Baudžiamoji byla Nr. 2K-181/2010
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.25.4.3.; 2.1.15.1.1.; 2.1.15.1.2.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko,
Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo
posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios A. P. kasacinį skundą dėl
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 13 d. nuosprendžio,
kuriuo M. M. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems
metams. Pritaikytas BK 75 straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtas vieneriems
metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo
atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms
paroms.
Nukentėjusiajai A. P. priteista iš
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 3000 Lt turtinės žalos
ir iš UAB „Šakių autobusų parkas“ 28 273,60 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutartis, kuria Kaišiadorių
rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 13 d. nuosprendis pakeistas,
nukentėjusiajai A. P. priteista iš UAB (duomenys
neskelbtini) 63 273,60 Lt neturtinės žalos ir iš Lietuvos Respublikos transporto
priemonių draudikų biuro 5769,77 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n
u s t a t ė :
M. M. nuteistas už tai, kad 2004 m. gruodžio 16 d., apie 6.27
val., kelyje Vilnius–Kaunas–Klaipėda 60,732 km Kaišiadorių rajone, vairuodamas
UAB „Šakių autobusų parkas“ priklausančią transporto priemonę – autobusą
„Mercedes Benz“ 0303, (duomenys
neskelbtini), būdamas blaivus, pažeidė kelių eismo saugumo reikalavimus,
t.y. Kelių eismo taisyklių 53 punktą, nurodantį, kad eismo dalyviai privalo
laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių,
kitų asmenų ar jų turto saugumui bei aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti
kelio, eismo reguliavimo priemonių, avarinio ryšio linijų želdinių; 172 punktą,
nurodantį, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, taip
pat pasirinkti saugų greitį, atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, krovinio ir
meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti
transporto priemonę, nesuvaldė savo vairuojamo autobuso, atsitrenkė į stovėjusį
automobilį „Ford Sierra“ (duomenys
neskelbtini) su įjungta avarine šviesos signalizacija bei partrenkė prie jo
buvusią A. P., kuriai dėl muštinės žaizdos dešiniame skruoste, dešinio
skruostikaulio lūžimų, dešinio gaktikaulio abiejų šakų lūžimo, kryžkaulio
lūžių, dešinės šlaunies sumušimo, lengvo galvos smegenų sukrėtimo padarytas
sunkus sveikatos sutrikdymas ir ji neteko 60 procentų pastovaus bendro
darbingumo.
Kasaciniu skundu nukentėjusioji A. P.
prašo pakeisti Kaišiadorių rajono
apylinkės teismo 2009 m. vasario 13 d. nuosprendžio bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutarties dalį dėl civilinio
ieškinio – priteisti jai
iš atsakovų Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir UAB „Šakių autobusų parkas“ solidariai materialinės žalos atlyginimo – 47 890,52 Lt ir 629 230,23
Lt neturtinės (moralinės)
žalos atlyginimo;
priteisti iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos,
nuo bylos teisme iškėlimo
iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei atstovavimo byloje išlaidas.
Nesant
galimybės patenkinti pirmąjį prašymą, A. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutartį ir bylą
grąžinti iš
naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl civilinio ieškinio dalies.
Kasatorė nurodo, kad
Kauno apygardos teismo nutarties dalis dėl civilinio ieškinio dydžio yra neteisėta
ir nepagrįsta, nes netinkamai išaiškintos ir pritaikytos Baudžiamojo proceso
kodekso bei
Civilinio kodekso normos.
A.
P. pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas civilinio ieškovo
reikalavimus apeliacine tvarka, dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos
atlyginimo, neteisingai aiškino ir pritaikė teisės normas, reglamentuojančias
civilinę atsakomybę ir žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju, taip pat nebuvo įvertinta ir
atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą.
Be to, apeliacinės instancijos teismas
netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, tendencingai vertino byloje
esančius įrodymus arba visiškai nevertino byloje pareikšto civilinio ieškinio dydžiui
reikšmingų aplinkybių. Pasak kasatorės, teismų sprendimų išvados prieštarauja vienos
kitoms. Tenkindamas
civilinį ieškinį iš dalies, teismas neįvertino kai kurių civilinio ieškinio pagrįstumui
ir dydžiui reikšmingų faktų, nesivadovavo teisingumo, protingumo kriterijais ir todėl
dėl civilinio ieškinio dalies priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.
Nukentėjusiosios A. P. teigimu, pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismai ignoravo civilinę atsakomybę reglamentuojančias
materialinės teisės normas, netinkamai jas išaiškindami ir pritaikydami,
pažeidė įrodymų
vertinimo principus ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos
praktikos.
Kasatorė pažymi, kad civilinis ieškinys,
pareikštas baudžiamojoje byloje, pagal BPK 113 straipsnio 1
dalį įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekse nustatytas taisykles.
Teismas, nagrinėdamas
civilinį ieškinį, esant būtinybei turi vadovautis ir atitinkamomis Civilinio
kodekso normomis.
Neturtinės žalos atlyginimą sveikatos
sužalojimo atveju nustato Civilinio kodekso 6.283 straipsnio 1 dalis ir
6.250 ir 6.251 straipsniai.
Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies
patenkindamas apeliacinį skundą, padidino sumą neturtinei žalai atlyginti,
tačiau netinkamai įvertino CK numatyto visiško žalos atlyginimo principą (CK 6.283; 6.250 ir
6.251 straipsniai), neteisingai nurodydamas, kad faktiškai sveikatos sužalojimo
atveju minėtas principas yra sunkiai iki galo realizuojamas, nes asmens
sveikata po patirto sužalojimo negali būti visiškai sugrąžinta.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnis apibrėžia,
jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai,
dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas,
bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala
padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė
jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji
padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų
nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).
Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek
apeliacinės instancijos teismas nevertindami, o tik atsižvelgdami į aplinkybes,
turinčias įtakos žalos nustatymui, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.283 straipsnio 1 dalyje
įtvirtintą visiško žalos atlyginimo principą. Jo taikymas reiškia, kad nukentėjusįjį reikia
grąžinti į tokią padėtį, kokia būtų jam nesant sužalotam. Be turtinės, šiuo
atveju atlyginama
ir neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų teisėjų
kolegijos 2003 m kovo 26d. nutartis, civilinė byla Nr.3K-3-371/2003). Jeigu fizinis
asmuo suluošinamas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo
privalo nukentėjusiajam
asmeniui atlyginti visus jo patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.
Bendrieji neturtinės žalos dydžio nustatymo
kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir 6.251 straipsnio 1 ir 2
dalyse. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, žalą
padariusio asmens kaltę, jo turtine padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, bei
kitas turinčias
reikšmės bylai aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo ir teisingumo
kriterijus, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės
žalos dydžio nustatymo kriterijus. Turi būti įvertintas ne tik įvykęs faktas,
bet ir pasekmės ateities požiūriu, t. y kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusiojo
gyvenimą, kokios pasveikimo
galimybės, ar turės reikšmės neturtinę žalą patyrusio asmens visuomeninei, profesinei veiklai, šeimyniniams
santykiams.
Apeliacinės instancijos teismas pernelyg
siaurai interpretavo apeliacinio skundo turinį, sutelkė dėmesį tik į pirmosios instancijos
teismo nurodytas aplinkybes. Teismas pripažino pirmosios instancijos teismo
išvadą, kad liga gali progresuoti, bet nutartyje nurodė, kad faktiškai sveikatos sužalojimo atveju visiško
padarytos žalos atlyginimo principas yra sunkiai iki galo įgyvendinamas, todėl galimas tik dalinis patirtos
žalos kompensavimas. Teismai, išspręsdami civilinio ieškinio klausimą, priteisdami tik 63 273,60 Lt neturtinės žalos
atlyginimo, netinkamai įvertino CK numatyto visiško padarytos žalos atlyginimo principą (CK 6.283
straipsnis).
Nukentėjusioji pabrėžia, kad, sveikatos būklei
blogėjant, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo
ministerijos išdavė darbingumo lygio pažymą DL-1, Nr. 0035020, kurioje nurodyta,
jog nuo 2006 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. A. P. nustatytas 50 procentų darbingumo
lygis, t. y. ji iš dalies darbinga. Šiuo metu komisijos nuo 2009 m. gruodžio 3 d. iki
2011 m. gruodžio 2 d. nustatytas netektas darbingumas 65 procentai (pažyma DL-1
Nr. 0457790), o tai rodo, kad sveikatos būklė tik blogėja.
Kasatorės teigimu, ji nuolat patiria ne
tik fizines, bet ir psichologines kančias, jaučiasi morališkai sugniuždyta, nepasitiki
savo jėgomis, nebegali tinkamai pasirūpinti šeima.
Pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį padaryti
nuostoliai turi būti atlyginami visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar
sutartis nustato ribotą atsakomybę. CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad
teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti
nuostolių atlyginimo dydį, tačiau sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kurią
skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta. Kadangi civilinis įstatymas
nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo,
todėl teismas, vertindamas nukentėjusiojo patirtą žalą nagrinėjamoje byloje,
privalo visapusiškai, išsamiai ir
objektyviai įvertinti šios konkrečios bylos aplinkybes, išsamiai ištirti ir įvertinti byloje pateiktus įrodymus, nustatytus
bylos faktus, tačiau to nebuvo padaryta.
Pasak A. P., abiejų instancijų teismų
motyvai yra nesuprantami, prieštaraujantys bylos aplinkybėms, nepagrįsti. Teismų
išvados prieštarauja
vienos kitoms. Apylinkės teismas konstatuodamas, kad esminis neturtinės
žalos dydžio nustatymo kriterijus sveikatos sužalojimo atveju yra pasekmės,
padarė faktinėms aplinkybėms bei įstatymui prieštaraujančią išvadą nurodydamas, jog
„didesnės reikšmės turi tiesioginio skolininko turtinė padėtis“, o Kauno apygardos
teismas tai patvirtino.
Kasatorė pabrėžia, kad atsakovas UAB „Šakių
autobusų parkas“ yra padidinto pavojaus šaltinio valdytojas ir privalo
užtikrinti padidinto pavojaus šaltinio (autobuso) eksploataciją, todėl yra
atsakingas už padarytą žalą. Priešingai, nei nurodoma nuosprendyje, sprendžiant
civilinio ieškinio dydžio klausimą, didesnės reikšmės turi ne tiesioginio
kaltininko (M. M.) turtinė padėtis, o atsakingo už šios asmens veiksmus - UAB
„Šakių autobusų parkas“ – turtinė padėtis . Ši teisės norma yra specialioji civilinės atsakomybės
sąlygų prasme ir taikoma tais atvejais, kai žala padaroma motorine transporto priemone, kuri yra
didesnio pavojaus šaltinis, nes ji nustato civilinę atsakomybę be kaltės, t. y.
didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė atsiranda be kaltės.
Įstatyme nustatyta, kad asmuo, kurio veikla
susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros
ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingųjų medžiagų naudojimas, statybos
ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą ir į tai turi būti
atsižvelgiama vertinant įrodymų visumą ir nustatant žalos dydį, tačiau teismas,
spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą, šių aplinkybių nevertino
(CK 6.270 straipsnis). Be to, atsakovas UAB „Šakių autobusų
parkas“ yra juridinis asmuo, pelno siekianti įmonė, todėl žalą padariusio
asmens turtinė
padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas
kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį, taip pat ir pagrindas žymiai mažinti
atlygintinos neturtinės žalos dydį.
Pasak A. P., nors teismai iš dalies
teisingai nustatė aplinkybes, į kurias reikia atsižvelgti nustatant neturtinės žalos
dydį, tačiau nepakankamai įvertino jų reikšmę žalos dydžiui ir įtaką ieškinio
klausimams išspręsti.
Kasatorės teigimu, byloje pakanka
įrodymų, patvirtinančių, kad ji patyrė žymiai didesnę nei 63 273,60 Lt
neturtinę žalą, kurią nustatė teismas. Tokio dydžio suma yra visiškai
neadekvati paties teismo nustatytiems faktams, įvertinant sužalojimo sunkumą ir
jo pasekmes; paprastai tokia neturtinės žalos dydžio suma priteisiama tais atvejais,
kai neturtinė žala padaroma nesunkiai sutrikdžius sveikatą. Nukentėjusiosios
manymu, teismas, nustatydamas tokį neturtinės žalos dydį, iš esmės nesivadovavo esminiu
neturtinės žalos nustatymo kriterijumi sunkiai sužalojus sveikatą – sužalojimo
pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartis
civilinėje byloje Nr.3K-3-371/2005, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. vasario 8
d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2008).
Be to, kasatorė visiškai nesutinka su teismų
nurodytais argumentais, jog „teismas atsižvelgia į tai, kad nagrinėjamoje byloje iš
nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai
padaryta neatsargiais M. M. veiksmais“.
Priešingai, nei nurodo teismas, būtent
tretysis asmuo, už kurio veiksmus yra atsakingas atsakovas UAB „Šakių autobusų parkas“,
padarė neteisėtus veiksmus – pažeidė bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir
rūpestingai. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kiekvienas asmuo turi
pareigą
laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veiksmu ar neveikimu)
nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą
asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinę žalą privalo visiškai
atlyginti atsakingas asmuo. Trečiojo asmens, už kurio veiksmus atsakingas atsakovas
UAB „Šakių autobusų parkas“, kaltė pasireiškia tuo, kad jis, būdamas eismo dalyvis
ir vairuodamas UAB „Šakių autobusų parkas“ priklausančią transporto priemonę – autobusą,
pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 172 punktų reikalavimus, nebuvo pakankamai atidus, nesilaikė
visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, nesuvaldė savo
vairuojamo autobuso, atsitrenkė į automobilį „Ford Siera“ (duomenys neskelbtini), stovėjusį su įjungta avarine šviesos signalizacija,
ir partrenkė prie jo buvusią A. P., kuriai buvo padarytas sunkus sveikatos
sutrikdymas.
Nukentėjusioji A. P. daro išvadą, kad M. M.
nebuvo tiek apdairus ir rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248
straipsnio 3 dalis), todėl ji patyrė didelę žalą, padarytą neteisėtais
veiksmais. Teismo konstatuotas M. M. neatsargumas eismo įvykio metu, kasatorės
manymu, negali būti pripažintas sąlyga, pašalinančia padidinto pavojaus šaltinio valdytojo
atsakomybę už padarytą žalą.
Kasaciniame skunde pažymima, jog Lietuvos
Aukščiausiasis teismas yra pabrėžęs, kad teismas turi pareigą nustatyti
teisingą kompensaciją
už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią
piniginę satisfakciją,
kuri kiek galima labiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį skausmą,
kitokius neturtinių
vertybių pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2003m. kovo 26 d. nutartis Nr. 3K-3-371/2003;
2005m. lapkričio 23d. nutartis Nr.3K-3-604/2005). Taip pat pažymėtina, kad teismo
tikslas – siekti nustatyti kiek įmanoma sąžiningą ir teisingą atlygintinos žalos dydį,
kartu nepažeidžiant teisinės interesų pusiausvyros.
Kasatorė
pabrėžia, kad teismai,
nustatydami ieškovo patirtos materialinės žalos dydį ir atsakovų prievolę atlyginti padarytą žalą,
netinkamai aiškino ir taikė CK 6.283 straipsnio nuostatas. CK 6.283 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
nuostoliai – tai su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos ir asmens negautos
pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota.
Taikant žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas,
vadovaujamasi CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata. Šioje
teisės normoje suformuluota
žalos ir nuostolių nustatymo samprata. Pagal šią normą piniginė žalos išraiška
yra nuostoliai, o jei nuostolių dydžio šalis negali tiksliai įrodyti, jų dydį
gali nustatyti teismas (Lietuvos
Aukščiausiojo teismo 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2005).
Pasak A. P., ji patyrė daug didesnę
nei teismų nustatytą 5769,77 Lt turtinę žalą, nes įvairias gydymosi išlaidas ji
apmoka iki šiol, nuolat vartoja vaistus bei važinėja pas gydytojus.
Byloje yra pakankamai įrodymų, kad sveikatos grąžinimui,
kelionių išlaidoms, susijusioms su važinėjimu pas gydytojus į įvairias gydymo įstaigas bei į
teismo posėdžius, A. P. išleido daugiau nei 5769,77 Lt. Nukentėjusioji
pažymi, kad planuojamam ortodontiniam gydymui, atsiradusiam dėl eismo įvykio
metu patirtų sužalojimų, jai teks išleisti 35 000 Lt.
Kasatorė pabrėžia, kad pirmosios instancijos
teismas, išnagrinėjęs nukentėjusiosios A. P. civilinio ieškinio reikalavimą dėl 5
procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo
teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, minėtą reikalavimą atmetė,
nurodydamas, kad pagal BPK 109 straipsnį baudžiamojoje byloje reiškiamo
civilinio ieškinio dalykas yra nusikalstama veika padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala,
kad pagal CK 6.249 straipsnio
1 dalį turtinė žala apima turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas
(tiesioginius nuostolius) ir negautas
pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų.
