Baudžiamoji byla Nr. 2K–469/2008
Procesinio sprendimo kategorijos
2.1.2.14; 2.3.2.2.7; 2.3.2.2.8; 2.3.6.3.1;
2.1.7.2; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3;
1.1.4.4; 1.1.4.4.1; 1.1.4.4.3; 1.2.29.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. lapkričio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Jono Prapiesčio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. kasacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 1 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 14 d. nuosprendžio.
Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 1 d. nuosprendžiu A. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 5 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį: už: B. B. turto užvaldymą apgaule – laisvės atėmimu vieneriems metams devyniems mėnesiams; už S. V. turto užvaldymą apgaule – laisvės atėmimu vieneriems metams devyniems mėnesiams; už M. B. S. turto užvaldymą apgaule – laisvės atėmimu vieneriems metams devyniems mėnesiams; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį už pasikėsinimą apgaule užvaldyti R. D. turtą – laisvės atėmimu vieneriems metams septyniems mėnesiams; pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta Panevėžio apygardos teismo 2004 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis ir nustatyta galutinė bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams devyniems mėnesiams.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 1 d. nuosprendis pakeistas: A. N. nusikalstamos veikos perkvalifikuotos iš BK 24 straipsnio 5 dalies, 182 straipsnio 1 dalies į BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės: už sukčiavimą užvaldant B. B. turtą – dvejiems metams trims mėnesiams; už sukčiavimą užvaldant S. V. turtą – dvejiems metams; už sukčiavimą užvaldant M. B. S. turtą – dvejiems metams trims mėnesiams; iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 24 straipsnio 5 dalies ir 182 straipsnio 1 dalies (už pasikėsinimą užvaldyti R. D. turtą sukčiaujant) veika perkvalifikuota į BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį ir paskirta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams; iš BK 24 straipsnio 5 dalies, 302 straipsnio 1 dalies veika perkvalifikuota į BK 24 straipsnio 4 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtąsias bausmes subendrinus, nustatyta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prieš šios bausmės pridėta Panevėžio apygardos teismo 2004 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis ir A. N. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, A. N. (taip pat R. S. ir V. D.) taikytas turto konfiskavimas, iš kiekvieno konfiskuojant po 320 Lt. Nuteistųjų A. N., R. S. apeliaciniai skundai atmesti. Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti R. S. ir V. D. kasacine tvarka nesiskundžia.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
A. N. nuteistas už tai, kad, veikdamas kaip organizatorius, bendrininkų grupe su R. S. ir V. D., 2006 m. gruodžio 17 d., apie 19.00 val., turėdamas tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą, iš Marijampolės pataisos namų, kur jis atliko bausmę, mobiliojo ryšio telefonu paskambino B. B., prisistatė policijos pareigūnu ir melagingai pranešė, kad jos sūnus sužalojo kitą asmenį ir už tai reikia sumokėti 11 000 Lt; A. N. nurodymu, tą pačią dieną, apie 19.15 val., R. S. ir V. D. atėjo prie B. B. namų, esančių (duomenys neskelbtini); V. D. likus lauke saugoti, R. S. užėjo į namus ir melagingai nurodė, kad už jos sūnaus kitam asmeniui padarytą žalą būtina sumokėti 11 000 Lt; taip bendrais veiksmais jie apgaule užvaldė B. B. turtą – 5000 Lt;
A. N., veikdamas kaip organizatorius bendrininkų grupe su R. S. ir V. D., turėdamas tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą, 2006 m. gruodžio 21 d., apie 13.00 val., paskambino iš Marijampolės pataisos namų mobiliojo ryšio telefonu S. V., prisistatė policijos pareigūnu ir melagingai pranešė, kad jos sūnus sužalojo kitą asmenį ir už tai reikia sumokėti 4000 Lt; A. N. nurodymu tą pačią dieną, apie 13.15 val., R. S. ir V. D. atėjo į S. V. namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir melagingai nurodė, kad už jos sūnaus kitam asmeniui padarytą žalą būtina sumokėti 4000 Lt; taip bendrais veiksmais jie apgaule užvaldė S. V. turtą – 960 Lt.
A. N., veikdamas kaip organizatorius bendrininkų grupe su R. S. ir V. D., turėdamas tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą, 2006 m. gruodžio 26 d., apie 18.00 val., paskambino mobiliojo ryšio telefonu iš Marijampolės pataisos namų M. B. S., prisistatė policijos pareigūnu ir melagingai pranešė, kad jos sūnus sužalojo kitą asmenį ir už tai reikia sumokėti 3000 Lt; A. N. nurodymu tą pačią dieną, apie 18.10 val., R. S. ir V. D. atėjo prie M. B. S. namų, esančių (duomenys neskelbtini); R. S. liko lauke saugoti, V. D. nuėjo į M. B. S. namus ir melagingai nurodė, kad už jos sūnaus kitam asmeniui padarytą žalą būtina sumokėti 3000 Lt; taip bendrais veiksmais jie apgaule užvaldė M. B. S. turtą – 1700 Lt;
A. N., veikdamas kaip organizatorius bendrininkų grupe su V. D. 2006 m. gruodžio 27 d., apie 18.00 val, paskambino mobiliojo ryšio telefonu iš Marijampolės pataisos namų į R. D. vardu registruotą telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), esantį jos namuose, (duomenys neskelbtini), ir atsiliepusiam jos sūnui K. D. melagingai nurodė, kad jo motina R. D. sužalojo kitą asmenį ir už tai reikia sumokėti 4000 Lt; A. N. nurodymu tą pačią dieną, apie 18.30 val., V. D. atėjo į R. D. namus, kur, piktnaudžiaudamas K. D. pasitikėjimu – prisistatydamas policijos pareigūnu, pateko į namo vidų ir melagingai nurodydamas, kad atlyginti už jo motinos kitam asmeniui padarytą žalą būtina sumokėti 4000 Lt arba duoti juvelyrinių dirbinių, pasikėsino užvaldyti R. D. turtą, tačiau šios nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes turto nerado. Po to, tęsdami nusikalstamą veiką, manydami, kad R. D. Lietuvos Respublikos piliečio pasas (Nr. duomenys neskelbtini) yra galiojantis, V. D. A. N. nurodymu pagrobė šį dokumentą.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs A. N. dalyvavimo įvykdant nusikaltimus faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad nuteistasis sukurstė padaryti nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje, t. y. jo vaidmuo bendrininkų grupėje atitinka BK 25 straipsnio 5 dalį.
Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir, kitaip įvertinęs pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, perkvalifikavo A. N. veikas į BK 24 straipsnio 4 dalį. Šis teismas padarė išvadą, kad nuteistasis darant nusikaltimus veikė kaip organizatorius – parengė nusikalstamas veikas ir joms vadovavo, suvienijo ir nukreipė bendrininkų V. D. ir R. S. pastangas.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. N. prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008 vasario 1 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 14 d. nuosprendį ir jį išteisinti arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, nes teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai).
Nuteistojo A. N. manymu, abiejų instancijų teismų nuosprendžiai yra neteisėti ir naikintini, nes nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas, jis nepadarė.
Kasatorius nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas nuteistojo V. D. parodymais (kaip pagrindiniu įrodymu), tačiau šis ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepatvirtino teisme, nes, išgirdęs jo (A. N.) balsą, suabejojo, ar skambinęs jam asmuo ir A. N. (vadinamas „Karkuša“) yra tas pats. Taigi teismas turėjo pašalinti abejones bei V. D. parodymų prieštaravimus, tačiau to nepadarė. Teismas negalėjo remtis ir nuteistojo R. S. parodymais, nes jų nepatvirtina V. D. parodymai. V. D. parodymai taip pat nesutampa su K. D. parodymais, tačiau ir šių prieštaravimų teismai nepašalino. Be to, pastarojo parodymais remtis negalima, kadangi jie nekonkretūs, apie įvykį šis liudytojas paaiškino abstrakčiai, nes tuo metu buvo sutrikęs, nesuprato, kad daromas nusikaltimas.
Pirmosios instancijos teismas V. D. parodymus siejo su Marijampolės pataisos namų raštu Nr. 9/07-1224 (kuriame nurodyta apie telefono suradimą patalpoje prie A. N. miegamosios vietos), duomenimis apie SIM „Ekstra“ kortelę (surastą pas A. N.), daiktų, dokumentų pateikimo protokolu ir kitais šalutiniais įrodymais, tačiau tai padarė neįsigilinęs į šių dokumentų turinį, nepatikrinęs gautų duomenų patikimumo, neatlikęs papildomo tyrimo. Taip buvo pažeistos BPK 1 straipsnio 10 straipsnio 2 dalies, 44 straipsnio nuostatos bei 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių reikalavimai išsamiai ištirti ir visapusiškai įvertinti bylos įrodymus.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevykdė savo pareigos tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje visus įrodymus – byloje esančius dokumentus, kuriais grindė A. N. kaltę. Tą liudija ir teismo posėdžio protokolas, iš kurio matyti, kad buvo apsiribota tik bylos dokumentų išvardijimu, o tai iš tiesų nėra įrodymų tyrimas, todėl nuosprendyje jais negalėjo būti remiamasi. Taip teismas pažeidė BPK 241 straipsnio 2 dalies, 242 straipsnio 1, 2, 3 dalių, 301 straipsnio reikalavimus, suvaržė A. N. procesines teises, numatytas BPK 10 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje, 45 straipsnyje, ir ignoravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 9 dalies nuostatą klausyti tik įstatymo.
Kasatorius taip pat ginčija nuosprendžio dalį, kurioje jis pripažintas kaltu dėl pasikėsinimo pagrobti R. D. turtą ir dėl R. D. paso pagrobimo. Bylos duomenys rodo, kad V. D., ieškodamas nukentėjusiųjų namuose aukso dirbinių, aptiko pasą, kurį ir pasiėmė, tačiau nenustatyta, kad tuo metu jis kalbėjosi telefonu, vadinasi V. D. šį nusikaltimą padarė ne jam (A. N.) vadovaujant (telefonu), o veikė savo iniciatyva vienas, savo veiksmų su niekuo nederindamas.
Kasatorius nurodo, kad vagystės metu R. D. paso galiojimas buvo pasibaigęs, todėl tai jau nebebuvo dokumentas ir jo panaudojimas negalėtų sukelti jokių padarinių. Taigi šiuo atveju nesvarbu, kad minėtos aplinkybės V. D. nežinojo. Dėl išvardytų priežasčių, nuteistojo nuomone, nebuvo padaryta veika, turinti BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, todėl teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, byla dėl minėtų nusikalstamų veikų turėjo būti nutraukta.
Taip pat kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada taikyti BK 24 straipsnio 4 dalį. Pagal šią normą organizatoriumi gali būti pripažintas tik tas asmuo, kuris yra subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jo narių veiklą, arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs, o vykdytojai besąlygiškai paklūsta organizatoriui. Šiuo atveju yra tiek R. S., tiek V. D. individualus veikimas. Iš bylos duomenų matyti, kad nusikalstamoje veikoje yra ne organizuotos grupės, o paprasto bendrininkavimo požymių, todėl turėtų būti taikomas įstatymas, kaip tai buvo nusprendęs pirmosios instancijos teismas, t. y. BK 24 straipsnio 5 dalis. Kasatorius pabrėžia, kad tai liečia nuteistuosius R. S. ir V. D., dėl kurių nuosprendis keistinas, tačiau pats A. N. jam inkriminuotų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje, nepadarė, todėl jam netaikytinos ir minėtos BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bendrininkavimą darant nusikaltimus.
Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo nuteistojo A. N. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 24 straipsnio 4 dalies – taikymo nepagrįsti, nes šioje normoje kaip vienas iš alternatyvių, būdingų organizatoriui, požymių numatytas nusikalstamos veikos parengimas ar vadovavimas jai, ir egzistavimas organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo nėra būtinas. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad A. N. ne tik palenkė kitus nuteistuosius – V. D. ir R. S. – padaryti nusikalstamas veikas, bet ir parengė šiuos nusikaltimus bei vadovavo jiems, koordinavo bendrininkų veiksmus, duodavo jiems nurodymus, kaip elgtis (kur ir pas kokius nukentėjusiuosius nueiti, kokias pinigų sumas paimti); bendrininkai, jam vadovaujant, veikė pagal iš anksto aptartą ir koreguojamą planą. Todėl, prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, padarė teisingas išvadas, kad A. N. buvo jam inkriminuotų nusikalstamų veikų organizatorius, o ne kurstytojas.
Pasisakydamas dėl BK 302 straipsnio 1 dalies taikymo, prokuroras nurodo, kad šis baudžiamasis įstatymas A. N. nusikalstamai veikai taip pat pritaikytas tinkamai, nes jame numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, todėl baudžiamosios atsakomybės atsiradimui nusikaltimo padariniai – pagrobto dokumento panaudojimas – nebūtini.
Atsiliepime pažymima, kad dalis kasaciniame skunde išdėstytų argumentų yra susiję su įrodymų vertinimu, tačiau faktinių bylos aplinkybių vertinimas ir analizė nėra kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Prokuroro nuomone, byloje surinktus įrodymus teismas patikrino ir įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, su teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo (tarp jų ir V. D. parodymų) nesutikti nėra pagrindo.
Taip pat nepagrįsti nuteistojo kasacinio skundo teiginiai apie BPK 290 ir 301 straipsnių pažeidimus, esą teismas negalėjo grįsti jo kaltės rašytiniais bylos įrodymais (Marijampolės pataisos namų raštu Nr. 9/07-1224 ir kitais dokumentais), nes apsiribojo tik jų išvardijimu. Remdamasis pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo duomenimis, prokuroras nurodo, kad teismas, paklausęs proceso dalyvių (tarp jų ir kaltinamojo A. N.) nuomonės ir visiems, tarp jų ir kasatoriui sutikus apsiriboti tik dokumentų išvardijimu, tai ir padarė, todėl nepažeidė BPK 290 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Po šio procesinio veiksmo jokių prašymų ar papildymų proceso dalyviai nepareiškė. Byloje esančių dokumentų (tarp jų ir Marijampolės pataisos namų 2007 m. vasario 1 d. rašto Nr. 9/07-1224 bei 2007 m. kovo 26 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolų) išvardijimas buvo atliktas įrodymų tyrimo teisme stadijoje, todėl teismas, priimdamas dėl A. N. apkaltinamąjį nuosprendį, galėjo jais remtis ir BPK 301 straipsnio reikalavimų taip pat nepažeidė.
Kasacinis skundas atmestinas.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nustatė, kad A. N. įvykdė jam inkriminuotus nusikaltimus, o apeliacinės instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad kasatorius buvo šių nusikalstamų veikų organizatorius. Patikrinusi skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad juos naikinti ar keisti kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Dėl A. N. teisių užtikrinimo baudžiamajame procese – teisminio nagrinėjimo metu (BPK 10 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnio 3 dalis, 44 ir 45 straipsniai)
Kasatorius iš esmės deklaratyviai nurodo jo procesinių teisių pažeidimus. Iš bylos duomenų matyti, kad A. N. teisės nebuvo varžomos. Jis ir jo gynėjas dalyvavo tiek bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Kasatoriui ne tik buvo išaiškintos jo teisės, bet ir užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti, taip pat – ir tiriant įrodymus. Taigi nėra jokių prielaidų teigti, kad teismai padarė BPK 10 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 44 ir 45 straipsnių nuostatų pažeidimus; kasatoriaus teiginiai apie tai – nepagrįsti.
Dėl BPK 241 straipsnio 2 dalyje, 242 ir 301 straipsniuose numatytų reikalavimų laikymosi
Kasatoriaus argumentai dėl šių BPK normų pažeidimo susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje, tirdamas rašytinius bylos dokumentus – Marijampolės pataisos namų raštą Nr. 9/07-1224, daiktų ir dokumentų pateikimo protokolus ir kt. (kurie gauti ikiteisminio tyrimo metu ir kuriuose užfiksuoti duomenys apie laisvės atėmimo vietoje nuteistojo gyvenamojoje patalpoje bei pas jį rastus mobiliuosius telefonus, SIM korteles), jų viso turinio neperskaitė, o apsiribojo tik dokumentų išvardijimu, todėl esą šie įrodymai nebuvo ištirti, o dėl šios priežasties ir apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas neišnagrinėtais įrodymais.
Kolegija konstatuoja, kad tirdami įrodymus teismai nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normų. Kaip reglamentuojama BPK 241 straipsnio 2 dalyje, 242 straipsnyje, visi bylos įrodymai, kuriais gauti duomenys patvirtina ar paneigia turinčias reikšmę A. N. kaltės klausimo išsprendimui aplinkybes, buvo tiesiogiai ištirti. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje apklausti kaltinamieji, nukentėjusieji, liudytojai, o apklausų metu išaiškėjus prieštaravimams buvo perskaityti byloje esantys parodymai, užfiksuoti apklausų protokoluose ikiteisminio tyrimo metu, atitinkamai pateikiant apklausiamiems asmenims su tuo susijusius klausimus. Kiti rašytiniai bylos įrodymai, apie kuriuos kalbama kasaciniame skunde, buvo išvardyti prieš tai atsiklausus proceso dalyvių, ar juos tenkina tokia įrodymų tyrimo tvarka, ar jie pageidauja viso dokumentų turinio perskaitymo; visi, tarp jų ir A. N., sutiko, kad bylos dokumentai būtų tik išvardyti, o tai atlikus jokių prašymų papildyti įrodymų tyrimą nepateikė. BPK 290 straipsnyje nurodyta, kad teisme tiriant įrodymus proceso dalyvių prašymu (ar teismo iniciatyva), bylos dokumentai gali būti apžiūrimi, skelbiami, tačiau proceso dalyviams pareiškus, kad jie to nepageidauja, teisiamojo posėdžio pirmininkas gali apsiriboti tik šių dokumentų išvardijimu. Pažymėtina, kad iš nuteistojo A. N. kasacinio skundo turinio bei kitų bylos dokumentų, kuriuose atsispindi jo paaiškinimai, matyti, kad jis buvo susipažinęs su bylos medžiaga ir jam žinomas išvardytų dokumentų turinys, todėl šiuo aspektu taip pat nebuvo kaip nors ribojama teisė būti informuotam apie bylos medžiagą ir visateisiškai dalyvauti teismo procese.
Taigi apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas jokių baudžiamajame procese numatytų įrodymų tyrimo taisyklių nepažeidė ir savo nuosprendį grindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio nuostatos.
Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą ir joje priimto nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, rėmėsi pirmosios instancijos teismo tirtais įrodymais, taip pat atliko papildomą įrodymų tyrimą – apklausė nukentėjusiuosius K. D. ir M. G. Be kita ko, nei apeliaciniame skunde, nei jį nagrinėjant apygardos teisme nuteistasis neteigė, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė bylos dokumentų, neprašė paskelbti viso jų turinio.
Dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų laikymosi vertinant bylos įrodymus
Atsakydama į kasacinio skundo argumentus dėl šios Baudžiamojo proceso kodekso normos pažeidimo, kolegija konstatuoja, kad teismų sprendimai pagrįsti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gautais duomenimis, t. y. įrodymais, patvirtinančiais ar paneigiančiais aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (BPK 20 straipsnio 2, 3 dalys). Vertindami įrodymus teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir, vadovaudamiesi įstatymu, įvertino visus, t. y. tiek kaltinančius, tiek teisinančius ar abejonių keliančius įrodymus, duomenis patikrino atsižvelgę į visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos jų patikimumui.
Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai išdėstė bei aptarė bylos įrodymus, kurių pagrindu nustatė A. N. dalyvavimo darant nusikaltimus faktines aplinkybes. Kasatorius neigia, kad kartu su kitais nuteistaisiais – V. D. ir R. S. apgaule užvaldė svetimą turtą, ir pabrėžia, kad pagrindinis įrodymas, kuriuo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, yra abejotini V. D. parodymai, tačiau kolegija pažymi, kad iš bylos duomenų, apylinkės teismo nuosprendžio turinio aišku, jog šis teismas tuo neapsiribojo. Nuosprendyje detaliai išanalizuoti V. D. parodymai apie tai, kad jis vykdė „Karkušos“ pravarde prisistačiusio, telefonu skambinusio asmens nurodymus: nueidavo pas nukentėjusiuosius, kuriems prieš tai šis asmuo būdavo paskambinęs, ir melagingai pranešdavo apie jų artimųjų padarytus pažeidimus, už kuriuos, siekiant išvengti neigiamų padarinių, reikia mokėti pinigus (atitinkamas aplinkybes patvirtino ir nukentėjusieji); nuėjęs nurodytais adresais, tuo pačiu pretekstu paėmė iš B. B., S. V., M. B. S. pinigus, o iš R. D. pasikėsino paimti; vėliau gautus pinigus pervesdavo į banko sąskaitą arba perduodavo kitiems asmenims – taip pat, klausydamas to paties „Karkušos“ nurodymų (telefoninio ryšio priemonėmis). Pažymėjęs, kad tas pačias aplinkybes V. D. nuosekliai parodė teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu, teismas nuosprendyje išsamiai argumentavo, kodėl remiasi šio asmens parodymais ir atmeta jo abejones, kai teisme A. N. akivaizdoje šis pasakė nesantis tikras, ar iš tiesų būtent A. N. jam skambindavo, t. y. ar būtent pastarojo nurodymus vykdė darydamas nusikaltimus. Teismas patikrino V. D. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kaltinančių A. N., patikimumą, iškviesdamas į teisiamąjį posėdį ir apklausdamas ikiteisminio tyrimo tyrėjas A. V. ir G. A. Pasak jų, V. D. ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė savo noru, dalyvaujant gynėjui, ir tvirtino, kad visais atvejais vykdant jam inkriminuotus nusikaltimus jis bendravo tik su A. N., nedarė net prielaidos, kad pašnekovas galėjo būti kitas asmuo; V. D. parodymus tyrėjos surašė jo žodžiais. Nuosprendyje taip pat argumentuotai nustatyta, kad V. D. parodytos aplinkybės atitinka kito nusikaltimų bendravykdytojo – R. S. – parodymus ta apimtimi, kiek pastarajam galėjo būti žinomas asmens, davusio nurodymus vykdant nusikalstamas veikas, dalyvavimas jose. Pasisakydamas apie tai, kad nusikalstamų veikų bendravykdytojams nurodymus davęs asmuo buvo ne kas kitas, o A. N., be V. D. parodymų, teismas nuosprendį grindė kitais rašytiniais bylos įrodymais – kratos, daiktų apžiūros protokolais, telekomunikacijos įstaigų dokumentais, raštu iš pataisos įstaigos, kurioje A. N. nusikaltimų padarymo metu atliko laisvės atėmimo bausmę ir iš kur telefonu skambindavo nukentėjusiesiems bei V. D. Teismas kruopščiai nustatė faktines aplinkybes, kad nuteistojo gyvenamojoje patalpoje bei pas jį rastomis priemonėmis (mobiliuoju telefonu, SIM kortelėmis) pasinaudota palaikant ryšius įvykių metu su jais susijusiais asmenimis ir tai nėra atsitiktinis aplinkybių sutapimas. Be to, telefoninių pokalbių su A. N. metu, gavus šio nurodymus, iš nukentėjusiųjų gauti pinigai pervesti į kasatoriaus nurodytą sąskaitą banke (šiuo atveju teismas rėmėsi ne tik V. D., bet ir paties A. N. parodymais apie tarpusavio ryšio palaikymą aptariant pinigų pervedimą) arba perduoti kitiems kasatoriaus nurodytiems asmenims.
Kasatoriaus teiginiai, kad nukentėjusiojo K. D. parodymai neišsamūs ir jais negalima remtis – neatitinka tikrovės, teisėjų kolegija nenustatė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų teismų sprendimuose pasisakant dėl šio asmens parodymų.
Taigi pirmosios instancijos teismas ištirtų, įvertintų pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įrodymų visumos pagrindu padarė motyvuotas išvadas, kuriomis paneigė A. N. versiją esą jis nedalyvavo darant nusikaltimus.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino tinkamai ir kad išteisinti A. N. nėra pagrindo. Prašydamas panaikinti šios instancijos teismo nuosprendį kasatorius nenurodo kitų argumentų (negu kad ginčijant pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį), todėl teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja apeliacinės instancijos teismo sprendimo, kuriuo sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvacija, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų laikymosi aspektu.
Dėl BK 24 straipsnio taikymo, veikų kvalifikavimo
Remiantis teismų sprendimuose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. N. bendrininkavimas darant nusikalstamas veikas atitinka BK 24 straipsnio 4 dalyje numatytą bendrininko rūšį – organizatorių, t. y. apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė šią Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normą.
Pagal BK 24 straipsnio, numatančio bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, prasmę bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, kaip ir yra neginčytinai nustatyta (BK 25 straipsnio 2 dalis), o tokios grupės (nebūtinai organizuotos ar nusikalstamo susivienijimo) įvykdytos nusikalstamos veikos bendrininkai yra: vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas. BK 24 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad organizatoriumi yra: 1) asmuo, subūręs organizuotą grupę, jai vadovavęs ar koordinavęs jos narių veiklą, 2) asmuo, subūręs nusikalstamą susivienijimą, jam vadovavęs ar koordinavęs jo narių veiklą, arba – 3) asmuo, parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Taigi, pagal baudžiamojo įstatymo pateiktą organizatoriaus apibrėžimą sugrupuoti jį apibūdinantys požymiai yra alternatyvūs, todėl, jei kaltininkas parengė nusikalstamą veiką ar jai vadovavo, to pakanka, kad jo veika bendrininkaujant būtų kvalifikuojama kaip organizatoriaus, t. y. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį.
Abiejų instancijų teismai nustatė tas pačias faktines aplinkybes, apibūdinančias A. N. vaidmenį darant nusikaltimus, t. y. tai, kad jis, būdamas jų sumanytojas, turėdamas tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą, iš laisvės atėmimo vietos paskambindavo nukentėjusiesiems B. B., S. V., M. B. S., K. D. (į R. D. vardu registruotą telefoną) ir, melagingai prisistatęs policijos pareigūnu, pranešdavo tikrovės neatitinkančias žinias, esą šių asmenų artimieji sužaloję kitus asmenis ir dėl to reikia sumokėti pinigus, po to A. N. telefonu duodavo nurodymus bendrininkams V. D., R. S. nueiti jo nurodytais adresais ir melagingu pretekstu paimti iš nukentėjusiųjų atitinkamas pinigų sumas, vėliau nurodydavo, kaip pasielgti su apgaule gautais pinigais – į kokią sąskaitą pervesti, kam perduoti. Nuteistieji V. D. ir R. S. veikė pagal A. N. nurodymus, nuolat palaikydami su juo ryšį, koordinavo veiksmus. Veikos padarytos bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis). Esant minėtoms aplinkybėms akivaizdu, kad A. N. parengė nusikalstamas veikas ir joms vadovavo, koordinavo vykdytojų – V. D. ir R. S. – veiksmus, o šie veikė pagal A. N. sumanymą (parengtą planą) ir jo nurodymus. Tai visiškai atitinka organizatoriaus apibrėžimą, numatytą 24 straipsnio 4 dalyje (t. y. nusikalstamos veikos parengimas ir vadovavimas jai), ir šią bendrininko rūšį apibūdinančių požymių kasatoriaus veikoje pakanka.
Taigi darytina išvada, kad A. N. veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir atitinkamus BK specialiosios dalies straipsnius (BK 182 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnio 1 dalis), pirmosios instancijos teismo nuosprendis (perkvalifikuojant iš BK 24 straipsnio 5 dalies į BK 24 straipsnio 4 dalį) pakeistas pagrįstai.
Dėl nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį (dokumento pagrobimas)
Dėl kasacinio skundo dalies, kur nuteistasis neigia dalyvavimą darant visus nusikaltimus, tarp jų ir pagrobiant R. D. pasą, teisėjų kolegija pažymi, kad nenagrinėja kasatoriaus teiginių dėl faktinių aplinkybių, kurias jis ginčija, nustatymo, neanalizuoja įrodymų, nes tai nėra kasacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Anksčiau šioje nutartyje atsakant į nuteistojo kasacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, susijusio su baudžiamojo proceso įstatymo esminiais pažeidimais (BPK 20 straipsnio 5 dalis) padarytos išvados, kad kasatoriaus teiginiai nepagrįsti, prieštarauja bylos duomenims, skyrium imant – tai liečia ir teismo sprendimų pagrindimą V. D. parodymais (apie paso pagrobimo aplinkybes ir A. N. vaidmenį darant šią nusikalstamą veiką).
Kasaciniame skunde teigiama, kad atsižvelgus į tai, jog pagrobtas R. D. pasas buvo negaliojantis ir dėl to tai nėra dokumentas, kurį būtų galima panaudoti, o įvertinus šias aplinkybes – tokio paso pagrobime nėra BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Tokie teiginiai atmestini kaip nepagrįsti, nes pagal šiame baudžiamajame įstatyme nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį apibūdinančius požymius pakanka paso pagrobimo, o jo panaudojimas ar galimybė panaudoti tokiu atveju nėra būtini. Nustatyta, kad veika tyčinė – kalti asmenys sąmoningai pagrobė kito asmens pasą, to norėjo ir nežinojo, kad jo galiojimo laikas pasibaigęs, t. y. pagal faktines aplinkybes padaryta veika visiškai atitinka BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimo subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, jų pakanka, todėl A. N. įvykdytas nusikaltimas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 302 straipsnio 1 dalį kvalifikuotas tinkamai.
Dėl rašymo klaidos apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje
Abiejų instancijų teismai nustatė, kad A. N., veikdamas kaip organizatorius bendrininkų grupe su V. D., pasikėsino apgaule užvaldyti R. D. turtą, tačiau šios nusikalstamos veikos nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes turto nerado. Apeliacinės instancijos teismas, kaip matyti iš nuosprendžio turinio aprašomojoje dalyje, nurodęs minėtas faktines aplinkybes, rezoliucinėje dalyje padarė rašymo klaidą, nes nenurodė BK 22 straipsnio 1 dalies. Teisėjų kolegijos nuomone, ši klaida nesunkina A. N. teisinės padėties, be to, nuteistasis dėl to ir nesiskundžia, todėl ji netaisytina, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl to nekeistinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo A. N. kasacinį skundą.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Jonas Prapiestis
Dalia Bajerčiūtė