Administracinė byla Nr. A⁶⁶²-1220/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01543-2010-9

                                                                 Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 38

 (S)

 

 

 

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. birželio 3 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) skunde kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 4 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad paskirta ir < ... > nustatyta tvarka apribota pareigūnų ir karių valstybinė pensija (kartu su mokamu valstybinio socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojama taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 52 straipsnių bei konstituciniam teisinės valstybės principui; ar 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537 ta apimtimi, kuria nenumato valstybinių pareigūnų pensijų kompensavimo mechanizmo neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, atsakovas) 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1D-3813 (toliau – ir Sprendimas);

3) priteisti solidariai iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės atimamą už kiekvieną mėnesį pinigų sumą pagal pritaikytą koeficientą (K=0,7081) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Paaiškino, kad jam Vidaus reikalų ministerijos 2006 m. sausio 31 d. sprendimu buvo paskirta valstybinė pareigūnų pensija. Vidaus reikalų ministerija 2010 m. vasario 28 d. išmokėjo pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją. Pareiškėjas 2010 m. kovo 26 d. su prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kad išmokėtų jam neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija 2010 m. gegužės 14 d. sprendime nurodė, kad valstybinė pensija yra sumažinta atsižvelgiant į 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, o jos kompensavimas nėra numatytas, todėl mokėti paskirto dydžio valstybinę pensiją nėra pagrindo. Manė, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis jam buvo perskaičiuota valstybinė pensija, pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“, inter alia, reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, inter alia, į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas. Įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga. Nuosavybės teisę gina ir tarptautinės teisės aktai. Konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad įstatymu nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma. Pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymais nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama. Taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių kylantys imperatyvai, šioje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymas. Seimui priėmus Laikinąjį įstatymą ir įtvirtinus nuostatas, sumažinančias pareigūnų valstybinių pensijų dydžius, Vidaus reikalų ministerijai kilo pareiga mokėti sumažintas pareigūnų valstybines pensijas. Pagal analogiją taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.81 straipsnio 1 dalį neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Todėl šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (CK 6.273 str.). Pareiškėjo teigimu, valstybei nustačius tokį teisinį reguliavimą, jis negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Atsižvelgiant į tai, kad iš vienos pusės Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės dėl neteisėtų Vidaus reikalų ministerijos veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėta visa priklausanti valstybinė pensija, nenustatytas teisingas susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmas, pareiškėjo manymu, abu atsakovai turi atsakyti solidariai.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, ir nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Pareiškėjui, atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo nuostatas, buvo perskaičiuota valstybinė pensija. Pareiškėjas 2010 m. kovo 26 d. raštu kreipėsi į atsakovą prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Vidaus reikalų ministerija Sprendime pareiškėjui nurodė aplinkybes dėl valstybinės pensijos sumažėjimo ir paaiškino jos perskaičiavimo metodiką. Teigė, jog Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi įstatymas, kurio pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo, todėl ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareigūnų valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį yra atmestinas. Dėl pareiškėjo prašymo bylą sustabdyti ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Laikinojo įstatymo nuostatų atitikimą Konstitucijai prašė spręsti teismo nuožiūra.

Atsakovas Lietuvos valstybė atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas, kadangi Konstitucinio Teismo doktrina dėl pensijų mažinimo yra aiški ir išsami. Dėl Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės nurodė, kad ji gali kilti tik įstatymų nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą, pasireiškiančiu įstatyme numatytos pareigos neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu atlikimu. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta speciali norma, reglamentuojanti neteisėtumo sąlygos taikymą sprendžiant valstybės deliktinės atsakomybės klausimą. Būtent ši norma suponuoja, kad patikrinimas, ar valdžios aktas atitinka viešosios teisės nustatytus teisėtumo standartus, yra būtina žalos atlyginimo sąlyga. Tiek CK, tiek Konstitucinio Teismo praktikoje įtvirtinta bendra taisyklė dėl neteisėtumo nustatymo privalomumo, kas, šiuo atveju, nebuvo nustatyta, todėl nėra pagrindo reikalauti materialinės žalos atlyginimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Tarnyba, vadovaudamasi Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 486, Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo ir mokėjimo nutraukimo vidaus tarnybos sistemoje tvarkos ir pensijos bylos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 1V-294, rengia sprendimus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo mokėjimo ir mokėjimo nutraukimo buvusiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams ir kariams. Pensijos skiriamos, perskaičiuojamos, jų mokėjimas nutraukiamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ar jo įgalioto ministerijos kanclerio sprendimu. Pareiškėjui A. A. 2006 m. sausio 31 d. buvo paskirta 557,77 Lt pensija už tarnybą nuo 2005 m. gruodžio 24 d. neterminuotai. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kuris nustatė valstybinių, tarp jų ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, perskaičiavimą ir mokėjimą. Pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota. Kadangi pareiškėjo valstybinė pensija neviršijo ribinio valstybinės pensijos dydžio – 650 Lt – ji nebuvo perskaičiuojama. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitose institucijose, 2010 m. vasario 23 d. pateiktą sąrašą, pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai nustatytas koeficientas 0,7081, apskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Pritaikius šį koeficientą pareiškėjui 2010 m. vasario mėnesį už 2010 m. sausio mėnesį buvo išmokėta 394,96 Lt dydžio pensija. Toliau pareiškėjui bus mokama tokio dydžio pensija, kuri atitiks nurodytas įstatymo nuostatas ir gaunamas draudžiamąsias pajamas. Pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato. Tarnyba šiuo metu neturi teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui jo prašomo dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 25 d. sprendimu netenkino pareiškėjo A. A. prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 4 346,05 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kitoje dalyje pareiškėjo A. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.            

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodė Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos). Pažymėjo, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, nurodė jo 4 straipsnio 1 dalį, taip pat Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijų nuostatas (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.; redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d.; redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.). Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad, jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2  d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi Laikinojo  įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia, valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Seimas 2011 m. lapkričio 20 d. priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kurio 1 dalis nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, jog asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.  

Teismas nurodė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“ ir pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 29 d. Teismas nurodė Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį.

Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai ir neproporcingai apribojo asmenų teises, įsigaliojo tik jį paskelbus, t. y. 2012 m. rugsėjo 29  d., ginčijamas Sprendimas buvo grindžiamas teisės aktų nuostatomis, kurios jo priėmimo metu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo nutarimu,  atitinkamai nebuvo jokio pagrindo teigti, kad jis buvo neteisėtas. Pažymėta, jog ginčijamas Sprendimas neribojo pareiškėjo teisės kreiptis į teismą dėl jam neteisėtai neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Pirmosios instancijos teismas iš Tarnybos 2012 m. sausio 4 d. pažymos Nr. 11PP(P)-54 apie pareiškėjui priskaičiuotos ir išmokėtos valstybinės pensijos dydį nustatė, kad pareiškėjui, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, paskirta pensija buvo perskaičiuota ir per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 4 346,05 Lt dydžio valstybinės pensijos nepriemoka. Pareiškėjui, kaip matyti iš minėtos pažymos, paskirta valstybinė pensija 2011 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais taip pat buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi minėtu laikotarpiu viršijo ribinį valstybinės pensijos dydį – 650 Lt.

Teismas pažymėjo, jog Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, o Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 daliai tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pareiškėjui valstybinė pensija negalėjo būti perskaičiuojama. Aplinkybė, kad kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁵-264/2003, pažymėjo, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A¹-638/2005, kurioje konstatuota, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.

Taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui paskirtos pensijos dydis 2011 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais buvo sumažintas, dėl ko 279,14 Lt nemokėti teisėtai ir pagrįstai. Laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, buvo išmokėta 13 968,61 Lt pensijos. Kadangi, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to negalėjo būti mažinamas, pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neteisėtai valstybinė pensija sumažinta 4 346,05 Lt suma. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵²-2747/2012) tokio pobūdžio, t. y. dėl valstybinės pensijos priteisimo, bylose, pareiškėjui už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėta valstybinės pensijos dalis – 4 346,05 Lt – priteista iš Lietuvos valstybės, o ne iš/ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Pareiškėjas prašė priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį iki sprendimo priėmimo dienos, tačiau, kaip jau minėta, Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, todėl pareiškėjui apskaičiuojant ir išmokant valstybinę pensiją jo nuostatos nuo šios datos nebebuvo taikomos, o pats Laikinasis įstatymas galiojo tik iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti Laikinojo įstatymo atitinkamų normų konstitucingumo klausimą. Kadangi Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime išnagrinėjo Laikinojo įstatymo nuostatų, taikomų šioje byloje, atitikimą Konstitucijos nuostatoms, pareiškėjo prašymas kreiptis su prašymu ištirti Laikinojo įstatymo atitinkamų normų konstitucingumo klausimą netenkintas.

 

III.

 

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 77-78) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde teigia, jog mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialinės ir procesinės teisės normas, dėl to jis turi būti panaikintas. Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, jog pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Teigia, jog Konstitucinis Teismas 2003 m. gegužės 13 d. sprendime aiškiai pasisakė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį.  Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2013 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo (ginčui aktualaus nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d.).

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 84-85) prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.

Išdėsto, jog, pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas. Remiasi Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi ir teigia, jog pagal minėtą dalį valstybinė pensija negalėjo būti perskaičiuojama. Pažymi, jog aplinkybė, kad kai jam buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Remiasi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A¹-638/2005.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prisidėjimą prie atsakovų apeliacinio skundo.

 

Teisėjų kolegija       

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies. Kaip matyti iš bylos duomenų, A. A. skundu prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies ir šiame įstatyme nenustatyto valstybinių pareigūnų pensijų kompensavimo mechanizmo, konstitucingumo, panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą bei priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teisimo sprendimo priėmimo dienos.

Prašymą išmokėti pensijos nepriemoką pareiškėjas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai pateikė 2010 m. kovo 26 d. Atsakovui šio prašymo nepatenkinus, A. A. 2010 m. gegužės 28 d. kreipėsi į teismą.

 

Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios, be kita ko, buvo taikomos perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Tai taikytina ir valstybinėms pensijoms.  

Ginčo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuota, be kita ko, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra. Atsakovas, gavęs duomenų, jog pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, taikė Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą pensijos apskaičiavimo formulę ir pareiškėjui mokamą pensiją sumažino.

Taigi remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ginčo laikotarpiu A. A. buvo mokama sumažinta pensija dėl to, kad Lietuvos įstatymų leidėjas netinkamai reglamentavo valstybinių pensijų mokėjimo klausimus. Pastebėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas ir ginčui aktualios Laikinojo įstatymo nuostatos iš Lietuvos teisės sistemos buvo pašalintos.

Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios nagrinėjamu atveju deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Priešingu atveju teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise.

Teisėjų kolegija, nustatydama pareiškėjui suteiktinos teisminės gynybos apimtį, pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl asmens teisių, kurioms pripažįstamas konstitucinių vertybių statusas, gynimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog asmens teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir mokėtų jam skirtą pensiją, visų pirma kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

Teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones.

Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą. Kadangi Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, bylos duomenimis A. A. ginčo laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) buvo neišmokėta 4 346,05 Lt suma. Reikia pažymėti, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla ir neišmokėta valstybinės pensijos dalis iš esmės susidarė dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl ši nepriemoka pareiškėjui priteistina.

Atsakovų apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas vieninteliu argumentu – Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves, esmė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁵²-519/2013 pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybę teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵²-519/2013). Tokia teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁷⁵-1831/2011; 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A⁶⁶²-1735/2010).

 

Dėl skundžiamo akto panaikinimo.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1D-3813-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ yra pateikiama informacija apie teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama pareiškėjui. Be to, šiame sprendime išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti mokėti A. A. jo pageidaujamo dydžio pensiją. Būtent šis atsisakymas ir yra administracinis aktas, kurį skundžia pareiškėjas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Reikia pažymėti, kad skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai reglamentuoti minėto įstatymo 89 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Nagrinėjamos bylos kontekste iš tiesų reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, priimdama 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1D-3813-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.   

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, yra pagrindas panaikinti tą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1D-3813-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ dalį, kuria iš esmės atsisakyta apskaičiuojant pareiškėjo pensiją netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti anksčiau minėtą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą, keistina. Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, naujai išdėstant jo rezoliucinę dalį.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, tačiau keistini sprendimo motyvai dėl ginčijamo akto panaikinimo ir atitinkamai sprendimo rezoliucinė dalis.  

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1D-3813-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ dalį, kuria atsisakyta A. A. pensijai apskaičiuoti ir mokėti netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Audrius Bakaveckas     Artūras Drigotas     Skirgailė Žalimienė