Administracinė byla Nr. A-1636-520/2019
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00003-2018-0
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 31 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 6 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, jog jis nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. liepos 10 d. buvo laikomas Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur jam ploto tekdavo žymiai mažiau, nei tai numato teisės aktai, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai ir sanitarinis mazgas, nebuvo užtikrinama pakankama judėjimo laisvė. Pareiškėjas teigė, kad nebuvo atliktas remontas, gyvenamosiose patalpose nepašalintas grybelis, nebuvo suteikiami trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai, nebuvo ugdymo ir užimtumo sąlygų už kameros ribų, pareiškėjui nebuvo suteiktas tinkamas gydymas, jis nebuvo tinkamai supažindintas su vidaus tvarka, kamerose buvo perteklinių baldų. Nebuvo įrengtas pareigūno iškvietimo mygtukas, sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas ir nebuvo atskiros vėdinimo sistemos, todėl iš jo sklido blogas kvapas, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Vėdinimas galimas tik per langus, todėl langas buvo atidarytas visada, net ir šaltuoju metų laiku. Pareiškėjas dušu galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių. Pasivaikščioti kiemeliuose pareiškėjas galėjo tik vieną valandą per dieną, o užimtumas už kameros ribų sudarė daugiausiai 5 valandas per visą skundžiamą laikotarpį. Pareiškėjas teigė, kad nebuvo užtikrinamas jo privatumas, nes jis buvo nuolat stebimas svetimų asmenų, nebuvo sudarytos sąlygos plauti ir džiovinti drabužius, džiovinami rūbai didino drėgmės lygį kameroje. Pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes galiojant tam pačiam teisiniam reguliavimui, pareiškėjui buvo suteikiamos blogesnės sąlygos, nei kitiems asmenims.
3. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs papildomus psichologinius išgyvenimus, fizinius skausmus, bendravimo galimybių sumažėjimą, tai jį labai sukrėtė, sukėlė sunkumus, baimę, nukentėjo jo orumas, reputacija.
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,71 kv. m iki 6,28 kv. m gyvenamojo ploto. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti 1,80–2,29 m aukščio sienele, o praėjimas atitveriamas durimis arba nepermatoma užuolaida.
6. Atsakovas teigė, jog Šiaulių TI gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir duris. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal higienos normų reikalavimus.
7. Atsakovas nurodė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas 2017 m. vasario 20 d. patikrino kamerą Nr. 24 (išvados surašytos 2017 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-55) ir nustatė, kad šioje kameroje oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, nebuvo pelėsio, užfiksuotas nežymus dirbtinės apšvietos pažeidimas. Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu nebuvo tikrintos.
8. Atsakovas manė, jog pareiškėjo pretenzijos dėl pareigūno iškvietimo mygtuko nepagrįstos jokiu teisiniu reglamentavimu, Šiaulių TI kamerose negalima įrengti pareigūno iškvietimo mygtuko dėl įstaigos statuso. Pareiškėjo pretenzijos dėl pasivaikščiojimų trukmės ir galimybių naudotis dušu taip pat nepagrįstos, asmenys Šiaulių TI vedami pasivaikščioti ir jiems sudaromos sąlygos praustis duše pagal teisės aktų reikalavimus.
9. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto, pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis.
II.
10. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo D. K. skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. liepos 10 d. Šiaulių TI buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktais nustatytos gyvenamojo ploto normos. Teismas nurodė, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą, išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.
12. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytas aplinkybes, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-55 nustatytas aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 24, kuri neatitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 14 punkto reikalavimo (per maža dirbtinė apšvieta), tačiau neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.
13. Teismas nustatė, kad atsakovas nepateikė objektyvių duomenų dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo, ir dėl to sprendė, jog sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu. Teismas nustatė, jog visą ginčo laikotarpį, t. y. 126 dienas buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą. Atsižvelgęs į tai, kad sanitarinis mazgas visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, teismas pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo kameroje.
14. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamo užimtumo organizavimo, pareigūno iškvietimo mygtuko neįrengimo, nepakankamų galimybių pasinaudoti dušu, pasivaikščioti, dėl nesuteiktų pasimatymų, nesupažindinimo su vidaus tvarka, nesudarymo sąlygų plauti ir džiovinti drabužius. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl nesuteikto tinkamo gydymo, nurodęs, jog dėl turtinės ar neturtinės žalos, kurią patyrė dėl netinkamo ir nekokybiško gydymo, pareiškėjas turi teisę pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio nuostatas kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos.
15. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI ginčo laikotarpiu. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjas Šiaulių TI turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo, įvertinęs pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpį, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, teismas priteisė pareiškėjui 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
III.
16. Pareiškėjas D. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui iš atsakovo 6 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde išdėstytus argumentus ir papildomai nurodo, kad:
17.1. Teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas – vertino teisės aktą ir veiksmus politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, neatsižvelgė į aplinkybes, kurios visiems yra žinomos (užimtu plotu neįmanoma pasinaudoti), netinkamai vertino įrodymus ir nustatė atlygintinos neturtinės žalos dydį.
