Administracinė byla Nr. eA-3442-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04886-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. E. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. E. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. A. E. E., atstovaujamas advokatės G. S.-D. (2016 m. gruodžio 21 d. išrašas iš teisinių paslaugų sutarties) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas:

1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Imigracijos skyriaus 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1794(00334) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. E. E.“;

2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes Departamentas iš esmės netyrė ir nevertino reikšmingų aplinkybių, jo pateiktų rašytinių įrodymų, duotų paaiškinimų, o skundžiamas sprendimas priimtas remiantis tik prielaidomis. Pareiškėjo teigimu, leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas) jis siekė gauti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu – t. y. todėl, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo 45 straipsnį šiuo pagrindu suteikiamo leidimo paskirtis yra tikslinė – asmeniui suteikiamas leidimas tol, kol asmuo užsiima teisėta veikla. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šiuo pagrindu, vertinamasis elementas yra tai, ar iš pareiškėjo pateiktų duomenų būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas siekia gauti leidimą tam, kad galėtų užsiimti teisėta veikla. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjas jau beveik 3 metus gyvena Lietuvoje ir joje užsiima teisėta ir realia veikla, jo įsteigta ir valdoma UAB „Pas Mohamedą“ (toliau – ir Bendrovė) sėkmingai veikia nuo 2013 m. spalio 18 d., visą šį laikotarpį Bendrovė nebuvo nutraukusi veiklos. Bendrovės vykdoma veikla yra teisėta ir atitinka visus Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimus, taip pat ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Aplinkybė, kad Bendrovės įstatinis kapitalas iki 28 960 Eur padidintas tik 2016 m. liepos 5 d., o 3 darbuotojai Bendrovėje įdarbinti tik 2016 m. rugpjūčio 18 d., t. y. tą pačią dieną, kai pareiškėjas pateikė prašymą nutraukti prašymo išduoti leidimą šeimos susijungimo pagrindu nagrinėjimą ir pateikė naują prašymą išduoti leidimą tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvoje kaip Bendrovės dalyvis ir vadovas, nesudaro pagrindo vertinti ir spręsti, jog Bendrovės veikla yra netinkama, nėra realiai vykdoma ar fiktyvi, kad pareiškėjas tokiu būdu siekia piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Skundžiamame sprendime nekonstatuota, jog Bendrovės veikla yra fiktyvi, tik išsakytos galimos abejonės dėl pareiškėjo tikslo ir sąlygų, jo siekio plėtoti verslą Lietuvoje, realios Bendrovės veiklos. Taigi, pareiškėjo manymu, akivaizdu, kad skundžiamas sprendimas paremtas abejonėmis, kurios nepagrįstos faktais. Be to, nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nauja redakcija, nustatanti minimalų 28 000 Eur įstatinį kapitalą, būtent atsižvelgdamas į šį pakeitimą pareiškėjas, prieš kreipdamasis dėl leidimo išdavimo, padidino Bendrovės įstatinį kapitalą. Įstatyme nenustatytas terminas, prieš kiek laiko, kreipiantis į Departamentą dėl leidimo išdavimo ir ketinant užsiimti teisėta veikla, būtina įdarbinti Įstatyme nustatytą darbuotojų skaičių. Jeigu atsakovui kilo abejonių dėl pareiškėjo įdarbintų darbuotojų pareigų, funkcijų, jis galėjo apklausti Bendrovėje realiai dirbančius darbuotojus ir įsitikinti jų atliekamų darbo funkcijų realumu ir tikrumu. Pareiškėjo manymu, sprendime nurodytos aplinkybės dėl jo apklausos metu pateiktos informacijos apie jo gaunamo darbo užmokesčio ir Bendrovės darbuotojams mokamų atlyginimų dydžio netikslumus, visų darbuotojų kontaktų iš atminties tikslus nenurodymas nesudaro pagrindo vertinti, jog Bendrovės veikla yra fiktyvi, o pareiškėjas neužsiima teisėta ir realia veikla. Realu, kad žmogus apklausos metu, atsižvelgiant į normalų jaudulį, operatyviai mintinai negalėjo tiksliai įvardyti paminėtų duomenų. Kaip interviu metu nurodė pareiškėjas, jis mintinai galėjo įvardyti ir pirmiausiai atsiminė vienos iš savo darbuotojų kontaktus, nes praktiškai kasdien su ja tiesiogiai bendrauja, ji vienintelė iš darbuotojų kalba ne tik lietuvių kalba, bet ir užsienio kalbomis, todėl su kitais darbuotojais pareiškėjas dažnai bendrauja ir paveda jiems atlikti darbo funkcijas, kontroliuoja jų darbą per administratorę, kurios kontaktus nurodė interviu metu. Atsakovas paminėtų aplinkybių skundžiamame sprendime nepaminėjo, jas nutylėjo, siekdamas sudaryti įspūdį, jog pareiškėjas neturi jokio supratimo apie Bendrovės darbuotojus. Pažymėtina, kad šiuo metu Bendrovė užsiima masažo paslaugų teikimu, tai rašte Departamentui patvirtino ir pagrindinis Bendrovės klientas UAB „Saulėja SPA”, tačiau, be jos, Bendrovė turi daug kitų klientų, kurių didžioji dalis – fiziniai asmenys, todėl interviu metu, neturėdamas jų sutikimo atskleisti asmens duomenis, pareiškėjas neturėjo teisės pagarsinti ir jų asmens duomenis. Įstatymai nedraudžia bendrovės vadovui be administravimo funkcijų papildomai užsiimti ir atlikti kitas funkcijas, nagrinėjamu atveju – daryti klientams masažus. Departamentas nereikalavo iš pareiškėjo, kad jis pateiktų teisę teikti masažo paslaugas patvirtinančius dokumentus, priešingai, pareiškėjui pasiteiravus dėl nurodytų dokumentų pateikimo būtinybės, atsakovo atsakinga darbuotoja interviu metu patikino pareiškėją, kad nebūtina pateikti šiuos dokumentus. Aplinkybė, kad Bendrovė skirtingais etapais vykdė ir plėtojo skirtingą ūkinę komercinę veiklą, ji keitėsi, nesudaro pagrindo konstatuoti Bendrovės veiklos fiktyvumą ir/ ar abejoti pareiškėjo vykdomos veiklos realumu. Priešingai – ši aplinkybė tik patvirtina ir įrodo pareiškėjo pastangas, jo verslumą, siekį įsitvirtinti Lietuvoje ir realiai ieškoti įvairių galimybių, siekiant plėtoti sėkmingą verslą, o ne tik fiktyviai steigti Bendrovę, kad galėtų gauti Leidimą. Pareiškėjas paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos finansinės atskaitomybės įstatymo 25 straipsnį, privalomai bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus pasirašo būtent įmonės vadovas, todėl ir šiuo atveju Bendrovės balansas buvo pasirašytas pareiškėjo. Taip pat atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvą tikslas yra kitas, negu deklaruotas, o leidimas jam reikalingas tam, kad galėtų laisvai judėti Šengeno erdvėje, tačiau tokios išvados, pareiškėjo manymu, Departamentas jokiais duomenimis nepagrindė, o ir negalėjo pagrįsti, nes ši išvada neatitinka tikrovės. Skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodoma, kad pareiškėjas neturi socialinių ir ekonominių bei kitų ryšių su Lietuvos Respublika, nes jis nuo 2014 m. gyvena, dirba, moka mokesčius Lietuvoje, iš Lietuvos, išskyrus turizmo tikslais, ilgam laikui niekada nebuvo išvykęs, nes negali palikti čia prisiimtų įsipareigojimų, turi vadovauti verslui. Pareiškėjas yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę, nors jų santuoka nepasisekė, t. y. šiuo metu faktiškai yra iširusi, sutuoktiniai neveda bendro ūkio, šių aplinkybių taip pat negalima vertinti, jog buvo sudaryta fiktyvi santuoka. Pažymėtina, kad nėra priimtas oficialus sprendimas, kuriame pareiškėjo santuoka būtų pripažinta fiktyvia. Pareiškėjas šiuo metu deklaravęs gyvenamąją vietą pas savo gyvenimo draugę J. B., su kuria veda bendrą ūkį, rūpinasi namais, ateityje planuoja kurti šeimą. Pareiškėjo manymu, teismas turėtų įvertinti ir tai, jog pareiškėjui tuo pagrindu, kad jis vykdo ir ketina toliau vykdyti oficialią veiklą, Departamentas jau du kartus buvo išdavęs leidimą. Departamentui ankstesniais kartais nekilo jokių abejonių dėl paties pareiškėjo ir jo Bendrovės vykdomos veiklos realumo ir tikslų, kurie iš esmės nepasikeitė, Bendrovės veikla nebuvo nutrūkusi.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepime prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovas nurodė, kad išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas ar patvirtinti ketinimus realiai vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinti keli alternatyvūs atsisakymo išduoti leidimą pagrindai ir, esant bent vienam iš jų, leidimą išduoti atsisakoma. Remiantis skundžiamo sprendimo turiniu, sprendimas buvo priimtas ne fiktyvios įmonės pagrindu, bet tuo pagrindu, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jo planuojamą veiklą ir darbą Bendrovėje, t. y. nustačius kitą alternatyvų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindą. Taigi, skundo teiginiai dėl įmonės fiktyvumo nagrinėjamos bylos kontekste neturi reikšmės ir nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsakovas pažymėjo, kad vienintelis dokumentas, kuriuo pareiškėjas siekė pagrįsti vykdomą veiklą ir kurį pateikė kartu su prašymu išduoti leidimą, yra 2016 m. birželio 8 d. paslaugų teikimo sutartis, sudaryta tarp Bendrovės ir UAB „Saulėja SPA“, jokių kitų dokumentų (pvz., paslaugų teikimo sutarčių, bendradarbiavimo sutarčių, sąskaitų, dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas turi teisę teikti masažo paslaugas, ir pan.), patvirtinančių, kad pareiškėjo įmonė teikia paslaugas kitoms bendrovėms ar fiziniams asmenims, Departamentui nepateikė. Departamentas 2016 m. rugsėjo 30 d. kvietime Nr. (15/4-17) 10K-39128 nurodė pareiškėjui ne tik atvykti į Departamentą apklausai, bet ir pateikti Bendrovės veiklos vykdymą patvirtinančius dokumentus, tačiau pareiškėjas, 2016 m. spalio 28 d. atvykęs į Departamentą, pateikė tik UAB „Saulėja SPA“ 2016 m. spalio 20 d. raštą, kuriame ši įmonė patvirtina, kad Bendrovė teikia jai paslaugas UAB „Saulėja SPA“ nuomos teise valdomose patalpose, 2016 m. spalio 1 d. papildomą susitarimą Nr. 1 tarp UAB „Saulėja SPA“ ir Bendrovės, pagal kurį šalys padidino paslaugų teikimo mokestį, ir Bendrovės 2016 m. spalio 27 d. raštą „Dėl UAB „Pas Mohamedą“ veiklos plano“, kuriame pareiškėjas nurodė, kad jo įmonė teikia egiptietiško masažo paslaugas UAB „Saulėja SPA“. Taigi, pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės pagrįsti savo ketinimų vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje realumą ir pateikti šios veiklos vykdymą patvirtinančius dokumentus, tačiau pareiškėjas šiomis galimybėmis nepasinaudojo. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 14 d. elektroniniu paštu pateikė Departamentui pakeistą darbo sutartį, tą pačią dieną pareiškėjo paprašyta šią sutartį, naujus Bendrovės įstatus, sprendimą dėl valdybos panaikinimo (apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad ketina panaikinti Bendrovės valdybą) ir kitus dokumentus apie pasikeitimus Bendrovėje, jeigu tokie dokumentai yra, pateikti Departamentui arba Migracijos valdybai. Departamentui 2016 m. lapkričio 18 d. pateikti prašomi dokumentai, tačiau tarp jų nebuvo jokių naujų dokumentų, kurie patvirtintų Bendrovės vykdomą veiklą. Be to, 2016 m. spalio 28 d. Departamente vykusios pareiškėjo apklausos metu, atsakydamas į apklausos klausimą, kokią konkrečią veiklą vykdo Bendrovė, jeigu Bendrovės pagrindinė veikla – prekyba, tai kuo prekiaujama, taip pat prašyta nurodyti šių prekių gamintojus ir (ar) tiekėjus, nurodyti Bendrovės klientus, kuriems prekės ar paslaugos teiktos 2016 m., pareiškėjas nurodė, kad teikia masažo paslaugas tik UAB „Saulėja SPA“. Taigi, pareiškėjas patvirtino, kad per beveik 1 metų laikotarpį paslaugas teikė vienintelei bendrovei, o deklaratyvaus pobūdžio skundo teiginiai, kad pareiškėjas „turi daug ir kitų klientų“, tačiau Departamentui nenorėjo atskleisti jų duomenų dėl asmens duomenų apsaugos, nepatvirtinti jokiais įrodomąją galią turinčiais dokumentais (pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui nepateikė patalpų nuomos sutarčių ar kitų dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo įmonė turi tinkamai įrengtas patalpas masažo paslaugoms teikti; pateiktoje tarp Bendrovės ir UAB „Saulėja SPA“ sudarytoje paslaugų teikimo sutartyje nėra sąlygų, pagal kurias Bendrovei būtų suteikiama teisė teikti UAB „Saulėja SPA“ valdomose patalpose masažo paslaugas ne UAB „Saulėja SPA“ klientams; Bendrovės sąskaitos išraše nėra duomenų apie kitiems asmenims teikiamų paslaugų apmokėjimą). Apibendrinus tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad skundžiamas sprendimas grindžiamas ne Departamento nuomone, bet pareiškėjo pateiktais dokumentais, duotais paaiškinimais ir kitais byloje surinktais duomenimis, kurie patvirtina, kad pareiškėjo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, bet gauti leidimą ir tokiu būdu legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje. Pasak atsakovo, šioje byloje galima atsižvelgti į LVAT išaiškinimą administracinėje byloje Nr. eA-3048-822/2016, nagrinėtoje pagal panašias aplinkybes – šioje byloje LVAT pažymėjo, kad pareiškėjas teismui pateikė daugiau duomenų, negu Vilniaus AVPK Migracijos valdybai ir skunde teismui rėmėsi atsakovo neištirtais duomenimis, nurodė ir naujus argumentus; pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo ištirta medžiaga, o dėl pareiškėjo teismui pateiktų naujų įrodymų ir skunde nurodomų su jais susijusių skundo motyvų nepasisakė; pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo, turėjo prašymą pagrįsti visais jo turimais įrodymais; ginčijamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tinkamai vertintas pagal tuos dokumentus ir informaciją, kurią pareiškėjas pateikė iki atsakovui priimant ginčijamą sprendimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas du kartus buvo atvykęs į Departamentą ir turėjo galimybes pateikti visus Bendrovės teisėtą veiklą patvirtinančius dokumentus, tačiau to nepadarė. Aplinkybė, kad pareiškėjo skundas surašytas kitą dieną po ginčijamo sprendimo priėmimo, nors apskundimo terminas yra 14 dienų, neturėjo sudaryti kliūčių pateikti teismui visus skundą pagrindžiančius dokumentus, jeigu tokius dokumentus pareiškėjas turi. Dėl pareiškėjo teiginio, kad apklausos metu jis negalėjo nurodyti visų Bendrovės darbuotojų kontaktų ir pateikė tik darbuotojos, su kuria bendrauja daugiausiai, kontaktus, o kitų darbuotojų kontaktų tiesiog negalėjo mintinai įvardyti, atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė patikrinti Bendrovės darbuotojų kontaktus mobiliajame telefone. Taigi, skundo teiginiai, kad pareiškėjas negalėjo atsiminti visų darbuotojų kontaktų, yra nepagrįsti. Be to, pareiškėjas ne tik negalėjo nurodyti Bendrovės darbuotojų kontaktų, bet ir neteisingai nurodė jų gaunamą darbo užmokestį, taip pat nieko tikslaus negalėjo atsakyti ir paprašytas papasakoti, kaip buvo rasti darbuotojai, tik nurodė, kad juos rasti padėjo draugai. Šios aplinkybės tik patvirtina sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pats pareiškėjas neginčija fakto, kad jis su savo sutuoktine Lietuvos Respublikos piliete negyvena, bendro ūkio neveda, o jų santuoka yra faktiškai iširusi. Nors pareiškėjas nurodo, kad šiuo metu gyvena su savo gyvenimo drauge J. B., su kuria veda bendrą ūkį, tačiau 2016 m. rugpjūčio 22 d. prašymo išduoti leidimą 8.10 eilutėje, kurioje prašoma pateikti duomenis apie ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, šios savo gyvenimo draugės nenurodė, o apklausos metu tik nurodė, kad ketina gyventi J. B. priklausančiame bute (apklausos lapo 12 klausimas). Skundo teiginiai, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduodami leidimai teisėtos veiklos pagrindu, nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Ankstesni leidimai buvo išduodami pagal švelnesnes, iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusias, Įstatymo nuostatas, be to, aplinkybė, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduotas leidimas, neįpareigoja Departamento ateityje, net ir nustačius Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus atsisakymo išduoti leidimą pagrindus, išduoti leidimą. Kaip nurodyta sprendime Nr. (15/4-1) 3I-1794(00334), Departamentas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą ir tuo pagrindu, kad jis kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pagrindą konstatuoti, kad kyla nelegalios migracijos grėsmė, sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo ir sąlygų (LVAT adm. byla Nr. A-4046-756/2015), sąžiningo užsieniečio siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios įmonės veiklos ir kt. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjas yra Bendrovės akcininkas ir vadovas, savaime nepaneigia pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmės: surinktų duomenų visuma patvirtina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjo nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjo M. A. E. E. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas iš byloje surinktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas, ketindamas toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip Bendrovės dalyvis, 2015 m. vasario 4 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybos Elektrėnų grupei pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir papildomus dokumentus. Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2015 m. balandžio 3 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą, o Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Elektrėnų grupė 2015 m. balandžio 10 d. išdavė leidimą, galiojusį iki 2016 m. balandžio 10 d. Pareiškėjas tuo pagrindu, kad sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, kuri gyvena Lietuvos Respublikoje, 2016 m. sausio 22 d. pateikė prašymą išduoti naują leidimą šeimos susijungimo pagrindu. Departamento Imigracijos skyriui kilus pagrįstų įtarimų, kad pareiškėjo ir Lietuvos Respublikos pilietės santuoka gali būti fiktyvi, pradėtas patikrinimas dėl santuokos sudarymo, o pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 18 d. pateikė Departamentui prašymą nutraukti prašymo išduoti leidimą šeimos susijungimo pagrindu nagrinėjimą. Departamento Imigracijos skyrius 2016 m. rugpjūčio 22 d. rašte „Dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo nutraukimo“ informavo pareiškėją, kad priėmė sprendimą nutraukti pareiškėjo prašymo išduoti leidimą nagrinėjimą.

Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 22 d. asmeniškai pateikė Vilniaus AVPK Migracijos valdybai prašymą išduoti leidimą bendra tvarka tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip Bendrovės dalyvis. Teismas pažymėjo, kad šiame prašyme pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, į Lietuvą atvyko 2013 m. rugsėjo mėn., adresas Lietuvoje – (duomenys neskelbtini), Vilnius; juridinis asmuo, kur ketina dirbti ar užsiimti teisėta veikla – UAB „Pas Mohamedą“, adresas – Vievis, (duomenys neskelbtini); sutuoktinė – G. U., Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), Kaune; santuoka įregistruota 2016 m. sausio 21 d. Kaune; lėšos, skirtos gyvenimui – alga; jis baigęs universitetą, turi buhalterio specialybę; pranešimą apie priimtą sprendimą siųsti el. paštu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas su prašymu pateikė, be kita ko, Bendrovės įstatus, balansą, akcininkų sąrašą, darbo sutartis, deklaraciją, išrašą iš banko ir kt.

Teismas nurodė, kad remiantis 2013 m. rugsėjo 19 d. Bendrovės steigimo aktu, pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 19 d. įsteigė Bendrovę specializuotai ir nespecializuotai didmeninei ir mažmeninei prekybai ir bet kokiai kitai teisėtai ūkinei komercinei veiklai vykdyti, Bendrovės įstatinis kapitalas – 10 000 Lt, Bendrovėje yra 100 akcijų, kiekvienos akcijos nominali vertė ir emisijos kaina – 100 Lt, steigėjas, t. y. pareiškėjas, įsigyja 100 paprastųjų vardinių akcijų, įneša 100 proc. įstatinį kapitalą, taip pat pareiškėjas paskyrė save Bendrovės direktoriumi. Bendrovės vienintelis akcininkas, t. y. pareiškėjas, 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendime nusprendė: save paskirti Bendrovės direktoriumi, mokėti Lietuvos Respublikoje nustatytą minimalią mėnesio algą (toliau – ir MMA), darbo sutartyje nustatyti, kad direktorius dirba 8 valandas per dieną, 40 valandų per savaitę; įgalioti E. K. per 1 mėnesį nuo Bendrovės įregistravimo Juridinių asmenų registre (toliau – ir JAR) sudaryti su paskirtu direktoriumi darbo sutartį. 2013 m. lapkričio 13 d. Bendrovės atstovas direktorius (gyv. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sen., Elektrėnų savivaldybė), t. y. pareiškėjas, sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 1 su savimi dėl direktoriaus pareigų, pagal sutartį darbo dienos trukmė – 8 val., nustatoma 5 darbo dienų savaitė, darbo užmokestis – MMA.

Bendrovė (paslaugų teikėja) ir UAB „Saulėja SPA“ (užsakovė) 2016 m. birželio 8 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią paslaugų teikėja įsipareigojo pagal sutartyje aptartas sąlygas ir tvarką teikti užsakovės klientams egiptietiško masažo paslaugas, o užsakovė įsipareigojo už jas sumokėti pagal šioje sutartyje aptartas sąlygas ir tvarką (1.1 p.), 400 Eur per mėnesį (2.2 p.); sutarties galiojimas – iki 2017 m. rugpjūčio 8 d. (6.1 p.). UAB „Saulėja SPA“ ir Bendrovė 2016 m. spalio 1 d. papildomame susitarime pakeitė sutarties 2 punktą ir nustatė, kad užsakovė įsipareigoja paslaugų teikėjai mokėti 800 Eur per mėnesį, taip pat pakeitė sutarties 6.1 punktą, pagal kurį sutartis galioja iki 2017 m. rugpjūčio 8 d., o nė vienai iš sutarties šalių neišreiškus noro ją nutraukti prieš 30 kalendorinių dienų iki termino pabaigos, sutarties galiojimas automatiškai pratęsiamas 12 mėn., neribojant pratęsimų skaičiaus. Bendrovė, atstovaujama pareiškėjo, ir pareiškėjas 2016 m. birželio 8 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 3, pagal kurią pareiškėjui, nuo 2016 m. birželio 9 d. einančiam direktoriaus pareigas, nustatytas 0,25 MMA atlyginimas, nustatyta 2 val. darbo diena, 5 darbo dienų savaitė. Pareiškėjas 2016 m. birželio 28 d. vienintelio akcininko sprendime nusprendė: konvertuoti kiekvienos nominalios akcijos vertę iš litų į eurus pagal oficialų kursą, vienos nominalios akcijos vertė pakeičiama iš 100 Lt į 28,96 Eur, įstatinio kapitalo bendra vertė iš 10 000 Lt tampa 2 896 Eur; padidinti Bendrovės įstatinį kapitalą iki 28 960 Eur, išleidžiant papildomų 900 vnt. Bendrovės vardinių paprastųjų akcijų, kurių vienos nominali vertė yra 28,96 Eur, akcijos apmokamos vienintelio akcininko papildomu įnašu; pakeisti Bendrovės įstatus, kad jie atitiktų minėtus pakeitimus. Remiantis JAR 2016 m. liepos 11 d. išrašu, Bendrovės buveinės adresas – Vievis, (duomenys neskelbtini), el. paštas – (duomenys neskelbtini), vadovas nuo 2013 m. spalio 18 d. – pareiškėjas, paskyrimo (išrinkimo) data – 2013 m. rugsėjo 19 d., Bendrovės įstatinis kapitalas – 28 960 Eur, akcijų skaičius – 1 000 vnt., kiekvienos paprastosios akcijos nominali vertė – 28,96 Eur, Bendrovės veikla – specializuota ir nespecializuota didmeninė ir mažmeninė prekyba ir bet kokia kita teisėta ūkinė komercinė veikla, taip pat kita Lietuvos Respublikos įstatymuose nedraudžiama veikla.

Teismas nurodė, kad Bendrovė ir K. I. 2016 m. rugpjūčio 2 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 4, pagal kurią K. I. įdarbinta administratore nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. be išbandymo laikotarpio, darbo užmokestis – MMA, nustatyta 8 val. darbo diena, 5 darbo dienų savaitė. Bendrovė ir A. K. 2016 m. rugpjūčio 17 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 5, pagal kurią A. K. įdarbintas vadybininku nuo 2016 m. rugpjūčio 18 d. be išbandymo laikotarpio, darbo užmokestis – MMA, nustatyta 8 val. darbo diena, 5 darbo dienų savaitė. Bendrovė ir P. P. 2016 m. rugpjūčio 17 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 6, pagal kurią P. P. įdarbintas vadybininku nuo 2016 m. rugpjūčio 18 d. be išbandymo laikotarpio, darbo užmokestis – MMA, nustatyta 8 val. darbo diena, 5 darbo dienų savaitė.

Departamento Imigracijos reikalų skyrius 2016 m. rugsėjo 30 d. kvietime Nr. (15/4-1) 10K-39128 kvietė pareiškėją ne vėliau kaip iki 2016 m. spalio 28 d. asmeniškai atvykti į Departamentą apklausai dėl leidimo išdavimo, apie atvykimą prašė iš anksto pranešti nurodytu el. paštu ir suderinti atvykimo laiką, atvykstant į apklausą su savimi turėti el. laišką su suderintu atvykimo laiku ir Bendrovės veiklos vykdymą patvirtinančius dokumentus; pareiškėjui nesant Lietuvos Respublikoje ir / ar negalint atvykti į apklausą, pranešti nurodytu el. paštu ir nurodyti, į kurią Lietuvos Respublikos ambasadą ar konsulatą pareiškėjui būtų patogu atvykti ir kada; be to, pareiškėjas buvo įsipareigojęs iki 2016 m. spalio 1 d. pateikti pažymą, patvirtinančią, kad nebuvo (buvo) teistas, tačiau šios pažymos nepateikė; pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakyme Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 84 punktą užsieniečio atsisakymas būti apklaustam asmeniškai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

UAB „Saulėja SPA“ 2016 m. spalio 1 d. rašte Nr. SSP-15A „Dėl UAB „Pas Mohamedą“ veiklos“, be kita ko, nurodė: Bendrovė ir jos direktorius bei vienintelis akcininkas M. A. E. E. vykdo veiklą ir teikia paslaugas UAB „Saulėja SPA“ nuomos teise valdomose patalpose adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas; šiomis patalpomis Bendrovės veiklos tikslais turi teisę naudotis jos darbuotojai; UAB „Saulėja SPA“ ir Bendrovė bendradarbiauja ir yra pasirašiusios 2015 m. rusėjo 3 d. paslaugų sutartį, pagal kurią Bendrovės atsakingi darbuotojai teikia paslaugas „Saulėja SPA“ centrui; už naudojimąsi patalpomis ir faktinę Bendrovės veiklos vietą atskira patalpų nuomos sutartis tarp šalių nėra ir nebus sudaryta, nes patalpų naudojimo sąnaudos įvertintos ir įskaičiuotos į galutinę paslaugų kainą pagal tarp šalių sudarytą paslaugų sutartį; šis raštas kartu yra sutikimas iš UAB „Saulėja SPA“ pusės įregistruoti Bendrovės veiklos adresą patalpose (duomenys neskelbtini), Kaune, valstybės įmonėje Registrų centre.

Pareiškėjas (klientas) ir UAB „Impuls LTU“ (paslaugų teikėja) 2016 m. spalio 27 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 16/10/TD/KZA-559(16967) dėl paslaugų teikimo pareiškėjui, pagal kurią paslaugų teikimo vieta – Karaliaus Mindaugo pr. 50, Kaunas, narystė aktyvuojasi 2016 m. spalio 27 d., narystė yra neterminuota, nuolaidos suma per mėnesį – 16, paslaugų mokestis – 54.

Bendrovė 2016 m. spalio 27 d. rašte Nr. PMH-05 „Dėl UAB „Pas Mohamedą“ veiklos“, be kita ko, nurodė: pareiškėjas įsteigė Bendrovę, 2016 m. spalio mėn. jos įstatinio kapitalo dydis – 28 960 Eur, kurį sudaro 1 000 vnt. 28,96 Eur nominalios vertės akcijų; pareiškėjas yra vienintelis Bendrovės akcininkas ir vadovas; Bendrovė teikia egiptietiško masažo paslaugas, nuo veiklos pradžios visada dirbo pelningai, tarpinio 2016 m. liepos 1 d. balanso duomenimis jos nepaskirstytas pelnas sudarė 1 722 Eur, iki metų pabaigos planuojama uždirbti apie 3 000 Eur pelno; Bendrovė 2015 m. rugsėjo 3 d. pasirašė egiptietiško masažo paslaugų teikimo sutartį su UAB „Saulėja SPA“, pagal kurią iki šiol teikia šiam SPA centrui egiptietiško masažo paslaugas, pagal 2016 m. spalio 1 d. papildomą susitarimą prie sutarties jos šalys susitarė padidinti teikiamų paslaugų apimtis ir susitarė dėl 800 Eur per mėnesį atlygio; Bendrovė ir toliau planuoja didinti teikiamų paslaugų apimtis, nuo 2017 m. sausio mėn. ketinama įdarbinti dar vieną masažo paslaugas galintį teikti Lietuvos Respublikos pilietį, kuris dirbs Bendrovėje ir teiks paslaugas UAB „Saulėja SPA“, tai leis dar labiau padidinti Bendrovės teikiamų paslaugų apimtis (iki 2 000 Eur) ir užtikrinti stabilią Bendrovės veiklą; siekdamas užtikrinti Bendrovės stabilumą pareiškėjas šiuo metu veda derybas su UAB „Skytech“, su šia įmone planuojama pasirašyti sutartį dėl sveikos gyvensenos mokymų jos darbuotojams, planuojamų paslaugų vertė – 5 200 Eur, tai leis Bendrovei 2016 m. pasiekti planuojamą ekonominį rezultatą.

J. B. 2016 m. spalio 28 d. įsipareigojime įsipareigojo suteikti pareiškėjui jai nuosavybės teise priklausančioje 66 m2 ploto tinkamoje gyvenamojoje patalpoje (joje deklaruoti 2 asmenys), gyvenamąjį plotą (atitinkantį reikalavimą, kad vienam asmeniui tenka 7 m2), adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas, čia pareiškėjas gyvens ir deklaruos gyvenamąją vietą iki 2 m. nuo leidimo išdavimo dienos.

Pareiškėjas 2016 m. spalio 28 d. apklausos metu Departamente, atsakydamas į klausimus, be kita ko, pateikė rašytinius paaiškinimus.

Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 15 d. vienintelio akcininko sprendime nusprendė, be kita ko, atšaukti 3 Bendrovės valdybos narius, panaikinti valdybą, patvirtinti naują Bendrovės įstatų redakciją, Bendrovės įstatai JAR įregistruoti 2016 m. lapkričio 16 d. (žr. ir JAR 2016 m. lapkričio 16 d. išplėstinį išrašą).

Departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, 2016 m. gruodžio 20 d. sprendime Nr. (15/4-1) 3I-1794(00334) „Dėl atsisakymo išduoti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. E. E.“ atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą.

Teismas nurodė, kad sprendime Nr. (15/4-1) 3I-1794(00334), be kita ko, atsakovas nurodė, kad: „Pareiškėjas, ketindamas užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip Bendrovės vienintelis akcininkas ir vadovas, 2013 m. lapkričio 13 d. Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) pateikė prašymą išduoti leidimą. Departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2014 m. vasario 4 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą, galiojantį 1 metus. Migracijos grupė išdavė pareiškėjui leidimą Nr. LT7343032, jo galiojimas buvo iki 2015 m. balandžio 9 d. Pareiškėjas, ketindamas ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip Bendrovės dalyvis, 2015 m. vasario 4 d. Migracijos grupei pateikė prašymą pakeisti leidimą ir papildomus dokumentus, 2015 m. balandžio 3 d. Departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą 1 metams, 2015 m. balandžio 10 d. Migracijos grupė išdavė pareiškėjui leidimą Nr. LT7365955, jo galiojimas buvo iki 2016 m. balandžio 10 d. Pareiškėjas tuo pagrindu, kad sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, kuri gyvena Lietuvos Respublikoje, 2016 m. sausio 22 d. pateikė prašymą išduoti naują leidimą šeimos susijungimo pagrindu. Departamento Imigracijos skyriui kilus pagrįstų įtarimų, kad pareiškėjo ir Lietuvos Respublikos pilietės santuoka gali būti fiktyvi, buvo pradėtas patikrinimas dėl santuokos sudarymo. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 18 d. pateikė Departamentui prašymą nutraukti prašymo išduoti leidimą šeimos susijungimo pagrindu nagrinėjimą. Departamento Imigracijos skyrius 2016 m. rugpjūčio 22 d. nusprendė nutraukti pareiškėjo prašymo išduoti leidimą nagrinėjimą. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 22 d. Vilniaus AVPK Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip Bendrovės dalyvis, su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą, Bendrovės steigimo aktą, įstatus, balansą, akcijų pasirašymo sutartį, Bendrovės veiklą patvirtinančius dokumentus, vienintelio akcininko sprendimą, 3 Lietuvos Respublikos piliečių darbo sutartis, dokumentus, patvirtinančius turimas lėšas gyvenimui bei gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje, kitus dokumentus. Nagrinėjant pareiškėjo pateiktus dokumentus, nustatyta, kad Bendrovės įstatinis kapitalas iki 28 960 Eur padidintas 2016 m. liepos 5 d., 3 darbuotojai Bendrovėje įdarbinti 2016 m. rugpjūčio 18 d., t. y. tą pačią dieną, kai pareiškėjas pateikė prašymą nutraukti prašymo išduoti leidimą šeimos susijungimo pagrindu nagrinėjimą. Kilus įtarimų, kad pareiškėjo atvykimo tikslas gali būti kitas, negu oficialiai deklaruotas, pareiškėjas 2016 m. spalio 28 d. Departamente apklaustas raštu dėl Bendrovės veiklos, apklausos lape nurodė, kad: Bendrovė teikia masažo paslaugas UAB „Saulėja SPA“ ir faktiškai yra įsikūrusi šios įmonės patalpose; Bendrovėje sudaryta valdyba, tačiau jos pareiškėjui nereikia ir ji bus panaikinta (visi apklausos lape išvardyti valdybos nariai užsieniečiai, valdybos panaikinimo priežastis nenurodyta). Pareiškėjas neteisingai nurodė savo gaunamą atlyginimą, t. y. nurodė, kad Lietuvoje gauna 100 Eur darbo užmokestį, tačiau pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemos (toliau – ir Sodros duomenų bazė) duomenis tokį darbo užmokestį jis gavo tik nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 10 d. Pareiškėjas pateikė papildytą savo darbo sutartį, kurioje nurodoma, kad nuo 2016 m. spalio 3 d. jis dirbs 8 valandas per dieną ir gaus valstybės nustatytą minimalų darbo užmokestį. Pagal Sodros duomenų bazės duomenis nuo 2016 m. balandžio 9 d. iki 2016 m. birželio 9 d. jis nebuvo įdarbintas Bendrovėje, nors ir buvo jos direktorius. Pareiškėjas taip pat nežino pagrindinių faktų apie jam priklausančios Bendrovės darbuotojus, t. y. neteisingai nurodė jų gaunamo darbo užmokesčio dydį, nors pats su jais pasirašė darbo sutartis: nurodė, kad Bendrovės darbuotojai gauna 350 Eur atlyginimą per mėnesį, tačiau pagal Sodros duomenų bazės duomenis darbuotojų gaunamas darbo užmokestį – 380 Eur per mėnesį (pateiktose darbo sutartyse nurodyta, kad jiems bus mokamas minimalus darbo užmokestis). Pareiškėjas, paprašytas nurodyti Bendrovės darbuotojų kontaktus (telefono numerius ir el. pašto adresus (buvo leista pasitikrinti minėtus kontaktus mobiliajame telefone)), nurodė tik vienos darbuotojos kontaktus, kitų savo darbuotojų kontaktų nurodyti negalėjo. Pareiškėjas taip pat nieko tikslaus negalėjo atsakyti ir paprašytas papasakoti, kaip buvo rasti darbuotojai, tik nurodė, kad juos rasti padėjo draugai. Pareiškėjas nurodė, kad Bendrovė užsiima masažų darymu, tačiau Bendrovėje neįdarbintas nė vienas masažuotojas (Bendrovėje dirba direktorius, 2 vadybininkai ir administratorė). Pareiškėjas teigė, kad masažo paslaugas Bendrovė teikia UAB „Saulėja SPA“, kitų Bendrovės klientų nenurodė, nors apklausos lape nurodyta, kad dirbančių vadybininkų funkcijos – ieškoti klientų. Pareiškėjas teigė, kad jo, kaip Bendrovės direktoriaus funkcijos, yra teikti ir masažo paslaugas, tačiau jokių dokumentų, patvirtinančių turimą kvalifikaciją, nepateikė. Pareiškėjas, teikdamas 2013 m. lapkričio 13 d. prašymą dėl Leidimo išdavimo, buvo paprašytas užpildyti apklausos lapą, kuriame nurodė, kad Bendrovė ketina užsiimti prekyba rūbais, baldais ir gal būt kuo nors kitu, o prekės bus perkamos iš Vokietijos, Rusijos ir Egipto. 2016 m. liepos 17 d. apklausiant pareiškėją ir jo sutuoktinę dėl sudarytos santuokos, jo sutuoktinė nurodė, kad Bendrovė užsiima prekyba. Pažymėta, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakyme Nr. V-364 „Dėl licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo patvirtinimo“ nustatyta, kad masažas yra licencijuojama paslauga, t. y. jai vykdyti reikalinga licencija, tačiau pareiškėjas tokio dokumento su prašymu išduoti Leidimą nepateikė. Pareiškėjas su prašymu išduoti Leidimą ir kitais dokumentais pateikė Bendrovės balansą, kurį pasirašė tik Bendrovės direktorius, t. y. pareiškėjas, taigi, nėra asmens, atsakingo už Bendrovės finansinius dokumentus, parašo; balanse nurodyta, kad Bendrovė ilgalaikio turto neturi, nors įsteigta 2013 m. spalio 18 d. Įvertinus tai, kas nurodyta, galima konstatuoti, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra kitas, negu deklaruota, o Leidimas jam reikalingas tik tam, kad galėtų laisvai judėti Šengeno erdvėje. Siekdamas gauti Leidimą, pareiškėjas tik prieš kreipdamasis dėl Leidimo išdavimo įdarbino Bendrovės darbuotojus ir padidino jos įstatinį kapitalą, kad formaliai atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas. Pagal Lietuvos migracijos politikos gaires, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarime Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimą šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (22.1, 22.3.3 punktai). Pagrindo išduoti pareiškėjui Leidimą dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, nėra. Pareiškėjas neturi socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, nors yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę, tačiau dėl sudarytos santuokos tikslo kyla pagrįstų abejonių (ar ši santuoka nesudaryta tik dėl akių, neturint tikslo sukurti šeimos teisinius santykius), taip pat apklausos lape pareiškėjas nurodė, kad jo sutuoktinė ketina išvykti gyventi į Jungtinę Karalystę. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. bylą Bajsultanov prieš Austriją). Surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo tikslo ir sąlygų, sąžiningo jo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios UAB „Pas Mohamedą“ veiklos, t. y. konstatuotina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje išvardytos faktinės aplinkybės, kurios suponuoja normoje įtvirtintos taisyklės taikymą, t. y. nurodoma, kada išduoti Leidimą užsieniečiui atsisakoma. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoti Leidimą užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą išduoti Leidimą užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.“

Pareiškėjas apie sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1794(00334) informuotas el. paštu (duomenys neskelbtini) (žr. Departamento Imigracijos skyriaus 2016 m. gruodžio 20 d. raštą Nr. (15/5-7) 10K-50876 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“).

Įmonė „Golden Spa International“ 2017 m sausio 1 d. rekomendacijoje suinteresuotiems asmenims patvirtino, kad pareiškėjas nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 15 d. praktikavosi ir dirbo masažuotoju įmonėje „Golden Spa International“, atliko įvairius masažus, taip pat ir gydomuosius; įmonė su malonumu rekomenduoja pareiškėją kaip puikų ir patikimą specialistą, kuris įmonėje pasižymėjo kaip darbštus, sąžiningas, ištikimas ir puikiai savo darbą atliekantis specialistas (žr. UAB „Mažas pasaulis“ vertimą iš anglų kalbos į lietuvių kalbą).

J. B. ir M. B. 2017 m. sausio 13 d. pateikė Kauno apylinkės teismui 2017 m. sausio 13 d. prašymą nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, kuriame prašė, be kita ko, nenustatyti termino šalims susitaikyti, nutraukti pareiškėjų santuoką bendru sutikimu, patvirtinti J. B. ir M. B. 2017 m. sausio sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių.

J. B. 2017 m. sausio 16 d. Departamento pareigūnei V. J. nusiuntė elektroninį laišką, kuriame, be kita ko, nurodė: Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2017 m. sausio 25 d. bus nagrinėjama byla dėl pareiškėjo, jam Departamentas atsisakė išduoti leidimą gyventi kompanijos pagrindu; ji, J. B., yra pareiškėjo draugė, jie artimiausiu metu, kai tik bus baigti skyrybų procesai, ketina susituokti; ji prašo sudaryti galimybę atvykti į Departamentą su kompetentingais asmenimis, kad galėtų pasikalbėti apie susidariusią situaciją, pateikti papildomus duomenis ir, kiek, įmanoma, spręsti dėl taikios bylos baigties; jeigu neįmanomas jos pokalbio metu pasiūlytas taikos sutarties variantas, galima svarstyti bet kurį kitą variantą, kas leistų jiems grįžti į normalų gyvenimą ir pareiškėjui atvykti į Lietuvą; ji labai prašo rimtai apsvarstyti šį klausimą ir bent jau ją išklausyti; kaip Lietuvos Respublikos pilietė ji atsidūrė labai sunkioje situacijoje ir mano, kad Departamentas, spręsdamas šį klausimą, turėtų ne formaliai taikyti teisės aktus, o atsižvelgti ir į jos interesus; aplinkybę, kad pareiškėjas su ja gyvena, pareiškėjas deklaravo dar interviu metu, jo metu ji taip pat buvo atvykusi kartu su pareiškėju ir buvo pakviesta užpildyti gyvenamosios vietos deklaracijos dokumentą; apie tai, kad ji ir pareiškėjas yra pora, jie sakė pokalbį vedusiai M. U.; jos, J. B., skyrybų dokumentai jau pateikti teismui, pareiškėjo dokumentai taip pat parengti, keliauja paštu į Angliją žmonai pasirašyti, kai tik bus pasirašyti, juos pateiks teismui; skyrybų dokumentus ji pateikia kitame elektroniniame laiške; ji prašo atsižvelgti į tai, kad jie, atsitikus šiai situacijai dėl leidimo gyventi nesuteikimo, kreipėsi į Migracijos skyriaus vedėją L. V., pagal jos rekomendaciją, nors Departamento sprendimą gavo gruodžio 20 d., jie spėjo išvykti iš Šengeno zonos ir (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Lietuvos ambasadą dėl vizos, tačiau konsulas atsisakė išduoti vizą; ji turi rimtų asmeninių priežasčių, dėl šios situacijos patiria didžiulį emocinį stresą, todėl tikisi, kad pareigūnė ras laiko savo darbotvarkėje ir priims ją iki posėdžio administraciniame teisme dienos.

Atsakydama į J. B. elektroninį laišką, Departamento pareigūnė E. P. nurodė, kad Departamentas nemato galimybės sudaryti taikos sutartį administracinėje byloje, todėl mano, kad susitikimas Departamente iki teismo posėdžio netikslingas; Vilniaus apygardos administracinis teismas nuspręs, ar dėl pareiškėjo priimtas Departamento sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas.

UAB „Saulėja SPA“ 2017 m. sausio 23 d. rašte Nr. 17/54B „Dėl UAB „Pas Mohamedą“ veiklos“, be kita ko, nurodė: šiuo raštu UAB „Saulėja SPA“ patvirtina, UAB „Pas Mohamedą“ ir jos direktorius ir vienintelis akcininkas M. A. E. E. nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2016 m. gruodžio 20 d., kada Bendrovės direktorius sužinojo, kad jam atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, vykdė veiklą ir teikė paslaugas UAB „Saulėja SPA“, adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas; taip pat patvirtina, kad „Saulėja SPA“ ir Bendrovė bendradarbiauja ir yra pasirašiusios 2015 m. rugsėjo 3 d. paslaugų sutartį, pagal kurią Bendrovės direktorius ir vienintelis akcininkas M. A. E. E. turėjo teisę patalpose, adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas, teikti paslaugas, naudotis visu reikalingu paslaugoms teikti inventoriumi; už naudojimąsi patalpomis ir faktinę Bendrovės veiklos vietą atskira patalpų nuomos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, nes patalpų naudojimo sąnaudos įvertintos ir įskaičiuotos į galutinę paslaugų kainą pagal tarp šalių sudarytą paslaugų sutartį; taip pat patvirtina, kad pareiškėjas per veiklos laikotarpį UAB „Saulėja SPA“ užsitarnavo gero ir patikimo specialisto vardą, yra geri klientų atsiliepimai; įmonei šis specialistas buvo ir yra reikalingas dėl atliekamų specifinių paslaugų, t. y. egiptietiško „Faraono“ masažo, arabiškos pirties procedūros ir arabiško muilo putų masažo. Įmonė yra pardavusi klientams dovanų kuponus šio specialisto atliekamam „Faraono“ masažui ir kitoms jo atliekamoms procedūroms, dėl netikėto Departamento sprendimo įmonė negali įvykdyti įsipareigojimų klientams; kiti specialistai šioms procedūroms atlikti neturi reikiamos patirties; lyginant su šalių bendradarbiavimo pradžia, UAB „Saulėja SPA“ klientų ratas šio specialisto teikiamoms paslaugoms ženkliai išsiplėtė, pareiškėjas tapo populiarus, per šį laikotarpį vykdytoje veikloje padarė įdirbį, pritraukė daug naujų klientų, buvo įdėtos pastangos reklamuojant jo atliekamus masažus; atsižvelgiant į sėkmingą šalių bendradarbiavimą, 2016 m. spalio 1 d. papildomame susitarime UAB „Saulėja SPA“ pakėlė atlygį už atliekamas paslaugas iki 800 Eur; 2017 m. pradžioje šalys turėjo ketinimų plėsti masažo paslaugų verslą ir pritraukti daugiau masažo specialistų; UAB „Saulėja SPA“ tikisi, kad teismas įvertins nurodytas aplinkybes ir priims palankų sprendimą, leisiantį pareiškėjui toliau vykdyti veiklą.

Pirmosios instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytą, nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. E. E. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Migracijos departamento Imigracijos skyriaus 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1794(00334) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. E. E.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas skunde nesutinka su skundžiamu sprendimu, mano, kad jam turėjo būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 45 straipsnį.

UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo; yra šios dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus atitinkančios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje. Pabrėžtina, kad atsakovas skundžiamame sprendime nurodė, kad formaliai pareiškėjas atitinka Įstatymo 45 straipsnio reikalavimus, t. y. jis yra UAB „Pas Mohamedą“ vadovas, o Bendrovė atitinka UTPĮ 45 straipsnio reikalavimus, tačiau atsakovas skundžiamame sprendime įvertino, jog yra pagrindas manyti, kad Bendrovės veikla yra fiktyvi, o pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia nelegalios migracijos grėsmę.

Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas bandė gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje santuokos su Lietuvos piliete pagrindu, kad po to, Migracijos departamentui pradėjus domėtis santuokos realumu, savo iniciatyva persiorientavo ir vėl bandė gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio pagrindu (nes prieš tai turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje būtent šiuo pagrindu), tam įdarbino Bendrovėje 3 darbuotojus, padidino įstatinį kapitalą, daro išvadą, kad atsakovas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, jog Bendrovės veikla kelia abejonių jos realumu, o pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pats pareiškėjas, darydamas masažą, t. y. atlikdamas licencijuojamą veiklą, licencijos užsiimti tokia veikla nepateikė, o todėl jo geras darbas, įvertintas UAB „Saulėja SPA“, nesudaro prielaidų suteikti jam leidimą gyventi Lietuvoje, nes pareiškėjo darbas turėjo būti siejamas su visais Įstatymo 45 straipsnio reikalavimais, t. y. jo įmonė taip pat turėjo teikti paslaugas. Teismo vertinimu, pareiškėjo įdarbinti trys darbuotojai realiai nevykdė jokios veiklos, o buvo įdarbinti tik tam, kad UAB „Pas Mohamedą“ atitiktų formalius Įstatymo 45 straipsnio reikalavimus. Taigi, teigti, esą, atsakovas neįvertino visų faktinių aplinkybių, nepagrindė savo sprendimo teisės aktų nuostatomis, nėra jokio teisinio pagrindo.

Liudytojos J. B. pateiktos aplinkybės apie jos artimus santykius su pareiškėju šioje administracinėje byloje neturi jokios teisinės reikšmės, nes pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje kaip neatitikusiam UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio reikalavimų.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Migracijos departamento Imigracijos skyriaus 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-1794(00334) „Dėl atsisakymo išduoti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. E. E.“ paliktinas nepakeistas, o įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą nėra jokio teisinio pagrindo.

III.

Pareiškėjas M. A. E. E. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Pareiškėjo manymu, teismas neįsigilino į reikšmingas bylos aplinkybes, nenustatė juridinę reikšmę turinčių faktinių aplinkybių, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius leidimų laikinai gyventi išdavimo procesą, kas iš esmės nulėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Taip pat, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados yra deklaratyvios, padarytos nesigilinus į faktines bylos aplinkybes, neištyrus byloje surinktų įrodymų ir yra jiems prieštaraujančios. Taip pat pareiškėjas mano, kad atsakovas ginčijamame sprendime nemotyvavo, kurie jo pateikti duomenys ir kodėl neatitinka tikrovės, o teismas nesiaiškino, kurie konkrečiai bylos duomenys tą patvirtina.

Pareiškėjas nurodo, kad dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo į atsakovą kreipėsi Įstatymo 45 straipsnio pagrindu, todėl jo asmeninio gyvenimo aplinkybė, kad jis buvo sudaręs santuoką su Lietuvos piliete ir tuo pagrindu pateikė prašymą išduoti leidimą, vėliau šio prašymo savo iniciatyva atsisakė, nesudaro pagrindo teigti, kad jis nevykdė veiklos ir neketino įgyvendinti įmonės UAB „Pas Mohamedą“ įstatuose numatytų tikslų vykdyti verslą Lietuvoje. Tokios išvados, pareiškėjo teigimu, daryti neleidžia ir byloje surinkti duomenys, o būtent UAB „Saulėja SPA“ 2017 m. sausio 23 d. raštas Nr. 17/54 B, kuriuo UAB „Saulėja SPA“ patvirtino, kad įmonės UAB „Pas Mohamedą“ direktorius ir vienintelis akcininkas M. A. E. E. nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2016 m. gruodžio 20 d., kada įmonės direktorius sužinojo, kad jam yra atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, vykdė veiklą bei teikė paslaugas UAB „Saulėja SPA“ adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Pareiškėjas didžiąją šio laiko dalį dirbo ir teikė paslaugas kaip įmonės vadovas, kas iš esmės paneigia atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadą, kad įmonė buvo įkurta ne siekiant jos įstatuose nustatytų tikslų, o tik formaliai, siekiant užtikrinti vadovo buvimą Europos Sąjungoje. Pareiškėjas savo įmonės veiklą buvo sustabdęs (tačiau ne nutraukęs) tik šiek tiek daugiau nei mėnesiui, t. y. nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2016 m. balandžio 9 d., kai pats negalėjo dirbti. Antra, atsakovo išvadą, kad neva pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie planuojamą darbą UAB „Pas Mohamedą“ visiškai paneigia pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai, kad veiklą jis vykdė, t. y. atliko UAB „Saulėja SPA“ masažo paslaugas. Trečia, atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys vien dėl to, kad įmonė UAB „Pas Mohamedą“ turėjo tik vieną sutartį su UAB „Saulėja SPA“, stokoja elementarios logikos, nes kad sutartis viena, tai visiškai nereiškia, kad ji buvo nevykdoma faktiškai ir kad yra melaginga ar neatitinkanti tikrovės. Kad pareiškėjas vykdė veiklą patvirtina UAB „Saulėja SPA“ lankytojų knygos kopijos, kuriose klientai fiziniai asmenys rašė padėkas pareiškėjui už puikiai atliktus masažus, minėdami būtent „Faraono“ masažą, informacija iš UAB „Saulėja SPA“ tinklalapio, iš kurios matyti, kad būtent adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, yra reklamuojamas ir atliekamas Faraono masažas bei arabiško muilo putų masažo procedūros. Pagal šiuos duomenis, arabiško muilo masažo procedūros yra įtrauktos į kasdienes SPA centro teikiamas paslaugas, faraono masažas buvo sudėtinė kalėdinės 2016 m. akcijos „Dovanok pasaulio pažinimą“ dalis. Galų gale UAB „Saulėja SPA“ 2017 m. sausio 23 d. raštu Nr. 17/54 B patvirtino, kad M. A. E. E. per veiklos laikotarpį UAB „Saulėja SPA“ užsitarnavo gero ir patikimo specialisto vardą, gerus klientų atsiliepimus. Taigi, teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir netyrė į bylą pateiktų įrodymų, kas nulėmė nepagrįstų faktinių aplinkybių konstatavimą ir atitinkamai nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Aprašo 100 punktas nustato kriterijus, kuriais remiantis, jeigu leidimas laikinai gyventi išduodamas ar keičiamas užsieniečiui Įstatymo 45 straipsnyje nustatytais pagrindais, tai įgaliotas Migracijos departamento ar migracijos valstybės tarnautojas turi įvertinti, ar nėra rimto pagrindo manyti, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra šis užsienietis, yra fiktyvi. Nė vieno iš aprašo 100.1 – 100.10 punktuose nustatyto kriterijaus, pagal kuriuos pareiškėjo veikla galėtų būti laikoma fiktyvia, pareiškėjas neatitinka. Šiuo aspektu pareiškėjas nurodo, kad jis puikiai žinojo savo įmonės reikalus ir teisingai atsakė į visus klausimus, nurodė, kad jis yra pagrindinis ir vienintelis įmonės akcininkas ir vadovas, akcijų kiekį, nominalią vertę, investuotas lėšas, savo atliekamas pareigas, nurodė veiklos adresą, kuriuo vykdo veiklą bei pateikė šias aplinkybes patvirtinančius dokumentus (UAB „Saulėja SPA“ 2016 m. spalio 21  d. raštas). Taip pat pakomentavo, kokias pareigas atlieka jo darbuotojai ir administratorė. Pareiškėjo teigimu, atsakovo organizuotoje apklausoje nebuvo jokių klausimų, susijusių su pareiškėjo turima kvalifikacija. Pareiškėjas vertino situaciją taip, kad jau ne pirmus metus gyvena Lietuvoje laikinai išduodamų leidimų pagrindu ir nuo pat atvykimo į Lietuvą pradžios užsiėmė ta pačia profesine veikla, atlikdavo masažus, gyvendamas Lietuvoje yra dirbęs žinomame masažo salone „East Island“ Druskininkuose, nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. – UAB „Saulėja SPA“, Kaune, ir institucijoms nekilo abejonių dėl jo turimos kvalifikacijos ir gebėjimų šioje srityje, todėl jis šių dokumentų neteikė. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas teikia masažo paslaugas atsakovui buvo gerai žinoma, nes pareiškėjas ne kartą buvo tikrintas savo darbo vietoje. Paskutinė iš šių patikrų įvyko 2016 m. rugsėjo 20 d. Šios patikros metu buvo apklausti UAB „Saulėja SPA“ darbuotojai, kurie patvirtino, kad šiame salone pareiškėjas iš tiesų dirba. Kad pareiškėjas turi didelę patirtį profesinėje srityje, kurioje ketino tęsti veiklą Lietuvoje, patvirtina Golden Spa international pažyma, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 15 d. praktikavosi ir dirbo „Golden Spa International“, atliko įvairius masažus, įskaitant gydomuosius. Konkrečiu atveju būtent pareiškėjas yra esminis asmuo įmonėje UAB „Pas Mohamedą“, kurio darbas yra šioje įmonėje būtinas, visi kiti žmonės jam yra tik aptarnaujantis personalas, padedantis jam įgyvendinti darbo funkcijas. Atsižvelgiant į pareiškėjo vykdytos veiklos specifiką (arabiškas muilo putų masažas) surasti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimams atitinkančius tokias paslaugas galinčius teikti lietuvių specialistus yra labai sunkiai įgyvendinamas. Akivaizdu, kad šioje srityje pareiškėjui reikėjo padaryti įdirbį, siekti išpopuliarinti procedūras, surinkti pakankamą klientų ratą, kad jo partneris UAB „Saulėja SPA“ sutiktų bendradarbiauti ir didinti šių paslaugų apimtis. Į šias aplinkybes nei atsakovas, nei teismas neatsižvelgė, nepagrįstai nevertino byloje pateiktų įrodymų. Teismo išvada, kad pareiškėjas buvo įdarbinęs darbuotojus tik formaliai, nėra pagrįsta jokiais įrodymais, atsakovas neatliko jokio tyrimo, nepateikė į bylą jokių duomenų, todėl tokios išvados daryti remiantis tik prielaidomis, nebuvo pagrindo. Pareiškėjas pažymi, kad UAB „Pas Mohamedą“ veiklą vykdė realiai, pajamos, gaunamos iš UAB „Saulėja SPA“, buvo pervedamos į įmonės banko sąskaitą, buhalterinę apskaitą įmonei tvarkė pagal individualią veiklos pažymą veiklą vykdanti buhalterė V. L., kurią (taip pat ir jos telefono numerį) apklausos metu nurodė pareiškėjas. Tačiau atsakovo darbuotojai jokių aplinkybių, susijusių UAB „Pas Mohamedą“ apskaitos dokumentais, nesiaiškino, buhalterei neskambino, todėl pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo manyti, kad atsakovas abejoja jo įmonės veiklos realumu, kad yra poreikis pateikti išsamesnius dokumentus nei kad paprastai teikdavo leidimui gauti, nes iš atsakovo pusės nebuvo jokių pastangų surinkti nors kokią nors informaciją apie šią įmonę. Pareiškėjas pažymi, kad UAB „Saulėja SPA“ valdomos patalpos (duomenys neskelbtini) yra puikiai pritaikytos masažo paslaugoms teikti, yra įrengti modernūs masažo kabinetai, jauki poilsio zona, dalis patalpų yra pritaikyta administracinei veiklai, UAB „Saulėja SPA“ yra viena iš šios rinkos lyderių, valdanti geriausius SPA salonus Kaune. Atsakovo darbuotojai nenustatė, dėl ko jos galėtų netikti, iš esmės atsakovas netyrė ir nesiaiškino jokių aplinkybių, susijusių su patalpų būkle, nepateikė į bylą jokių duomenų. UAB „Pas Mohamedą“ nuolat laiku atsiskaitydavo su valstybine mokesčių inspekcija ir Sodra, byloje nėra jokių duomenų, kad būtų nesumokėti mokesčiai. Be to, atsakovas neatliko jokio tyrimo ir nesiaiškino jokių aplinkybių, susijusių su Bendrovėje dirbusiais darbuotojais, išskyrus kelis klausimus pareiškėjui apklausos metu. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas dėl kalbos barjero su savo vadybininkais bendraudavo per K. I. nesudaro pagrindo vertinti, kad tai yra fiktyvaus įdarbinimo požymis. Darbuotojams buvo duodamos užduotys, mokamas darbo užmokestis, reguliariai teikiamos ataskaitos Sodrai ir mokami mokesčiai. Pareiškėjas apklausos metu paaiškino, kad vadybininkų ketina atsisakyti, kad jie buvo reikalingi tik pradiniame veiklos etape padėti išpopuliarinti jo teikiamas paslaugas. Kad jis tą padarė, patvirtina 2016 m. spalio 1 d. papildomas susitarimas su UAB „Saulėja SPA“, kuriuo ši įmonė padidino atlygį už teikiamas paslaugas nuo 400 EUR iki 800 EUR ir kad artimiausiu metu ketina ruošti ir įdarbinti įmonėje galinčius teikti analogiškas paslaugas masažistus. Byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių vertinti, kad darbuotojų įdarbinimas buvo fiktyvus. Pareiškėjo teigimu, atsakovas taip pat nesilaikė Aprašo 84 ir 101 punktuose nustatytos tvarkos, kuri reglamentuoja informacijos rinkimą. Svarbi aplinkybė ta, kad pareiškėjo apklausą atliko Migracijos departamento specialistė M. U., kuri, kaip buvo paaiškinta pareiškėjui atvykus į departamentą pateikti papildomų dokumentų, išėjo iš darbo ir šios bylos nebetiria. Sprendžiant iš to, kad sprendimą atsisakyti išduoti leidimą departamento vardu pasirašė specialistas S. P., kuris, nors ir nebuvo matęs pareiškėjo, nesurinko jokių duomenų iš Apraše nustatytų šaltinių, neapklausė įmonėje dirbančių darbuotojų, buhalterinę apskaitą vedusios buhalterės, verslo partnerės Lietuvoje UAB „Saulėja SPA“, neinformavo pareiškėjo, kokiais aspektais jis abejoja jo įmonės veiklos realumu, nepareikalavęs jokių papildomų dokumentų, pareiškėjo atžvilgiu priėmė neigiamą sprendimą, sukėlusį jam ypač sunkias pasekmes. Tuo atsakovas pažeidė Tvarkos 101 ir 84 punktuose nustatytą procedūrą.

Be to, atsakovas nepareikalavo pareiškėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius jo išsilavinimą. Pareiškėjas išsilavinimą yra įgijęs (duomenys neskelbtini), todėl Užsienio reikalų ministerijos nurodymu jo kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai turi būti legalizuojami Kopenhagoje, įgaliotoje institucijoje, tada atitinkamai išverčiami, tvirtinami notariškai ir tik tada gali būti pateikiami Lietuvos institucijai. Migracijos departamentui priėmus neigiamą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu ir atitinkamai Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) atsisakius išduoti Šengeno vizą kaip įmonės savininkui ir vadovui, pareiškėjui buvo užkirstas kelias šią procedūrą įvykdyti. Dėl Lietuvos Respublikos įrašo jo pase, kad atsisakyta išduoti vizą ir Migracijos departamento konstatuotos šio asmens keliamos nelegalios migracijos grėsmės, jam vizos neišduos ir kitos Europos Sąjungos valstybės. Atsakomybė už šią susiklosčiusią situaciją tenka būtent atsakovui, nes pastarasis, nors ir žinodamas pareiškėją bei jo vykdomą veiklą, prieš išduodamas leidimus, nepareikalavo tinkamai parengtų dokumentų ir taip sukėlė neigiamas pasekmes. Todėl šioje konkrečioje situacijoje yra pagrindas grąžinti procesą Migracijos departamentui, įpareigojant iš naujo išnagrinėti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi ir sudaryti pareiškėjui galimybę nustatytu terminu pateikti trūkstamus dokumentus, įskaitant ir licenciją. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas, priimdamas sprendimą atsisakyti išduoti leidimą, pažeidė teisės aktais nustatytą procedūrą, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje įtvirtintą gero administravimo principą bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus objektyvumo ir proporcingumo principus.

Kiek tai susiję su atsakovo sprendimo dalimi, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę, pareiškėjas pažymėjo, kad jam anksčiau jau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, pareiškėjas nuo 2013 m. legaliai gyveno Lietuvos Respublikoje, aktyviai siekia įteisinti tolimesnį savo gyvenimą Lietuvoje.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad liudytojos J. B. pateiktos aplinkybės apie jos artimus santykius su pareiškėju šioje administracinėje byloje neturi jokios teisinės reikšmės. Šios liudytojos parodymai yra reikšmingi byloje, nes liudytoja patvirtino, kad jai gyvenant su pareiškėju ir vedant bendrą ūkį ji matė, kad pareiškėjas nuolat dirbo, kiekvieną dieną vykdavo į darbą UAB „Saulėja SPA“ (duomenys neskelbtini), Kaune. Taip pat nurodė, kad pora planuoja bendrą ateitį, pasibaigus skyrybų procesams. Svarbi aplinkybė, kad liudytoja J. B. patvirtino, kad buvo atvykusi kartu su pareiškėju į Migracijos departamentą jo apklausos dieną, t. y. 2016 m. spalio 28 d., buvo Migracijos departamento atstovės M. U. pakviesta užpildyti sutikimą apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, kuriai ji pati paaiškinusi jų su pareiškėju asmeninio gyvenimo aplinkybes, kad su buvusiu sutuoktiniu jos santykiai yra nutrūkę ir kad gyvenamoji vieta, kurioje duoda sutikimą gyventi pareiškėjui priklauso jai nuosavybės teise. Taigi nepagrįsta atsakovo pozicija, neva departamentas „apie šią jo draugę nieko nežinojo“, nes pareiškėjas neužpildė grafos apie ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis. Apklausos metu, atsakydamas į klausimą su kuo gyvena, pareiškėjas informavo departamentą, kad su J. B., šiuos santykius patvirtino ir ji pati Migracijos departamento pareigūnei tiesiogiai. Todėl šia prasme atsakovas taip pat pažeidė gerojo administravimo principą, nes atsižvelgdami į situaciją, departamento pareigūnai galėjo paaiškinti pareiškėjui, kad tokiu atveju jis turėtų užpildyti atitinkamą grafą.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą, su kuriuo sutinka, prašo palikti nepakeistą.

Atsakovas papildomai pažymi, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog UAB „Pas Mohamedą“ nuo 2013 metų sėkmingai vykdo teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o Migracijos departamentas neatliko Aprašo 100 punkte įtvirtintų fiktyvios įmonės tyrimo veiksmų, sprendime nebuvo konstatavęs, kad ši veikla yra fiktyvi bei sprendimą grindė abejonėmis, kurios nėra pagrįstos faktais. Šiuo aspektu atsakovas pažymi, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra įtvirtinti keli alternatyvūs atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindai ir, esant bent vienam iš jų, išduoti leidimą laikinai gyventi atsisakoma. Šiuo atveju sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi buvo priimtas ne fiktyvios įmonės pagrindu, bet tuo pagrindu, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (duomenis apie planuojamą veiklą ir darbą UAB „Pas Mohamedą“), t. y. nustačius kitą alternatyvų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindą. Atsižvelgiant į tai, skundo teiginiai dėl įmonės fiktyvumo bei Aprašo 100 punkto nuostatų taikymo nagrinėjamos bylos kontekste neturi reikšmės ir nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl Migracijos departamentas dėl šių apeliacinio skundo teiginių plačiau nepasisako. Pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės pagrįsti savo ketinimų vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje realumą ir pateikti šios veiklos vykdymą patvirtinančius dokumentus, tačiau pareiškėjas šiomis galimybėmis nepasinaudojo. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT laikosi nuoseklios pozicijos, kad pareiga pagrįsti savo ketinimų vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje realumą tenka būtent užsieniečiui, kad būtent užsienietis turi pareigą pagrįsti savo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi visais jo turimais dokumentais. Todėl skundo teiginiai, kad departamentas nesuteikė pareiškėjui galimybės pasisakyti, ne tik neatitinka faktinių bylos duomenų, bet yra ir teisiškai nepagrįsti. Apibendrinus išdėstytą, akivaizdu, kad sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi grindžiamas ne Migracijos departamento nuomone, bet paties pareiškėjo pateiktais dokumentais, duotais paaiškinimais bei kitais byloje surinktais duomenimis, kurie patvirtina, kad pareiškėjo tikslas yra ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, bet gauti leidimą laikinai gyventi ir tokiu būdu legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje. Atsakovo manymu, pareiškėjo tik pirmosios instancijos teismui pateikti dokumentai nepaneigia nei Migracijos departamento, nei teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Šie dokumentai galėtų tik patvirtinti, kad pareiškėjas galėjo dirbti UAB „Saulėja SPA“, tačiau nepatvirtina nei aplinkybių, kad pareiškėjas turėjo teisę dirbti jo nurodytą darbą, nei aplinkybių, kad pareiškėjas ketino vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Pažymime, kad užsieniečiai, ketinantys dirbti Lietuvos Respublikoje, dėl leidimo laikinai gyventi turėtų kreiptis ne Įstatymo 45 straipsnyje, bet Įstatymo 44 straipsnyje nurodytais pagrindais. Byloje surinkti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ketino tik dirbti Lietuvos Respublikoje (bet ne užsiimti teisėta veikla), o prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos UAB „Pas Mohamedą“ pagrindu pateikė, siekdamas išvengti Įstatymo 44 straipsnyje įtvirtintų sąlygų bei specialių procedūrų, taikomų užsieniečiams, siekiantiems gauti leidimą laikinai gyventi darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu (pagal Įstatymo 58 str. užsienietis, kuris atvyksta į Lietuvos Respubliką vykdyti teisėtą veiklą yra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis apklausos metu pateikė visą informaciją apie jo įmonę bei įmonėje įdarbintus darbuotojus. Kaip matyti iš byloje esančios pareiškėjo apklausos lapo, pareiškėjui buvo suteikta galimybė patikrinti įmonės darbuotojų kontaktus mobiliajame telefone, tačiau jis nurodė tik vienos darbuotojos kontaktus, kitų savo darbuotojų kontaktų nurodyti negalėjo. Taigi, net ir pasinaudodamas pagalbine priemone, pareiškėjas nesugebėjo pateikti duomenų apie visus jo įmonėje įdarbintus darbuotojus. Pareiškėjas ne tik negalėjo nurodyti savo įmonės darbuotojų kontaktų, bet ir neteisingai nurodė jų gaunamą darbo užmokestį, taip pat nieko tikslaus negalėjo atsakyti ir paprašytas papasakoti, kaip buvo rasti darbuotojai, tik nurodęs, kad juos rasti padėjo draugai. Migracijos departamento vertinimu, šios aplinkybės tik patvirtina ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius, kad Migracijos departamentas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas neturi socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, atsakovas pažymi, kad pats pareiškėjas neginčija fakto, kad jis su savo sutuoktine Lietuvos Respublikos piliete negyvena, bendro ūkio neveda, o jų santuoka yra faktiškai iširusi. Nors pareiškėjas nurodo, kad jis šiuo metu gyvena su savo „gyvenimo drauge J. B.“, su kuria veda bendrą ūkį, tačiau 2016 m. rugpjūčio 22 d. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi 8.10 eilutėje, kurioje buvo prašome pateikti duomenis apie ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, šios savo gyvenimo draugės nurodęs nebuvo, o apklausos metu tik nurodė, kad ketina gyventi J. B. priklausančiame bute (apklausos lapo 12 klausimas). Migracijos departamento vertinimu, skundo teiginiai, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduodami leidimai laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, taip pat nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Ankstesni leidimai laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduodami pagal švelnesnes, iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusias, Įstatymo nuostatas. Antra, aplinkybė, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neįpareigoja departamento ateityje, net ir nustačius Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindus, išduoti leidimą laikinai gyventi. Taip pat, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis anksčiau dirbo masažuotoju, savaime nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo (pažymėtina, kad pareiškėjui leidimai laikinai gyventi buvo išduoti teisėtos veiklos vykdymo, bet ne darbo pagrindu, todėl argumentai dėl jo ankstesnio darbo nagrinėjamos bylos kontekste taip pat neturi teisinės reikšmės). Kaip nurodė Migracijos departamentas savo sprendime, masažų atlikimas yra licencijuojama veikla, taigi, vien tai, kad pareiškėjas teikė masažo paslaugas, nereiškia, kad jis turėjo teisę tokias paslaugas teikti. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nurodytas ,,Golden Spa International“ raštas apie pareiškėjo praktiką ir masažisto darbą šioje įmonėje taip pat nepatvirtina, kad pareiškėjas turi licenciją bei teisę teikti masažo paslaugas Lietuvos Respublikoje. Atkreipiame teismo dėmesį ir į tai, kad, vadovaujantis Sodros duomenimis, pareiškėjo įmonėje dar iki teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme buvo atleisti visi įmonės darbuotojai, kurie nėra įdarbinti iki šiol. Ši aplinkybė tik dar kartą patvirtina ginčijamo sprendimo išvadą, kad Lietuvos Respublikos piliečiai pareiškėjo įmonėje buvo įdarbinti tik siekiant atitikti Įstatymo 45 straipsnio reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti, realiai įmonėje jie jokio darbo neatlieka, nors pagal savo funkcijas (klientų paieška) šį darbą galėtų atlikti net ir nesant pareiškėjui Lietuvos teritorijoje.

Migracijos departamentas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir tuo pagrindu, kad pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde cituoja VSAT tvarkos aprašą dėl aplinkybių, kurioms esant konstatuojama užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, tačiau šis tvarkos aprašas yra VSAT vidinis dokumentas, kuriuo vadovaujasi būtent ši tarnyba (pažymėtina, kad VSAT pagal Įstatymo 4 straipsnį yra tik viena iš institucijų, įgaliotų vykdyti užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę). Aplinkybę, kad nagrinėjamoje byloje skunde minimas VSAT tvarkos aprašas yra neaktualus, patvirtina ir tai, kad LVAT savo praktikoje pripažįsta, kad vertinant užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę, teismai pagrįstai atsižvelgia į anksčiau nurodytas Lietuvos migracijos politikos gaires (2017 m. sausio 3 d. nutartis adm. byloje Nr. eA-4840-756/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartis adm. byloje Nr. eA-3009-624/2017). Pagrindą konstatuoti, kad kyla nelegalios migracijos grėsmė, sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo bei sąlygų (pvz., 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis adm. byloje Nr. A-4046-756/2015) ir kt. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjas yra UAB „Pas Mohamedą“ akcininkas ir vadovas, savaime nepaneigia pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmės – surinktų duomenų visuma patvirtina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjo nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamo ginčo dalykas – Migracijos departamento Imigracijos skyriaus 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-1794(00334) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. E. E.“, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisinius santykius dėl užsieniečių prašymų išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į Migracijos departamentą kreipėsi su 2016 m. rugpjūčio 22 d. prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos įmonėje UAB „Pas Mahomedą“ pagrindu.

Ginčo metu galiojusios redakcijos Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte buvo nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra šios dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus atitinkančios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, leidimas gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog, vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje. LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį adm. byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2005-662/2016). Todėl užsieniečiui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduodamas, jeigu jis atitinka UTPĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą bei šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, ir nėra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad nagrinėjamu atveju išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui atsisakyta Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatytais pagrindais, t. y. dėl to, jog duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

Iš skundžiamo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimo turinio nustatyta, kad įtarimus dėl pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmės sukėlė bei išvadą, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinančią informaciją apie jo planuojamą veiklą ir darbą UAB „Pas Mahomedą“, sąlygojo šios Migracijos departamento nustatytos aplinkybės: 1) prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje teisėtos veiklos pagrindu išdavimo pareiškėjas atsakovui pateikė 2016 m. rugpjūčio 22 d., tačiau įstatinį „UAB Pas Mahomedą“ kapitalą iki įstatymo reikalaujamo dydžio – 28 960 Eur, padidino tik 2016 m. liepos 5 d., be to, tris darbuotojus įdarbino 2016 m. rugpjūčio 18 d., t. y. tą pačią dieną, kai pateikė atsakovui prašymą nutraukti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu nagrinėjimą; 2) 2016 m. spalio 28 d. apklausos raštu metu pareiškėjas neteisingai nurodė savo atlyginimo dydį (be to, atsakovas nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, nors pareiškėjas buvo UAB „Pas Mahomedą“ direktoriumi, nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2016 m. birželio 9 d. jis nebuvo šioje bendrovėje įdarbintas, o nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjo atlyginimas buvo 100 Eur); 3) 2016 m. spalio 28 d. pareiškėjo apklausos raštu metu paaiškėjo, kad pareiškėjas nežino pagrindinių faktų apie savo darbuotojus – neteisingai nurodė jų gaunamo atlyginimo dydį, nurodė tik vienos darbuotojos kontaktus, kitų kontaktų neturėjo, nors jam buvo leista pasitikrinti juos mobiliajame telefone, taip pat jis negalėjo paaiškinti, kaip rado šiuos darbuotojus (pareiškėjas nurodė, kad jam padėjo draugai); 4) atsakovas 2016 m. spalio 28 d. pareiškėjo apklausos raštu metu nustatė ir tai, kad pirmojo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nagrinėjimo metu (2013 m. lapkričio 13 d. apklausa) pareiškėjas nurodė, jog UAB „Pas Mahomedą“ ketina užsiimti rūbų ir baldų prekyba, prekes vežti iš Vokietijos, Rusijos, Egipto; kad pareiškėjo valdoma bendrovė užsiima prekyba 2016 m. liepos 17 d. apklausos metu patvirtino ir pareiškėjo sutuoktinė; tačiau pats pareiškėjas tiek 2016 m. rugpjūčio 22 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, tiek 2016 m. spalio 28 d. apklausos metu nurodė, kad jo valdoma bendrovė UAB „Pas Mahomedą“ teikia masažo paslaugas UAB „Saulėja SPA“ ir faktiškai veikia šios įmonės patalpose; 5) atsakovas nustatė, kad UAB „Pas Mahomedą“ nėra įdarbintas nė vienas masažuotojas (UAB „Pas Mahomedą“, be direktoriaus, dirbo du vadybininkai ir viena administratorė), kad, nors pareiškėjas teigia, kad pats atlieka masažuotojo funkcijas, licencijos šiai veiklai jis nepateikė; taip pat, kad pareiškėjas ketina panaikinti UAB „Pas Mahomedą“ valdybą, nes jam jos nebereikia; 6) taip pat, atsakovo teigimu, pareiškėjas, be UAB „Saulėja SPA“, negalėjo nurodyti nė vieno kito fizinio ar juridinio asmens (kliento), kuriam UAB „Pas Mahomedą“ teiktų paslaugas; 7) atsakovas nustatė ir tai, kad UAB „Pas Mahomedą“ balansą pasirašė tik pareiškėjas, kaip šios įmonės direktorius, tačiau nėra asmens, atsakingo už šios įmonės finansus, parašo; be to, UAB „Pas Mahometą“ įsteigta dar 2013 m. spalio 28 d., tačiau iki šiol įmonė ilgalaikio turto neturi; 8) be to, pareiškėjas neturi socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, nes, nors ir yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę, dėl jų santuokos tikslo kyla pagrįstų abejonių, pareiškėjo sutuoktinė ketina išvykti į Jungtinę Karalystę.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs ginčijamą sprendimą atsižvelgdamas į visumą byloje surinktų duomenų, konstatavo, kad Migracijos departamento Imigracijos skyrius priėmė teisėtą ir pagrįstą 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1794(00334), kurio naikinti nėra pagrindo, todėl 2017 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjo M. A. E. E. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnio nustatyta tvarka, su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sutinka.

Kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį adm. byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į išdėstytą, kolegija iš naujo nekartoja pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių bei padarytų išvadų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, jo manymu, teismas neatsižvelgė į visas aktualias faktines bylos aplinkybes, jų nepagrįstai nevertino. Teisėjų kolegija šiam apelianto teiginiui nepritaria. Kolegijos vertinimu, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime pakankamai nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais teismo išvados yra grindžiamos. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, be to, apeliantas iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Todėl apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas mano, kad nei atsakovas ginčo sprendime, nei teismas apeliaciniu skundu skundžiamame sprendime nenurodė konkrečių motyvų, kodėl egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punkte numatytos sąlygos atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Anot apelianto, šiuo atveju atsakovas pirmiausia turėjo nustatyti, jog jo turima įmonė yra fiktyvi, tačiau nei teismas, nei atsakovas to netyrė ir nekonstatavo.

