Baudžiamoji byla Nr. 2K-440/2010                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos:

                                  1.2.19.4.; 1.2.20.1.

 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

                                                               2010 m. spalio 12 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Gintaro Godos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Justui Lauciui,

nuteistajam G. M.,

gynėjams advokatams Valentinui Staugaičiui, Sauliui Ženteliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKT departamento vyriausiojo prokuroro Algimanto Kliunkos ir nuteistojo G. M. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. M. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos, susijusios su baudžiamosios bylos Nr.50-1-0170-05 tyrimu) 120 MGL (15000 Lt) dydžio bauda; pagal 231 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos, susijusios su baudžiamosios bylos Nr.50-1-0170-05) – 70 MGL (8750 Lt) dydžio bauda; pagal 228 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos, susijusios su baudžiamosios bylos Nr.01-2-0002-06 tyrimu) – 120 MGL (15600 Lt) dydžio bauda; pagal 231 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos, susijusios su baudžiamosios bylos Nr.01-2-0002-06 tyrimu) – 70 MGL (9100 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirta galutinė subendrinta bausmė - 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda.

D. K. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos, susijusios su baudžiamosios bylos Nr. 50-1-0170-05 tyrimu) ir paskirta 90 MGL (11250 Lt) dydžio bauda; pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos, susijusios su baudžiamosios bylos Nr. 01-2-0002-06 tyrimu) – paskirta 90 MGL (11700 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridedant švelnesnę bausmę, paskirta galutinė subendrinta bausmė 120 MGL (15600 Lt) dydžio bauda.

D. K. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 231 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos), vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

 Vadovaujantis BK 65  straipsnio 1 dalies 2 punkto „a“ papunkčiu , 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2006 m. rugsėjo 17 d. iki 2006 m. rugsėjo 20 d., kas atitinka 780 Lt, ir šia suma sumažintas paskirtos baudos dydį.

 

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis, kuria nuteistojo G. M. ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo apeliaciniai skundai atmesti.

 

           Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A.  Pikelio pranešimą, prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo G. M. kasacinį skundą atmesti, nuteistojo G. M. ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro skundą atmesti, o jų skundą tenkinti bei nuteistojo D. K. gynėjo, prašiusio prokuroro skundą atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

G. M. ir D. K. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, D. K. sukursčius, G. M. piktnaudžiavo tarnyba, dėl to didelės žalos patyrė valstybė, be to, jis trukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir prokurorui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas, o būtent :

G. M., būdamas valstybės tarnautojas – Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras, nuo 2005 m. vasario 25 d. iki 2005 m. balandžio 20 d., D. K. sukursčius – kavinėje „Romantic“, esančioje Panevėžyje, Kranto g. 24, bei kitose Panevėžio vietovėse vykusių susitikimų ir telefoninių kontaktų metu perdavus prašymus palengvinti jo brolio A. K. teisinę padėtį Panevėžio m. Vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyboje tiriamoje baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-0170-05, nuo 2005 m. vasario 25 d. iki 2005 m. gegužės 11 d., Panevėžyje, veikdamas tiesiogine tyčia, priešingais prokuroro tarnybos ir baudžiamosios bylos Nr.50-1-0170-05 tyrimo interesais, piktnaudžiaudamas Panevėžio apygardos  vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro autoritetu, tarnybine padėtimi ir turimais konstituciniais prokuroro įgaliojimais, numatytais Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 118 straipsnio 1 dalyje, procesiniais prokuroro įgaliojimais, numatytais BPK 164 straipsnio 1 dalyje, 170 straipsnio 3 dalyje, išskirtine prokuroro teise, numatyta BPK 172 straipsnio 2 dalies 1 punkte, taip pat piktnaudžiaudamas procesiniais aukštesniojo prokuroro įgaliojimais, numatytais Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – Prokuratūros įstatymas) 15 straipsnio 2 dalies 2 punkte, be to, piktnaudžiaudamas apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo procesiniais bei organizaciniais įgaliojimais ir teisėmis, įtvirtintomis 2003 m. spalio 7 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu Nr. I-108 patvirtintų „Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų“ 44.2 punkte; taip pat piktnaudžiaudamas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro procesinėmis ir organizacinėmis teisėmis ir įgaliojimais, įtvirtintais 2005 m. balandžio 5 d. Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro įsakymu Nr. V-11 „Dėl prokurorų veiklos sričių nustatymo“ 1.4.1 bei 1.4.4. punktuose, be to, piktnaudžiaudamas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro procesinėmis ir organizacinėmis teisėmis bei įgaliojimais, įtvirtintais 2003 m. gruodžio 5 d. Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro įsakymu Nr. 1-33 patvirtintų „Lietuvos Respublikos Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus nuostatų“ 4.1.1., 4.1.7. – 4.1.10., 4.1.17, 5.1. – 5.3. punktuose, taip pat  piktnaudžiaudamas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro procesinėmis ir organizacinėmis teisėmis bei įgaliojimais, įtvirtintais 2003 m. balandžio 30 d. Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro įsakymu Nr. I-16 „Dėl ikiteisminio tyrimo, atliekamo Panevėžio zonos ONTT(..) paskirstymo bei kontrolės tvarkos“ 2 ir 2.1 punktuose, atliko šiuos tyčinius tęstinius nusikalstamus veiksmus:

2005 m. vasario 25 d., antroje dienos pusėje, veikdamas D. K. interesais, G. M. kreipėsi į Panevėžio advokatų kontoros „V. Norkus ir partneriai“ advokatę I. Radinienę, kad ši baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-0170-05 įstotų ginti BPK 140 str. tvarka sulaikytą įtariamąjį A. K.;

2005 m. vasario 26 d., apie 8–9 val., Panevėžio apygardos prokuratūros patalpose, esančiose Panevėžyje, Respublikos g. 54, veikdamas D. K. interesais - kad iš laikinojo sulaikymo kuo greičiau būtų paleistas įtariamasis A. K. - žodžiu davė privalomus aukštesniojo prokuroro nurodymus Panevėžio VPK ONTT vyr. tyrėjo S. G. atliekamam ikiteisminiam tyrimui byloje Nr. 50-1-0170-05 vadovavusiam ir jį organizavusiam Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorui R. V. kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl kardomosios priemonės – namų arešto – paskyrimo šioje byloje sulaikytiesiems įtariamiesiems A. K. ir jo bendrininkui A. K., o šis nurodytus veiksmus atliko ir, Panevėžio m. apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui patenkinus prokuroro R. V. pareiškimą dėl namų arešto skyrimo bei 2005 m. vasario 26 d. priėmus nutartį skirti A. K. ir A. K. kardomąją priemonę – namų areštą, įtariamasis A. K. iš laikinojo sulaikymo nedelsiant buvo paleistas;

Nuo 2005 m. vasario 28 d. iki 2005 m. kovo 1 d. G. M. žodiniu privalomu aukštesniojo prokuroro nurodymu kreipėsi į Panevėžio m. VPK ONTT viršininką D. P., kad baudžiamoji byla Nr. 50-1-0170-05, kurioje pranešimai apie įtarimus pagal BK 260 straipsnio 1 dalį buvo įteikti A. K. ir A. K., būtų perduota ikiteisminio tyrimo atlikimui į Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrių bei 2005 m. kovo 1 d. Panevėžio m. VPK ONTT viršininkui raštu Nr.(07)S1-320, kaip apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras pareikalavo šią bylą perduoti ikiteisminio tyrimo atlikimui į Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrių;

2005 m. kovo 2 d. Panevėžio m. VPK ONTT raštu Nr. SD-3714 perdavus šią bylą ikiteisminio tyrimo atlikimui į Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrių, jis 2005 m. kovo 1 d. užrašyta aukštesniojo prokuroro rezoliucija ikiteisminį tyrimą šioje byloje pavedė atlikti Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojui D. J., bei susipažinęs su šioje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, joje ikiteisminio tyrimo metu nustatytus duomenis perdavė asmeniui, kurio interesais veikė - D. K.: nurodė, jog sulaikymo metu pas A. K. rasta narkotinė medžiaga – kanapės ir jų dalys, rastos svarstyklės narkotinėms medžiagoms sverti, narkotinės medžiagos padalintos dozėmis maišeliuose, byloje yra duomenų, kad A. K. pardavinėjo narkotines medžiagas, o taip pat paaiškino ir teisinę šių aplinkybių reikšmę kvalifikuojant A. K. veikas ir skiriant ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę;

Nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2005 m. balandžio 20 d. jis,  vykdydamas neteisėtus D. K. prašymus, veikdamas jo interesais, atlikdamas aukštesniojo prokuroro procesines funkcijas, kontroliavo ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-0170-05 eigą ir vadovavo ikiteisminį tyrimą šioje byloje atlikusiam Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojui D. J., žodžiu duodamas privalomus aukštesniojo prokuroro nurodymus, jog reikšmingų įtariamojo A. K. ir jo bendrininko A. K. veiksmų kvalifikavimui aplinkybių, patvirtinančių jų tikslą platinti narkotines medžiagas, šioje byloje įrodinėti nereikia, įtariamųjų A. K. ir A. K. veiksmai turi būti perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 1 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį kaip narkotinių medžiagų įgijimas, laikymas ir gabenimas neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti, ikiteisminį tyrimą šioje byloje pabaigti prokuroro pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu bei pasiūlyti teismui skirti A. K. ne didesnę negu 35 MGL (4375 Lt) baudą; 

Apie šiuos ikiteisminį tyrimą atliekančiam prokurorui duotus privalomus aukštesniojo prokuroro nurodymus iki procesinių sprendimų baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-0170-05 priėmimo nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2005 m. balandžio 20 d. jis pranešė D. K., kuriam nurodė, jog A. K. ir jo bendrininko veiksmai bus kvalifikuoti kaip neteisėtas narkotinių medžiagų įgijimas, laikymas, gabenimas neturinti tikslo jų parduoti ir kitaip platinti, o ikiteisminis tyrimas bus baigtas prokuroro pareiškimu dėl teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo, kuriuo prokuroras siūlys teismui įtariamajam A. K. skirti 35 MGL (4375 Lt) baudą.

Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojas D. J., vykdydamas šiuos nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2005 m. balandžio 20 d. G. M. duotus privalomus aukštesniojo prokuroro nurodymus dėl  ikiteisminio tyrimo ir proceso veiksmų baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-0170-05 atlikimo, įtariamųjų A. K. ir A. K. veiksmus kvalifikavo pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 259 straipsnio 1 dalį; 2005 m. balandžio 19 d. surašė protokolą, kuriame įtariamajam A. K. nurodė, jog už BK 25 straipsnio 2 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą siūlys teismui skirti 35 MGL (4375 Lt) baudą ir 2005 m. balandžio 20 d. ikiteisminį tyrimą šioje byloje baigė, surašydamas pareiškimą dėl bylos užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu bei siūlydamas teismui už šį nusikaltimą A. K. skirti 35 MGL (4375 Lt) baudą.

Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, G. M., veikdamas kaip aukštesnysis prokuroras - Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras, 2005 m. gegužės 11 d. rezoliucija „Sutinku“ patvirtino prokuroro išvadą dėl baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-0170-05 2005 m. balandžio 28 d. priimto  teismo baudžiamojo  įsakymo, kuriuo pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 259 straipsnio 1 dalį A. K. ir A. K. buvo nuteisti baudomis, teisėtumo ir pagrįstumo. 

Šiais savo veiksmais Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras G. M. pažeidė konstitucinius prokuroro tarnybos principus, numatytus Konstitucijos 118 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintus principus; sulaužė Prokuratūros įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytą Lietuvos Respublikos prokuroro priesaiką, kurią Lietuvos valstybei davė 1995 m. lapkričio 10 d.; pažeidė Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 11 straipsnio 2, 3  ir 4 dalyse, 20 straipsnio 1 dalies 3, 5, 6 ir 7 punktuose numatytas pareigas; pažeidė Viešųjų ir privačių interesų valstybinėje tarnyboje derinimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 punktuose numatytas pareigas; Lietuvos prokurorų etikos kodekso 5.1.3., 5.2.1, 5.3.1., 5.3.3., 5.4.1, 5.4.2., 5.6.1 ir 9 punktuose įtvirtintus principus. 

Dėl šių G. M. veiksmų didelės neturtinio pobūdžio moralinės ir organizacinės žalos patyrė valstybė, nes jais buvo iškraipyta prokuroro tarnybos esmė bei turinys, apsunkintas nusikaltimus padariusių asmenų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, buvo trukdoma normali teisėsaugos institucijų ir prokuratūros veikla, pažemintas bei sumenkintas valstybės institucijos - Lietuvos Respublikos prokuratūros – autoritetas ir diskredituotas Lietuvos Respublikos prokuroro vardas.

 Be to, G. M. pagal BK 231 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad virš išvardintais veiksmais, kuriuos atliko piktnaudžiaudamas tarnyba - Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro tarnybine padėtimi ir turimais aukštesniojo prokuroro procesiniais įgaliojimais ir teisėmis, G. M. trukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnui Panevėžio m. VPK ONTT vyr. tyrėjui S. G., kuris nuo 2005 m. vasario 25 d. iki  2005 m. kovo 1 d. baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-0170-05 atliko ikiteisminį tyrimą, Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorui R. V., kuris nuo 2005 m. vasario 25 d. iki 2005 m. kovo 1 d. vadovavo ir organizavo ikiteisminį tyrimą  šioje byloje bei atliko prokuroro kompetencijai priskirtus proceso veiksmus bei Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojui D. J., kuris nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2005 m. balandžio 20 d. atliko ikiteisminį tyrimą šioje  baudžiamojoje byloje, atlikti su baudžiamosios bylos Nr. 50-1-0170-05 tyrimu susijusias pareigas.

Taip pat G. M. ir D. K. nuteisti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad D. K. sukursčius, G. M. piktnaudžiavo tarnyba ir viršijo įgaliojimus, dėl to didelės žalos patyrė valstybė,  be to, jis trukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir prokurorui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas, o būtent:

jis, būdamas valstybės tarnautojas – Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas  Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras, nuo 2006 m. sausio 22 d. iki 2007 m. liepos 31 d., D. K. sukursčius, kavinėje „Romantic“, esančioje Panevėžyje, Kranto g. 24, D. K. namuose, esančiuose Panevėžyje, Mėnulio g. 35, G. M. namuose, esančiuose Panevėžyje, Vešėtos g. 6, bei kitose Panevėžio vietovėse, o taip pat Neringos mieste, Nidoje, vykusių susitikimų ir telefoninių kontaktų metu pastarajam perdavus prašymus palengvinti jo (D. K.) ir jo įmonės UAB „Umika“ teisinę padėtį baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-0002-06, atliekant ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 220 straipsnio 1 dalyje, bei prijungimui prie šios bylos iš Valstybinės mokesčių inspekcijos perduotoje mokestinio patikrinimo medžiagoje dėl piniginių lėšų judėjimo AB banke „Snoras“ esančiose D. K. sąskaitose bei dėl jo sudarytų sandorių,  veikdamas tiesiogine tyčia, priešingais prokuroro tarnybos ir baudžiamosios bylos Nr. 01-2-00002-06 tyrimo interesais, pasinaudodamas gerais asmeniniais santykiais su FNTT prie VRM Panevėžio apskrities skyriaus viršininkui A. U. bei ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00002-06 atlikusia FNTT prie VRM Panevėžio apskrities skyriaus tyrėja I. B., piktnaudžiaudamas Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro autoritetu, tarnybine padėtimi ir turimais konstituciniais prokuroro įgaliojimais, numatytais Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje, procesiniais prokuroro įgaliojimais, numatytais BPK 164 straipsnio 1 dalyje, 70 straipsnio 3 dalyje, 172 straipsnio 2 dalies 1 punkte, taip pat piktnaudžiaudamas procesiniais aukštesniojo prokuroro įgaliojimais, numatytais Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 2 punkte, be to, viršydamas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro procesinius ir organizacinius įgaliojimus, numatytus 2005 m. balandžio 5 d. Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro įsakymu Nr. V-11 „Dėl prokurorų veiklos sričių nustatymo“ 1.4.1 punkte bei 2006 m. rugsėjo 13 d. Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro įsakymu Nr. V-11 „Dėl prokurorų veiklos sričių nustatymo“ 1.3 punkte, pagal kuriuos Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas G. M. vadovauja Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriui ir įgyvendina tik šio skyriaus nuostatuose nustatytas funkcijas ir neturi teisės kuruoti pagal minimų įsakymų 1.2.5 punkte, kito Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo veiklos sričiai priskirtų Panevėžio apygardos prokuratūros 2 -ojo (sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo) skyriaus prokurorų, pagal Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro 2005 m. sausio 6 d. nurodymo Nr. II - 3 „Dėl ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam“, 1.2.2. punkte organizuojančių ir vadovaujančių FNTT prie LR VRM Panevėžio apskrities skyriaus pareigūnų atliekamiems ikiteisminiams tyrimams, taip pat viršydamas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro procesinius ir organizacinius įgaliojimus, įtvirtintus 2003 m. gruodžio 5 d. Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro įsakymu Nr. 1-33 patvirtintų „Lietuvos Respublikos Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus nuostatų“ 3.1.–3.1.17 punktuose, 4.1.1. punkte, 4.1.7. punkte, t. y. neturėdamas teisės rinkti informacijos apie FNTT prie VRM Panevėžio apskrities skyriaus atliekamus ikiteisminius tyrimus, o taip pat ir organizuoti bei vadovauti FNTT prie VRM Panevėžio apskrities skyriaus ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliekamiems ikiteisminiams tyrimams, pažeisdamas kompetencijos pasiskirstymo principus ir nuostatas nusikalstamų veikų tyrimo procese, atliko šiuos tyčinius tęstinius nusikalstamus veiksmus:

nuo 2006 m. sausio 23 d. iki 2007 m. rugsėjo 10 d. Panevėžyje, piktnaudžiaudamas Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro tarnybine padėtimi ir viršydamas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro procesinius ir organizacinius įgaliojimus, veikdamas D. K. interesais, iš FNTT prie VRM Panevėžio apskrities skyriaus viršininko A. U. bei tyrėjos I. B. gavo duomenis apie baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-002-06 dėl UAB „Umika“ darbuotojų padaryto nusikaltimo, numatyto BK 220 straipsnio 1 dalyje, atliekamus ir planuojamus atlikti ikiteisminio tyrimo ir proceso veiksmus ir nustatytas aplinkybes: jog 2006 m. pradžioje iš Valstybinės mokesčių inspekcijos gauta medžiaga apie UAB „Umika“ nesumokėtus mokesčius; 2006 m. sausio – kovo mėnesiais duoti pavedimai Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai bei Panevėžio teritorinei muitinei atlikti UAB „Umika“ mokestinius patikrinimus ir jų metu nustatytas aplinkybes, jog bendrovė sumažino importuotų prekių deklaruotą sandorio vertę ir taip išvengė privalomų sumokėti mokesčių; 2006 m. birželį išsiųsti teisinės pagalbos prašymai į Jungtinę Karalystę, kuriuose prašoma suteikti duomenis apie prekių, kurias UAB „Umika“ įgijo šioje šalyje, kainas ir 2007 m. gauti atsakymai, kad UAB „Umika“ jas pirko didesnėmis kainomis, negu nurodė muitinei pateiktuose krovinio dokumentuose; jog skirta užduotis specialistui atlikti UAB „Umika“ ūkinės – finansinės veiklos patikrinimui UAB „Umika“ valstybei nesumokėtiems mokesčiams paskaičiuoti ir, kad pagal šią specialisto išvadą, UAB „Umika“ 2003 - 2004 m. nesumokėjo į valstybės biudžetą virš 800000 Lt mokesčių, ir šiuos duomenis perdavė asmeniui, kurio interesais veikė - D. K., paaiškino ir teisinę šių aplinkybių reikšmę kvalifikuojant D. K. veikas, o taip pat FNTT prie VRM Panevėžio apskrities skyriaus viršininkui A. U. perdavė nurodymą šio ikiteisminio tyrimo metu priimti UAB „Umika“ direktoriui D. K. palankius procesinius sprendimus, kad šis ikiteisminis tyrimas būtų nutrauktas BK 38 straipsnyje numatytais pagrindais.

Be to, jis nuo 2006 m. liepos 17 d. iki 2006 m. liepos 19 d. Panevėžyje, piktnaudžiaudamas Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro tarnybine padėtimi ir viršydamas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro procesinius ir organizacinius įgaliojimus, veikdamas D. K. interesais, kreipėsi į FNTT prie VRM Panevėžio apskrities skyriaus viršininką A. U. nurodydamas, kad 2006 m. liepos 11 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos raštu Nr. (21.6-32-3)-R-6125 prie baudžiamosios bylos Nr. 01-2-0002-06 procesinio sprendimo priėmimui atsiųstoje medžiagoje dėl pinigų judėjimo 2000–2002 m. laikotarpiu AB bankas „Snoras“ esančiose D. K. sąskaitose procesinį sprendimą turinti teisę priimti ikiteisminio tyrimo pareigūnė I. B. priimtų neteisėtą proceso sprendimą - nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą – ir šios reikšmingos D. K. veiksmų kvalifikavimui medžiagos neprijungti prie baudžiamosios bylos Nr. 01-2-0002-06. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, jis, veikdamas kaip aukštesnysis prokuroras, D. K. interesais, nuo 2006 m. liepos 19 d. iki 2006 m. liepos 21 d. Panevėžyje, tiesiogiai nurodė ikiteisminio tyrimo pareigūnei FNTT prie VRM Panevėžio apskrities skyriaus tyrėjai I. B., neatsižvelgiant į šioje medžiagoje nustatytas aplinkybes, kiek galima greičiau priimti šioje medžiagoje neteisėtą ir nepagrįstą procesinį sprendimą - nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bei pateikti jam šio nutarimo nuorašą. Tuo pačiu metu jis davė nurodymą Panevėžio apygardos prokuratūros 2-ojo (sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo) skyriaus prokurorui K. G., kad šis patvirtintų šio nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. FNTT prie VRM Panevėžio apskrities skyriaus vyr. tyrėjai I. B. šioje medžiagoje 2007 m. liepos 21 d. priėmus ir FNTT prie VRM Panevėžio apskrities skyriaus viršininkui A. U. patvirtinus jo nurodytą procesinį sprendimą – 2007 m. liepos 20 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. AT-5/11-06, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą šioje medžiagoje BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte (nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių), 2 punkte (suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams) ir BPK 168 straipsnyje numatytais pagrindais, o Panevėžio apygardos prokuratūros 2-ojo (sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo) skyriaus prokurorui K. G. 2006 m. liepos 31 d. patvirtinus šio nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, jis apie šiuos jo nurodytus ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų D. K. naudai priimtus sprendimus 2006 m. liepos mėn. pabaigoje Panevėžyje vykusio sutikimo metu informavo D. K., jam pateikdamas 2006 m. liepos 20 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą šioje medžiagoje nuorašą. 

Šiais savo veiksmais Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras G. M. pažeidė konstitucinius prokuroro tarnybos principus, numatytus Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje, 118 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus principus; sulaužė Prokuratūros įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytą Lietuvos Respublikos prokuroro priesaiką, kurią Lietuvos valstybei davė 1995 m. lapkričio 10 d.; pažeidė Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, 11 straipsnio 2-4 dalyse, 20 straipsnio 1 dalies 3, 5, 6 ir 7 punktuose numatytas prokuroro pareigas; pažeidė Viešųjų ir privačių interesų valstybinėje tarnyboje derinimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 punktuose numatytas pareigas; pažeidė Lietuvos prokurorų etikos kodekso 5.1.3., 5.2.1., 5.3.1., 5.3.3., 5.4.1., 5.4.2., 5.6.1. ir 9 punktuose įtvirtintus principus.

Dėl šių G. M. veiksmų didelės neturtinio pobūdžio moralinės ir organizacinės žalos patyrė valstybė, nes jais buvo iškraipyta prokuroro tarnybos esmė bei turinys, apsunkintas nusikaltimus padariusių asmenų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, buvo trukdoma normali teisėsaugos institucijų ir prokuratūros veikla, pažemintas bei sumenkintas valstybės institucijos - Lietuvos Respublikos prokuratūros – autoritetas ir diskredituotas Lietuvos Respublikos prokuroro vardas.

Be to, G. M. nuteistas pagal BK 231 straipsnio 1 dalį už tai, kad virš išvardintais veiksmais, kuriuos atliko piktnaudžiaudamas tarnyba - Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro tarnybine padėtimi, aukštesniojo prokuroro procesiniais įgaliojimais ir teisėmis bei viršijęs Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro įgaliojimus, G. M. trukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnei FNTT prie VRM Panevėžio apskrities skyriaus tyrėjai I. B., kuri nuo 2006 m. sausio 10 d. iki 2007 m. rugsėjo 17 d. baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-0002-06 atliko ikiteisminį tyrimą bei turėjusiai teisę 2006 m. liepos 11 d. iki 2006 m. liepos 21 d. priimti procesinius sprendimus 2006 m. liepos 11 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos raštu Nr. (21.6-32-3)-R-6125 prie baudžiamosios bylos Nr. 01-2-0002-06 procesinio sprendimo priėmimui atsiųstoje medžiagoje dėl pinigų judėjimo 2000–2002 m. laikotarpiu AB bankas „Snoras“ esančiose D. K. sąskaitose bei Panevėžio apygardos prokuratūros 2-ojo (sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo) skyriaus prokurorui K. G., kuris nuo 2006 m. liepos 11 d. iki 2006 m. liepos 31 d. vadovavo ir organizavo ikiteisminį tyrimą šioje byloje bei atliko prokuroro kompetencijai priskirtus proceso veiksmus. 

Tuo pačiu nuosprendžiu D. K. iš kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 231 straipsnio 1 dalį –  sukursčius G. M. trukdyti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir prokurorui atlikti su baudžiamųjų bylų Nr. 50-1-0170-05 ir Nr. 01-2-0002-06 tyrimu susijusias pareigas – buvo išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, t. y. vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies  1 punktu.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka kasaciniame skunde prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas siaurinamai aiškino BK 228 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytus piktnaudžiavimo tarnyba kvalifikuojančius „siekio turtinės naudos“ ir „siekio neturtinės naudos“ požymius bei kitaip nepagrįstai susiaurino šio straipsnio taikymo ribas. Apeliacinės instancijos teismas šių klaidų neištaisė ir, esant pagrindui D. K. veiką kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, o G. M. – pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, to nepadarė, t.y. netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, pirmosios instancijos teismas be pagrindo išteisino D. K. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 231 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos taip pat neištaisė, D. K. veikos buvo kvalifikuotos ne pagal tuos BK straipsnius, netinkamai taikytos BK bendrosios dalies normos. Taip pat, kasatoriaus įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 276 straipsnio 4 dalies ir 301 straipsnio reikalavimus: įvertino ne visus įrodymus, be to, juos vertino atsietai vieną nuo kito, neanalizuodamas įrodymų visumos. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos taip pat neištaisė. Šis baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas yra esminis, nes BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepaisymas sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo perkvalifikuojant G. M. veiką iš BK 228 straipsnio 2 dalies į 228 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog nėra nustatyta, kad G. M. turėjo tikslą palaikyti gerus, draugiškus ir jam materialiai naudingus santykius su verslininku D. K. ir tokiu būdu gauti kitokios asmeninės naudos, be to, nurodė, kad jų pačių ir jų šeimų tarpusavio draugiški santykiai buvo susiformavę gerokai anksčiau, todėl netgi siekis juos palaikyti nereiškia, kad buvo siekiama kokios nors asmeninės naudos, o apie kokios nors turtinės naudos gavimą byloje nėra jokių duomenų. Anot prokuroro, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje siekimas kitokios asmeninės naudos, be kita ko, suprantamas ir kaip siekis palaikyti gerus, draugiškus santykius su kaltininkui naudingu asmeniu (2K-153/2005; 2K-7-638/2005; 2K-265/2007; 2K-7-2/2007; 2K-108/2009).

Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatyto nematerialaus pobūdžio (kitokios asmeninės) naudos požymio buvimo D. K. ir G. M. veiksmuose. Apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad kaltininko „siekimas asmeninės naudos BK 228 straipsnio 2 dalies dispozicijos prasme negali atsirasti iki tyčios piktnaudžiauti tarnyba susiformavimo momento“, o aiškindamas šio požymio taikymo aspektu G. M. norą piktnaudžiaujant tarnyba padėti draugui nurodė, kad taip „galima kriminalizuoti bet kokius žmogiškus santykius“. Draugiški, artimi kaltininko santykiai su asmeniu, kurio problemas jis piktnaudžiaudamas sprendžia, ne tik dažniausiai būna susiformavę iki kaltininkui įvykdant piktnaudžiavimą, bet, pagal gyvenimo realijas, tokių santykių buvimas ir yra būtinoji sąlyga kurstytojui prašyti atlikti kaltininką neteisėtus piktnaudžiavimo veiksmus, o šį prašymą vykdantis ir prašytus piktnaudžiavimo veiksmus atliekantis kaltininkas būtent taip siekia palaikyti jau susiklosčiusius santykius. Be to, šie artimi ir draugiški santykiai su pasiturinčiu verslininku D. K. G. M. buvo ir materialiai naudingi – G. M. iš verslininko D. K. asmeninėms reikmėms jau buvo pasiskolinęs pinigų, dėl kurių grąžinimo terminų ir palūkanų dydžio su D. K. nebuvo sutarta. Byloje nustatyta, kad ir kurstytojas D. K. suprato, jog G. M. jo pašymu atliekamų šiose baudžiamosios bylose neteisėtų veiksmų priežastis - siekis su juo palaikyti gerus, artimus ir draugiškus santykius. Tokių santykių su įtakingu Panevėžio prokuroru G. M. siekė ir pats D. K..

Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatyto turtinės naudos siekimo požymio buvimo D. K. ir G. M. veiksmuose. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai pripažino byloje nustatytas ir šias aplinkybes: 1) jog laikotarpiu, kai D. K. sukurstytas G. M. piktnaudžiavo tarnyba baudžiamosios bylose Nr. 50-1-0170-05 ir Nr. 01-2-002-06, G. M. šeimos nariai, pasinaudodami nuolatinio pirkėjo 20 procentų nuolaida, apsipirkinėjo D. K. parduotuvėje; 2) G. M. kartu su D. K. tuo laikotarpiu dalyvavo žvejyboje Kuršių mariose; 3) tuo laikotarpiu G. M. su šeimos nariais poilsiavo Nidoje esančiame D. K. bute, poilsio metu naudojosi D. K. apmokamomis pramogomis ir paslaugomis; 4) G. M. naudojosi D. K. įmonės automobiliais „VW Sharan“ ir „VW Phaeton“. Šios aplinkybės D. K. ir G. M. abiejuose nusikalstamų veikų epizoduose buvo kvalifikuotos kaip sudarančios BK 228 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytos turtinės naudos požymį. Tačiau šių aplinkybių ir G. M. veiksmų pirmosios instancijos teismas nevertino kaip sudarančių BK 228 straipsnio 2 dalies numatyto turtinės naudos siekimo požymį, nes konstatavo, kad neįrodyta, jog D. K. padenginėjo šias G. M. išlaidas ir davė šiam savo turtu naudotis nemokamai. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas lakoniškais motyvais pritarė šiai išvadai. Nors ir pripažinęs šias aplinkybes, teismas, padarydamas išvadą, jog neįrodyta, kad visas šias G. M. išlaidas padenginėjo ir kitaip jam gauti materialinės naudos sutaupant sąlygas sudarė D. K., nuosprendyje rėmėsi tik nuteistųjų D. K. ir G. M. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu ir visai nekreipė dėmesio į D. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, bei į liudytojų D. Č. ir I. A. parodymus. Nors vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendį reikalaujama grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, tačiau ši norma negali būti suprantama tiesiogiai, jog nuosprendyje gali būti remiamasi tik tais kaltinamojo, liudytojo ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Sutinkamai su BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teismas privalo remtis visais tiek ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, tiek naujais įrodymais, tačiau visus juos privalo ištirti teisiamajame posėdyje: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, liudytojo ir kitų asmenų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme, ištirti rašytinius įrodymus. Nors BPK 20 straipsnis numato įrodymais keliamus kriterijus, tačiau taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą nenumato. Pagal įrodymų teoriją įrodymų vertinimas - tai subjektyvus loginis procesas, kurio esminis reikalavimas yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą įrodymus vertinančiam teismui indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo procese numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas. Todėl skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, kad ikiteisminio tyrimą atlikusio prokuroro surinkti duomenys, tarp jų ir teismo posėdžio metu pagarsinti įtariamųjų ir liudytojų parodymai, neturi reikšmės priimant nuosprendį, šių aukščiau nurodytų BPK normų reikalavimų neatitinka. D. K. ikiteisminio tyrimo metu ne kartą nuosekliai yra parodęs, kad jausdamasis dėkingas už pagalbą brolio byloje, jis kvietė G. M. į žvejybą, atostogoms Nidoje, suteikė 20 proc. nuolaidą, skolino automobilius. Anot D. K., G. M. už šias paslaugas jam neatsilygino. D. Č. parodė, kad aptariamu laikotarpiu D. K. G. M. skolino pinigų, be to, pastarasis su šeima nemokamai atostogavo D. K. bute Nidoje. Žvejybą organizavęs liudytojas I. A. parodė, kad visas su žvejyba susijusias išlaidas dengė D. K.. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esantys užfiksuoti telefoniniai pokalbiai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, G. M. piktnaudžiaujant prokuroro tarnyba turtinės naudos gavimas iš D. K. ėjo paraleliai ir buvo persipynęs su asmeniniais, draugiškais ir abiem naudingais tarpusavio santykiais, kuriuos tiek D. K., tiek G. M. stengėsi kiek įmanydami palaikyti. Dėl D. K. jo naudai atliktų turtinio pobūdžio veiksmų G. M. gavo nepagrįstą ekonominio pobūdžio atlygį, nepagrįstai sutaupė ir taip atsirado geresnėje turtinėje pozicijoje negu buvo iki piktnaudžiavimo prokuroro tarnyba veiksmų A. K. narkotikų byloje ir byloje dėl UAB „Umika“ nusikalstamos finansinės veiklos padarymo. Šią aplinkybę, kaip matyti iš D. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, D. K. suprato ir būtent šio rezultato, būdamas dėkingas G. M., padariusiam „didelę paslaugą“ brolio A. K. narkotikų byloje ir jam pačiam UAB „Umika“ byloje, siekė. Nors pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo pagarsinti ir įtariamojo D. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kurie iš dalies skyrėsi nuo duotų pirmosios instancijos teisme, pagarsinta kita ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, tačiau pirmosios instancijos teismas šioje nuosprendžio dalyje rėmėsi ir išvadas darė remdamasis išimtinai tik teisiamajame posėdyje duotais kaltinamųjų D. K., G. M. bei eilės liudytojų parodymais, jų nevertindamas kitų byloje esančių, ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisme ištirtų įrodymų kontekste. Šios įrodymų vertinimo klaidos neištaisė ir apeliacinės instancijos teismas. Todėl šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų atliktas G. M. ir D. K. veiksmų BK 228 straipsnio 2 dalies dispozicijos įtvirtintu turtinės naudos požymio aspektu vertinimas neatitinka baudžiamojo proceso įstatyme įvirtintinos nuostatos ir svarbiausios įrodymų vertinimo sąlygos, kad įrodymai teismo turi būti vertinami visumoje, o ne atsietai vienas nuo kito, ir visus sprendimus teismas turi priimti tik išsamiai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, t.y. naudodamas BPK 20 straipsnio 3,  4 ir 5 dalyse numatytas įrodymų vertinimo taisykles (2K-411/2004; 2K-43/2006; 2K-424/2009). Šių taisyklių pažeidimas yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, sukliudęs teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (2K-610/2006). Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad teisminio nagrinėjimo metu epizode, susijusiame su baudžiamosios bylos Nr. 50-1-0175-05 tyrimu, neįrodyta kaltinamajame akte G. M. bei D. K. inkriminuota ir BK 228 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytos turtinės naudos požymį sudaranti aplinkybė, jog 2005 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje - rugsėjo mėnesio pradžioje nuošalioje vietovėje, esančioje Panevėžyje, prie Pramonės g. 12 esančio pastato, automobilio „VW Phaeton“ salone D. K. G. M. šio prašymu perdavė 50 000 litų. Analogiškais motyvais pirmosios instancijos teismo nuosprendžio epizode, susijusiame su baudžiamosios bylos Nr. 01-2-002-06 tyrimu, iš kaltinimo pašalinta G. M. ir D. K. inkriminuota BK 228 straipsnio 2 dalies požymį sudaranti aplinkybė, jog 2006 m. balandžio mėnesio pradžioje, Panevėžyje, ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, automobilio „VW Phaeton“ salone D. K. G. M. šio pašymu perdavė 24 000 litų. Nors ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje D. K. patvirtino, kad G. M. aptariamu laikotarpiu skolino nurodytas pinigų sumas ir jų šis iki šiol nėra grąžinęs, tačiau tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai skundžiamojo nutartyje pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, lakoniškai argumentuodamas, kad D. K. parodymai šioje dalyje yra nenuoseklūs ir kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo. Teismų išvada, kad D. K. parodymai apie 50 000 litų perdavimo faktą G. M. yra prieštaringi, padaryta vertinant šio asmens parodymus atsietai nuo kitoje byloje esančių įrodymų, remiantis pernelyg akcentuota kritikuotina nuostata ikiteisminio tyrimo metu duotų įtariamojo D. K. parodymų atžvilgiu. D. K. nuosekliai nuo pat pirmosios įtariamojo apklausos tvirtino aplinkybę, kad G. M. atlikus jo prašytus veiksmus brolio A. K. narkotikų byloje, šis 2005 m. vasarą paprašė paskolinti namo statybai 50 000 litų. Todėl šiuos G. M. prašytus pinigus – 50 000 litų grynaisiais, 100 litų kupiūromis perdavė automobilio „VW Phaeton“ salone, nuošalioje Panevėžio miesto vietoje, į kurią abu vyko specialiai, kad perduodant pinigus pasislėptų nuo nereikalingų akių. Minėtų pinigų G. M. nuo jų perdavimo dienos iki šiol jam nėra grąžinęs. Iš visų aplinkybių: iš to, kad su G. M. nebuvo sutarta, kada jis šiuos pinigus iš viso grąžins; nebuvo sudarę paskolos sutarties su G. M.; tarp jų net nebuvo kalbos apie grąžinimo terminus, palūkanas; kad šią sumą perdavė G. M. prašymu nuošalioje vietoje, automobilyje, bei to, kad nuo to laiko G. M. nė neužsiminė apie ketinimą šiuos pinigus grąžinti, nesitarė apie jų grąžinimo sąlygas, suprato, jog šie G. M. perduoti 50 000 litų yra atlygis už jo suteiktas paslaugas tiriant ir priimant sprendimus automobilio „VW Touareg“ vagystės ir jo brolio A. K. narkotikų įgijimo ir laikymo baudžiamosiose bylose. Tai D. K. nurodė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, ir teisiamajame pirmosios instancijos teismo posėdyje, patvirtino juos ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Dėl 24 000 Lt jis taip pat suvokė, kad tai yra atlygis už prokuroro G. M. paslaugas. Iš šios gi sumos 10 000 Lt G. M. grąžino, 14 000 Lt yra skolingas iki šiol. Šias aplinkybes D. K. nuosekliai tvirtino ir teisiamųjų posėdžių pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme metu, paaiškindamas ir savo manymo, kad tai atlygis G. M. už jo veiksmus šioje byloje, motyvus. Kaip parodė D. Č. ir pats D. K., šiuos pinigus G. M. skolinosi automobiliui pirkti ir, kaip nustatyta, automobilį iš tiesų pirko, tačiau ne savo, o sesers vardu, kaip kad matyti iš jo svainio A. S. parodymų, dėl to, kad negalėjo oficialiai pagrįsti lėšų, už kurias pirktas automobilis.

Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo sprendžiant dėl D. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 231 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad perduodamas prašymus D. K. nežinojo ir negalėjo žinoti, kokius veiksmus G. M. atliks, taigi jo veiksmuose nebuvo subjektyviosios pusės elemento – tiesioginės tyčios. Susitarimo su G. M. turinys tik įgalino jį daryti prielaidą, kad šis trukdys prokurorams ar tyrėjams atlikti su baudžiamųjų bylų tyrimu susijusias pareigas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 17 d. konsultacijoje Nr. B3-357 nurodyta, kad BK 231 straipsnio dispozicijoje numatytas bet kokiu būdu daromas trukdymas prokurorui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti pareigas apima bet kokios formos poveikį (reikalavimus, prašymus, patarimus, nurodymus ir pan.), kliudantį išvardintiems subjektams jas atlikti. Pagal subjektyviuosius požymius numatoma kaltininko tyčia, apimanti suvokimą, kad jis trukdo. Kaltininko atsakomybei nėra būtinas jo veika siekiamų tikslų realus įgyvendinimas. D. K. buvo žinoma, kad G. M. įsikišus, brolio baudžiamoji byla buvo perduota į jo vadovaujamą skyrių, brolis nebuvo suimtas, G. M. jam pasakė, kad bylą pakreips taip, kad A. K. veika būtų kvalifikuota kaip paprastas narkotinių medžiagų įgijimas ir jis būtų nuteistas tik bauda (net nurodė konkretų baudos dydį). Tad aplinkybės apie G. M. atliekamus veiksmus D. K. bent jau bendrais bruožais buvo žinomos. Analogiškos aplinkybės nustatytos ir dėl kitos baudžiamosios bylos, susijusios su UAB „Umika“. D. K. prašė G. M., jog šis Be to, D. K. prašė G. M. kad šis pasirūpintų, kad prijungimui prie šios I. B. tiriamos bylos nebūtų tiriamos 2006 m. liepą VMI atsiųstoje medžiagoje dėl lėšų judėjimo D. K. sąskaitose „Snoro banke“ ir dėl jo nekilnojamojo turto sandorių užfiksuotos aplinkybės. G. M. tai padarius, D. K. gavo 2006 m. liepos 21 d. tyrėjos I. B. nutarimą atsisakyti pradėti dėl šioje medžiagoje nurodytų faktų ikiteisminį tyrimą. Tad šiuo atveju D. K. buvo žinomas ir konkretus pareigūnas, kuriam, jo prašymu, G. M. trukdė atlikti su ikiteisminiu tyrimu susijusias pareigas - FNTT prie VRM Panevėžio apskrities skyriaus tyrėja I. B.. Šių įrodymų visumos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai BK 24 straipsnio 5 dalies ir 231 straipsnio 1 dalies taikymo D. K. aspektu neanalizavo. Tad abiejuose nusikalstamų veikų epizoduose iš subjektyvinės pusės D. K. siekė vieno tikslo - kad bet kokiomis priemonėmis prokuroras G. M. palengvintų jo artimųjų bei jo paties teisinę padėtį ir suprato, kad šis tai daro neteisėtai. Tai patvirtina ir gan ilgą laiką trukę slapti D. K. bei G. M. susitikimai, konspiracijai palaikyti naudojami telefonai, užuominomis maskuojant savo asmenybes siųstos ir gautos SMS žinutės dėl šiose baudžiamosiose bylose atliekamų veiksmų. Taigi D. K., kaip to reikalauja BK 231 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikalimo subjektyvinė pusė, veikė tiesiogine tyčia. BK 231 straipsnio 1 dalies dispozicija konkrečių trukdymo atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusių pareigų formų ir rūšių neapibrėžia. Joje esanti formuluotė „bet kokiu būdu trukdė“ apima neapibrėžtą įstatyme nei turinio, nei formos prasme poveikį, kuris gali būti labai įvairus, šiame straipsnyje nurodytiems subjektams atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas. Todėl trukdymo būdas ir rūšis kiekvienoje byloje nustatinėjama ad hoc, svarbu, tik kad kaltininkas suvoktų, jog tas poveikis buvo daromas. D. K. veiksmai šiuose epizoduose kaltinamajame akte buvo kvalifikuoti kaip kurstytojo G. M. padaryti šį nusikaltimą. Bendrininkui, kokiu yra kurstytojas, neprivalu žinoti detalius nusikaltimo padarymo būdus ir priemones, jam svarbu suvokti ir žinoti esminius nusikaltimo, daromo bendrais jo ir vykdytojo veiksmais momentus. O tai, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje aptartais įrodymais, D. K. buvo žinoma. Visi šie D. K. prašymu prokuroro G. M. baudžiamosiose bylose Nr. 50-1-0170-05 ir Nr. 01-2-0002-06 atlikti veiksmai pripažintini sudarančiais BK 231 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir kvalifikuotini kaip šio nusikaltimo vykdytojo. BK 26 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad kurstytojas atsako pagal šio kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 5 dalį. Kaltinamajame akte būtent taip D. K. veiksmai abiejuose epizoduose ir buvo kvalifikuoti. D. K. nuteisiant už vieną idealiąją nusikaltimų sutaptį sudarantį nusikaltimą, o už kitą nusikaltimą, kurio neapima viena baudžiamojo įstatymo norma, bet padarytą tuo pačiu metu, tais pačiais kaltinamojo veiksmais ir turint tą patį tikslą, jį išteisinant (tuo pačiu vykdytoją G. M. nuteisiant pagal idealiąją nusikaltimų sutaptį pagal BK 228 straipsnį ir 231 straipsnio 1 dalį), buvo padaryta veikų kvalifikavimo klaida, dėl kurios neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Pirmosios instancijos teismas abiem atvejais, tiek pirmame, tiek antrame nusikalstamų veikų epizoduose, konstatavo D. K. kurstant G. M. piktnaudžiauti prokuroro tarnyba veikus tiesiogine neapibrėžta tyčia. Ši pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos nutartyje nepaneigta. Pagal baudžiamosios teisės teorijoje egzistuojančias nusikaltimų kvalifikavimo taisykles tais atvejais, kai yra neapibrėžtoji tyčia, kaltininko veika kvalifikuojama pagal kilusias pasekmes. Teismų nustatyta, kad G. M. atlikus BK 231 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus abiejuose epizoduose, D. K. siekiamas tikslas - palengvinti jo, jo įmonės ir jo brolio teisinę padėtį baudžiamosiose bylose –  realiai buvo pasiektas ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui buvo sutrukdyta atlikti su D. K. interesus lietusių baudžiamųjų bylų tyrimu susijusias pareigas. Taip atsirado ir D. K. norimos pasekmės. Esant tokiai situacijai, atsižvelgiant į tai, kad nustatyta, jog atlikdamas nusikalstamus veiksmus D. K. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia abiejuose jam inkriminuotų nusikalstamų veikų epizoduose, jo veiksmus pagal baudžiamosios teisės teorijoje egzistuojančias nusikaltimų kvalifikavimo taisykles privalu buvo kvalifikuoti ir pagal BK 231 straipsnio 1 dalį (iš sutapties su BK 228 straipsniu), su nuoroda į baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normą - BK 24 straipsnio 5 dalį - kaip kurstytojo padaryti šiuos nusikaltimus. Pirmosios instancijos teismui to nepadarius, o apeliacinės instancijos teismui šios klaidos neištaisius, laikytina, jog dėl šios veikų kvalifikavimo klaidos buvo neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Apibendrindamas prokuroras nurodo, kad visi šie kasaciniame skunde nurodyti apeliacinės instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai pripažintini esminiais, sukliudžiusiais apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nutartį. Taip pat skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytuose motyvuose ir išvadose esantys prieštaravimai dėl baudžiamojo įstatymo bendrosios ir specialiosios dalies normų taikymo yra esminiai, jų nepašalinus apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta. Todėl ši apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, o minima baudžiamoji byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nuteistasis G. M. kasaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 29 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą G. M. nutraukti. Skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo pagrindinio apeliacinio skundo argumento, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kasatorius apeliaciniame skunde kaip vieną iš pagrindinių argumentų nurodė tai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi D. K. parodymais ir laikė juos įrodymu, nes jie neatitiko BPK 20 straipsnio 4 dalyje nurodyto įrodymų leistinumo reikalavimo. Tai reiškia, jog šie duomenys byloje buvo gauti neteisėtais būdais. Visų pirma, D. K. parodymus davė būdamas suimtas, iškart po to staiga išnyko suėmimo pagrindai ir jis buvo paleistas. Antra, savo baigiamojoje kalboje D. K. nurodė, jog dabar supranta, kad buvo prokurorų apgautas. Tai, kasatoriaus įsitikinimu, vienareikšmiškai rodo, jog tarp D. K. ir ikiteisminį tyrimą atlikusio prokuroro buvo neaiškaus turinio susitarimas, kurio sąlygų, matomai, pareigūnas neįvykdė. Trečia, D. K. teisme parodė, jog jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo užrašyti ne pažodžiui, o prokuroro perfrazuoti naudojant teisinius terminus. Ketvirta, D. K. teisme paaiškino, jog apklausų metu neprisiminė kai kurių aplinkybių, pvz., kada skolino pinigus G. M., tačiau pats prokuroras jam nurodė datas, kada G. M. pirko automobilį, įsigijo žemės sklypą, vykdė statybas ir pan., todėl D. K. tik parodė, jog tai galimai vyko tuo laikotarpiu. Gi prokuroras apklausų protokoluose visus šiuos faktus (minėtas datas) nurodė kaip neginčijamai pateiktus paties D. K.. Penkta, teisminio nagrinėjimo metu D. K. davė nenuoseklius parodymus (tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje), nenurodydamas nei tikslių datų, nei laikotarpių, nei tikslių formuluočių, be to, ne kartą painiodamasis ir priklausomai nuo prokuroro ar teismo užduodamų klausimų keisdamas savo nuomonę. Pavyzdžiui, D. K. nurodė skolinęs pinigus sklypo pirkimui, nors G. M. ir liudytojo H. V. parodymais įrodyta, kad tuo metu, kai kasatorius pirko sklypą, jis su D. K. net nebuvo pažįstami, vėliau gi D. K. nurodė, kad tokias datas jam nurodęs apklausą vykdęs prokuroras. Visos šios aplinkybės rodo, kad D. K. parodymai buvo gauti neteisėtu būdu. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos Nr. REC (2000) 19 Valstybėms narėms „Dėl prokuratūros vaidmens baudžiamosios justicijos sistemoje“ 28 punkte nurodyta, kad prokuratūra negali naudoti įrodymų prieš įtariamąjį, jeigu žino ar gali spėti, jog minėti įrodymai gauti neteisėtais būdais. BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas įrodymų leistinumo principas. Liudytojo apklausos atlikimo taisyklės ir tvarka įtvirtintos BPK 183 straipsnyje, kur, be kita ko, nurodyta, kad liudytojui draudžiama užduoti atsakymą menančius klausimus, parodymai užrašomi pirmuoju asmeniu ir kiek galima pažodžiui, liudytojo apklausos metu negali būti vedamos derybos dėl parodymų turinio, prokuroras neturi teisės grasinti liudytojui, bauginti jį ar naudoti kitokį spaudimą, siekiant išgauti tokio turinio parodymus, kokius norėtų išgirsti apklausą atliekantis prokuroras, taip pat neleidžiama keisti liudytojo pasisakymų stilių ar struktūrą, nurodinėti   aplinkybes bei smulkmenas, kurių apklausiamas asmuo nežino. Todėl darytina išvada, jog ikiteisminio tyrimo metu, apklausdamas liudytojus, prokuroras atliko neteisėtus veiksmus, o parodymai, gauti panaudojus neteisėtus metodus atliktos apklausos metu, negali būti pripažinti turinčiais įrodomąją reikšmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje išaiškinta, jog duomenys, kuriuos valstybės institucijos ar pareigūnai gavo įstatyme nenumatytu būdu, įrodymais nepripažįstami, nesvarbu, kiek jie reikšmingi nustatant bylos aplinkybes. G. M. apeliaciniame skunde nurodė, jog D. K. laiko jį kaltu dėl visų jį ištikusių nelaimių, be to, jis neabejotinai tapo prokuroro ir STT pareigūnų manipuliacijų įkaitu, todėl prisipažino kaltu dėl veikų, kurių nėra padaręs, be to, apkalbėjo ir kasatorių. Visgi apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento apsiribojo lakonišku teiginiu, jog G. M. nenurodė jokių įtikinamų priežasčių, dėl kurių D. K. galėjo jį apkalbėti. D. K. parodymai buvo pagrindinis įrodymas pripažįstant G. M. kaltu, todėl, neišnagrinėjęs kasatoriaus argumentų šiuo klausimu, apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, sutrukdžiusį priimti teisingą sprendimą byloje.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas G. M. kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 231 straipsnio 1 dalį, anot kasatoriaus, nesivadovavo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžių surašymą“ 1.1 punkto išaiškinimo bei BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Teismas D. K. bei liudytojų R. V., S. G., D. J., I. B., K. G. ir G. M. parodymus bei kitus byloje esančius rašytinius duomenis vertino šališkai. Teismo išvados ir vertinimai, susiję su minėtų asmenų parodymais, buvo grindžiami tik abejonėmis ir prielaidomis, be to, vertinami atsietai vienas nuo kito. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad byloje ištirti įrodymai – S. G. bei iš dalies D. J. ir R. V. parodymai – patvirtino, jog G. M., D. K. sukursčius, piktnaudžiavo tarnyba ir, atlikęs anksčiau aptartus veiksmus, sutrukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnui S. G., prokurorams R. V. bei D. J. atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas. Iš esmės šią išvadą palaikė ir apeliacinės instancijos teismas, kuris konstatavo, jog buvo pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog A. K. veika atitinka BK 260 straipsnio 1 dalies požymius ir tik dėl G. M. įsikišimo tyrimas buvo siaurinamas, o A. K. nuteistas pagal lengvesnį straipsnį bei jam skirta G. M. rekomenduoto dydžio bauda. Kasatoriaus teigimu, tokios teismo išvados neatitinka tikrovės, nes nė vienas iš minėtų asmenų nepatvirtino, kad G. M. tiesiogiai ar užuominomis buvo davęs nurodymą atlikti kokį nors neteisėtą ar bent jau su jų sąžine bei profesionalia etika prasilenkiantį veiksmą. Liudytojas R. V. nei teisminio nagrinėjimo, nei ikiteisminio tyrimo metu neužsiminė, jog G. M. domėjosi A. K. atžvilgiu pradėtu ikiteisminiu tyrimu, juo labiau, kad būtų davęs nurodymą spręsti klausimą dėl švelnesnės kardomosios priemonės paskyrimo įtariamiesiems. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo teiginys neva apie atliekamo tyrimo eigą bei skirtą kardomąją priemonę G. M. galėjo sužinoti tik iš R. V., kadangi S. G. ir D. P. paneigė kalbėję su G. M. apie šią bylą, gali būti vertintinas tik kaip prielaida, neparemta jokiais objektyviais duomenimis, o ne kaip kategoriška, abejonių nekelianti išvada. Šiuo konkrečiu atveju yra gerai pastebimas teismo šališkumas vertinant įrodymus, nes vienodą reikšmę bei įrodomąją galią turinčius įrodymus jis vertina skirtingai - R. V. parodymus vertina kritiškai, tuo tarpu kitų liudytojų (S. G. ir D. P.) žodžiais neabejoja. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje net nebandė pagrįsti tokio savo vertinimo, nepateikė jokių argumentų, kuriais remdamasis jis nutarė, jog iš trijų asmenų (R. V., S. G., D. P.), turėjusių savo žinioje bylą bei teigiančių su G. M. apie ją nekalbėję, būtent R. V. sakė netiesą.

Liudytojas S. G. savo parodymuose praktiškai nenurodė jokių objektyvių faktų, o tik išreiškė savo pamąstymus bei spėliones, jog galimai pokalbis tarp R. V. bei G. M. įvyko, nes iš vakaro su R. V. buvo sutarta prašyti skirti A. K. suėmimą, o kitą rytą jis (R. V.) nutarė kreiptis dėl namų arešto skyrimo. BPK 22 straipsnio 2 dalyje ir 275 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta kaltinamojo teisė užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams, tarp jų ir liudytojams. Pasinaudodamas šia teise, G. M. liudytojui S. G. apklausos metu uždavė klausimą apie išėjimo iš darbo policijoje aplinkybes. Tačiau pirmosios instancijos teismas šį klausimą pašalino kaip nesusijusį su kaltinimu. Apeliaciniame skunde G. M. paaiškino, kad minėtos aplinkybės nustatymas yra itin svarbus, siekiant tinkamai įvertinti S. G. parodymus ir jų teisingumą, nes S. G. iš darbo policijoje buvo pasiūlyta išeiti po to, kai jis buvo nustatytas kaip asmuo, rašęs anoniminius, Panevėžio apygardos prokuratūros ONKTS prokurorus šmeižiančius skundus žiniasklaidos priemonėms, be to, atskleidė kai kurių vykstančių ikiteisminių tyrimų duomenis. Dėl šios priežasties S. G. turėjo motyvą duoti neteisingus parodymus tiek prieš G. M., tiek ir prieš kitus prokurorus, todėl jo parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, tuo tarpu teismas jais besąlygiškai patikėjo. Apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę taip pat įvardijo kaip neįrodinėtiną šioje baudžiamojoje byloje ir į apeliacinio skundo argumentus dėl apkalbėjimo visiškai nekreipė dėmesio. Tokiu būdu buvo pažeista ne tik kasatoriaus teisė užduoti liudytojui klausimus, bet ir rungimosi, teisės į teisingą teismą bei teisės į gynybą principai, be to, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, nes S. G. parodymai nebuvo išsamiai ir nešališkai ištirti ir dėl to nepagrįstai įvertinti kaip patikimi ir nekeliantys abejonių.

Analizuojant D. J. parodymus, darytina išvada, jog šis liudytojas taipogi nepatvirtino, kad G. M. kokiu nors būdu piktnaudžiaudamas tarnyba būtų trukdęs jam atlikti savo pareigas. D. J. apklausos metu parodė, kad sprendimus jis priiminėjo savarankiškai, o su G. M. tik pasitarė dėl galimų sprendimų, nes taip įprasta prokuratūroje. Pavesdamas tyrimą atlikti D. J., G. M., jo paties tvirtinimu, kaip tik pasielgė etiškai ir nešališkai, nes pastarąjį informavo, kad A. K. yra jo pažįstamo brolis, todėl jis pats negali imtis tyrimo. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas pagrįsti savo išvadas dėl G. M. kaltės, praktiškai revizavo jau įsiteisėjusį teismo sprendimą – baudžiamąjį įsakymą, priimtą  A. K. baudžiamojoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šį kasatoriaus argumentą, nepagrįstai nurodė, kad teismas privalėjo įvertinti minėtos bylos ikiteisminio tyrimo kokybę BPK 2 straipsnyje numatytos pareigos atskleisti nusikalstamą veiką aspektu, nes ikiteisminio tyrimo kokybę turi teisę ir pareigą tikrinti bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kaip tik dėl to ir yra suteikta teisė grąžinti bylą prokurorui, pavesti ikiteisminio tyrimo teisėjui ar prokurorui atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, galų gale galima išspręsti šį klausimą priimant nuosprendį, skundžiant jį apeliacine bei kasacine tvarka. Gi baudžiamąjį įsakymą priėmusiam teismui dėl ikiteisminio tyrimo kokybės klausimų nekilo ir jis užbaigė bylą priimdamas baudžiamąjį įsakymą.

Taip pat, kasatoriaus įsitikinimu, teismas neteisingai vertino liudytojų I. B., A. U. bei K. G. parodymus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors šie liudytojai ir paneigė G. M. davus jiems kokius nors nurodymus, tačiau atitinkamų nurodymų davimo faktą patvirtina byloje priimti minėtų asmenų dokumentai – nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo nepašalino motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik šia savo išvada, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais – telefoninių pokalbių išklotinėmis ir kt. Kasatoriaus manymu, net ir jo nuomonės išsakymas dėl atliekamo tyrimo bei domėjimasis jo eiga negali būti vertinamas kaip kokių nors nurodymų, net ir netiesioginių (užuominomis), davimas. Apie šališką įrodymų vertinimą byloja ir ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas neįrodytu kaltinimą, jog G. M., veikdamas D. K. interesais ir tikėdamasis už paslaugą materialinio atlygio, įtikino Panevėžio apygardos prokuratūros ONKTS prokurorus perduoti D. K. baudžiamąją bylą ikiteisminio tyrimo organizavimui į Kauno miesto apylinkės prokuratūrą bei, susipažinęs su bylos faktinėmis aplinkybėmis, duomenis apie jas perdavė D. K..

Pirmosios instancijos teismas pažeidė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai, nes tiesiog perrašė kaltinamajame akte nurodytus G. M. inkriminuotus atitinkamus teisės aktus, tačiau jų neanalizavo ir nekonkretizavo. Taip aiškiai teismas įrodė savo šališkumą, nes parodė, jog palaiko tik vieną proceso pusę – kaltintoją. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento pasisakė itin lakoniškai ir nekreipė dėmesio, kad pirmosios instancijos teismas ne tik nekonkretizavo, kaip konkrečiai buvo pažeistas vienas ar kitas įvardintas teisės aktas, bet nutylėjo ir dėl to, kodėl dalį teisės aktų, nurodytų kaip pažeistų kaltinamajame akte, visgi pašalino. Tiek nuosprendyje, tiek nutartyje be kita ko teigiama, kad G. M. liudytojais apklaustiems pareigūnams davė privalomus aukštesniojo prokuroro nurodymus, nors pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 3 dalį ir 20 straipsnio 1 dalies 5 punktą aukštesnysis prokuroras negali nurodyti prokurorui, kokį proceso nutarimą priimti, t.y. negali duoti privalomų nurodymų ir kad prokuroras turi teisę reikalauti, jog aukštesnysis prokuroras nurodymus dėl proceso sprendimų, kurie neįforminami nutarimais, duotų raštu. G. M. apeliaciniame skunde nurodė, kad šis teiginys dėl privalomų nurodymų turėtų būti pašalintas iš nuosprendžio arba motyvuotai paaiškinta, kodėl jo parodymai laikytini privalomais, nes priešingu atveju šios aplinkybės negalima paaiškinti ir paneigti, t.y. tinkamai pasinaudoti teise į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas gi šį kasatoriaus argumentą traktavo kaip piktnaudžiavimą savo teisėmis. 

Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ne tik padarė aukščiau išvardintus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, bet ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes nuteisė G. M. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 231 straipsnio 1 dalį, neįrodę objektyviosios jam inkriminuotų veikų pusės buvimo. Piktnaudžiavimas tarnyba gali būti padaromas dviem alternatyviais veiksmais – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ar įgaliojimų viršijimu. Išvadą neva G. M. piktnaudžiavo tarnyba teismai padarė remdamiesi D. K. parodymais bei savo išvadomis, kad G. M. trukdė tyrėjams bei prokurorams vykdyti savo pareigas. Kaip jau minėta, D. K. parodymai neturėjo būti pripažįstami įrodymu, kadangi buvo gauti neleistinu būdu, tuo tarpu išvados apie trukdymą kitiems pareigūnams buvo padarytos įrodymus byloje ištyrus bei įvertinus šališkai, neišsamiai bei atsietai vienas nuo kito.

Kasatorius pabrėžia, jog jis niekada nebuvo kurstomas D. K. daryti nusikalstamas veikas. Jis niekada nėra davęs byloje figūruojantiems liudytojams nurodymų (tiesioginių ar ne), užuominų, prašymų ar kt. priimti vienokį ar kitokį sprendimą, atlikti tam tikrą veiksmą ar susilaikyti nuo jo atlikimo. G. M. neginčija, jog kalbėjo su liudytojais (I. B., D. J. ir kt.) apie jų tiriamas baudžiamąsias bylas, tačiau tokiais pokalbiais nesiekė jų paveikti, įtikinti ar kitokiu būdu jiems trukdyti. Kasatorius atkreipia dėmesį, jog nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų nenurodė, jog G. M. kokiu nors būdu jiems trukdė, visus sprendimus jie priėmė savarankiškai. Todėl kasatoriui neaišku, kuo remdamiesi teismai pripažino G. M. veiksmus trukdymu prokurorams ir tyrėjams atlikti savo pareigas, jeigu nė vienas iš šių asmenų tokio trukdymo teigia nejautęs ir nesupratęs.

Tiek kaltinamajame akte, tiek nuosprendyje bei nutartyje nurodoma, jog G. M. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi bei turimais įgaliojimais, tačiau nė vieno iš kaltinime nurodytų ikiteisminio tyrimo G. M. teigia neorganizavęs ir jam nevadovavęs. Jis šiuose ikiteisminiuose tyrimuose atliko vienintelį veiksmą – užvizavo A. K. baudžiamąją bylą prokurorui D. J., todėl tik šis vienintelis veiksmas, nuteistojo įsitikinimu, ir gali būti vertinamas šių teisės normų aspektu. Pirmosios instancijos teismas, be to, neįrodė priežastinio ryšio tarp neva nusikalstamų G. M. veiksmų ir padarytos žalos, nes nuosprendyje iš kaltinamojo akto buvo pažodžiui perrašyta visa eilė tariamai pažeistų teisės aktų, nenurodant, kokiais konkrečiais veiksmais kuris teisės aktas buvo pažeistas. Apeliacinės instancijos teismas šios spragos nepašalino. Be to, teismai neįrodė ir subjektyviosios pusės G. M. padarytuose veiksmuose buvimo. Abu G. M. inkriminuoti nusikaltimai gali būti padaromi tik tiesiogine tyčia. Teigdami, kad G. M. ne tik suprato savo veiksmų pavojingumą, bet ir sąmoningai siekė padarinių – padėti D. K., teismai remiasi vieninteliu įrodymu – D. K. parodymais. Kadangi aukščiau plačiai aptarta, kodėl šie duomenys negali būti laikomi įrodymais ir jais negalima vadovautis teisme, akivaizdu, jog minėtos teismo išvados apskritai nėra pagrįstos tinkamais įrodymais. Kalbant apie G. M. psichologinį ryšį su jo atliekamais veiksmais, svarbu pažymėti, jog neaišku, kuo remdamiesi teismai konstatavo neva kasatorius suprato savo veiksmų pavojingumą, jei net nė vienas iš apklaustų liudytojų jo tariamo trukdymo nepastebėjo ir nepajuto, todėl teigtina, kad ir nesuprato.  

 

Kasaciniai skundai atmestini.

 

Dėl G. M. kasacinio skundo argumentų

 

Didelė dalis G. M. kasacinio skundo argumentų yra dėl D. K. parodymų, kaip savarankiško įrodymų šaltinio, patikimumo bei jų sąsajos su kitais bylos duomenimis.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai didelį dėmesį skyrė D. K. parodymų analizei. Teismai, vertindami D. K. parodymus, kuriuos jis davė bylos ikiteisminio tyrimo metu, teisingai vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis. Teismai nuosprendyje ir apeliacinės instancijos nutartyje rėmėsi tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje, bylos duomenis išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, juos įvertino laikydamiesi baudžiamojo proceso reikalavimų. Tai, kad D. K. parodymus davė suimtas, o po to buvo paleistas, neprieštarauja įstatymo reikalavimams, nes apklausa buvo atlikta užtikrinant jo teisę į gynybą, be to, teismas rėmėsi parodymais, kuriuos D. K. davė teismo posėdžio metu. Todėl kasacinio skundo teiginiai dėl ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos trūkumų, argumentuojant tuo, jog buvo užduodami menamo turinio klausimai, konkretizuojamos bylos aplinkybės tikslinant įtariamojo parodymus bei tik iš dalies prisilaikyta reikalavimo įtariamąjį apklausti ir parodymus fiksuoti laisvo pasakojimo forma, yra neaktualūs, nes kasacinė byla nagrinėjama esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų aspektu. Tai, kad nagrinėjant bylą teisme D. K. ne visas bylos aplinkybes (datas, laikotarpius, vietas) nurodė tiksliai, nepaneigia jo parodymų patikimumo, nes nuo nusikaltimų padarymo iki bylos išnagrinėjimo teismo posėdyje praėjo keleri metai, todėl tokie netikslumai yra natūrali žmogaus atminties būsena. Nelogiškas ir nenagrinėtinas kasacinio skundo teiginys, jog D. K. buvo prokuroro suklaidintas, nes ši išvada kasaciniame skunde grindžiama hipotetiniu spėjimu, jog greičiausiai tarp tyrimą atlikusio prokuroro ir D. K. buvo neaiškaus turinio susitarimas, kurio prokuroras matomai nevykdė. Taigi tezę, jog D. K. prokuroro buvo apgautas, kasatorius grindžia hipoteze (spėjimu) apie neaiškaus turinio susitarimą, kuris spėjama nebuvo vykdomas.

Pirmosios instancijos teismo šališkumas bei įstatymo reikalavimų neatitinkantis įrodymų vertinimas kasaciniame skunde grindžiamas tuo, kad  liudytojų R. V., S. G., D. J., I. B., K. G., G. M. parodymai bei kiti byloje esantys duomenys buvo vertinami atsietai arba sąsajos su kitais duomenimis paremtos prielaidomis bei spėjimu.

Vertinant atskirų įrodymų šaltinių savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, būtina atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio (asmens) santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą paties liudytojo asmeniniams, tarnybiniams interesams.  Liudytojai S. G. ir D. J. teisme paaiškino, jog G. M. kalbėjo su jais apie bylos Nr. 50-1-0170-50 aplinkybes, nurodęs, jog įtariamasis yra jo draugo brolis, aptarė veikos tyrimo apimtį, kardomosios priemonės rūšį, kvalifikavimo perspektyvas. G. M. ne tik kad negalėjo rodyti iniciatyvos formuojant  šios bylos proceso eigą, bet ir privalėjo nusišalinti deklaruodamas savo ryšį su įtariamojo broliu, net jei tokia byla atsitiktinai būtų patekusi jo žinion, todėl aptardamas su tyrimą atliekančiais asmenimis apie šios  bylos tolimesnes perspektyvas, perimdamas šios bylos tyrimą Panevėžio apygardos prokuratūros ONKT skyriaus, kuriam pats vadovavo, žinion ir formuodamas sau pavaldžių prokurorų  nuomonę dėl tyrimo apimties, veikos kvalifikavimo bei bylos baigties, jis suvokė, jog daro neteisėtą įtaką už minėtos  bylos tyrimą atsakingiems asmenims. Atsižvelgiant į G. M. užimamas pareigas, tarp jo ir S. G. bei D. J. buvusius  pavaldumo santykius, neabejotina ir G. M. išsakytos pozicijos įtaka bylos eigai bei byloje priimtiems sprendimams. Liudytojo R. V. parodymai dėl šios bylos tyrimo aplinkybių jam kalbant apie G. M. ir jo įtaką šios bylos procesinei eigai, yra labiau neutralūs, rezervuoti ir gynybiški, tačiau nepaneigia liudytojų S. G. ir D. J. parodymų. Minėtų liudytojų parodymais nustatytą informaciją patvirtina telefoninių pokalbių įrašų bei SMS žinučių tarp D. K. ir G. M. turinys. Skirtingais būdais ir iš savarankiškų įrodymų šaltinių gauta, tas pačias aplinkybes patvirtinanti informacija BPK 20 straipsnio reikalavimų požiūriu laikytina patikimu įrodymu. Todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami G. M. kaltu BK 228 straipsnio 1 dalyje ir  231 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų padarymu, o D. K. – BK 24 straipsnio 5 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymu atliekant tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-0170-50, pagrįstai rėmėsi šiais įrodymais.

Nepagrįsti G. M. kasacinio skundo argumentai dėl nuteisimo už  piktnaudžiavimą  tarnyba bei trukdymą ikiteisminio tyrimo pareigūnui baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-0002-06. Teismai pagrįstai rėmėsi liudytojų I. B., K. G., G. M. parodymais apie tai, jog  G. M. aktyviai  domėjosi, rodė iniciatyvą ir pastangas kreipiant gautos medžiagos dėl įmonės „Umika“ veiklos tyrimą atsisakymu  pradėti ikiteisminį tyrimą, o panaikinus atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl įmonės „Umika“ finansinės  veiklos,   rūpinosi, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-0002-06 būtų baigtas atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės  kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius. Kaip jau buvo minėta, subjektyviosios kilmės įrodymai dėl asmens atminties savybių, apklausos ypatumų (klausimų struktūros, formulavimo), apklausiamojo santykio su kaltinamuoju laiko požiūriu turi savybę kisti, todėl teismo posėdžio metu duotų parodymų tikslinimas bei lyginimas su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais yra būtinas tais atvejais, kai reikia šalinti neatitikimus bei prieštaravimus. Teismai pagrįstai rėmėsi nuteistojo D. K., liudytojų I. B., K. G., G. M. parodymais pripažindami G. M. kaltu piktnaudžiavus tarnyba bei trukdžius  ikiteisminio tyrimo pareigūnui baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-0002-06. Šiuos duomenis patvirtina telefoninių pokalbių įrašai, kurie yra laisvos  formos duomenų šaltinis lyginant su  asmens apklausos duomenimis. G. M. duoti nurodymai remiantis aukštesniojo prokuroro procesine padėtimi baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-0002-06, neatitinkantys byloje surinktos medžiagos, įtikinėjimas už šios bylos tyrimą bei vadovavimą tyrimui atsakingų asmenų, jog byla sufabrikuota verslo konkurentų, patvirtina jo asmeninį suinteresuotumą pakreipti bylos tyrimą ir baigtį palankia D. K. linkme.

Kolegija pripažįsta iš dalies teisingais kasacinio skundo argumentus dėl perteklinių formuluočių  aprašant  kaltinamajame akte nusikalstamas veikas bei teismo nuosprendyje  nustatant pripažintas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Šios paminėtų procesinių dokumentų, dalys yra  perkrautos nuorodomis į teisinių  aktų (Konstitucijos, Etikos kodekso, Viešų ir privačių interesų derinimo įstatymo ir pan.) nuostatų pažeidimus. Jų surašymas kaltinamajame  akte bei nuosprendyje yra  perteklinis, kadangi nėra  būtinas atskleidžiant nusikalstamų veikų, už kurių padarymą nuteistas G. M. požymius. Tačiau nuosprendyje yra aprašyti nusikalstami veiksmai bei išdėstyti įrodymai ir  argumentai dėl šių veiksmų atitikimo BK 228 straipsnio 1 dalies ir 231 straipsnio 1 dalies, sudėčių požymius. Todėl nėra pagrindo šį kaltinamojo akto ir nuosprendžio surašymo trūkumą pripažinti esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes tai nesuvaržė įstatymų garantuotų kaltinamojo teisių ir nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

 

Dėl prokuroro kasacinio skundo argumentų

 

Piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi bei tarnybinių įgaliojimų viršijimą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį kvalifikuoja turtinės ar kitokios asmeninės naudos siekimo požymiai. Prokuroro nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai be pagrindo perkvalifikavo bei pripažino kaip pagrįstą G. M. veikos kvalifikavimą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, o D. K. – pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį. Netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, prokuroro nuomone, nulėmė nepagrįstai susiaurintos šio straipsnio taikymo ribos. Prokuroras teigia, jog apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog siekis asmeninės naudos BK 228 straipsnio 2 dalies prasme negali atsirasti iki tyčios piktnaudžiauti tarnyba susiformavimo momento. Prokuroro tvirtinimu, draugiški, artimi kaltininko santykiai su asmeniu, kurio problemas jis piktnaudžiaudamas tarnyba sprendžia, yra būtinoji sąlyga, sudaranti pagrindą kurstytojui prašyti kaltininką atlikti neteisėtus piktnaudžiavimo veiksmus ir tokie santykiai, prokuroro nuomone,  dažniausiai būna susiformavę iki kaltininkui įvykdant piktnaudžiavimą.

Kolegijos nuomone, prokuroras, taip aiškindamas turtinės ir kitokios asmeninės naudos siekimo požymio susiformavimo momentą, yra neteisus. Nusikaltimo vykdytojo veikos motyvas, paskata negali atsirasti anksčiau už kurstytojo poreikį įkalbėti kitą asmenį padaryti nusikaltimą bei veiksmus palenkiant jį tai padaryti. Jei nusikaltimo bendrininkai būtų planavę ir iš anksto, nuo savo pažinties pradžios ruošęsi tokiai nusikalstamai veikai, tokiu atveju visą šį laikotarpį ir reikėtų inkriminuoti. Kaip matyti iš bylos duomenų, G. M. ir D. K. buvo pažįstami bei artimai draugavo ne tik tarpusavyje, bet ir šeimomis kelerius metus iki nusikalstamos veikos padarymo, todėl nėra pagrindo išvadai, jog jų tarpusavio santykiai buvo grindžiami tik praktiniu išskaičiavimu bei turtinės ar kitokios asmeninės naudos siekimu, juolab turtinės ar kitokios asmeninės naudos siekimo požymis neturi būti aiškinamas išplėstai ir kriminalizuojamas. Pagrindinė BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėtis „piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi“ savaime  suponuoja neteisėtos naudos siekimą pasinaudojant tarnybine padėtimi, todėl BK 228 straipsnio 2 dalies, kurią kvalifikuoja siekis turtinės ar kitokios asmeninės naudos, turinys turi būti suprantamas ir aiškinamas siauriau nei BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos naudos siekimas – įstatymo leidėjas ją įtvirtino kaip kvalifikuotą, pavojingesnę veiką. Teismų praktika yra pateikusi turtinės naudos sąvokos turinio išaiškinimus, kurie siejami su konkrečia turtinio pobūdžio nauda ne tik sau, bet ir šeimos nariams bei giminaičiams, paliekant šį sąrašą atvirą (baudžiamoji byla Nr. 2K-153). Kitokios asmeninės naudos samprata teismų praktikoje yra tapatinama su siekiu gauti neturtinio pobūdžio naudos, tačiau vėlgi šio veiką kvalifikuojančio požymio turinys turi būti suprantamas ir aiškinamas siauresne apimtimi nei BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Dėl paminėtų priežasčių dvasinio, emocinio turinio nauda, kuri gaunama teikiant pagalbą bei paramą draugui ar kitam asmeniui, nors ir neteisėtą, neturi būti suprantama kaip BK 228 straipsnio 2 dalį kvalifikuojantis požymis. Kita vertus, draugiški ryšiai nereiškia vien tik dalijimąsi emocijomis ir jausmais – natūralu ir gyvenimiška, kai turtingesnis draugas didesne pinigine dalimi prisideda prie bendrų išlaidų bei reikiamais atvejais teikia kitokią materialinę paramą. Liudytojų D. Č. ir I. A. parodymai, kuriais remiamasi kasaciniame skunde, yra tik duomenys, jog G. M. naudojosi D. K. turtu, tačiau nėra byloje įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiomis paslaugomis naudojosi bei tam tikrą materialinę naudą G. M. gavo už neteisėtus tarnybinius veiksmus D. K. naudai. Bylos proceso metu gautų įrodymų sąsajos aspektu nėra patikimų duomenų, kurie patvirtintų, jog G. M. ar jo šeimos nariai naudojosi D. K. turtu ir gavo turtinio pobūdžio paslaugas dėl G. M. padaryto piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, o ne dėl draugiškų  G. M. ir D. K. asmeninių ryšių. Be to, kaip nuosekliai tvirtino visų apklausų metu D. K. ir G. M., gautos turtinio pobūdžio paslaugos buvo G. M. sąskaita kompensuojamos ar bent iš dalies padengiamos. Todėl teismai pagrįstai šią kaltinimo nurodytą aplinkybę pripažino neįrodyta kaip susijusią su G. M. piktnaudžiavimu tarnyba.       

Kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atsietai vertino įrodymus, nebuvo tinkamai įvertinti D. K. parodymai, duoti ikiteisminio bylos tyrimo metu, neišnagrinėtos jų pakeitimo priežastys nagrinėjant bylą teisme, remdamasis D. K. parodymais, teismas taikė selekcinį metodą, neįvertino jų visumos ir ryšio su kitais bylos duomenimis.

Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant  baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, nuosekliai  sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes bei įvertino byloje gautus duomenis. Prokuroro kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai, jog teismai nepakankamai atsižvelgė į D. K. parodymus, duotus bylos ikiteisminio tyrimo metu dėl G. M. paskolintų 50 000 ir 24 000 Lt sumų, nesugretino  šių parodymų  su kitais bylos duomenimis. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo 2008 m. lapkričio 24 d. posėdžio protokolo, teismas išsamiai apklausė D. K. teismo posėdyje apie visas bylos aplinkybes, gretino jo parodymus, duotus teismo posėdžio ir ikiteisminio bylos tyrimo metu, posėdyje dalyvavo ir D. K. klausimus pateikė prokuroras, kuris atliko ikiteisminį bylos tyrimą, todėl buvo pašalinti visi esminiai neatitikimai ir prieštaravimai. D. K. paaiškino, jog ikiteisminio bylos tyrimo metu, atsakydamas į prokuroro klausimą, susiejo jo ir jo brolio naudai G. M. atliktus veiksmus su skolinamais pinigais, nes pripažino, jog yra loginis ryšys tarp G. M. atliktų paslaugų  D. K. naudai ir jo G. M. suteiktos turtinės naudos, tačiau kartu pabrėžė, jog tuo metu, skolindamas pinigus, šių veiksmų tarpusavyje nesiejo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami šias aplinkybes, pagrįsdami nuosprendį įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje, nepažeidė įstatymo reikalavimų, kadangi esminių prieštaravimų tarp D. K. parodymų ikiteisminio bylos tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nėra. Dėl jau minėtų nežymių nesutapimų jo parodymuose D. K. pateikė paaiškinimus, nurodydamas, jog apklausos aplinkybės ikiteisminio bylos tyrimo metu bei jo būsena po sulaikymo neleido susikaupti bei įsigilinti į kiekvieno pateikto klausimo niuansus ir tam jis neteikė didelės reikšmės, nesuvokdamas jų juridinės svarbos. Prokuroras neneigia, jog tarp nuteistųjų D. K. ir G. M. dar iki baudžiamojoje byloje nagrinėjamų įvykių buvo draugiški, artimi ryšiai, tačiau teigia, kad būtent jie ir buvo persipynę su klausimais, kuriuos, pasinaudodamas tarnybine padėtimi, bandė išspręsti G. M.. D. K. yra skolinęs pinigų G. M. ir anksčiau, todėl, atsižvelgdami į visas šias aplinkybes, į tai, kad tokiu atveju yra sudėtinga atriboti draugiškus ir dalykinius ryšius, teismai pagrįstai kontroversijas šiuo klausimu vertino nuteistųjų naudai ir pinigų paskolinimo fakto nesusiejo su  G. M. piktnaudžiavimo tarnyba veiksmais.

Kitas pagrindas, kuriuo grindžiamas prokuroro kasacinis skundas, yra netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, išteisinant  D. K. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 231 straipsnio 1 dalį.

BK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji  atsakomybė už trukdymą bet kokiu būdu teisėjui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui bei kitiems šio straipsnio dispozicijoje išvardintiems asmenims atlikti  su atitinkamos bylos tyrimu ar nagrinėjimu susijusias pareigas. Tai yra tyčinė nusikalstama veika su formalia sudėtimi. G. M. pagal šį kaltinimą pripažintas nusikaltimo vykdytoju, o D. K. dėl kurstymo padaryti šią veiką – išteisintas. Bet koks bendrininkavimas nusikaltimo padaryme yra tyčiniai veiksmai, todėl būtina, jog kaltininkas suvoktų bendrai daromo nusikaltimo esminius požymius, aktyviais veiksmais prisidėtų prie nusikaltimo padarymo. Kurstymas padaryti nusikalstamą veiką yra tokie veiksmai, kai kurstytojas veikia kitą asmenį, siekdamas palenkti jį padaryti nusikaltimą. Šioje byloje D. K. poveikį ikiteisminio tyrimo pareigūnams, atlikusiems bylų Nr. 50-1-0170-05 ir Nr. 01-2-0002-06 tyrimą, galėjo daryti tik per tarpininką –  G. M., kuris tiesiogiai galėjo daryti  poveikį pavaldiems ar kitokiais  tarnybiniais ryšiais su juo susietiems pareigūnams. Kaip matyti iš bylos duomenų, D. K. neturėjo žinių ir nebuvo informuotas apie teisėsaugos institucijų struktūrą, funkcijų  pasiskirstymą, kompetencijos sritį ir sprendimų priėmimo tvarką. Iš jo parodymų matyti, jog jis tiksliai nežinojo bei nesidomėjo G. M. pareigomis ir procesiniais įgaliojimais. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nurodė, jog, kurstydamas G. M. atlikti piktnaudžiavimą tarnyba, D. K. veikė neapibrėžta tyčia – siekė, kad būtų palengvinta jo ir jo brolio teisinė padėtis, tačiau jis nežinojo, kokių veiksmų realizuodamas šiuos prašymus imsis G. M.. Iniciatyva ir veiksmų laisvė realizuojant D. K. prašymus buvo G. M. valioje. D. K. nežinojo, kokios poveikio priemonės ir metodai konkrečių pareigūnų atžvilgiu naudojami, ar G. M. sprendžiant jo naudai minėtus klausimus pakanka savo kompetencijos ir įgaliojimų. Todėl teisinga apeliacinės instancijos teismo išvada, jog susitarimo tarp G. M. ir D. K. turinys (palengvinti teisinę padėtį baudžiamosiose bylose jam ir broliui) sudarė pagrindą tik prielaidai, jog G. M. šiuos prašymus realizuos darydamas neteisėtą poveikį kitiems pareigūnams. Šios aplinkybės nepakanka tam, kad galima būtų pripažinti BK 231 straipsnyje numatytos veikos požymius D. K. veiksmuose.

 

                     

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKT departamento vyriausiojo prokuroro Algimanto Kliunkos ir nuteistojo G. M. kasacinius skundus atmesti.

                     

 

Teisėjai                                                                                                     Olegas Fedosiukas

 

 

 

                                                                                                                 Gintaras Goda

 

 

 

                                                                                                                 Alvydas Pikelis