A. P. pažymi, kad abiejų instancijų teismai
tik pakomentavo
teisės normas, (CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas
privalo mokėti įstatymų nustatyto
dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo), tačiau, atmesdami civilinio ieškinio reikalavimą
dalyje dėl 5 procentų dydžio metinių
palūkanų priteisimo, visiškai nesilaikė šio punkto, todėl pagrįstai galima
padaryti išvadą, jog šios civilinio ieškinio
dalies reikalavimas liko neišspręstas.
Kasaciniame skunde nurodyta, kad eismo įvykio
dieną M. M. vairuojamas bei UAB „Šakių autobusų parkas“ priklausantis automobilis -
autobusas „Mercedes Benz“ 0303 (duomenys
neskelbtini) transporto priemonių
savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdraustas UADB
„Baltikums draudimas“, tai patvirtina tarp draudėjo ir draudiko 2004 m. kovo
30 d. pasirašytas paprastosios draudimo sutarties draudimo liudijimas
(polisas). Pasirašant šią sutartį, nors jau ir buvo priimtas 2004 m. kovo 5 d. Transporto priemonių
savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, kurio 11
straipsnio 1 punkte teigiama, jog draudimo suma dėl vieno eismo įvykio yra 500
000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų dėl neturtinės žalos padarymo)
bei 100 000 eurų dėl žalos turtui, tačiau ši įstatymo nuostata, ribojanti neturtinės
žalos dydį 500 eurų suma, įsigaliojo tik 2004 m. gegužės 1 d., todėl šiuo draudiminio
įvykio atveju negalėjo būti taikoma, taigi, pasak nukentėjusiosios A. P., teismas
neteisingai pritaikė įstatymą.
Pagal minėtą draudimo sutartį, kuria
buvo apdraustas eismo įvykio kaltininko M. M. vairuojamas bei UAB „Šakių autobusų parkas“
priklausantis automobilis - autobusas „Mercedes Benz“ 0303 (duomenys neskelbtini), šalys, t. y.
draudėjas ir draudikas susitarė, jog draudimo suma pagal šį draudimo liudijimą yra:
asmeniui -1 726 400 Lt, turtui - 345 280 Lt.
Kasatorės nuomone, teismas neįvertino to,
kad 2004 m. kovo 30 d. sutartis tarp draudėjo UAB „Šakių autobusų parkas“ ir
draudiko UADB „Baltikums draudimas“ buvo pasirašyta vadovaujantis Transporto
priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėmis,
patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo
13 d. nutarimu Nr. 1100, ir tuo metu Transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio
nuostata, ribojanti neturtinės išmokos dydį iki 500 eurų sumos, negaliojo.
Dėl to, remiantis
Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika – (AT 2006 m. balandžio 11 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-7-115/2006), tais
atvejais, kai draudiko įsipareigojama atlyginti žalos asmeniui rūšis (turtinė, neturtinė) neaptarta draudimo sutartyje
ir nekonkretizuota šiuos draudimo santykius reglamentuojančiose teisės normose,
draudikas atsako už abiejų rūšių žalą - turtinę ir neturtinę. Tokiais atvejais draudiko atsakomybę už nukentėjusiajam
padarytą žalą, neatsižvelgiant į jos rūšį,
riboja tik maksimali sutartyje nustatyta draudimo asmeniui išmokos suma. Todėl,
anot A. P., taikydami civilinės atsakomybės pagrindus, teismai padarė
tiek įstatymui, tiek šalių pasirašytai
sutarčiai prieštaraujančią išvadą, kad „transporto priemonių draudikų biuro
pareiga atlyginti žalą kyla ne iš transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomojo draudimo
sutarčių, o iš įvykio metu galiojusio įstatymo, t. y. išmokos suma yra ribojama
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybes privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytomis
sumomis – 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų dėl neturtinės žalos padarymo) bei 100 000 eurų dėl
žalos turtui“. 500 eurų sumos nustatymas nedera su konstituciniais teisinės valstybės ir teisingumo principais,
kuriais grindžiama ir Konstitucija,
ir visa Lietuvos teisės sistema. Todėl, esant draudiminiam įvykiui, žalą
(neturtinę ir turtinę), įvertinant tą aplinkybę, jog draudikui UADB „Baltikums draudimas“ iškelta
bankroto byla, draudimo sumos ribose privalo atlyginti atsakovas Transporto priemonių draudikų biuras, o draudėjas privalo atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą
tiek, kiek jos neatlygina draudimo įmonė (draudikas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d.
nutarimo Nr. 27 13 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3367/2004, Transporto priemonių savininkų ir valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1
punktas).
Atsiliepimu į nukentėjusiosios A. P.
kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio
kaltinimo skyriaus prokurorė prašo nukentėjusiosios kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė
nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo motyvai yra
nesuprantami, prieštaraujantys bylos aplinkybėms, todėl nepagrįsti. Nustatant
neturtinės žalos dydį, teismas įvertina ir išnagrinėja žalos atlyginimo dydžio
nustatymo kriterijus. Teismai nustatė, kad
UAB „Šakių autobusų parkas“ finansinė padėtis yra sudėtinga. Žala padaryta neatsargiais M. M. veiksmais. Esminiu neturtinės
žalos atlyginimo kriterijumi laikė žalos pasekmes ir dėl to patirtus dvasinius
išgyvenimus. Pasak prokurorės, teismai, vertindami padarytos neturtinės žalos
dydį, kurios ribų įstatymai nenumato,
vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismai vertino ir aptarė aplinkybes, turinčias įtakos
žalos dydžio nustatymui, tinkamai aiškino ir taikė
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio
nustatymo kriterijus bei atsižvelgė į
visumą įstatyme nurodytų kriterijų, reikšmingas bylai aplinkybes: žalą padariusio
asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo
patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį,
individualias nukentėjusio savybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo
kriterijus bei teismų praktiką.
Prokurorė
pažymi, kad, nustatydami neturtinės žalos
dydį, teismai taikė visišką nuostolių atlyginimo principą, įtvirtintą CK
6.251 straipsnyje, atsižvelgdami į tai, kad neturtinės žalos dydžio pinigais
tiksliai įvertinti neįmanoma, vadovavosi
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Siekdamas, kad žala būtų atlyginta teisingai, kad būtų atkurta
nukentėjusiosios ir žalą padariusio asmens interesų pusiausvyra, Kauno
apygardos teismas 2009 m. spalio 6 d. nutartimi pakeitė 2009 m. vasario 13 d.
Kaišiadorių rajono apylinkės nuosprendį –
priteisė iš atsakovo UAB „Šakių autobusų parkas“ 63 273,60 Lt neturtinės žalos atlyginimo, iš Lietuvos Respublikos
transporto priemonių draudikų biuro 5 769,77 Lt nukentėjusiajai A. P.
Anot
prokurorės, nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas,
nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos
dydį, neįsigilino į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai suprato bei
pritaikė CK 6.250 straipsnio
nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos
teismo sprendimo teisėtumą, tinkamai
vadovavosi kriterijais, nurodytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, motyvavo
savo sprendimą konkrečiomis bylos aplinkybėmis, taip pat atsižvelgė į teismų
praktiką analogiškose bylose. Nėra pagrindo keisti nuosprendžio dalies dėl
neturtinės žalos priteisimo ir jos piniginės
išraiškos.
Atsiliepime
pabrėžiama, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai įvertino visas faktines bylos aplinkybes ir priėmė
pagrįstus sprendimus, pagrįstai nurodė,
jog CK 6.283 straipsnio 1 dalyje numatytas visiško padarytos žalos
atlyginimo principas yra sunkiai iki galo realizuojamas, objektyviai negali
būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais
neįmanoma.
Prokurorės teigimu, nepagrįstas
kasacinio skundo teiginys, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.283
straipsnio nuostatas, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl išlaidų
planuojamam ortodontiniam gydymui, kelionėms į teismo posėdžius ir gydymo įstaigas. Teismai nustatė, kad byloje nėra duomenų apie tai,
jog kasatorės planuojamos 35 000 Lt išlaidos
ortodontiniam gydymui reikalingos būtent dėl sužalojimo eismo įvykio metu, be
to, šios išlaidos nėra realiai
patirtos. Įstatymas numato, kad nukentėjusiajam gali būti atlyginamos tik faktiškai turėtos išlaidos (CK 6.249 straipsnis), o
ne išlaidos, kurios yra planuojamos. Kelionės (kuro) ir kitos išlaidos gali būti priteistos tik pagal
byloje esančius įrodymus. Kauno apygardos teismas priteisė civilinei ieškovei 5769,77 Lt sumą, t. y. sumą, kurios
pagrįstumą įrodo ieškovės pateikti dokumentai. Kasatorės prašymas didinti
turtinės žalos dydį neargumentuotas, kasatorė nenurodo,
kokios konkrečiai bylos aplinkybės (įrodymai) nebuvo įvertintos ar teismo
netinkamai vertintos. Teisiškai nepagrįsti kasatorės reikalavimai priteisti galbūt
ateityje turėsimas jos išlaidas, susijusias
su šiuo eismo įvykiu. Prokurorė pabrėžia, kad kasatorė, jei ateityje turėtų
išlaidų dėl įvykdytos nusikalstamos
veikos padarinių pašalinimo, patirtas išlaidas turės teisę prisiteisti iš atsakovo
civilinio proceso tvarka.
Atsiliepime
nesutinkama su kasacinio skundo teiginiu, kad
teismai tik pakomentavo
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas, tačiau jų
nesilaikė, todėl kasatorė daro išvadą, jog civilinio ieškinio dalies reikalavimas
dėl palūkanų priteisimo liko neišspręstas. Teismai
teisingai nurodė, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir 6.210 straipsnio 1
dalį ieškovės prašymas priteisti
5 procentų metines palūkanas – nepagrįstas, nes toks reikalavimas neįeina
į civilinio ieškinio, pareikšto
baudžiamojoje byloje, dalyką.
Atsiliepimu į nukentėjusiosios A. P.
kasacinį skundą civilinis atsakovas UAB „Šakių autobusų parkas“ prašo jos
kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime pažymima, kad priešingai,
nei nurodė nukentėjusioji savo kasaciniame skunde, atsakovo
manymu, tiek Kaišiadorių rajono apylinkės teismas, tiek Kauno apygardos teismas,
sprendimuose nustatydami ieškovei priteistinos neturtinės žalos dydį,
vadovavosi Civiliniu kodeksu, Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktikoje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo
kriterijais. Dėl to ieškovės A. P.
kasacinio skundo teiginiai, kad teismai
netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra nepagrįsti ir atmestini. Atsakovo įsitikinimu, teismai
atsižvelgė į visas neturtinės žalos dydžio nustatymui svarbias aplinkybes bei
pagrįstai, atsižvelgdami į ieškovei atsiradusius žalos padarinius,
priteisė jai 65 000 Lt neturtinę žalą. Nors
žala buvo padaryta ieškovės sveikatai, tai
negali būti absoliutus pagrindas priteisti A. P. jos reikalaujamą net 629
230,23 Lt sumą, kuri prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo
principams bei neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirčiai.
Pagal
BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus
nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu,
iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Atsakovas pažymi, kad
nukentėjusioji A. P. savo skundą grindžia įrodymais, kurių netyrė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai,
todėl jie negali būti vertinami ir kasacinės instancijos teismo.
Atsiliepime
pabrėžiama, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, nustatomos neturtinės žalos dydžiui turi įtakos ir
žalą padariusio asmens kaltės forma. Dėl to, pasak atsakovo, teismai visiškai pagrįstai
ir teisingai, spręsdamas ieškovei priteistinos neturtinės žalos dydžio
klausimą, vertino ir atsižvelgė į tai, kad tretysis asmuo M. M. žalą ieškovei
A. P. padarė neatsargiais savo veiksmais, t. y. esant neatsargiai
kaltės formai. Kasaciniame skunde teigiama, kad
teismų konstatuotas trečiojo asmens M. M. neatsargumas eismo įvykio, kurio metu buvo
sužalota A. P., negali būti pripažintas nustatant ieškovės patirtos neturtinės
žalos dydį, nes prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m.
balandžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005, suformuluotoms
taisyklėms, jog, nustatydamas
neturtinės žalos dydį, teismas turi analizuoti skolininko (šuo atveju atsakovo)
darbuotojų (šiuo atveju trečiojo asmens M. M.) veiksmus kaltės
aspektu. Atsakovas su šiais kasacinio skundo teiginiais nesutinka. Jo įsitikinimu,
nenustačius atsakovo ir trečiojo asmens M. M. veiksmuose tyčios ir sąmoningo siekio padaryti žalą ieškovei
A. P., buvo pakankamas pagrindas Kaišiadorių rajono apylinkės teismui bei Kauno apygardos
teismui nepriteisti ieškovei jos prašomos, nepagrįstai didelės neturtinės žalos. Pasak atsakovo, teismai, nustatydami ieškovei
priteistinos neturtinės
žalos dydį, atsakovo turtine padėtimi vadovavosi tik kaip vienu iš kriterijų, o ne jos pagrindu mažino ieškovei
priteistinos neturtinės žalos
dydį. Be to, priešingai nei skunde nurodo A. P., teismai vertino būtent atsakovo, o ne trečiojo asmens M. M., turtinę padėtį. Atsakovas pažymi, kad jo
veikla iš esmės yra skirta tenkinti daugelio asmenų viešuosius interesus, t. y. keleivių vežimas, ir nors šios paslaugos teikiamos atlygintinai, atsižvelgiant į teikiamų
paslaugų pobūdį bei į tai, jog atsakovo vienintelis akcininkas yra Šakių rajono savivaldybė,
sprendžiant ieškovei atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimą, būtina surasti pusiausvyrą tarp ieškovės
intereso gauti adekvačią kompensaciją už patirtą nematerialią skriaudą bei visuomenės intereso gauti tinkamas viešąsias
paslaugas iš atsakovo, kuris, priteisus
didelę atlyginimo už neturtinę žalą sumą, nukentėtų, vadinasi, nukentėtų ir visuomenės interesas gauti tinkamas paslaugas iš atsakovo.
Atsakovas pažymi, kad iš jo įmonės
2009 metų balanso aiškiai matyti, kad įmonė dirbo nuostolingai ir 2009 metais
ne tik kad negavo pelno, bet ir patyrė 128 611 Lt nuostolių. Dėl to, atsižvelgiant į ypač sunkią atsakovo
padėtį, ieškovės skunde nurodomos nepagrįstai didelės neturtinės žalos sumos
priteisimas visiškai sužlugdytų atsakovo veiklą ir lemtų bankrotą.
Atsakovo įsitikinimu, teismai pagrįstai priteisė ieškovei 65 000 Lt neturtinės žalos, o ieškovės A. P.
kasaciniame skunde nurodoma suma yra nepagrįsta, nes, priteisus tokio dydžio neturtinę žalą, neturtinės žalos atlyginimo funkcija taptų atsakovo
nubaudimu ir ieškovės turtinės padėties pagerinimu, o ne kompensacija už
nukentėjusiosios A. P. neturtinio pobūdžio praradimus.
Atsakovas pažymi, kad pareiga atlyginti ieškovei neturtinę žalą kilo tik
kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojui. Eismo įvykį ir ieškovės sužalojimą
iš esmės nulėmė neatsargūs atsakovo darbuotojo M. M. veiksmai. Pasak atsakovo,
nustatant ieškovei priteistinos neturtinės žalos dydį, svarbi ir ta aplinkybė, kad
atsakovo tiesioginės kaltės dėl ieškovei kilusios žalos nebuvo. Atsakovas
pažymi, kad Kauno apygardos teismo nutartimi ieškovei priteista neturtinė žala neprieštarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktikai, priešingai, ieškovės skundu
prašoma priteisti neturtinės žalos suma yra akivaizdžiai per didelė ir
neatitinka neturtinės žalos dydžių, pripažįstamų
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktika leidžia pagrįstai teigti, kad
Kauno apygardos teismas, priteisdamas ieškovei 65 000 Lt neturtinę žalą,
nenukrypo nuo šio teismo praktikos. Atsakovo
nuomone, ieškovė visiškai nepagrįstai kasaciniame skunde prašo solidariai iš
atsakovų Transporto priemonių draudikų biuro, UADB „Baltikums draudimas“
ir atsakovo – UAB „Šakių autobusų parkas“ priteisti 47 890,52 Lt
turtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepime pažymima, kad ieškovė apeliaciniu
skundu prašė priteisti turtinę žalą – 44 890,52 Lt, o kasaciniame
skunde suma padidėjo iki 47 890,52 Lt. Pasak atsakovo, tiek Kaišiadorių rajono apylinkės teismas, tiek Kauno
apygardos teismas visiškai pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės reikalavimą ir dėl
35 000 Lt turtinės žalos atlyginimo, kurį sudaro planuojamos išlaidos ortodontiniam gydymui.
CK 6.283 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo
sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui
atlyginti visus
šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje taip pat nurodyta, kad žala yra asmens
turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias
asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, Kauno apygardos teismas nutartyje visiškai
pagrįstai nurodė, kad Kaišiadorių
rajono apylinkės teismas pagrįstai atsisakė priteisti 35 000 Lt turtinę žalą, nes
ieškovė neįrodė, jog planuojamos
išlaidos ortodontiniam chirurginiam gydymui yra reikalingos būtent dėl
sužalojimo eismo įvykio metu. Atsakovas
nesutinka su A. P. prašymu priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistų
sumų nagrinėjamoje baudžiamojoje
byloje. CK 6.37 ir 6.210 straipsniai
reglamentuoja palūkanas vykdant pinigines prievoles. Pagal BPK 109 straipsnį baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio
ieškinio dalykas yra nusikalstama
veika padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį turtinė žala apima
turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius) ir
negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.
Palūkanos laikomos minimaliais nuostoliais dėl prievolės pažeidimo (CK 6.261 straipsnis), t. y. dėl pareigos
atlyginti padarytą žalą nevykdymo, jų paskirtis yra skatinti skolininką
kuo greičiau įvykdyti prievolę (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), todėl, atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje
reiškiamo civilinio ieškinio dalyką bei nuteistojo pareigos atlyginti padarytą žalą nevykdymo aplinkybes,
laikytina, kad reikalavimas dėl 5 procentų metinių palūkanų priteisimo neįeina į civilinio ieškinio,
pareikšto baudžiamojoje byloje, dalyką. Atsakovas pažymi, kad jis nesutinka
su ieškovės skundo argumentais dėl neturtinės
žalos dydžio pagrįstumo, dėl priteistos turtinės žalos pagrįstumo bei 5
procentų palūkanų priteisimo, tačiau su A. P. kasaciniame skunde nurodomomis aplinkybėmis,
jog Kaišiadorių rajono apylinkės teismas bei Kauno apygardos teismas netinkamai
taikė Transporto priemonių savininkų ir
valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas,
atsakovas sutinka. Vadovaudamasis šio
įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, dėl Lietuvos Respublikoje
įvykusių eismo įvykių nukentėjusiam trečiajam
asmeniui Transporto priemonių draudikų biuras moka išmoką tais atvejais, jei
kaltininkas, kurio tapatybė yra nustatyta, žalos padarymo momentu yra
apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju
draudimu, tačiau atsakingam draudikui
iškelta bankroto byla. Šio straipsnio 6 dalies 1 punktas numato, kad Transporto priemonių draudikų biuras pagal Transporto
priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą moka išmokas nukentėjusiems tretiesiems asmenims už šiuos Transporto priemonių
draudikų biuro narius draudimo įmones
ar užsienio valstybių draudimo įmonių filialus - pagal jų sudarytas draudimo sutartis, kurioms taikytina Lietuvos Respublikos
teisė.
Atsakovo teigimu,
priešingai nei nurodyta Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendyje ir
Kauno apygardos teismo nutartyje, atsakovo Transporto priemonių draudikų biurui už
bankrutuojančios UADB „Baltikums draudimas“ mokamos draudimo išmokos suma turi
būti nustatoma atsižvelgiant į atsakovo ir UADB „Baltikums draudimas“ 2004 m.
kovo 30 d. sudarytą draudimo sutartį, kaip tai nurodyta Transporto priemonių
savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17
straipsnio 6 dalies 1 punkte. Atsakovo
ir UADB „Baltikums draudimas“ 2004 m. kovo 30 d. draudimo sutartis buvo
sudaryta dar iki Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės
atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11
straipsnyje numatytos nuostatos dėl
500 eurų neturtinės žalos atlyginimo įsigaliojimo, teismų sprendimai priteisti iš Transporto priemonių draudikų biuro ieškovei
A. P. 1 726,24 Lt neturtinės žalos laikytini nepagrįstais
ir neteisėtais. Draudiko pareigą
nukentėjusiam autoavarijos metu asmeniui atlyginti žalą (nuostolius) nustato
tokios rūšies draudimo santykius reglamentuojančios teisės normos ir
atitinkamos rūšies draudimo taisyklės. Transporto
priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
įstatymo 3 straipsnio 1 dalis (2004
m. kovo 5 d. įstatymo redakcija, galiojusi atsakovui su UADB „Baltikums
draudimas“ sudarant draudimo sutartį)
numatė, kad draudimo objektas – transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinė atsakomybė už autoavarijos metu
padarytą žalą. Draudimo sutartimi apdraudžiama draudėjo ir kiekvieno asmens,
teisėtai valdančio transporto priemonę, civilinė atsakomybė, kuri gali atsirasti valdant transporto priemonių savininkų
ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime (polise) nurodytą transporto priemonę.
Lietuvos Aukščiausias
Teismas 2006 m. balandžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3.K-7-115/2006 nurodė:
„Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 1
straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta bendroji nuostata, kad draudikas atlygina
žalą asmeniui ir turtui. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje
pateikta autoavarijos metu padarytos žalos asmeniui sąvoka – tai žala trečiojo asmens sveikatai ir (ar) žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, padaryta
autoavarijos metu, ar atsiradusi kaip autoavarijos
pasekmė. Taip pat pažymėta, kad žala asmeniui nustatoma įstatymų nustatyta tvarka. Šiame specialiajame įstatyme žalos asmeniui samprata
plačiau nedetalizuota, neatskleista, ar ji apima
turtinę ir neturtinę žalos asmeniui rūšis, ar tik vieną jų. To nepadaryta ir
2001 m. rugsėjo 13 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1100 patvirtintose draudimo
taisyklėse. Šių specialiųjų teisės aktų nuostatos nukreipia į bendrąsias teisės
normas. CK 6.254 straipsnio 1 dalyje nurodyta,
kad su civilinės atsakomybės draudimu susijusius santykius reglamentuoja šis
kodeksas ir kiti įstatymai, todėl sprendžiant nagrinėjamoje byloje
kylančius klausimus, būtina vadovautis CK
nuostatomis. Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojo 2000 m. CK, kurio 6.250
straipsnio 2 dalyje ir 6.283 straipsnio 1 dalyje nustatyta deliktinė atsakomybė
už žalą, padarytą sveikatos sužalojimu. Bendrojoje normoje – CK
6.250 straipsnio 2 dalyje – įtvirtinta
įstatyminė asmens teisė į neturtinės žalos
atlyginimą visais sveikatos sužalojimo atvejais. Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso 6.283 straipsnio 1 dalis
yra specialioji norma, nustatanti žalos asmeniui, atsirandančios dėl sveikatos sužalojimo, turinį. Prievolė atlyginti
nukentėjusiajam sveikatos sužalojimu padarytą žalą reiškia atsakingo už ją asmens pareigą atlyginti visus
sužalotojo patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostoliai - piniginė žalos išraiška, apimanti
turėtas išlaidas ir negautas pajamas. Neturtinė žala yra žalos asmeniui dalis,
atsirandanti kaip sveikatos sužalojimo pasekmė.
Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartyje taip pat nurodyta: „kad tais atvejais, kai draudiko įsipareigojamos
atlyginti žalos asmeniui rūšis (turtinė, neturtinė) neaptarta transporto priemonės
savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje,
nekonkretizuota šiuos draudimo santykius reglamentuojančiose teisės normose,
draudikas atsako asmeniui už abiejų rūšių žalą - turtinę ir neturtinę. Tokiais atvejais
draudiko atsakomybę už nukentėjusiajam padarytą žalą, neatsižvelgiant į jos
rūšį, riboja tik draudimo išmokų dydis. Pažymėtina, kad šioje byloje analizuojamos draudimo sutarties
sudarymo metu – 2003 m. kovo 22 d. buvęs
transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo
draudimo teisinis reglamentavimas draudiko atsakomybę leido riboti tik draudimo
išmokos dydžiu, šios draudimo sutarties
objektas - deliktinė vairuotojo atsakomybė už žalą, padarytą asmeniui.
Teisę gauti draudimo išmoką turi tretysis asmuo, nagrinėjamoje byloje -
ieškovė, kuriai buvo padaryta žala,
įtvirtinta CK 6.283 straipsnio 1
dalyje. Atsakovų 2003 m. kovo 22 d. sudarytoje
draudimo sutartyje nebuvo nurodytos žalos asmeniui rūšys, todėl draudikas privalo atlyginti abiejų rūšių – tiek turtinę, tiek
neturtinę – žalą, padarytą
ieškovei, kurios dydis ribojamas
maksimalia sutartyje nustatyta draudimo asmeniui išmotos suma."
Atsakovas pažymi, kad
atsakovui ir UADB „Baltikums draudimas" pasirašant draudimo sutartį, nors
jau ir buvo priimtas 2004 m. kovo 5 d. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, kurio 11 straipsnio 1 punkte teigiama,
jog draudimo suma dėl vieno eismo įvykio yra
500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų dėl neturtinės žalos padarymo)
bei 100 000 eurų dėl žalos turtui, tačiau šį įstatymo nuostata, ribojanti
neturtinės žalos dydį 500 eurų suma, įsigaliojo tik 2004 m. gegužės 1 d. Prievolė
atlyginti neturtinę žalą, kylanti iš atsakovo ir UADB „Baltikums draudimas“ sudarytos draudimo sutarties, buvo ribojama ne Transporto priemonių savininkų ir valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nustatyta
500 eurų suma, bet maksimalia draudimo sutartyje nustatyta draudimo asmeniui
išmokos suma 1 726 000 Lt. O
atsižvelgiant į tai, kad, UADB „Baltikums
draudimas“ iškėlus bankroto bylą, vadovaujantis Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalies 1 punktu, Transporto priemonių draudikų biuras moka draudimo
išmoką nukentėjusiajam asmeniui (šiuo atveju ieškovei) pagal atsakovo ir
UADB „Baltikums draudimas“ 2004 m. kovo 30 d. sudarytą draudimo sutartį, Transporto priemonių draudikų biuro mokama
neturtinės žalos suma ieškovei yra ribojama 1 726 000 Lt suma,
o ne 500 eurų, kaip nurodė teismai.
Atsiliepimu į
nukentėjusiosios A. P. kasacinį skundą civilinis atsakovas Lietuvos Respublikos
transporto priemonių draudikų biuras prašo jos kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime
nurodoma, kad nukentėjusiosios A. P. reikalavimas vietoje priteistų
28 273,60 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisti 629 230,23 Lt iš Transporto priemonių draudikų biuro (solidariai su
UADB „Baltikums draudimas" ir UAB „Šakių autobusų parkas") yra nepagrįstas.
Atsakovas
pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. birželio 4 d. civilinėje byloje
Nr. 3K-3-663/2001 priimtoje nutartyje yra konstatavęs, kad turi būti taikomas toks
teisės aktas, kuris galiojo teisinių santykių atsiradimo metu. Šiuo atveju teisinis
santykis tarp nukentėjusiosios A. P. ir Transporto priemonių draudikų biuro
atsirado įvykus eismo įvykiui, t. y. 2004 m. gruodžio 16 d. Remiantis šio eismo
įvykio metu galiojusio transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo
draudimo įstatymo nuostatomis, dėl vieno
eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, Transporto
priemonių draudikų biuro mokėtina
išmoka buvo ribojama šiomis draudimo sumomis: 500 000 eurų draudimo suma dėl žalos asmeniui – 500 eurų dėl neturtinės žalos padarymo;100 000 eurų – dėl žalos turtui.
Atsiliepime
pažymima, kad Transporto priemonių draudikų biuras, atsižvelgdamas į 2004 m. gruodžio
16 d. eismo įvykio metu galiojusios Transporto priemonių savininkų ir valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo redakcijos nuostatas, nukentėjusiajai
išmokėjo maksimalią Transporto
priemonių draudikų biuro mokėtiną išmoką neturtinei žalai atlyginti - 500 eurų.
Atsakovas
pažymi, kad kitaip, nei nurodo nukentėjusioji
A. P., Transporto priemonių biuro pareiga mokėti išmokas nukentėjusiems asmenims Transporto priemonių
savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme įtvirtintais
pagrindais visais atvejais kyla iš Transporto priemonių savininkų ir valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo, o ne iš Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo sutarčių.
Atsiliepime pabrėžiama, kad Transporto priemonių
savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nėra
numatytos Transporto priemonių draudikų biurui nei pareigos, nei galimybės mokėti
išmokas nukentėjusiems
Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo
draudimo sutartyje numatytų draudimo sumų ribose, nes Biuras nėra Transporto
priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties šalis. Dėl
to nėra jokio teisinio pagrindo priteisti neturtinę žalą iš Biuro (o ne iš draudiko, kuris
įsipareigojimus prisiima sudarydamas draudimo sutartį), taikyti iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusios
Transporto priemonių savininkų ir valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo redakcijos nuostatas.
Pasak atsakovo, Biuro
atsakomybės ribos negali būti siejamos su draudiko atsakomybės ribomis pagal sudarytą draudimo sutartį, nes Biuras nėra draudikas -
subjektas, sudaręs draudimo sutartį ir pagal ją prisiėmęs atsakomybę įvykus
draudiminiam įvykiui sutartyje nustatytose
draudimo sumų ribose mokėti išmokas. Biuras yra institucija, kurios viena iš
funkcijų yra Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo įstatyme nustatytais
pagrindais ir tvarka šiame įstatyme nustatytiems subjektams mokėti išmokas, neviršijančias Transporto
priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
įstatyme nustatytų sumų.
Be to, Biuras nėra draudikas ir, skirtingai nei draudikas, nesudarinėja
draudimo sutarčių, taigi jis neatsako už padarytą žalą solidariai su
eismo įvykio kaltininku.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
2010 m. vasario 3 d. nutarime „Dėl
Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1
dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, įvertinęs
Transporto priemonių savininkų ir valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (2001 m. birželio 14 d. redakcija) įtvirtintas maksimalias dėl vieno eismo įvykio padarytos žalos turtui (30 000 Lt) ir žalos asmeniui (30 000 Lt)
atlygintinas sumas, aiškiai pasisakė, kad tokia įstatymo leidėjo
formuluote (kai tarp nurodytų draudimo sumų neįvardijama neturtinės žalos
atlyginimui skirtina suma) nebuvo
numatyta draudimo suma asmeniui padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Taigi analogiškai ir Lietuvos Respublikos
transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 1
straipsnio 6 dalyje nurodytos galimos draudimo sumos – 500 000 eurų (1 726
400 Lt) asmeniui ir 100 000
eurų (345 280 Lt) turtui – priešingai negu mano nukentėjusioji, neapima neturtinės
žalos.
Atsakovas pažymi, kad nukentėjusiosios A. P. kasaciniame skunde
pateiktas reikalavimas priteisti 629 230,23
Lt neturtinės žalos atlyginimo neatitinka protingumo kriterijų.
Nukentėjusiosios reikalavimas yra per
didelis ir visiškai neatitinka jos sveikatos sužalojimo padarinių. Atsakovas nesutinka su kasacinio skundo
teiginiu, kad Kauno apygardos teismas,
padidindamas atlygintinos neturtinės
žalos dydį nuo priteistų 30 000 Lt net
iki 65 000 Lt (1 726,40 Lt (500 eurų) jau sumokėta Biuro, 63 273,60 Lt priteista
iš UAB „Šakių autobusų parkas“), neįsigilino į faktines bylos aplinkybes
ar neteisingai suprato bei pritaikė CK 6.250 straipsnio nuostatas.
Kauno apygardos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, tinkamai vadovavosi
kriterijais, nurodytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, motyvavo savo nutartį
konkrečiomis bylos aplinkybėmis. Be
to, Kauno apygardos teismas, priimdamas nutartį, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos
priteisiant neturtinės žalos dydį
panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 8
d. nutartis baudžiamojoje byloje
Nr. 2K-114/2008).
Nukentėjusiosios A.
P. reikalavimas priteisti 47 890,52 Lt turtinės žalos atlyginimo iš Biuro (solidariai su UADB „Baltikums
draudimas" ir UAB „Šiaulių autobusų parkas“) yra nepagrįstas.
Atsiliepime pažymima, kad, atsižvelgiant į Transporto priemonių
savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19
straipsnio 6 dalies nuostatą, Biuras atlygina nukentėjusiam tik įrodymais pagrįstą eismo įvykio metu padarytą žalą ir turi teisę atmesti nepagrįstus reikalavimus dėl eismo
įvykio metu padarytos žalos atlyginimo. Biuras,
pasak atsakovo, neturi nei teisinio pagrindo, nei pareigos mokėti
nukentėjusiosios papildomai
reikalaujamų, įrodymais nepagrįstų, sumų
turtinei žalai atlyginti.
Be to, Biuras
atlygino ne tik visą įrodymais pagrįstą
nukentėjusiosios patirtą turtinę žalą, bet dar ir dalį, nors ir įrodymais
nepagrįstos, tačiau teismo priteistos
atlyginti turtinės žalos.
Biuras, skirtingai nuo
draudiko, negali atsakyti už padarytą žalą solidariai su eismo įvykio kaltininku (ar jo
darbdaviu).
Atsakovas nesutinka su
nukentėjusios reikalavimu priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos
sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Transporto priemonių draudikų biuras sutinka
su Kauno apygardos teismo nutartyje išsakyta pozicija, kad, atsižvelgiant į BPK nuostatas, toks reikalavimas neįeina į civilinio ieškinio, pareikšto baudžiamojoje
byloje, dalyką. Pagal BPK 109
straipsnį baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio dalykas yra nusikalstama
veika padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala. Pagal CK 6.249 straipsnio 1
dalį turtinė žala apima turto netekimą arba
sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius) ir negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę
neteisėtų veiksmų. Palūkanos laikomos minimaliais nuostoliais dėl
prievolės pažeidimo (CK 6.261 straipsnis), t. y. dėl pareigos atlyginti
padarytą žalą nevykdymo, jų paskirtis yra
skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), todėl, atsižvelgiant į baudžiamojoje
byloje reiškiamo civilinio ieškinio dalyką, nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje
turėjo patenkinti prašymą priteisti palūkanas, o to nepadarydami pažeidė
įstatymo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis baudžiamojoje byloje Nr.
2K-82/2008).
Kasacinis
skundas atmestinas.
Dėl
nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiajai A. P. eismo įvykio
metu padaryti kūno sužalojimai buvo įvertinti kaip nesunkus sveikatos
sutrikdymas, nes jos sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų
laikotarpiui. Teisme dėl to kilo ginčas, buvo skiriamos teismo medicinos
ekspertizės ir galutinėje išdavoje jai konstatuotas sunkus sveikatos
sutrikdymas, nes dėl ryškių veido pažeidimų, liemens ir galūnių odos randų bei
nežymaus statikos sutrikimo ji neteko 55 procentų pastovaus bendro
darbingumo. Ekspertų išvadoje taip pat teigiama, kad A. P. po dešiniojo
skruostikaulio lūžimo likusios veido deformacijos ir rando plastinės ir
rekonstrukcinės chirurgijos operacijomis pašalinti negalima, nustatyti kūno
sužalojimai turi neigiamos įtakos jos sveikatai, o ateityje dešinio klubo
sąnario artrozė tik progresuos. Šiuo metu jai nustatytas 35 procentų darbingumo
lygis.
Teisminio bylos nagrinėjimo metu kartu
su prašymais dėl naujų ekspertizių skyrimo nukentėjusioji A. P. keletą kartų
didino ieškinio reikalavimus ir galiausiai prašė priteisti 47 890,52 Lt
turtinės žalos atlyginimo, papildomai prie šios sumos nurodydama 1403,73 Lt
žalos atlyginimą dėl netekto darbingumo, 488, 91 Lt netekto darbo užmokesčio ir
700 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. UADB „Baltikums draudimas“,
kurioje buvo apsidraudęs civilinis atsakovas UAB „Šakių autobusų parkas“, buvo
iškelta bankroto byla, todėl teismas įtraukė į bylą kaip civilinį atsakovą
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą. Šis biuras dalį
nukentėjusiosios reikalautos turtinės žalos dėl negautų pajamų (1403,73 Lt ir
488,91 Lt, iš viso 1 892,64 Lt) ir dalį reikalautos neturtinės žalos (500
eurų arba 1726,40 Lt) atlygino savanoriškai.
Pirmosios instancijos teismas,
svarstydamas reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, konstatavo byloje
nesant duomenų, kad nukentėjusiosios planuojamos 35 000 Lt išlaidos
ortodontiniam chirurginiam gydymui būtų susijusios su eismo įvykio metu patirtu
sužalojimu, o 6571,60 Lt išlaidos kurui ir 1109,5 Lt išlaidos vaistams yra
apytikslės, iš pateiktų dokumentų jų negalima tiksliai apskaičiuoti. Dėl to
teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalimi,
pateikdamas atitinkamus argumentus, šių išlaidų dydį nustatė pats atitinkamai
2000 ir 1000 Lt. Likusią 5209,42 Lt sumą teismas atmetė, nes ieškovė nenurodė
ir neįrodinėjo, kokio pobūdžio nuostoliai ar išlaidos ją sudaro. Taigi teismas
iš draudikų biuro priteisė 3000 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Apeliaciniame skunde nukentėjusioji
ginčijo šių išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, teigdama, kad teismas
pažeidė CK 6.249 straipsnio 1 dalies ir 6.283 straipsnio 1 ir 2 dalių
nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė byloje nesant duomenų apie
nukentėjusiosios A. P. ortodontinio gydymo reikalingumą būtent dėl
sužalojimo eismo įvykio metu, kartu atkreipdamas dėmesį į tai, kad pirmosios
instancijos teismas šios aplinkybės nesiaiškino. Tačiau apeliacinės instancijos
teismas, vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią žala yra
asmens turėtos išlaidos, pirmosios instancijos teismo sprendimą nepriteisti
nukentėjusiosios planuojamų 35 000 Lt išlaidų ortodontiniam gydymui
pripažino teisingu, paaiškindamas nukentėjusiajai jos teisę dėl papildomų
išlaidų atlyginimo kreiptis civilinio proceso tvarka. Įvertinęs
nukentėjusiosios papildomai pateiktus dokumentus, apeliacinės instancijos
teismas nustatė, kad gydymo išlaidas sudaro ne pirmosios instancijos teismo
nustatyta 1000 Lt suma, o 3686,07 Lt, ir drauge su 83,70 Lt išlaidomis
dokumentų kopijavimui ir pirmosios instancijos teismo nustatytomis 2000 Lt
išlaidomis kurui turtinės žalos atlyginimą padidino iki 5769,77 Lt.
Kasaciniame skunde nukentėjusioji
ginčija apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes,
susijusias su jai padarytos turtinės žalos dydžiu, teigdama, kad teismas
netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Kolegija pažymi, kad
kasaciniame procese faktinės bylos aplinkybės nenustatinėjamos, įrodymai
nerenkami ir iš naujo nevertinami. Nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas
nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo
aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konkrečiai imant, ar teismas nepažeidė
kasatorės nurodomų materialinės teisės normų, reglamentuojančių turtinės žalos
atlyginimą, reikalavimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai
argumentai, pagrindžiantys netinkamą įstatymo taikymą, tuo tarpu nukentėjusioji
kaip jos nurodomų CK normų pažeidimą vertina teismų nustatytas faktines bylos
aplinkybes, su kuriomis ji nesutinka. Toks skundas neatitinka BPK 368
straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl argumentai dėl atlygintinos
turtinės žalos dydžio paliekami nenagrinėti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3
punktas).
Dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio
CK
6.283 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto visiško žalos atlyginimo principo taikymas
reiškia, kad nukentėjusįjį reikia grąžinti į tokią padėtį, kai jis nebuvo
sužalotas. Be turtinės, šiuo atveju atlyginama ir neturtinė žala (CK 6.250
straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos
atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes
neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato
piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti
nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra
nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtus dvasinius, fizinius
išgyvenimus bei praradimus (civilinė byla Nr. 3K-3-371/2003).
Kolegija laiko, kad
apeliacinės instancijos teismas šią funkciją atliko tinkamai, nusikalstama
veika padarytos neturtinės žalos dydį nustatė vadovaudamasis CK nuostatomis ir
pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas,
nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą
padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei
kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo
ir protingumo kriterijus.
Pirmosios
instancijos teismas išvardijo visus reikšmingus nukentėjusiajai A. P. padarytos
neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, esminiais iš jų laikydamas žalos
pasekmes ir dėl to patirtus dvasinius išgyvenimus. Šis teismas nukentėjusiajai
padarytą neturtinę žalą įvertino 30 000 Lt suma. Apeliacinės instancijos
teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų neatsižvelgęs į visus
reikšmingus kriterijus, tačiau konstatavo, kad nebuvo pakankamai atsižvelgta
būtent į tuos kriterijus, kuriuos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos
teismai šioje byloje laiko esminiais. Dėl to apeliacinės instancijos teismas
padidino nukentėjusiajai A. P. padarytos neturtinės žalos piniginį įvertinimą
daugiau kaip dvigubai – iki 65 000 Lt.