Atsakydama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad ginčui aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, kai duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Taigi, šioje teisės normoje yra įtvirtinti keli alternatyvūs atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindai ir, esant bent vienam iš jų, atsisakoma išduoti minėtą leidimą. Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovas nustatė, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie jo planuojamą veiklą ir darbą UAB „Pas Mahomedą“, t. y. nustatė vieną iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įvardintų alternatyvių pagrindų, kuriems esant atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, šis apelianto argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliantas akcentuoja, jog atsakovas ginčo sprendime nenurodė, kokie būtent jo Migracijos departamentui pateikti duomenys neatitinka tikrovės, o pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nepasisakė. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atmesdama šį pareiškėjo teiginį, pažymi, kad UAB „Pas Mahomedą“ įstatuose bei Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išrašuose nurodyta, kad UAB „Pas Mahomedą“ užsiima specializuota ir nespecializuota didmenine ir mažmenine prekyba bei bet kokia kita Lietuvos Respublikos įstatymų nedraudžiama ir teisėta ūkine – komercine veikla. Kaip matyti iš ginčijamo Migracijos departamento sprendimo turinio, atsakovui kilo pagrįstų įtarimų, kad pareiškėjo valdoma UAB „Pas Mahomedą“ realios veiklos nevykdo, kadangi iš esmės vienintelis dokumentas, kurį pareiškėjas pateikė atsakovui ir kuriuo siekė pagrįsti vykdomą veiklą, yra 2016 m. birželio 8 d. paslaugų teikimo sutartis, sudaryta tarp UAB „Pas Mahomedą“ ir UAB „Saulėja SPA“. Iš šios sutarties turinio matyti, jog ja paslaugų teikėjas (UAB „Pas Mahomedą“) įsipareigojo teikti užsakovo (UAB „Saulėja SPA“) klientams egiptietiško masažo paslaugas, o užsakovas įsipareigojo už jas sumokėti šioje sutartyje aptartomis sąlygomis ir tvarka. Kadangi šiuo atveju pareiškėjo bendrovėje prašymo pateikimo metu nebuvo įdarbintas nė vienas masažuotojas, o pareiškėjas, teigdamas, jog pats daro masažus, licencijos, suteikiančios teisę teikti masažo paslaugas, atsakovui pateikti negalėjo (jos jis nepateikė ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismams), taip pat jokių kitų dokumentų, pavyzdžiui, paslaugų teikimo sutarčių, bendradarbiavimo sutarčių, sąskaitų, patvirtinančių, kad pareiškėjo valdoma UAB „Pas Mahomedą“ teikia paslaugas kitoms bendrovėms ar fiziniams asmenims, pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra vienas iš alternatyvių Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintų pagrindų atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje – t. y., kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie UAB „Pas Mahomedą“ vykdomą veiklą.

Pagrįsdama pastarąją išvadą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad į bylą yra pateiktos dvi UAB „Pas Mahomedą“ su pareiškėju M. A. E. E. sudarytos neterminuotos darbo sutartys direktoriaus pareigoms užimti – 2013 m. lapkričio 13 d. darbo sutartis Nr. 1 ir 2016 m. birželio 8 d. darbo sutartis Nr. 3. Iš 2013 m. lapkričio 13 d. darbo sutarties Nr. 1 matyti, jog M. A. E. E.nuo 2013 m. lapkričio 13 d. pradeda eiti UAB „Pas Mahomedą“ direktoriaus pareigas, jam nustatoma 8 val. darbo diena, 5 darbo dienų savaitė. Šioje sutartyje sulygta, kad už minėtą darbą kartą per mėnesį iki sekančio mėnesio 15 d. jam bus mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis. 2016 m. birželio 8 d. darbo sutartyje Nr. 3 nustatyta, kad M. A. E. E. nuo 2016 m. birželio 9 d. pradeda eiti direktoriaus pareigas, jam nustatoma 2 val. darbo diena, 5 darbo dienų savaitė, už kurią jam mokama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas 0,25 dydžio minimalus darbo užmokestis (darbo sutartis pakeista 2016 m. spalio 3 d., nustatant, kad M. A. E. E. dirbs 8 valandų darbo dieną ir jam bus mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis).

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 nuo 2013 m. sausio 1 d. nustatė 1 000 Lt minimalų mėnesio darbo užmokestį. Nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. minimalus vieno mėnesio darbo užmokestis buvo 1 035 Lt (300 Eur), nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. – 1 122,16 Lt (325 Eur), nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. – 1 208,48 Lt (350 Eur), o nuo 2016 m. liepos 1 d. – 1 312,06 Lt (380 Eur).

Iš į bylą pateiktų UAB „Pas Mahomedą“ sąskaitos (AB Šiaulių Bankas) išrašų už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 26 d. matyti, kad UAB „Pas Mahomedą“ 2015 m. gruodžio 22 d. pareiškėjui M. A. E. E. išmokėjo 700 Eur, 2016 m. sausio 19 d. – 270,06 Eur, 2016 m. sausio 31 d. – 70 Eur, 2016 m. vasario 27 d. – 370 Eur, 2016 m. kovo 8 d. – 155 Eur, 2016 m. kovo 15 d. – 400 Eur, 2016 m. balandžio 18 d. – 130 Eur. Šie duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina, kad pareiškėjas, eidamas UAB „Pas Mahomedą“ direktoriaus pareigas, gavo darbo sutartyse sulygtą atlyginimą už einamas direktoriaus pareigas, t. y. kad minėta įmonė realiai veikė ir vykdė savo darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

Be to, iš minėtų išrašų matyti ir tai, kad nurodytu laikotarpiu UAB „Pas Mahomedą“ iš esmės neturėjo jokių kitų darbuotojų, kadangi išrašuose nėra duomenų apie darbo užmokesčio pervedimus (išskyrus vienintelį įrašą – 2015 m. sausio 12 d. UAB „Pas Mahomedą“ pervedė 30 Eur darbo užmokestį už 2014 m. gruodžio mėnesį D. Ž.).

Taip pat, į UAB „Pas Mahomedą“ sąskaitą periodiškai įmokas darė tik vienas juridinis asmuo – UAB „Saulėja SPA“ (400 Eur). Vadinasi, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo ir tai, jog pareiškėjo teiginys, kad UAB „Pas Mahomedą“ turėjo „daug kitų klientų“, nepagrįstas.

Pažymėtina, kad abejones dėl pareiškėjo valdomos įmonės UAB „Pas Mahomedą“ realios veiklos pagrindžia ir atsakovo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodytas faktas, jog, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, pareiškėjo įmonėje dar iki teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, posėdis Vilniaus apygardos administraciniame teisme vyko 2017 m. sausio 25 d.) buvo atleisti visi įmonės darbuotojai, kurie nėra įdarbinti iki šiol.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skunde bei apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų, susijusių su UAB „Saulėja SPA“ 2016 m. spalio 20 d. raštu Nr. SSP-15A ir 2017 m. sausio 23 d. raštu Nr. 17/54 B, teisėjų kolegija pažymi, jog šiuose raštuose nurodyta tik tai, kad UAB „Pas Mahomedą“ direktorius ir vienintelis akcininkas M. A. E. E. nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2016 m. gruodžio 20 d., kada jis sužinojo, kad jam yra atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (atkreiptinas dėmesys, kad į bylą nepateikta jokia sutartis, kuri patvirtintų, jog UAB „Pas Mahomedą“ nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. teikė kokias nors paslaugas UAB „Saulėja SPA“), vykdė veiklą bei teikė paslaugas UAB „Saulėja SPA“ adresu (duomenys neskelbtini), Kaune; kad per visą veiklos laikotarpį UAB „Saulėja SPA“ pareiškėjas užsitarnavo gero ir patikimo specialisto vardą, gerus klientų atsiliepimus; kad šis specialistas UAB „Saulėja SPA“ buvo ir yra reikalingas dėl atliekamų specifinių masažų. Šios aplinkybės, kolegijos vertinimu, patvirtina tik tai, kad pareiškėjas (kaip fizinis asmuo) teikė masažo paslaugas ne savo (UAB „Pas Mahomedą“), bet UAB „Saulėja SPA“ klientams, t. y. faktiškai dirbo UAB „Saulėja SPA“. Pastarąją išvadą pagrindžia ir kiti į bylą pateikti duomenys bei apelianto teiginiai – pavyzdžiui, tai, jog faraono masažas bei arabiško muilo putų masažo procedūros, kurias, pasak pareiškėjo jis atlieka UAB „Saulėja SPA“, yra reklamuojamos UAB „Saulėja SPA“ tinklalapyje kaip šios įmonės, o ne UAB „Pas Mahomedą“, teikiamos paslaugos; tai, kad šios procedūros yra įtrauktos būtent į UAB „Saulėja SPA“ kasdien teikiamų paslaugų sąrašą, o faraono masažas buvo sudėtinė UAB „Saulėja SPA“ kalėdinės 2016 m. akcijos „Dovanok pasaulio pažinimą“ dalis.

Kiek tai susiję su apelianto teiginiu, jog atsakovas ginčijamame sprendime nepagrįstai rėmėsi aplinkybėmis, susijusiomis su tuo, kad pareiškėjas, Migracijos departamentui pradėjus patikrinimą, 2016 m. rugpjūčio 18 d. atsiėmė savo 2016 m. sausio 22 d. paduotą prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu išdavimo (apelianto teigimu, ši aplinkybė niekaip nesusijusi su teisiniu pagrindu, kuriuo atsakovas ginčijamame sprendime atsisakė išduoti jam leidimą), apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog ginčijamą sprendimą atsakovas priėmė remdamasis ne tik UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. dėl to, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie jo planuojamą veiklą ir darbą jam priklausančioje įmonėje (UAB „Pas Mahomedą“), bet ir dėl to, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (UTPĮ 35 str. 1 d. 12 p.). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant nelegalios migracijos grėsmę, vertinamos visos faktinės aplinkybės, kurios gali kelti pagrįstų abejonių dėl užsieniečio deklaruojamo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo bei sąlygų (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį adm. byloje Nr. A-4046/2015 ir kt.). Vadinasi, šiuo atveju atsakovas pagrįstai vertino ir šį pareiškėjo nurodomą faktą.

Kadangi skundžiamas atsakovo sprendimas priimtas motyvuojant jį ne tuo, kad UAB „Pas Mahomedą“ veikla yra fiktyvi, teisėjų kolegija dėl su šiuo aspektu susijusių apeliacinio skundo argumentų (t. y. dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Aprašo 100 p. pažeidimo) nepasisako. Tuo pačiu teisėjų kolegija pataiso šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo sprendime (15 sprendimo lapas) išdėstytus motyvus.

Atsižvelgus į išdėstytą, darytina išvada, jog atsakovas pareiškėjo atžvilgiu tinkamai pritaikė Įstatymo normas ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus bei susiklosčiusią faktinę situaciją, todėl pagrįstai atsisakė išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad ginčijamo atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia apelianto teiginiai, kad jam, iki ginčijamo sprendimo priėmimo, Migracijos departamentas du kartus teisėtos veiklos pagrindu išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Kaip teisingai atsiliepime į pareiškėjo skundą bei apeliacinį skundą nurodė Migracijos departamentas, aplinkybė, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neįpareigoja departamento ateityje, net ir nustačius Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindus, išduoti leidimą laikinai gyventi. Be to, ankstesni leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduodami pagal švelnesnes, iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusias, Įstatymo nuostatas.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, vadovaujantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. A. E. E. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė