Civilinė byla Nr. 3K-3-494/2014

Teisminio proceso numeris: 2-06-3-08588-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.2; 93.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. V. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui dėl savavališkos statybos akto, statybos sustabdymo akto ir sprendimo likviduoti savavališkos statybos padarinius panaikinimo, trečiasis asmuo Neringos miesto savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių statybos leidimo įforminimą statybai pajūrio juostoje, proceso teisės normų, reglamentuojančių vienodos teismų praktikos formavimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė: pripažinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2012 m. sausio 4 d. surašytą savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-120104-00001 neteisėtu bei nepagrįstu ir jį panaikinti; pripažinti nepagrįstu, neteisėtu ir negaliojančiu Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2012 m. vasario 2 d. reikalavimą Nr. REI-30-120202-00004 pašalinti savavališkos statybos padarinius. Ieškovas nurodė, kad 2010 m. vasario 3 d. Neringos miesto savivaldybės Architektūros skyriui pateikė prašymą su visais reikalingais dokumentais dėl statybos leidimo išdavimo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai, tačiau iš Neringos miesto savivaldybės atsakymo negavo, todėl pasinaudojo Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218, 21 punktu ir 2010 m. kovo 3 d. informavo Neringos miesto savivaldybę, kad pasinaudos minėto teisės akto suteikta teise ir nuo 2010 m. kovo 9 d. pradės nurodyto pastato rekonstrukciją. Anot ieškovo, šį jo raštą Neringos miesto savivaldybė privalėjo įregistruoti kaip statybos leidimą, o kadangi savivaldybė jokių prieštaravimų nepareiškė, atsakymo nepateikė, tai jis nuo 2010 m. kovo mėn. ūkio būdu pradėjo nurodyto pastato rekonstrukciją. Ieškovas nurodė, kad, Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui atlikus pastato statybos patikrinimą, 2012 m. sausio 4 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-30-120104-00001 (toliau – ir savavališkos statybos aktas), o 2012 m. vasario 2 d. – reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-30-120202-00004 (toliau – ir reikalavimas pašalinti padarinius), kuriuo ieškovo pareikalauta ne vėliau kaip iki 2012 m. rugpjūčio 3 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius: išardyti antrajame aukšte įrengtą perdangą, pradėtą rengti vidaus laiptinę, jungiančią pirmąjį ir antrąjį aukštus, vidaus laikančiąsias sienas, išmūrytas antrajame ir pirmajame aukštuose bei kolonas rūsyje. Ieškovas teigia, kad jis turėjo teisę pasinaudoti galiojusio Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalyje įtvirtinta nuostata ir pradėti statybas, nepaisant to, kad rekonstruojamas pastatas yra pajūrio juostoje. Anot ieškovo, nėra pagrindo jo vykdomą rekonstrukciją laikyti neteisėta (savavališka) statyba.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti padarinius surašyti pagrįstai, teisėtai, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Pastatas patenka į pajūrio juostą, nes, vadovaujantis Pajūrio juostos įstatymo 4 straipsnio l dalies 2 punktu, visa Kuršių nerija iki Rusijos Federacijos valstybės sienos priskiriama pajūrio juostai. Veiksmai, susiję su pajūrio juosta, bendri statybos teisinių santykių klausimai reglamentuojami specialiajame – Pajūrio juostos įstatyme, ne Statybos įstatyme, kuriuo remiasi ieškovas. Teismas nurodė, kad ieškovas nepagrįstai vadovavosi Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 21 punkte įtvirtinta nuostata, jog per nustatytą terminą nesant išduoto statybos leidimo ir statytojui nepranešus apie neišdavimo priežastis šis turi teisę vykdyti statybą be leidimo, raštu apie tai pranešęs statybos leidimą išduodančiam viešojo administravimo subjektui ne vėliau kaip prieš 5 dienas iki statybos pradžios, o leidimą išduodantis subjektas privalo šį raštą įregistruoti kaip statybos leidimą. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-826/2010, kad „statinių statybos sąlygas ir tvarką pajūrio juostoje reglamentuoja Pajūrio juostos įstatymo 7 straipsnis, kuriame nėra Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 daliai analogiško pobūdžio nuostatų, reglamentuojančių pirmiau nurodytą leidimą; Pajūrio juostos įstatymo 7 straipsnio l dalyje įtvirtintas sąrašas leidžiamų statyti ar rekonstruoti objektų, o šio straipsnio 2 dalyje – detaliai aprašyta statybos leidimo išdavimo procedūra; dėl viešojoje teisėje dominuojančio imperatyvaus (subordinacinio) reguliavimo metodo, teisės ir pareigos normose nustatomos itin tiksliai ir neturėtų būti aiškinamos plečiamai; priešingas aiškinimas neatitiktų protingumo principo ir prieštarautų pajūrio juostos nustatymo tikslams: racionaliai naudojant išsaugoti Kuršių nerijos, įrašytos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, žemyninio pajūrio kraštovaizdį, retų bei nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių buveines ir kitus gamtos išteklius; užtikrinti pajūrio juostos subalansuotą naudojimą valstybės bei visuomenės reikmėms; užtikrinti kraštovaizdžio gamtos ir kultūros vertybių apsaugos priemonių įgyvendinimą; sudaryti sąlygas visuomenei naudotis pajūrio juostos rekreaciniais ištekliais.“ Įvertinęs bylos duomenis teismas sprendė, kad ieškovas vykdė ne rekonstrukcijos darbus, o naujo statinio statybą, kuri iki šiol neužbaigta (Nekilnojamojo turto registre pastatas įregistruotas kaip nebaigtas statyti (baigtumas tik 56 %). Teismas pažymėjo, kad pastato rekonstrukciją bus galima vykdyti ir jį perstatyti tik tada, kai bus užbaigta jo, kaip naujo statinio, statyba, prieš tai gavus statybą leidžiantį dokumentą ir kompetentingos valstybės institucijos teisės aktų nustatyta tvarka pripažins statybos atitiktį normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimams. Teismas nurodė, kad ieškovas, pateikęs statinio projektą suderinti ir negavęs iš Neringos miesto savivaldybės administracijos atsakymo, dėl kokių priežasčių nesuderintas statinio projektas ir neišduotas statybą leidžiantis dokumentas, savivaldybės administracijos veiksmus galėjo apskųsti įstatyme numatyta tvarka, o ne vadovaudamasis Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalyje įtvirtinta nuostata pradėti vykdyti statybos darbus be statybą leidžiančių dokumentų. Teismas taip pat nurodė, kad, vadovaujantis šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 23 straipsnio l dalies l punktu, naujo ypatingo ir neypatingo statinio statybos atveju turi būti gautas leidimas statyti naują statinį. Pagal Pajūrio juostos įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, statybos leidimą dėl visų naujų statinių pajūrio juostoje išduoda Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. Tokius įgaliojimus Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. 1528 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymą“ 2.2 punktu yra suteikusi Būsto ir urbanistinės plėtros agentūrai. Teismas konstatavo, kad ieškovas vykdė pastato statybą neturėdamas tokiems darbams privalomo statybą leidžiančio dokumento, todėl savavališkos statybos aktas ir reikalavimas, vadovaujantis Statybos įstatymo 28 straipsnyje ir Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas“ nustatyta tvarka, surašyti pagrįstai ir teisėtai.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė Statybos įstatymo ir Statybos techninio reglamento 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ nuostatas, nes pastatai, kurių rekonstrukcijai ieškovas reikalavo išduoti leidimą, yra pajūrio juostos teritorijoje ir statybos leidimų išdavimo tvarką reglamentuoja specialusis Pajūrio juostos įstatymas, kurio 7 straipsnyje buvo reglamentuotos statinių statybos sąlygos ir tvarka. Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. liepos 19 d. iki 2010 m. spalio 1 d.) 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Leidimas statyti ar rekonstruoti statinį pajūrio juostoje išduodamas Pajūrio juostos įstatymo nustatyta tvarka.“ Atitinkamai Statybos techninio reglamento 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 4 punkte nustatyta, kad „Leidimai statyti ir rekonstruoti statinius pajūrio juostoje išduodami Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatyme ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymą“ nustatyta tvarka.“ Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. 639 „Dėl 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ pakeitimo“ 4 punkte nustatyta, kad „Leidimai statyti ir rekonstruoti statinius pajūrio juostoje išduodami Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymą“ nustatyta tvarka“, o Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ VI skyriaus trečias skirsnis „Statiniai pajūrio juostoje ir Kuršių nerijoje“ pripažintas netekusiu galios (įsakymo 12 punktas). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis pirmiau nurodytais teisės aktais, Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo išaiškinimais, pateiktais 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-826/2010, teisėjų kolegijos vertinimu, teisingai sprendė, kad leidimai pastatų, esančių pajūrio juostoje, statybai ar rekonstrukcijai išduodami ne Statybos įstatyme ir Statybos techniniame reglamente STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“, o Pajūrio juostos įstatyme nustatyta tvarka, todėl Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 punkto nuostata ir analogiško turinio Statybos reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 21 punkto nuostata netaikomos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šios nuostatos netaikytinos net ir tuo atveju, jei statyba būtų vykdoma ne pajūrio juostoje, nes: leidimą išduodančiai institucijai turi būti pateikti visi reikalingi dokumentai, tačiau ieškovas neįrodė, kad tinkamai parengtus ir suderintus dokumentus jis pateikė Neringos miesto savivaldybės administracijai; statytojams ir projekto vadovui, dalyvavusiems Neringos savivaldybės nuolatinės statybos komisijos 2010 m. vasario 11 d. posėdyje, buvo žinoma, kad pagal pateiktą projektinę dokumentaciją leidimą išduoti nebuvo pagrindo. Argumentų, kad jokio sprendimo ši komisija nepriėmė, o ieškovas ir jo sutuoktinė posėdyje nedalyvavo ir nebuvo kviesti, teismo vertinimu, nepatvirtina jokie įrodymai, nes ieškovas juos teikti į bylą pirmosios instancijos teisme atsisakė (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 56 punkte įtvirtinta nuostata, jog statybą leidžiantys dokumentai, suteikiantys teisę rekonstruoti, remontuoti ar griauti statinius, išduodami tik nustatyta tvarka užbaigus šių statinių statybą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

Teismai neteisingai aiškino teisės normas, reglamentuojančias statybos leidimo išdavimą (Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 4 dalį, 23 straipsnio 16 dalį, Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 21 punktą, Pajūrio juostos įstatymą). Teismų išvada, kad ieškovo kreipimosi dėl statybos leidimo išdavimo metu (2010 m. vasario 3 d.) Statybos įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta, jog leidimas statyti ar rekonstruoti statinį pajūrio juostoje išduodamas Pajūrio juostos įstatyme nustatyta tvarka, tokių statinių statybos sąlygos ir tvarka reglamentuojama Pajūrio juostos įstatymo 7 straipsnyje, kur nėra nuostatos, analogiškos įtvirtintai Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalyje, nepagrįsta. Teismai ignoravo faktą, kad Pajūrio juostos įstatyme konkreti statybos leidimų išdavimo tvarka nereglamentuojama. Šio įstatymo paskirtis įtvirtinta 1 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad įstatyme, be kita ko, nustatyti ūkinės veiklos apribojimai. Šio įstatymo 7 straipsnyje tik aptariama, kokie pastatai, vadovaujantis Statybos įstatymu ir Saugomų teritorijų įstatymu bei šio įstatymo 5 straipsnyje nurodytais dokumentais, pajūrio juostoje gali būti statomi ir rekonstruojami, kokiais atvejais statybos leidimą išduoda savivaldybės meras (jo įgaliotas savivaldybės administratorius ar kitas tarnautojas), kokiais atvejais statybos leidimą išduoda apskrities viršininko administracija, kaip rengiamas pasiūlymas Vyriausybei dėl statinių statybos pajūrio juostoje, kokių reikalavimų turi būti laikomasi vykdant statybą pajūrio juostos akvatorijoje. Kitų nuostatų, reglamentuojančių statybų tvarką ar analogiškų įtvirtintoms Statybos įstatyme, šiame Pajūrio juostos įstatyme nėra. Pagal Statybos įstatymo 1 straipsnį, šis įstatymas nustato visų Lietuvos Respublikos teritorijoje statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, naujų statinių statybos, rekonstravimo, remonto, jų pripažinimo tinkamais naudoti, statinių naudojimo ir priežiūros, nugriovimo ir visos šios veiklos priežiūros tvarką, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, inžinerinių linkių bei susisiekimo komunikacijų savininkų (ar naudotojų), kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus. Statybos įstatyme detaliai reglamentuojama statybos leidimo išdavimo tvarka. Taigi Statybos įstatymas yra pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis statybų tvarką, o Pajūrio juostos įstatyme nustatyti tik kai kurie apribojimai. Pajūrio juostos įstatymo 7 straipsnyje nustatytos tvarkos, sprendžiant statybos leidimo išdavimo klausimą, buvo laikomasi, ji nebuvo pažeista: ieškovas kreipėsi į įgaliotą instituciją – Neringos savivaldybės Architektūros skyrių – ir pateikė rekonstrukcijos projektą bei visus leidimui išduoti reikalingus dokumentus. Statybos leidimų išdavimo procedūra reglamentuota tik Statybos įstatymo 23 straipsnyje. Pagal leidimų išdavimo procedūrą reglamentuojantį Statybos įstatymą, visos jo nuostatos, įskaitant 23 straipsnio 16 dalį, galioja ir statyboms pajūrio juostoje. Priešinga teismų išvada prieštarauja Statybos įstatymo 1 straipsniui, Pajūrio juostos įstatymo paskirčiai ir prasmei. Jokių išimčių, net užuominos apie Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalies nuostatų netaikymą nėra ir Statybos techniniame reglamente STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“. Tai, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalies nuostata taikoma ir dėl statybų pajūrio juostoje, galima konstatuoti ir remiantis įstatymo lingvistine bei sistemine analize. Pagal šią teisės normą subjektas, privalantis per tam tikrą terminą spręsti leidimo išdavimo klausimą, vadinamas valstybinio administravimo subjektu, o ne administracijos direktoriumi (jo įgaliotu savivaldybės administracijos valstybės tarnautoju), taigi ir tai įrodo, jog priimdamas Statybos įstatymą įstatymų leidėjas sprendė, kad ši teisės norma (Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalis) taikoma visiems statiniams, t. y. ir tiems, kuriems leidimą išduodavo apskrities viršininko administracija (Pajūrio juostos įstatymo 7 straipsnio 2 dalis). Teismai nepagrįstai sprendė, kad leidimai pastatų statybai ar rekonstrukcijai pajūrio juostos gyvenvietėse išduodami vien tik Pajūrio juostos įstatyme nustatyta tvarka, o ne Pajūrio juostos įstatyme, Statybos įstatyme ir Statybos techniniame reglamente STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas, neteisingai aiškino Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalį ir nepagrįstai nurodė, kad ieškovas, negavęs savivaldybės atsakymo dėl leidimo išdavimo, galėjo tokius veiksmus skųsti įstatyme nustatyta tvarka.

Teismas neteisingai taikė naujos reakcijos Statybos įstatymą, įsigaliojusį nuo 2010 m. spalio 1 d., ir juo vadovaudamasis nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas vykdo ne pastato rekonstrukcijos darbus, o naujo statinio statybą, pastato rekonstrukciją bus galima vykdyti ir jį perstatinėti tik tada, kai bus užbaigta jo, kaip naujo statinio, statyba. Prašymo išduoti statybos leidimą metu (2010 m. vasario 3 d.) galiojo ne naujos redakcijos Statybos įstatymas, įsigaliojęs 2010 m. spalio 1 d., kuriuo vadovavosi teismas, o šio įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2006 m. spalio 31 d. Taikydamas nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusio Statybos įstatymo bendrojo pobūdžio nuostatą – 23 straipsnio 1 dalies 1 punktą, teismas nepaaiškino, kodėl pastato rekonstrukciją kvalifikuoja kaip naujo pastato statybą. Tokia išvada prieštarauja Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 punktui, kuriame įtvirtinta naujo statinio statybos sąvoka. Teismas nesilaikė Statybos įstatymo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 spalio 1 d.) 2 straipsnio 71 punkto nuostatos, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos statinio projektavimo sąlygų, jų sąvadų, statybos leidimų išdavimo, statinių pripažinimo tinkamais procedūros baigiamos vykdyti pagal šių procedūrų vykdymo pradžios metu galiojusius teisės aktus. Apie tai, kad dėl ginčo statinių statybos teisėtumo turi būti sprendžiama pagal teisės aktus, galiojusius šių statinių statybos metu, yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-240/2009).

Teismai netinkamai taikė CPK 4 straipsnį, nesilaikė Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies, nepagrįstai rėmėsi vienintele Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A556-826/2010, laikydami, kad joje suformuota teismų praktika. Teismai ieškovo argumentų dėl pagrįsto pasinaudojimo teise pradėti rekonstrukciją nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė. Savo išvadoms dėl statybos leidimų išdavimo Pajūrio juostos įstatyme nustatyta tvarka pagrįsti rėmėsi tik pirmiau nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktu išaiškinimu. Teismai nesilaikė ir Teismų įstatymo 31 straipsnio, kuriame nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencija, 2 dalies nuostatų, kad šis teismas formuoja vienodą tik administracinių teismų praktiką. Teismai turi atsižvelgti tik į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtus sprendimus, nutarimus ir nutartis, kuriuose pateikiami teisės aktų išaiškinimai. Nutartis, kuria rėmėsi teismai, spręsdami šios bylos ginčą, nepaskelbta nurodytame biuletenyje, todėl nėra pagrindo ją vertinti kaip formuojančią teismų praktiką. Be to, toje byloje buvo nagrinėjama dėl pastato (esančio 100 m atstumu nuo jūros kranto linijos, ne Kuršių nerijoje esančioje gyvenvietėje), kurio statybos leidimo išdavimo tvarka reglamentuojama Pajūrio juostos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (leidimą turėjo išduoti apskrities viršininko administracija).

Pažeistos įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios proceso teisės normos (CPK 12 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, 178, 185 straipsniai, 197 straipsnio 2 dalis). Neringos savivaldybės nuolatinės statybos komisijos 2010 m. vasario 11 d. posėdžio protokolą teismai nepagrįstai traktavo kaip oficialų rašytinį įrodymą, kuris, priešingai nei teigiama, nepatvirtina aplinkybės, jog posėdis vyko ir projektui nepritarta. Iš savivaldybės pateikto rašto, pavadinto protokolu, matyti, kad jis nepasirašytas komisijos pirmininko, neišvardyti komisijos nariai, nenurodytas sprendimas, nėra statytojo ar projekto vadovo parašų bei duomenų, kad šis dokumentas yra išsiųstas (Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-696 (2007 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. D1-379 redakcija) III skyriaus 9 punktas, 20, 24 punktai, IV skyriaus 34 punktas, priedas Nr. 2 – pavyzdinis Nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokolas. Šis dokumentas negali būti vertinamas kaip įrodymas, kad ieškovas posėdyje dalyvavo ir jam buvo žinoma apie nepritarimą projektui. Remiantis pirmiau aptartu teisiniu reglamentavimu, ieškovas turėjo būti informuotas raštu apie jo prašymo išnagrinėjimo rezultatus, o savivaldybė pati patvirtino, kad sprendimas ieškovui nesiųstas.

Pažeistos proceso teisės normos, reglamentuojančios teismo sprendimo motyvavimą, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 265, 270, 320 straipsniai). Nors šalys nekėlė klausimo ir pirmosios instancijos teismas dėl to nepasisakė, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog nedalyvavo nuolatinės statybos komisijos posėdyje ir pateikė visus statybos leidimui išduoti reikalingus dokumentus. Šių išvadų bylos rašytiniai duomenys nepatvirtina. Jos padarytos teismui pažeidus proceso teisės normas, neobjektyvios, šališkos ir prieštaringos. Pastato rekonstrukcijos leidimui gauti nereikėjo pateikti jokių „suderintų“ dokumentų. Aplinkybę, kad projektas ir kiti reikalingi dokumentai buvo pateikti savivaldybei, patvirtina savivaldybės teismui išsiųstas raštas ir 2010 m. vasario 3 d. savivaldybėje užregistruotas prašymas, iš kurio matyti, jog buvo pateikti reikalingi priedai (projektas, statinio kadastrinių matavimų byla, registravimo Nekilnojamojo turto registre pažyma). Projektas perduotas svarstyti posėdyje, o Nuolatinė statybos komisija nekėlė klausimo dėl dokumentų trūkumo. Be to, pirmosios instancijos teismas buvo jau nustatęs faktinę aplinkybę, kad ieškovas projektą savivaldybei pateikė. Apeliacinės instancijos teismas priešingos išvados nemotyvavo. Projekto trūkumai nagrinėjant šią bylą nesvarstyti, todėl nebuvo reikalo projektą pateikti pirmosios instancijos teismui, kuris to ir nereikalavo. Apeliacinės instancijos teismas nevertino įrodymų visumos, neatsižvelgė į šios bylos specifiką, todėl padarė nepagrįstas išvadas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti. Jis nurodo nesutikimo su ieškovo kasaciniu skundu argumentus, kurie iš esmės sutampa su teismų motyvais. Taip pat atsakovas nurodo, kad: kasatoriaus argumentai nepaneigia teismų išvadų, jog nagrinėjamu atveju veiksmams, susijusiems su pajūrio juosta, nustatytas atskiras teisinis reglamentavimas, taikytinos Pajūrio juostos, o ne Statybos įstatymo nuostatos; Pajūrio juostos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje detaliai reglamentuojama speciali leidimų išdavimo tvarka; Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose konstatavo, kad teismo precedento galią turi ne tik bendrosios kompetencijos, bet ir specializuotų teismų priimti sprendimai ir nutartys, todėl teismai pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais išaiškinimais; ieškovas, turėjęs pareigą įrodyti, jog savivaldybei buvo pateikęs projektą, nepaisydamas teismo įpareigojimo atsisakė tai padaryti; bet kokiu atveju, vien 2010 m. kovo 3 d. pranešimo savivaldybei nepakako teisei vykdyti statybą įgyvendinti, kitaip būtų pažeistos Statybos įstatymo 2 straipsnio 27 dalies, 12 straipsnio 3 dalies nuostatos; laikyti, kad statyba šiuo atveju nesavavališka, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl statybos pajūrio juostoje leidimų, Pajūrio juostos įstatymo, Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalies, Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 21 punkto taikymo

Byloje keliamas teisės klausimas dėl Statybos įstatymo, Pajūrio juostos įstatymo, Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ normų santykio ir taikymo, t. y. ar ginčo statybai, kuri vykdyta pajūrio juostoje – Kuršių nerijoje, taikytinos Statybos įstatymo (reakcija, galiojusi nuo 2010 sausio 1 d. iki rugsėjo 30 d.) 23 straipsnio 16 dalies ir Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (redakcija galiojusi nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gegužės 26 d.) 21 punkto nuostatos, kuriose įtvirtinta, kad jei statybos leidimas per nustatytą terminą nebuvo išduotas ir statytojui (užsakovui) nepranešta apie neišdavimo priežastis, statytojas (užsakovas) turi teisę vykdyti statybą be leidimo, tačiau apie tai raštu praneša statybos leidimą išduodančiam viešojo administravimo subjektui ne vėliau kaip prieš 5 dienas iki statybos pradžios; leidimą išduodantis viešojo administravimo subjektas privalo šį raštą įregistruoti kaip statybos leidimą. Byloje nustatyta, kad ieškovas 2010 m. vasario 3 d. kreipėsi į Neringos savivaldybės Architektūros skyrių su prašymu išduoti statybos leidimą pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai į gyvenamąjį namą, bet negavo nei statybos leidimo, nei Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos sprendimo, kuriame būtų nurodytos leidimo neišdavimo priežastys. 2010 m. kovo 3 d. pateikė Neringos savivaldybės administracijai raštą, kuriame nurodė, kad pasinaudos Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 21 punkte nustatyta teise ir nuo 2010 m. kovo 9 d. pradės pastato rekonstrukciją, ir pradėjo ginčo statybą negavęs statybos leidimo ir jo (ieškovo) 2010 m. kovo 3 d. rašto neįregistravus kaip statybos leidimo. Dėl ginčo statybos teisėtumo statybos leidimo aspektu (ar statyba pradėta ir vykdyta (ne)turint statybos leidimą ir ar ji šiuo aspektu yra (ne)teisėta) turi būti sprendžiama pagal statybos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, galiojusius nurodytų ieškovo veiksmų atlikimo metu, t. y. 2010 m. vasario, kovo mėnesiais.

Statybos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šis įstatymas nustato visų Lietuvos Respublikos teritorijoje statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, naujų statinių statybos, rekonstravimo, remonto, jų pripažinimo tinkamais naudoti, statinių naudojimo ir priežiūros, nugriovimo bei visos šios veiklos priežiūros tvarką, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, inžinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų savininkų (ar naudotojų), kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus. Taigi Statybos įstatymas yra bendrasis teisės aktas, reglamentuojantis nurodytus teisinius santykius, o atskirus su statyba susijusius teisinius santykius reglamentuojančios taisyklės yra įtvirtintos ir kituose teisės aktuose, pavyzdžiui, statybos saugomose teritorijose ypatumus nustato Saugomų teritorijų įstatymas ir kt. Statybos techninis reglamentas STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ yra Statybos įstatymo įgyvendinamasis teisės aktas, priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 nutarimu Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“, taigi šio reglamento, kurio paskirtis – detalizuoti įstatymo nuostatas, normos turi neprieštarauti įstatymui, jos aiškintinos ir taikytinos taip, kad atitiktų įgyvendinamąjį įstatymą.

Šiai bylai aktualūs su statybos leidimu susiję teisiniai santykiai reglamentuojami Statybos įstatymo 23 straipsnyje „Statybos leidimas“. Jame įtvirtintas statybos leidimo privalomumas ir šios prievolės išimtys (1, 2 dalys), nustatyti statybos leidimus išduodantys subjektai (5 dalis), statytojo (užsakovo) privalomi pateikti dokumentai (6, 7 dalys), prašymo dėl statybos leidimo išdavimo nagrinėjimo ir tokio leidimo išdavimo tvarka (9, 10, 12, 14, 15 dalys), teisinės pasekmės leidimo neišdavimo atveju (16 dalis) ir kt. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad leidimas statyti ar rekonstruoti statinį pajūrio juostoje išduodamas Pajūrio juostos įstatymo nustatyta tvarka. Straipsnio 16 dalyje, kaip jau minėta, įtvirtinta, kad jei leidimas per nustatytą terminą nebuvo išduotas ir statytojui (užsakovui) nepranešta apie neišdavimo priežastis, statytojas (užsakovas) turi teisę vykdyti statybą be leidimo, tačiau apie tai raštu praneša statybos leidimą išduodančiam viešojo administravimo subjektui ne vėliau kaip prieš 5 dienas iki statybos pradžios; leidimą išduodantis viešojo administravimo subjektas privalo šį raštą įregistruoti kaip statybos leidimą.

Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 4 punkte nustatyta, kad leidimai statyti ir rekonstruoti statinius pajūrio juostoje išduodami Pajūrio juostos įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymą“ nustatyta tvarka. Šio reglamento 21 punkte įtvirtinta analogiška nuostata, kaip ir minėta Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalyje. Pažymėtina, kad aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 639 reglamento VI skyriaus trečiasis skirsnis, reguliavęs statinius pajūrio juostoje ir Kuršių nerijoje, yra pripažintas netekusiu galios.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 1 d. nutarime Nr. 1528 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymą“ nėra įtvirtinta nuostatų, reikšmingų sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą.

Nurodyto teisinio reglamentavimo pagrindu darytina išvada, kad Statybos įstatyme, kaip ir jį įgyvendinančiame Statybos techniniame reglamente STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“, teisinių santykių, susijusių su leidimų statyti ar rekonstruoti statinį pajūrio juostoje išdavimu, reguliavimo pirmenybė suteikta Pajūrio juostos įstatymui. Nurodyti teisės aktai vertintini kaip bendrieji (lex generalis), o Pajūrio juostos įstatymas – kaip specialusis (lex specialis), jis nustato bendrųjų taisyklių išimtis. Konkurencijos tarp bendrojo ir specialiojo teisės akto nuostatų atveju taikomas lex specialis. Konstatuotina ir tai, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalies ir Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 21 punkto nuostatose, aktualiose sprendžiant šią bylą, yra nustatytas papildomas išimtinis statytojo (užsakovo) teisių bei interesų gynimo būdas, juo naudojantis pradėtą statybą prilyginti statybos leidimo išdavimo faktui nėra pagrindo, o statytojo (užsakovo) raštas statybos leidimą išduodančiam viešojo administravimo subjektui dėl statybos vykdymo be leidimo negali būti prilyginamas statybos leidimui.

Pajūrio juostos įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas apibūdina pajūrio juostos nustatymo tikslus, jos sudedamąsias dalis, nustato pajūrio kraštovaizdžio apsaugą ir naudojimą, žemės ir jūros akvatorijos naudojimo sąlygas bei ūkinės veiklos apribojimus. Pagal šį įstatymą pajūrio juostos nustatymo tikslai yra: racionaliai naudojant išsaugoti Kuršių nerijos, įrašytos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, žemyninio pajūrio kraštovaizdį, retų bei nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių buveines ir kitus gamtos išteklius; užtikrinti pajūrio juostos subalansuotą naudojimą valstybės bei visuomenės reikmėms; užtikrinti kraštovaizdžio gamtos ir kultūros vertybių apsaugos priemonių įgyvendinimą; sudaryti sąlygas visuomenei naudotis pajūrio juostos rekreaciniais ištekliais (3 straipsnis); pajūrio juostai priskiriama Kuršių nerija (4 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šio įstatymo trečiasis skirsnis, apimantis 5–9 straipsnius, reglamentuoja pajūrio juostos naudojimo sąlygas ir ūkinės veiklos joje apribojimus. Pagal įstatymo 6 straipsnį, reglamentuojantį bendruosius ūkinės veiklos ribojimus, pajūrio juostoje žemės, akvatorijos naudotojai privalo laikytis šiame įstatyme, taip pat Jūros aplinkos apsaugos, Saugomų teritorijų, kituose įstatymuose ir teisės aktuose bei teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ūkinės veiklos apribojimų (1 dalis), pajūrio juostoje draudžiama statyti statinius, išskyrus šio įstatymo 7 straipsnyje nurodytus atvejus ir kai jų statyba atitinka pajūrio juostos nustatymo tikslus (4 dalies 3 punktas). Įstatymo 7 straipsnis reglamentuoja statinių statybos sąlygas ir tvarką. Jame įtvirtinta, kokie statiniai, vadovaujantis Statybos ir Saugomų teritorijų įstatymais bei šio įstatymo 5 straipsnyje nurodytais teritorijų planavimo dokumentais, pajūrio juostoje gali būti statomi, atstatomi arba rekonstruojami (1 dalis), nustatyti statybos leidimus išduodantys subjektai (2 dalis), pasiūlymo dėl statinių statybos pajūrio juostoje Lietuvos Respublikos Vyriausybei rengimo ir teikimo tvarka (3 dalis), reikalavimai, kurie turi būti užtikrinti statybos metu pajūrio juostos akvatorijoje (4 dalis).

Pažymėtina, kad Pajūrio juostos įstatymo nuostatose, reglamentuojančiose bendruosius ūkinės veiklos pajūrio juostoje apribojimus, yra įtvirtintas draudimas statyti statinius pajūrio juostoje, taip pat nustatyta tokio draudimo išimtis, t. y. kad draudimas netaikomas šio įstatymo 7 straipsnyje nurodytais atvejais ir kai statinių statyba atitinka pajūrio juostos nustatymo tikslus (6 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Nurodyto draudimo statyti statinius išimtis įstatyme suformuluota, be kita ko, taip, kad ji siejama su visu įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, o ne tik su kuria nors šio straipsnio dalimi. Atsižvelgiant į tokį teisinį reguliavimą darytina išvada, kad tie išimtiniai atvejai, kuriais netaikomas draudimas statyti statinius pajūrio juostoje, turi būti nustatomi vadovaujantis Pajūrio juostos įstatymo 7 straipsniu ir statinių statybos atitiktimi pajūrio juostos nustatymo tikslams. Pajūrio juostos įstatymo 7 straipsnyje, kurio reguliavimo dalykas – statinių pajūrio juostoje statybos sąlygos ir tvarka – statybos leidimų išdavimo aspektu yra nustatyti tokius leidimus išduodantys subjektai ir pasiūlymo dėl statinių statybos pajūrio juostoje Lietuvos Respublikos Vyriausybei rengimo bei teikimo tvarka (2, 3 dalys), tačiau nėra nustatyta, kad statyba gali būti vykdoma nesant išduoto reikalingo statybos leidimo, ir nėra įtvirtintas toks papildomas išimtinis statytojo (užsakovo) teisių bei interesų gynimo būdas, koks nustatytas Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalyje. Atsižvelgdama į nurodytą teisės aktuose įtvirtintą ginčo teisinių santykių reglamentavimą, draudimo statyti statinius pajūrio juostoje dominantę ir būtinumą kontroliuoti, ar statybos pajūrio juostoje atitinka išimtinius atvejus, taip pat atsižvelgdama į tai, kad viešojoje teisėje dominuoja imperatyvus (subordinacinis) reguliavimo metodas, pagal kurį teisės ir pareigos teisės aktuose nustatomos itin tiksliai ir neturi būti aiškinamos plečiamai, taip pat įvertinusi kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste konstatuoja, kad ginčo statybai, kuri vykdyta pajūrio juostoje – Kuršių nerijoje, statybos leidimo aspektu netaikytinos Statybos įstatymo (reakcija, galiojusi nuo 2010 sausio 1 d. iki rugsėjo 30 d.) 23 straipsnio 16 dalies ir Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gegužės 26 d.) 21 punkto nuostatos, kuriose įtvirtinta, kad jei statybos leidimas per nustatytą terminą nebuvo išduotas ir statytojui (užsakovui) nepranešta apie neišdavimo priežastis, statytojas (užsakovas) turi teisę vykdyti statybą be leidimo, tačiau apie tai raštu praneša statybos leidimą išduodančiam viešojo administravimo subjektui ne vėliau kaip prieš 5 dienas iki statybos pradžios; leidimą išduodantis viešojo administravimo subjektas privalo šį raštą įregistruoti kaip statybos leidimą. Statyba pajūrio juostoje be reikalingo statybos leidimo įforminimo (išdavimo), statytojui (užsakovui) pasinaudojus nurodytomis Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalies ir Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 21 punkto nuostatomis, prieštarauja lex specialis – Pajūrio juostos įstatyme įtvirtintam teisiniam reglamentavimui ir šiuo aspektu yra neteisėta. Nors kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad Pajūrio juostos įstatyme konkreti statybos leidimų išdavimo tvarka nėra reglamentuojama (yra nustatyti tik tokius leidimus išduodantys subjektai ir pasiūlymo dėl statinių statybos pajūrio juostoje Lietuvos Respublikos Vyriausybei rengimo bei teikimo tvarka), o tą reglamentuoja Statybos įstatymas, taip pat tai, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalyje subjektas, privalantis per tam tikrą terminą spręsti leidimo išdavimo klausimą, vadinamas valstybinio administravimo subjektu, o ne administracijos direktoriumi (jo įgaliotu savivaldybės administracijos valstybės tarnautoju), tačiau šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, neteikia teisinio pagrindo padaryti kitokias išvadas nei pirmiau išdėstytos.