17.2. Gyvenamasis plotas turėjo būti skaičiuojamas pagal miegamųjų vietų skaičių, teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, neatsižvelgė į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Kaliniai nuolat perkeliami į kitas kameras, todėl atsakovo pateikti duomenys apie kalinių skaičių kameroje vertintini kritiškai. Policijos areštinių kameroms taikoma 5 kv. m gyvenamojo ploto norma, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyta 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma neteko galios. Dėl teisinio reguliavimo, nustatančio skirtingas gyvenamojo ploto normas areštinių kamerose ir tardymo izoliatorių kamerose, pareiškėjas yra diskriminuojamas. Kamera negali būti pripažinta atitinkanti higienos normų reikalavimus, nes ji yra per maža dideliam nuteistųjų skaičiui laikyti. Konstatuojant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą dėl nepakankamo gyvenamojo ploto, turi būti atsižvelgiama į nehigienišką gyvenamąją aplinką. Atsakovui tenka pareiga pateikti duomenis, paneigiančius ar patvirtinančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų.
17.3. Atsakovas neneigia aplinkybės, kad nėra įrengtas pareigūno iškvietimo mygtukas. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nesusidarius pavojingai situacijai ir todėl neatsiradus poreikiui pareiškėjui panaudoti pareigūno iškvietimo mygtuką, galima konstatuoti, jog nėra pažeidimo. Kiekvieną kartą norint iškviesti pareigūnus, reikėdavo trankyti duris, dėl to nuolat būdavo triukšmas, buvo pažemintas pareiškėjo orumas.
17.4. Teismas netinkamai vertino pareiškėjui suteiktą teisę vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Pareiškėjui turėjo būti sudaryta galimybė pasinaudoti dušu tiek kartų, kad jis galėtų jaustis oriai.
17.5. Teismas neišsamiai išanalizavo pareiškėjo nurodytus faktus, nepasisakė dėl atsakovo tyčinės kaltės, atsakovas, žinodamas teismų sprendimus, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų pagerintos kalinimo sąlygos.
18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
19. Atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir papildomai nurodo, kad pareiškėjo argumentai nepagrįsti įrodymais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nebūtinai kilę dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų. Vien pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti, kad jis neabejotinai patyrė itin didelius fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, kad tai būtų pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pareiškėjas nedetalizuoja savo teiginių, kad jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 6 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, pareiškėjui D. K. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. liepos 10 d.
21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėją laikant kameroje Nr. 24, ji neatitiko higienos normų reikalavimų ir visą ginčo laikotarpį (126 paras) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, pripažinęs pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo kameroje, kitus pareiškėjo nusiskundimus atmetęs, priteisė pareiškėjui 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo paaiškinimus ir netinkamai įvertino įrodymus, neteisingai nustatė atlygintinos neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl gyvenamojo ploto pažeidimo nebuvimo, dėl pareigūno iškvietimo mygtuko neįrengimo ir nepakankamų galimybių naudotis dušu. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog atsakovui tenka pareiga pateikti duomenis, paneigiančius ar patvirtinančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų.
23. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
24. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nustatydamas šiai bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
25. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.
26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).
27. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
28. Vertinant pareiškėjo argumentus, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atliko neteisėtus veiksmus, neužtikrindamas pareiškėjui tinkamo gyvenamojo ploto kamerose, ir dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, akcentuotina, kad vienam asmeniui tenkančio minimalus gyvenamųjų patalpų ploto normą tardymo izoliatoriuje ir areštinėje ginčo laikotarpiu nustatė Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), pagal kurio 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Pažymėtina, kad Įsakymas galiojo visą ginčo laikotarpį ir buvo pripažintas netekusiu galios tik Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju Įsakyme įtvirtinta gyvenamojo ploto neturėjo būti taikoma. Dėl pareiškėjo argumentų, kad dėl teisinio reguliavimo, nustatančio skirtingas gyvenamojo ploto normas areštinių kamerose ir tardymo izoliatorių kamerose, pareiškėjas yra diskriminuojamas, pažymėtina, kad vertinant pažeidimą, susijusį su vienam asmeniui tenkančiu plotu, atsižvelgiama į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas asmuo, jos specifiką. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad skirtingos asmenų laikymo sąlygos tardymo izoliatoriuose ir policijos areštinių kamerose nėra pateisinamos.
29. Jokie imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
30. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, be to, netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą, išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas akivaizdžiai ribojo galimybę normaliai judėti kameroje. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (b. l. 62–65, 73–74), su šiomis nustatytomis aplinkybėmis sutinka.
31. Nors pareiškėjas teigia, kad atsakovo pateikti duomenys apie kalinamųjų asmenų skaičių yra netikslūs, tačiau nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus konkrečius duomenis apie pareiškėjo laikymą kamerose. Kadangi atsakovas nurodė konkrečius laikotarpius, kada pareiškėjas buvo laikomas tam tikrose kamerose, koks kameros plotas ir kiek asmenų konkrečiu laikotarpiu buvo kameroje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesivadovauti atsakovo Šiaulių TI pateiktais duomenimis.
32. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl higienos reikalavimų nesilaikymo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią, atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017; kt.).
33. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pakankamai detalizavo savo nusiskundimus dėl higienos normų pažeidimų, nurodė konkrečius pažeidimus (drėgmė, pelėsis, temperatūra vėdinant patalpas per langą šaltuoju metų laiku). Pirmosios instancijos teismas nustatė higienos normų (Higienos normos HN 134:2015 14 punkto) pažeidimą tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 24, tačiau sprendė, kad neįrodyta, jog kitos patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams, pareiškėjas dėl skunde nurodytų patalpų atitikimo higienos reikalavimams bylai aktualiu laikotarpiu nesikreipė į Šiaulių TI administraciją su skundais į kitas kompetentingas institucijas.
34. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, konstatuoja, kad atsakovo pateiktame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-55 (kitų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimų aktų byloje nėra pateikta) yra užfiksuotos kalinių laikymo sąlygos įvairiose kamerose, tarp jų ir kameroje Nr. 24, kurioje dalį ginčo laikotarpio buvo laikomas pareiškėjas, įvairiose kamerose nustatyti įvairūs higienos normų pažeidimai, tačiau nėra duomenų apie kalinimo sąlygas kamerose Nr. 18, Nr. 30 ir Nr. 97, kuriose pareiškėjas taip pat buvo laikomas. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų, kad kamerose Nr. 18, Nr. 30 ir Nr. 97 pareiškėjo kalinimo metu buvo laikomasi higienos normų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo nusiskundimų dėl pelėsio, drėgmės, netinkamos temperatūros kamerose Nr. 18, Nr. 30 ir Nr. 97, todėl konstatuotinas Higienos normos HN 134:2015 16 punkto, reglamentuojančio oro temperatūrą ir santykinę oro drėgmę, ir 39 punkto, nustatančio, kad ant gyvenamųjų patalpų sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimus. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį buvo laikomas higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis.
35. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad visą ginčo laikotarpį (126 paras) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo kameroje. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos nustatyto dienų, kurias ginčo laikotarpiu pareiškėjas kalėjo Šiaulių TI, skaičiaus. Taigi pripažintina, kad pareiškėjas Šiaulių TI higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis buvo laikomas 126 paras.
36. Pažymėtina, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punkte ir nustatyta, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių tai, kad siekiant įrengti pareigūno iškvietimo sistemą reikia atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovo atstovui neįrodžius minėtų aplinkybių, darytina išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė pareigūno iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Pažymėtina, kad tokios pat pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018; 2015 m. lapkričio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2227-624/2015;).
37. Kita vertus, vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018). Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nepatvirtina, kad pareiškėjui būtų kilęs realus pavojus ar žala sveikatai, kurių jis galėjo išvengti pasinaudodamas prižiūrėtojų iškvietimo sistema, todėl pareiškėjo argumentai dėl jam kilusios neturtinės žalos dėl to, kad nebuvo įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas, atmestini.
38. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Šiaulių TI tinkamai užtikrino pareiškėjo teisę nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu ir gauti išskalbtą patalynę (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę) ir apatinius drabužius. Teisės aktai nereglamentuoja buvimo duše ar pirtyje trukmės. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas kai kuriais atvejais pripažįsta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygas blogina ir ta aplinkybė, jog jis negali naudotis dušu pakankamai dažnai (žr., pvz., 2012 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Vartic prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 12152/05); 2012 m. kovo 13 d. sprendimą byloje Onaca prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 22661/06)). Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Valašinas prieš Lietuvą (2001 m. liepos 24 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 44558/98) pažymėjo, kad galimybė dušu naudotis kartą per savaitę yra nepatenkinama, bet pažeidimo dėl šių aplinkybių nekonstatavo, akcentuodamas, kad kiekvienu atveju yra sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-858/2016; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas perpildytose kamerose. Byloje nėra duomenų, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebūtų buvęs užtikrintas šalto vandens tiekimas, todėl pareiškėjas turėjo galimybę (nors ir ribotą) asmeninę higieną palaikyti kameroje. Akcentuotina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Šiaulių TI dėl galimybės naudotis dušu dažniau (b. l. 90), nepateikti įrodymai, kad pareiškėjui reikėjo dušu naudotis dažniau dėl jo sveikatos būklės.
40. Pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatytų aplinkybių vertinimą atliko politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, yra nepagrįstas ir abstraktus, teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su minėtu apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, todėl jis atmestinas.
41. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).
42. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, 126 paras nebuvo užtikrinti higienos normų reikalavimai, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, iš jo sklido blogas kvapas gyvenamojoje patalpoje. Iš byloje esančių duomenų nėra jokio pagrindo nustatyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai ir tyčia būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų asmenų, esančių analogiškoje padėtyje. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
43. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.
44. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
45. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
46. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnio 1 dalyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis (1 000 Eur) yra proporcinga ir adekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti. Nors pareiškėjas prašė, kad jam būtų priteistas 6 400 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.
47. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė