Administracinė byla Nr. N575-2307/2011
Teisminio proceso Nr. 4-61-3-01131-2010-3
Procesinio sprendimo kategorija 45.4.1.
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo P. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutarties P. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. nutartimi P. P. skundo netenkino ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės (toliau – ir Institucija) 2010 m. liepos 23 d. nutarimą Nr. F502769 (toliau – ir Institucijos Nutarimas), kuriuo P. P. už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124 straipsnio 4 dalyje, padarymą paskirta 500 (penkių šimtų) litų bauda, paliko nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administracinė nuobauda P. P. skirta už tai, kad jis 2010 m. liepos 13 d., apie 22 val. 50 min., Geležinio Vilko - Jasinskio g., Vilniuje, vairuodamas automobilį „MB S300“, viršijo leistiną 60 km/h greitį, važiuodamas 98 km/h greičiu ir tokiais savo veiksmais pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 133 punkto reikalavimus. Nurodė, jog P. P. savo kaltės padarius jam inkriminuotą pažeidimą nepripažino, teigdamas, jog neviršijo leistino greičio (60 km/h), važiavo trečiąja eismo juosta, o dėl policijos pareigūno, išbėgusio į važiuojamąją kelio dalį stabdymo, jis buvo priverstas staigiai stabdyti savo vairuojamą automobilį ir manevruoti, kad išvengtų susidūrimo su paskui jį bei gretimose eismo juostose važiavusiais automobiliais, be to, jis važiavo automobilių sraute, todėl abejonių jam kelia faktas, ar užfiksuotas 98 km/h greitis yra būtent jo vairuoto automobilio. Pažymėjo, jog tokia P. P. pozicija yra nepagrįsta, nes pareigūnų parodymai dėl to, kad jis protokole nurodytu laiku ir vietoje viršijo leistiną greitį, yra nuoseklūs, detalizuoti, visiškai atitinka faktines aplinkybes, kurios buvo paminėtos įvykio dieną rašytame tarnybiniame pranešime. Nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad iki pažeidimo nustatymo policijos pareigūnai su P. P. būtų konfliktavę, todėl šiuo atveju netikėti jų parodymais ir manyti, kad jie P. P. apkalba, pagrindo nėra. Pridūrė, jog pažeidimui užfiksuoti naudotas greičio matavimo prietaisas „Traffi patrol“ yra įregistruotas Lietuvos matavimo priemonių registre registro tvarkytojo 2000 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 12 (registro Nr. 2-1150:2000), o byloje nėra jokių duomenų, kad policijos pareigūnas greičio matavimo prietaisą „Traffi Patrol“ buvo nukreipęs ne į tą kelio ruožą, kuriame važiavo P. P., be to, nenustatyta, kad greičio matavimo prietaisas tekstiniame skaitmeniniame ekrane būtų rodęs kokią nors klaidą, todėl abejonių dėl policijos pareigūno sugebėjimo dirbti greičio matavimo prietaisu ,,Traffi Patrol“ teismui nekilo. Pažymėjo, jog specialisto V. M. išvadoje pateikti skaičiavimai (specialisto išvada MV2010-24) (toliau – ir Specialisto išvada) tik atspindi numanomą (galimą) automobilio greitį, t. y. specialistas iš esmės tik padarė prielaidą, kokiu greičiu turėjo judėti transporto priemonė, todėl ši išvada negali objektyviai atspindėti tikrovės ir būti pakankamu bei neginčytinu P. P. nekaltumo įrodymu, be to, specialistas šiuos skaičiavimus atliko remdamasis pateiktomis nuotraukomis ir antstolio V. M. faktinių aplinkybių konstatavimu protokolu Nr. 240-10-32 (toliau – ir Anstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas), kuriame buvo pažymėta, jog 2010 m. liepos 14 d., 9 val. 5 min., t. y. kitą dieną po pažeidimo fiksavimo, nuvykus į Geležinio Vilko gatvę (ties įvažiavimu iš tunelio į Vingio parko pusę), trečioje eismo juostoje matomas staigaus priverstinio stabdymo žymės, kurių ilgis yra apie 27 m, tačiau byloje neginčytinų įrodymų, kad šias stabdymo žymes minėtu laiku buvo palikęs būtent P. P. vairuojamos automobilis, nėra, juo labiau, kad pažeidimo protokole jis tik minėjo, kad staigiai stabdė, tačiau apie jokias ant kelio dangos likusias stabdymo žymes neužsiminė. Nurodė, jog byloje apklausto liudytojo J. K., kurį su P. P. sieja darbiniai ryšiai, parodymai pažeidimo fakto taip pat nepaneigia, nes pareigūnas A. S., stabdęs P. P. vairuojamą automobilį, aiškiai patvirtino, kad jam nereikėjo staigiai stabdyti. Pridūrė, jog P. P. veika pagal ATPK 124 straipsnio 4 dalį kvalifikuota teisingai, nepažeidžiant nuobaudų skyrimo taisyklių.
II.
P. P., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartimi, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 54 – 56), kuriuo prašo skundžiamą teismo nutartį ir Institucijos Nutarimą panaikinti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nesilaikė in dubio pro reo principo bei atsižvelgė tik į Institucijos pareigūnų – A. S. ir L. B. – pateiktus parodymus, kurie nebuvo išsamūs ir nuoseklūs, nes nei vienas iš pareigūnų negalėjo nurodyti eismo juostos, kuria važiavo jo sustabdytas automobilis, taip pat skyrėsi pareigūnų parodymai apie tai, kurioje vietoje jie stovėjo matuodami pravažiuojančius automobilių srautus, o teismo posėdžio metu šie pareigūnai beveik į visus klausimus atsakė „nežinau“ arba „nepamenu“. Mano, jog atsižvelgiant į tai, kad pareigūnai šių svarbių aplinkybių nenurodė, yra pagrindas teigti, jog jie fiksuodami pažeidimą, klydo. Teigia, jog teismas nepagrįstai nesirėmė Specialisto išvada, kurioje konstatuojama, kad jo greitis prieš staigų priverstinį stabdymą buvo apie 67,5 km/h. Pažymi, jog teismas taip pat neatsižvelgė į liudytojų J. K. ir V. L. parodymus, kad jis dėl policijos pareigūnų veiksmų buvo priverstas stabdyti, kas buvo patvirtinta ir Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, kuriame užfiksuota, jog trečioje eismo juostoje matomos staigaus priverstinio stabdymo žymės, kurių ilgis yra apie 27 m, o rėmėsi tik A. S. nuomone, jog jam „nereikėjo staigiai stabdyti“. Pabrėžia, jog teismas nepagrįstai nesusiejo įrodymų, liudytojų parodymus vertino atsietai nuo antstolio konstatuotų faktinių aplinkybių ir be pagrindo nusprendė, kad staigaus stabdymo faktas ir ant asfalto atsiradusios staigaus stabdymo žymės nėra tarpusavyje susijusios.
Institucija atsiliepimu į P. P. apeliacinį skundą prašo šio skundo netenkinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Administracinė nuobauda P. P. skirta už ATPK 124 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą.
ATPK 124 straipsnio 4 dalyje inter alia numatyta, jog nustatyto greičio viršijimas daugiau kaip 30, bet ne daugiau kaip 40 kilometrų per valandą, užtraukia baudą vairuotojams nuo keturių šimtų iki šešių šimtų litų.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl P. P. kaltės padarius jam inkriminuotą pažeidimą. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai vadovavosi administracinio teisės pažeidimo protokole, policijos pareigūno tarnybiniame pranešime užfiksuotais duomenimis bei Institucijos pareigūnų, kurių suinteresuotumas bylos baigtimi nustatytas nebuvo, parodymais, tarp kurių esminių prieštaravimų nenustatyta, o P. P. keliamą įvykių eigos versiją įvertino kaip jo gynybinę taktiką. Pažymėtina, jog byloje nebuvo nustatyta duomenų, leidžiančių abejoti į Lietuvos matavimo priemonių registrą nustatyta tvarka įtraukto greičio matuoklio „Traffi patrol“, panaudoto pažeidimui išaiškinti, objektyvumu, be to, kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 3), P. P. greitį viršijo vėlyvu paros metu – 22 val. 50 min, kuomet eismo srautai nebūna intensyvūs, todėl jo teiginys, kad pareigūnai suklydo, nustatinėdami greitį viršijusią transporto priemonę, vertintinas kritiškai. Pridurtina, jog kritiškai teisėjų kolegija P. P. paaiškinimus vertina dar ir dėl to, jog, kaip matyti iš byloje esančio tarnybinio pranešimo (b. l. 4), jis nebuvo nuoseklus: iš pradžių su pažeidimu sutiko, paaiškindamas, jog leistiną greitį viršijo, nes skubėjo pristatyti dokumentus, o pažeidimą ginčyti pradėjo tik tada, kai pareigūnas patvirtino, jog jo atžvilgiu paskirtą baudą jis gali apskųsti.
Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesivadovavo ir byloje esančia Specialisto išvada (b. l. 11 – 13), kurioje konstatuota, kad automobilio „MB S300“ greitis stabdant ant drėgnos asfalto dangos, kai išliko 27 m ilgio šio automobilio ratų stabdymo žymės, buvo apie 67,5 km/h, nes esminė prielaida, kuria remiantis specialistas nustatė tariamą automobilio „MB S300“ greitį – tai, kad ant Geležinio Vilko gatvės matomos stabdymo žymės buvo 2010 m. liepos 13 d. paliktos būtent P. P. vairuoto automobilio – nei Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, nei kitais bylos duomenimis objektyviai įrodyta nebuvo. Atkreiptinas dėmesys, jog teismo posėdžio metu byloje apklaustas liudytojas V. L. nurodė, jog „automobilis, kuris važiavo prieš mane (P. P. vairuojamas automobilis) turėjo stabdyti, tačiau nepasakyčiau, kad tai turėjo padaryti staigiai“ (b. l. 43), be to, tarp momento, kada P. P. vairuojamas automobilis šias žymes tariamai paliko ant kelio (22 val. 50 min.) ir kada jas užfiksavo antstolis (kitos dienos ryte – 9 val. 5 min.) praėjo nemažas laiko tarpas, kas leidžia teigti, jog žymes minėtoje vietoje iš esmės galėjo palikti bet kuris automobilis.
Remiantis tuo, kas nustatyta, darytina išvada, kad P. P. pažeidimas yra visiškai įrodytas, o pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
P. P. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Antanas Ablingis
Stasys Gagys
Ričardas Piličiauskas