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis teismų išvadas, kad ieškovas, pateikęs prašymą dėl statybos leidimo išdavimo ir negavęs iš Neringos miesto savivaldybės administracijos atsakymo, dėl kokių priežasčių buvo neišduotas statybą leidžiantis dokumentas, savivaldybės administracijos veiksmus galėjo apskųsti įstatyme numatyta tvarka, o ne vadovaudamasis Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalyje įtvirtinta nuostata pradėti vykdyti statybos darbus be statybos leidimo; kadangi ieškovas vykdė pastato (duomenys neskelbtini), statybą neturėdamas tokiems statybos darbams privalomo statybą leidžiančio dokumento, tai ginčijami savavališkos statybos aktas ir reikalavimas buvo surašyti pagrįstai ir teisėtai.

Vertindama kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, atsižvelgdami į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-826/2010, pateiktą išaiškinimą dėl Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalies taikymo, netinkamai taikė CPK 4 straipsnį, nesilaikė Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies, 31 straipsnio 2 dalies nuostatų, teisėjų kolegija pažymi, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. <...> Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. <...> iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui. <...> įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris ne tik užtikrintų vienodos teismų praktikos formavimą kurioje nors atskiroje tam tikros kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų sistemoje, bet ir neleistų atsirasti teismų praktikos nenuoseklumams, prieštaringumams tarp specializuotų teismų ir bendrosios kompetencijos teismų, taip pat (jeigu bylų, kurioms nagrinėti sukuriami atskiri specializuoti teismai, kategorijų būtų ne viena) tarp vienos kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų ir kitos kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-48/2010, 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Lietuvos Jehovos liudytojų religinė bendrija ir kt., bylos Nr. 3K-3-566/2010; 2014 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, ir kt. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-232/2014). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 4 straipsnis, Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies ir 31 straipsnio 2 dalies nuostatos negali būti aiškinamos taip, kad jų aiškinimo rezultatas reikštų konstitucinių imperatyvų nepaisymą ir leistų atsirasti teismų praktikos nenuoseklumams bei prieštaringumams. Įvertinus tai, kad šios bylos ir administracinės bylos Nr. A556-826/2010, kurioje buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis, faktinės aplinkybės, reikšmingos materialiosios teisės normų taikymui sprendžiant dėl statytojo teisės vykdyti statybą pajūrio juostoje be statybos leidimo, yra iš esmės panašios, ir remiantis pirmiau išdėstytais argumentais darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėję teismai, atsižvelgdami į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką dėl statybos leidimo pajūrio juostoje ir pateiktą išaiškinimą dėl Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalies taikymo, pažeidė CPK 4 straipsnį, Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies ir 31 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Atsižvelgdama į šioje byloje pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą, į tai, kad ginčijamas savavališkos statybos aktas motyvuojamas tuo, jog nėra statybą leidžiančio dokumento, taip pat remiantis jau šioje nutartyje konstatuota išvada, kad dėl ginčo statybos teisėtumo statybos leidimo aspektu (ar statyba pradėta ir vykdyta (ne)turint statybos leidimo ir ar ji šiuo aspektu yra (ne)teisėta) turi būti sprendžiama pagal statybos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, galiojusius nurodytų ieškovo veiksmų atlikimo metu, t. y. 2010 m. vasario, kovo mėnesiais, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, jog šią bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė naujos reakcijos Statybos įstatymą, įsigaliojusį nuo 2010 m. spalio 1 d. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, netinkamas naujos reakcijos Statybos įstatymo taikymas nėra priežastis naikinti apskųstus teismų procesinius sprendimus, nes nėra pagrindo pripažinti, kad tai turėjo įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip teisiškai nereikšmingi ir neturintys reikšmės apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui. Juose keliamais CPK 12 straipsnio, 177 straipsnio 1 dalies, 178, 185 straipsnių, 197 straipsnio 2 dalies, 265, 270, 320 straipsnių aiškinimo ir taikymo klausimais kasacinio teismo praktika yra suformuota, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad juos naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 24,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 1 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 24,70 (dvidešimt keturis litus 70 ct) Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                           Algis Norkūnas

Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė