo, kad nuo sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas, kas kėlė diskomfortą.

 HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pastebėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., sprendimą byloje M. prieš Rusiją ir byloje A. ir kt. prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (minėtas EŽTT sprendimas byloje A. ir kt. prieš Rusiją). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)) (žr. LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose, kuriose ne kartą yra pažymėta, kad tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turėtų būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys (LVAT 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2380-822/2018).

Atsakovės atstovo Pranešime dėl P. B. skundo (toliau – Pranešimas) nurodoma, kad Vilniaus PN priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252-257, Nr. 386-395, Nr. 406-417 ir Nr. 418-426 2013-2016 m. sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Vilniaus PN gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 gruodžio mėn. iki 2017 kovo mėn. buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad tardymo izoliatoriaus kalėjimo gyvenamųjų kamerų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nurodyta, kad sanitariniame mazge būtų įrengtos užuolaidos. Užuolaidos Vilniaus PN buvo įrengtos gerinant suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas ir asmens privatumui užtikrinti. Šias užuolaidas užsitraukti turėjo patys suimtieji ir nuteistieji. Pranešime taip pat paaiškinta, kad Vilniaus PN gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė. Siekiant užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, Vilniaus PN prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį (b. l. 43-45).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nors Lukiškių TI-K kamerose esančio sanitarinio mazgo įrengimas ir atitiko Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau, remdamasis EŽTT ir nacionalinių teismų praktika, daro išvadą, jog sanitarinio mazgo kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas ginčo laikotarpiu, įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Taip pat dėl nevisiškai izoliuoto sanitarinio mazgo, kuriame nebuvo atskiros ventiliacinės sistemos, pareiškėjas galėjo kvėpuoti dvoku, kas taip pat smerktina higienos požiūriu ir laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu.

             Dėl kamerų sanitarinės būklės             

 Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr. pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr. pvz., LVAT 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1928-756/2018).

              Tardymo izoliatorių, pataisos namų ir kitų laisvės atėmimo vietų bei policijos areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma). Vadovaujantis Higienos normos 16 punktu, laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 C, o Higienos normos 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos 14 punktas), natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (Higienos normos 15 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas).           

 Pareiškėjas skundo teiginių dėl kamerose buvusios drėgmės, netinkamo apšvietimo, nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma HN 134:2015 nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinama tinkama drėgmė, apšvietimas, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų.

Vilniaus PN Pranešime pažymėta, kad Vilniaus PN (Lukiškių skg. 6, Vilnius) nėra finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kaip ir nurodyta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 p. (b. l. 43-46). Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Atkreipia dėmesį, kad tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose yra išvengiama ir pelėsio, ir staigių temperatūros pokyčių, ir nemalonaus kvapo. Visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai. Minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m (0,8 m x 1,03 m). Visose gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos. 

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo taisyklės), 14.1 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą; lango angoje įstatomos metalinės grotos; lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taigi, Vilniaus PN (Lukiškių skg. 6, Vilnius), įrengdami grotas ant langų, vykdė teisės aktų reikalavimus.

Pranešime taip pat pažymėta, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlikdavo operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuodavo oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitikdavo Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 p. reikalavimus. Vilniaus PN įrengta centrinė šildymo sistema. 2018-2019 m. šildymo sezonas buvo pradėtas 2018 m. spalio 17 d. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 p. nurodyta gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, t. y. ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.

Pranešime nurodyta, kad Vilniaus PN gyvenamosiose kamerose dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.7 punkto reikalavimais (b. l. 43-46). Dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx. Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą teigiama, kad apšvietimui naudojamos elektros lemputės buvo saugios asmens sveikatos požiūriu ir atitiko kokybės standartus.

Pagal HN 134:2015 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 134:2015 20 punktas). EŽTT praktikoje nustatyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu. 

Vilniaus PN Pranešime nurodyta, kad pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai naikinami. Vilniaus PN administracija buvo sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizavo profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atliko visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Įmonė turi licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (b. l. 43-46).

             Byloje duomenų, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – NVSC) ginčo (nuo 2019 m. balandžio 23 d. iki 2019 m. birželio  28 d.) ar jam artimu laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų atlikęs visuomenės sveikatos kontrolę ir nustatęs Higienos normų reikalavimų pažeidimus, nėra. 

             Pažymėtina, kad byloje nėra ir jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų suėmimo sąlygų būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją ar kitas institucijas, atliekančias visuomenės sveikatos kontrolę. Byloje taip pat nėra objektyvių duomenų, kad dėl suėmimo sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikatos būklė. Pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kada kreipėsi į medikus dėl suėmimo sąlygų sukeltų negalavimų. Įvertinus tai, kas išdėstyta, bei atsižvelgiant į aptartą įrodinėjimo paskirstymo taisyklę, darytina išvada, kad vien pareiškėjo abstrakčių teiginių dėl saugios sveikatai aplinkos neužtikrinimo nepakanka konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmus, pareiškėjas savo teisių pažeidimo, susijusio su saugios gyvenimui aplinkos užtikrinimu, neįrodė.

Dėl naudojimosi dušu

Pareiškėjas teigia, kad kamerose buvo tik šaltas vanduo, o vieną kartą per savaitę 15 min. nusiprausti duše nepakako tam, kad patenkinti higienos poreikius.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 nurodoma, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi, galiojančiuose teisės aktuose karšto vandens tiekimas į gyvenamąsias kameras nenumatytas.

Higienos normos 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Situaciją, kai laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo dušu galėjo naudotis kartą per savaitę, EŽTT apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.44558/98).

Pareiškėjo skunde nurodytas naudojimosi dušu dažnumas atitinka paminėtus teisės aktų reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose gyveno vienas arba dar su vienu asmeniu, šiurkščių higienos normų pažeidimų nenustatyta, kamerose buvo tiekiamas šaltas vanduo. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl naudojimosi dušu ribojimo, nėra. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl naudojimosi duše dažnumo nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą.

Dėl kriauklės

            Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (HN 134:2015 12 punktas).

 Pareiškėjas skunde nenurodė, kurioje iš kamerų kriauklė buvo techniškai netvarkinga ir kokias konkrečias pasekmes ši aplinkybė jam sukėlė. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų dėl to kreipęsis į Vilniaus PN administraciją. Atsižvelgiant į tai, remiantis vien abstrakčių skundo teiginių nepakanka konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo teisių pažeidimo.

          CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, teisės aktuose nėra įtvirtintas baigtinis kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, sąrašas. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

          Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, visų pirma, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę: pareiškėjui 49 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau pastarojo pažeidimo intensyvumą mažino tai, kad tam tikrą laiką (8 paras) kameroje jis buvo laikomas vienas, be to, nuo 2019 m. gegužės 0 d. iki 2019 m. birželio 5 d. nebuvo Vilniaus PN.  Teismas vertina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad padaryti pažeidimai sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma  20 000 Eur suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs pirmiau minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 130  Eur suma.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

            Pareiškėjo P. B. skundą tenkinti iš dalies.

P. B. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 130 (vieną šimtą trisdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

            Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja