Civilinė byla Nr. e2-918-516/2016

Teismo proceso Nr. 2-55-3-00190-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 12 d.  

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Makey Studio“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Litsera“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas prašymas  taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-3824-467/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Makey Studio“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei ,,Litsera“ ir bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Alson“ dėl skolos priteisimo ir sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiomis.

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė ,,Makey Studio“ (toliau – UAB ,,Makey Studio“) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Litsera“ (toliau – UAB ,,Litsera“) 1 101 533,29 Eur skolą, delspinigius, procesines palūkanas; pripažinti atsakovės UAB ,,Litsera“ 2015 m. sausio 19 d. pranešimą apie 2014 m. rugpjūčio 29 d. Rangos sutarties Nr. LT2014/08/29 nutraukimą niekiniu ir negaliojančiu; pripažinti atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Alson“ (toliau – BUAB ,,Alson“) 2015 m. sausio 19 d. pranešimą apie 2014 m. rugsėjo 1 d. Rangos sutarties Nr. LT2014/09 nutraukimą niekiniu ir negaliojančiu.   

Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės UAB ,,Litsera“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pingines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, kurių suma ar vertė neviršija ieškinio sumos, ir uždrausti jai vykdyti gyvenamojo namo, esančio Užupio g. 13, Vilniuje, statybos darbus. Ieškovė nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, atsakovės, vienašališkai nutraukdamos sudarytas Rangos sutartis, akivaizdžiai piktnaudžiauja turimomis teisėmis ir siekia išvengti skolos sumokėjimo.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 3 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino iš dalies ir areštavo atsakovės UAB ,,Litsera“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turtines teises, turto nesant ar esant nepakankamai pinigines lėšas, kurių suma ar vertė neviršija 1 101 533,29 Eur; kitą prašymo dalį atmetė. 

Teismas, įvertinęs pateiktą ieškinį, nustatė, kad ieškinio pagrindas ir dalykas suformuluoti aiškiai,  faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas, išdėstytos detaliai, pateikti jos reikalavimus tikėtinai pagrindžiantys įrodymai, todėl konstatavo, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus.

Taip pat teismas nustatė, kad ieškinio suma yra 1 101 533,29 Eur; kad duomenų apie atsakovės UAB ,,Litsera“ finansinę padėti nėra pateikta. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes konstatavo, kad nagrinėjamoje bylos stadijoje nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ir netaikius atsakovės turto arešto, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).  

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad kita prašoma laikinoji apsaugos priemonė – gyvenamojo namo statybos darbų uždraudimas, nėra susijusi su ieškinio dalyku, atsisakė ją taikyti.

3. Atskirųjų skundų argumentai

Ieškovė UAB „Makey Studio“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarties dalį, kuria jos prašymas atmestas, ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą tenkinti visiškai. Nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis siekiama uždrausti vykdyti statybos darbus, yra nesusijusios su ieškinio dalyku. Ieškiniu prašoma ne tik priteisti skolą, bet ir toliau tęsti statybos rangos teisinius santykius. Nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomu, nes darbus tęs kiti rangovai.  

Atsakovė UAB „Litsera“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas, vertindamas ieškinio tikėtiną pagrįstumą, neatsižvelgė į tai, kad  darbų priėmimo–perdavimo aktai, kurių pagrindu galėjo būti išrašytos ieškinyje nurodytos PVM sąskaitos faktūros, nebuvo pasirašyti; darbai, nurodyti PVM sąskaitose faktūrose realiai nebuvo atlikti; minėtos sąskaitos išrašytos ne UAB ,,Litsera“, o BUAB ,,Alson“, šios sąskaitos yra anuliuotos ir negaliojančios; atsakovių susitarimas reglamentavo ne atsakovės BUAB ,,Alson“ skolos perkėlimą atsakovei UAB ,,Litsera“, o tam tikrų teisių ir pareigų perdavimą. 
2.   Teismas, neinformavęs apie posėdį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atėmė galimybę pateikti įrodymus, susijusius su įmonės finansine padėtimi. Įmonei priklauso didelės vertės turtas, ji vykdo ūkinę–komercinę veiklą, neturi pradelstų įsipareigojimų.
3. Teismas negalėjo priimti ieškinio, nes už jį nesumokėtas CPK nustatyto dydžio žyminis mokestis. Bankrutuojančios įmonės atžvilgiu pareikštas tik neturtinis reikalavimas, tuo tarpu skolą prašomą priteisti tik iš atsakovės UAB ,,Litsera“, todėl už ši reikalavimą turi būti sumokėtas žyminis mokestis. 

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskiruosiuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).    

Nagrinėjamu atveju apeliantė UAB ,,Makey Studio“ nesutinka su skundžiamos teismo nutarties dalimi, kuria atmestas jos prašymas uždrausti UAB ,,Litsera“ vykdyti gyvenamojo namo, esančio Užupio g. 13, Vilniuje, statybos darbus, pasak apeliantės, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė nėra susijusi su ieškinio dalyku, nes teismui patenkinus ieškinį ir pripažinus Rangos sutartis nutrauktas neteisėtai, statybos darbai gali būti įvykdyti kitų rangovų, todėl teismo sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomu. Tuo tarpu apeliantė UAB ,,Litsera“ nesutinka su teismo nutarties dalimi, kuria prašymas patenkintas iš dalies, pasak jos nėra CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, mano, kad ieškinys negalėjo būti priimtas, nes už jį nesumokėtas CPK numatyto dydžio žyminis mokestis.

Dėl apeliantės UAB ,,Litsera“ atskirojo skundo argumentų   

              CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme nustatytos dvi privalomos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).

Tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali būti suprantamas kaip ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų išsami analizė, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti galutinio kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams pagrįsti ir pan.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

Apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, remiasi tuo, kad teismas tinkamai neįvertino, ar ieškovės pateikti įrodymai yra pakankami ieškovės nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, ar tos aplinkybės sudaro pagrindą priteisti skolą. Tačiau, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teismų praktiką, akivaizdu, kad tiek PVM sąskaitose–faktūrose nurodytų darbų atlikimo / neatlikimo, sąskaitų anuliavimo, tiek atsakovių BUAB ,,Alson“  ir UAB ,,Litsera“ susitarimo turinio vertinimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, t. y. nagrinėjant ieškovės ieškinį iš esmės turi būti aiškinamasi, ar ieškovės nurodytų argumentų (aplinkybių) ir jiems patvirtinti pateiktų įrodymų pakanka tenkinti ieškovės reikalavimą priteisti skolą. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką, išdėstė faktines aplinkybes bei pateikė jos reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus.

Dėl nurodytų priežasčių atmestini kaip neapgrįsti apeliantės argumentai, kad pateiktas ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas.

Nors apeliantė pagrįstai nurodo, kad didelė ieškinio suma pati savaime nesudaro besąlyginio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir teismas bet kuriuo atveju privalo ginčo sumą įvertinti, atsižvelgdamas į konkrečias bylos faktines aplinkybes, inter alia konkretaus atsakovo turtinę padėtį (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2014 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-879/2014; 2016 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-304-236/2016, kt.), kartu atkreiptinas dėmesys, jog taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, jog egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-897/2014).

Kaip matyti iš apeliantės UAB ,,Litsera“ su atskiruoju skundu pateiktų duomenų, didžiąją dalį jos akcentuojamo ir gerą finansinę padėtį, jos nuomone, patvirtinančio turto vertės sudaro nekilnojamasis turtas, esantis Užupio g. 13, Vilniuje, (106 515 Eur) ir kitas materialus turtas (80 702,38 Eur). Iš paminėtų duomenų matyti, kad nurodyto turto rinkos vertė yra 187 217,38 Eur (el. b. t. 1, b. l. 57-71), kai tuo tarpu ieškinio suma yra beveik šešis kartus didesnė (1 101 533,29 Eur). Apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė oficialių  jos finansinę būklę atspindinčių įrodymų (įmonės balanso, pelno (nuostolių) ataskaitos ir kt.). Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškinio suma atsakovei nėra didelė ir pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrįstų prielaidų manyti, jog grėsmė, kad teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas, yra konkrečiu atveju tikėtina.   

Taip pat atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teismas negalėjo priimti nagrinėti ieškinio, nes už jį nesumokėtas žyminis mokestis, o atlesti nuo jo mokėjimo pagrindo nebuvo, nes turtinis reikalavimas reiškiamas įmonei, kuri nėra bankrutuojanti.  

Visų pirma pažymėtina, kad pagal CPK 137 straipsnio 5 dalį atskirasis skundas gali būti paduodamas tik dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta ieškinį priimti. Tuo tarpu nutartis (šiuo atveju – teisėjo rezoliucija), kuria ieškinys priimtas, yra neskundžiama, todėl toks reikalavimas negali būti apeliacijos objektu, atitinkamai, atskirojo skundo argumentai, susiję su nepagrįstai pradėtu bylos procesu, nėra nagrinėtini kaip nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumą ar neteisėtumą pagrindžiantys motyvai. Taip pat pažymėtina, kad apeliantė 2016 m. vasario 15 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą įpareigoti ieškovę pašalinti ieškinio trūkumus – sumokėti žyminį mokestį už ieškinį (el. b.  t. 1, b.  l. 73-74). Teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartimi šis prašymas atmestas, konstatavus, kad viena iš atsakovių yra bankrutuojanti įmonė,  todėl ieškovas neturi mokėti žyminį mokestį už ieškinyje reiškiamus reikalavimus. Taigi, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, rezoliucija priėmęs ieškinį (kuri, minėta, negali būti apeliacijos objektu), pakartotinai, atsižvelgęs į UAB ,,Listera“ pateiktą prašymą, išnagrinėjo klausimą dėl proceso pradžios teisėtumo ir konstatavo nesant pagrindo taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą. Ši nutartis taip pat nėra šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektu, todėl plačiau nėra pasisakoma dėl argumentų ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas priėmėm ieškinį, nepareikalavęs, kad už jį būtų sumokėtas žyminis mokestis.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybės, konstatuoja, kad pagrindo apeliantės UAB ,,Litsera“ atskirajame skunde nurodytais argumentais naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, nėra (CPK 144 straipsnio 1 dalis). 

Dėl apeliantės UAB ,,Makey Studio“ atskirojo skundo argumentų  

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1268/2014; 2014 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1472/2014 ir kt.).

Pažymėtina, kad teisės normos negali išimtinai ginti tik vienos šalies, pareiškusios reikalavimus, kurių įvykdymo užtikrinimą garantuoja įstatymo normos, teises, ignoruojant kitos šalies priešingus interesus. Teismas turi įvertinti galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Tuo atveju, jeigu dėl tokių priemonių taikymo atsakovas (ieškovas) patirtų neproporcingų suvaržymų ar nuostolių, kurie ieškinio atmetimo atveju galėtų būti sunkiai atlyginami, laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti netaikomos, jei net ir egzistuotų ieškovui (atsakovui) palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, jog teisės netrukdomai naudotis nuosavybe suvaržymas visada turi nustatyti „teisingą pusiausvyrą“ tarp bendrojo intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų asmens pagrindinių teisių apsaugai; turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr., pvz., Immobiliare Saffi v. Italy (GC), no. 22774/93). Norėdamas pasiekti teisingą pusiausvyrą tarp savininko teisių ir bendruomenės interesų, teismas turi patikrinti, ar dėl valstybės kišimosi (kuris gali pasireikšti ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymu) asmuo neturėjo prisiimti neproporcingos ir pernelyg didelės naštos (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą byloje JGK Statyba ir Guselnikovas v. Lietuva).

Sutiktina su apeliante, kad jos prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su bylos dalyku (būtent su reikalavimu pripažinti rangos sutarčių nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu), kadangi tuo atveju, jeigu būtų patenkintas šis reikalavimas, rangos santykiai tarp ieškovės ir vienos iš atsakovių turėtų būti atkurti ir sutartys vykdomos toliau. Tačiau, įvertinus tarp bylos šalių susiklosčiusią faktinę situaciją, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą bei pirmiau nurodytą teismų praktiką, konstatuotina, kad šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – statybos darbų uždraudimas – neproporcingai pažeistų atsakovės AUB ,,Litsera“ teises ir neužtikrintų bylos šalių interesų pusiausvyros.

Kaip matyti iš bylos medžiagos atsakovė UAB ,,Litsera“ yra sudariusi preliminariąsias buto pirkimo–pardavimo sutartis, kuriomis įsipareigojo per nustatytą terminą pastatyti ir parduoti butus, esančius adresu Užupio g. 13, Vilniuje; neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų – mokėti baudą (el. b. t. 1, b. l. 79-97). Nors disponavimas atsakovei priklausančiu turtu ir yra apribotas ir atsakovė bet kokiu atveju neturėtų galimybės be atskiro teismo leidimo vykdyti sudarytas preliminariąsias sutartis, situacija, kuomet tikėtina gana ilgą laiką, kol vyks teismo procesas, atsakovas neturėtų galimybės ne tik perleisti turtą, bet ir gerinti jam priklausančio turto būklę ir atitinkamai didinti jo vertę, pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, atsakovės nuostolius tik didintų (t. y. atsakovės turto būklė liktų įšaldyta ir, tikėtina, galėtų netgi blogėti), o šio ieškinio reikalavimo nepatenkinimo atveju statybos darbus vis tiek reikėtų atlikti; tuo tarpu ieškinio patenkinimo atveju ( pripažinus Rangos sutarčių nutraukimą neteisėtu), ieškovės nuostolius sudarytų negautos pajamos už darbus, kuriuos ji pagal sutartis galėtų atlikti, bet nebūtų atlikusi. Taigi akivaizdu, kad tikėtini vienos ir kitos ginčo šalies nuostoliai nėra lygiaverčiai, dėl prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymo atsakovei kiltų kur kas daugiau neigiamų padarinių, nei ieškovei, jeigu prašomas draudimas nebūtų taikomas. Todėl siekiant užtikrinti bylos šalių interesų pusiausvyrą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog laikinosios apsaugos priemonės, t. y. ginčo objekto statybos darbų uždraudimas, netaikytinos (CPK 145 straipsnio 2 dalis).

Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskiruosiuose skunduose išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

              Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                    Rasa Gudžiūnienė