Civilinė byla Nr. e2-486-910/2025
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00360-2025-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2; 3.1.18.2.2; 3.3.2.6.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. liepos 14 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Credit care“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Credit Care“ ieškinį atsakovėms akcinei bendrovei „Santra“, uždarajai akcinei bendrovei „D korpusas“, uždarajai akcinei bendrovei „M projektas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys J. V., notarė R. M..
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Credit Care“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti negaliojančia 2024 m. kovo 27 d. akcinės bendrovės (toliau – AB) „Santra“ ir uždarosios akcinės bendrovės UAB „M projektas“ pirkimo–pardavimo ir naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutartį (notarinio registro Nr. 1666); 2) taikyti restituciją natūra – grąžinti AB „Santra“ pastatą–administracinį pastatą su kavinės patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą–administracines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą–stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius–aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius–tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 6740/7981 dalį kitų inžinerinių statinių–aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius–tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), o UAB „M projektas“ iš AB „Santra“ priteisti 300 000 Eur; 3) pripažinti negaliojančia AB „Santra“ ir UAB „D korpusas“ sudarytą 2024 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo ir naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutartį (notarinio registro Nr. 1669); 4) taikyti restituciją natūra – grąžinti AB „Santra“ pastatą–sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą–stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą–stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1241/7981 dalį kitų inžinerinių statinių–aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), o UAB „D projektas“ iš AB „Santra“ priteisti 20 000 Eur; 5) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) areštuoti nekilnojamąjį turtą, perleistą atsakovėms UAB „M projektas“ ir UAB „D korpusas“2024 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimis: pastatą–administracinį su kavinės patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą–administracines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą–stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius–aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius–tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 6740/7981 dalį kitų inžinerinių statinių–aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius–tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą–sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą–stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1241/7981 dalį kitų inžinerinių statinių–aikštelės, (duomenys neskelbtini); 2) uždrausti AB „Santra“ vardu priimti sprendimus dėl: a) įstatinio kapitalo didinimo ir mažinimo; b) ilgalaikio turto perleidimo; c) įkeitimo ir hipotekos sandorių sudarymo; d) kitų asmenų prievolių įvykdymo užtikrinimo; e) dividendų išmokėjimo akcininkams.
3. Ieškovė nurodė, kad ieškinį reiškia remdamasi teisėtu reikalavimu apsaugoti jos, kaip kreditorės, teises bei pripažinti sandorius, kuriais šios teisės buvo pažeistos, negaliojančiais, aiškiai suformulavo ir pagrindė ieškinį, pasirinko leistiną civilinių teisių gynybos būdą, todėl laikytina, kad ieškinys prima facie (preliminariai) pagrįstas. Byloje yra aktualios laikinosios apsaugos priemonės, turinčios konservacinį ir prevencinį pobūdį. Ieškovė ginčija 2024 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kurių pagrindu skolininko J. V. valdoma AB „Santra“ perleido jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą UAB „M Projektas“ ir UAB „D Korpusas“. Ieškinio tenkinimo atveju būtų taikoma restitucija. Jeigu atsirastų naujų ginčijamais sandoriais parduoto turto įgijėjų, restitucija natūra taptų neįmanoma arba itin apsunkinta. Teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti taip pat reikia uždrausti AB „Santra“ vardu priimti sprendimus. Sprendimai sumažinti ar padidinti AB „Santra“ įstatinį kapitalą (išleidžiant papildomą akcijų skaičių, ar didinant akcijų nominalią vertę) užkirstų kelią visa apimtimi taikyti restituciją natūra ir atkurti skolininko J. V. turtinę būklę, buvusią iki ieškovės teisių pažeidimo. Net ir grąžinus nekilnojamąjį turtą AB „Santra“ nuosavybėn (taikius restituciją), skolininkas J. V., siekdamas apsunkinti išieškojimą iš jo turto, galėtų imtis veiksmų sumažinti jam realiai priklausančių AB „Santra“ akcijų dalį (tiek akcijų skaičiumi, tiek procentine išraiška). Siekiant atkurti iki kreditorės teisių pažeidimo buvusią padėtį, būtina, kad AB „Santra“ akcijų vertė, įskaitant ir J. V. priklausančių akcijų vertę, nesumažėtų dėl akcininkų priimtų sprendimų. Viena iš akcininko turtinių teisių yra teisė gauti bendrovės pelno dalį. Dividendų išmokėjimas sumažina AB „Santra“ turimo turto (piniginių lėšų) masę ir mažina bendrovės bei jos akcijų vertę, todėl ieškovės reikalavimas uždrausti AB „Santra“ vardu priimti sprendimus dėl dividendų išmokėjimo bylos nagrinėjimo laikotarpiu yra teisėtas ir pagrįstas.
4. Ieškovė pažymėjo, kad įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-486-450-2024 ir įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1161-340-2023 konstatuotas skolininko J. V. nesąžiningumas, padarant didelę žalą buvusiai darbovietei. Skolininkas J. V. ir toliau tęsia nesąžiningus veiksmus: sąmoningai slepia (siekia slėpti), kad yra AB „Santra“ akcininkas, šio fakto sąmoningai neišviešina Juridinių asmenų registre, tai apsunkina išieškojimo veiksmus. Supratęs, kad AB „Santra“ akcijų priklausymo faktas gali išaiškėti artimiausiu metu, J. V., kaip AB „Santra“ generalinis direktorius, pardavė AB „Santra“ priklausantį nekilnojamąjį turtą Vilniuje ženkliai mažesne kaina nei turto rinkos vertė. Neatmestina, kad būtent J. V. per susijusius trečiuosius asmenis perėmė iš AB „Santra“ pinigines lėšas, kurias AB „Santra“ gavo pardavusi ginčo nekilnojamąjį turtą. Ginčijamus sandorius ieškovės skolininkas J. V. AB „Santra“ vardu sudarė 2024 m. kovo 27 d. (praėjus 5 dienoms, kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1161-340-2023 dėl žalos priteisimo).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. balandžio 2 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino iš dalies: nurodė atlikti įrašą viešajame registre, draudžiantį perleisti nuosavybės teises į atsakovėms UAB „M projektas“ bei UAB „D korpusas“ priklausantį nekilnojamąjį turtą: pastatą–administracinį su kavinės patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą–administracines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą– stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius–aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius–tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 6740/7981 dalį kitų inžinerinių statinių–aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius–tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą–sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą–stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą–stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1241/7981 dalį kitų inžinerinių statinių–aikštelės, esančius (duomenys neskelbtini), tol, kol įsiteisės procesinis sprendimas šioje civilinėje byloje; kitą prašymo dalį atmetė.
3. Teismas, įvertinęs ieškinį ir jo priedus, padarė išvadą, kad ieškovė preliminariai pagrindė ieškinį procesine prasme – gana aiškiai išdėstė faktines aplinkybes ir pateikė tam tikrus įrodymus. Nenustatęs akivaizdaus pareikštų reikalavimų nepagrįstumo, teismas pripažino, kad yra pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Pažymėjo, kad, neišnagrinėjus bylos iš esmės, nėra galimybės šioje proceso stadijoje padaryti tikėtinos išvados, jog ieškovės reikalavimai yra (ne)pagrįsti.
4. Ieškiniu reikalaujama ne tik ginčijamų nekilnojamojo turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, bet ir restitucijos taikymo, t. y. ginčo turto sugrąžinimo buvusiai jo savininkei –atsakovei AB „Santra“. Byloje pareiškus reikalavimą atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, yra objektyvus poreikis iki ginčo išnagrinėjimo išsaugoti esamą situaciją ir pašalinti šio turto perleidimo sąžiningiems tretiesiems asmenims tikimybę. Teismas įvertino, kad aptartam tikslui pasiekti būtina taikyti konservacinio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones. Teismas sutiko, kad yra ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga.
5. Spręsdamas dėl taikytinos konkrečios laikinosios apsaugos priemonės, teismas nurodė, kad šiuo atveju, siekiant iki ginčo baigties užtikrinti nepakitusią faktinę padėtį, pakanka taikyti mažiau nei nekilnojamojo turto areštas atsakovo nuosavybės teises varžančias priemones. Teismas pažymėjo, kad disponavimo ginčo objektu uždraudimas Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikoma prevencine priemone, užtikrinančia ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą). Dėl to ieškovės prašymą tenkino iš dalies ir pritaikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašo apie draudimą perleisti ginčo turtą viešame registre padarymą.
6. Pasisakydamas dėl ieškovės prašymo uždrausti AB „Santra“ vardu priimti sprendimus dėl įstatinio kapitalo didinimo ir mažinimo, ilgalaikio turto perleidimo, įkeitimo ir hipotekos sandorių sudarymo, kitų asmenų prievolių įvykdymo užtikrinimo, dividendų išmokėjimo akcininkams, teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas laikosi praktikos, jog gali būti taikomos tik su byloje pareikštais materialiaisiais teisiniais reikalavimais susijusios laikinosios apsaugos priemonės, kurios neiškreipia šalių interesų pusiausvyros. Ieškiniu ginčijami konkretūs atsakovės AB „Santra“ turto perleidimo sandoriai ir prašoma taikyti restituciją. Byloje nėra ginčijami AB „Santra“ valdymo organų sprendimai, nepareikšta reikalavimų, susijusių su AB „Santra“ valdymu. Teismas nusprendė, kad ieškinio reikalavimai nėra susiję su prašomais taikyti draudimais AB „Santra“ vardu priimti prašyme nurodytus sprendimus, tokios laikinosios apsaugos priemonės būtų neproporcingos ir iškreiptų šalių interesų pusiausvyrą, todėl prašymą dėl nurodyto pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė kaip nepagrįstą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
1. Ieškovė UAB „Credit Care“ (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu: 1) priimti teikiamus papildomus įrodymus; 2) pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutartį ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip: taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir tol, kol įsiteisės procesinis sprendimas šioje byloje padaryti viešajame registre įrašą, uždraudžiantį perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti atsakovių UAB „M projektas“ bei UAB „D korpusas“ nekilnojamąjį turtą: pastatą–administracinį su kavinės patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą–administracines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą– stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius– aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius–tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 6740/7981 dalį kitų inžinerinių statinių–aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius–tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą–sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą–stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1241/7981 dalį kitų inžinerinių statinių–aikštelės, esančius (duomenys neskelbtini), arba nurodytą nekilnojamąjį turtą areštuoti, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti; 3) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta uždrausti AB „Santra“ priimti sprendimus, ir išspręsti klausimą iš esmės – uždrausti AB „Santra“, juridinio asmens kodas 121319956, vardu priimti sprendimus dėl įstatinio kapitalo didinimo ir mažinimo, ilgalaikio turto perleidimo, įkeitimo ir hipotekos sandorių sudarymo, kitų asmenų prievolių įvykdymo užtikrinimo, dividendų išmokėjimo akcininkams. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Sprendžiant, kokios laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti taikytos šiuo konkrečiu atveju, turi būti įvertintas atsakovių AB „Santra“, UAB „M Projektas“ ir UAB „D Korpusas“ (ne)sąžiningumas, sudarant šioje byloje ginčijamus sandorius. Teismas skundžiama nutartimi atsakovių (ne)sąžiningumo bendrai ar atskirai nenagrinėjo ir dėl to nepasisakė. AB „Santra“ vardu veikė generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas J. V., kuris yra ieškovės skolininkas, todėl reikia įvertinti J. V., atitinkamai AB „Santra“, (ne)sąžiningumą liudijančius veiksmus.
11.2. Skolininkas J. V. pagal tris įsiteisėjusius teismų sprendimus apeliantei yra skolingas apie 450 000 Eur. Registruotu (išviešintu) turtu J. V. nedisponuoja, tai apsunkina skolos išieškojimą. Kas mėnesį iš skolininko J. V. faktiškai gali būti išieškoma tik nedidelė suma iš jo gaunamos senatvės pensijos. J. V. slepia savo turtą, neišviešina fakto, kad jam nuosavybės teise priklauso AB „Santra“ akcijos; tai daro sąmoningai, siekdamas apsaugoti jam priklausančius vertybinius popierius nuo išieškojimo.
11.3. Nėra viešai prieinamų duomenų, kad J. V. būtų perleidęs AB „Santra“ akcijas. AB „Santra“ stebėtojų taryba 2023 m. gegužės 12 d. išrinko J. V. AB „Santara“ valdybos nariu, tos pačios dienos AB „Santra“ valdybos posėdyje J. V. buvo išrinktas AB „Santra“ valdybos pirmininku ir generaliniu direktoriumi. Ginčo nekilnojamasis turtas ginčijamomis sutartimis perleistas praėjus vos 5 dienoms po to, kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimas dėl žalos atlyginimo civilinėje byloje Nr. e2-1161-340/2023, ir praėjus vos 1 dienai po to, kai iš jo buvo pradėtas priverstinis išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. 0062/24/00643. Ginčijamų sandorių pagrindu AB „Santra“ iki šio momento turėjo būti gavusi 320 000 Eur. AB „Santra“ dirba tik vienas darbuotojas – generalinis direktorius J. V., tik jis disponuoja AB „Santra“ atsiskaitomosiomis sąskaitomis. Apeliantė turi rimtą pagrindą manyti, kad iš nekilnojamojo turto pardavimo gautomis lėšomis arba bent dalimi jų disponuoja ne AB „Santra“, o J. V. arba su juo artimai susiję asmenys.
11.4. Skolininkas J. V. pats kreipėsi į tuometį kreditorių, siūlydamas dalimis išmokėti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1161340/2023 priteistą skolą ir žalos atlyginimą, tačiau jis nevykdė savo paties įsipareigojimo mokėti dalines įmokas. Toks skolininko elgesys negali būti laikomas sąžiningu.
11.5. Abejonių dėl J. V., atitinkamai ir AB „Santra“, sąžiningumo kelia aplinkybė, kad vykdymo procese 2024 m. birželio 13 d. buvo realizuotas J. V. priklausęs automobilis BMW X3, jį už 14 000 Eur įsigijo J. V. pasiūlytas pirkėjas V. Z., kuris nuo 2023 m. gegužės 12 d. yra AB „Santra“ valdybos narys. AB „Santra“ nekilnojamąjį turtą pardavė 2024 m. kovo 27 d., todėl, labai tikėtina, kad šio automobilio įsigijimas finansuotas AB „Santra“ lėšomis. 2025 m. vasario 13 d. tą patį automobilį BMW X3 iš V. Z. įgijo J. V. vadovaujama AB „Santra“, kurios vienintelis darbuotojas yra jis pats. Akivaizdu, kad būtent J. V. naudojasi iš V. Z. įgytu automobiliu BMW X3. Tą patį automobilį BMW X3 J. V. jau buvo pasisavinęs iš buvusios darbovietės, teismų dėl to konstatuota žala yra 27 287 Eur.
11.6. Bendras atsakovių AB „Santra“, UAB „M Projektas“ ir UAB „D Korpusas“ nesąžiningumas šioje bylos stadijoje gali būti konstatuotas įvertinus ginčijamų sandorių sumą. Pagal ginčijamus sandorius AB „Santra“ turi būti sumokėta iš viso 700 000 Eur, nors ieškovės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad perleisto nekilnojamojo turto rinkos vertė – 1 637 500 Eur (Nekilnojamo turto registro duomenimis) arba 1 800 000 Eur (UAB „Alliance Valuations“ duomenimis). Esant tokioms aplinkybėms, atsakovių nesąžiningumas preziumuojamas pagal įstatymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnio 4 punktas).
11.7. Ginčo nekilnojamojo turto pirkėjos – atsakovės UAB „M projektas“ ir UAB „D Korpusas“ – yra susijusios įmonės, kurios vertintinos kaip tą patį tikslą – įsigyti AB „Santra“ nekilnojamąjį turtą – turėjusi viena šalis. UAB „M Projektas“ ir UAB „D Korpusas“ vadovas yra tas pats asmuo – I. Š.. Ginčo nekilnojamąjį turtą abi įmonės nupirko tą pačią dieną, sandoris patvirtintas pas tą pačią Kazlų Rūdos notarę R. M., nors visų sutarčių šalių buveinės vietos yra registruotos ir parduotas nekilnojamasis turtas yra Vilniaus mieste. Apeliantė turi pagrindą manyti, kad ginčijami nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai buvo patvirtinti pažeidžiant AB „Santra“ įstatus. I. Š. sumokėjo už J. V. 3 421 Eur žyminį mokestį, J. V. vardu teikiant kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-486-450/2024.
11.8. J. V., einančio AB „Santra“ generalinio direktoriaus pareigas, nesąžiningumas padarant itin didelę žalą jo buvusiai darbovietei, konstatuotas įsiteisėjusiais Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-486-450-2024, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1322-640/2025 ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1161-340-2023.
11.9. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo keistina, nustatant papildomą draudimą – įkeisti ar kitaip apsunkinti perleistą nekilnojamąjį turtą, arba taikant CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę – turto areštą. Teismas apribojo tik vieną disponavimo turtu elementą, t. y. pritaikė draudimą perleisti nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį turtą.
11.10. Teismui netaikius draudimo įkeisti ar kitaip apsunkinti ginčo turtą, yra reali grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas restitucijos taikymo atveju bus neįmanomas arba jo įvykdymas bus apsunkintas. Tokia laikinoji apsaugos priemonė laikytina ekonomiška ir proporcinga, nes atsakovėms „M Projektas“ ir UAB „D Korpusas“ nedraudžiama turtą valdyti ir juo naudotis (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Be to, visiškai neatsiskaičius su AB „Santra“ už įsigytą turtą, atsakovės UAB „M Projektas“ galimybės disponuoti ginčo nekilnojamuoju turtu ir taip yra apribotos 2024 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu.
11.11. Prašymas uždrausti AB „Santra“ vardu priimti sprendimus tiesiogiai nėra susijęs su ieškinio reikalavimais dėl AB „Santra“ sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tačiau teismų praktikoje išaiškinta, kad gali būti taikomos ir tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai nėra susijusios su byloje pareikštais reikalavimais.
11.12. Apeliantė įrodinėja, kad skolininkas J. V., būdamas AB „Santra“ akcininkas ir šį faktą slėpdamas, AB „Santra“ vardu sudarė sandorius ir už ženkliai mažesnę kainą perleido vienintelį AB „Santra“ nekilnojamąjį turtą. Tokie sandoriai turi tiesioginės reikšmės J. V. priklausančių AB „Santra“ akcijų vertei, be to, pažeidžia apeliantės teisėtus interesus. Apeliantė siekia ne tik sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, bet ir išsaugoti skolininkui J. V. priklausančių AB „Santra“ akcijų vertę. J. V. jam priklausančių AB „Santra“ akcijų vertę gali sumažinti ne tik nenaudingai perleidęs vienintelį AB „Santra“ turtą, bet ir AB „Santra“ vardu priėmęs kitus sprendimus (pavyzdžiui, įkeitęs turtą, prisiėmęs prievoles už kitus asmenis, išmokėjęs dividendus ir pan.), kurie darytų įtaką J. V. priklausančių AB „Santra“ akcijų vertei.
1. Atsakovė AB „Santra“ atsiliepimu į ieškovės atskirąjį skundą prašo ieškovės UAB „Credit Care“ atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. AB „Santra“ nėra apeliantės skolininkė, o ieškinys ir atskirasis skundas grindžiami prielaida, neva AB „Santra“ generalinis direktorius J. V. yra AB „Santra“ dalyvis. Teismo procesas vyksta 2025 metais, o ieškinys yra grindžiamas beveik 15 metų senumo informacija, rodančia, kad dabartinis generalinis direktorius J. V. buvo AB „Santra“ akcininkas. Apeliantės reikalavimo teisė yra kildinama iš Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 21 d. ir 2024 m. gruodžio 3 d. nutarčių. Vadinasi, jos reikalavimo teisės pagrindas atsirado ne anksčiau kaip 2024 m. kovo 21 d. Akivaizdu, kad per daugiau nei dešimtmetį AB „Santra“ vyko permainos, kurios palietė ir akcininkus.
12.2. J. V. nėra AB „Santra“ dalyvis, todėl ieškinys ir atskirasis skundas pateikti visiškai nepagrįstai, piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis. AB „Santra“ (ne)sąžiningumą ieškovė tapatina su J. V. asmeniu, nors šis asmuo nėra AB „Santra“ akcininkas, o yra įgaliotas vykdyti valdybos ir visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus, turi galimybę priimti sprendimus kaip bendrovės vadovas. J. V. neturi turtinių teisių į AB „Santra“, išskyrus reikalavimo teisę į generalinio direktoriaus darbo užmokestį, todėl prašymas turi būti atmestas.
12.3. Ieškinys ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nepasirašyti. Teismui pateiktas ieškinys nepasirašytas, tačiau EPP sistemoje matyti, kad dokumentą pateikė bendrovės vadovė D. K.. EPP sistemoje nurodyta, kad 2025 m. balandžio 1 d. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikė A. K., tačiau jos įgaliojimus patvirtinančių dokumentų byloje nėra. Pačiame prašyme nurodyta, kad jį teikia D. K., tačiau šis prašymas nėra pasirašytas. Neįgaliota A. K. 2025 m. balandžio 11 d. teikia atskirąjį skundą, kuriame nurodyta, kad jį teikia D. K.. Byloje nėra dokumentų, kurių pagrindu A. K. galėtų teikti UAB „Credit Care“ vardu procesinius dokumentus be to, D. K. vardu. Atskirąjį skundą pateikė neįgaliotas asmuo, teismas turėjo atsisakyti jį priimti, o pirmosios instancijos teismui tokį skundą priėmus, jis turi būti paliktas nenagrinėtas.
12.4. Apeliantė prašo uždrausti generaliniam direktoriui J. V. vykdyti visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus arba prašo uždrausti AB „Santra“ akcininkams įgyvendinti tam tikras neturtines teises (balsavimo) (dėl įstatinio kapitalo mažinimo ir didinimo, ilgalaikio turto perleidimo ir kt.). Apeliantė iš esmės siekia apriboti įprastą bendrovės ūkinę veiklą ir visų AB „Santra“ akcininkų teises, reikalavimą grindžia Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1465-803/2024. Tačiau nurodytoje byloje buvo sprendžiama ne dėl bendrovės ar jos akcininkų teisės priimti sprendimus apribojimo apskritai, bet dėl draudimo atsakovei naudotis neturtinėmis teisėmis, kurias jai suteikia akcijos, t. y. balsuoti tam tikrais bendrovės valdymo klausimais.
12.5. Atsakovės įvertinimu, apeliantės su atskiruoju skundu teikiami įrodymai nesusiję su šios bylos dalyku, jų dalis galėjo būti pateikta su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Dėl to papildomi įrodymai neturėtų būti priimti.
1. Atsakovės UAB „M projektas“ ir UAB „D korpusas“ atsiliepimu į ieškovės atskirąjį skundą prašo: 1) priimti atsakovių UAB „M projektas“ ir UAB „D korpusas“ teikiamus įrodymus; 2) Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Apeliantei teko pareiga įrodyti atsakovių nesąžiningumą būtent teismo sprendimo vykdymo išvengimo ar apsunkinimo aspektu, nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju nėra preziumuojamas. 2025 m. kovo 27 d. prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliantė nenurodė ir neįrodinėjo aplinkybių, galinčių pagrįsti tariamą atsakovių nesąžiningumą. Teismas negalėjo įvertinti ir pasisakyti dėl to, ko apeliantė apskritai nenurodė ir neįrodinėjo. Šios kategorijos bylose CPK nenustato aktyvaus teismo vaidmens. Aktyvūs teismo veiksmai iškreiptų rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principais (CPK 12 , 17 straipsniai) grindžiamo civilinio proceso esmę. Atsakovių sąžiningumas CPK 144 straipsnio prasme preziumuojamas ir apeliantės nepaneigtas, todėl šiuo aspektu nutartis yra teisėta ir pagrįsta.
13.2. Susiklosčiusioje situacijoje tariamas atsakovių nesąžiningumas apskritai negalėtų būti vertinamas ir konstatuotas (tik) apeliacinės instancijos teismo. Teismui pateiktas apeliantės 2025 m. kovo 27 d. prašymas nebuvo grindžiamas atskirajame skunde dėstomomis aplinkybėmis apie tariamą atsakovių nesąžiningumą, šių aplinkybių teismas teisėtai ir pagrįstai netyrė ir dėl jų nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nagrinėti pirmosios instancijos teismo nagrinėjimo dalyku nebuvusių aplinkybių apie tariamą atsakovių nesąžiningumą ir jų pagrindu vertinti nutarties teisėtumą.
13.3. Atskirajame skunde nenurodytos ir neįrodytos aplinkybės, kurios galėtų patvirtinti tariamą atsakovių nesąžiningumą teismo sprendimo vykdymo aspektu. Atskirajame skunde aptariamas ne atsakovių, o J. V. ir AB „Santra“ tariamas nesąžiningumas, kuris negali paneigti atsakovių sąžiningumo prezumpcijos. Tai, kad J. V. galimai naudojasi AB „Santra“ lėšomis tariamai įgytu automobiliu, nesusiję su atsakovėmis ir jų veiksmais.
13.4. Apeliantės teiginiai apie tariamą J. V. ir (ar) AB „Santra“ turto slėpimą yra nepagrįsti, dėl to, kad nėra pareigos išviešinti akcinės bendrovės akcininkus (jų turimas akcijas). Ginčo nekilnojamasis turtas ir AB „Santra“ nuosavybės teisė į jį buvo išviešinti prieš 30 metų iki ginčo sandorių, ginčo sandoriai – jų sudarymo dieną, o ginčo sandorių šalių ketinimai parduoti ir pirkti ginčo turtą susiformavo dar gerokai iki apeliantės įvardytų teismų sprendimų jos skolininko J. V. atžvilgiu įsiteisėjimo.
13.5. Apeliantė nenurodo ir neįrodinėja atsakovių tariamų ketinimų išvengti ar apsunkinti teismo sprendimo vykdymą. Jos nurodytos aplinkybės apie buvusius įvykius (ginčo sandorių kainą, žyminio mokesčio už J. V. sumokėjimą, notarinį sandorių tvirtinimą neva pažeidžiant įstatus) to nepagrindžia ir negali pagrįsti. Atsakovės tiesiog neturi ketinimų nevykdyti teismo sprendimo. Faktas, kad atsakovės nesinaudojo teise reikalauti apskritai panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, paneigia bet kokias apeliantės prielaidas apie tariamą atsakovių nesąžiningumą.
13.6. Ieškinys pareikštas visiškai nepagrįstai ir negalės būti patenkinamas dėl to, kad apeliantė ginčija sandorius, kurių šalimi ji nėra ir kuriuos sudarė ne apeliantės skolininkas J. V. (tai yra būtina actio Pauliana sąlyga), o su apeliante nesusiję tretieji asmenys, į kurių santykius bandoma nepagrįstai įsiterpti. Apeliantė nepagrindė, kad jos skolininkas J. V. yra vienas iš AB „Santra“ akcininkų, tai savaime nepatvirtina jos teisės ir teisinio suinteresuotumo ginčyti ieškinyje nurodytus sandorius, be to, remiantis 2010–2011 metais sudarytais dokumentais.
13.7. Atsakovių atžvilgiu ieškovės prašomos taikyti platesnės apimties laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo, ekonomiškumo ir sąžiningumo principų. Apeliantė yra įsteigta tik 2025 m. kovo 4 d., jos vienintelė akcininkė – A. K., kuriai priklauso 100 vnt. (100 proc.) apeliantės akcijų. Apeliantės įstatinis kapitalas – 1 000 Eur. Ieškinyje nurodytos reikalavimo teisės į J. V. kilo 2024 m. kovo 21 d. ir 2024 m. gruodžio 3 d. įsiteisėjusių teismų sprendimų pagrindu. Apeliantė J. V. kreditore tapo 2025 m. kovo 24 d., kai A. K. perleido apeliantei reikalavimo teises į J. V.. Apeliantė buvo įsteigta ir tebėra kontroliuojama ankstesnės J. V. kreditorės A. K.. Reikalavimo teisių perleidimas prieš pat ieškinio pateikimą naujai įsteigtam, minimalaus įstatinio kapitalo juridiniam asmeniui (ieškovei) yra ne kas kita, kaip A. K. bandymas išvengti pareigos atlyginti sąžiningų ginčo sandorio šalių (atsakovių) bylinėjimosi išlaidas bei kompensuoti nuostolius, kuriuos atsakovės neišvengiamai patirs dėl nepagrįstai inicijuoto teismo proceso, taip pat ir dėl nepagrįstai taikomų laikinųjų apsaugos priemonių.
13.8. Apeliantė nepagrindė, kodėl būtinos platesnės apimties laikinosios apsaugos priemonės. Ginčo turtas yra itin prastos (artimos avarinei) būklės, didžioji jo dalis ilgą laiką nenaudojama, o jam išlaikyti ir įveiklinti būtinos lėšos. Prašomos išplėsti laikinosios apsaugos priemonės nukreiptos į visą vienintelį atsakovių nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą; abiejų atsakovių veikla yra susijusi išimtinai su nekilnojamuoju turtu. Jų taikymas užkirstų kelią net svarstyti išorinio finansavimo pasitelkimo galimybes, o tai reikštų, kad atsakovės iš ginčo turto negalėtų gauti turtinės naudos, nors ginčo turto nuoma ir netgi panauda restitucijos taikymo galimybės niekaip neįtakotų, taigi grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nesukeltų.
13.9. Apeliantės deklaruojamas interesas nukreiptas ne į ginčo turtą, o į jos skolininko J. V. ir netiesiogiai – į AB „Santra“ turtinę padėtį. Ginčo turto nuoma ir net panauda objektyviai neturi ir negali turėti neigiamos įtakos tokio turto vertei, o jo grąžinimo AB „Santra“ atveju – ir AB „Santra“ bei J. V., kaip tariamo AB „Santra“ akcininko, turtinei padėčiai. Apeliantė išieškojimo į AB „Santra“ akcijas niekada nenukreipė.
13.10. Apeliantės interesus labiausiai atitiktų restitucija sumokant ekvivalentą pinigais – priteisiant iš atsakovių esą egzistuojantį skirtumą tarp ginčo sandorių kainos ir ginčo turto rinkos vertės. Apeliantės reikalavimas į J. V. yra gerokai mažesnis, nei ginčo turto vertė, jos reikalavimams užtikrinti suvaržomas ženkliai vertingesnis turtas, todėl suvaržymas nėra proporcingas siekiamoms užtikrinti teisėms.
13.11. Atsakovės su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė papildomus rašytinius įrodymus – VĮ Registrų centro informaciją apie atsakovėms priklausantį nekilnojamąjį turtą. Šie įrodymai patvirtina atsakovių įrodinėjamą aplinkybę, kad prašomos taikyti platesnės apimties laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo, ekonomiškumo ir sąžiningumo principų; prašoma nustatyti papildomus ribojimus vieninteliam atsakovių turimam nekilnojamajam turtui, taip visiškai paneigiant bet kokią galimybę vykdyti veiklą ir net teoriškai gauti iš šios veiklos ekonominę naudą. Šių rašytinių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik apeliacinėje instancijoje, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas buvo išspręstas atsakovėms neišreiškus savo pozicijos pirmosios instancijos teisme ir nesudarius joms galimybės pateikti šiuos įrodymus pirmosios instancijos teisme.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų rašytinių įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo į bylą
1. Teismo posėdžio Lietuvos apeliaciniame teisme dieną byloje gauti apeliantės rašytiniai paaiškinimai, kuriais ji prašo priimti į bylą papildomus įrodymus: 1) AB „Santra“ 2025 m. gegužės 20 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą; 2) 2025 m. kovo 31 d. įgaliojimą A. K.; 3) UAB „Credit Care“ vadovės 2025 m. balandžio 10 d. pasirašytą atskirąjį skundą.
2. Apeliantė nurodė, kad poreikį išplėsti atsakovių UAB „M Projektas“ ir UAB „D Korpusas“ turtui taikomų laikinųjų apsaugos priemonių apimtį, uždraudžiant ginčo nekilnojamąjį turtą perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti, papildomai patvirtina tai, jog AB „Santra“ 2025 m. gegužės 20 d. organizavo visuotinį akcininkų susirinkimą, kuriame buvo sprendžiami įvairūs klausimai, tarp jų – ir dėl bendrovės įstatinio kapitalo mažinimo (didinimo), likvidavimo, restruktūrizavimo. Nors sprendimai šiais klausimais nebuvo priimti, tačiau neatmestina, kad bylos nagrinėjimo metu prie tokių klausimų nagrinėjimo gali būti bandoma sugrįžti.
3. Šio ginčo kontekste gali būti aktualu ir tai, kad, praėjus 1,5 mėn. po civilinės bylos Nr. e2-1952-430/2025 iškėlimo, apeliantės skolininkas J. V. nurodė (atskleidė), jog jis 2013 metais neva perleido jam priklausančias AB „Santra“ akcijas, t. y. 28 635 vnt. (68,17 proc. viso įstatinio kapitalo), K. U.. Kadangi šis „sandoris“ yra tariamas (sudarytas tik dėl akių), turint vienintelį tikslą – apsaugoti J. V. priklausančias akcijas nuo išieškojimo, apeliantė nedelsdama (2025 m. gegužės 19 d.) kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo prašo pripažinti negaliojančia 2013 m. liepos 11 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją.
4. Tai, kad šioje civilinėje byloje papildomai turėtų būti taikoma kita laikinoji apsaugos priemonė, susijusi su draudimu AB „Santra“ priimti su bendrovės valdymu susijusius sprendimus, patvirtina aplinkybė, jog, kai tik buvo inicijuota ši civilinė byla, AB „Santra“ nedelsdama inicijavo visuotinį akcininkų susirinkimą, kuriame buvo sprendžiami klausimai tiek dėl įstatinio kapitalo mažinimo (didinimo), tiek dėl bendrovės likvidavimo, tiek dėl restruktūrizavimo. Iki šios civilinės bylos iškėlimo AB „Santra“ niekada nematė poreikio spręsti tokių klausimų. Tai leidžia manyti, kad inicijavus nurodytus darbotvarkės klausimus buvo bandoma strateguoti, kokius sprendimus priimti AB „Santra“ vardu, kad blogiausio scenarijaus atveju būtų galima kaip įmanoma labiau apsunkinti sprendimo įvykdymą ar apeliantę „pastatyti“ į atsakovams palankią derybinę poziciją. Jeigu tam tikrais klausimais (pavyzdžiui, dėl AB „Santra“ likvidavimo, įstatinio kapitalo sumažinimo (padidinimo) ar restruktūrizavimo) būtų priimti sprendimai, šios civilinės bylos nagrinėjimas gali tapti beprasmis, nes tol, kol bus išnagrinėta byla, AB „Santra“, kaip juridinis asmuo, gali būti likviduotas ir išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, ženkliai sumažinta apeliantės skolininkui J. V. priklausančių AB „Santra“ akcijų procentinė dalis ir pan.
5. Apeliantė nesutinka su AB „Santra“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytais teiginiais, kad atskirasis skundas paduotas neva neįgalioto asmens. Apeliantės teigimu, ji įgaliojo akcininkę A. K. pateikti teismui procesinius dokumentus per EPP sistemą; su šiais rašytiniais paaiškinimais teikia tai patvirtinantį įgaliojimą. Siekdama išsklaidyti bet kokias AB „Santra“ abejones, su rašytiniais paaiškinimais apeliantė pateikė ir jos vadovės vardu pasirašytą 2025 m. balandžio 10 d. atskirąjį skundą. Šios aplinkybės AB „Santra“ yra žinomos, jos buvo nurodytos 2025 m. gegužės 15 d. apeliantės atsiliepime į AB „Santra“ prašymą dėl įpareigojimo sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Tuo atveju, jeigu šie rašytiniai įrodymai nebūtų priimti į bylą, apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų buvimą gali nustatyti patikrinęs civilinės bylos Nr. e2-1952-430/2025 duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
6. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK normos, reglamentuojančios apeliacinį procesą, nenumato galimybės papildyti atskirojo skundo naujais argumentais, pasibaigus skundo padavimo terminui (CPK 323, 338 straipsniai straipsnis). CPK 323 straipsnio nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį (atskirąjį) skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-237-464/2022).
7. Apeliantė rašytiniais paaiškinimais ir pridėtais naujais rašytiniais įrodymais siekia papildomai pagrįsti atskirąjį skundą, nurodo naujų aplinkybių, kurios įvyko po to, kai buvo priimta skundžiama nutartis, jomis grindžia poreikį laikinosiomis apsaugos priemonėmis apriboti AB „Santra“ teisę priimti sprendimus, susijusius su bendrovės įstatinio kapitalo didinimu, mažinimu, ilgalaikio turto perleidimu, įkeitimo ir hipotekos sandorių sudarymu, kitų asmenų prievolių įvykdymo užtikrinimu, dividendų akcininkams išmokėjimu.
8. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytų įrodymų turinį, daro išvadą, kad pateiktais rašytiniais paaiškinimais apeliantė, reaguodama į atsiliepimuose į atskiruosius skundus išdėstytus atsikirtimus, naujais argumentais siekia papildyti atskirąjį skundą. Atsižvelgus į tai, kad, pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui, papildyti atskirąjį skundą draudžiama (CPK 323 straipsnis), tai, jog apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantės pateiktus rašytinius paaiškinimus ir kartu su jais pateiktus papildomus rašytinius įrodymus.
9. Su atskiruoju skundu apeliantė pateikė papildomus rašytinius įrodymus: 1) Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1322-640/2025; 2) Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 3 d. vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. e2-1322-640/2025; 3) 2025 m. balandžio 4 d. patvirtinimą apie reikalavimo teisių perleidimą–priėmimą; 4) 2024 m. kovo 25 d. skolininko J. V. elektroninį laišką dėl skolos grąžinimo dalimis; 5) 2024 m. birželio 13 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą; 6) internetinio portalo rekvizitai.lt išrašą apie AB „Santra“. Prašė šiuos įrodymus priimti į bylą, remdamasi tuo, kad pridėtas teismo procesinis sprendimas atskirojo skundo pateikimo metu nebuvo įsiteisėjęs, o apie kitus rašytinius įrodymus apeliantei nebuvo žinoma arba jų dar nebuvo priimant skundžiamą nutartį.
10. Su atsilepimu į atskirąjį skundą atsakovės UAB „M projektas“ ir UAB „D korpusas“ pateikė valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro informaciją apie joms priklausantį nekilnojamąjį turtą.
11. CPK 314 straipsnyje įtvirtintas ribojimas priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas, spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018, 54–55 punktai).
12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad su atskiruoju skundu pateikti rašytiniai įrodymai buvo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir galėjo būti pateikti kartu su ieškiniu. Be to, šių įrodymų dalis ir kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti viešojo registro išrašai teismui yra prieinami CPK 179 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Šalių apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės nepagrindžia, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau ar kad jie turės esminės reikšmės sprendžiant dėl apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Remdamasis nurodytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti dalyvaujančių byloje asmenų su atskiruoju skundu ir atsiliepimu į jį pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų
13. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
14. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo, atsiliepimų į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
15. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas iš dalies patenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir pritaikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, t. y. uždraudė atsakovėms perleisti ginčijamomis sutartimis įgytą nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims; kitą prašymo dalį dėl ieškovės įvardytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai pritaikė laikinųjų apsaugos priemonių institutą.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjamu atveju sąlygų
16. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti turi būti nustatytos dvi sąlygos – ieškinio preliminarus pagrįstumas ir grėsmės ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimas. Šios dvi sąlygos yra kumuliatyvios – nenustačius bent vienos iš jų, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-123-798/2022).
17. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad ieškovė preliminariai pagrindė ieškinį procesine prasme – gana aiškiai išdėstė faktines aplinkybes ir pateikė tam tikrus įrodymus. Teismas, remdamasis tuo, kad nenustatyta akivaizdaus pareikštų reikalavimų nepagrįstumo, padarė išvadą, jog yra pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga.
18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovės UAB „M projektas“ ir UAB „D korpusas“ su tokiu pirmosios instancijos teismo įvertinimu atsiliepime į atskirąjį skundą nesutinka, tačiau atskirojo skundo dėl pritaikyto pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės, įrodinėdamos jai taikyti būtinos sąlygos (ieškinio preliminarus pagrįstumo) nebuvimą, nepateikė. Kai atskirasis skundas paduotas tik ieškovės, prašančios padidinti pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apimtį arba taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę, atsakovių argumentai dėl vienos iš būtinųjų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamu atveju nebuvimo, išdėstyti atsiliepime į atskirąjį skundą, neturi teisinės reikšmės, nes reikalavimas panaikinti pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę galėjo būti pareikštas atsakovėms paduodant atskirąjį skundą, o ne atsiliepimą į ieškovės atskirąjį skundą.
19. Kartu apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad, spręsdamas klausimą, ar ieškinys preliminariai pagrįstas, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas atlieka tik pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie vertinimą, kurio tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; kt.). Teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti patenkintas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; kt.).
20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad ieškovė pakankamai aiškiai suformulavo ieškinio dalyką, išdėstė pareikštus reikalavimus, jos nuomone, turinčias pagrįsti faktines aplinkybes, pateikė įrodymus, kuriais įrodinėja ieškinio reikalavimą, šioje civilinio proceso stadijoje nenustatė pakankamo pagrindo padaryti išvadą, jog ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl pripažino esant pirmąją būtiną laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą. Atskirojo skundo, kuriuo būtų kvestionuojamas šios būtinos sąlygos nustatymas, nėra paduoto.
21. Sprendžiant dėl antrosios laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinos sąlygos – grėsmės teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovei, įvykdymui, pažymėtina tai, kad CPK neįtvirtinta pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus konkrečios situacijos faktines aplinkybes.
22. Pagal tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (esamos padėties) išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punktas).
23. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovo nesąžiningumą, galbūt vengiant būsimo teismo sprendimo įvykdymo arba imantis veiksmų jo įvykdymui apsunkinti, turi įrodyti asmuo, kuris prašo taikyti atitinkamas priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1119-464/2017; 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-268-516/2019). Kita vertus, būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo objektams (konkrečiam turtui) tam tikrais atvejais nulemia ne tik poreikis eliminuoti galimybę atsakovui pakeisti savo turtinę padėtį, perleidžiant ar kitaip apsunkinant jam priklausantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti nepakitusią ginčo objekto faktinę, teisinę padėtį. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė, kaip disponavimo ginčo objektu uždraudimas, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikoma prevencine priemone, užtikrinančia ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-565-464/2016; 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-89-464/2020). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą, jeigu nėra duomenų dėl akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo ir neperspektyvumo, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015; 2023 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-486-467/2023).
24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškiniu keliamus reikalavimus (ieškovė siekia nuginčyti nekilnojamojo turto perleidimo sandorius ir prašo taikyti restituciją), bylos šalių nurodytas faktines aplinkybes, pripažino, kad yra tikslinga taikyti laikinąją apsaugos priemonę, kuri užtikrintų ginčo nekilnojamojo turto teisinės padėties stabilumą bylos nagrinėjimo metu. Teismas, pradinėje civilinio proceso stadijoje įvertinęs šio konkretaus ginčo aplinkybes, priėjo prie išvados, kad nurodytam tikslui pasiekti pakanka mažesnio pobūdžio suvaržymų nei prašo ieškovė, siekdama ginčo turto arešto su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Teismas nusprendė, kad laikinųjų apsaugos priemonių tikslas šiuo konkrečiu atveju gali būti pasiektas viešame registre atlikus įrašą, draudžiantį atsakovėms perleisti ginčo nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims (CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
25. Apeliantė (ieškovė) nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada netaikyti atsakovėms draudimo įkeisti ar kitaip apsunkinti ginčo nekilnojamąjį turtą. Apeliantės įsitikinimu, neišplėtus atsakovių UAB „M Projektas“ ir UAB „D Korpusas“ turtui taikomų disponavimo ginčo nekilnojamuoju turtu draudimų, apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas dėl to, kad grąžintinam nekilnojamam turtui gali būti pritaikyta daiktinių teisių suvaržymų ar kitų apribojimų. Apeliacinės instancijos teismas, pradinėje civilinio proceso stadijoje įvertinęs šio konkretaus ginčo aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija.
26. Apeliantė teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad nagrinėjamoje byloje reiškia ieškinį, gindama savo, kaip J. V. kreditorės, interesus; jos reikalavimo teisė į skolininką yra apie 450 000 Eur. Apeliantė remiasi tuo, kad jos skolininkas J. V. slepia savo turtą (taip pat ir nuosavybės teisę į AB „Sartra“ akcijas), į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Apeliantės vertinimu, ginčijamos 2024 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos siekiant pažeisti apeliantės, kaip skolininko J. V. kreditorės, teises ir teisėtus interesus, dirbtinai pabloginant skolininko J. V. finansinę būklę, nuslepiant turtą, kuris galėtų būti areštuotas, išieškant iš J. V. skolas apeliantei, be to, ginčo nekilnojamasis turtas parduotas už nepagrįstai žemą kainą.
27. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad AB „Sartra“ jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą atsakovėms perleido atlygintinai. Apeliantė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ginčijamų sutarčių pagrindu AB „Sartra“ turės būti sumokėta iš viso 700 000 Eur. Vadinasi, ginčijamais sandoriais iš esmės buvo diversifikuotas AB „Sartra“ turtas. Šioje civilinio proceso stadijoje nėra pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, kad toks AB „Sartra“ turto diversifikavimas savaime prieštarauja apeliantės, kaip J. V. kreditorės, interesui gauti savo reikalavimo patenkinimą.
28. Atskiruoju skundu prašoma išplėsti atsakovėms UAB „M Projektas“ ir UAB „D Korpusas“ apribojimus, susijusius su disponavimu ginčo nekilnojamuoju turtu, ir uždrausti ne tik parduoti šį turtą, bet ir įkeisti arba kitaip jį suvaržyti. Atsakovės UAB „M projektas“ ir UAB „D korpusas“ atsiliepime į atskirąjį skundą pagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju apeliantė turėjo pareigą paneigti atsakovių sąžiningumo prezumpciją ir pagrįsti, jog atsakovės dėl ginčo turto gali imtis nesąžiningų veiksmų, siekdamos apsunkinti teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus apeliantei, įvykdymą (CPK 12, 178 straipsniai).
29. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne atsakovo galimas nesąžiningumas šalių sutartiniuose santykiuose dėl prievolių, dėl kurių vykdymo ar netinkamo vykdymo iš esmės nagrinėjamas teisminis ginčas, o atsakovo atlikti, atliekami ar realiai ketinami atlikti veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį tokiu būdu (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti), jog būtų apsunkintas ieškovui tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-391-330/2022; 2022 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1146-330/2022; 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1155-1120/2022).
30. Teismų praktikoje išaiškinta, kad prašymą pareiškęs asmuo privalo pateikti konkrečių duomenų ir argumentų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ir (ar) atliekamus nesąžiningus veiksmus (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-370-516/2022 ir joje nurodyta praktika). Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikianti šalis kartu turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi ar gali imtis veiksmų turimo turto masei sumažinti, jį nuslėpti, apsunkinti ar pan.
31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju atskirajame skunde gausiai argumentuota dėl J. V. ir AB „Sartra“ nesąžiningumo sudarant ginčijamus sandorius, tačiau nenurodyta aplinkybių, kurios leistų nuspręsti, jog teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas dėl atsakovių UAB „M projektas“ ir UAB „D korpusas“ veiksmų. Nei prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei atskirajame skunde nenurodyta duomenų, nepridėta įrodymų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas dėl galimų atsakovių nesąžiningų veiksmų (CPK 12, 178 straipsniai).
32. Apeliantės deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, šioje civilinio proceso stadijoje nesudaro pagrindo suvaržyti atsakovių teises daugiau nei jas suvaržo įrašo viešame registre apie draudimą perleisti ginčo nekilnojamojo turto nuosavybės teisę atlikimas. Šioje civilinio proceso stadijoje byloje nesant duomenų apie atsakovių UAB „M projektas“ ir UAB „D korpusas“ nesąžiningus veiksmus, kuriais jos galėtų siekti išvengti teismo sprendimo įvykdymo, nėra pagrindo skundžiama nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių vertinti kaip nepakankamų. Apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, atsižvelgus į šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytas šio konkretaus šalių ginčo aplinkybes, teismo pritaikyta CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė atitinka šalių interesų pusiausvyrą.
33. Apeliantė atskiruoju skundu taip pat prašo imtis laikinųjų apsaugos priemonių, kurias taikyti pirmosios instancijos teismas atsisakė, remdamasis tuo, kad jos nesusijusios su byloje sprendžiamo ginčo dalyku. Apeliantė prašo uždrausti AB „Santra“ vardu priimti sprendimus dėl įstatinio kapitalo didinimo ir mažinimo, ilgalaikio turto perleidimo, įkeitimo ir hipotekos sandorių sudarymo, kitų asmenų prievolių įvykdymo užtikrinimo, dividendų akcininkams išmokėjimo.
34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirajame skunde pati apeliantė pripažįsta, jog nurodytas prašymas uždrausti AB „Santra“ vardu priimti sprendimus tiesiogiai nėra susijęs su ieškinio reikalavimais dėl AB „Santra“ sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
35. Prašymą apriboti AB „Santra“ vardu priimti įvardytus sprendimus apeliantė plačiai argumentuoja J. V. ir AB „Sartra“ nesąžiningumu, sudarant nagrinėjamoje byloje ginčijamus sandorius, o taip pat J. V., kuris yra apeliantės skolininkas, vengimu sumokėti įsiteisėjusiais teismo sprendimais iš jo apeliantei priteistas sumas.
36. Jau nurodyta, kad, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne atsakovės nesąžiningumas šalių sutartiniuose santykiuose dėl prievolių, dėl kurių vykdymo ar netinkamo vykdymo iš esmės nagrinėjamas teisminis ginčas, o atsakovės atlikti, atliekami ar ketinami atlikti veiksmai, sąmoningai siekiant pakeisti savo turtinę padėtį, taip vengiant teismo sprendimo įvykdymo (šios nutarties 41 punktas). Šiuo atveju atskirajame skunde nurodytos aplinkybės apie J. V. ir AB „Sartra“ veiksmus, kurie, apeliantės įsitikinimu, yra nesąžiningi, yra susijusios su materialiaisiais teisiniais santykiais, o ne galimu atsakovės AB „Sartra“ nesąžiningumu vengimo vykdyti teismo sprendimą aspektu.
37. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais materialiaisiais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tai lemia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklę, pagal kurią teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų materialiųjų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių apsaugai galimų reikalavimų, kurie byloje nebuvo pareikšti ar nėra reiškiami ar neketinama jų reikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-713-381/2017; 2018 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-364-370/2018; 2024 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-701-933/2024).
38. Apeliantės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės, ribojančios AB „Santra“ valdymą, nėra susijusios su ieškinyje pareikštais reikalavimais tiek, kad atliktų būsimo teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus apeliantei, įvykdymo užtikrinimo funkciją. Byloje nėra pareikšta su AB „Santra“ valdymu susijusių reikalavimų. AB „Santra“ akcijos byloje taip pat nėra ginčo objektas ar jo dalis – byloje pareikštu ieškiniu siekiama į AB „Santra“ turto masę grąžinti ginčijamais sandoriais parduotą nekilnojamąjį turtą. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo riboti su AB „Santra“ valdymu susijusių sprendimų priėmimo.
39. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – LITEKO) duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), nustatė, kad apeliantė Vilniaus miesto apylinkės teisme inicijavo civilinę bylą dėl AB „Santra“ akcijų 2013 m. liepos 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. gegužės 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-24589-1110/2025 pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis iki teismo sprendimo nurodytoje civilinėje byloje įsiteisėjimo areštavo atsakovui K. U. nuosavybės teise priklausančius 28 635 vnt. paprastųjų vardinių AB „Santra“ akcijų, uždraudžiant akcijas perleisti, įkeisti, sudaryti balsavimo teisės perleidimo sutartis ar kitaip suvaržyti teises į jas, taip pat uždraudė atsakovui K. U. balsuoti 28 635 vnt. paprastųjų vardinių AB „Santra“ akcijų suteikiamais balsais AB „Santra“ visuotiniuose akcininkų susirinkimuose priimant sprendimus nutartyje nurodytais klausimais.
40. LITEKO duomenimis taip pat nustatyta, kad apeliantė Vilniaus miesto apylinkės teisme inicijavo civilinę bylą Nr. e2-29643-1094/2025 dėl AB „Santra“ 2025 m. gegužės 20 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų (nutarimų) pripažinimo negaliojančiais. Šioje byloje pareikštu ieškiniu UAB „Credit Care“ nurodė, kad 2025 m. birželio 9 d. ji sudarė AB „Santra“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria iš J. K. įsigijo 114 vnt. paprastųjų vardinių AB „Santra“ akcijų. Įvardytoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 1 d. nutartimi taip pat pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdytas AB „Santra“ 2025 m. gegužės 20 d. visuotiniame akcininkų susirinkime priimtų sprendimų (nutarimų) galiojimas, vykdymas, uždrausta šiuos nutarimus registruoti viešajame registre, uždrausta K. U. balsuoti 28 635 vnt. paprastųjų vardinių AB „Santra“ akcijų suteikiamais balsais AB „Santra“ visuotiniuose akcininkų susirinkimuose.
41. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad apeliantės nagrinėjamoje byloje prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės susijusios su kitose apeliantės inicijuotose bylose sprendžiamais ginčais.
42. Atsakovė AB „Santra“ atsiliepime į atskirąjį skundą, be kita ko, teigia, kad ieškinys ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nepasirašyti, o atskirąjį skundą UAB „Credit Care“ vardu pateikė neįgaliotas asmuo – A. K..
43. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, bylos duomenimis, UAB „Credit Care“ vadovė yra D. K. (1 t., b. l. 84–85). Nagrinėjamai bylai aktualūs ieškovės procesiniai dokumentai yra pateikti ieškovės UAB „Credit Care“. Atskirąjį skundą nagrinėjamoje byloje pateikė ne A. K., kaip teigia atsakovė AB „Santra“, o UAB „Credit Care“.
Dėl procesinės bylos baigties
44. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusioje situacijoje tinkamai pritaikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą nutartį, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Laima Ribokaitė