Civilinė byla Nr. 3K-3-211-684/2015
Teisminio proceso Nr. 2-03-3-00030-2012-6
Procesinio sprendimo kategorija 113.6.1.9 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Alės Bukavinienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas ginčas dėl taikytinos (Lietuvos ar Vokietijos) teisės, kai draudikas, apdraudęs vilkiko valdytojų civilinę atsakomybę, atlygino Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytą žalą ir reiškia atgręžtinį reikalavimą priekabos valdytojų civilinės atsakomybės draudikui.
2008 m. liepos 22 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu vilkikas (duomenys neskelbtini) , valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) , sukabintas su priekaba valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) , apgadino kito asmens turtą. Vilkiko (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale, priekabos, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) , valdytojo civilinė atsakomybė – AB „Lietuvos draudimas“. Ieškovas pagal korespondento žaloms administruoti eismo įvykio valstybėje pateiktą sąskaitą atlygino 10646,93 PLN (3016,25 Eur) išlaidas, susijusias su eismo įvykio metu padaryta žala, 2011 m. gruodžio 21 d. su pretenzija kreipėsi į atsakovą, prašydamas grąžinti 50 procentų nuo išmokėtos nukentėjusiam asmeniui sumos, tačiau atsakovas tai daryti atsisakė. Kilus ginčui dėl ieškovo teisės pareikšti regresinį reikalavimą atsakovui kaip solidariosios prievolės atlyginti draudėjo padarytą žalą turėtojui ir ginčui taikytinos teisės, ieškovas kreipėsi į teismą ir nurodė, kad nustatant už eismo įvykį atsakingus asmenis, atsakomybės pagrindą, eismo įvykio metu padarytos žalos dydį taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis teisė, t.y. Vokietijos teisė (LR CK 1.44 straipsnis, 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 3, 8 straipsniai). Vokietijos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 27 d. sprendime (IV ZR 279/08) išaiškino, kad transporto priemonės ir priekabos sudaryto junginio padarytą žalą per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikai. Vadovaujantis Vokietijos Kelių eismo įstatymo 7 straipsnio l dalimi, Privalomojo draudimo įstatymo 3 straipsnio Nr. l, Vokietijos civilinio kodekso 421 straipsniu, draudikai atsako solidariai. Ieškovo teigimu, solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam tenkančią dalį (CK 6.9 straipsnis).
Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 1508,13 Eur (5207,26 Lt) draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovo manymu, ieškovas nepagrįstai remiasi Hagos konvencija, nes ji netaikytina atgręžtiniams reikalavimams tarp draudikų ar privalančių atsakyti asmenų (2 straipsnio 4, 5 dalys), o šioje byloje kilęs ginčas būtent dėl teisės į atgręžtinį reikalavimą. Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas nelaikytinas precedentine taisykle, yra antrinis teisės šaltinis, nesukuriantis trečiosioms šalims teisių ar pareigų. Juolab kad teismo sprendime nurodyti kai kurie teisės aktai netaikytini ginčo objektui, nes jie galiojo iki 2008 metų. Be to, toje byloje aptartos faktinės aplinkybės neatitinka sprendime pateikto išaiškinimo, nes įvykį sukėlė tik vilkikas. Ieškovas, remdamasis Vokietijos teise, kartu su ieškiniu privalėjo pateikti visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, tos teisės oficialų aiškinimą, o ne apsiriboti pavieniu teismo sprendimu. Ieškovo nurodytu Vokietijos teismo sprendimu negali būti remiamasi dar ir todėl, kad jis negali būti taikytinas atgal įvykiams, kurie įvyko iki sprendimo paskelbimo. Atsakovo teigimu, draudimo išmokos suma išmokėta nepagrįstai, neįsitikinus draudžiamojo įvykio buvimu, nepagrindus atsakingo asmens kaltės konkrečiais įrodymais. Esant neišspręstam kaltės klausimui ieškovas neturėjo teisinio pagrindo išmokėti draudimo išmokos galimai nukentėjusios transporto priemonės valdytojui. Ieškovas neįvykdė visų savo kaip draudiko pareigų, kylančių iš draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų, ir išmokėjo draudimo išmoką, neįsitikinęs draudimo įvykio buvimu, todėl neigiamų padarinių našta negali būti perkeliama atsakovui.