Administracinė byla Nr. eA-4880-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01455-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. (L. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas L. K. (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujamas advokatės Astos Astrauskienės, 2017 m. gegužės 4 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. (15/5-4)11U-480(00535) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Ukrainos piliečiui L. K., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 1–6).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ketino vykdyti ir vykdė realią ūkinę-komercinę veiklą kaip UAB „Minoria“ (toliau – ir Bendrovė) dalyvis. Bendrovė užsiima užsakymų paieška pervežimo paslaugoms, verslas vystosi iš lėto, Bendrovei buvo sudėtinga išlaikyti šešis darbuotojus pilnu etatu, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas nesąžiningas.

3. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas, reikalaujantis tam tikro skaičiaus darbuotojų, kuriems turi būti mokamas tam tikro dydžio atlyginimas, yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas, nes Lietuvos pilietis vykdydamas ūkinę-komercinę veiklą, darbuotoją priima tik tada, kai darbuotojas yra reikalingas įmonei. Be to, priimtam darbuotojui Lietuvos pilietis gali mokėti daug mažesnį atlyginimą.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 18–21).

5. Migracijos departamentas nurodė, kad jam kilo įtarimų, jog pareiškėjo pateikti duomenys, siekiant gauti leidimą, neatitiko tikrovės. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenimis buvo nustatyta, kad Bendrovėje nuo 2017 m. sausio 2 d. nėra įstatyme nustatyto skaičiaus dirbančių asmenų, t. y. Bendrovė nuo 2016 m. vasario mėnesio neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, kad įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip 3 darbo vietos ir jose visą darbo laiką turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Buvo nustatyta, kad nuo 2016 m. vasario mėnesio Bendrovės darbuotojams darbo užmokestis buvo sumažintas iki 47 Eur, kas rodo, kad darbuotojai Bendrovėje nedirbo visą darbo laiką.

6. Pasak Migracijos departamento, atsižvelgiant į laikotarpio, kurį Bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų, trukmę (17 mėnesių), ginčijamas Sprendimas atitinka teisingumo ir protingumo principus.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 160–167).

8. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. liepos 30 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. buvo Bendrovės vadovas, o nuo 2015 m. spalio 12 d. Bendrovės akcininkas, turintis 1/3 dalį 15 000 Eur vertės Bendrovės akcijų. Teismas taip pat nustatė, kad nuo 2017 m. sausio 3 d. Bendrovėje buvo įdarbinti tik du Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems darbo sutartyse numatytas minimalus mėnesinis atlygis nuo 2016 m. vasario mėn. buvo sumažintas iki 23–47 Eur. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas šių aplinkybių neginčija.

9. Teismas sprendė, kad Migracijos departamento išvada dėl Bendrovės neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytiems reikalavimams yra teisėta ir pagrįsta.

10. Teismas, atsižvelgdamas į Įstatymo tikslą, nurodė, kad neabejoja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto atitikimu Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

11. Teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl Bendrovės realios veiklos vykdymo nagrinėjamo ginčo kontekste nėra teisiškai reikšmingi, todėl šiuo aspektu sprendime nepasisakė.

III.

12. Pareiškėjas, atstovaujamas advokato Aivaro Raišučio, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą (b. l. 171–175).

13. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Bendrovė nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2017 m. birželio 20 d. neturėjo mažiau nei 5 darbuotojų. Darbuotojai dirbo sutartu laiku ir sutartomis sąlygomis, tačiau dėl sunkios Bendrovės finansinės padėties jiems atlyginimai negalėjo būti laiku mokami. Pareiškėjas ir toliau dirba Bendrovėje.

14. Migracijos departamentas neturi pagrindo spręsti, ar Bendrovė yra fiktyvi, nes tokiu atveju reikėtų vertinti faktinį Bendrovės darbuotojų darbo atlikimą.

15. Pasak pareiškėjo, teismo sprendimas yra prieštaringas, nepagrįstai suteikiantis prioritetą Migracijos departamentui, nors pareiškėjas neturėjo jokio tikslo dirbti Bendrovėje kaip fiktyvioje įmonėje. Pareiškėjas tinkamai ir sąžiningai vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.

16. Pareiškėjo nuomone, vien ta aplinkybė, kad ginčijame Migracijos departamento Sprendime nurodyta, jog pareiškėjas neatitinka įstatymo sąlygų, savaime nereiškia, kad yra pagrindas panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

18. Migracijos departamentas atsiliepime paaiškina, kad ginčijamas Sprendimas priimtas nustačius, kad pareiškėjas ir Bendrovė neatitinka imperatyvių Įstatyme 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

19. Pasak Migracijos departamento, nustatyta, kad Bendrovėje nuo 2016 m. spalio 12 d. buvo įdarbinti trys Lietuvos Respublikos piliečiai, vienas iš jų buvo atleistas 2017 m. sausio 2 d. Darbuotojams mokamas apie 47 Eur mėnesinis darbo užmokestis, o tai reiškia, kad darbuotojai dirba ne visą darbo dieną.

20. Migracijos departamentas atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamas Sprendimas neatima iš pareiškėjo galimybės teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks tokio leidimo išdavimo sąlygas.

21. Migracijos departamento nuomone, teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

            22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. (15/5-4)11U-480(00535) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Ukrainos piliečiui L. K., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Migracijos departamentas 2015 m. gruodžio 18 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai (2 metus) gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas buvo išduotas pareiškėjo 2015 m. spalio 15 d. prašymo pagrindu (siekiant ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje).

24. VSDFV duomenų pagrindu Migracijos departamentas nustatė, kad trys Lietuvos Respublikos piliečiai Bendrovėje buvo įdarbinti 2015 m. spalio 12 d., t. y. prieš pat kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o nuo 2016 m. vasario mėnesio Bendrovės darbuotojams darbo užmokestis buvo sumažintas iki 47 Eur. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklą, jos darbuotojus ir pagrindinį pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą (siekį užsiimti realia ūkine-komercine veikla).

25. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes nuo 2016 m. vasario mėnesio joje nėra ne mažiau kaip trijų  visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas, remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas šį Migracijos departamento Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

26. Pareiškėjas mano, kad teismo sprendimas nepagrįstai suteikia prioritetą Migracijos departamentui. Be to, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas tinkamai ir sąžiningai vykdė ir tebevykdo veiklą Lietuvos Respublikoje. Bendrovė nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2017 m. birželio 20 d. neturėjo mažiau nei 5 darbuotojų. Darbuotojai dirbo sutartu laiku ir sutartomis sąlygomis. Pareiškėjo vertinimu, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas, reikalaujantis tam tikro skaičiaus darbuotojų, kuriems turi būti mokamas tam tikro dydžio atlyginimas, yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas.

27. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė prioritetą Migracijos departamentui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. 

28. Įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra pažymėta, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012). Teismo vidinis įsitikinimas tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų visumos (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2663/2011).

30. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas vertino tuos pačius dokumentus, kuriuos vertino Migracijos departamentas ir kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas. Teismo sprendime pasisakyta dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų. Teismas išsamią įrodymų visumos analizę atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis) ir sprendime aiškiai ir motyvuotai padarytas išvadas pagrindė. Tai, kad sprendimas nebuvo priimtas pareiškėjo naudai, nereiškia, kad teismas Migracijos departamentui suteikė prioritetą. Argumentai, jog pareiškėjo netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados neteisingos.

31. Dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėjų kolegija pastebi, kad Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 1 d.) 50 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti atvejai, kada toks leidimas užsieniečiui panaikinamas. Vienas tokių atvejų yra situacija, kai nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

32. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija (2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymu Nr. XII-2609 (toliau – Pakeitimo įstatymas)), tačiau pagal Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalį, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d., galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Taigi, ginčui aktualios Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.

33. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), be kita ko, nustatytas reikalavimas įmonei įsteigti ne mažiau kaip tris darbo vietas, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Taigi, Įstatymas reikalauja ne tik 3 darbo vietų, bet taip pat ir faktinės aplinkybės, kad šiose darbo vietose darbuotojai dirbtų visą darbo laiką. Nesant šių sąlygų visumos, leidimas pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra panaikinamas. Ši Įstatymo nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo sąlygų, savaime nereiškia, kad yra pagrindas panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

34. Pareiškėjo vertinimu, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas, reikalaujantis tam tikro skaičiaus darbuotojų, kuriems turi būti mokamas tam tikro dydžio atlyginimas, yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad šia Įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).

35. Kaip minėta, Migracijos departamentas konstatavo, kad nuo 2016 m. vasario mėnesio Bendrovėje nėra ne mažiau kaip trijų visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Tokią išvadą Migracijos departamentas padarė nustatęs, jog darbuotojams buvo sumažintas darbo užmokestis iki 47 Eur už mėnesį, o tai, pasak Migracijos departamento, reiškia, kad darbuotojai dirba ne visą darbo dieną. Pirmosios instancijos teismas šiai Migracijos departamento išvadai pritarė.

36. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, kaip Bendrovės direktorius, 2015 m. spalio 8 d. pasirašė tris darbo sutartis, kuriomis Bendrovė įsipareigojo darbuotojams mokėti minimalų mėnesinį atlyginimą pagal išdirbtą laiką (b. l. 60, 62, 64). Byloje esantys VSDFV duomenys patvirtina, kad darbuotojams Bendrovė mokėjo žymiai mažesnį atlyginimą nei minimalus (b. l. 133). Kaip minėta, darbo užmokestis darbo sutartyje buvo susietas su išdirbtu laiku. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad darbuotojai Bendrovėje nedirbo visą darbo laiką, kaip to reikalauja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kurie paneigtų oficialius VSDFV informacinės sistemos duomenis.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra konstatuota, kad bendrovės darbuotojams kelis mėnesius gaunant atlyginimą, daug mažesnį už minimalų dydį, Migracijos departamentas pagrįstai suabejojo, ar tokie darbuotojai bendrovėje dirba visą darbo laiką (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017).

38. Migracijos departamentas, konstatavęs, kad Bendrovė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turėjo teisę vien šiuo pagrindu panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dėl kitų leidimo panaikinimo pagrindų (dėl tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo) toliau nepasisako.

39. Pareiškėjo apeliacinio skundu argumentai, susiję su tuo, kad Bendrovė nėra fiktyvi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinami kaip teisiškai nereikšmingi, atsižvelgiant į tai, kad leidimas nagrinėjamu atveju nebuvo panaikintas todėl, kad buvo rimtas pagrindas manyti, jog Bendrovė yra fiktyvi. Migracijos departamentas šios aplinkybės ginčijamu Sprendimu nekonstatavo, todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nesusiję su ginčo dalyku.

40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

            Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. K. (L. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                      Audrius Bakaveckas

                                                                      Arūnas Dirvonas

                                                                      Veslava Ruskan