Administracinė byla Nr. A-280-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03344-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 4.5

„(S)“

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Plungės rajono savivaldybei dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincija kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2013 m. gruodžio 6 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) direktoriaus sprendimą Nr. lSS-(3.5)-2615; 2) panaikinti Tarnybos Jurbarko skyriaus 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 32SS-(14.32.7)-23; 3) įpareigoti Tarnybą priimti naujus sprendimus dėl pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 23 d. prašymo reg. Nr. 32GS-27 dėl įsakymų priėmimo, neatlygintinai suteikiant valstybinius žemės sklypus unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kadastrinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, esantį „(duomenys neskelbtini)“, ir žemės sklypo dalies unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“ dalį, esančią „(duomenys neskelbtini)“, nuosavybėn religinei bendrijai Lietuvos kapucinų Lurdo provincijai, kurie suformuoti pareiškėjo lėšomis prie jiems nuosavybės teise turimų pastatų ir kitų statinių.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. rugpjūčio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 930 „Dėl nekilnojamojo turto perdavimo“ religinei bendruomenei Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijai buvo grąžinti pastatai ir statiniai, kurie buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jurbarko skyrių, prašydamas neatlygintinai suteikti valstybinius žemės sklypus neatlygintinai nuosavybėn religinei bendrijai Lietuvos Kapucinų Lurdo provincijai. Pareiškėjas Nacionalinei žemės tarnybai 2013 m. lapkričio 7 d. pateikė skundą dėl Jurbarko skyriaus neveikimo ir vilkinimo priimti sprendimus. 2013 m. lapkričio 11 d. NŽT Jurbarko skyrius priėmė sprendimą, kuriuo prašymo netenkino, nurodydamas teikti papildomus dokumentus, patvirtinančius, jog pareiškėjas yra Plungės kapucinų vienuolyno teisių perėmėjas. Mano, kad šis sprendimas nepagrįstas ir naikintinas, nes pažeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 925 “Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams taisyklių patvirtinimo“ 13 punkte nustatyti sprendimo priėmimo terminai, taip pat šių Taisyklių 14 punktas. Pažymėjo, kad byloje esantys dokumentai patvirtina, jog pareiškėjas yra Plungės kapucinų vienuolyno teisių perėmėjas, be to, prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir kitų statinių jiems eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį jų prašymu ir lėšomis yra suformuoti būtini žemės sklypai, todėl žemės sklypas, unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kadastrinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, esantis „(duomenys neskelbtini)“ ir žemės sklypo, unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“, dalis, esanti „(duomenys neskelbtini)“, turi būti suteikti neatlygintinai. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2013 m. gruodžio 6 d. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos priėmė sprendimą Nr. 1SS-(3.5)-2615. Mano, kad šis sprendimas taip pat neteisėtas, kadangi nemotyvuotas ir neargumentuotas. Nurodė, kad religinė bendrija veikė ir turėjo turtą, kuris buvo nacionalizuotas, kad pareiškėjas yra Plungės kapucinų vienuolyno teisių perėmėjas ir tai patvirtina jo minėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 930 bei dokumentai, kurie pateikti žemės sklypų formavimo ir paženklinimo kadastrinėje byloje ir nagrinėjamoje byloje. Be to, pabrėžė, kad išduodamas leidimą formuoti sklypus po pastatais, atsakovas sutiko ir nekėlė jokių reikalavimų, kad nėra galimybės sklypus suteikti neatlygintinai. Atsakovas teigia, kad priimdamas ginčijamą aktą, atsakovas pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, taip pat 31 straipsnio, 40 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus .

Atsakovas su skundu nesutiko.

Atsakovas pabrėžė, kad teisinius santykius dėl žemės sklypo neatlygintino suteikimo reglamentuoja Žemės reformos įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 925 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams, kurie veikė iki 1940 m. liepos 21 d., o jų nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, ir kurie nuosavybės teise turi pastatų ir kitų statinių, Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiami nuosavybėn neatlygintinai jų naudojami šiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypai. Taisyklių 7.4 punkte taip pat nustatyta, kad pateikiami dokumentai turi patvirtinanti, kad religinė bendrija, bendruomenė ar centras veikė iki 1940 m. liepos 21 d. ir nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto, kuris pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Nurodė, jog pareiškėjas teikė įvairius dokumentus, tačiau jie nėra pakankami ir iš jų nėra galimybės objektyviai padaryti išvadą, kad Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincija iki 1940 m. liepos 21 d. veikė Lietuvoje ir turėjo nekilnojamojo turto, kuris buvo nacionalizuotas ar kitaip nusavintas arba ji yra Plungės kapucinų vienuolyno teisių perėmėjas, taigi, atsakovo nuomone, pareiškėjas neatitinka teisės aktuose nustatytų kriterijų. Atstovas taip pat akcentavo, jog iš Plungės rajono savivaldybės tarybos sprendimo nėra galimybės spręsti apie tai, kad Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincija veikė iki 1940 m. liepos 21 d. ir jos turtas buvo nusavintas, arba, kad ši religinė bendrija buvo pripažinta atkuriamų religinių bendrijų teisių perėmėja, o minėtame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 930, kuriuo pareiškėjui buvo perduoti pastatai ir statiniai, taip pat nėra paminėta jokių dokumentų ar duomenų apie tai, kad Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincija atitiko Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 2 straipsnio nuostatas, todėl, jo nuomone, šis nutarimas negali būti laikomas tuo dokumentu, kuriuo remiantis būtų neatlygintinai nuosavybėn suteikiamas žemės sklypas. Mano, kad pareiškėjui nepateikus dokumentų, patvirtinančių, jog jis yra Plungės kapucinų vienuolyno teisių perėmėjas, ginčijami sprendimai pagrįsti ir teisėti, o suteikti žemės sklypus nuosavybėn neatlygintinai prie Vyriausybės nutarimu perduotų ir nuosavybės teise priklausančių statinių bei pastatų nėra teisinio pagrindo.

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas su skundu nesutiko.

Nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 930 „Dėl nekilnojamojo turto perdavimo“ buvo išspręstas tik pastatų perdavimo klausimas pareiškėjui, tačiau, ar jis atitinka Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 2 straipsnyje nustatytas sąlygas, nebuvo sprendžiama.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Plungės rajono savivaldybė mano, kad pareiškėjas yra Plungės kapucinų vienuolyno teisių perėmėjas, todėl sprendimas, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjui, teisėtas ir galiojantis, skundas pagrįstas ir tenkintinas.

Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo keliamais reikalavimai nesutinka, nes pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincija iki 1940 m. liepos 21 d. veikė Lietuvoje arba yra Plungės kapucinų vienuolyno teisių perėmėjas.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu skundą tenkino. Panaikino 2013 m. lapkričio 11 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jurbarko skyriaus sprendimą Nr. 32SS-(14.32.7)-23 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ ir 2013 m. gruodžio 6 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus sprendimą Nr. lSS-(3.5)-2615 „Dėl skundo nagrinėjimo“. Įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti sprendimus pagal 2013 m. rugsėjo 23 d. Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos prašymą dėl žemės sklypo unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, esančio „(duomenys neskelbtini)“ ir žemės sklypo unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, dalies, esančios „(duomenys neskelbtini)“, suteikimo neatlygintinai nuosavybėn Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijai prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių.

Teismas nustatė, kad 2013 m. vasario 13 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jurbarko skyriaus vedėjo sprendimu Nr. 32SK-(14.32.110.)-56 buvo suformuotas 1.2446 ha žemės sklypas, esantis „(duomenys neskelbtini)“ ir patvirtinti šio žemės sklypo kadastro duomenys. Sklypas NŽT prašymu įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. 2013 m. vasario 25 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jurbarko skyriaus vedėjo sprendimu Nr.32SK-(14.32.110.)-102 „Dėl žemės sklypo, esančio „(duomenys neskelbtini)“, nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“ patvirtinti žemės sklypo, unikalus numeris „(duomenys neskelbtini)“ kadastro duomenys. Sklypas NŽT įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Tokiu būdu buvo suformuoti žemės sklypai prie pareiškėjo nuosavybės teise turimų pastatų „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ kaimuose Jurbarko rajone, taip sudarant sąlygas juos perduoti neatlygintinai naudotis panaudos sutartimi. 2013 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jurbarko skyrių, prašydamas suteikti valstybinius žemės sklypus neatlygintinai nuosavybėn religinei bendrijai Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijai pastatams ir statiniams eksploatuoti. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jurbarko skyrius 2013 m. lapkričio 11 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 32SS-(14.32.7)-23, nurodydamas ir tuo pačiu pripažindamas, kad nesant duomenų, jog Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincija yra buvusio Plungės kapucinų vienuolyno teisių perėmėja, žemės sklypų neatlygintinas suteikimas nuosavybėn prie nuosavybės teise priklausančių pastatų negalimas. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. gruodžio 6 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 1SS-(3.5)-2615 „Dėl skundo nagrinėjimo“, kuriame iš esmės nurodė analogiškus argumentus, t. y. kad pareiškėjų pateiktų dokumentų nepakanka padaryti išvadai, jog religinė bendrija Lietuvos kapucinų Lurdų viceprovincija yra Plungės kapucinų vienuolyno teisių perėmėja arba kad ji veikė iki 1940 m. liepos 21 d. ir nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto, taip atsisakydama suteikti valstybinius sklypus neatlygintinai nuosavybėn prie Vyriausybės perduotų pastatų ir statinių Jurbarko rajone „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ kaimuose.

Teismas taip pat nustatė, kad 2010 m. rugsėjo 23 d. Plungės rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-206 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į religinės bendrijos Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovicijos turėtą nekilnojamąjį turtą“, kuris yra galiojantis, pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį Plungės mieste (t. 1, b. l. 65). Be kita ko, šio sprendimo 2.2 punktu buvo nutarta kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę su prašymu spręsti 475000 Lt vertės turto išpirkimo klausimą, perduodant kapucinų religinei bendrijai neatlygintinai likusius pastatus. Teismo posėdžio metu Plungės rajono savivaldybės atstovas nurodė, jog atkuriant nuosavybės teises pareiškėjui ir šiuo klausimu priimant sprendimą, duomenų, patvirtinančių jog jis atitiko Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos 2 str. nuostatas, pakako. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2011 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 930 „Dėl nekilnojamojo turto perdavimo“ nutarė perduoti religinės bendrijos Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos nuosavybėn neatlygintinai valstybei nuosavybės teise priklausantį ir šiuo metu valstybės įmonės Valstybės turto fondo patikėjimo teise valdomą nekilnojamąjį turtą, kurio bendra rinkos vertė, nustatyta valstybės įmonės Valstybės turto fondo, 2011 m. gegužės 31 d. – 151 000 litų, statinius ir pastatus Raseinių rajono savivaldybėje (Nutarimo 1.1.1 – 1.1.3 punktai), taip pat ir pastatus bei statinius, kurių eksploatacijai pareiškėjas prašo suteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinius žemės sklypus nagrinėjamoje byloje.

Teismas vertino, kad minėtu nutarimu perdavus neatlygintinai Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijai valstybei nuosavybės teise priklausantį tokios pat rūšies ir vertės nekilnojamąjį turtą - pastatus ir statinius Jurbarko rajone, tuo pačiu buvo pripažinta, kad ši religinė bendrija atitinka Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo (1995 m. kovo 21 d. Nr. I-822) (1 straipsnis) (toliau – Atkūrimo tvarkos įstatymas) 2 straipsnio, numatančio, sąlygas, kurioms esant religinės bendrijos turi subjektinę teisę nekilnojamąjį turtą susigrąžinti – jos turėjo veikti Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. liepos 21 d. ir jų turtas buvo valstybės nusavintas arba tokią pat teisę turi tos religinės bendrijos, kurios pripažintos atkuriamų religinių bendrijų teisių perėmėjomis, nuostatas, ir yra tinkamas subjektas.

Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reguliuojančio Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams, kurie veikė iki 1940 m. liepos 21 d., o jų nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, ir kurie nuosavybės teise turi pastatų ir kitų statinių, Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiami nuosavybėn neatlygintinai jų naudojami šiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypai. Vyriausybės 2003 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 925 patvirtintų Taisyklių 7 punkte apibrėžta, kokius dokumentus Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui privalo pateikti religinė bendrija, bendruomenė ar centras, pageidaujantis ir turintis teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypus prie jų nuosavybės teise turimų pastatų ir kitų statinių. Taisyklių 7.4 punkte nustatyta, kad tokie pateikiami dokumentai turi patvirtinanti, kad religinė bendrija, bendruomenė ar centras veikė iki 1940 m. liepos 21 d. ir nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto, kuris pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Taigi Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje ir Taisyklių 7.4 punkte atkartotos tos pačios imperatyvios sąlygos, kurios yra nustatytos ir Atkūrimo tvarkos įstatymo, kurio pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo išspręstas pastatų ir statinių perdavimo pareiškėjui klausimas, 2 straipsnyje. Be to, Taisyklių 7.4 punkte nurodyta, jog dokumentais, patvirtinančiais, kad religinė bendrija, bendruomenė ar centras iki 1940 m. liepos 21 d. nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto ir šis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, gali būti išrašai iš hipotekos ir notarų aktų knygų, turto perleidimo sutartys, testamentai, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų turimų dokumentų pagrindu išduoti pažymėjimai. Jeigu religinė bendrija turi religinį centrą, religinis centras gali pateikti dokumentą, įrodantį, kad ši bendrija ar centras turėjo nuosavybės teise nekilnojamojo turto, kuris pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Šiuo atveju žemės sklypai, esantys prie religinių bendruomenių, bendrijų ar centrų nuosavybės teise turimų pastatų ir kitų statinių, suteikiami tam tikrai religinei bendruomenei, bendrijai ar centrui.