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ginčo atveju ieškovas reiškė atgręžtinį reikalavimą atsakovui kaip solidariam skolininkui, todėl, vadovaujantis 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 2 straipsnio 4, 5 punktais, šiems santykiams netaikytinos Konvencijos nuostatos bei negali būti taikoma Vokietijos teisė. Vokietijoje galiojančiame Įstatyme dėl draudimo sutarčių nustatyta, kad jei kuriai nors draudimo sutarčiai turi būti taikoma kitos šalies teisė, tas draudikas, kuriam galioja kitos šalies teisė, turi teisę reikalauti iš kitų draudikų kompensacijos tik tuomet, jei pagal taikomą teisę jis pats yra įpareigotas kitiems draudikams sumokėti kompensaciją. Pagal CK 1.37 straipsnio 6 dalį draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė verslo vieta. Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas yra Lietuvos Respublikoje veikiantys subjektai, kuriems draudimo sutarčių sudarymą, jų nuostatas ir kitus su draudimo teisiniais santykiais susijusius aspektus reguliuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai. Teismas, vadovaudamasis CK 1.21 straipsnio 1 dalimi, atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad jam negalėjo būti taikoma Lietuvos teisė, nes ieškovo pagrindinė verslo vieta yra ne Lietuvoje, o Latvijoje, ir pažymėjo, kad draudiko, kaip skolininko statusas grindžiamas ne civilinės deliktinės atsakomybės draudimo santykiais, o sutartiniais privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiais. Ieškovas, kaip velkančiosios transporto priemonės draudikas, išmokėdamas nukentėjusiesiems draudimo išmokas, vadovavosi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 16 straipsnio 5 dalimi, tačiau teismas konstatavo, kad priekabos, kaip transporto priemonės, atsakomybė šioje byloje pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalį nenustatyta: vilkikas (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , vykdamas pakrauti krovinį į Kelną, kelyje susidūrė su mikroautobusu (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , nes stabdant neužsidegė mikroautobuso stabdymo žibintai. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusiam įvykio metu asmeniui žalą būtų sukėlusi ieškovo nurodyta priekaba dėl atsikabinimo ar kitų priekabos defektų. Teismo nuomone, pripažinus, kad ginčo atveju negali būti taikoma Vokietijos teisė, o Lietuvos teisė nenustato solidarios draudikų atsakomybės ginčo atveju, kiti atsakovo argumentai dėl netinkamo draudimo bylos administravimo, kurių pagrindu ieškinys turi būti atmestas, neturėjo teisinės reikšmės.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. gegužės 16 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Kolegija nustatė, kad eismo įvykį sukėlė vilkikas su sukabinta priekaba, abi šios transporto priemonės buvo apdraustos, tačiau skirtingų draudikų; žalą atlygino vilkiko draudikas, kuris, pareikšdamas ieškinį, tvirtino, kad pagal eismo įvykio vietos valstybės, t. y. Vokietijos, teisę šiuo atveju taikytina solidarioji draudikų atsakomybė. Taigi byloje iš esmės keliamas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas, siekiant nustatyti už eismo įvykį atsakingą subjektą – vilkiką, priekabą