Civilinė byla Nr. 2S-223-221/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-18200-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.1.18.1; 3.3.2.4

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 29 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal trečiojo asmens akcinės bendrovės DNB banko atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-23789-475/2015 pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovui A. M., tretiesiems asmenims akcinei bendrovei DNB bankui, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „GT Properties“ dėl sutarties pripažinimo ir sutarties sąlygų keitimo,

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti 2012 m. birželio 20 d. sudarytą išperkamosios nuomos sutartį pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartimi išperkamosios nuomos sutartyje numatytomis sąlygomis, t. y. pripažinti ieškovės teisę išpirkti nekilnojamąjį turtą už 26 065,8 Eur (90 000 Lt) sumą ir palūkanas, skaičiuojamas nuo šios sumos, pakeisti 2012 m. birželio 20 d. sudarytos išperkamosios sutarties 2.2 punktą dėl skaičiuotinų 12 proc. metinių palūkanų ir nustatyti 3 proc. metines palūkanas.

Ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdomą priverstinį išieškojimą iš atsakovo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), vykdomojoje byloje Nr. 0085/14/01228. Prašymą grindė tuo, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali pasunkėti teismo sprendimo įvykdymas, nes yra vykdomas priverstinis išieškojimas iš atsakovo turto, ieškinio suma atsakovui yra didelė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 8 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė antstolio R. B. antstolių kontoroje vykdomojoje byloje Nr. 0085/14/01228 vykdomą priverstinį išieškojimą iš atsakovo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), nurodė padaryti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo A. M. nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini): gyvenamajam namui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkiniam pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkiniam pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkiniam pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitiems statiniams (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Sprendė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių kyla grėsmė, jog šalių sudarytos sutarties bus neįmanoma įvykdyti, tai patvirtina faktas, jog antstolis R. B. yra užvedęs vykdomąją bylą Nr. 0085/14/01228. Konstatavęs, kad yra reali grėsmė dėl prašomo areštuoti turto perleidimo tretiesiems asmenims, siekdamas apsaugoti ieškovės turtinius interesus, taikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktuose numatytas laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskirajame skunde trečiasis asmuo AB DNB bankas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartį, išspręsti klausimą iš esmės ir atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pažeisti CPK 144 straipsnio 1 dalies reikalavimai, AB DNB banko, kaip hipotekos kreditoriaus ir išieškotojo, teisės, ekonomiškumo, proporcingumo principai. Byloje nėra objektyvių duomenų, jog, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos formaliai, neįvertinus, ar yra ryšys tarp ieškinio reikalavimų ir taikomų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžio, ar ieškinys yra prima facie pagrįstas, neatsižvelgus, kam yra reiškiami ieškinio reikalavimai ir kieno atžvilgiu yra taikomos laikinosiomis apsaugos priemonės. Nepagrįstai apribotos AB DNB banko, kaip hipotekos kreditoriaus ir išieškotojo, teisės, nors AB DNB bankui ieškovė nereiškia reikalavimų, AB DNB banko su ieškove nesieja sutartiniai santykiai. Ieškinio reikalavimai neturi ryšio su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis – ieškinys pareikštas atsakovui, o laikinosiomis apsaugos priemonės taikytos AB DNB banko atžvilgiu, t. y. teismas sustabdė AB DNB banko, kaip išieškotojo, naudai užvestą antstolio R. B. vykdomąją bylą, kurioje vykdomas skolos iš atsakovo A. M. išieškojimas, joje ieškovė nedalyvauja, nes neturi teisių į atsakovui priklausantį ir AB DNB bankui 2012 m. rugpjūčio 3 d. hipotekos lakštu, kodas (duomenys neskelbtini), įkeistą nekilnojamąjį turtą, užtikrinant kredito gavėjo T. M. įsipareigojimų AB DNB bankui pagal 2012 m. rugpjūčio 3 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2403-2012-186 su jos pakeitimais ir papildymais įvykdymą. Hipotekos kreditorius AB DNB bankas turi privilegijuotą pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto. Ieškinio reikalavimų patenkinimas neįtakotų AB DNB banko, kaip išieškotojo ir hipotekos kreditoriaus, teisių išieškoti pagal galiojantį vykdomąjį dokumentą atsakovo skolos iš AB DNB bankui įkeisto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), nes įkeisto turto savininko pasikeitimas neįtakoja hipotekos galiojimo (CK 4.170 str. 6 d.). Pagal CK 1.75 straipsnį sandorio neįregistravusios šalys (2012 m. birželio 20 d. išperkamosios nuomos sutartis nebuvo įregistruota viešame registre) negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis (AB DNB banką) ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remiantis kitais įrodymais. Ieškovės interesai į AB DNB bankui įkeistą turtą negali paneigti jo, kaip hipotekos kreditoriaus, teisių išieškoti atsakovo skolą iš hipoteka įkeisto turto, nes tokią teisę AB DNB bankas įgijo pagal galiojantį vykdomąjį dokumentą.

2. Neatsižvelgta, kad ieškinys yra aiškiai nepagrįstas. Ieškovė prašo pripažinti tariamai tarp jos ir atsakovo 2012 m. birželio 20 d. sudarytą išperkamosios nuomos sutartį pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartimi, tačiau prie ieškinio pridėta sutartis nėra pasirašyta jos šalių, vadinasi, nėra sudaryta. Be to, sutartis nėra patvirtinta notarine tvarka (CK 1.74 str. 1 d. 1 p.). 2012 m. birželio 20 d. atsakovas A. M. nebuvo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas, todėl negalėjo sudaryti su ieškove 2012 m. birželio 20 d. išperkamosios nuomos sutarties. Ieškovė nepateikė įrodymų teiginiams apie šalių tarpusavio susitarimus, sandorius „dėl akių“ ir pasekmes, kurių ji siekė, pagrįsti. Ieškovės reikalavimas pripažinti nepasirašytą/nesudarytą ir niekinę 2012 m. birželio 20 d. išperkamosios nuomos sutartį pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartimi yra teisiškai nepagrįstas, todėl nebuvo teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

3. Nukrypta nuo apeliacinės instancijos teismų formuojamos praktikos. Net bylose, kuriose skolininkai ginčija su banku sudarytų kreditavimo sutarčių nutraukimą kaip neteisėtą, nėra stabdomos vykdomosios bylos, nurodant, kad išieškojimo proceso sustabdymas iki to laiko, kol spręsis sutarties nutraukimo teisėtumo klausimas, būtų neproporcinga ir nepagrįstai kreditoriaus teises ribojanti priemonė.

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė prašo nutarties nekeisti. Nurodo, kad, nesustabdžius priverstinio išieškojimo veiksmų iš atsakovo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), vykdomojoje byloje Nr. 0085/14/01228, iškiltų reali grėsmė šalių sudarytos nekilnojamojo turto išperkamosios nuomos sutarties įvykdymui, kadangi šis nekilnojamasis turtas jau būtų perleistas tretiesiems asmenims, nežinantiems apie esamą nekilnojamojo turto išpirkimo teisę. Dėl to būtų pažeistas ir viešasis interesas, kadangi išieškojimas būtų vykdomas iš apsunkinto turto, apie tai neįspėjus potencialių turto įgijėjų. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neprivalėjo iš esmės išnagrinėti ieškovės reikalavimų pagrįstumo ir turėjo teisę ieškinį vertinti tik preliminariai. Atskirajame skunde nurodoma ginčo esmės neatitinkanti teismų praktika dėl vykdomųjų bylų nestabdymo ginčuose dėl kreditavimo sutarčių nutraukimo, nes šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl atsakovo ir trečiojo asmens AB DNB banko sudarytos kreditavimo sutarties. Išieškojimą vykdant iš asmens turto kito asmens naudai, laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas – yra susijusi ne su vienu asmeniu, o bent jau su dviem, kurie nebūtinai abu yra ginčo šalys. Dėl to tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas dažniausiai turi įtakos ir trečiųjų asmenų teisėms. Tai, kad bankas turi privilegijuotą teisę patenkinti kreditorinius reikalavimus iš nekilnojamojo turto, savaime nereiškia, jog šalių sandoris neturi reikšmės tolimesnei skolos išieškojimo eigai, o hipoteka neturės įtakos įgyvendinant šalių įsipareigojimus. Šiuo atveju vykdomo priverstinio išieškojimo sustabdymas neatima ir nepaneigia banko subjektinės teisės, tik ją laikinai suvaržo. Išsprendus ginčą civilinėje byloje, išieškojimo iš nekilnojamojo turto procesas galės būti vykdomas, tik VĮ Registrų centre būtų matomas įrašas dėl ieškovės teisės išsipirkti šį nekilnojamąjį turtą 2012 m. birželio 20 d. sutartyje numatytomis sąlygomis.

Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemones – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas ir įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – potenciali grėsmė, kad laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmus, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-786/2008, 2009 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-323/2009).

Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) turi būti nustatyta grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentu dėl netinkamai įvertinto preliminaraus ieškinio pagrįstumo.

Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas pirmiausia turi nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Visgi preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos prasme, pats ieškinys (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tokiu atveju įvertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje preliminaraus ieškinio pagrįstumo įvertinimo klausimu pasisakoma, kad tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t. t. Tik atlikęs preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą ir padaręs išvadą dėl egzistuojančios ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo tikimybės, teismas turėtų spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo kaip CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo. Šiame etape teismas turėtų vertinti šią grėsmę patvirtinančias aplinkybes pagal kiekvienam atvejui, priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų, individualiai taikytinus kriterijus (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).

Nagrinėjamu atveju iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, pateikė ieškinio reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė, kaip jau minėta, gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos stadijoje. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje civilinės bylos stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą), kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė tikėtinai nepagrindė pareikšto ieškinio reikalavimų, o teismas klaidingai sprendė dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo. Apeliantės argumentai dėl ieškinio nepagrįstumo bus vertinami tik bylą nagrinėjant iš esmės ir nėra vertinami klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimo metu, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Visgi apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumentą, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu.

CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte yra įtvirtinta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-678/2013 išaiškino, kad ši laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma, kai prasidėjus vykdymo procesui skolininkas ar kitas asmuo įstatymų nustatyta tvarka ginčija vykdomąjį dokumentą, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas (pvz., notarų vykdomieji įrašai užprotestuotuose ar neprotestuotinuose vekseliuose, ginčijami patys vekseliai ir pan.), trečiasis asmuo ginčija tarp kitų asmenų sudarytą sandorį, kurio pagrindu priimto teismo ar arbitražo sprendimo vykdymo procesas jau prasidėjo. Pažymėjo, kad ši laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma ir tais atvejais kai atitinkamą vykdomąjį dokumentą ar sandorį ginčija ne skolininkas, o kitas suinteresuotas asmuo.

Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinyje prašo pripažinti 2012 m. birželio 20 d. sudarytą nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), išperkamosios nuomos sutartį pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartimi išperkamosios nuomos sutartyje numatytomis sąlygomis, pakeisti 2012 m. birželio 20 d. sudarytos išperkamosios sutarties 2.2 punktą dėl skaičiuotinų 12 proc. metinių palūkanų ir nustatyti 3 proc. metines palūkanas. Iš byloje esančio 2012 m. rugpjūčio 3 d. sutartinės hipotekos sandorio matyti, kad atsakovui A. M. nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), yra įkeistas AB DNB bankui, užtikrinant įsipareigojimus, kylančius iš 2012 m. rugpjūčio 3 d. kreditavimo sutarties Nr. K-2403-2012-186 su vėlesniais jos sąlygų pakeitimais ir papildymais. 2014 m. liepos 4 d. yra išduotas vykdomasis įrašas priverstinai išieškoti hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo sumą iš A. M. hipotekos kreditoriaus AB DNB banko naudai pagal 2012 m. rugpjūčio 3 d. hipotekos sandorį su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Taigi ieškovė neginčija vykdomojo dokumento, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas, ar sandorio, kurio pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas. Dėl to laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas nagrinėjamoje byloje negalėjo būti taikoma, nes ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo priėmimas ir jo vykdymas nėra susijęs su antstolio R. B. vykdomu priverstiniu išieškojimu iš atsakovo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), ir nedaro įtakos šiam išieškojimui.

Pažymėtina, kad ieškovė prašė taikyti tik vieną laikinąją apsaugos priemonę – išieškojimo vykdymo procese sustabdymą, taip pat prašė įpareigoti VĮ Registrų centrą padaryti įrašą Nekilnojamojo turto registre apie vykstantį ginčą dėl konkretaus nekilnojamojo turto. Pastarasis prašymas susijęs su CPK 137 straipsnio 6 dalies įgyvendinimu, tačiau pirmosios instancijos teismas, aprašomojoje nutarties dalyje nurodęs, kad ieškovė prašo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – išieškojimo vykdymo procese sustabdymą, patenkinęs ieškovės prašymą, pritaikė dvi laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė išieškojimą vykdymo procese ir nurodė padaryti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, nors ieškovė nebuvo pareiškusi prašymo dėl tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymo ir pagrindusi šios laikinosios apsaugos priemonės taikymo būtinumo. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 2 dalimi, teismas savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacine tvarka revizuojamoje nutartyje nėra nurodytų aplinkybių, dėl kurių pirmosios instancijos teismas sprendė buvus pagrindą CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą laikinąją apsaugos priemonę taikyti savo iniciatyva, todėl spręstina, kad laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo nagrinėjamoje byloje pritaikyta nepagrįstai, be to, pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė negali užtikrinti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė nurodo sutinkanti, kad, išsprendus ginčą civilinėje byloje, išieškojimo iš nekilnojamojo turto procesas galės būti vykdomas, tačiau potencialūs turto įgijėjai turi žinoti apie turto apsunkinimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 137 straipsnio 6 dalies reikalavimus teisėjas, priėmęs pareiškimą dėl civilinės bylos dėl registruojamo daikto teisinio statuso arba daiktinių teisių į jį iškėlimo, ne vėliau kaip kitą darbo dieną apie tai praneša viešo registro tvarkytojui, kuriame įregistruotas daiktas ar daiktinės teisės į jį. Nors civilinės bylos iškėlimo fakto įregistravimas Nekilnojamojo turto registre neatlieka laikinųjų apsaugos priemonių funkcijų ir yra informacinio pobūdžio, šio fakto įregistravimas Nekilnojamojo turto registre nevaržo nekilnojamojo daikto savininko nuosavybės teisių į šį daiktą ir neužkerta disponavimo šiuo daiktu galimybių, tačiau potencialūs turto įgijėjai yra įspėjami apie vykstančius teisinius ginčus dėl ketinamo įsigyti nekilnojamojo turto.

Teismų praktikoje pažymima, kad pats savaime ieškinio padavimas ar net jo patenkinimas nereiškia, jog yra pagrindas taikyti ir palikti galioti laikinąsias apsaugos priemones, kurios nebeatlieka sprendimo įvykdymo užtikrinimo funkcijos ar yra aiškiai perteklinės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturi būti savitikslis, kadangi toks jų taikymas pažeistų ekonomiškumo bei proporcingumo principus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-45-516/2015). Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad ieškovei neginčijant vykdomojo dokumento, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas, tačiau sustabdžius išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, būtų nepagrįstai ignoruojama hipotekos instituto prasmė ir akivaizdžiai neproporcingai apribotos apeliantės, kaip hipotekos kreditorės, teisės.

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Dėl to skundžiama nutartis panaikintina, klausimas išspręstinas iš esmės ir ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas (CPK 329 str. 1 d., 338 str., 337 str. 1 d. 2 p.).

Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, nepasisakytina dėl kitų atskirojo skundo argumentų.

Teismas, vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Netenkinti ieškovės S. K. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teisėja              Virginija Lozoraitytė