Civilinė byla Nr. e2-567-910/2025
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00194-2025-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2; 3.1.18.2.1; 3.1.18.2.3; 3.3.2.6.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugpjūčio 29 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vigrista“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo D. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vigrista“ dėl nuostolių atlyginimo pareiškimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. M. pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, kuriuo prašė: 1) laikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vigrista“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o tokio turto nesant – pinigines lėšas dėl 204 952 Eur dydžio reikalavimo; 2) nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdyti skubiai; 3) laikinąsias apsaugos priemones taikyti nepranešus atsakovei.
2. Nurodė, kad ketinamas reikšti ieškinys yra pagrįstas, vertinant jį preliminariai, neturėtų kilti abejonių dėl pareiškėjo reikalavimo atsakovei ar kad reikalavimas reiškiamas nesąžiningai. Preliminarioje pirkimo–pardavimo sutartyje šalys susitarė, kad ieškovas nupirks, o atsakovė parduos nekilnojamąjį turtą. Tačiau atsakovė nesilaikė susitarimo ir turtą pardavė kitiems asmenims, netgi negrąžindama iš ieškovo gauto avanso. Ieškovo įsitikinimu, jis turi teisę reikalauti iš atsakovės nuostolių, patirtų dėl nesudarytos pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties, atlyginimo. Atsakovė imitavo derybas su ieškovu dėl turto pirkimo–pardavimo paskutines dvi savaites, kai pati slapčia sudarinėjo sandorį su kitais asmenimis. Ji atidėjo sandorio su ieškovu sudarymą remdamasi vadovo liga, vėliau – dėl jo komandiruotės ir advokatės užimtumo, t. y. atsakovė elgėsi labai nesąžiningai. Ieškovo įsitikinimu, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovei bus suteiktas pranašumas. Ji toliau galės neteisėtai naudotis ieškovo turtu, ieškovo interesai bus šiurkščiai pažeidžiami, nes jis negali naudotis savo turtu. Ieškinio parengimas užtruko, nes reikia surinkti visą šalių susirašinėjimą, ieškovo ir trečiųjų asmenų susirašinėjimą, pavedimus, sudarytas sutartis, taip pat būtina gauti atsakovės namo su žemės sklypu pardavimo sutartį ir įvertinus joje nurodytą kainą, kad galima būtų nustatyti pareiškėjo patirtus nuostolius (negautą naudą).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Kauno apygardos teismas 2025 m. gegužės 5 d. nutartimi ieškovo D. M. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo patenkino: areštavo 204 952 Eur vertės atsakovei UAB „Vigrista“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovei areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį, bet uždraudžiant visu areštuotu turtu disponuoti. Nustačius, kad atsakovė neturi pakankamai materialiojo turto, teismas areštavo 204 952 Eur atsakovės piniginių lėšų, esančių bankų sąskaitose, leidžiant atsakovei iš areštuotų lėšų mokėti darbo užmokestį, mokesčius valstybei ir socialinio draudimo įmokas.
3. Susipažinęs su ieškovo prašymu, teismas nustatė, kad jis ketina reikšti atsakovei ieškinį dėl 46 000 Eur sumokėto avanso ir 158 952 Eur nuostolių atlyginimo priteisimo.
4. Teismas pažymėjo, kad ieškovas aiškiai nurodė prašymą pagrindžiančius argumentus, pridėjo tam tikrus dokumentus, kurie, jo manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Būsimą ieškinį teismas įvertino kaip preliminariai pagrįstą, pažymėjęs, kad nėra duomenų, kurie akivaizdžiai paneigtų jo pagrįstumą.
5. Remdamasis pateiktais duomenimis teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovė 2024 m. birželio 11 d. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė, kaip pardavėja, įsipareigojo ieškovui, kaip pirkėjui, parduoti nekilnojamąjį turtą – pastatą su žemės sklypu (duomenys neskelbtini), o ieškovas įsipareigojo šį turtą nupirkti už 460 000 Eur iki 2024 m. rugsėjo 2 d. (sutarties 2.3 papunktis). Ieškovas taip pat įsipareigojo sumokėti atsakovei 46 000 Eur avansą (sutarties 4.1 papunktis) ir jį sumokėjo 2024 m. birželio 25 d. į atsakovės banko sąskaitą. Atsakovė turtą pardavė kitiems asmenims, dėl to, pareiškėjo teigimu, jis patyrė 158 952 Eur nuostolių.
6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašyme nurodė objektyvias priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. tai, jog reikia surinkti šalių, ieškovo ir trečiųjų asmenų susirašinėjimą, pavedimus, sudarytas sutartis, taip pat būtina gauti atsakovės namo su žemės sklypu pardavimo sutartį ir, įvertinus joje nurodytą kainą, nustatyti pareiškėjo patirtų nuostolių (negautos naudos) dydį.
7. Teismas padarė išvadą, kad pateikti įrodymai leidžia nuspręsti, jog, netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, gali kilti grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, t. y. atsakovė gali paslėpti (perkelti) savo turtą, dėl to ieškovas prarastų galimybę kuria nors dalimi patenkinti savo reikalavimą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
1. Atsakovė UAB „Vigrista“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2025 m. gegužės 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti ieškovo D. M. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Vien ieškinio pareiškimas nereiškia atsakovės nesąžiningumo. Teismas nenurodė, kokie rašytiniai įrodymai pagrindžia grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.
9.2. Šalių bendru sutarimu pagrindinę sutartį buvo numatyta sudaryti 2024 m. rugsėjo 16 d. Tačiau ieškovas neatvyko sudaryti sandorio, pagrindinės sutarties sudarymo data buvo atidėta ieškovo prašymu. Vadovaujantis šalių pasirašytos preliminariosios sutarties 3.1 papunkčiu, atsakovė buvo pasirengusi pateikti atnaujintą turto kadastrinę bylą pagal pastato faktinę būklę.
9.3. Ieškovas nuo 2024 m. rugsėjo 16 d. nustojo bendrauti su atsakove, 2024 m. rugsėjo 30 d. elektroniniu laišku atsakovės direktorius informavo ieškovą, kad preliminarioji sutartis nustojo galioti ir turto pardavimo kaina nuo 2024 m. spalio 4 d. kyla iki 465 000 Eur. Ieškovas 2024 m. spalio 5 d. elektroniniu laišku patvirtino, kad su nurodytomis sąlygomis sutinka. Atsakovės atstovas 2024 m. spalio 8, 13, 21 ir 30 dienomis vėl kreipėsi į ieškovą dėl pagrindinės sutarties sudarymo, nurodydamas, kad, nesudarius pagrindinės sutarties iki 2024 m. lapkričio 4 d., preliminarioji sutartis nebegalios. Atsakymo į šiuos laiškus atsakovė iš ieškovo nesulaukė. Taigi, preliminarioji sutartis negalioja nuo 2024 m. lapkričio 4 d.
9.4. Ieškovas 2025 m. vasario 24 d. pateikė atsakovei pretenziją (toliau – pretenzija), kurioje nurodė, kad sutartis nutraukta dėl atsakovės kaltės ir pareikalavo, kad atsakovė grąžintų 46 000 Eur avansą arba parduotų turtą ieškovo klientams. Su tokia ieškovo pozicija atsakovė nesutiko.
9.5. Ieškovas nurodė, kad, sudarydamas preliminariąją sutartį, veikė kaip trečiųjų asmenų tarpininkas įsigyjant nekilnojamąjį turtą. Tai patvirtina, kad ieškovo veiksmuose, sudarant preliminariąją sutartį, buvo versliškumo požymių, t. y. ieškovas turtą norėjo įgyti tam, jog gautų papildomų pajamų iš šio turto perleidimo tretiesiems asmenims. Taigi, tarp šalių susiklostė ne vartojimo teisiniai santykiai.
9.6. Ieškovui vengiant sudaryti pagrindinę sutartį, preliminarioji sutartis atsakovės nutraukta nuo 2024 m. lapkričio 4 d. dėl ieškovo kaltės. Vadovaujantis preliminariosios sutarties 6.1 papunkčiu, neįvykus sandoriui dėl ieškovo kaltės, atsakovė turi teisę pasilikti 50 procentų, t. y. 23 000 Eur, gauto avanso, kuris buvo sumokėtas 2024 m. birželio 25 d. UAB „Soliris“ atliktu bankiniu mokėjimu. Nuo pretenzijos gavimo vyko ieškovo ir atsakovės derybos dėl 23 000 Eur avanso grąžinimo ieškovui, bet ne dėl preliminariosios sutarties modifikavimo ir turto pardavimo ieškovui. Tačiau, kadangi antstolio Aleksandro Selezniovo kontoroje ieškovo atžvilgiu vykdoma ne viena vykdomoji byla, atsakovei neaišku, ar nurodytą sumą reikia pervesti į ieškovo banko sąskaitą, UAB „Soliris“ ar antstoliui Aleksandrui Selezniovui. Turtas 2025 m. balandžio 24 d. buvo parduotas tretiesiems asmenims, nes nuo 2024 m. lapkričio 4 d. preliminarioji sutartis su ieškovu yra nutraukta dėl jo kaltės.
9.7. Ieškovas ir pirmosios instancijos teismas atsakovės nesąžiningumą sieja su avanso negrąžinimo ieškovui faktine situacija ir turto pardavimu tretiesiems asmenims. Ieškovas nepateikė teismui duomenų, kurie pagrįstų atsakovės ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti jai priklausantį turtą ar kitokią grėsmę teismo sprendimo įvykdymui dėl atsakovės veiksmų, duomenų apie atsakovės mokumą.
9.8. Atsakovė UAB „Vigrista“ yra oficialus Čekijos kompanijos „Frujo“ a. s. atstovas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Jos platinamos prekės yra tiekiamos didžiausiems Lietuvos Respublikoje pieno gamintojams, kurių produkcija parduodama didžiausiuose prekybos centruose. Atsakovei laiku nepatiekus prekių (už kurias jis turi atsiskaityti su savo tiekėjais), sutriktų visa nurodyta tiekimo grandinė. Atsakovė veiklą vykdo beveik 18 metų. Iš viešai prieinamų duomenų interneto puslapyje rekvizitai.vz.lt ir kartu su atskiruoju skundu atsakovės pateikto metinio 2024 m. balanso matyti, kad atsakovė turėjo 408 285 Eur vertės nuosavo kapitalo, kuris nuo 2023 m. padidėjo daugiau nei 20 000 Eur. 2025 m. gegužės mėnesio duomenimis, atsakovė neturėjo skolų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV) ar Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI).
9.9. Ieškovo prašyme nurodyta aplinkybė, kad atsakovė 2025 m. balandžio 24 d. perleido turtą tretiesiems asmenims, yra neaktuali, nes preliminarioji sutartis su ieškovu nuo 2024 m. lapkričio 4 d. nutraukta dėl ieškovo kaltės, o ieškovas nenurodo atsakovei, kur pervesti pagal preliminariąją sutartį sumokėto avanso dalį – 23 000 Eur. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne atsakovės galimas nesąžiningumas šalių tarpusavio santykiuose, bet atliekami ar realiai ketinami atlikti atsakovės veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį. Šiuo atveju ieškovas nepateikė argumentų ar įrodymų, kurie leistų daryti tikėtiną išvadą apie atsakovės siekį išvengti ieškovui galbūt palankaus sprendimo vykdymo. Aplinkybė, kad atsakovė perleido jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovės nesąžiningumo, nes draudimas perleisti nekilnojamąjį turtą nebuvo taikomas, o preliminarioji sutartis nutraukta dėl ieškovo kaltės.
9.10. Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, taip pat suklydo vertindamas antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimą – atsakovės sąžiningumą ir siekį išvengti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemones sutrikdys bendrovės veiklą – strigs atsikaitymai su tiekėjais, dėl to sustos atsakovės gamyba, dėl ieškovo nepagrįsto prašymo ir ieškinio atsakovė negalės įvykdyti sutartinių įsipareigojimų savo užsakovams.
1. Ieškovas D. M. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atsakovės UAB „Vigrista“ atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2025 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Iš ieškovo pateikto ieškinio ir jame nurodytų aplinkybių apie preliminariosios sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybes akivaizdu, kad ieškovo reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas.
10.2. Kadangi visam statiniui nupirkti sutarties sudarymo metu ieškovas neturėjo visos sumos pinigų, jis buvo susitaręs su pinigus skolinančia įmone dėl paskolos statiniui pirkti suteikimo. Statinį ieškovas planavo pirkti siekdamas jį parduoti brangiau dalimis, nes pastatas yra buvo viešbučio paskirties, jame suformuoti atskiri numeriai su virtuvėmis, tualetais ir atskirais kambariais, t. y. patalpos suformuotos kaip atskiri butai.
10.3. Ieškovas, siekdamas iki preliminariojoje sutartyje numatyto 2024 m. rugsėjo 2 d. termino nupirkti statinį, surado atskirų jo dalių pirkėjus, kurių pinigais būtų nupirkęs iš atsakovės visą statinį. Ieškovas ir E. N. 2024 m. birželio 28 d. pasirašė preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2024/06/24; 2024 m. liepos 12 d. ieškovas ir L. A. sudarė preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2024/07/12; 2024 m. liepos 28 d. ieškovas ir UAB „Oringas“ sudarė preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2024/07/28 dėl patalpų ginčo pastate pirkimo–pardavimo. Taigi, ieškovas turėjo visą sumą (netgi daugiau) nupirkti ginčo pastatą iš atsakovės (300 000 Eur + 87 732 Eur + 86 820 Eur = 474 552 Eur) dar iki 2024 m. rugsėjo 2 d., tačiau atsakovė nesutiko sudaryti pagrindinės sutarties. Be to, ieškovas sudarė preliminariąją sutartį dėl trijų trečiojo aukšto patalpų pardavimo už bendrą 180 800 Eur kainą ir dar vieną preliminariąją sutartį dėl 36 kv. m ploto patalpų, esančių antrame aukšte pardavimo už 92 000 Eur. Taigi, ieškovas turėjo gauti iš viso 287 352 Eur pelno (474 552 Eur + 60 000 Eur + 61 000 Eur + 59 800 Eur – 460 000 Eur).
10.4. Pagal susitarimą ieškovas turėjo perleisti papildomai žemės sklypą už 160 000 Eur atsakovės direktoriaus dukters vyrui V., ieškovo grynasis pelnas turėjo būti 127 352 Eur. Tačiau dėl atsakovės kaltės nurodyto pelno negavo, nes atsakovė 2025 m. balandžio 28 d. visą pastatą pardavė tretiesiems asmenims už beveik 100 000 Eur didesnę kainą, nei buvo sutarusi su ieškovu. Be to, pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas preliminariąsias sutartis ieškovas turi sumokėti 29 000 Eur baudų, kurių suma įskaičiuojama į ieškovo nuostolius. E. N. iš ieškovo prisiteisė 5 000 Eur baudą, 5 proc. palūkanas ir 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, 1 100 Eur vykdymo išlaidų antstoliui. Bendras ieškovo patirtas nuostolis – 158 952 Eur, neatsižvelgus į tai, kad kiti potencialūs pirkėjai gali pareikšti ieškinius dėl papildomų nuostolių atlyginimo. Be to, atsakovė negrąžino ieškovui jo sumokėto 46 000 Eur avanso. Dėl to ieškovas ieškiniu prašo iš atsakovės priteisti 46 000 Eur avansą ir 158 952 Eur nuostolių.
10.5. Ieškovo nuomone, atsakovės elgesys (turint galiojančią preliminariąją sutartį su ieškovu parduoti turtą kitiems pirkėjams, nenutraukus preliminariosios sutarties) įrodo, kad atsakovė yra akivaizdžiai nesąžininga. Galiojant preliminariajai sutarčiai, atsakovė paskelbė apie turto pardavimą už 200 000 Eur didesnę kainą (atsakovė 2024 m. gruodžio 10 d. buvo įkėlusi skelbimą dėl pastato pardavimo už 675 000 Eur).
10.6. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad preliminarioji sutartis su ieškovu negaliojo. Sutarties galiojimą patvirtina šalių elgesys. Nors atsakovė teigia, kad preliminarioji sutartis nutraukta nuo 2024 m. lapkričio 4 d. dėl ieškovo kaltės, tačiau atsakovės vadovas derybas su ieškovu tęsė ir po lapkričio 4 dienos. Naują kadastro bylą atsakovė ieškovui atsiuntė tik 2024 m. gruodžio 9 d., nors pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį šalys turėjo sudaryti iki 2024 m. rugsėjo 2 d. Šie veiksmai akivaizdžiai įrodo, kad šalių ikisutartiniai santykiai tęsėsi. 2024 m. gruodžio 10 d. atsakovės vadovo ir ieškovo SMS žinutės aiškiai rodo, kad šalys toliau tarėsi dėl pastato pirkimo, po šios datos ieškovas negavo jokio pranešimo apie preliminariosios sutarties nutraukimą.
10.7. Atsakovė nesąžiningai vesdama derybas su ieškovu ir neleisdama jo surastiems pirkėjams turtą įsigyti bendrai, remdamasi tuo, kad preliminarioji sutartis sudaryta tik su ieškovu, taip pat to, jog nepatogu, kad du iš pirkėjų moka banko pavedimais, tyčia vilkino laiką ir ieškojo pirkėjų, kurie nupirktų turtą brangiau. Tai patvirtina faktas, kad ginčo turtas buvo parduotas kitiems pirkėjams, kurie taip pat buvo keli ir atsiskaitė skolintomis lėšomis.
10.8. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė elgėsi nesąžiningai, todėl yra labai didelė tikimybė, jog atsakovė slėps turtą ir vengs sprendimo įvykdymo. Šalys preliminariojoje sutartyje sulygo, kad, neįvykus sandoriui dėl ieškovo kaltės, atsakovė turi teisę pasilikti 50 procentų, t. y. 23 000 Eur iš ieškovo gauto 46 000 Eur avanso. Tačiau atsakovė daugiau kaip pusę metų nuo jos deklaruojamos sutarties nutraukimo dienos negrąžina 23 000 Eur avanso. Tai rodo, kad atsakovės turtinė padėtis nėra gera. Atskirajame skunde ieškovė ignoruoja faktą, kad ji pasielgė nesąžiningai ir savo turtą pardavė brangiau kitiems asmenims, nei buvo sutarusi su ieškovu.
10.9. Ieškovas nesutinka, kad atsakovės turtinė padėtis yra gera. Iš pateikto atsakovės balanso matyti, kad ji 2024 m. gruodžio 31 d. turėjo 278 000 Eur vertės ilgalaikio turto, kurį sudarė šiuo metu parduotas pastatas, taigi, ji dabar ji neturi ilgalaikio turto. Be to, turtas buvo pirktas skolintomis lėšomis, todėl dalis gautos sumos atiteko bankui. Būtent dėl to atsakovė nepateikė balanso 2025 m. gegužės 1 d. duomenimis. Apskaitytos piniginės lėšos yra 44 000 Eur, nors iš ieškovo atsakovė gavo 46 000 Eur avansą. Be to, iš balanso matyti, kad atsakovė turi 166 909 Eur įsipareigojimų. Taigi, realiai atsakovės turtinė padėtis yra bloga ir tai patvirtina, kad ji negali grąžinti ieškovui net neginčijamos avanso dalies.
10.10. Viešai skelbiamais www.rekvizitai.lt duomenimis, atsakovė turi du darbuotojus, jos pelnas per metus yra apie 5 000 Eur. Visas turimas 281 369 Eur vertės turtas yra tik pastatas (duomenys neskelbtini), kurį atsakovė pardavė. Taigi, atsakovei pardavus visą savo turtą, elgiantis labai nesąžiningai, negrąžinant ieškovui 46 000 Eur avanso ir nesumokant 23 000 Eur baudos, akivaizdu, kad atsakovė gali bandyti paslėpti už pastatą gautas lėšas ir likusį turtą, jeigu tokio būtų.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
2. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
3. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ar atsiliepimo į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
4. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas patenkino ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo ir ketinamo pareikšti reikalavimo sumai areštavo atsakovės kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju susiklosčiusioje situacijoje tinkamai pritaikė laikinųjų apsaugos priemonių institutą.
Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme (ne)priėmimo
5. Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, įstatyme nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Tačiau šis draudimas nėra absoliutus: naujus įrodymus pateikti galima, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba jeigu šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
6. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 314 straipsnio nuostatas, yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, be to, atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).
7. Atsakovė su atskiruoju skundu pateikė įrodymų, kuriais įrodinėja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumą: preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties, avansinio apmokėjimo, susirašinėjimų dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir dėl preliminariosios sutarties nutraukimo, 2025 m. vasario 24 d. pretenzijos ir 2025 m. kovo 6 d. atsakymo, antstolio A. Selezniovo patvarkymų, 2025 m. balandžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarčių ir atsakovės 2024 metų balanso kopijas.
8. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pridėtų įrodymų turiniu, pažymi, kad atsakovės teikiami nauji įrodymai – susirašinėjimų dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, antstolio A. Selezniovo patvarkymų, 2025 m. balandžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarčių ir atsakovės 2024 metų balanso kopijos – turi teisinės reikšmės, siekiant teisingai nustatyti aplinkybes, susijusias su sprendžiamu laikinųjų apsaugos priemonių klausimu. Atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendė nepranešęs atsakovei, ši nurodytų įrodymų neturėjo galimybės pateikti pirmosios instancijos teisme. Ieškovas su atsakovės prie atskirojo skundo pridėtais įrodymais galėjo susipažinti ir dėl jų savo poziciją išdėstyti atsiliepime į atskirąjį skundą. Remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas priima su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus ir juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).
9. Preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties, avanso sumokėjimo, susirašinėjimų dėl preliminariosios sutarties nutraukimo, 2025 m. vasario 24 d. pretenzijos ir 2025 m. kovo 6 d. atsakymo kopijos į bylą buvo pateiktos ieškovo su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pakartotinis šių rašytinių įrodymų, kurie jau yra byloje, priėmimas į bylą nėra tikslingas, todėl įvardytus įrodymus atsisakoma priimti.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
10. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos (CPK 147 straipsnio 3 dalis).
11. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, spręsdamas dėl poreikio konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma turi įvertinti, ar yra tikimybė, kad byloje bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, t. y. teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad tokia tikimybė egzistuoja, jis turi įvertinti, ar yra kokia nors grėsmė, kad ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai tapti neįmanomas. Šios dvi aplinkybės – ieškinio preliminarus pagrįstumas ir grėsmės ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimas – yra būtinos kumuliatyvios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.
12. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017 ir kt.).
13. Atsakovė, nesutikdama su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog ieškovo materialusis reikalavimas atsakovei yra prima facie (preliminariai) pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia atsakovės pozicija.
14. Nagrinėjamu atveju ieškovo prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo išdėstyti teisiniai bei faktiniai argumentai, juos vertinant preliminariai, nesuteikia pagrindo teigti, kad ketinami pareikšti reikalavimai dėl 46 000 Eur sumokėto avanso grąžinimo ir 158 952 Eur nuostolių atlyginimo priteisimo yra akivaizdžiai nepagrįsti, kad ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo teisių gynimo būdą. Dėl ieškovo materialiųjų teisinių reikalavimų pagrįstumo bus atsakyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės, t. y. ištyrus abiejų ginčo šalių pateiktus įrodymus, nustačius reikšmingus bylai faktus ir juos teisiškai kvalifikavus. Nenustačius aplinkybių, iš kurių jau šioje proceso stadijoje būtų aišku, kad ieškovės ieškinys negalėtų būti tenkinamas, nėra pagrindo teigti, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas dėl ieškinio preliminaraus nepagrįstumo.
15. Konstatavus, kad ieškovas ieškinio reikalavimus tikėtinai pagrindė, vertintina kita laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtina sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovui, įvykdymui.
16. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija, teigia, kad ieškovas teismui nepateikė duomenų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti atsakovės ketinimą paslėpti, perleisti, įkeisti jai priklausantį turtą ar spręsti apie kitokią grėsmę teismo sprendimo įvykdymui dėl atsakovės veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atsakovės argumentus pripažįsta pagrįstais.
17. CPK nuostatos neįtvirtina sąrašo pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti vertinama aplinkybių visuma, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.
18. Pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę skundžiama nutartimi patenkino, pripažinęs, kad egzistuoja reali grėsmė teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovui, įvykdymui. Tačiau šios išvados teismas visiškai nemotyvavo, tik deklaratyviai nurodė, kad byloje pateikti įrodymai leidžia spręsti, jog, netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, gali kilti grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
19. Teismų praktikoje grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti siejama su atsakovo elgesiu – siekiu sumažinti turimo turto vertę, turint tikslą išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Asmens nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktuose nepreziumuojamas, todėl taikyti šias priemones siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018; 2021 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-516/2021; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-149-912/2022). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje šiuo aspektu pažymima, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu yra siekiama, jog galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų ir (ar) nepasidarytų nebeįmanomas, todėl šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-675-943/2020).
20. Apeliantė (atsakovė) atskirajame skunde pagrįstai pažymi, kad ieškovas ir pirmosios instancijos teismas atsakovės nesąžiningumą siejo tik su avanso negrąžinimo ieškovui faktine situacija ir turto pardavimu tretiesiems asmenims.
21. Ieškovas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė ir byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas ir atsakovė 2024 m. birželio 11 d. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kurios 1 punktu atsakovė įsipareigojo ieškovui parduoti nekilnojamąjį turtą – pastatą su žemės sklypu (duomenys neskelbtini), o ieškovas įsipareigojo jį nupirkti už 460 000 Eur iki 2024 m. rugsėjo 2 d. (sutartyje numatyta šio termino pratęsimo galimybė) (sutarties 2.3 papunktis). Sutarties 4.1 papunkčiu ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovei 46 000 Eur avansą ir šį įsipareigojimą įvykdė 2024 m. birželio 25 d., kai UAB „Soliris“ už ieškovą sumokėjo 46 000 Eur avansą į atsakovės banko sąskaitą. Per preliminariojoje sutartyje sulygtą terminą šalys nesudarė pagrindinės sutarties. Nepaisant to, kad iki 2024 m. rugsėjo 16 d. šalys nesudarė pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties, buvo tariamasi, kad turtas ieškovui vis tik gali būti parduotas, tačiau jau už didesnę kainą. Šalims nesudarius pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties, atsakovė pranešė, kad nuo 2024 m. lapkričio 4 d. preliminarioji sutartis laikoma nutraukta. Atsakovė ginčo turtą 2025 m. balandžio 24 d. pardavė kitiems asmenims. Atsakovė ieškovui nėra grąžinusi avanso ar jo dalies.
22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovo nurodytos aplinkybės, jog atsakovė vedė derybas su ieškovu dėl pagrindinės sutarties sudarymo, tačiau vėliau pagrindinį sandorį sudarė su kitais asmenimis tokiomis sąlygomis, kuriomis sudaryti sandorio su ieškovu nesutiko (parduoti turtą ne vienam ieškovui, bet kartu su kitais asmenimis, už skolintas lėšas), be to, pardavė už didesnę kainą, nei buvo sutarta su ieškovu, yra susijusios su ginčo esme ir bus nustatytos bei įvertintos išnagrinėjus bylą iš esmės. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šalių ginčas nėra ir negali būti nagrinėjamas iš esmės, nes tai prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslui ir neproporcingai apsunkintų vienos iš ginčo šalių padėtį (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1172-943/2019; 2020 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-675-943/2020).
23. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti bent tikėtinų duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.) Priešingu atveju šis išimtinis ir atsakovo interesus itin varžantis procesinis institutas negali būti taikomas. Taigi tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovo (galimą) nesąžiningumą ir (ar) jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą. Dėl to svarbu nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019).
24. Nagrinėjamu atveju tai, kad yra kilęs šalių ginčas dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo ir atsakingos už jos neįvykdymą šalies, savaime nepagrindžia, jog, priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, atsakovė vengs įvykdyti teismo sprendimą ir (ar) tyčia apsunkins jo vykdymą. Siekiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi būti tikėtinai pagrindžiama, kad atsakovė gali imtis nesąžiningų veiksmų, siekdama išvengti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Nesąžiningumui laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste pagrįsti nepakanka remtis byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis dėl galimai neteisėtų atsakovės veiksmų, kuriais remiamasi grindžiant atsakovės nepagrįstą atsisakymą ar vengimą sudaryti pagrindinę sutartį ir reikalavimą atlyginti nuostolius. Atsakovė, atsikirsdama į ieškinį, įrodinėja priešingai, t. y. kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės.
25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas, prašydamas imtis laikinųjų apsaugos priemonių ir areštuoti atsakovės turtą reikalaujamų atlyginti nuostolių sumai, nenurodė aplinkybių, kurios suponuotų pagrindą daryti tikėtiną išvadą, jog, priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, atsakovė gali imtis nesąžiningų veiksmų, siekdama išvengti teismo sprendimo vykdymo (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad atsakovė, vesdama derybas su ieškovu, nuo jo nuslėpė, jog siekia sudaryti sandorį su kitais asmenimis už didesnę kainą, nėra pakankama tam, jog pagrįstų atsakovės ketinimą vengti įvykdyti teismo sprendimą, jeigu šis bus palankus ieškovui.
26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje civilinio proceso stadijoje nėra pateikta duomenų, kurie suteiktų pagrindą nuspręsti apie tikėtiną atsakovės nesąžiningumą, siekiant ateityje išvengti galimai jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, todėl ieškovo prašymas taikyti atsakovės atžvilgiu laikinąją apsaugos priemonę – turto areštą – negali būti patenkintas (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Be pagrindo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė gali tik pabloginti atsakovės turtinę padėtį, suvaržant jos galimybes toliau vykdyti veiklą, gauti pajamas, be kita ko, ir tam, kad galėtų įvykdyti teismo sprendimą, jeigu šis būtų palankus ieškovui.
27. Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą teigia, kad atsakovės turtinė padėtis leidžia abejoti jos mokumu.
28. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad nei reikalavimo suma, nei asmens turtinė (finansinė) padėtis savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl šios aplinkybės neįrodo, jog egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo neįvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1088-516/2020; 2021 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1034-798/2021; 2021 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1043-881/2021; 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1082-1120/2021).
29. Kita vertus, nagrinėjamu atveju pažymėtina tai, kad vien ginčo turto pardavimas savaime nesumažino atsakovės turimo turto. Šiuo atveju pasikeitė tik turto rūšis – vietoje parduoto nekilnojamojo turto atsakovė įgijo šio nekilnojamojo turto vertę atitinkančią piniginių lėšų sumą. Dėl to nepagrįsta teigti, kad, pardavus turėtą nekilnojamąjį turtą, atsakovės turtinė padėtis kaip nors esmingai pasikeitė.
30. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad, teismui atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra varžoma dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų teisė kreiptis į teismą su pakartotiniu prašymu, atitinkamai jį pagrindžiant ir taip įgyvendinant savo procesines teises (CPK 42 straipsnis, 144 straipsnio 3 dalis, 245 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1028/2014). Svarbu tai, kad pakartotinis prašymas būtų motyvuotas ir jame būtų nurodytos naujos (papildomos) aplinkybės, kurios nebuvo analizuotos teismų, sprendžiant prieš tai buvusius prašymus (ne)taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1294-823/2018).
Dėl bylos procesinės baigties
31. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi patenkinęs ieškovo prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovės UAB „Vigrista“ turto areštą, ieškovui nepateikus bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovės nesąžiningumą, siekiant išvengti galimai jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, netinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, todėl priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovės UAB „Vigrista“ atskirasis skundas yra tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, išsprendžiant klausimą iš esmės – ieškovo prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2025 m. gegužės 5 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovo D. M. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Teisėja Laima Ribokaitė