Teismas nurodė, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 930 pareiškėjo atitikimas Atkūrimo tvarkos įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytoms sąlygoms nėra aptartas ir detalizuotas, tačiau, teismo vertinimu, preziumuotina, jog šiuo Vyriausybės nutarimu nutarus perduoti religinės bendrijos Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos nuosavybėn neatlygintinai valstybei nuosavybės teise priklausantį ir šiuo metu valstybės įmonės Valstybės turto fondo patikėjimo teise valdomą nekilnojamąjį turtą, buvo tuo pačiu nustatyta bei pripažinta, kad pareiškėjas – Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincija atitinka Atkūrimo tvarkos įstatymo 2 straipsnio sąlygas, priešingu atveju, turto perdavimas šio Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nebūtų galimas. Pažymėta ir tai, kad ir Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija, teikdama išvadą dėl šio Vyriausybės nutarimo projekto, ir Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija šiuo aspektu jokių pastabų neturėjo. Atkreiptas dėmesys, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2012 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 12VĮ-(14.12.2.)-936 Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijai taip pat jau suteikta nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypo dalis ir 2012 m. birželio 6 d. perdavimo – priėmimo aktu perduota pareiškėjui. Teismas vertino, kad iš esmės Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 930, kuriame, be kita ko, nustatytos faktinės aplinkybės atitinka aukštesnės galios teisės akto (Atkūrimo tvarkos įstatymo) reikalavimus, buvo nutarta kompensuoti pareiškėjui už nusavintus pastatus Plungėje, perduodant tokios pat vertės turtą religinės bendrijos nuosavybėn neatlygintinai. Kolegijos nuomone, Nacionalinė Žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos kvestionuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 930 pagrįstumą bei teisėtumą, tuo tarpu šis teisės aktas, nors ir individualaus pobūdžio, tačiau nėra pripažintas netekusiu galios, yra galiojantis bei yra privalomas, taigi sukelia atitinkamus teisinius padarinius tol, kol dėl savo neteisėtumo nebus panaikintas.

Teismas pažymėjo ir tai, kad Atkūrimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma, numatanti vieną iš išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo būdų, negali būti aiškinama izoliuotai nuo viso Atkūrimo tvarkos įstatymo. Teismui konstatavus, kad pareiškėjas atitinka Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, yra tinkamas subjektas, turi nuosavybės teise pastatų ir statinių, pareiškėjo reiškiamas reikalavimas dėl įpareigojimo taip pat tenkintas, atsakovas įpareigotas atlikti visus jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir pagal 2013 m. rugsėjo 23 d. Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos prašymą per Taisyklėse nustatytus terminus priimti sprendimus dėl žemės sklypų suteikimo neatlygintinai nuosavybėn Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijai prie 2011 m. rugpjūčio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 930 „Dėl nekilnojamojo turto perdavimo“ perduotų ir pareiškėjo reikalavime nurodytų pastatų ir statinių.

III.

Atsakovas NŽT pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas mano, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 930 neturi teisinės reikšmės sprendžiant, ar pareiškėjui gali būti suteikti žemės sklypai nuosavybės neatlygintinai, kadangi Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies prasme nėra svarbu, kokias pagrindais ir kada buvo įgyti statiniai ir pastatai. Tarnybos nuomone, teismas nepagrįstai sprendė, jog byloje pakanka duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atitiko Atkūrimo tvarkos įstatymo 2 straipsnio reikalavimus. Teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas buvo pripažintas kokių nors atkuriamų religinių bendrijų teisių perėmėju. Tarnybos nuomone, nepriklausomai nuo to, yra ar nėra dokumentų, pagal kuriuos pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į statinius, sprendžiant žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai klausimą, Tarnyba turi nustatinėti, ar pareiškėjas atitinka Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies ir Taisyklių 7.4 papunktyje nustatytus reikalavimus. Savivaldybių sprendimai ar Vyriausybės nutarimai neatstoja Taisyklių 7.4 papunktyje nurodytų dokumentų. Tarnyba teigia nekvestionavusi Vyriausybės nutarimo Nr. 930, o tik atkreipusi teismo dėmesį į tai, kad iš šio nutarimo negalima nustatyti, ar pareiškėjas veikė iki 1940 m. liepos 21 d. ir turėjo turto, kuris buvo valstybės nusavintas arba buvo pripažintas atkuriamų religinių bendrijų teisių perėmėju Žemės reformos įstatymo prasme.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas mano, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo. Be to, mano, kad apeliacinis skundas paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą. Pareiškėjas vertina, kad byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas yra Plungės kapucinų vienuolyno teisių perėmėjas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvis Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Aplinkos ministerijos, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą tenkinti.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė mano, kad teismas netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, nepagrįstai nesivadovavo Žemės reformos įstatymo ir Taisyklių nuostatomis, o rėmėsi Vyriausybės nutarimu Nr. 930. Vyriausybė taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nesirėmė Plungės rajono savivaldybės administracijos 2010 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. AS-2000, kuriuo buvo kreiptasi į Vyriausybę dėl turto išpirkimo, kadangi Plungės rajono savivaldybės 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimu buvo nuspręsta atkurti pareiškėjui nuosavybės teises tik į dalį išlikusio nekilnojamojo turto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl žemės sklypo, kurio unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, esančio „(duomenys neskelbtini)“ dalies, ir žemės sklypo, kurio unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, esančio „(duomenys neskelbtini)“, dalies (toliau – ir Žemės sklypai), kurie suformuoti pareiškėjo lėšomis prie jo nuosavybės teise turimų pastatų ir kitų statinių, suteikimo neatlygintinai nuosavybėn pareiškėjui religinei bendrijai Lietuvos kapucinų Lurdo provincijai.

Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 23 d. prašymu kreipėsi į NŽT Jurbarko skyrių, prašydamas priimti sprendimą dėl Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai. NŽT Jurbarko skyrius ginčijamu 2013 m. spalio 11 d. raštu nurodė pareiškėjui pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincija veikė iki 1940 m. liepos 21 d. ir nuosavybės teise valdė nekilnojamojo turto, arba yra Telšių kurijos Plungės kapucinų vienuolyno teisių perėmėja. NŽT direktorius 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. lSS-(3.5)-2615, kurį ginčija pareiškėjas, nurodė, kad pagal pateiktus dokumentus negali padaryti išvados, jog Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincija veikė iki 1940 m. liepos 21 d. ir nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto, todėl mano, kad NŽT Jurbarko skyrius pagrįstai paprašė pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Plungės rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. T1-206 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į religinės bendrijos Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovicijos turėtą nekilnojamąjį turtą“, kuris yra galiojantis, pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį Plungės mieste (I t., b. l. 65). Be kita ko, šio sprendimo 2.2 punktu buvo nutarta kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę su prašymu spręsti 475 000 Lt vertės turto išpirkimo klausimą, perduodant kapucinų religinei bendrijai neatlygintinai likusius pastatus.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2011 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 930 „Dėl nekilnojamojo turto perdavimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 930), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktu, bei remdamasi Religinei bendrijai negrąžinto turto išpirkimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1275, taip pat atsižvelgdama į Plungės rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. T1-206, nutarė perduoti religinės bendrijos Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos nuosavybėn neatlygintinai valstybei nuosavybės teise priklausantį ir šiuo metu valstybės įmonės Valstybės turto fondo patikėjimo teise valdomą nekilnojamąjį turtą, kurio bendra rinkos vertė, nustatyta valstybės įmonės Valstybės turto fondo 2011 m. gegužės 31 d. – 151 000 litų, pastatus ir kitus statinius (inžinerinius) Raseinių rajono savivaldybėje (Nutarimo 1.1.1 – 1.1.3 punktai), taip pat ir pastatus bei kitus statinius (inžinerinius), kurių eksploatacijai pareiškėjas prašo suteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinius žemės sklypus nagrinėjamoje byloje.

Religinių bendrijų teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuoja Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnis numato, kad nekilnojamąjį turtą susigrąžinti turi teisę tos religinės bendrijos, kurios veikė Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. liepos 21 d. ir kurių turtas buvo valstybės nusavintas. Tokią pat teisę turi religinės bendrijos, pripažintos atkuriamų religinių bendrijų teisių perėmėjomis. Šis statusas turi būti aprobuotas atitinkamos religinės bendrijos vyriausiosios vadovybės. Ginčas dėl nustojusios veikti religinės bendrijos veiklos ir teisių perėmimo sprendžiamas teisme.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad minėtu Vyriausybės nutarimu perdavus neatlygintinai Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijai valstybei nuosavybės teise priklausantį tokios pat rūšies ir vertės nekilnojamąjį turtą – pastatus ir kitus statinius Jurbarko rajone, tuo pačiu buvo pripažinta, kad ši religinė bendrija atitinka Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 2 straipsnio nuostatas ir yra tinkamas subjektas gauti žemę nuosavybėn neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalį.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. spalio 18 d. kreipėsi su prašymu į NŽT Jurbarko skyrių, prašydamas suformuoti žemės sklypus prie nuosavybės teise turimų pastatų ir kitų statinių, grąžintų Vyriausybės nutarimu Nr. 930, reikalingus šiems statiniams eksploatuoti, ir perduoti šiuos sklypus neatlygintinai nuosavybėn. NŽT Jurbarko skyrius nustatė, kad žemės sklypai negali būti perduoti pareiškėjui nuosavybės neatlygintinai, todėl pasiūlė šiuos sklypus suteikti neatlygintinam naudojimui. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į NŽT Jurbarko skyriaus siūlymą, 2013 m. liepos 1 d. prašymu paprašė suteikti Žemės sklypus panaudai 50 metų terminui. NŽT Jurbarko skyrius 2013 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 32SK-(14.32.110.)-56 suformavo žemės sklypą (unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“) ir patvirtino šio sklypo kadastro duomenis, o 2013 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 32SK-(14.32.110.)-102 – žemės sklypą (unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“). NŽT Jurbarko skyrius 2013 m. liepos 19 d. įsakymais Nr. 32VĮ-(14.32.2.)-986 ir Nr. 32VĮ-(14.32.2.)-989 priėmė sprendimą perduoti paminėtus žemės sklypus pareiškėjui neatlygintinai naudotis (panaudai) 50 metų laikotarpiui. NŽT Jurbarko skyrius 2013  m. rugsėjo 5 d. raštu paragino pareiškėją atvykti pasirašyti panaudos sutartis, tačiau pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 23 d. pateikė prašymą, reikalaudamas suteikti žemės sklypus nuosavybėn neatlygintinai.

Valstybinės žemės suteikimą nuosavybėn neatlygintinai reglamentuoja Žemės reformos įstatymas. Šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (2004 m. liepos 15 d. straipsnio redakcija) numatė, kad religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams, kurie veikė iki 1940 m. liepos 21 d., o jų nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, ir kurie nuosavybės teise turi pastatų ir kitų statinių, Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiami nuosavybėn neatlygintinai jų naudojami šiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypai. Pažymėtina, kad minėta įstatymo nuostata, su neesminiais pakeitimais galioja nuo 2002 m. lapkričio 22 d. iki šios dienos. Iki tol, t. y. nuo 1993 m. liepos 28 d. iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. Žemės reformos įstatymas numatė, kad bažnyčių (religinių konfesijų ir jų institucijų) nuosavybės teise turėta žemė priskiriama neprivatizuojamai žemei. Žemės reformos įstatymo 8, 9, 10, 13, 15, 16, 17, 18, 19, 21, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto, kuriuo nuostata dėl bažnyčių (religinių konfesijų ir jų institucijų) nuosavybės teise turėtos žemės neprivatizavimo buvo panaikinta, aiškinamajame rašte nurodyta, kad šią nuostatą siūloma naikinti atsižvelgiant į tai, jog žemės dalies, kuri užimta religinėms bendruomenėms ir bendrijoms priklausančiais pastatais ir statiniais bei reikalinga šiems objektams eksploatuoti, kiti subjektai, išskyrus tradicines bažnyčias ir kitas religines organizacijas, neturi teisės privatizuoti. Panaikinus įstatymo nuostatą dėl bažnyčių (religinių konfesijų ir jų institucijų) nuosavybės teise turėtos žemės neprivatizavimo Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas ir Telšių vyskupijos kurijos vyskupas išreiškė susirūpinimą dėl galimybės atgauti iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą žemę. Sprendžiant šį klausimą dėl bažnyčių turėtos žemės statuso bei galimybės grąžinti bažnyčioms iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę prie kulto objektų 2001 m. rugpjūčio 3 d. buvo priimtas Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymas, įtraukiant nuostatą dėl suteikimo nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypų religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams, kurie veikė iki 1940 m. liepos 21 d., o jų nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, ir kurie nuosavybės teise turi pastatų ir kitų statinių, reikalingų šių pastatų ir statinių naudojimui ir eksploatavimui, kuri, kaip minėta, su nežymiais pakeitimais galioja iki šios dienos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalis numato valstybinės žemės suteikimą nuosavybėn neatlygintinai specialiam subjektui - religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams, kurie veikė iki 1940 m. liepos 21 d., o jų nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, ir kurie nuosavybės teise turi pastatų ir kitų statinių. Subjekto ypatumai yra lemiantys ir valstybinės žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn tikslus – suteikiami žemės sklypai, reikalingi religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams nuosavybės teise turimiems pastatams ir statiniams naudoti ir eksploatuoti. Žemė, užimta religinių institucijų naudojamų statinių, niekada nebuvo laikoma laisva.

Kaip jau minėta, bylos duomenys neginčijamai patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 23 d. Plungės rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T1-206 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į religinės bendrijos Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos turėtą nekilnojamąjį turtą“ ir Vyriausybės 2011 m. rugpjūčio 17 d. nutarimo Nr. 930 pagrindu nuosavybės teise valdo pastatus ir statinius, kurių eksploatavimui reikalingi žemės sklypai. Pastatai ir statiniai pareiškėjui buvo suteikti remiantis Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymu, kuris reglamentuoja religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris pagal buvusio LTSR (TSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas, atkūrimo tvarką ir sąlygas (1  str. 1 d.). Reikalavimai subjektui – religinei bendrijai, kuri turi teisę susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą, yra įtvirtinti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje, jie yra tapatūs reikalavimams specialiam subjektui, kuriam gali būti valstybinė žemė suteikta nuosavybėn neatlygintinai remiantis Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi. Aplinkybė, kad Atkūrimo įstatyme papildomai aptariami ir religinių bendrijų teisių perėmėjai, neturi įtakos sprendžiant dėl religinės bendrijos teisių įsigyti valstybinę žemę pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, nes teisių perėmėjas įgauna visas subjektui, kurio teisės perimtos, įstatymais suteiktas teises.

Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybinės žemės sklypų suteikimas nuosavybėn neatlygintinai, atsižvelgiant į įstatymo leidėjo siekius, galimas tik tuo atveju, kai religinės bendrijos, bendruomenės ir jų centrai jau turi nuosavybės teise pastatų ir kitų statinių. Nagrinėjamu atveju yra svarbu, kad pareiškėjui pastatai ir kiti statiniai buvo perduoti Atkūrimo įstatymo pagrindu. Plungės rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. T1-206 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į religinės bendrijos Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos turėtą nekilnojamąjį turtą“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 930 „Dėl nekilnojamojo turto perdavimo“ perdavus religinei bendrijai Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos nuosavybėn neatlygintinai nekilnojamąjį turtą, taip pat ir pastatus bei statinius, kurių eksploatacijai pareiškėjas prašo suteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinius žemės sklypus nagrinėjamoje byloje, buvo išspęsta dėl pareiškėjo religinės bendrijos Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos kaip specialaus subjekto statuso, t. y. visų statusą lemiančių teisiškai reikšmingų aplinkybių – kad subjektas, Plungės kapucinų vienuolynas, kurio teises perėmė, veikė iki 1940 m. liepos 21 d., o jo nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Šias aplinkybes nustatinėti iš naujo nėra teisinio pagrindo, nes Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo normos, atsižvelgiant į jų reglamentuojamų teisinių santykių siaurą sritį (religinių bendrijų teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas), šio įstatymo tikslus, reikalavimų teisinių santykių subjektui aspektu laikytinos specialiomis normomis. Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalis įvirtina galimybę suteikti specialiam subjektui valstybinę žemę nuosavybėn neatlygintinai, tačiau specialaus subjekto statusą lemiančios aplinkybės nustatytinos remiantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, ir nagrinėjamu atveju nustačius tokias aplinkybes suteikiant pastatus ir kitus statinius, suteikiant žemės sklypus neatlygintinai nuosavybėn šiems pastatams ir statiniams eksploatuoti, specialaus subjekto statusas neturi būti kvestionuojamas ir atitinkamos aplinkybės neturi būti nustatinėjamos iš naujo.

Remiantis tais pačiais motyvais atmestinas atsakovo argumentas, jog valstybinės žemės sklypo suteikimą religinėms bendrijoms nuosavybėn neatlygintinai reglamentuojančios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 925 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams taisyklės 7.4 punkte taip pat nustato, kad pateikiami dokumentai turi patvirtinanti, kad religinė bendrija, bendruomenė ar centras veikė iki 1940 m. liepos 21 d. ir nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto, kuris pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, todėl pareiškėjas privalėjo pateikti atitinkamas aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas priėmė į bylą pareiškėjo teikiamus įrodymus, kuriais jis siekė pagrįsti savo teisių į Plungės kapucinų vienuolyno teisių perėmimą. Tačiau skundžiamame sprendime nėra motyvų, kurie patvirtintų, kad pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus būtų vertinęs, pripažinęs, kad jie patvirtina bylai reikšmingas aplinkybes, ar jų nepatvirtina, ar kad šie duomenys nesusiję su byloje nustatinėtinomis aplinkybėmis, ar kad jie neatitinka formos reikalavimų, ar kt. Tokie motyvai privalo būti teismo sprendime, juo labiau, kad atsakovas reiškė ir atitinkamo pobūdžio atsikirtimus – kad Plungės kapucinų vienuolynas nebuvo turto savininku iki nacionalizacijos, nes turtas buvo įgytas Telšių vyskupijos kurijos vardu, kad Kauno arkivyskupijos kurijos bei Telšių vyskupijos kurijos pažymose nėra nurodomas oficialios informacijos šaltinis, todėl jos nepatvirtina bylai reikšmingų aplinkybių, ir kt.

Teisėjų kolegija dėl aplinkybių, susijusių su pareiškėjo statuso įrodinėjimu bei pareiškėjo pateiktų duomenų vertinimo byloje, akcentuoja du aspektus. Pirmasis – kaip jau buvo minėta aukščiau, yra tai, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti sprendžiama tik dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo neatlygintinai religinei bendrijai turimiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti, kadangi šie pastatai buvo suteikti pareiškėjui Atkūrimo įstatyme nustatytu būdu, jo specialaus subjekto statusą nulemiančios aplinkybės iš naujo neturėjo būti nustatinėjamos iš naujo.

Kitas aspektas yra susijęs su ydingu pareiškėjo į bylą pateiktų dokumentų turinio interpretavimu. Pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tokią pat teisę (susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą) turi religinės bendrijos, pripažintos atkuriamų religinių bendrijų teisių perėmėjomis. Šis statusas turi būti aprobuotas atitinkamos religinės bendrijos vyriausiosios vadovybės. Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincija yra Mažesniųjų Brolių Kapucinų ordino vienuolijos, priklausančios Katalikų Bažnyčiai, dalis. Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutarties (Konkordato) dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų, sudarytos 2000 m. gegužės 5 d., 1 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublika ir Šventasis Sostas sutinka, jog tiek Katalikų Bažnyčia, tiek Valstybė yra nepriklausomos bei autonomiškos kiekviena savo srityje. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso antrosios knygos 2.37 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad religinės bendruomenės ir bendrijos bei jų struktūriniai padaliniai, turintys juridinio asmens teises, veikia pagal savo kanonus, statutus ar kitas normas, tiek kiek jie neprieštarauja įstatymams. Tai reiškia, kad apie pareiškėjo Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos teisių apimtį, taip pat ir Plungės kapucinų vienuolyno teisių perėmimą, turi būti sprendžiama pagal Mažesniųjų Brolių Kapucinų Generalinės kurijos, Krokuvos Mažesniųjų Brolių Kapucinų provincijos bei Lietuvos Vyskupų Konferencijos pateiktus duomenis. Nagrinėjamu atveju dėl antro pasaulinio karo metu nustojusios veikti religinės bendrijos Plungės kapucinų vienuolyno veiklos ir teisių perėmimo ginčo nėra, t. y. nėra duomenų apie kitus subjektus, pretenduojančius į tų pačių teisių perėmimą.

Administracinėje byloje pateikiama Telšių vyskupijos kurijos pažyma, parengta 1998 m. gruodžio 18 d. Nr. 1651 apie tai, kad Kapucinų vienuolynas, įsisteigęs Plungėje 1928 metais, turėjo įsigijęs pastatus „(duomenys neskelbtini)“ gatvėje Nr. 25 ir Nr. 28 ir savo rūpesčiu ir savo lėšomis pasistatęs pastatą gimnazijai (dabartinė III vidurinė mokykla); visi minėti pastatai buvo apiforminti Telšių vyskupijos kurijos vardu; kadangi de facto visi aukščiau minėti pastatai ir po jais esanti žemė priklausė Kapucinų vienuolijai, Telšių vyskupija jų naudai atsisako bet kokių pretenzijų (I t., b. l. 36). Šioje pažymoje nurodyta informacija atitinka Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. rugsėjo 24 d. pažymėjime NR 06-P nurodytus duomenis (I t., b. l. 37-38). Taip pat byloje pateikiama Lietuvos vyskupų Konferencijos Pirmininko 2014 m. gegužės 19 d. pažyma Nr. 1-220/14 apie tai, kad „1990 m. vasario 11 d. raštu Prot. N. 00896/90, Generalinis mažųjų Brolių kapucinų Ordino Ministras, veikdamas pagal Kanonų teisės jam suteikiamas prerogatyvas, įsteigė Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovinciją, registruotą kaip tradicinė religinė bendrija ar bendruomenė (kodas 192083255), kuri yra iki antrojo pasaulinio karo veikusio Plungės kapucinų vienuolyno teisių perėmėja“ (II t., b. l. 74). Pažymoje nurodytus duomenis patvirtina Mažesniųjų Brolių Kapucinų Generalinio Ministro 1990 m. vasario 11 d. dekretas (II t., b.l. 69-70), Mažesniųjų Brolių Kapucinų Generalinės kurijos Romoje 2014 m. sausio 14 d. ir Krokuvos Mažesniųjų Brolių Kapucinų provincijos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. raštai  (I t., b. l. 120, 121). Šie Mažesniųjų Brolių Kapucinų Generalinės kurijos, Krokuvos Mažesniųjų Brolių Kapucinų provincijos bei Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininko pateikti duomenys turi būti laikomi patikimais ir pagrįstais, jų neteisėtas kvestionavimas, kai nėra ginčo dėl teisių perėmimo ir neteikiami jokie duomenys, kuriais pirmieji būtų paneigiami, neatitiktų Konkordate įtvirtinto Katalikų Bažnyčios autonomiškumo principo. Taigi atsakovas neteisėtai, neturėdamas pagrindo, neteikdamas jokių duomenų, reiškė abejones tiek dėl Plungės kapucinų vienuolyno turėtų iki nacionalizacijos teisių į grąžintą turtą apimties, tiek dėl pareiškėjo Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos teisių perėmimo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, papildžiusi teismo sprendimo motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė pagrįstą išvadą, kad byloje esant duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas nuosavybės teise valdo statinius, į kuriuos jam atkurtos nuosavybės teisės Atkūrimo įstatymo pagrindu, tai yra pakankamas pagrindas žemės suteikimui neatlygintinai pareiškėjui Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pagrindu. Pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, iš esmės tinkamai jas įvertino, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių Atkūrimo įstatymo ir Žemės reformos įstatymo normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.