ar juos abu. Deliktiniams teisiniams santykiams turėtų būti taikoma eismo įvykio vietos valstybės teisė, tačiau ieškovas pareiškė atgręžtinį reikalavimą priekabos draudikui, t. y. tarp dviejų draudikų susiklostantys civiliniai teisiniai santykiai yra ne deliktinės, o sutartinės kilmės, todėl šiems atgręžtiniams reikalavimams kolegija netaikė Hagos konvencijos, taip pat eismo įvykio vietos valstybės teisės (Hagos konvencijos 2 straipsnio 5 dalis). CK 1.37 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė. Kadangi Atsakovas savo nuolatinę veiklą vykdo Lietuvos Respublikoje, šioje byloje kilusiam ginčui spręsti kolegija taikė Lietuvos Respublikos teisę. Kolegija pažymėjo, kad TPVCAPD 16 straipsnio 1 dalis skirta sureguliuoti tarp nukentėjusiojo asmens ir draudiko susiklosčiusius santykius, bet nėra taikoma dviejų draudikų santykiams reguliuoti. TPVCAPDĮ yra priimtas įgyvendinant ES direktyvas, nustatančias privalomąjį motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, nacionalinis įstatymas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti aiškinami direktyvų siekiamais tikslais. Direktyvos 14 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys: a) vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galiotų visoje bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse; ir b) tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Analogiškos nuostatos įtvirtintos TPVCAPD įstatyme: Draudimo sutartys, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai (TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalis). Kolegija, aiškindama Direktyvos 14 straipsnį, nurodė, kad juo nesiekiama suderinti civilinės atsakomybės sistemų valstybėse narėse ir valstybėms narėms palikta laisvė nustatyti transporto priemonių eismo įvykiams taikomą civilinės atsakomybės sistemą. Dėl to Lietuvos teisės taikymas nepažeidė Direktyvos nuostatos, kad išmokos mokėjimui taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė, reglamentuojanti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Kolegija pažymėjo, kad pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalį išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Jeigu velkama transporto priemonė (kuriai vairuotojas nebūtinas) prieš eismo įvykį atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės, dėl atsikabinusia transporto priemone padarytos žalos išmoka mokama pagal draudimo sutartį, kuria apdrausta atsikabinusios transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, jeigu dėl žalos padarymo atsakomybė kyla velkamos transporto priemonės valdytojui. Kolegijos vertinimu, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad prieš įvykusį eismo įvykį velkama transporto priemonė, kurios draudikas yra atsakovas, atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės, kurios draudikas yra ieškovas. Dėl to nebuvo teisinio pagrindo daryti išvadą, kad atsakovui kilo prievolė atlyginti pusę ieškovo nukentėjusiajam asmeniui išmokėtos draudimo sumos.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Kasacinis skundas grindžiamas argumentais dėl vilkiko ir priekabos draudikų atsakomybės pasidalijimo už eismo įvykių metų padarytą žalą: abiejų draudikų prievolė mokėti draudimo išmokas nukentėjusiesiems eismo įvykio metu bei, ieškovui išmokėjus draudimo išmoką nukentėjusiajam, draudikų tarpusavio atsiskaitymų prievolė, t. y. sprendžiant, ar ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą, susiformavo teisinis draudikų ir nukentėjusiųjų santykis, kuriam taikytina Vokietijos Federacinės Respublikos teisė, o teisiniam draudiko atgręžtiniam reikalavimui kitam draudikui santykiui taikytina Lietuvos Respublikos teisė.
Dėl draudikų prievolės mokėti draudimo išmokas nukentėjusiesiems. Vokietijos tarptautinėje privatinėje teisėje nukentėjusiosios šalies teisė pareikšti reikalavimą draudikui suprantama kaip teisė, kuri priklauso deliktinei sričiai, o ne draudimo sutarčiai, todėl nustatant, ar įvyko draudžiamasis įvykis pagal priekabos TPVCAPD sutartį ir ar atsakovui kilo atsakomybė atlyginti Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytų nuostolių dalį, byloje turėjo būti taikomi CK 1.44 straipsnis ir 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos 3 straipsnis. Pagal TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalį įprastinė ar pasienio draudimo sutartis suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą, jei ši apsauga yra didesnė. Kadangi priekabos TPVCAPD draudiko teikiama draudimo apsauga pagal Vokietijos teisės aktus yra didesnė (solidari su vilkiko TPVCAPD draudiko teikiama draudimo apsauga) nei pagal Lietuvos teisės aktus (pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalį už Lietuvoje įvykusius eismo įvykius išmoką beveik visais atvejais moka vien tik vilkiko TPVCAPD draudikas), tai šioje byloje atsakovo teikiamos draudimo apsaugos apimtis turėjo būti nustatoma pagal Vokietijos teisę. Taigi ir atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ sudaryta priekabos TPVCAPD sutartis už Vokietijoje įvykusius eismo įvykius turi užtikrinti tokią draudimo apsaugą, kokios reikalaujama pagal Vokietijos, o ne Lietuvos Respublikos, teisės aktus. Be to, pagrindinėje ginčo santykius reglamentuojančioje teisės normoje – TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje – įtvirtinta imperatyvi nuoroda į Vokietijos TPVCAPD reglamentuojančius teisės aktus. Kasatoriaus nuomone, byloje negalėjo būti taikoma apeliacinės instancijos teismo nurodyta CK 1.37 straipsnio 6 dalis, nes specifinius ginčo santykius reglamentuoja specialioji teisės norma (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalis), turinti viršenybę prieš bendrąją (CK 1.37 straipsnio 6 dalį) teisės normą. Juolab kad pagal CK 6.988 straipsnio 3 dalį privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje taikytinas pirmiau aptartas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, kuris laikytinas specialiuoju įstatymu, turinčiu viršenybę prieš bendrąsias teisės normas, išdėstytas civiliniame kodekse. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Taigi, sprendžiant ar AB „Lietuvos draudimas“ kilo atsakomybė išmokėti draudimo išmoką pagal priekabos TPVCAP draudimo sutartį, turi būti vadovaujamasi Vokietijos Federacinės Respublikos, t. y. valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, TPVCAP draudimą reglamentuojančiais teisės aktais, o apeliacinės instancijos teismo taikyta TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis reglamentuoja eismo įvykius, įvykusius Lietuvos Respublikoje, draudimo apsaugos apimtį dėl užsienyje įvykusių eismo įvykių reglamentuoja specialioji teisės norma – TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalis. Kasatoriaus teigimu, byloje negalėjo būti taikyta CK 1.37 straipsnio 6 dalis dar ir dėl to, kad būtų paneigta civilinės atsakomybės draudimo esmė, nes prieš nukentėjusįjį asmenį eismo įvykio kaltininkas privalėtų atsakyti pagal žalos padarymo vietos teisę, o kaltininko civilinės atsakomybės draudikas – pagal Lietuvos Respublikos teisę. Be to, nepagrįstai susiaurėtų nukentėjusiųjų dėl Vokietijoje įvykusių eismo įvykių teisės, t. y. nukentėjusiojo teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo priklausytų nuo aplinkybės, kurios ES valstybės draudiko apdraustas transporto priemonės valdytojas padarė nukentėjusiajam žalos. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvados dėl Lietuvos teisės taikymo nustatant, ar įvyko draudžiamasis įvykis pagal priekabos TPVCAPD sutartį, yra neteisingos ir nepagrįstos, juolab kad teismai nesiaiškino, ar įvyko draudžiamasis įvykis pagal priekabos TPVCAPD sutartį, todėl jų išvados dėl atgręžtinio reikalavimo negalimumo neišanalizavus, ar tokia reikalavimo teisė apskritai egzistuoja, yra neteisėtos. Iš byloje esančio Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo matyti, kad transporto priemonių (vilkiko ir priekabos) junginys Vokietijoje yra laikomas ne dviem atskiromis transporto priemonėmis, bet vienu eksploataciniu vienetu, kuriam galioja dvi draudimo sutartys. Vokietijos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad vienam iš draudikų suadministravus visą žalą, kitas privalo jam grąžinti pusę išmokėtos sumos nepriklausomai nu to, ar eismo įvykis įvyko priekabai esant sujungtai ar atsiskirusiai. Vadovaujantis į bylą pateiktais teisės aktais, draudikų atsakomybė prieš nukentėjusiuosius yra solidari, o jų tarpusavio dalys solidariojoje prievolėje yra lygios. Nustačius, kad atsakovo AB „Lietuvos draudimas“, kaip priekabos valdytojų TPVCAPD draudiko, atsakomybė už Vokietijoje įvykusius eismo įvykius yra solidari su ieškovu, byloje turėjo būti analizuota AAS „Gjensidige Baltic“, atlyginusio visą žalą nukentėjusiajam, atgręžtinio reikalavimo teisė į atsakovą.
Dėl draudikų tarpusavio atgręžtinių reikalavimų teisinio vertinimo. Solidarioji ieškovo ir atsakovo prievolė prieš nukentėjusįjį asmenį numatyta tiek Vokietijos teisės aktuose, tiek CK CK 6.6 straipsnio 3 dalyje. Šiuo atveju abiejų proceso šalių prievolė yra susijusi su jų draudimo paslaugų teikimu to paties eksploatacinio vieneto – vilkiko ir priekabos junginio – tam pačiam valdytojui (abu draudikai draudžia to paties vairuotojo civilinę atsakomybę). Minėtam junginiui padarius žalos trečiajam asmeniui, jo valdytojo civilinę atsakomybę apdraudę draudikai prieš nukentėjusįjį asmenį privalo atsakyti solidariai. Ginčo atveju nukentėjusiojo teisė reikalauti žalos atlyginimo pasibaigė jam gavus draudimo išmoką iš ieškovo, tačiau byloje nėra pagrindo, leidžiančio teigti, kad atsakovo TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalies pagrindu kilusi solidarioji prievolė būtų pasibaigusi. Kadangi žalą nukentėjusiajam visiškai atlygino vienas iš solidariųjų skolininkų (ieškovas), jis įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę iš kito solidaraus skolininko (atsakovo) reikalauti grąžinti pusę išmokėtos draudimo išmokos (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo atgręžtiniam reikalavimui į atsakovą taikytina Lietuvos Respublikos teisė, tačiau, netinkamai išanalizavus teisinį draudikų ir nukentėjusiojo santykį, buvo neteisingai išspręsta byla. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-292/2014, argumentai dėl taikytinos teisės yra nepakankama, byla spręsta neanalizavus informacijos apie Vokietijos teisės turinį, todėl būtina nurodytoje nutartyje taikytas teisės normas analizuoti atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės aktų turinį. Taigi, būtina atsakyti į klausimą, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 14 straipsnio b) punkto nuostata turi būti aiškinama taip, kad nacionalinėje teisėje įgyvendinant Direktyvą numatytos priemonės (TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalis ir 16 straipsnio 1 dalis) taikytinos visais atvejais, draudimo apsaugos apimtį siejant su eismo įvykio vietos teise ar taip, kad nacionalinėje teisėje, atsižvelgiant į reikalavimą išmokėti draudimo išmoką reiškiantį subjektą (nukentėjusysis ar jo teises perėmęs asmuo) gali būti nustatytos Direktyvoje nenumatytos šios taisyklės išimtys (CK 1.37 straipsnio 6 dalis, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis), leidžiančios draudimo apsaugos apimtį nustatyti ne pagal įvykio vietos teisę, bet pagal draudiko buveinės valstybės teisę.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad byloje nėra ginčo, jog eismo įvykio metu trečiojo asmens patirtai žalai atlyginti taikytina eismo įvykio vietos teisė, t. y. Vokietijos teisė. Šioje byloje svarbu nustatyti, kokia teisė taikytina draudimo sutartyje numatytiems įsipareigojimams, kurie saisto draudiką ir draudėją, nes trečiajam asmeniui žala yra pilnai atlyginta ir prievolė kompensuoti trečiajam asmeniui eismo įvykio metu padarytą žalą yra pasibaigusi jos tinkamu įvykdymu (CK 6.123 straipsnis). Kasatorius klaidingai atgręžtinio reikalavimo teisinius pagrindus kildina iš delikto, t. y. šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl atgręžtinio reikalavimo, jo pagrindų ir dydžio, o ne dėl žalos atlyginimo, todėl AB „Lietuvos draudimas“ prievolės turi būti kildinamos iš draudimo teisinių santykių, konkrečiai iš įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties ir įstatymo nuostatų. CK 1.37 straipsnio 6 dalies taikymas jokiu būdu nesusiaurina nukentėjusiųjų dėl Vokietijoje įvykusių eismo įvykių teisės reikalauti žalos bei jos dydžio, nes nukentėjusiojo žalos atlyginimo limitas priklausytų ne nuo TPVCAPDĮ nustatytų sumų, bet nuo Vokietijos įstatymuose įtvirtintų žalos dydžio atlyginimo ribų. Kasatorius, teigdamas, kad CK 1.37 straipsnio 6 dalies taikymas paneigia civilinės atsakomybės draudimo esmę, remiasi vien tik savo paties, niekuo nepagrįstais samprotavimais apie situaciją, kai draudikas turėtų teisę neatlyginti žalos, kurią privalėtų atlyginti eismo įvykio kaltininkas. Atsakovo teigimu, draudimo sutarčiai turi būti taikytina teisė, pagal kurią pastaroji yra sudaryta (Lietuvos Respublikos teisė), o ne ta, kuri taikytina deliktui, iš kurio kilusią žalą atlygina draudikas. Kasatorius taip pat nepagrįstai preziumuoja draudikų solidariąją prievolę pagal Vokietijos teisę. Vokietijoje galiojančio Įstatymo dėl draudimo sutarčių 59 straipsnyje nustatyta, kad jei kuriai nors draudimo sutarčiai turi būti taikoma kitos šalies teisė, tas draudikas, kuriam galioja kitos šalies teisė, turi teisę reikalauti iš kitų draudikų kompensacijos tik tuomet, jei pagal jam taikomą teisę jis pats yra įpareigotas kitiems draudikams sumokėti kompensaciją. Šiuo atveju ieškovui taikytina Lietuvos Respublikos teisė pagal CK 1.21 straipsnio 1 dalį, nes Vokietijos teisės akte, kuriuo grindžiamas ir Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas, dėl atsakomybės pagal draudimo sutartis yra nuoroda į Lietuvos Respublikos teisės normas, sprendžiant atgręžtinio reikalavimo galimumą. Byloje nenustatytų teisinių pagrindų, dėl kurių ieškovas galėtų reikšti atgręžtinį reikalavimą AB „Lietuvos draudimas“ kaip solidariajam skolininkui nei pagal Vokietijos, nei pagal Lietuvos Respublikos teisę. Vokietijos teisėje regresas kildinamas iš draudimo sutartinių santykių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 3K-3-292/2014 konstatavo, kad tarp skirtingų draudikų susiklostantys civiliniai teisiniai santykiai yra ne deliktinės, o sutartinės kilmės. Federalinio Aukščiausiojo Teismo (BGH) 2010 m. spalio 27 d. sprendimas yra ginčytinas, jame teigiama, kad Federalinio Aukščiausiojo Teismo interpretacija nei atspindi įstatymo leidėjo interpretacijas, nei garantuoja visas puses tenkinantį sprendimą. Vadinasi, šis sprendimas yra pavienis, jame nagrinėta situacija yra specifinė, ratio decidendi skiriasi, sprendimas priimtas pagal nebegaliojančius teisės aktus. Dar daugiau, kasatorius vadovaujasi teismo sprendimu kaip precedentine taisykle santykiams, susiklosčiusiems iki šios taisyklės suformulavimo, t. y. 2008 metais įvykusiam eismo įvykiui, 2010 metais suformuluota precedentinė taisyklė nėra ir negali būti taikytina, nes ji neturi grįžtamosios galios. Kasatoriaus prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą atsakovas laiko nepagrįstu bylos vilkinimu, nes suformuluotas klausimas nėra Europos Sąjungos Teisingumo Teismui priskirtinas teisės klausimas. Kasatorius kelia klausimą, kaip reikia aiškinti Lietuvos Respublikos teisės aktuose esančias teisės normas, o ne Europos Sąjungos teisės normas, nenurodo, kas yra neaišku dėl Direktyvos 14 straipsnio b punkto, taip pat neginčija Direktyvos tinkamo įgyvendinimo Lietuvos Respublikos teisės aktuose, todėl kreipimasis dėl prejudicinio sprendimo netikslingas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. spalio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-415/2014, kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, be kita ko, dėl Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) 14 straipsnio b punkto nuostatos išaiškinimo. Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punkte reglamentuojama, kad valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti, ar Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punkte yra įtvirtinta kolizinė taisyklė, kuri ratione personae turi būti taikoma ne tik nuo eismo įvykių nukentėjusiems asmenims, bet ir už eismo įvykio metu sukeltą žalą atsakingos transporto priemonės draudikams, nustatant jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę.
Nagrinėjamoje byloje, kaip ir pirmiau nurodytoje, ieškovas kelia klausimus ir dėl Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punkto bei šios nuostatos įgyvendinamųjų TPVCAPDĮ normų aiškinimo ir taikymo, nustatant taikytiną teisę draudikų – ieškovo ir atsakovo – tarpusavio santykiams. Ieškovas yra pateikęs kasaciniam teismui prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo iš esmės analogišku klausimu – dėl Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punkto nuostatos išaiškinimo.
Proceso teisės normose nenustatyta pareigos teismui sustabdyti bylos nagrinėjimą, jei į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su analogišku prašymu kreipiamasi kitoje byloje. Tačiau toks teisinis reguliavimas nekliudo teismui spręsti dėl bylos sustabdymo savo iniciatyva, jei pripažįstama, kad kitoje byloje kreiptasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją sprendžiamam ginčui aktualių teisės normų aiškinimo klausimais, ir pripažinti, kad bylą sustabdyti yra būtina (CPK 164 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose įtvirtintų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenustatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės (CPK 1623 straipsnis).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio dalykas ir pagrindas yra susiję su civiline byla Nr. 3K-3-415/2014 (abiejose bylose tas pats ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką, kompensuojančią 100 proc. nukentėjusiųjų nuo Vokietijoje įvykusių draudžiamųjų įvykių, kai jų metu vilkiko valdytojo civilinė atsakomybė sutartimi buvo apdrausta ieškovo, o priekabos valdytojo civilinė atsakomybė – atsakovo, patirtos žalos, reiškia reikalavimą regreso tvarka priteisti pusę išmokėtos sumos), klausimas dėl Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punkto nuostatos aiškinimo, t. y. ar ji turėtų būti laikoma taikytinos teisės taisykle ne tik nukentėjusių nuo eismo įvykių asmenų apsaugos atveju, bet ir sprendžiant klausimus, susijusius su transporto priemonių junginį apdraudusių draudikų tarpusavio santykiais, yra aktualus ir nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija, siekdama užtikrinti teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir kasacinio teismo jurisprudencijos tęstinumą, sprendžia, kad yra tikslinga sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2014 (CK 164 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1623 straipsniu, 164 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 356 straipsnio 3 dalimi,
n u t a r i a :
Sustabdyti civilinės bylos Nr. 3K-3-211-684/2015 nagrinėjimą iki tol, kol bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2014.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas Simniškis
Virgilijus Grabinskas
Alė Bukavinienė