Būdinga
tai, kad pati nukentėjusioji savo kasaciniame skunde akcentuoja vien tik teismų
įvardytus kaip svarbiausius šioje byloje neturtinės žalos atlyginimo
kriterijus, tačiau tai neeliminuoja teismų pareigos atsižvelgti ir į kitus
įstatyme numatytus kriterijus, konkrečiai imant, į žalą padariusio asmens
kaltę, kuri šioje byloje pasireiškia mažiau pavojinga kaltės forma – neatsargumu.
Byloje nustatyta, kad eismo įvykis, kurio metu buvo sužalota nukentėjusioji,
įvyko tamsiu paros metu, esant apledėjusiai kelio dangai, kuomet pati
nukentėjusioji, nesuvaldžiusi jos vairuojamo automobilio, užpakaline
automobilio dalimi išslydo į griovį ir stabdė pravažiuojančius automobilius.
Vienam iš jų sustojus, įvyko masinis automobilių susidūrimas. Paskui važiavęs
nuteistasis M. M., vairuodamas UAB „Šakių autobusų parkas“ autobusą, dėl
atsiradusios kliūties stabdydamas, jo nesuvaldė ir atsitrenkė į
nukentėjusiosios automobilį bei partrenkė ją pačią. Tokios faktinės bylos
aplinkybės taip pat turi reikšmės sprendžiant
neturtinės žalos atlyginimo klausimą, nes CK 6.250 straipsnio 2 dalyje
nurodytų aplinkybių sąrašas nėra baigtinis. Kitas turinčias reikšmės bylai
aplinkybes nustato teismas.
Sprendžiant
su vertinimais susijusius teisės taikymo klausimus, svarbu atsižvelgti ne tik į
įstatymo tekstą, bet ir į sukauptą teismų praktiką, kuri per tam tikrą laiką
yra patikrinta ir įtvirtinta ar paneigta kasacinės instancijos teismo nutartimis. Nors apeliacinės
instancijos teismas savo nutartyje tokia praktika nesirėmė, tačiau jo nustatyta
suma iš esmės atitinka šiuo klausimu susiformavusią teismų praktiką panašiose
bylose (baudžiamosios bylos Nr. 2K-228/2007, 2K-114/2008). Esminiai nukrypimai
nuo teismų praktikoje susiformavusių neturtinės žalos dydžių, kokiu laikytina
ir kasatorės reikalaujama suma, išskyrus atvejus, kai konkrečios bylos
faktiniai ypatumai yra pagrindas per žalos dydžiui nustatyti taikytinus
teisinius kriterijus pagrįsti kitokį neturtinės žalos dydį, vertinami kaip
neatitinkantys sąžiningumo, teisingumo
ir protingumo principų (civilinė byla Nr. 3K-3-529/2008). Šioje byloje nenustatyta aplinkybių, kuriomis
remiantis galima būtų teigti, kad žalos dydžio nustatymo kriterijų visumos
vertinimas leidžia iš esmės nukrypti nuo neturtinės žalos dydžių, kasacinėje
praktikoje pripažįstamų atitinkančiais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo
imperatyvus, jų nenurodo ir kasatorė, todėl pakeisti apeliacinės instancijos
teismo nutartį, nustatant didesnį nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos
piniginį įvertinimą, nėra įstatyminio pagrindo.
Dėl atsakovų civilinės atsakomybės
pagrindų
Kasatorė nesutinka su teismų išvada,
kad, draudiko UADB „Baltikums draudimas“, kartu ir, draudikui bankrutuojant,
Transporto priemonių draudikų biuro pareiga atlygint neturtinę žalą ribojama
500 eurų suma. Pasak kasatorės, draudimo sutartyje tarp draudėjo UAB „Šakių
autobusų parkas“ ir draudiko UADB „Baltikums draudimas“ tokio apribojimo
nebuvo, todėl teismai privalėjo vadovautis draudimo sutartimi, o ne Transporto
priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu.
Su
tokiais argumentais sutikti negalima. Teismai teisingai nurodė, kad Transporto
priemonių draudikų biuro pareiga atlyginti žalą, draudikui iškėlus bankroto
bylą, kyla ne iš draudimo sutarties tarp draudėjo ir draudiko, o iš Transporto
priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo, todėl
teismai teisingai vadovavosi šiuo įstatymu. Tokią išvadą patvirtina ir ta
aplinkybė, kad įstatymo numatytais atvejais draudikų biuras privalo atlyginti
transporto priemonės valdytojo padarytą žalą ir nesant draudimo sutarties.
Pažymėtina ir tai, kad kasatorės
keliamas klausimas jos teisės gauti neturtinės žalos atlyginimą nesuvaržo, nes
viršijanti draudikų biuro atsakomybės už neturtinę žalą ribas suma CK 6.254,
6.264 ir 6.270 straipsnių pagrindu yra priteista iš atsakingo už žalą juridinio
asmens UAB „Šakių autobusų parkas“. Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d.
nutarimu pripažinta, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d.
redakcija) 11 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatytas maksimalus
500 eurų draudiko atlygintinos neturtinės žalos dydis, neprieštaravo Lietuvos
Respublikos Konstitucijai.
Dėl reikalavimo priteisti palūkanas
Pirmosios
instancijos teismas nukentėjusiosios A. P. reikalavimo dėl palūkanų priteisimo
atmetimą argumentavo BPK 109 straipsniu, pagal kurį baudžiamojoje
byloje reiškiamo civilinio ieškinio dalykas yra nusikalstama veika padaryta
turtinė ir (ar) neturtinė žala. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį turtinė
žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos
(tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs,
jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.37 ir 6.210 straipsniai reglamentuoja
palūkanas vykdant pinigines prievoles. Procesinės palūkanos atlieka
kompensavimo funkciją dėl skolininko piniginės prievolės nevykdymo, jų
paskirtis yra skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę.
Apeliacinės
instancijos teismas su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais sutiko,
papildomai remdamasis BPK 113 straipsnio 2 dalimi. Pasak teismo, nagrinėdamas
civilinį ieškinį, teismas gali taikyti civilinio proceso normas, o palūkanas
reglamentuoja ne Civilinio proceso, o Civilinis kodeksas.
Apeliacinės
instancijos teismo nuoroda į BPK 113 straipsnio 2 dalį, kaip trukdančią
vadovautis Civilinio kodekso normomis, yra neteisinga. Ši norma leidžia
vadovautis civilinio proceso normomis, bet nedraudžia taikyti civilinių
įstatymų, baudžiamojoje byloje nagrinėjant civilinį ieškinį. Nagrinėdamas
civilinį ieškinį, teismas privalo vadovautis ir civiliniais įstatymais, ką,
beje, abiejų instancijų teismai ir darė, spręsdami dėl nukentėjusiosios
sveikatos sužalojimo padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo
klausimą. Tačiau toks neteisingas BPK normų, reglamentuojančių civilinio
ieškinio baudžiamojoje byloje nagrinėjimą, aiškinimas nelaikytinas esminiu
BPK pažeidimu, nes Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios palūkanas
pagal prievoles ir jų dydį, šiuo atveju negali būti taikomos.
CK
6.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendra taisyklė, kad palūkanas pagal
prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. To paties straipsnio
antrojoje dalyje numatyta skolininko pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio
palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo
visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1
dalyje nustatyta , kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas
privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti
praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų
dydžio. Ši norma patalpinta į CK XVII skyrių „Sutarčių neįvykdymo teisinės
pasekmės“ ir civiliniams atsakovams šioje byloje negali būti taikoma, nes jų civilinė
atsakomybė yra ne sutartinė, o deliktinė. Deliktinę atsakomybę reglamentuoja CK
šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus trečiajame skirsnyje išdėstytos
normos, kurios palūkanų pagal prievolę atlyginti žalą nenumato. Dėl to
kasatorės prašymas pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir
apeliacinės instancijos teismo nutartį ir, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2
dalimi, priteisti iš atsakovų penkių procentų dydžio metines palūkanas už
priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo
negali būti tenkinamas.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t
a r i a :
Atmesti nukentėjusiosios A. P. kasacinį
skundą.
Teisėjai Olegas
Fedosiukas
Valerijus
Čiučiulka
Vladislovas
Ranonis