Civilinė byla Nr. e3K-7-1-781/2025
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10559-2022-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.10.9; 3.2.4.11; 3.4.6.13
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. birželio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Gražinos Davidonienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko, Egidijos Tamošiūnienės, Jūratės Varanauskaitės (pranešėja) ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos J. A. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. sausio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. A. pareiškimą dėl civilinės būklės akto įrašo pakeitimo, suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinės būklės akto – santuokos įrašo – duomenų, susijusių su moters pavarde, pakeitimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėja J. A. prašė panaikinti suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus 2022 m. kovo 31 d. išvadą Nr. A136-888/22 (2.4.1.51-AD21) „Dėl vardo ir (ar) pavardės pakeitimo“, įpareigoti suinteresuotą asmenį pakeisti pareiškėjos turimą A.(-ienės) pavardę, įrašant pavardę „A.(-a)“, ir išduoti tai patvirtinantį dokumentą.
3. Pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Š. A. 2022 m. kovo 31 d. ji kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių su prašymu pakeisti pavardę „A.(-ienė)“ į pavardę „A.(-a)“. Suinteresuotas asmuo pateikė 2022 m. kovo 31 d. išvadą Nr. A136-888/22 (2.4.1.51-AD21) „Dėl vardo ir (ar) pavardės pakeitimo“, ja netenkino šio pareiškėjos prašymo.
4. Pareiškėja pažymėjo, kad jos sutuoktinio giminė kilo iš Latvijoje gyvenusių A. (A. arba O.). (duomenys neskelbtini) gimęs P. A. atvyko į Lietuvą ir taip prasidėjo lietuviška šios giminės atšaka. Iš Rygos archyvo dokumentų kopijų matyti, kad Latvijoje A. giminės moterys turėjo tokią pačią pavardę kaip vyrai, t. y. galūnė nebuvo keičiama. Atsižvelgdama į tai, kad A. pavardė yra nelietuviškos kilmės ir turi gilias tradicijas, o teisės aktuose įtvirtinta asmens teisė į pavardę, pareiškėja teigė, jog jai galima padaryti išimtį ir suteikti tokią pačią pavardę kaip jos vyro – „A.(-a)“.
5. Suinteresuotas asmuo prašė teismo dėl pareiškėjos prašymų spręsti savo nuožiūra; nurodė, kad atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą pakeisti jos turimą A.(-ienės) pavardę į pavardę „A.(-a)“, nesant tam teisinio pagrindo; teigė, kad asmens pavardė neturi prieštarauti lietuvių kalbos darybos principams ir lietuvių tradicijoms, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nenustatyta galimybės civilinės būklės aktų įrašus sudaryti moteriškos lyties asmeniui, kurio pavardė yra lietuviškos kilmės, įrašant vyrišką pavardės formą nurodančią galūnę.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškimą atmetė.
7. Teismas nurodė, kad egzistuojančioje konstitucinėje doktrinoje įtvirtintas lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusas. Šis reiškia, kad visų Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose, patvirtinančiuose jų pilietybę, turi būti rašomi valstybine kalba, t. y. lietuviškai, pagal lietuvių kalbos rašymo ir gramatikos taisykles, raidėmis, kurios yra lietuvių kalbos raidyne.
8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja savo reikalavimą įrašyti civilinės būklės akto įraše jos pavardę, atitinkančią sutuoktinio pavardę, grindė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – ir VLKK) išaiškinimu pavardžių klausimais (http://www.vlkk.lt/naujienos/pakomisiu-naujienos/apie-asmenvardziu-klausimus-2020-metais). Šiame išaiškinime nurodyta, kad, pagal VLKK 2003 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. N-2 (87) „Dėl moterų pavardžių darymo“ (toliau – VLKK Nutarimas), moters pavardė gali būti be šeiminio statuso priesagos (-ienė ar -aitė, -ytė, -iūtė, -utė), bet turi būti su galūne -ė. Taigi, vyro ir moters pavardės pagal formą visiškai sutampa tik tada, kai ir vyro pavardė yra su galūne -ė (pvz.: Juodelė, Paukštė, Vėgėlė, Zubė); kitas dalykas – pavardės ne lietuvių tautybės šeimose, tada dažniausiai išlaikoma tos giminės moterų pavardžių tradicija.
9. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja neįrodė šiame komisijos išaiškinime nurodytų sąlygų rašyti jos pavardę be galūnės -ė. Teismas atkreipė dėmesį, kad, pagal aptartą išaiškinimą, moterų pavardės gali būti rašomos be galūnės -ė ne lietuvių tautybės šeimose ir kad tokiu atveju pavardė turi atitikti tos giminės moterų pavardžių tradiciją. Teismas laikė, kad pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina pareiškime nurodytos pareiškėjos sutuoktinio giminės moterų pavardžių rašybos. Teismo nuomone, pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina pareiškėjos sutuoktinio giminystės ryšio su Latvijos archyvo dokumentuose nurodytais asmenimis. Minėtuose dokumentuose nurodytos pavardės neatitinka pareiškėjos sutuoktinio pavardės ir nėra rašomos su tokia galūne, kokią pareiškėja prašo įrašyti jos santuokos akto liudijime. Teismas pažymėjo, kad minėtuose dokumentuose yra nurodytos vyrų pavardės „O.“, „O.“, o duomenų apie vardininko linksnio moterų pavardžių galūnes nėra.
10. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos apeliacinį skundą, 2023 m. sausio 31 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 10 d. sprendimą.
11. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-333 „Dėl Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių (toliau – ir Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklės arba Taisyklės) 9.12 punktu. Jame nustatyta, kad asmuo gali vietoj savo nelietuviškos sugramatintos (su lietuviška galūne) pavardės įgyti tokią pačią, tik nesugramatintą pavardę (be lietuviškos galūnės).
12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjos sutuoktinio pavardės kilmė yra nelietuviška. Pareiškėja nepateikė į bylą leistinų įrodymų, patvirtinančių sutuoktinio ar jo giminaičių tautybę, taip pat nepateikė jokių duomenų, kad A. giminė kilo ne iš Lietuvos. Vien ta aplinkybė, kad XIX amžiuje Latvijos mietelyje, kuris yra Lietuvos pasienyje, gyveno A. šeima, nepatvirtina fakto, jog šios pavardės kilmė yra nelietuviška. Pareiškėja remiasi teismui pateiktu sudarytu giminės genealoginiu medžiu, tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šis įrodymas nepagrindžia pavardės „A.(-a)“ nelietuviškos kilmės. Priešingai, genealoginio medžio pirmoje ir antroje eilėje įrašyti asmenų vardai (J., jo vaikai A. ir I., pastarųjų žmonos su lietuviškais vardais ir pavardėmis, XVIII amžius) leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad pavardė „A.(-a)“ turi lietuvišką kilmę.
13. Apeliacinės instancijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nesant įrodymų, kad „A.“ pavardė yra latviška (ar juo labiau slaviška, kaip teismo posėdyje teigė pareiškėjos atstovė), pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymų.
14. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja teigia, jog sudarant moters pavardę gali būti atsižvelgiama į nelietuvišką giminės moterų pavardžių sudarymo tradiciją, paliudytą civilinės būklės aktų registravimą patvirtinančiuose dokumentuose. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėja nepateikė aktualių leistinų įrodymų, patvirtinančių jos sutuoktinio giminės moterų pavardžių sudarymo tradiciją su galūne -a (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176, 185 straipsniai).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Kasaciniu skundu pareiškėja prašo:
15.1. kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalies bei Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 3 straipsnio 2, 3 dalių nuostatų konstitucingumo ir suderinamumo su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8, 14 straipsniais ir šios konvencijos Protokolo Nr. 12 1 straipsnio 1 dalimi, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7, 21 straipsniais;
15.2. kreiptis į administracinį teismą dėl Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių 9.12 punkto teisėtumo ir suderinamumo su Konstitucijos 29 straipsniu, Konvencijos 8, 14 straipsniais ir šios konvencijos Protokolo Nr. 12 1 straipsnio 1 dalimi, Chartijos 7, 21 straipsniais;
15.3. panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2023 m. sausio 31 d. nutartį bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos prašymą ir įpareigoti suinteresuotą asmenį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti pareiškėjos turimą A.(-ienės) pavardę į „A.(-a)“, išduoti tai patvirtinantį dokumentą;
15.4. priteisti iš suinteresuoto asmens visų pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
16. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Bylą nagrinėję teismai, priimdami procesinius sprendimus, netinkamai taikė Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių 9 punkto nuostatas, tokiu būdu pažeidė Konvencijos 8, 14 straipsnius ir šios konvencijos Protokolo Nr. 12 1 straipsnio 1 dalį, taip pat Chartijos 7, 21 straipsnius. Šie pažeidimai lėmė, kad pareiškėjai nepagrįstai nesuteikta galimybė pasirinkti norimą pavardės formą ir ji dėl to yra diskriminuojama.
16.2. Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių 9 punkte nustatyta, kad asmuo turi teisę pasikeisti pavardę, jeigu, be kita ko, nori vietoje savo nelietuviškos sugramatintos (su lietuviška galūne) pavardės įgyti tokią pačią, tik nesugramatintą pavardę (be lietuviškos galūnės), arba atvirkščiai – vietoje nelietuviškos nesugramatintos pavardės įgyti tokią pačią, tik sugramatintą pavardę (Taisyklių 9.12 punktas). Svarbu tai, kad šiose taisyklėse nenustatyta papildomų sąlygų siekiant pasinaudoti 9.12 punkte įtvirtinta teise. Nagrinėjamu atveju J. P. (pareiškėja) sudarė santuoką su Š. A. ir siekė įgyti pavardę „A.(-a)“, t. y. kad jos pavardės gramatinė forma: 1) nenurodytų jos šeiminės padėties, 2) būtų nesugramatintos formos (be lietuviškos galūnės -ienė arba -ė). Ši pavardės forma nėra nežinoma lietuvių kalboje. Nepaisant to, pareiškėjos prašymas nebuvo tenkintas, konstatuojant, kad ji neįrodė, jog sutuoktinio pavardė yra nelietuviška ir (ar) yra susiformavusi atitinkama moteriškos giminės pavardžių rašybos tradicija. Tokiu būdu bylą nagrinėję teismai nustatė papildomas sąlygas taikyti Taisyklių 9.12 punktą.
16.3. Pareiškėja prašė suteikti jai pavardės formą, kuri nėra nežinoma lietuvių kalboje (jau yra tradicinėje vartosenoje), nors ir yra vartojama rečiau. Lietuvoje yra žinomas ne vienas atvejis, kai Lietuvos Respublikos pilietei leidžiama įgyti pavardę su galūne, kuri įprastai dažniau būna vyrų pavardėse, pvz., D. B., I. G., A. S. Galūnė -a moterų pavardėse taip pat yra žinoma ir vartojama, pvz., N. I., K. I. Tai, kad galūnė -a suderinama ne tik su slaviškos kilmės pavardėmis, pagrindžia ir kiti pavyzdžiai, pvz., V. U.-U., M. G.-T.
16.4. Pareiškėjos vertinimu, bylą nagrinėjusių teismų pateiktas Taisyklių nuostatų taikymo išaiškinimas sukuria diskriminacinę situaciją tarp lietuvių kilmės ir nelietuvių kilmės asmenų, pažeidžia Konstitucijoje ir Chartijoje įtvirtintus principus bei su privačiu ir šeimos gyvenimu susijusias asmenų teises, neatitinka formuojamos tarptautinių ir nacionalinių teismų praktikos. Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinio kitam sutuoktiniui ar tėvų arba vieno iš tėvų vaikui suteikta pavardė rašoma Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose lietuviškais rašmenimis ir atsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje ir šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus. To paties įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, kuri yra laikoma išimtimi taisyklei rašyti pavardę atsižvelgiant į skirtumus pagal lytį, reglamentuojama ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečio ir jo vaikų vardų ir pavardžių rašyba. Taigi, ne lietuvių tautybės pilietis (kai tokia tautybė nurodyta gyventojų registre (Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 2 straipsnio 3 dalis)) turi teisę į vienokį pavardės rašymą, o lietuvių tautybės pilietis tokios pačios teisės neturi. Tokiu būdu yra sukuriama situacija, kai ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiai turi platesnes teises į savo ir šeimos tapatybę nei lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiai arba ne Lietuvos Respublikos piliečiai (lietuvių ir ne lietuvių tautybės).
16.5. VLKK nuostatos dėl moterų pavardžių darybos buvo parengtos esant visiškai kitai socialinei realybei ir nebeatspindi dabartinių visuomenės poreikių. VLKK Nutarimas buvo patvirtintas 2003 m. birželio 26 d. Tuo metu Lietuva dar nebuvo ES narė, migracija šalyje vyko lėčiau. Šiuo metu Lietuva yra visavertė ES narė, jos piliečiams ir teritorijai galioja laisvo asmenų judėjimo principas, Lietuvoje padaugėjo ir galbūt daugės mišrių šeimų, sudaromų su kitų valstybių narių piliečiais ar kitos tautybės asmenimis. Dėl to ypač svarbu, kad asmens naudojimasis įstatyme įtvirtinta teise pasirinkti savo pavardę būtų užtikrinamas be diskriminacijos.
16.6. Tuo atveju, jeigu kasacinis teismas konstatuotų, kad šią bylą nagrinėję teismai taikė aktualių teisės norminių aktų nuostatas jų nepažeisdami, pareiškėja prašo kreiptis dėl šių nuostatų patikros į Konstitucinį Teismą ir (arba) į administracinį teismą (CPK 3 straipsnio 3, 4 dalys), nes, pareiškėjos vertinimu, aiškinant šiai bylai aktualius teisės aktus (Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalį, Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 3 straipsnio 2, 3 dalis, Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių 9.12 punktą) taip, kaip juos aiškino bylą nagrinėję teismai, susiklostė situacija, kad esamas teisinis reglamentavimas yra nesuderinamas su Konstitucija ir tarptautiniais teisės aktais (Konstitucija, Chartija).
17. Suinteresuotas asmuo atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo kaip nepagrįstą, o prašymą dėl apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo peržiūrėjimo nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
17.1. Pareiškėja jos prašymo dėl pavardės keitimo nagrinėjimo metu nepateikė jokių rašytinių duomenų, patvirtinančių galimybę įgyti jos norimą pavardę „A.(-a)“. Patikrinus duomenis Lietuvos Respublikos gyventojų registre, taip pat nenustatyta, kad pareiškėja, atsižvelgiant į Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių nuostatas, gali įgyti pageidaujamą pavardę „A.(-a)“. Pareiškėjos prašymo nagrinėjimo metu (2022 m. kovo 31 d.) galiojęs teisinis reglamentavimas neįtvirtino galimybės civilinės būklės aktų įrašus sudaryti moteriškos lyties asmeniui pavardėje įrašant vyrišką pavardės formą žyminčią galūnę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos pavardė „A.(-ienė)“ galėjo būti pakeista tik į pavardę „A.(-ė)“.
17.2. Pagal nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojusį teisinį reglamentavimą, asmens asmenvardžiai gali būti rašomi ne pagal lietuvių kalbos taisykles, kai įrašas apie jo tautybę yra Lietuvos Respublikos gyventojų registre ir kai leidžiama moterims ir mergaitėms turėti kitai lyčiai būdingas pavardės formas ar nesugramatintą pavardę arba jeigu kitokia tos pavardės forma rašoma remiantis giminystės ryšiais (pagal tiesiąją ar šoninę giminystės liniją) susijusių moterų pavardžių rašymo tradicija. Teismai, įvertinę pareiškėjos pateiktus duomenis, pagrįstai nenustatė, kad pareiškėjos turima A.(-ienės) pavardė galėtų būti pakeista į jos pageidaujamą pavardę „A.(-a)“.
18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. kovo 26 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalies patikros konstitucingumo aspektu. Išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, kad Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo teismai šioje byloje netaikė, nes jis šiai bylai aktualiu laikotarpiu (2022 m. kovo 31 d., t. y. pareiškėjos prašymo pateikimo suinteresuotam asmeniui ir jo nagrinėjimo metu) dar negaliojo, todėl prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės akto, kurio nuostatos nagrinėjamoje byloje nebuvo taikomos, netenkintas.
19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. kovo 26 d. nutartimi sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių (2021 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 1-R-453 redakcija) 9.12 punktas neprieštarauja CK 3.31 straipsniui, taikant jį kartu su CK 3.3 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šeimos santykių teisinis reglamentavimas grindžiamas, be kita ko, kitais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu civilinių teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu; taip pat ar VLKK Nutarimo 1 ir 2 punktai ta apimtimi, kuria lietuviška moterų pavardė pagal vyro pavardę daroma su priesagomis -ienė, -iuvienė arba galūne -ė (kai norima turėti pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties), nenustatant galimybės lietuviškų moterų pavardžių pagal vyro pavardę daryti be pirmiau nurodytų priesagų ar galūnės, neprieštarauja CK 3.31 straipsniui; ar pirmiau minėti 1 ir 2 punktai ta apimtimi, kuria lietuviška moterų pavardė pagal vyro pavardę daroma tik su priesagomis -ienė, -iuvienė arba galūne -ė (kai norima turėti pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties), ta apimtimi, kuria priimant sprendimą dėl pavardės pakeitimo nenustatyta galimybė atsižvelgti į tai, ar atsisakymas lietuvišką moterų pavardę pagal vyro pavardę daryti be pirmiau nurodytų priesagų ar galūnės sukels sutuoktinių porai ar jų šeimai rimtų nepatogumų, neprieštarauja CK 3.31 straipsniui; ir ar 1 ir 2 punktai ta apimtimi, kuria jie taikomi tik lietuviškų moterų pavardžių darybai, neprieštarauja CK 3.31 straipsniui atskirai ir CK 3.31 straipsniui, taikant jį kartu su CK 3.3 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šeimos santykių teisinis reglamentavimas grindžiamas, be kita ko, kitais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu civilinių teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu.
IV. Lietuvos vyriausiojo administracinio 2025 m. vasario 26 d. sprendimo norminėje administracinėje byloje Nr. eI-3-662/2025 esmė
20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. eI-3-662/2025 pripažino, kad Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių 9.7 ir 9.12 papunkčiai, taip pat VLKK Nutarimo 1 ir 2 punktai ta apimtimi, kuria juose nustatytos vardo ir pavardės keitimo sudarytame civilinės būklės akto įraše procedūros bei lietuviškų moterų pavardžių darymo tvarka, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui; pripažino, kad Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių 9.7 ir 9.12 papunkčiai ir VLKK Nutarimo 1 ir 2 punktai ta apimtimi, kuria juose nustatyta kitokia nelietuviškų pavardžių darymo tvarka, taip pat ta apimtimi, kuria lietuviška moterų pavardė pagal vyro pavardę daroma tik su priesagomis -ienė, -iuvienė arba galūne -ė (kai norima turėti pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties), nenustatant galimybės lietuviškų moterų pavardžių pagal vyro pavardę daryti be pirmiau nurodytų priesagų ar galūnės, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, CK 3.31 straipsniui, taikant jį kartu su CK 3.3 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šeimos santykių teisinis reguliavimas grindžiamas, be kita ko, kitais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu civilinių teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu. Taip pat pripažino, kad VLKK Nutarimo 1 ir 2 punktai ta apimtimi, kuria jie taikomi tik lietuviškų moterų pavardžių darybai, neprieštarauja CK 3.31 straipsniui atskirai ir taikant jį kartu su CK 3.3 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šeimos santykių teisinis reguliavimas grindžiamas, be kita ko, kitais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu civilinių teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu, ir ta apimtimi, kuria priimant sprendimą dėl pavardės pakeitimo nenustatyta galimybė atsižvelgti į tai, ar atsisakymas lietuvišką moterų pavardę pagal vyro pavardę daryti be priesagų -ienė, -iuvienė arba galūnės -ė (kai norima turėti pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties) sukels sutuoktinių porai ar jų šeimai rimtus nepatogumus, taip pat neprieštarauja CK 3.31 straipsniui.
21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs ginčo laikotarpiu aktualų teisinį reglamentavimą bei Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, nusprendė, kad taisyklinga lietuvių kalba yra ypatingos reikšmės ir svarbos valstybinės apsaugos bei kontrolės objektas. Lietuvių kalbos, kaip valstybinės, vartojimas viešajame valstybės gyvenime yra reglamentuojamas atsižvelgiant į lietuvių kalbai, jos sistemai, tradicijai bei vidinei raidai būdingus požymius, be kita ko, į tai, kad lietuvių kalbos daiktavardžiai (įskaitant asmenvardžius) yra klasifikuojami pagal giminę. Todėl asmenvardžiai gali būti keičiami bei koreguojami tik paisant specialiųjų lietuvių kalbos norminimo, gramatikos, oficialiosios vartosenos taisyklių. Taip sudaromos sąlygos saugoti kalbos normas bei asmenvardžius, užtikrinti materialinę bazę valstybinei kalbai toliau tinkamai funkcionuoti. Įgalinimai nustatyti lietuvių kalbos tvarkybos kryptis, spręsti lietuvių kalbos norminimo ir kodifikavimo klausimus, teikti oficialias išvadas dėl valstybinės kalbos vartojimo įstatymu yra suteikti specialių žinių šioje srityje turinčiam subjektui – VLKK, kuri savo veikloje remiasi kalbos mokslu, kalbos norminimo tradicijomis, principais ir kriterijais. Valstybinės kalbos stabilumą įstatymų leidėjas laiko vertybe, užtikrinančia tikslo rūpintis taisyklingos lietuvių kalbos prestižu tinkamą įgyvendinimą, todėl ankstesnės kalbos rekomendacijos ir prigijusios normos neturi būti keičiamos be būtino reikalo.
22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas Taisyklių ir VLKK Nutarimo nuostatų teisėtumą, nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (toliau – Lietuvos Aukščiausioji Taryba) 1991 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. I-1031 (toliau – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimas), pagal kurį buvo nustatyta bendra taisyklė, kad vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuvių kalba. Asmenvardžių gramatinimo tvarka Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarime yra susieta su asmens (vardo ir pavardės turėtojo) tautine tapatybe, t. y. pagal konkrečiai kalbai bei jos tradicijai būdingas darymo taisykles. Atitinkamai VLKK Nutarimu sunormino lietuviškų moterų pavardžių darymą. Įgalinimai nustatyti vardo ir pavardės keitimo sudarytame civilinės būklės akto įraše procedūras (pagrindus bei tvarką) įstatymu yra suteikti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui, tokios procedūros yra nustatytos Taisyklėse. Į šių taisyklių 9.12 papunktį, nustatant, kad pareiškėjas gali pakeisti savo pavardę, jeigu nori vietoj savo nelietuviškos sugramatintos (su lietuviška galūne) pavardės įgyti tokią pačią, tik nesugramatintą pavardę (be lietuviškos galūnės), arba atvirkščiai – vietoj nelietuviškos nesugramatintos pavardės įgyti tokią pačią, tik sugramatintą pavardę, iš esmės yra perkeltos nuostatos iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimo 2 punkto, kuriame pavardės (ne)gramatinimas yra siejamas išimtinai su asmens (vardo ir pavardės turėtojo) tautybe.
23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, Taisyklių 9.7 ir 9.12 papunkčiais bei VLKK Nutarimo 1 ir 2 punktais yra nustatytos vardo ir pavardės keitimo sudarytame civilinės būklės akto įraše procedūros bei sunormintas lietuviškų moterų pavardžių darymas, todėl nagrinėjamoje byloje yra keliamas asmenvardžių darymo ir rašymo reglamentavimo, t. y. su valstybinės kalbos vartojimu viešajame valstybės gyvenime susijęs klausimas, o CK (įskaitant jo 3.31 straipsnį) šių klausimų nereglamentuoja. Atsižvelgiant į tai, aptariamiems klausimams spręsti pirmiausia taikytinas specialusis teisinis reguliavimas, įtvirtintas Konstitucijoje bei Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatyme. Konstitucijoje bei Valstybinės kalbos įstatyme buvo įtvirtinta, jog valstybinė kalba yra lietuvių kalba, Valstybinės kalbos įstatyme taip pat aiškiai nustatyta, kad valstybinės kalbos globos kryptis ir uždavinius nustato ir kalbos normas aprobuoja VLKK, kurios kompetencija šioje srityje atitinkamai detalizuota Valstybinės kalbos komisijos įstatymo nuostatose. Civilinės būklės aktų registravimo įstatymas individualiam ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė, jog civilinės būklės aktų įrašai rašomi lietuvių kalba, taip pat kad asmuo turi teisę pasikeisti savo vardą ir pavardę. Taigi asmens teisė keisti vardą ir pavardę buvo ir yra įtvirtinta įstatymuose.
24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodė, kad įgalinimai poįstatyminiu teisės aktu nustatyti vardo ir pavardės keitimo sudarytame civilinės būklės akto įraše procedūras (pagrindus bei tvarką) Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi yra tiesiogiai suteikti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui, šis, vadovaudamasis minėta nuostata bei konsultuodamasis su VLKK, patvirtino Taisykles, todėl toks reguliavimas neabejotinai kyla iš viešojo intereso rūpintis taisyklingos lietuvių kalbos prestižu ir stabilumu, t. y. kad valstybinės kalbos vartojimas viešajame valstybės gyvenime būtų reglamentuojamas atsižvelgiant į lietuvių kalbai, jos sistemai, tradicijai bei vidinei raidai būdingus požymius, sudarant sąlygas valstybinei kalbai toliau tinkamai funkcionuoti. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat nekilo abejonių, kad iš Konstitucijos nekyla imperatyvus įpareigojimas teisinį reguliavimą, kuris įtvirtintas Taisyklių 9.7 ir 9.12 papunkčiuose bei VLKK Nutarimo 1 ir 2 punktuose, nustatyti įstatymo lygmens teisės akte. Ginčijamose teisės normose įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra susijęs su kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų išimtine kompetencija. Priešingai, VLKK įstatymu yra suteikta kompetencija aprobuoti valstybinės kalbos normas, nustatyti lietuvių kalbos rašmenis ir su jų naudojimu susijusius esminius klausimus; teisė pasikeisti savo vardą ir pavardę taip pat įtvirtinta įstatyme, o šios teisės įgyvendinimo tvarka (Taisyklės) priimta remiantis Civilinės būklės aktų registravimo įstatymu, t. y. jame expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) teisingumo ministrui suteikta kompetencija. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad tiek VLKK, tiek Lietuvos Respublikos teisingumo ministras turėjo teisinį pagrindą patvirtinti ginčo poįstatyminius teisės aktus ir juose nustatyti lietuviškų moterų pavardžių darymą bei vardo ir pavardės keitimo sudarytame civilinės būklės akto įraše procedūras (pagrindus bei tvarką), todėl Taisyklių ir VLKK Nutarimo nuostatos nagrinėjamoje byloje ginčijama apimtimi neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Šios išvados savaime nepaneigia aplinkybė, kad VLKK Nutarimo preambulėje nėra nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas.
25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Taisyklių 9.7 ir 9.12 papunkčiai bei VLKK Nutarimo 1 ir 2 punktai neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, CK 3.31 straipsniui atskirai ir taikant jį kartu su CK 3.3 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šeimos santykių teisinis reguliavimas grindžiamas, be kita ko, kitais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu civilinių teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu. Tokią išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas grindė tuo, kad įstatymu yra įtvirtinta, jog valstybinė kalba yra lietuvių kalba, kuria yra rašomi civilinės būklės aktų įrašai, o asmenvardžių darymo bei gramatinimo tvarka yra susieta ne su pavardės kilme, o su konkrečiai kalbai bei jos tradicijai būdingomis asmenvardžių darymo taisyklėmis. Taigi įstatymais bei juos įgyvendinančiais poįstatyminiais teisės aktais (įskaitant šioje byloje ginčijamas Taisyklių ir VLKK Nutarimo nuostatas) visiems Lietuvos Respublikos piliečiams yra nustatyta vienoda vardų ir pavardžių rašymo oficialiuosiuose dokumentuose lietuvių kalba (t. y. lietuviškais rašmenimis) tvarka. Be to, teisės aktais asmenims nėra įtvirtinta pareiga keisti pavardę. Kaip minėta, asmenvardžių darybos klausimai (įskaitant jų klasifikaciją pagal giminę) yra kalbos mokslo dalykas, reikalaujantis specialių žinių, todėl tokie asmenvardžių darybos kriterijai yra atitinkamai nustatyti, konsultuojantis su VLKK, priimtuose Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarime bei Taisyklėse, taip pat pačios VLKK patvirtintame Nutarime. Asmenvardžių darybos taisyklės savaime nei palengvina, nei pasunkina įstatyme įtvirtintos teisės pasikeisti pavardę įgyvendinimą. Visų asmenvardžių darymui yra taikoma bendra taisyklė, pagal kurią asmenvardžiai, atsižvelgiant į asmens tautinę tapatybę, daromi pagal objektyvius mokslinius kriterijus – konkrečiai kalbai būdingus dėsningumus, o ne pagal asmenų pageidavimus ir preferencijas. Todėl nėra pagrindo teigti, jog kuriai nors Lietuvos Respublikos piliečių grupei šiuo aspektu yra suteikiamos siauresnės ar platesnės apimties teisės pasirinkti vardą bei pavardę ir (ar) jos formą. Be to, asmenvardžių rašymas asmens dokumentuose yra viešojo valstybės gyvenimo sritis. Diskrecija spręsti dėl šių teisinių santykių reguliavimo suteikta specialių šios srities žinių turintiems subjektams, o ne privatiems asmenims (vardo, pavardės turėtojams).
26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pripažindamas, kad VLKK Nutarimo 1 ir 2 punktai tiek, kiek juose, priimant sprendimą dėl pavardės pakeitimo, nėra įtvirtinta galimybė atsižvelgti į tai, ar atsisakymas lietuvišką moterų pavardę daryti be Nutarime nurodytų priesagų ar galūnės sukels sutuoktinių porai ar jų šeimai rimtų nepatogumų, neprieštarauja CK 3.31 straipsniui, nurodė, kad su asmenvardžių rašymu ir (ar) pakeitimu pagal nacionalinius teisės aktus susijęs konkretaus asmens teisių ir laisvių ribojimas yra individualaus vertinimo dalykas, o tokio asmens galbūt pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka. Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad civiliniam ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisinis reguliavimas atskirai tokios galimybės nenustatė. Teismo vertinimu, nustatyti konkrečių atvejų, kurie būtų laikomi „rimtais nepatogumais“, sąrašą dėl tokių atvejų individualaus pobūdžio objektyviai nėra įmanoma, o vien tik blanketinės nuostatos įtvirtinimas teisės akte savaime neprisidėtų prie Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Taisyklių ir VLKK Nutarimo nuostatų taikymo nagrinėjamoje byloje
27. Byloje nustatyta, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Š. A. Pareiškėja 2022 m. kovo 31 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių su prašymu pakeisti pavardę „A.(-ienė)“ į pavardę „A.(-a)“. Pareiškėjos prašymas pakeisti jos pavardę „A.(-ienė)“ į pavardę „A.(-a)“ buvo atmestas suinteresuoto asmens 2022 m. kovo 31 d. sprendimu, remiantis Taisyklių 9.8 papunkčio nuostatomis bei VLKK Nutarimu.
28. Pareiškėja, nesutikdama su teismų procesiniais sprendimais, kuriais atmestas jos prašymas panaikinti suinteresuoto asmens 2022 m. kovo 31 d. išvadą ir įpareigoti pakeisti jos turimą pavardę į pavardę „A.(-a)“, kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė Taisyklių 9 punkto nuostatas, pažeidė tarptautinės teisės aktus ir šie pažeidimai lėmė, kad pareiškėjai nepagrįstai nesuteikta galimybė pasirinkti norimą pavardės formą. Pareiškėja nurodo, kad ji yra diskriminuojama kaip lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos pilietė ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečių atžvilgiu.
29. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje šalių teisiniai santykiai vertintini atsižvelgiant į pareiškėjos kreipimosi į suinteresuotą asmenį ir suinteresuoto asmens pateiktos išvados Nr. A136-888/22 (2.4.1.51-AD21) „Dėl vardo ir (ar) pavardės pakeitimo“, kuria pareiškėjos prašymas netenkintas, metu (2022 m. kovo 31 d.) galiojusiuose teisės aktuose – Konstitucijoje, Valstybinės kalbos įstatyme, CK 3.31 straipsnyje (2022 m. kovo 22 įstatymo Nr. XIV-965 redakcija), Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 6 straipsnyje (2019 m. liepos 16 įstatymo Nr. XIII-2340 redakcija), Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių 23 punkte (2022 m. kovo 22 įsakymo Nr. 1R-81 redakcija), VLKK Nutarime ir Taisyklių 9.7, 9.8 ir 9.12 punktuose (2021 m. gruodžio 31 įsakymo Nr. 1R-453 redakcija) nustatytą teisinį reglamentavimą.
30. Konstitucijos 14 straipsnyje nustatyta, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba.
31. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijos 14 straipsnio nuostatos paskirtis – užtikrinti tautos, kaip valstybės kūrėjos, identitetą, tautinę savimonę bei saviraišką, darnų valstybės valdžios, valdymo organų, įvairių institucijų, įstaigų, organizacijų ir įmonių funkcionavimą, taip pat piliečių teisių ir laisvių apsaugą. Vadovaudamasis šia konstitucine norma Seimas priėmė Valstybinės kalbos įstatymą, kuris reglamentuoja valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, bet nereguliuoja kalbos vartojimo neoficialiuose, neformaliuose žmonių tarpusavio santykiuose, bendraujant žodžiu, dalyvaujant tautinių bendrijų ir religinių bendrijų renginiuose (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 nutarimas).
32. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 5 d. nutarime, aiškindamas Konstitucijos 14 straipsnio nuostatą, akcentavo tai, kad lietuvių kalba yra ypatinga konstitucinė vertybė, ji yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija, ji saugo tautos tapatumą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldos įstaigų veikimą; valstybinė kalba – bendrinė lietuvių kalba – yra tautos suvereniteto įteisinimo ir oraus bendravimo su pasauliu priemonė. Lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusas reiškia, kad turi būti užtikrintas lietuvių kalbos funkcionavimas visose viešojo gyvenimo srityse (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).
33. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad lietuviškus rašmenis ir su jų naudojimu susijusius esminius klausimus, inter alia (be kita ko), atitinkamos transkripcijos principus, pagal Konstituciją turi apibrėžti įstatymų leidėjas arba jo įgaliota valstybės institucija. Konstitucinis Teismas nurodė, kad tokia pagal įstatymą įgaliota valstybės institucija yra VLKK (Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimas).
34. Valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, valstybinės kalbos apsaugą, kontrolę ir atsakomybę už pažeidimus nustato Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas, kuriame įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikoje vartojamos įstatymų nustatytos Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių lytys (15 straipsnio 1 dalis); asmenvardžiai keičiami ir koreguojami įstatymų nustatyta tvarka (15 straipsnio 2 dalis); valstybė rūpinasi taisyklingos lietuvių kalbos prestižu, be kita ko sudaro sąlygas saugoti asmenvardžius (19 straipsnis); valstybinės kalbos globos kryptis ir uždavinius nustato ir kalbos normas aprobuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija (20 straipsnis).
35. Lietuvos Respublikos valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatyme, be kita ko, įtvirtinta, kad VLKK sprendžia Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus; nustato lietuvių kalbos tvarkybos kryptis, sprendžia lietuvių kalbos norminimo ir kodifikavimo klausimus; svarsto visuomenės keliamus svarbius kalbos vartosenos ir norminimo klausimus ir priima dėl jų sprendimus (3 straipsnio 1, 4 ir 9 punktai). VLKK savo veikloje remiasi kalbos mokslu ir kalbos norminimo tradicijomis, principais ir kriterijais, be būtino reikalo nekaitalioja ankstesnių rekomendacijų ir prigijusių normų (4 straipsnio 2 dalis). VLKK nustatytų įgaliojimų srityje priimti nutarimai yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, visoms Lietuvos Respublikoje veikiančioms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms (6 straipsnis).
36. Pagal Europos Sąjungos sutarties (toliau – ir ESS) 3 straipsnio 3 dalies ketvirtą pastraipą ir Chartijos 22 straipsnį, Sąjunga gerbia turtingą savo kultūros ir kalbų įvairovę. Pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį, Sąjunga taip pat gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą, kurio dalis yra valstybinės kalbos apsauga. Vadinasi, nacionalinės teisės aktais, kuriais norima apsaugoti valstybinę kalbą nustatant toje kalboje taikomas rašybos taisykles, siekiamas tikslas iš principo yra teisėtas ir gali pateisinti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 21 straipsnyje įtvirtintos teisės laisvai judėti ir apsigyventi apribojimus, į jį galima atsižvelgti ieškant pusiausvyros tarp teisėtų interesų ir šių Sąjungos teisėje pripažįstamų teisių. Tačiau pagrindinę laisvę, kaip antai nustatytą SESV 21 straipsnyje, ribojančios priemonės gali būti pateisinamos objektyviais pagrindais, tik jeigu jos yra būtinos interesų, kuriuos jomis siekiama užtikrinti, apsaugai ir tik tiek, kiek šių tikslų negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas byloje Sayn-Wittgenstein, C?208/09, 90 punktas; 2011 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje Runevič-Vardyn ir Wardyn, C?391/09, 86–88 punktai). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) jurisprudencijoje taip pat pabrėžiamas išskirtinis valstybinės kalbos statusas ir įtaka viešajam valstybės gyvenimui. ESTT savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Sąjungos teisės nuostatos nedraudžia vykdyti politikos, kuria siekiama ginti ir remti valstybės narės kalbą, kuri yra nacionalinė ir pirmoji valstybinė kalba (ESTT 1989 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Groener, C?379/87, 19 punktas).
37. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje dėl nacionalinio asmenvardžių rašybos reglamentavimo pažymima, kad asmens vardas ir pavardė, kaip asmens identifikavimo ir ryšio su šeima priemonė, yra susiję su jo privačiu ir šeimos gyvenimu, taigi patenka į Konvencijos 8 straipsnio sritį (EŽTT 2004 m. gruodžio 7 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Mentzen prieš Latviją, peticijos Nr. 71074/01; 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimas byloje Kismoun prieš Prancūziją, peticijos Nr. 32265/10; 2023 m. sausio 17 d. sprendimas byloje Künsberg Sarre prieš Austriją, peticijos Nr. 19475/20).
38. Kartu EŽTT yra pripažinęs, kad pavardžių ir vardų suteikimo, pripažinimo ir naudojimo procesas yra sritis, kurioje nacionaliniai ypatumai yra stipriausi ir kurioje iš esmės nėra valstybių Konvencijos narių vidinių taisyklių susiliejimo (konvergencijos) taškų. Šioje srityje valstybėse Konvencijos narėse esama didelės įvairovės. Kiekvienoje iš šių valstybių asmenvardžių naudojimas yra veikiamas daugybės istorinių, lingvistinių, religinių ir kultūrinių veiksnių, taigi labai sudėtinga, netgi neįmanoma, rasti bendrą vardiklį. Atitinkamai šioje srityje valstybės naudojasi plačiomis vertinimo laisvės ribomis (EŽTT 2004 m. gruodžio 7 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Mentzen prieš Latviją, peticijos Nr. 71074/01).
39. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad valdžios institucijų atsisakymas leisti asmeniui turėti naują išskirtinę pavardę nebūtinai turi būti laikomas suinteresuoto asmens naudojimosi teise į privatų gyvenimą apribojimu, bet taip būtų, jei, pavyzdžiui, būtų nustatytas reikalavimas pakeisti pavardę. Asmuo gali norėti pasikeisti asmenvardį, tačiau teisinius tokios galimybės apribojimus galima pagrįsti viešuoju interesu, pavyzdžiui, siekiu užtikrinti tikslų gyventojų registravimą arba apsaugoti asmens tapatybės nustatymo priemones ir atitinkamo asmenvardžio turėtojus priskirti atitinkamai šeimai (EŽTT 1994 m. lapkričio 25 d. sprendimas byloje Stjerna prieš Suomiją, peticijos Nr. 18131/91, 38 ir 39 punktai).
40. EŽTT praktikoje taip pat nurodoma, kad nors vardų ir pavardžių rašymas iš esmės sietinas su asmens privataus ir šeimos gyvenimo sritimi, jo negalima atskirti nuo valstybės vykdomos kalbos politikos. Valstybė gali nustatyti ir reglamentuoti savo valstybinės kalbos ar kalbų vartojimą asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose oficialiuose dokumentuose, jei gerbiamos Konvencijos saugomos teisės (EŽTT 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimas byloje Bulgakov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 59894/00, 43 punktas).
41. Remiantis CK 3.31 straipsnio nuostata, abu sutuoktiniai turi teisę pasilikti iki santuokos turėtą savo pavardę, pasirinkti kito sutuoktinio pavardę kaip bendrą pavardę arba pasirinkti dvigubą pavardę, kai prie savo pavardės prijungiama sutuoktinio pavardė.
42. Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad civilinės būklės aktų įrašų turinys, jų sudarymo, taisymo, keitimo, papildymo, atkūrimo ir anuliavimo tvarka nustatoma Civilinės būklės aktų registravimo taisyklėse. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad civilinės būklės aktų įrašai rašomi lietuvių kalba.
43. Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių 23 punkte nurodyta, kad Lietuvos Respublikos piliečių ir jų vaikų vardai ir pavardės civilinės būklės akto įraše nurodomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, reguliuojančiais vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose tvarką.
44. Remiantis Taisyklių nuostatomis, pakeisti savo pavardę galima Taisyklių 9.1–92 punktuose nustatytais atvejais, tarp jų:
44.1. Pareiškėjas gali pakeisti pavardę, jeigu nori turėti kitokią pavardę turimos pavardės pagrindu (su kitokia galūne ar kitokia priesaga, be priesagos ar su priesaga), jeigu pageidaujama pavardė yra tradicinėje vartosenoje (9.7 punktas).
44.2. Pareiškėjas gali pakeisti pavardę, jeigu po santuokos įregistravimo vietoj turimos pavardės nori įgyti bendrą su sutuoktiniu pavardę arba sutuoktinio dvinarės (daugianarės) pavardės dalį (9.8 punktas).
44.3. Pareiškėjas gali pakeisti pavardę, jeigu nori vietoj savo nelietuviškos sugramatintos (su lietuviška galūne) pavardės įgyti tokią pačią, tik nesugramatintą pavardę (be lietuviškos galūnės), arba atvirkščiai – vietoj nelietuviškos nesugramatintos pavardės įgyti tokią pačią, tik sugramatintą pavardę (9.12 punktas).
45. VLKK Nutarimu „Dėl moterų pavardžių darymo“, apsvarsčius visuomenės reiškiamas nuomones ir Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos siūlymą dėl moterų pavardžių darymo, nutarta: 1) pagrindinėmis laikyti knygoje „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos aprobuotas 2-asis pataisytas fotografuotinis leidimas. Vilnius: Mokslas, 1992, 46, 47 paragrafai) skelbiamas lietuviškų moterų pavardžių darymo nuostatas: mergaičių pavardės, suteikiamos pagal tėvų pavardę, daromos su priesagomis -aitė, -ytė, -utė, -(i)ūtė, moterų pavardės pagal vyro pavardę daromos su priesagomis -ienė, -(i)uvienė; 2) tais atvejais, kai norima turėti (suteikti) pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties, pavardė iš vyriškos pavardės gali būti daroma su galūne -ė, pvz.: Alminė (iš Alminas), Talmantė (iš Talmantas), Butkė (iš Butkus), Vaitiekė (iš Vaitiekus), Gudonė (iš Gudonis), Lebedė (iš Lebedys), Misevičė (iš Misevičius), Ambraziejė (iš Ambraziejus), Stundžė (iš Stundžia), Motuzė (iš Motuza). Kai vyriška pavardė turi galūnę -ė, moteriška pavardė lieka nepakitusi, pvz.: Lapė, Kregždė.
46. Siekdama išsiaiškinti, ar pirmiau nurodytame teisiniame reglamentavime įtvirtinti moterų teisės pasirinkti lietuvišką sutuoktinio pavardę apribojimai neprieštarauja CK 3.31 straipsniui, taikant jį kartu su CK 3.3 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šeimos santykių teisinis reglamentavimas grindžiamas, be kita ko, kitais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu civilinių teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu, išplėstinė teisėjų kolegija kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu patikrinti poįstatyminių teisės aktų teisėtumą.
47. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2025 m. vasario 26 d. sprendimu pripažindamas Taisyklių ir VLKK Nutarimo nuostatas neprieštaraujančiomis CK 3.31 straipsniui, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje yra keliamas asmenvardžių darymo ir rašymo reglamentavimo, t. y. su valstybinės kalbos vartojimu viešajame valstybės gyvenime susijęs, klausimas, o CK (įskaitant jo 3.31 straipsnį) šių klausimų nereglamentuoja. Nagrinėjamiems klausimams spręsti pirmiausia taikytinas specialusis teisinis reguliavimas, įtvirtintas Konstitucijoje bei Valstybinės kalbos įstatyme.
48. Konstitucijoje bei Valstybinės kalbos įstatyme įtvirtinta, jog valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Valstybinės kalbos įstatyme taip pat aiškiai nustatyta, kad valstybinės kalbos globos kryptis ir uždavinius nustato ir kalbos normas aprobuoja VLKK, kurios kompetencija šioje srityje atitinkamai detalizuota Valstybinės kalbos komisijos įstatymo nuostatose. Asmenvardžiai gali būti keičiami bei koreguojami tik paisant specialiųjų lietuvių kalbos norminimo, gramatikos, oficialios vartosenos taisyklių, o su tuo susijusius esminius klausimus gali apibrėžti ne tik įstatymų leidėjas, bet ir specialių žinių šioje srityje turintis subjektas – VLKK, kuri tai ir reglamentavo Nutarimo 1 ir 2 punktuose.
49. Civilinės būklės aktų registravimo įstatymas (6 straipsnio 6 dalis) individualiam ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė, jog civilinės būklės aktų įrašai rašomi lietuvių kalba, taip pat kad asmuo turi teisę pasikeisti savo vardą ir pavardę (24 straipsnio 1 dalis). Įgalinimai poįstatyminiu teisės aktu nustatyti vardo ir pavardės keitimo sudarytame civilinės būklės akto įraše procedūras (pagrindus bei tvarką) Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi yra tiesiogiai suteikti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui.
50. Taigi tiek išskirtinis lietuvių kalbos bei VLKK statusas, tiek asmens teisė keisti vardą ir pavardę buvo ir yra įtvirtinta įstatymuose.
51. Remdamasis šios nutarties 48–50 punktuose nurodytais argumentais, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, jog tiek VLKK, tiek Lietuvos Respublikos teisingumo ministras turėjo teisinį pagrindą patvirtinti poįstatyminius teisės aktus ir juose nustatyti lietuviškų moterų pavardžių darymą bei vardo ir pavardės keitimo sudarytame civilinės būklės akto įraše procedūras (pagrindus bei tvarką).
52. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktus išaiškinimus nagrinėjamoje byloje asmenvardžių darymo bei rašymo aspektu, nurodo, kad CK 3.31 straipsnyje yra įtvirtinta tik bendroji taisyklė, nustatanti sutuoktinio teisę pasirinkti kito sutuoktinio pavardę kaip bendrą pavardę. Pavardė, skirtingai nei vardas, yra giminės asmenvardis – jis rodo asmens priklausymą šeimai ir giminei. Tuo tarpu asmenvardžių darymą ir rašymą reglamentuoja Konstitucija, Valstybinės kalbos įstatymas, Civilinės būklės aktų registravimo įstatymas ir juos įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai (Taisyklės ir VLKK Nutarimas), kurie ir turi būti taikomi sprendžiant dėl pareiškėjos prašymo pakeisti jos turimą pavardę „A.(-ienė)“ į „A.(-a)“ pagrįstumo.
53. Teisingumo ministras, vadovaudamasis Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi ir konsultuodamasis su VLKK, patvirtino Taisykles, jose nustatydamas pagrindus ir tvarką, kada pavardė gali būti keičiama civilinės būklės akto įraše. VLKK pagal įstatymu jai suteiktą kompetenciją Nutarime sunormino lietuviškų moterų pavardžių darymą ir nustatė, kad vyrų ir moterų pavardės savo forma skirsis net tada, kai sutuoktinių pasirinkta pavardė yra bendra CK 3.31 straipsnio taikymo kontekste. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, toks ginčui aktualiu laikotarpiu galiojančiuose teisės aktuose nustatytas moters pavardės, pasirinktos kaip bendros sutuoktinio pavardės, gramatinimas, atsižvelgiant į VLKK reglamentuotas taisykles, pripažintinas teisėtu ir pagrįstu. Jis koreliuoja su šios nutarties 31–33, 36–40 punktuose nurodyta nacionaline ir tarptautine jurisprudencija, pagal kurią moterų pavardžių gramatinimas yra pateisinamas konstituciniu imperatyvu – Lietuvos Respublikos piliečio vardą ir pavardę asmens dokumentuose rašyti pagal lietuvių kalbos taisykles. Dėl šios priežasties išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamoje byloje taikytinas teisinis reglamentavimas, pagal kurį lietuviškos moterų pavardės pagal vyro pavardę daromos su priesagomis -ienė, -iuvienė arba pridedant galūnę -ė (kai norima turėti pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties), nenustatant galimybės lietuviškų moterų pavardžių pagal vyro pavardę daryti be pirmiau nurodytų priesagų, yra nesuderinamas su Konstitucija ir tarptautiniais teisės aktais.
54. Išplėstinė teisėjų kolegija kaip teisiškai nepagrįstus atmeta ir kasacinio skundo argumentus, kad Taisyklių nuostatos diskriminuoja pareiškėją dėl jos pavardės kilmės, nepagrįstai apriboja jos teises į pasirinktą šeimos pavardę, nes, pagal Taisyklių 9.12 punktą, moterys, kurių pavardės yra nelietuviškos kilmės, turi teisę turėti nesugramatintą (t. y. pagal lytį nederintą) pavardę, tačiau tokia teisė nėra suteikiama moterims, kurių pavardės yra lietuviškos kilmės.
55. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, jog visų asmenvardžių darymui yra taikoma bendra taisyklė, pagal kurią asmenvardžiai, atsižvelgiant į asmens tautinę tapatybę, daromi pagal objektyvius mokslinius kriterijus – konkrečiai kalbai būdingus dėsningumus, o ne pagal asmenų pageidavimus ir preferencijas. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog kuriai nors Lietuvos Respublikos piliečių grupei šiuo aspektu yra suteikiamos siauresnės ar platesnės apimties teisės pasirinkti vardą bei pavardę ir (ar) jos formą. Be to, kaip pripažinta šios nutarties 31–33 punktuose nurodytoje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, asmenvardžių rašymas asmens dokumentuose yra viešojo valstybės gyvenimo sritis ir diskrecija spręsti dėl šių teisinių santykių reguliavimo suteikta specialių šios srities žinių turintiems subjektams, o ne privatiems asmenims (vardo, pavardės turėtojams).
56. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami klausimą dėl pareiškėjos esamos pavardės „A.(-ienė)“ pakeitimo į pavardę „A.(-a)“, tinkamai aiškino ir taikė teisės norminius aktus, kuriais reglamentuojamas asmenvardžių darymas ir rašymas civilinės būklės akto įrašuose.
Dėl Taisyklėse įtvirtintų išimčių taikymo nagrinėjamoje byloje
57. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis VLKK Nutarimo nuostatomis, bendra taisyklė yra ta, jog moterų pavardės daromos iš vyro pavardės su priesagomis -ienė ir -(i)uvienė, arba tais atvejais, kai norima turėti (suteikti) pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties, pavardė iš vyriškos pavardės gali būti daroma su galūne -ė. Bendrosios taisyklės išimtys, kai, sudarius santuoką, moteriai leidžiama pasirinkti nekeistą sutuoktinio pavardę, yra įtvirtintos VLKK Nutarimo 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad moteriška pavardė lieka nepakitusi, jei ši baigiasi galūne -ė, ir Taisyklių 9.12 punkte, tuo atveju, kai sutuoktinio pavardė yra nelietuviškos kilmės.
58. Pagal Taisyklių 9.12 punktą, pareiškėjas gali pakeisti savo pavardę, jeigu nori vietoj savo nelietuviškos sugramatintos (su lietuviška galūne) pavardės įgyti tokią pačią, tik nesugramatintą pavardę (be lietuviškos galūnės), arba atvirkščiai – vietoj nelietuviškos nesugramatintos pavardės įgyti tokią pačią, tik sugramatintą pavardę.
59. Taigi, remiantis tiek ginčo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais išaiškinimais nagrinėjamoje byloje, pareiškėjai siekiant pakeisti savo pavardę „A.(-ienė)“ į pavardę „A.(-a)“, t. y. pareiškėjai prašant nesugramatinti jos pavardės Taisyklių 9.12 punkto pagrindu, nagrinėjamu atveju turėtų būti nustatyta šiame Taisyklių punkte įtvirtinta pavardės nesugramatinimą leidžianti išimtis.
60. Pareiškėja kasaciniame skunde teigia, kad teismai nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos sutuoktinio pavardė yra lietuviška, ir dėl to netaikė Taisyklių 9.12 punkto. Pareiškėja teigia, kad ji teismams pateikė pakankamai duomenų, įrodančių, jog jos sutuoktinio pavardė nėra lietuviška. Išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems kasacinio skundo argumentams.
61. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-781/2025, 20 punktas). Taigi, pareiga įrodyti, kad sutuoktinio pavardė yra nelietuviška, tenka pareiškėjai.
62. Įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą.
63. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).
64. Iš bylos duomenų matyti, kad teismai tinkamai ir visapusiškai ištyrė pareiškėjos pateiktus rašytinius įrodymus (archyvinių dokumentų iš Latvijos valstybės istorijos archyvo kopijas, 2022 m. birželio 9 d. archyvo pažymą, kurioje nurodytas pavardės rašymas – „K. A.“, pareiškėjos pateiktą sudarytą giminės genealoginį medį), tačiau šių įrodymų teismams nepakako išvadai, kad pareiškėjos sutuoktinio pavardė yra nelietuviška, padaryti. Teismai nusprendė, jog pareiškėja neįrodė, kad jos sutuoktinio pavardė yra nelietuviška. Tokią išvadą teismai grindė tuo, jog pareiškėja nepateikė į bylą leistinų įrodymų, patvirtinančių sutuoktinio ar jo giminaičių tautybę, taip pat nepateikė jokių duomenų, kad A. giminė kilo ne iš Lietuvos. Vien aplinkybė, kad XIX amžiuje Latvijoje, miestelyje, kuris yra Lietuvos pasienyje, gyveno A. šeima, nepatvirtina fakto, kad šios pavardės kilmė yra nelietuviška. Nors pareiškėja, įrodinėdama savo reikalavimą, rėmėsi teismui pateiktu sudarytu giminės genealoginiu medžiu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis įrodymas nepagrindė pavardės „A.(-a)“ nelietuviškos kilmės, priešingai, genealoginio medžio pirmoje ir antroje eilėje įrašyti asmenų vardai (J., jo vaikai A. ir I., pastarųjų žmonos su lietuviškais vardais ir pavardėmis, XVIII amžius) apeliacinės instancijos teismui leido daryti labiau tikėtiną išvadą, kad pavardė „A.(-a)“ turi lietuvišką kilmę.
65. Kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, viešame Lietuvių kalbos instituto sudarytame „Lietuvių pavardžių žodyne“ (https://pavardes.lki.lt/), pavardė „A.(-a)“ įtraukta į lietuviškų pavardžių sąrašą, nurodoma, kad jos paplitimas – O. (ištraukas iš šio žodyno svetainės pati pareiškėja pateikė teismui 2022 m. gegužės 27 d.). Nors pareiškėja taip pat teikė teismui duomenis apie pavardžių paplitimą pasaulyje, iš šių duomenų apeliacinės instancijos teismas pastebėjo, kad pavardė „A.(-a)“ labiausiai paplitusi Filipinuose, tai, tikėtina, nėra susiję su šioje byloje nustatomomis aplinkybėmis, ir Lietuvoje. O pavardė „A.“ labiausiai paplitusi Baltarusijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja prašo pakeisti jos pavardę į „A.(-a)“, ne į „A.“, todėl nagrinėjamu atveju byloje nesant įrodymų, kad „A.“ pavardė yra latviška (ar juo labiau slaviška, kaip teismo posėdyje teigė pareiškėjos atstovė), spręsti dėl pareiškėjos pareiškimo patenkinimo nėra pagrindo. Kaip teisingai šiame kontekste pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nors pareiškėja teigė, jog sudarant moters pavardę gali būti atsižvelgiama į nelietuvišką giminės moterų pavardžių sudarymo tradiciją, paliudytą civilinės būklės aktų registravimą patvirtinančiuose dokumentuose, tačiau aktualių leistinų įrodymų, patvirtinančių jos sutuoktinio giminės moterų pavardžių sudarymo tradiciją su galūne -a, pareiškėja teismui nepateikė. Ta aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) m. gimė K. A., niekaip šioje byloje, teismų vertinimu, nepatvirtina fakto, kad pareiškėjos sutuoktinio giminės moterų pavardės pagal tradiciją yra sudaromos kaip „A.(-a)“. Dėl šios priežasties išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, vertindami, ar pareiškėjos sutuoktinio pavardė yra nelietuviška, išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, pateikė motyvuotą įrodymų visumos vertinimą ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjos sutuoktinio pavardė yra lietuviška.
66. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad kasaciniame skunde pareiškėja pateikia tik savo nuomonę dėl tam tikrų įrodymų vertinimo, nurodo, kad teismai netinkamai priėjo prie išvados, jog pareiškėjos sutuoktinio pavardė yra lietuviška. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas yra ne bylos šalių, o teismo prerogatyva. Teismas, kaip minėta pirmiau, vertina byloje esančius įrodymus pagal civilinio proceso teisės normų nustatytas taisykles (CPK 185 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą akcentuota, jog kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso teisės normas ar netinkamai jas taikęs, yra faktinio pobūdžio ir nesudaro kasacijos dalyko. Dėl tokio pobūdžio argumentų kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti, kadangi tai neatitiktų įstatyme įtvirtintos kasacinio proceso paskirties ir ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-969/2016 39 punktą; 2017 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-611/2017 40 punktą, kt.). Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad vien tai, jog pareiškėja nesutinka su įrodymų vertinimu ir juos vertina kitaip, nei vertino bylą nagrinėję teismai, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos, todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu įrodymų vertinimu, atmestini kaip nepagrįsti.
67. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, sprendžia, kad išimtinių atvejų, įtvirtintų Taisyklių nuostatose, kuomet pavardė gali likti nesugramatinta, nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė ir teismai tokių nenustatė. Todėl pareiškėjos po santuokos pasirinktos pavardės įrašas yra pagrįstai atliktas remiantis pagrindinėmis asmenvardžių rašybos Lietuvos Respublikoje nuostatomis juos rašyti lietuvių, kaip valstybine, kalba.
68. Tiek EŽTT, tiek ESTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2019 m. birželio 25 d. sprendimą byloje Akta? ir Aslaniskender prieš Turkiją, peticijų Nr. 18684/07, 21101/07; 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Johansson prieš Suomiją, peticijos Nr. 10163/02; taip pat ESTT 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą byloje Runevič-Vardyn ir Wardyn, C-391/09) pripažįstama, kad, teisės aktuose įtvirtinant asmens teisės pasirinkti pavardę apribojimus, kartu turėtų būti nustatyta galimybė atsižvelgti į individualią situaciją – ar atsisakymas pakeisti poros bendrą pavardę sukelia jiems ar jų šeimai rimtų nepatogumų. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad išlieka teisės aktuose nenustatytų individualių atvejų, kai asmeniui ar šeimai pavardės užrašymas pagal nustatytas taisykles gali sukelti rimtų nepatogumų, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja viso bylos proceso metu tokių priežasčių neįrodinėjo ir neteikė argumentų dėl to, ar jos pavardė sukelia „rimtų nepatogumų“ jai ar jos šeimai dėl tokios pavardės formos.
69. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami klausimą dėl pareiškėjos galimybės pasinaudoti Taisyklių 9.12 punkte įtvirtinta išimtimi nesugramatinti jos turimos po santuokos įgytos pavardės, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialiosios teisės normas (CK 3.31 straipsnį ir jį įgyvendinančius bei detalizuojančius poįstatyminius teisės aktus – VLKK Nutarimo ir Taisyklių nuostatas), įtvirtinančias asmenvardžių darymo (gramatinimo) taisykles, tiek proceso teisės normas (CPK 185 straipsnis), reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles, todėl pripažinę, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėja neįrodė, kad ji turi teisę įgyti nesugramatintą sutuoktinio pavardę, pagrįstai netaikė Taisyklių 9.12 punkto nuostatoje įtvirtintos išimties.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
70. Pareiškėjos kasacinį skundą atmetus, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame procese neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 443 straipsnio 6 dalis).
71. Nagrinėjamoje byloje kasacinį skundą atmetus teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius, tačiau jis kasaciniame procese veikė per įgaliotus atstovus – valstybės tarnautojus, todėl papildomų išlaidų atstovavimui nepatyrė.
72. Kasacinis teismas nepatyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl dėl jų atlyginimo priteisimo byloje nėra sprendžiama.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo 2023 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Gražina Davidonienė
Artūras Driukas
Virgilijus Grabinskas
Egidija Tamošiūnienė
Jūratė Varanauskaitė
Dalia Vasarienė