LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo R. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. N. ieškinį atsakovams L. P., uždarajai akcinei bendrovei „Užupio apartamentai“, kooperatinei bendrovei „Vilniaus kredito unija“ dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir hipotekos sutarties pripažinimo negaliojančia,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

Ieškovas R. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2022 m. rugsėjo 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų L. P. ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Užupio apartamentai“; 2) taikyti dvišalę restituciją, įpareigojant atsakovą L. P. grąžinti atsakovei UAB „Užupio apartamentai“ 350 000 Eur, o atsakovei UAB „Užupio apartamentai“ grąžinti atsakovui L. P. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas); 3) pripažinti negaliojančia 2023 m. birželio 6 d. hipotekos sutartį Nr. MK-6176, sudarytą tarp atsakovių UAB „Užupio apartamentai“ ir kooperatinės bendrovės (toliau – KB) „Vilniaus kredito unija“; 4) priteisti ieškovui iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad ieškovas atsakovų 2022 m. rugsėjo 15 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovas L. P. už 350 000 Eur kainą pardavė atsakovei UAB ,,Užupio apartamentai“ vienintelį turėtą turtą – Žemės sklypą, ginčija Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu. Pažymėjo, kad turi neabejotiną ir galiojančią 52 351,59 Eur reikalavimo teisę į atsakovą L. P., įgytą pagal 2015 m. gruodžio 21 d. su P. D. sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Nurodė, kad atsakovai, sudarydami ginčo sandorį už žymiai mažesnę nei turto rinkos vertė kainą, pažeidė ieškovo teises. Kito turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, atsakovas L. P. neturi. Ginčijamo sandorio šalys neprivalėjo sudaryti, o jį sudarydamos buvo nesąžiningos. Todėl yra visos sąlygos sandorį pripažinti negaliojančiu ir taikyti restituciją.

Ieškinio reikalavimui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti Žemės sklypą, uždraudžiant atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su Žemės sklypu, įskaitant, bet neapsiribojant, perleidimu, įkeitimu, bet kokiu kitokiu suvaržymu ir bet kokiais kitais veiksmais, kuriais būtų siekiama pakeisti nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo metu egzistuojančią teisinę ir (ar) faktinę Žemės sklypo padėtį.

Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – atliko įrašą viešame registre, uždraudžiant atsakovei UAB „Užupio apartamentai“ perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti nekilnojamąjį turtą – Žemės sklypą, iki kol įsiteisės teismo sprendimas šioje civilinėje byloje.

Atsakovė UAB „Užupio apartamentai“ kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo sumokant užstatą, kuriuo prašė: 1) įpareigoti atsakovę UAB „Užupio apartamentai“ įmokėti į Vilniaus apygardos teismo sąskaitą 52 351,59 Eur, kaip UAB „Užupio apartamentai“ užstatą ieškovui R. N. galimai palankaus teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įvykdymui užtikrinti; 2) teismui nusprendus netenkinti 1 punkte nurodyto prašymo, įpareigoti atsakovę UAB „Užupio apartamentai“ įmokėti į Vilniaus apygardos teismo sąskaitą teismo nustatytą pinigų sumą kaip atsakovės mokėtiną užstatą ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įvykdymui užtikrinti; 3) nurodyti teismo sąskaitos numerį, į kurią atsakovė galėtų pervesti teismo įpareigotą sumokėti pinigų sumą teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui; 4) atsakovei sumokėjus į teismo sąskaitą teismo įpareigotą sumokėti pinigų sumą, skubiai vykdytina nutartimi panaikinti 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę, nutartį leisti vykdyti skubiai. 

Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 21 d. nutartimi, kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-20-464/2025, iš dalies patenkino atsakovės UAB „Užupio apartamentai“ prašymą ir įpareigojo atsakovę UAB „Užupio apartamentai“ per 5 darbo dienas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 52 351,59 Eur užstatą ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti; įvykdžius įpareigojimą ir teismo nutarčiai įsiteisėjus, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre, uždraudžiant atsakovei UAB „Užupio apartamentai“ perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti nekilnojamąjį turtą – Žemės sklypą; kitą prašymo dalį atmetė.

2024 m. spalio 24 d. teisme gautas atsakovės UAB „Užupio apartamentai“ pranešimas bei įrodymai, pagrindžiantys kad atsakovė į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą įmokėjo 52 351,59 Eur užstatą.  

Ieškovas 2025 m. vasario 13 d. pateikė teismui prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 21 d. nutarties pakeitimo, kuriuo prašė: 1) pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 21 d. nutarties dalį, kuria atsakovė UAB „Užupio apartamentai“ buvo įpareigota įmokėti 52 351,59 Eur užstatą ir nustatyti, kad: į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) iš viso turi būti įmokėta 62 261,67 Eur užstatas; įpareigoti atsakovą L. P. ir (arba) atsakovę UAB „Užupio apartamentai“ įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 9 910,08 Eur skirtumą; 2) palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre, uždraudžiant atsakovei UAB „Užupio apartamentai“ perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti nekilnojamąjį turtą – Žemės sklypą, iki atsakovai L. P. ir (arba) UAB „Užupio apartamentai“ įmokės į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 9 910,08 Eur skirtumą.

Prašyme nurodė, kad 2025 m. vasario 12 d. ieškovas iš antstolės B. Č. gavo atsakymą, kuriame nurodyta, kad atsakovo L. P. įsiskolinimas ieškovui yra 62 261,67 Eur. Kadangi 2025 m. vasario 12 d. ieškovui tapo žinoma, kad 2023 m. spalio 23 d. atsakovės UAB „Užupio apartamentai“ įmokėto užstato nepakaks ieškovo reikalavimui (62 261,67 Eur) užtikrinti, yra pagrindas pakeisti nutarties dalį dėl užstato (52 351,59 Eur) įmokėjimo ir iki bus įmokėta likusi užstato dalis, palikti galioti pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę. Kadangi užstatu nėra užtikrinamas ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas, laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos 2023 m. rugsėjo 20 d. teismo nutartimi, turėtų būti paliktos galioti, kol į teismo depozitinę sąskaitą bus įmokėta 9 910,08 Eur (likusi neįmokėta užstato dalis).

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

1.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 27 d. nutartimi: 1) atmetė ieškovo R. N. prašymo dalį dėl užstato sumos pakeitimo; 2) paliko nenagrinėtą ieškovo R. N. prašymo dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teismo vertinimu, ieškovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pakeisti užstato dydžio ir įpareigoti atsakovą(-us) primokėti 9 910,08 Eur užstato sumą. Pažymėjo, kad nors ieškovas prašymo reikalavimą grindžia 52 351,59 Eur sumos padidėjimu, t. y. aplinkybe, jog 2025 m. vasario 12 d. ieškovas iš antstolės gavo pranešimą, kuriame nurodyta, kad atsakovo L. P. įsiskolinimas ieškovui sudaro 62 261,67 Eur dėl paskaičiuotų 5 proc. dydžio procesinių palūkanų už priteistą sumą, tačiau ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės, kadangi ieškovas nagrinėjamoje byloje neteikė patikslinto ieškinio ir neįrodinėjo, kad jo turima reikalavimo suma į atsakovą sudaro 62 261,67 Eur. Dėl nurodytų aplinkybių, teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadai, kad 52 531,59 Eur suma nėra pakankama ieškinio reikalavimui užtikrinti, todėl minėtą ieškovo prašymo dalį atmetė.

Teismas nurodė ir tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra panaikintos, taigi ieškovas iš esmės prašo taikyti naują laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre, uždraudžiant atsakovei UAB „Užupio apartamentai“ perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti Žemės sklypą iki atsakovai įmokės į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 9 910,08 Eur skirtumą. Teismui nustačius, kad 52 531,59 Eur suma yra pakankama ieškinio reikalavimui užtikrinti ir nėra pagrindo įpareigoti atsakovus įmokėti papildomą 9 910,08 Eur sumą, atitinkamai nėra ir pagrindo spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ieškovas sieja būtent su 9 910,08 Eur sumos įmokėjimu. Todėl nurodytą prašymo dalį teismas paliko nenagrinėtą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas R. N. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti ieškovo prašymą visa apimtimi. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad tam, jog egzistuotų pagrindas padidinti užstatą, ieškovas turėjo tikslinti ieškinį ir įrodinėti padidėjusį reikalavimą. Ieškovo įsitikinimu, kadangi klausimas dėl ieškovo reikalavimo buvo sprendžiamas kitoje civilinėje byloje ?Nr. e2-307-920/2024 ir šioje byloje buvo priimtas jau įsiteisėjęs Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. spalio 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr.? e2-307-920/2024, ieškovui nekilo pareiga nei tikslinti ieškinio, nei atskirai įrodinėti ieškovo reikalavimo dydžio tam, kad teismas padidintų užstatą.

1.2.       Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai laikė, kad ieškovo reikalavimo padidėjimas neturi teisinės reikšmės. Ieškovo įsitikinimu, reikalavimo padidėjimas neabejotinai turi teisinę reikšmę nagrinėjamoje byloje, nes atsakovės įmokėtas užstatas neužtikrina padidėjusios ieškovo reikalavimo teisės į atsakovą L. P., o tai prieštarauja tiek Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatoms, numatančioms pagrindą keisti laikinąsias apsaugos priemones, tiek Lietuvos teismų praktikai.

1.3.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė klausimo dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo. Teismas, vertindamas prašymą, turėjo spręsti tiek dėl užstato didinimo, tiek dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo ir atitinkamai, atsižvelgdamas į tai, kad užstatas 2025 m. vasario 12 d. nebeužtikrino ieškovui palankaus sprendimo įvykdymo byloje, turėjo palikti galioti laikinąją apsaugos priemonę iki atsakovai įmokės likusią dalį, kuria padidėjo ieškovo reikalavimas.

2.       Atsakovė UAB „Užupio apartamentai“ atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

2.1.       Pirmosios instancijos teismas 2025 m. kovo 10 d. šioje byloje priėmė sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimus atmetė visiškai, tai sudaro pagrindą nuspręsti, jog byloje iš esmės pasikeitė aplinkybės, sudariusios pagrindą ieškovui byloje galimai palankaus sprendimo įvykdymui užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. išnyko viena iš privalomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.

2.2.       Ieškovas kartu su prašymu pateikė pirmosios instancijos teismui antstolės informacinį raštą apie atsakovo L. P. atžvilgiu vykdymo procese priskaičiuotas sumas ir neva egzistuojantį poreikį užtikrinti papildomą 9 910,08 Eur reikalavimo sumą, tačiau nei ieškovas, nei antstolė nepateikia jokios informacijos, kokia suma yra įvertintos atsakovui priklausančios ir jo vardu Lietuvos Respublikoje registruotos net dvi transporto priemonės, kurių egzistavimas buvo nustatytas ir patvirtintas byloje ieškovo pateiktais antstolės raštais. Vien tik aplinkybė, kad antstolė neva negali surasti minėtųjų transporto priemonių, nėra pakankama keisti byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą ir jį didinti.

2.3.       Laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre, uždraudžiant atsakovei perleisti, keisti ar kitaip suvaržyti Žemės sklypą jau buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-20-464/2025 pagrindu. Bylos duomenys patvirtina, jog žymos apie Žemės sklypo atžvilgiu pritaikytus disponavimo suvaržymus dar iki prašymo pateikimo dienos buvo išregistruotos iš Nekilnojamojo turto registro. Prašymo antroji dalis iš esmės atitinka naują prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, už kurį yra mokamas CPK 80 straipsnio 5 dalyje numatytas žyminis mokestis. Įrodymų apie žyminio mokesčio sumokėjimą ieškovas su prašymu nepateikė, tai suponuoja, jog atskirojo skundo „b“ dalyje pareikštas reikalavimas taip pat yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl pagrindo padidinti užstato dydį (ne)egzistavimo

Vadovaujantis CPK 148 straipsnio 1 dalimi, teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas sumoka reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama. Be to, atsakovas gali įkeisti turimą turtą ieškovo naudai. Atlikus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus veiksmus po to, kai laikinoji apsaugos priemonė pritaikyta, teismas nutartimi gali paskirtą laikinąją apsaugos priemonę pakeisti arba panaikinti (CPK 148 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys skolininko (atsakovo) interesus, šis gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jau taikytų priemonių mastą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-701-464/2017).

Pagrindą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones sudaro naujų aplinkybių atsiradimas ar aplinkybių pasikeitimas, atsiradęs po laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei lemiantis, jog laikinosios apsaugos priemonės yra neefektyvios ar pažeidžiančios proporcingumo, ekonomiškumo principus (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1130-943/2018).

Nagrinėjamu atveju ieškovas R. N. (toliau – apeliantas) 2025 m. vasario 13 d. prašymo pirmu reikalavimu iš esmės prašė pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 21 d. nutartimi atsakovės UAB „Užupio apartamentai“ atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (užstatą), padidinat jų mastą nuo 52 351,59 Eur iki 62 261,67 Eur. Apelianto manymu, poreikis padidinti laikinųjų apsaugos priemonių mastą kilo dėl to, kad jis iš antstolės B. Č. gavo atsakymą, kuriame nurodyta, jog atsakovo L. P. įsiskolinimas apeliantui yra 62 261,67 Eur, todėl apeliantui paaiškėjo, kad 2023 m. spalio 23 d. atsakovės UAB „Užupio apartamentai“ įmokėto užstato nepakaks jo reikalavimui (62 261,67 Eur) užtikrinti.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi su aptartais apelianto teiginiais nesutiko, nurodydamas, kad apeliantas neteikė patikslinto ieškinio ir neįrodinėjo, kad jo turima reikalavimo suma į atsakovą sudaro 62 261,67 Eur, todėl nėra pagrindo daryti išvadai, kad 52 531,59 Eur suma nėra pakankama ieškinio reikalavimui užtikrinti, todėl minėtą apelianto prašymo dalį atmetė.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad tam, jog egzistuotų pagrindas padidinti užstatą, apeliantas turėjo tikslinti ieškinį ir įrodinėti padidėjusį reikalavimą. Apelianto įsitikinimu, kadangi klausimas dėl apelianto reikalavimo buvo sprendžiamas kitoje civilinėje byloje ?Nr. e2-307-920/2024 ir šioje byloje buvo priimtas jau įsiteisėjęs Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. spalio 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. ?e2-307-920/2024, apeliantui nekilo pareiga nei tikslinti ieškinio, nei atskirai įrodinėti reikalavimo dydžio tam, kad teismas padidintų užstatą. Su nurodytais apelianto teiginiais nėra pagrindo sutikti.

Šiame kontekste aktualu tai, kad ieškinio pagrindo ir ieškinio dalyko suformulavimas yra ieškovo pareiga, taip yra suformuluojamas teisminio nagrinėjimo objektas ir ribos (CPK 13 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 31 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios gali užtikrinti būsimo toje byloje, dėl joje kilusio ginčo priimto teismo sprendimo, jei reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tai reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių apsaugodamas tik galimus ar būsimus reikalavimus, kurie byloje nėra pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-230-464/2023). Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų taikymas yra neteisėtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-503-516/2023).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, byloje pareikšto ieškinio materialiaisiais ieškinio reikalavimais apeliantas prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2022 m. rugsėjo 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų L. P. ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Užupio apartamentai“; 2) taikyti dvišalę restituciją, įpareigojant atsakovą L. P. grąžinti atsakovei UAB „Užupio apartamentai“ 350 000 Eur, o atsakovei UAB „Užupio apartamentai“ grąžinti atsakovui L. P. Žemės sklypą; 3) pripažinti negaliojančia 2023 m. birželio 6 d. hipotekos sutartį Nr. MK-6176, sudarytą tarp atsakovių UAB „Užupio apartamentai“ ir KB „Vilniaus kredito unija“. Ieškinį grindė tuo, kad actio Pauliana institutą byloje reikia pritaikyti dėl to, jog apeliantas turi 52 351,59 Eur reikalavimo teisę į atsakovą L. P., kurios įgyvendinimo atsakovas L. P. siekė išvengti sudarydamas ginčijimą sandorį. 

Būtent ieškinyje nurodyto dydžio (52 351,59 Eur, iš kurių 43 590 Eur sudaro skola, o 8 761,59  Eur – palūkanos) apelianto reikalavimo teisės egzistavimą konstatavo ir Vilniaus regiono apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2024 m. spalio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-307-920/2024, nuspręsdamas nurodyto dydžio sumą priteisti apeliantui iš atsakovo L. P.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nors apeliantas pirmąjį prašymo reikalavimą grindžia 52 351,59 Eur reikalavimo teisės padidėjimu iki 62 261,67 Eur, tačiau nagrinėjamoje byloje ieškinio dėl nurodytų aplinkybių nepatikslino ir neįrodinėjo, kad jo turima reikalavimo teisė atsakovo L. P. atžvilgiu padidėjo 9 910,08 Eur. Nustatęs, kad nagrinėjamoje byloje actio Pauliana pagrindu pareikštas ieškinys apelianto grindžiamas 52 351,59 Eur reikalavimo teisės atsakovo L. P. atžvilgiu turėjimu, pirmosios instancijos padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, jog 52 531,59 Eur suma nėra pakankama ieškinio reikalavimui užtikrinti. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada atitinka ir CK 6.66 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pagal kurį sandorio pripažinimas actio Pauliana pagrindu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti.

Aptartas nurodytos byloje susiklosčiusios situacijos teisinis vertinimas atitinka ir įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. vasario 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-20-464/2025 padarytą išvadą, pagal kurią, nors Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. spalio 2 d. sprendimu iš atsakovo apeliantui buvo priteista 43 590 Eur skola, 8 761,59 Eur palūkanos ir 5 proc. dydžio procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. rugsėjo 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 587,30 Eur bylinėjimosi išlaidos, tačiau ši faktinė aplinkybė neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje sumokėto užstato dydžiui nustatyti. Aplinkybė, kad atsakovo L. P. įsipareigojimų apeliantui dydis gali būti pakitęs, neturi teisinės reikšmės, kadangi apeliantas ieškinio dalies, susijusios su jo turimos reikalavimo teisės dydžiu, nemodifikavo (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-20-464/2025, 32 punktas).

Apeliantas vien deklaratyviai nurodė, kad aptartos išvados prieštarauja CPK nuostatoms ir Lietuvos teismų praktikai, tačiau nepagrindė, kad esant tokiai, kaip susiklosčiusi nagrinėjamoje byloje, situacijai, egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas padidinti laikinųjų apsaugos priemonių (užstato) mastą (CPK 178 straipsnis).

Apibendrinus nurodytus argumentus, pripažįstama, kad apelianto atskirojo skundo teiginiai, kuriais įrodinėjamas skundžiamos nutarties dalies, kuria netenkintas apelianto prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto pakeitimo, yra nepagrįsti, o aptarta skundžiamos nutarties dalis – teisėta ir pagrįsta.

Dėl pagrindo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre

Apeliantas prašymo antruoju reikalavimu prašė palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre, uždraudžiant atsakovei UAB „Užupio apartamentai“ perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti nekilnojamąjį turtą – Žemės sklypą, iki atsakovai L. P. ir (arba) UAB „Užupio apartamentai“ įmokės į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 9 910,08 Eur užstato skirtumą.

Pirmosios instancijos teismas nurodytą apelianto reikalavimą paliko nenagrinėtą, nurodęs, kad nustačius, jog 52 531,59 Eur suma yra pakankama ieškinio reikalavimui užtikrinti ir nėra pagrindo įpareigoti atsakovus įmokėti papildomą 9 910,08 Eur užstatą, nėra ir pagrindo spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymą apeliantas sieja būtent su 9 910,08 Eur sumos įmokėjimu.

Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių (įrašo viešame registre atlikimo) taikymo, ir atsižvelgdamas į tai, kad užstatas 2025 m. vasario 12 d. nebeužtikrino apeliantui palankaus sprendimo įvykdymo byloje, turėjo palikti galioti laikinąją apsaugos priemonę iki atsakovai įmokės likusią dalį, kuria padidėjo apelianto reikalavimas.

Pirma, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), matyti, kad Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusia 2024 m. spalio 21 d. nutartimi, be kita ko, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre, uždraudžiant atsakovei UAB „Užupio apartamentai“ perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti nekilnojamąjį turtą – Žemės sklypą. Nustačius, kad nurodytos laikinosios apsaugos priemonės nebegalioja, jos, skirtingai nei nurodė apeliantas, pirmosios instancijos teismo negalėjo ir būti paliktos galioti (CPK 149 straipsnio 1 dalis).

Antra, kaip minėta, byloje nustatyta, kad nebuvo pagrindo pakeisti laikinųjų apsaugos priemonių (užstato), padidinant jų mastą, todėl atitinkamai nebuvo ir pagrindo pritaikyti laikinųjų apsaugos priemonių (įrašo viešame registre) iki kol atsakovai primokės apelianto nurodyto dydžio užstato dalį.

Trečia, nurodytoms laikinosioms apsaugos priemonėms nebegaliojant ir apeliantui prašant jas pritaikyti, apelianto prašymas dėl minėtų laikinųjų apsaugos priemonių palikimo galioti vertintinas kaip naujas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuris yra apmokestintas CPK 80 straipsnio 5 dalyje nurodyto dydžio žyminiu mokesčiu. Duomenų, kad apeliantas už aptartą prašymą būtų sumokėjęs CPK 80 straipsnio 5 dalyje nurodyto dydžio žyminį mokestį, taigi įgyvendinęs aptartą būtinąją prašymo dėl minėtų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimo teismui sąlygą, byloje nėra.

CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtinta viena iš aplinkybių, kuriai esant teismas palieka pareiškimą (prašymą) nenagrinėtą. Nurodytoje teisėje normoje įtvirtinta, kad teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėja, kad pareiškimas neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 11 punktų pagrindu ieškinys gali būti paliekamas nenagrinėtas tik tuo atveju, jeigu šalis per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina, ir tik pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nebuvo nustatęs apeliantui termino prašymo dalies, kuria prašoma pritaikyti atsakovų atžvilgiu aptartas laikinąsias apsaugos priemones, trūkumams pašalinti, todėl neturėjo teisinio pagrindo aptartos prašymo dalies palikti nenagrinėtos.

Vis dėlto, nors pirmosios instancijos teismui ir nebuvo teisinio pagrindo apelianto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesiškai išspręsti paliekant aptartą apelianto prašymą nenagrinėtą, iš skundžiamos nutarties motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės išnagrinėjo apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodydamas, kad 52 531,59 Eur užstato suma yra pakankama ieškinio reikalavimui užtikrinti ir todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovus įmokėti papildomą užstato 9 910,08 Eur sumą. Atsižvelgiant į tai, kad aptarta skundžiamos nutarties dalimi pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog apelianto prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negali būti tenkinamas, ir aptarta skundžiamos nutarties dalimi nebuvo suvaržytos apelianto teisės (ar) ir teisėti interesai, bei vadovaujantis CPK 328 straipsnyje įtvirtintu draudimu panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį vien formaliais pagrindais, aptarta skundžiama nutarties dalis paliekama nepakeista.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir jas įvertino, padarė pagrįstą išvadą, jog apelianto prašymas negali būti patenkintas. Atskirojo skundo argumentai nepagrindžia skundžiamos nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta rekomendacijose.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018, 20 punktas, 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018, 13 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 10 d. šioje byloje priėmė sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimus atmetė visiškai, galimybės bylinėjimosi išlaidų klausimą išspręsti pirmosios instancijos teisme nebėra, todėl bylinėjimosi išlaidos, šalių patirtos šiame apeliaciniame procese, priteisiamos pagal bylos išnagrinėjimo iš esmės rezultatą.

Kadangi apelianto ieškinys yra atmestas visa apimtimi, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovė UAB „Užupio apartamentai“ nurodė patyrusi 1 064,80 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apelianto atskirąjį skundą parengimą ir pateikė šių išlaidų dydį pagrindžiančius įrodymus.

Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, sudaro 0,4 Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 8.16 papunktis).

Apskaičiavus maksimalų aukščiau nurodytų teisinių paslaugų dydį pagal tuo metu aktualius Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2024 m. IV ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, nustatyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į atskirąjį skundą sudaro 934,36 Eur (2 335,90 Eur x 0,4). Atsakovės UAB „Užupio apartamentai“ prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma (1 064,80 Eur) viršija rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio už tokio pobūdžio teisines paslaugas dydį, todėl mažinama iki nurodyto Rekomendacijose ir atsakovei UAB „Užupio apartamentai“ iš apelianto priteisiama 934,36 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Užupio apartamentai“, juridinio asmens kodas 306146132, iš ieškovo R. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 934,36 Eur (devynis šimtus trisdešimt keturis eurus, 36 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja                Rasa Gudžiūnienė